Vilniuje atidengtas bareljefas, skirtas rašytojo Petro Dirgėlos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Spalvingas sostinės Literatų gatvės namų sienas, dedikuotas rašytojams ir poetams, papildė naujas simbolis. Ketvirtadienį atidengtas bronzos ir akmens bareljefas, skirtas moderniam lietuvių tautos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ ir jo autoriui – istoriosofinio romano kūrėjui Petrui Dirgėlai (1947–2015).
Vienu mįslingiausių Lietuvos rašytojų vadinamas P. Dirgėla vasario 21 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Įdomi detalė – ilgus metus rašytojas savo gimtadienį minėjo būtent vasario 10-ąją. Nesusipratimą lėmė gimimo liudijime įsivėlusi klaida.
„Karalystė“ buvo ir vis dar išlieka nepaprastos vertės artefaktas mūsų literatūriniame lauke, kurio centre dažniausiai aptinkame individą ir jo patirtis, bet ne bandymus apčiuopti didesnių darinių už mus pačius gyvavimą, jų prasmę. „Karalystė“ yra epinis pasakojimas, pirmasis tokio pobūdžio mūsų kultūroje“, – sako bareljefą atidengęs filosofas Vilius Bartninkas, knygos „Apie Karalystę“ autorius.
Anot jo, P. Dirgėla ieško mūsų valstybės pagrindo – paieškos veda į mitologinę valstybės gyvavimo dimensiją. „Karalystė“ yra nuoroda į daugiau nei Mindaugo valstybę, bet į tą pamatinį suverenumo statusą ir politinės brandos etapą, kuri kiekviena politinė bendruomenė turi pasiekti“, – teigia V. Bartninkas.
„Karalystės“ koridoriuose aptinkami vaizdiniai – gausybė mitinių įvaizdžių, religinių nuorodų, biblijinių palyginimų, keistų simbolių ir paslaptingų ištarų – trikdo, bet kartu skamba be galo aktualiai.
Bareljefas, skirtas rašytojo Petro Dirgėlos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tai yra mitinio mąstymo gyvastingumo liudijimas – jis peržengia kasdienį laiką ir kreipiasi į mus, nežadėdamas atsakymų, tik suteikdamas priemones vaizduotei įveikti savo pačios ribotumus ir pakilti į amžinybės erdvę“, – sako filosofas.
Jo vertinimu, kalbėjimas apie valstybę būna viename iš trijų laikų: praeityje, kalbančioje apie dalykų ištakas, dabartyje, keliančioje nerimą savo problemomis ir iššūkiais, ir ateityje, įsivaizduojančioje ateisiančią gerovę.
„Dirgėla ragina galvoti apie ketvirtą, egzistencinį laiką, kuris užtikrina, kad per trijų laikų virsmus valstybė išliktų savimi. „Karalystė“ yra šių apmąstymų paminklas, o atidengtas bareljefas tapo paminklu „Karalystei“, rodančiu, kad mums šie klausimai nepaliauja būti svarbūs. Kaip Dirgėla to ir norėjo“, – sako V. Bartninkas.
Literatų gatvę papildžiusiame bareljefe galima įžiūrėti pilies kontūrus, karūnos motyvą, skirtingų religijų simboliką, kurią gaubia baltų kosmologinė visatos samprata.
„Bareljefo idėja susijusi su prieš kelis metus Dirgėlai kurtos atminimo plokštės koncepcija. Naudojau panašią simboliką, kurią rašydamas epą savo piešiniuose–schemose vaizdavo pats autorius. Grafikos išraišką transformavau į bareljefą, simbolizuojantį Karalystės kaip visumos ir harmonijos jungtį“, – pasakoja bareljefą sutvėręs dailininkas Gediminas Šibonis.
„Karalystė“ – kaip gera šachmatų partija, daug yra užkoduota. Pilnas, prasmingas tekstas, kiekvienas žodis yra gyvas ir savo vietoj. Dirgėla rašė iš pašaknų, tas ir jaučiasi, tas ir traukia. Ir jo fantazijos man prie širdies. „Karalystė“, o ir kiti Petro kūriniai, traukia savo tikrumu, kviečia sugrįžti prie jo knygų“, – sako renginį epo ištraukomis įgarsinęs aktorius Vytautas Rumšas. Bareljefas. Petro Dirgėlos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ garbei. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ P. Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
P. Dirgėla – prozininkas, eseistas, vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų.
Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ P. Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
P. Dirgėla – prozininkas, eseistas, vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų.
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias pusėe, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – antroji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji dalis.
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys” ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys”. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – pirmoji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dvi dalys.
Šių metų kovo 29 dieną minėjome rašytojo Petro Dirgėlos pirmąsias mirties metines.
Prisimindamas iškilųjį rašytoją portalas Slaptai.lt skelbia Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Vargas dėl proto“.
Šis rašinys pirmą sykį publikuotas 1998-ųjų metų sausio 20 dieną tuometiniame „Valstiečių laikraštyje”.
Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą dienos šviesą išvydo „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.
XXX
Petras Dirgėla
Suvokimai. Vargas dėl proto
Tikrai po lygiai visiems žmonėms Dievas davė proto. Tik proto stygiumi nė vienas žmogus nesiskundžia. Todėl kai reikia dėl ko nors gyvenime išmintingai susitarti, prasideda vargas dėl proto.
Prezidento rinkimus laimėjus Valdui Adamkui, vargas dėl proto Lietuvoje labai pasunkėjo. Išmintingiausi rinkimų rezultatų revizoriai pulkais patraukė į didžiuosius miestų šiukšlynus. Ieškojo balsų, atiduotų Artūrui Paulauskui. O mes šit ir vėl turime aiškintis, kas yra prisitaikėliškumas.
Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.
Žmonės, kuriuos galima vadinti intelektualais, man ėmė kalbėti: „Teisybę rašei apie Jonelio gyvenimą, nugyventą tik vyšniaujant. Daug žmonių nieko kito nenori, tik vyšnias skinti, tik privilegijomis naudotis. Pripratimas prie privilegijų – didelė yda. Tačiau tu neteisus, kai sakai: per prezidento rinkimus piliečiai išsiveržė iš prisitaikėliškumo nelaisvės. Neišsiveržė, drauguži. Vienas milijonas prisitaikė prie Valdo Adamkaus ir jo Vakarų, antras milijonas – prie Artūro Paulausko ir jo Rytų“.
Tie intelektualai kalba lyg ir argumentuotai: „Lietuvos valstybės likimas šiuolaikiniame pasaulyje nuo jos pačios nebepriklauso. Kaip didžiosios valstybės – pasaulio politikos kūrėjos – gros, taip Lietuva šoks, nes yra per maža, kad jos balso kas nors klausytų. Žmonės suprato: visiškai nebesvarbu, kas taps Lietuvos prezidentu. Kad ir kokį išminčių juo išrinktum, valstybės pastumdėlės prezidentas vis tiek bus pastumdėlis. Galingųjų vietininkas.
Toks, koks buvo Brazauskas. Jis buvo geras prezidentas. Ir buvo geras todėl, kad buvo geras pastumdėlis. Jį labiau stumdė Maskva ir buvusio soclagerio nomenklatūros labai rišlus klanas. Iš Amerikos namo sugrįžusį Valdą Adamkų labiau stumdys Vašingtonas ir ir provakarietiškos ekonominės grupuotės. Rinkimus laimėjo tie, kurie nusprendė: naująjį prezidentą geriau tegul stumdo Amerika, juk ji daro viso pasaulio politiką. Prie jos geriau prisitaikęs, žiūrėk, ir kokių nors nuolaidų ar privilegijų laimėsi. Taigi, drauguži, prezidento rinkimai tik patvirtino, kad esam beviltiškų prisitaikėlių tauta“.
Iš tikrųjų, ne tik pasaulinė politika, bet ir pats pasaulis, į kurį Dievas žmogų leidžia, prievartauja žmogų prisitaikyti. Pasaulis keičiasi, keisdamasis verčia ir žmogų prie pasikeitimų pritapti. Pritapimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai – nepaliaujamas procesas. Sėkmingai prie pasaulio prisitaikęs šiandien, negali būti tikras, kad sėkmingai būsi prisitaikęs ir rytoj. Staiga užklupęs šaltis, karštis ar kitokia stichinė nelaimė nusineša į nebūtį šimtus tūkstančių gyvybių. Tačiau žmogui negana prisitaikyti prie gyvenamo pasaulio. Žmogui būtina prisitiaikyti ir prie kitų žmonių. Jų bendravimas yra prieštaringas, permainingas. Pasikeitimai, kilę pasaulyje iš žmonių bendravimo (konfliktai, karai ir t.t.), pražudo milijonus, dešimtis milijonų planetos gyventojų.
Suprantama, žmonės kaip įmanydami stengiasi bendravimą kuo geriau suderinti, harmonizuoti, kad konfliktų ir karų nekiltų. Tam tarnauja religija, moralė, menai, kultūra, politika. Šie bendravimo derinimo instrumentai padeda žmonėms pasiruošti prisitaikymui prie permainų. Kasdieniame gyvenime žmogus visada yra pasiruošęs prisitaikyti. Užėjo badmetis – badauja. Prasidėjo karas – kariauja. Pavergė šalį okupantai – stengiasi jiems įtikti bent tiek, kad išliktų gyvas ir dar vaikus užaugintų.
Šit ką apie prisitaikymą prie sovietinio okupacinio režimo rašo filosofas Vytautas Radžvilas (Kultūros barai“, 1997, Nr. 5): „Atėjo (…) “socialistinė rinka“ bei „socialistinė savo turiniu ir tautinė savo forma“ kultūra. (…). Šitaip prasidėjo visoje imperijoje vykusi „tautiškų“ nomenklatūrinių kultūrų gamyba. (…). Prie tautinės nomenklatūrinės kultūros ištakų stovėjo žmonės, kurie lemtingu ir tragišku pokario apsisprendimo laikotarpiu pasirinko ne kovos, bet „kultūrinės rezistencijos“ kelią. (…) kad ir ką kalbėtume, Tėvynės gynimas, nors ir beviltiškoje situacijoje, ir kultūrinė rezistencija“ nėra lygiaverčiai dalykai.
Žinoma, nėra. Suprasti tai padės kad ir šitoks pavyzdys. Tėvai valstiečiai visom išgalėm stengėsi išleisti vaikus į mokslus sakydami: “Mokykis. Jei nesimokysi, purvą kaip ir mes brisi“. Taigi: daugelis tėvų vaikus į mokslus leido ne tam, kad jie taptų šviesuoliais, tautą šviestų ir vestų, o tam, kad gerą tarnybą gautų. O juk „gera tarnyba“ tuomet faktiškai reiškė įsiterpimą į nomenklatūrą, vykdžiusią okupacinį režimą.
V.Radžvilas: „Mūsų pokarinėje kultūroje buvo tiesiog suprogramuotas poreikis pateisinti (…) savo ano meto laikyseną (įsiterpimą į nomenklatūrą). Vadinasi, joje egzistuoja ir nenugalimas poreikis kurti įvairiausio pobūdžio mitus, tarp jų – ir rezistencijos mitą, sunaikinantį pačią šio žodžio parsmę“.
Iš tikrųjų, net ir kova dėl to, kad sovietinė respublikinė premija būtų paskirta nepartiniam mokslininkui ar menininkui, buvo vadinama kultūrine rezistencija. Žodžio „rezistecija“ prasmės iškraipymai ilgainiui tapo suvis idiotiški: „Mes – ne girtuokliai, mes – rezistentai. Mes gėrėm, gėrėm, gėrėm, ir Sovietų sąjunga subyrėjo, nes nebuvo kam dirbti“.
V.Radžvilas: „(…) toji nomenklatūrinė kultūra kai ką ir davė (…). „Tautinės“ orientacijos šalininkams ji suteikė vykdomos „patriotinės“ pareigos jausmą ir padėjo raminti sąžinę“.
Svarbiausia, ką šie apmąstymai liudija, yra šit kas: žmogui, norinčiam naudingai prisitaikyti „prie stipriųjų“, lojalumo neužtenka, reikia susiklastoti dar ir „ramią sąžinę“. Visiškai akivaizdu, kad milijono balsavimas už Valdą Adamkų buvo ne įsiteikimas Vakarams, ne pasipriešinimas Rytams, o tik visokiais bejėgystės pateisinimais užliūliuotos „ramios sąžinės“ pabudimas.
Kad ir kaip suktum, veiksmas, padarytas pagal sąžinę, yra laisvėjimo veiksmas, aš jį anąsyk pavadinau proveržiu iš prisitaikėliškumo nelaisvės. Mano oponentai turėtų sutikti, kad tauta, kuri gali apsispręsti ir pagal sąžinę, dar nėra beviltiškų prisitaikėlių tauta.
Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.
Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.
Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų Vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros vartotojų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą.
Tranų Sodo Respublikų Sąjunga buvo didelė, neaprėpiama. Šiaurėj jos krantą skalavo Ledyniuotasis vandenynas, rytuose – Ramusis. Pietuose vilnijo Juodoji, vakaruose – Baltijos jūra. Penkiolika Sodo Respublikų – didelių ir mažų – plytėjo pajūriuose, lygumose, giriose, kalnuose ir priekalnėse. Respublikų bitynuose gyveno įvairių veislių bitės: Rusijos, Baškirijos, Tolimųjų Rytų, Pabaltijo, Kalnų pilkosios, Priekalnių rainosios, Slėnių tamsiosios. Tautybių buvo dar daugiau – gal keli šimtai.
Sodą valdė Avangardas, įsiviešpatavęs po traninės revoliucijos. Sąjungos sostinėj, Raudongrade, dirbo Avangardo Centras ir Aparatas, respublikų sostinėse – Centriukai ir Aparatukai. Centre ir Centriukuose, Aparate ir Aparatukuose viešpatavo tranai. Nukleusuose (Bitininkystėje nukleusai – organizacijos, nuo pagrindinių šeimų izoliuotos mažos, stiprios bičių šeimelės, kurios motinėles bitynui augina), politinėse akademijose, jie auklėdavo motinėles bičių šeimoms. Auklėti pradėdavo jau vikšrelius, kurie lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl motinėlių charakteriai, pažiūros nukleusuose prarasdavo tėvų neigiamas savybes, įgydavo auklėtojų teigiamų bruožų.
Mano akyse ir dabar štai stovi įstabus heraldinės grafikos darbas, pavadintas “Lietuva”. Jame taupia simbolių kalba pavaizduota Lietuvos valstybės istorinė raida.
Šiandien, man atrodo, niekas neapibūdintų nei Lietuvos valstybės praeities, nei jos ateities vizijų taip aiškiai, kaip tai padaryta šiame dailininko Vido Kazimiero Gibavičiaus darbe. Kūrinys nedidelis, gražus, nešk jį į mokyklas, dėk į vadovėlius, rodyk vaikams, kad jie nuo mažumės žinotų, kokią valstybę turi ir kokios reikia. Deja, daugiau kaip per dešimtį metų šiuo lengvai “skaitomu” heraldinės grafikos darbu taip niekas ir nesusidomėjo.
