
Pedagogus savo pasisakymais papiktinęs konservatorius, finansų ministrės Gintarės Skaistės sutuoktinis Audrius Skaistys atsiprašė švietimo bendruomenės.
Prancūzijos pietvakariuose esančio Šarantos departamento Angulemo miesto prokuratūra ketvirtadienį nusprendė pradėti tirti „geltonųjų liemenių“ surengtą prezidento Emmanuelio Macrono nukirsdinimo imitaciją. Tai penktadienį pranešė laikraštis „Le Parisien“.
Incidentas įvyko Anguleme gruodžio 21 d. apie 50 manifestantų vienoje iš miesto aikščių pavaizdavo prezidento teismo sceną ir paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Po to jie nukirto manekenui galvą, prie kurio buvo pritvirtinta valstybės vadovo veido nuotrauka, ir sudegino manekeną.
Į prokuratūrą kreipėsi keli miesto valdžios atstovai. Tyrimas bus atliekamas pagal straipsnius „provokavimas daryti nusikaltimą“ ir „sunkus įžeidimas“. Pareigūnai jau apklausė kai kuriuos akcijos organizatorius, taip pat apie ją pranešusius regiono laikraščio „Charente Libre“ žurnalistus.
Stasys Gimbutis (ELTA)
2018.12.29; 07:00
Nesutarimai tarp dviejų konservatoriams priklausančių diplomatų pastaruoju metu pateko į visuomenės akiratį. Prezidento posto siekiantis Vygaudas Ušackas jaučiasi įžeistas Žygimanto Pavilionio išsakytos nuomonės, kad jis yra „prorusiškas“ kandidatas ir todėl kelia „grėsmę partijai ir Lietuvai“.
Prezidento posto siekiantis V. Ušackas teigia, kad tokios Ž. Pavilionio kalbos yra nepagarba ir įžeidimas ne tik jam, bet pirmiausia partijai ir jos vadovybei. Todėl V. Ušackas asmeniškai reikalauja TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio išsakyti politinį Ž. Pavilionio elgesio vertinimą ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų nutraukta, pasak jo, šmeižto ir purvo drabstymo kampanija.
Trečiadienį paskelbtame laiške G. Landsbergiui V. Ušackas piktinasi, kad po Ž. Pavilionį įspėjusio TS-LKD Priežiūros komiteto posėdžio jis ne tik nesulaukė atsiprašymo, bet priešingai – dar daugiau nepagrįstų kaltinimų.
Tuo tarpu pats Ž. Pavilionis į šią situaciją ir į partijos Priežiūros komiteto išvadą žvelgia kitaip. Jis nėra linkęs atsiprašyti V. Ušacko ir akcentuoja, kad siekia užtikrinti, jog Tėvynės sąjungos keliami kandidatai į prezidentus nenutoltų nuo partijos postuluojamų vertybių. Politikas pabrėžia, kad V. Ušacko pasipiktinimą sukėlusį pasisakymą jis ištarė tiesiog kaip individas, profesionalas, ambasadorius, šaulys ir pilietis.
Visgi Ž. Pavilionis žada, kad daugiau asmeniškumų jo komentaruose nebebus. Politikas teigia, kad nuo šiol visi partijoje egzistuojantys skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos turėtų būti diskutuojami partijos viduje, o pats nuo šiol konkrečių asmenų veiksmų nebekomentuos – tik konkrečią politiką ir faktus.
„Aš nenorėčiau daugiau komentuoti, nes vakar Priežiūros komitete mes ilgai dėl to aiškinomės ir kalbėjome apie tam tikrus neatitikimus. Buvo nuspręsta, kad tie pozicijų skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos, kurie galbūt yra akivaizdūs, turėtų būti toliau aiškinami partijos viduje“, – Eltai aiškino Ž. Pavilionis. Pasak jo, V. Ušackas turėtų laikytis ilgalaikės partijos pozicijos Rusijos atžvilgiu.
„Jeigu jis yra partijos kandidatas, tai jis turėtų bent jau laikytis tų nuostatų, su kuriomis mes tris dešimtmečius judame į priekį“, – pabrėžė diplomatas. Jis pažymėjo tikįs, kad jam asmeniškai nebereikės kelti klausimų apie nuo partijos vertybių atitolusius asmenis ir pozicijas.
„Aš nuo šiol nebekomentuosiu asmenų, nuo šiol komentuosiu tik politikas ir faktus. Tam aš jaučiuosi pakankamai stiprus. O asmenis, kurie kandidatuoja nuo partijos, turi vertinti partijos vadovybė ir kitokios institucijos. Nuo šiol tikrai susilaikysiu nuo asmeniškumų, nes vakar įrodžiau visiems, kad mes turėtume laikytis turinio, kuris yra visiems labai priimtinas“, – sakė politikas.
Paprašytas konkretizuoti ir pasakyti, ar jis ir toliau mano, kad V. Ušackas nesilaiko partijos deklaruojamų vertybių, Ž. Pavilionis kalbėjo abstrakčiai.
„Nebenoriu tos temos daugiau liesti. Manau, kad tai turėtų būti perduota partijos atsakomybėn. Aš tiesiog išryškinau tam tikrus skirtumus ir neatitikimus. Kadangi esu tos srities (Diplomatijos. – ELTA) ilgametis profesionalas ir ilgametis partijos narys. Manau, kad tie neatitikimai turi būti toliau aiškinami partijos viduje. Tai yra visos partijos atsakomybė už mūsų kandidatus, už ką jie kalba. Aš galbūt sureagavau kaip individas, kaip profesionalas, ambasadorius, šaulys, pilietis“, – kalbėjo konservatorius.
Paklaustas ar yra linkęs atsiprašyti partijos kolegos, Ž. Pavilionis pažymėjo, kad, be V. Ušacko, niekas kitas tokio reikalavimo jam nesuformulavo. Politikas dar kartą pakartojo, kad ir toliau principingai seks, kad niekas nenutoltų nuo Tėvynės sąjungos politinių vertybių.
„Aš niekada neskundžiu žmonių ir aš kalbu apie problemas. Iki šiol aš tą dariau ir darysiu. Ir jeigu vėl kažkas nuo tų gairių nukryps – aš, aišku, tai pastebėsiu, bet tada jau kalbėsiu apie turinį, apie principus ir vertybes“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.09.27; 07:44
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) penktadienį atsiprašė Turkijos dėl incidento Norvegijoje, kuris supykdė Turkijos prezidentą Redžepą Tajipą Erdoganą (Recep Tayyip Erdogan) ir privertė jį atšaukti Turkijos karius iš pratybų Norvegijoje.
„Atsiprašau dėl įžeidimo. Incidentą lėmė vieno asmens veiksmai ir jie neatspindi NATO požiūrio. Atitinkamas asmuo buvo skubiai pašalintas iš pratybų, vyksta tyrimas. Šis asmuo nėra NATO darbuotojas“, – sakė J. Stoltenbergas.
Turkijos prezidentas valdančiosios savo partijos „Teisingumas ir plėtra“ (AKP) nariams sakė, kad NATO pratybose Norvegijoje Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis jos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas (Mustafa Kemal Ataturk) bei jis pats (R. T. Erdoganas) buvo pavaizduoti kaip priešai. Teigiama, kad R. T. Erdogano ir M. K. Atatiurko atvaizdai pratybose galėjo būti naudojami kaip taikiniai.
Dėl šio incidento Turkija nusprendė atšaukti 40 pratybose dalyvaujančių šalies karių.
Informacijos šaltinis – ELTA
2017.11.20; 00:01
Seimo Kultūros komitetas trečiadienį ketina aiškintis dėl Žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės – Tiumenevienės inicijuotų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriose siūloma uždrausti skelbti juridinio asmens dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją.
Jau du kartus planuotas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų pateikimas Seime atidėtas. Įstatymo pataisos, kuriose siūloma nustatyti draudimą skelbti juridinių asmenų dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, išbrauktos iš Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkės.
Praėjusią savaitę Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis žurnalistams sakė, kad bus aiškinamasi, ar siūloma įstatymo nuostata yra perteklinė.
„Pasikviesime tuos ekspertus, kurie teigia, kad šita įstatymo nuostata yra perteklinė, kad jau yra įstatymuose. Mes kviesime Žurnalistikos etikos inspektorę, kuri inicijavo šitą pataisą. Ir jeigu yra taip, kaip teigia ekspertai, tai tokiu atveju mes įspėsime inspektorę, kad reikia vadovautis kitais teisės aktais ir šito tiesiog nebepriiminėti dėl to, kad jau galioja tam tikras aktas. Mes, kaip komitetas, norime dabar išsiaiškinti, ar nedarome to darbo perteklinio“, – praėjusią savaitę yra sakęs R. Karbauskis.
Šiuo metu Visuomenės informavimo įstatyme nėra draudžiama platinti informaciją, pažeidžiančią juridinių asmenų dalykinę reputaciją. Galiojantis teisinis reguliavimas įtvirtina draudimą skelbti tik fizinį asmenį šmeižiančią, įžeidžiančią, žeminančią jo garbę ir orumą informaciją. Įstatymas numato, kad „draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“.
Informacijos šaltinis – ELTA.
2017.05.17; 06:42
Štai koks klausimas! Bet ar galima taip klausti iš principo, ar tokios alternatyvos numatymas nesikerta su civilizuotos visuomenės nuostatomis ir nėra tik žmonių papiktinimas?
Iš tiesų, nieko negali būti blogiau kaip suvešėjusi patyčių antikultūra mokyklose, kai vaiko, o neretai ir paauglio gyvenimas paverčiamas pragaru, bendraamžiams pradėjus psichologiškai ir fiziškai engti išsirinktą iš savo tarpo auką. Čia galima dar kartą prisiminti visiems žinomą tiesą, kad vaikai kartais būna labai žiaurūs.
Kita vertus, mūsų netaktas, nejautrumas, nekalbu apie tiesiogines pašaipas, susidūrus su fizinių trūkumų kamuojamu žmogumi rodo ne ką kitą, o labai žemą kultūrinio išsivystymo lygį, baisų vaizduotės nususimą. Tačiau ar būtina į tą pačią gretą statyti ir remiantis tokiais argumentais užblokuoti kartais tarp žmonių prasikišantį, nesutramdytą norą pašiepti aukštus postus užimančio politiko mentalinius nepriteklius, tarsi jau geriau būtų mokytis meno nepastebėti, kai koks nors kvailys lipa per visų galvas. Tiesą sakant, dar neaišku, kas iš ko tokiu atveju labiau tyčiojasi – partijos delegavusios į aukštus postus nekompetentingus arba net visiškai neadekvačius asmenis – iš valstybės, ar žmonės gindami valstybė orumą, pašaipą nukreipdami į asmenį, kuris sėdi ne savo rogėmis – iš pasikėlusios kvailybės.
Net nesinori prisiminti kaip baisaus košmaro praeito politinio sezono Darbo partijos išstumtų į aukštus postus moterėlių, kurių padrikas kraipymasis labai matomose pozicijoje buvo valstybės idėjos diskreditacija, peržengiant visas įmanomas ribas. Norėtųsi atsikvėpti, patikėjus, kad tokie košmarai nesikartoja, kaip garantija vertinant dar ir tai, jog pastarojo meto politikų diskusijose tarsi ir buvo sureikšminami profesionalumo reikalavimai, tačiau Seimo užmojis priimti civilinio kodekso pataisas, draudžiančias valdžios kritiką, panašėjo į bandymą apsidrausti, siekiant apsaugoti savąsias graužinienes ir pitrėnienes, galimas daiktas, jau susivokus, kad tokio balasto su kaupu užtenka taip pat ir naujai išrinktiesiems (teisybės dėlei reikia pastebėti, būtų nuodėmė ta proga nepasisakyti, kad naujasis Seimo pirmininkas V.Pranckietis, pažįstamas man kaip dekanas, yra, regis, vienas iš šauniausių ir padoriausių žmonių, kuriuos teko sutikti dėstant mokomuosius dalykus Lietuvos universitetuose).
Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė vetavo tokias pataisa, Seimas tarsi atsitraukė, tačiau čia vėl girdisi balsai, kad neva reikia sudėti saugiklius, kurie leistų labiau efektyviai ginti viešųjų asmenų garbę ir orumą, apsaugotų politikus nuo patyčių.
Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės neturėję jokio šanso padaryti karjerą partijose, kur konkurencija didelė, pasinaudojo palengvintos versijos įtaisu, nedidelio reiklumo savo nariams Darbo partijos (kaip pavyzdys) tramplynu į valdžios viršūnes. Čia, kaip nesunku nuspėti, svarbiausiu atrankos kriterijumi stumiant į valdžią naujuosius pretendentus buvo sugebėjimas pademonstruoti neišsenkamus lojalumo resursus dėvinčiam klouno kaukę partijos vadui, apskritai politinės prostitutės mentalitetas.
Žinia, tokie išsišokėliai taip ir netapo reprezentacinėmis figūromis, nors pretendavo atstovauti valstybei. Tačiau galbūt negalima šaipytis net ir iš didžiausių kretinų aukštose valdžios pozicijose, nes pašiepiant tokį nevykėlį poste drauge neva išsityčiojama iš valstybės? Vis dėlto, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, valstybės reputaciją tokiu atveju kaip tik gelbsti pašaipumo pliūpsniai, nediplomatiškas ar net žiaurokas juokas, rodantis bent tai, kad visos tautos negalima tapatinti su vienu ar kitu kvailiu, net jeigu kai kurie iš jų, išrinkti tos pačios tautos, užima įtakingus postus, – galop juokas yra geriausia detoksikacijos priemonė nuo nepotizmo, nepamatuoto susireikšminimo, bent iš dalies apsaugo nuo valdžios teikiamų pagundų žmogeliui prarasti realybės jausmą, nors prancūzai mėgsta sakyti, kad geriausias vaistas nuo pleiskanų – giljotina.
Įžvalgusis M.Bachtinas andai kaip niekas kitas tiksliai yra įvertinęs liaudies karnavalų terapinę funkciją, nuimant socialinę įtampą ir nusistovėjusių hierarchijų bukinantį nuovargį, kai minios siautulyje yra išjuokiamos valdžios figūros. Savo ruožtu mano amžininkai neleis sumeluoti, kad anais laikais politinis anekdotas buvo nelyg koks tyro oro gurkšnis tvarto užkaboriuose. Tačiau ir laisvės menėse juokas nepraranda savo politinio reikšmingumo ir tiesos pretenzijų, tarkime, A. Valinsko Auksinių svogūnų šventė yra populiariosios kultūros vardu įteisinta pasityčiojimo iš savotiškai pasižymėjusių politikų fiesta, leidžianti atskirti pintinėje pradėjusius pūti obuolius nuo sveikų, rodanti be visa ko kito, kad Lietuvos valstybė nei prasideda, nei užsibaigia su kvailio susireikšminimu, nežiūrint valdžią laimėjusios partijos krykštavimų.
Dievas mato, labiau už viską norėjosi patikėti, kad naujoji valdžia padės Lietuvai išjudėti į priekį, nekartojant anksčiau padarytų klaidų. Tiesą sakant, bent šių eilučių autoriui niekados nebuvo didelė paslaptis tai, kad varomoji R. Karbauskio jėga visuose užmanymuose yra aukščiausios prabos kičas, neišsenkami kičo klodai, begalinės kaip baltų arenos kičo talpyklos, tačiau, galvojau, nereikėtų mums pernelyg demonstruoti savo išrankumo ir kaprizingumo, jeigu kičas taip pat gali tapti lokomotyvo kuru, leidžiančiu užkurti motorus, pajudėti iš mirties taško, kapstytis iš duobės.
Žinia, nepalyginant didesnį įtarumą nei naujojo visuomenės lyderio įsipareigojimas kičui žadino naujųjų žygeivių noras viską drausti, kontroliuoti, dozuoti, riboti…
I.Kanto žodžiais tariant, didžiausią tironiją atneša ta valstybė, kuri suvalstybina laimės vaizdinį, savo piliečius traktuodama kaip niekados nesubręstančius vaikus, laikydama piliečius už nebrendylas, kurie be moralinės aukštesnių instancijų globos pasimestų šiame pasaulyje, patys nesuradę kelio iš labirinto. Kas be ko, tokia valstybė naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus apsisprendimu. Dar daugiau, – tokia valstybė platina infantilizmo užkratą, kaip matome, dabar jau ir valdžios atstovus įpareigodama traktuoti kaip linkusius greitai įsižeisti mažus vaikus, kaip įnoringas politinio lopšelio būtybes, kurias būtina apsaugoti nuo storžieviškų pastabų iš gatvės.
Vis dėlto, kaip atrodo, R.Karbauskis, apsvaigęs nuo reitingų, pernelyg anksti parodė savo tikrąjį veidą, puolęs su svita taisyti Civilinį kodeksą, tarsi tai būtų pirmaeilis valstybės uždavinys.
Ką pamatėme staiga nukritus kaukėms? Nežinau kaip kiti, o aš čia išvydau bjauriai mekenančios, užsimojusios prieš demokratiją avies veidą. O jeigu kažkam pasirodys, kad apie naujai išrinktus vadus vis dėlto reikėtų kalbėti pagarbesniu tonu nei leido sau šių eilučių autorius, pasiteisinimui, regis, užteks pastebėti tik vieną dalyką, jog kalbėti reikia taip, netaupant žodžių, kad net įžūliausiems valdžios išsišokėliams praeitų noras riboti žmonių laisvę išsakyti savo kritinę nuomonę.
2017.01.19; 09:06
Lietuva seniai nebeverta demokratinės valstybės vardo. Civilizuotoms valstybėms mes nebepriklausome nuo tos akimirkos, kai savo nuomonę viešojoje erdvėje skelbiančius žmones, įskaitant ir žurnalistus, sumanėme persekioti kaip kriminalinius nusikaltėlius – baudžiamąja tvarka.
Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1-oji ir 155 straipsnio 1-oji dalys numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Šis įstatymas įsigaliojo 2000-ųjų metų rudenį. Jis galioja iki šiol. Taigi ištisus 14-a metų visi mes, viešai reiškiantis nuomonę asmenys, rizikuojame atsidurti kaltinamųjų suole. Ne tuose teismuose, kur nagrinėjamos civilinės bylos, bet būtent ten, kur teisiami žmogžudžiai ir prievartautojai, narkotikų platintojai ir kankintojai.