Izraelyje į gatves vėl išėjo dešimtys tūkstančių prieš teismų reformą nusiteikusių protestuotojų. EPA-ELTA nuotr.
Tel Avivas, rugpjūčio 20 d. (dpa-ELTA). Izraelio Tel Avivo mieste šeštadienį protestavo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, nusiteikusių prieš premjero Benjamino Netanyahu dešiniojo sparno vyriausybės siekį reformos būdu susilpninti šalies teismų sistemą.
Pasak žiniasklaidos, šios savaitės protestuose dėmesys taip pat buvo skiriamas moterų teisių apsaugai. Moterys laikė plakatus su užrašais „Šalin rankas nuo mano teisių“ ir „Izraelis nėra Iranas“. Demonstracijų būta ir kituose Izraelio miestuose.
Pastarosiomis savaitėmis padaugėjo pranešimų apie bandymus suvaržyti moteris Izraelio viešosiose erdvėse. Vienu iš atvejų autobuso vairuotojas Ašdodo mieste nuvedė paauglių mergaičių grupę į autobuso galą ir davė joms užklotų, kad šios prisidengtų.
B. Netanyahu vyriausybės sudėtyje yra keletas religinių partijų, siekiančių didesnės lyčių segregacijos viešumoje.
Izraelyje į gatves vėl išėjo dešimtys tūkstančių prieš teismų reformą nusiteikusių protestuotojų. EPA-ELTA fotografija
Nepaisant to, po incidento Ašdode B. Netanyahu pabrėžė, kad „Izraelis yra laisva valstybė, kurioje niekas neribos naudojimosi viešuoju transportu ir nediktuos sėdėjimo taisyklių“.
Izraelyje jau daugiau kaip šešis mėnesius vyksta reguliarūs masiniai protestai prieš vyriausybės politiką.
Liepos pabaigoje valdančioji koalicija tarė pritariamąjį žodį svarbaus kontroversiškos teismų reformos elemento priėmimui. Kritikai vyriausybės veiksmus laiko grėsme demokratijai.
Protestuotojai prie Kneseto. EPA-ELTA nuotr.
Tel Avivas, liepos 23 d. (AFP-ELTA). Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanjahu sekmadienį, prieš debatus parlamente dėl prieštaringai vertinamo teismų sistemos pertvarkos įstatymo projekto, dėl kurio į gatves išėjo dešimtys tūkstančių protestuotojų, buvo atlikta širdies stimuliatoriaus implantavimo operacija.
B. Netanyahu griežtos dešiniosios vyriausybės pasiūlyta teismų sistemos pertvarka suskaldė tautą ir sukėlė vieną didžiausių protestų judėjimų Izraelio istorijoje nuo pat jos pristatymo sausio mėnesį. Oponentai mano, kad siūloma pertvarka kelia grėsmę Izraelio demokratijai.
Operacija B. Netanjahu buvo atlikta Šebos medicinos centre, sakoma jo biuro pareiškime, o jį pavadavo premjero pavaduotojas Jarivas Levinas.
Prieš savaitę 73 metų B. Netanjahu buvo išrašytas iš to paties medicinos centro po nakties, praleistos ligoninėje dėl skundų galvos svaigimu.
„Prieš savaitę man buvo implantuotas stebėjimo prietaisas, o šį vakarą jis pyptelėjo ir pranešė, kad man reikia širdies stimuliatoriaus. Turiu tai padaryti šiąnakt, jaučiuosi puikiai ir klausau savo gydytojų“, – sakė B. Netanjahu vaizdo įraše, paskelbtame jo feisbuko puslapyje.
Vėliau ligoninė patvirtino, kad po naktį atliktos operacijos jo būklė gera. „Jis ir toliau bus prižiūrimas kardiologijos skyriaus gydytojų“, – sakoma pranešime.
Naujausia B. Netanjahu sveikatos problema kilo tuo metu, kai įstatymų leidėjai vėliau sekmadienį parlamente ketina diskutuoti dėl teismų sistemos pertvarkos įstatymo projekto, o pirmadienį dėl jo bus balsuojama.
„Gydytojai man sako, kad rytoj popiet būsiu laisvas, mane išleis iš ligoninės ir galėsiu vykti į Knesetą balsuoti“, – sakė premjeras prieš operaciją.
Galutinis balsavimas pirmadienį vyks dėl „pagrįstumo išlygos“, kuria remdamiesi teisėjai gali panaikinti vyriausybės sprendimus.
Masiniai protestai
B. Netanjahu vyriausybė, kuriai priklauso kraštutinių dešiniųjų ir ultraortodoksų žydų sąjungininkai, planuoja apriboti Aukščiausiojo Teismo įgaliojimus, suteiktus pagal šią išlygą, argumentuodama, kad pakeitimai būtini siekiant užtikrinti geresnę valdžios pusiausvyrą.
Kritikai kaltina B. Netanjahu, kuris yra teisiamas dėl kaltinimų korupcija, bet juos neigia, bandymu pasinaudoti reformomis, kad būtų panaikinti galimi jam nepalankūs teismo sprendimai. Jis kaltinimus atmeta.
Benjaminas Netanyahu. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį dešimtys tūkstančių žmonių mitingavo Tel Avive, šalies komerciniame centre, prie parlamento Jeruzalėje, taip pat kitose šalies vietose.
Tel Avive protestuotojai 29-ajame iš eilės kassavaitiniame mitinge skandavo prodemokratinius šūkius ir mušė būgnus.
„Demokratija arba revoliucija! Gerbk egzistenciją arba lauk rezistencijos!“ – skandavo protestuotojai, kurių daugelis vilkėjo marškinėlius su užrašu „Demokratija“.
Šeštadienio vakarą tūkstančiai protestuotojų taip pat įžengė į Jeruzalę ir mitingavo prie parlamento, Aukščiausiojo Teismo ir ministro pirmininko rezidencijos. Jie atvyko po kelias dienas trukusių eitynių, kurios savaitės pradžioje prasidėjo Tel Avive.
„Tai kraštutinė, religinė vyriausybė, ir tikiuosi, kad mes kuo greičiau ją nuversime“, – sakė protestuotojas Guy Maidanas, kuris kartu su šeima dalyvavo eisenoje.
Iki vakaro daugelis protestuotojų pasistatė palapines, kad galėtų stovyklauti netoli Kneseto, kur prasidės debatai dėl „pagrįstumo nuostatos“. Protestuotoja Keren Mor sakė, kad ji agituoja už visų bendruomenių teises. „Moterys, LGBTQ, arabai, chasidai – visi jie jaučia, kad vyriausybė pamina jų teises, – sakė ji AFP Jeruzalėje vykusiame proteste. – Jie bando sunaikinti visą demokratiją, pamatinius pilietinius įstatymus ir žmogaus teises, ir mes esame čia, kad tai sustabdytume“. Protestuotojai prie Kneseto. EPA-ELTA nuotrauka
Protestuotojus taip pat palaikė daugiau kaip 1 100 oro pajėgų rezervistų, įskaitant naikintuvų pilotus, kurie pagrasino nutraukti savanorišką tarnybą, jei reformos taps įstatymu.
Siūloma reforma sulaukė ir tarptautinės kritikos, įskaitant ir iš JAV prezidento Joe Bideno.
Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dėl antisemitinių pareiškimų apkaltos procedūros sulaukti galintis parlamentaras Remigijus Žemaitaitis sako, kad nesiruošia atsiprašyti. Tą padaryti jį paragino valdantieji, antradienį pasirašę dokumentą, kuriame, be kita ko, smerkiami tarptautinį pasipiktinimą iššaukę politiko samprotavimai.
„Nematau dėl ko turėčiau atsiprašyti“, – Eltai antradienį sakė R. Žemaitaitis. Pasak jo, tą padaryti turėtų jį kritikuojantys politikai. Tiek pozicijoje, tiek opozicijoje kritikos dėl savo pasisakymų sulaukęs R. Žemaitaitis teigė nebijąs apkaltos. „Gali man drąsiai inicijuoti apkaltą, pažiūrėsime, kaip į tai reaguos Europos žmogaus teisių teismas, kaip reaguos teismai ir visuomenė“, – teigė parlamentaras. Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Valdančiajai koalicijai priklausančių frakcijų seniūnai antradienį pasirašė pareiškimą, smerkiantį viešojoje erdvėje reiškiamus antisemitinius R. Žemaitaičio pasisakymus. Nors opozicijai priklausančios frakcijos buvo kviečiamos taip pat pasirašyti pareiškimą, tačiau jos valdančiųjų parengto dokumento nepalaikė.
ELTA primena, kad kritikos dėl antisemitinių pasisakymų jau anksčiau sulaukęs Seimo narys R. Žemaitaitis toliau dalijasi tarptautinę bendruomenę piktinančiais pareiškimais. Politikas apkaltino žydus esą vykdžius lietuvių holokaustą. Tokį R. Žemaitaičio pareiškimą pasmerkė premjerė bei Seimo pirmininkė.
Palestinos etninis valymas. Šioje knygoje pasakojama apie nusikaltimus prieš palestiniečius. Knygos viršelis
Ažiotažą savo pasisakymais „Facebook“ socialiniame tinkle R. Žemaitaitis sukėlė ir anksčiau. Politikas pasidalijo įrašu apie netoli Betliejaus, Palestinoje, Izraelio nugriautą mokyklą ir pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – Izraelis“.
Po R. Žemaitaičio pasisakymų kilo tarptautinio pasipiktinimo banga: į pareiškimus netruko sureaguoti Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų ambasados bei Amerikos žydų komitetas (AJC), pasmerkę Seimo nario teiginius ir reikalaudami viešo atsiprašymo.
Sureagavo ir R. Žemaitaičio bendražygiai – po ažiotažą sukėlusios istorijos partija „Laisvė ir teisingumas“ sustabdė R. Žemaitaičio narystę.
Generalinė prokuratūra dėl parlamentaro antisemitinių pareiškimų yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą.
Palestiniečių ir Izraelio konfliktas. EPA-ELTA nuotr.
Tel Avivas/Ramala, birželio 19 d. (dpa-ELTA). Per smarkų susišaudymą su Izraelio pajėgomis Dženine okupuotame Vakarų Krante žuvo mažiausiai penki palestiniečiai. Dešimtys žmonių buvo sužeisti šūvių, kai kurių jų gyvybei gresia pavojus, pirmadienį pranešė palestiniečių Sveikatos ministerija. Mažiausiai vienas žuvusysis yra radikalios palestiniečių organizacijos „Islamo džihadas“ kovotojas. Tarp sužeistųjų, pasak žiniasklaidos, yra palestiniečių žurnalistas, pranešinėjęs apie operaciją. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio kariuomenės duomenimis, kelias valandas trukęs susišaudymas prasidėjo mėginant sulaikyti du įtariamuosius. Sprogmuo apgadino mažiausiais vieną karinį automobilį. Pirmą kartą per kelerius metus į ginkluotus palestiniečius ugnis buvo atidengta iš armijos sraigtasparnio, „siekiant paremti dalinių atsitraukimą“. Sužeisti septyni kariai.
Palestiniečių susirėmimas su Izraelio kariškiais Vakarų Krante. EPA-ELTA nuotr.
Dženinas laikomas radikalių palestiniečių citadele. Mieste vis vyksta smurtinės konfrontacijos su Izraelio pajėgomis. Kariuomenė po virtinės išpuolių prieš izraeliečius Vakarų Krante intensyvina reidus.
Nuo metų pradžios per Izraelio karines operacijas, konfrontacijas ar po savo surengtų išpuolių žuvo 127 palestiniečiai. Per tą patį laikotarpį per išpuolius žuvo 18 izraeliečių, ukrainietė ir italas.
Izraelis per šešių dieną karą 1967 m. užkariavo Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Palestiniečiai reikalauja šių teritorijų savo valstybei.
Premjerė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Darbo vizitą Izraelyje pradėjusi Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė sekmadienį lankėsi Yad Vashem Holokausto memoriale, pagerbė per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų žydų aukas, taip pat susitiko su Yad Vashem memorialo pirmininku Dani Dayanu.
„Tikiu, kad praeities pripažinimas ir mokymasis iš jos yra vienintelis kelias kurti įtraukesnę ir tolerantiškesnę visuomenę. Holokaustas nebuvo izoliuotas istorijos įvykis. Tai buvo šimtmečius trukusio antisemitizmo nuostatų, diskriminavimo ir dehumanizavimo kulminacija. Mūsų visuomenėse buvo pasėtos neapykantos sėklos, ir mes turime išlikti budrūs, kad užtikrintume, jog jos niekada daugiau nebeįleistų šaknų”, – sakė Lietuvos Vyriausybės vadovė.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Pasak premjerės, Yad Vashem Holokausto memorialas kartu yra ir Lietuvos, netekusios dviejų šimtų tūkstančių savo piliečių žydų, tragedijos liudijimas.
„Ši tragedija niekuomet nebus pamiršta ir išliks amžinai atvira žaizda. Mūsų visų pareiga yra užtikrinti, kad skaudi tiesa niekuomet nebebūtų dangstoma ir rastų vietą mūsų širdyse“, – sakė I. Šimonytė.
Susitikime su Yad Vashem Holokausto memorialo vadovu D. Dayanu premjerė aptarė Lietuvai ir Lietuvos žydų bendruomenei svarbias aktualijas, Holokausto atminties vietų ir Lietuvos žydų bei jų indėlio į šalies istoriją pagerbimą, būtinybę nepalikti vietos totalitarinių ideologijų simboliams ir šių režimų bendradarbių įamžinimui vietos viešosiose erdvėse, bendradarbiavimo su Yad Vashem galimybes švietimo srityje.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
2023 m. gegužės mėn. Izraelio kariuomenė nugriovė Europos Sąjungos lėšomis finansuotą palestiniečių pradinę mokyklą Vakarų Krante. Griovimas buvo vykdomas nelaukiant; kol ginčas dėl inžinerijos eksperto išvados, bus išspręstas apeliaciniame teisme.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Seimo narys Petras Gražulis įregistravo Seimo rezoliucijos projektą, kuriame siūloma Seimui išreikšti apgailestavimą, kad dalis užsienio ambasadorių, reziduojančių Lietuvoje, nesmerkia Izraelio kariuomenės dėl šios mokyklos nugriovimo; tačiau smerkia Seimo narį Remigijų Žemaitaitį dėl jo komentaro apie mokyklos nugriovimą.
Seimas 2023 05 11 d. posėdyje nedrįso įtraukti šio projekto į darbotvarkę.
Pridedamas minėtas projektas:
Projektas Nr. XIVP-2714
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
REZOLIUCIJA
DĖL EUROPOS SĄJUNGOS (ES) LĖŠOMIS FINANSUOTOS PALESTINIEČIŲ PRADINĖS MOKYKLOS NUGRIOVIMO VAKARŲ KRANTE
2023 05 10
Vilnius
LR Seimas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes:
2023 m. gegužės mėn. Izraelio kariuomenė nugriovė Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuotą palestiniečių pradinę mokyklą Vakarų Krante,
Griovimas buvo vykdomas nelaukiant kol ginčas dėl inžinerijos eksperto išvados, bus išspręstas apeliaciniame teisme;
Apgailestaujame, kad dalis užsienio ambasadorių, reziduojančių Lietuvoje, nesmerkia Izraelio kariuomenės dėl šios mokyklos nugriovimo; tačiau smerkia Seimo narį Remigijų Žemaitaitį dėl jo komentaro apie mokyklos nugriovimą;
Smerkia Izraelio įvykdytą pradinės palestiniečių mokyklos nugriovimą.
Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Izraelio vėliava
Tel Avivas, gegužės 8 d. (AFP-ELTA). Europos Sąjunga pirmadienį pranešė, kad atšaukia Europos dienos priėmimą Tel Avive po to, kai vyriausybei atstovaujantis Izraelio ekstremistinių pažiūrų ministras tvirtai pareiškė ketinąs dalyvauti.
ES delegacija Izraelyje pareiškė, kad antradienį vis tiek švęs Europos dieną, tačiau apgailestavo, kad „šiais metais nusprendėme atšaukti diplomatinį priėmimą, nes nenorime suteikti tribūnos asmeniui, kurio pažiūros prieštarauja Europos Sąjungos puoselėjamoms vertybėms“.
Sekmadienį Izraelio žiniasklaidoje pradėjo rodytis pranešimai apie ES nepasitenkinimą dėl to, kad Tel Avive rengiamame priėmime dalyvaus vyriausybės atstovas – nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras.
Izraelio vyriausybės pareigūnai pirmadienį patvirtino, kad I. Ben-Gviras „buvo paskirtas (vyriausybės) dalyvauti ES renginyje“.
I. Ben-Gviras, kuris anksčiau yra išsakęs kurstytojiškų pastabų apie palestiniečius, jaunystėje daugiau kaip 50 kartų buvo kaltinamas smurto ar neapykantos kurstymu. 2007 metais jis buvo nuteistas už paramą teroristinei grupuotei ir rasizmo kurstymą.
Jis pasisakė už Izraelio okupuoto Vakarų Kranto, kur pats gyvena žydų gyvenvietėje, aneksiją. Pagal tarptautinę teisę tokios gyvenvietės laikomos neteisėtomis.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Kraštutinių dešiniųjų partijos „Žydų galia“ vadovas I. Ben-Gviras išplatino pareiškimą, kuriame teigė, kad jis buvo paskirtas atstovu ir „patvirtino savo atvykimą“. Jis taip pat pateikė išsamią informaciją apie kalbą, kurią planuoja pasakyti per diplomatinį priėmimą. Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
„Ministras mano, kad net jei ES atstovai ir nepritaria jo nuomonei, jie puikiai supranta, kad Izraelis yra demokratinė valstybė, o demokratinėje valstybėje leidžiama išgirsti ir kitokią nuomonę“, – sakoma I. Ben-Gviro biuro pranešime.
Vėliau tą pačią dieną ES delegacija Izraelyje paskelbė, kad atšaukia diplomatinį priėmimą, tačiau vis tiek surengs „kultūrinį renginį Izraelio visuomenei“, skirtą „tvirtiems ir konstruktyviems dvišaliams santykiams“ pažymėti.
Po šio pranešimo I. Ben-Gviras užsipuolė ES, kaltindamas ją veidmainyste ir „nediplomatišku burnos užčiaupimu“.
Europos diena – tai kasmetinė Europos vienybės ir taikos šventė. Ji skirta 1950 metais paskelbtos Šumano deklaracijos, padėjusios pagrindus dabartiniam 27 valstybių ES blokui, metinėms paminėti.
Palestiniečių ir Izraelio konfliktas. EPA-ELTA nuotr.
Jeruzalė, gegužės 4 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį okupuotame Vakarų krante Izraelio pajėgos nušovė palestinietę, pranešė Palestinos sveikatos ministerija, o Izraelio kariuomenė sakė, kad ji padūrė karį.
Ministerijos teigimu, 26 metų Iman Odeh buvo nušauta Huvaroje, į pietus nuo Nabluso, „kulkai pataikius į krūtinę“.
Izraelio kariuomenė pranešė, kad užpuolikė peiliu sužalojo karį, jis „lengvai sužeistas“ ir nuvežtas gydytis į ligoninę. Užpuolikė buvo „neutralizuota“, sakoma kariuomenės pranešime.
Ketvirtadienį smurtas pratrūko po kelių valandų, kai Izraelis surengė reidą Nabluse, per jį saugumo pajėgos nušovė tris palestiniečius, kaltinamus praėjusį mėnesį Vakarų krante nužudžius britų kilmės izraelietę ir dvi jos dukteris.
Šiais metais per Izraelio ir palestiniečių konfliktą jau žuvo 106 palestiniečiai. Oficialiais abiejų šalių duomenimis, per tą patį laikotarpį žuvo devyniolika izraeliečių, vienas ukrainietis ir vienas italas. Šie skaičiai apima ir kovotojus, ir civilius.
Per Izraelio kariškių ir palestiniečių susirėmimus Vakarų Krante nuolat žūsta žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, balandžio 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, po raketų papliūpos iš Libano, Jungtinės Amerikos Valstijos pareiškė, kad jos sąjungininkas Izraelis turi teisę gintis.
„Smerkiame raketų paleidimą iš Libano ir Gazos į Izraelį“, – žurnalistams sakė Valstybės departamento atstovas Vedantas Patelis. „Mūsų įsipareigojimas Izraelio saugumui yra tvirtas ir mes pripažįstame Izraelio teisę gintis nuo visų formų agresijos“, – sakė jis.
Raketos paleistos kitą dieną po Izraelio pajėgų ir palestiniečių susirėmimų Jeruzalės Al Aksos mečetėje, trečioje švenčiausioje islamo vietoje.
„Norime pabrėžti, kad bet kokie vienašališki veiksmai, keliantys pavojų status quo, yra nepriimtini“, – sakė V. Patelis.
Dėl raketų, paleistų iš Libano, Izraelis apkaltino palestiniečių grupes, pranešė kariuomenės atstovas. „Tikrai žinome, kad tai palestiniečių atidengta ugnis“, – žurnalistams sakė pulkininkas leitenantas Richardas Hechtas. Jo reigimu, tai gali būti „Hamas“ arba „Islamo džihadas“, vis dar mėginame išsiaiškinti, bet tai nebuvo „Hezbollah“.
„Manome, kad „Hezbollah“ apie tai žinojo, už tai atsakingas ir Libanas. Taip pat tiriame, ar su tuo susijęs Iranas“, – pridūrė jis.
Palestiniečių susirėmimas su Izraelio kariškiais Vakarų Krante. EPA-ELTA nuotr.
Jeruzalė, balandžio 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, po Izraelio policijos ir palestiniečių susirėmimų trečioje švenčiausioje islamo vietoje, sulaukusių įspėjimų dėl atsakomųjų veiksmų visame regione, į Izraelį iš Libano buvo atidengta ugnis.
Izraelio kariuomenė pranešė perėmusi raketą – dėl šios atakos atsakomybės neprisiėmė jokia grupuotė – ir paneigė Libano žiniasklaidos pranešimus, kad šalis surengė atsakomuosius smūgius.
„Iš Libano į Izraelio teritoriją buvo paleista raketa ir sėkmingai perimta“, – sakoma kariuomenės pranešime. Izraelio žiniasklaida pranešė, kad į Izraelį buvo paleista sviedinių „papliūpa“.
Išpuolis surengtas išaugus įtampai, kai Izraelio policija trečiadienį prieš auštant ir vėl vakare susirėmė su palestiniečiais Jeruzalės Al Aksos mečetėje.
Izraelio pagalbos tarnybos pranešė apie skeveldrų nesunkiai sužalotą vyrą ir moterį, kuri buvo sužeista, kai bėgo į slėptuvę. Įspėjimo sirenos gaudė Šlomo mieste ir Mošav Betzete bei Galilėjoje šiauriniame Izraelyje, pranešė kariuomenė.
Izraelio kariuomenė naujienų agentūrai AFP sakė „kol kas“ nesiėmusi atsakomųjų veiksmų, kaip teigė Libano nacionalinė naujienų agentūra, pranešusi, kad Izraelis smogė taikiniams Pietų Libane. Pasak Libano pranešimų, Izraelio artilerija paleido „kelis sviedinius iš savo pozicijų pasienyje“ į dviejų kaimų apylinkes, kai į Izraelį buvo paleistos „kelios „Katiušos“ tipo raketos“.
Gynybos ministras Yoavas Gallantas buvo išsamiai informuotas apie įvykius prie Izraelio šiaurinės sienos, sakė ministerijos atstovas. „Netrukus ministras įvertins padėtį su aukštais gynybos pareigūnais“, – pridūrė jis.
Palestiniečiai protestuoja. EPA – ELTA nuotr.
Ramala, sausio 26 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, po mirtino Izraelio armijos reido Vakarų krante, Palestinos valdžia pareiškė stabdanti saugumo koordinavimą su Izraeliu. Tai gali reikšmingai paveikti palestiniečius civilius.
„Nuo šiol saugumo koordinavimas su Izraelio okupacine vyriausybe nebeegzistuoja“, – sakoma prezidento Mahmudo Abbaso biuro pareiškime, paskelbtame po Dženine surengto reido, per kurį žuvo devyni palestiniečiai.
Pastarąjį kartą M. Abbasas paskelbė tokį pranešimą 2020 m. gegužę, reaguodamas į Izraelio planus aneksuoti dalis Vakarų kranto. Jie buvo susiję su prieštaringai vertintu tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiūlymu užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą. Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiuos ryšius M. Abbasas atkūrė 2020 m. lapkritį po rinkimų Jungtinėse Valstijose, kai prezidentas Joe Bidenas nugalėjo D. Trumpą.
Palestiniečiams sustabdžius bendradarbiavimą su Izraeliu saugumo srityje, tai ypač gali atsiliepti palestiniečių pacientų pervežimui į Izraelio ligonines iš Vakarų kranto ir Gazos.
Kitą savaitę į regioną atvyks JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. JAV nedelsdamos pasmerkė naujausią palestiniečių sprendimą nutraukti saugumo ryšius su Izraeliu ir pareiškė, kad tai nebuvo „teisingas žingsnis“.
Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, spalio 19 d. (ELTA). Tie dronai, kuriais Rusija dabar atakuoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Tai trečiadienį interviu naujienų agentūrai UNIAN pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka.
„Noriu atvirai pasakyti: aš kategoriškai nepritariu Izraelio vyriausybės pozicijai. Jie mums išvis niekaip nepadeda. Jie nepaskelbė jokių sankcijų Rusijai. Jie draudžia parduoti mums ginklus ir technologijas, kurių turi labai daug. Šalies, nukentėjusios nuo žydų tautos genocido, vyriausybė tiesiog stebi ukrainiečių tautos genocidą. Tai ukrainiečių tautos Holokaustas. Jie mums niekuo nepadeda. Manau, kad tai neliks nepastebėta“, – pabrėžė A. Heraščenka.
„Tie dronai, kuriais Rusija dabar bombarduoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Iranas niekada neslėpė, kad Izraelis – jo priešas“, – pažymėjo patarėjas.
„Šių dronų skrydžio nuotolis – 1,5 tūkst. kilometrų, jie buvo skirti smūgiams Izraelio miestams. Ir net tai matydama Izraelio vyriausybė dedasi nepastebinti, kad ukrainiečių tauta naikinama jau aštuntą mėnesį. Kuo rusai atsiskaito su iraniečiais, aš nežinau. Dabar jie sąjungininkai. Blogai, kad tokia valstybė kaip Izraelis mūsų nepalaiko“, – apgailestavo A. Heraščenka.
Izraelis atsisako tiekti bet kokią ginkluotę Ukrainai, būgštaudamas, kad tai gali neigiamai atsiliepti jo santykiams su Rusija, remiančia Sirijos režimą.
Antradienį Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pareiškė, kad Ukraina nusiųs Izraelio vyriausybei oficialią notą, kurioje bus prašoma skubiai perduoti Kyjivui oro gynybos sistemų ir pradėti bendradarbiavimą dėl reikiamų technologijų įsigijimo.
Trečiadienį Izraelio gynybos ministras Benny‘is Gantzas pareiškė, jog nors Rusija atakuoja Ukrainą Irane pagamintais dronais, Izraelis vis tiek neketina tiekti ginklų Ukrainai.
Izraelio vėliava
Tel Avivas, spalio 19 d. (dpa-ELTA). Nepaisant Rusijos atakų prieš Ukrainą Irano gamybos dronais, Izraelis ir toliau neketina tiekti ginklų Kyjivui. „Noriu aiškiai pasakyti, kad mes neparduosime Ukrainai ginklų“, – radijo stočiai „Kol Chai“ sakė gynybos ministras Benny‘is Gantzas.
Šaliai tiekiama tik medicininė ir humanitarinė pagalba. Taip esą liks ir toliau.
B. Gantzas pabrėžė: „Esu gynybos ministras ir esu atsakingas už Izraelio ginklų eksportą“.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytras Kuleba antradienį paskelbė, kad prašys Izraelio oro gynybos sistemų. „Iranas – tai raudonoji linija Izraeliui, ir dabar, kai Iranas iš esmės tiesiogiai tapo nusikalstamos agresijos prieš Ukrainą bendrininku, visos abejonės Izraelyje, padėti Ukrainai ar nepadėti, turėtų išsisklaidyti“, – teigė D. Kuleba.
Per dronų ir raketų atakas praėjusiomis dienomis Ukrainoje, Kyjivo duomenimis, žuvo daugiau kaip 70 žmonių.
Tel Avivas, birželio 20 d. (ELTA). Ukrainos ambasada Izraelyje pažymi, kad šios šalies valdžia delsia teikti žadėtą medicinos pagalbą ukrainiečių kariams, sužeistiems kare su Rusija, praneša portalas „zn.ua“.
Atitinkamas įrašas su sužeisto ukrainiečio nuotrauka skelbiamas ambasados feisbuke.
„Dėl rusų atakų daug ukrainiečių neteko galūnių. Izraelis – pirmaujanti šalis protezavimo srityje. Mes laukiame, kada Izraelio vyriausybė pagaliau žengs humanitarinį žingsnį ir padės Dalilui (nuotraukoje) ir daugeliui kitų ukrainiečių atgauti galimybę judėti. Nėra jokio pateisinimo delsimui suteikti šią humanitarinę pagalbą“, – rašoma publikacijoje.
Portalas primena, jog gegužės 2 d. Izraelio sveikatos apsaugos ministras Nitzanas Horowitzas per susitikimą su Ukrainos ambasadoriumi Jevhenu Korneičuku pranešė, kad skirtos kvotos sužeistiems Ukrainos kariškiams Izraelio ligoninėse gydyti. Bet iki šiol Izraelis vis dar nepriima ukrainiečių gydyti ir protezuoti.
Volodymiras Zelenskis. Izraeliui atėjo metas apsispręsti
Kyjivas, kovo 20 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sekmadienį paragino Izraelį pamiršti neutralumą. Anot jo, žydų valstybei atėjo laikas tvirtai paremti Ukrainą.
V. Zelenskis, kuris pats yra žydų kilmės, sekmadienio pavakarę tiesioginėje transliacijoje kreipėsi į Izraelio parlamentarus.
Savo kalboje ne kartą Rusijos agresiją palyginęs su Holokaustu, Ukrainos vadovas pabrėžė, kad „Ukraina prieš 80 metų priėmė sprendimą gelbėti žydus, o dabar atėjo metas pasirinkti Izraeliui“.
Nuo vasario 24 d., kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Izraelio ministras pirmininkas Naftalis Bennettas stengiasi diplomatiškai laviruoti tarp šių dviejų valstybių.
Akcentuodamas tvirtus Izraelio saitus tiek su Maskva, tiek ir su Kyjivu, N. Bennettas bando išsaugoti bendradarbiavimą saugumo srityje su Rusija, kuri savo karių yra dislokavusi Sirijoje, šiaurinėje Izraelio kaimynėje. Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio premjeras telefonu nuolatos palaiko ryšį su V. Zelenskiu ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Kovo 5 d. jis netgi atvyko į trijų valandų trukmės susitikimą su V. Putinu Kremliuje.
Nors Ukrainos politikai padėkojo N. Bennettui už pastangas tarpininkauti, V. Zelenskis sekmadienį savo kalboje Izraelio parlamentui užsiminė, kad tokie žingsniai buvo klaidingi.
„Galime tarpininkauti tarp valstybių, bet ne tarp gėrio ir blogio“, – sakė Ukrainos vadovas.
Milijardierius Romanas Abramovičius. Reuters nuotr.
Tel Avivas, kovo 10 d. (ELTA). Jeruzalėje įsikūręs memorialinis Holokausto istorijos kompleksas Jad Vašem ketvirtadienį pranešė laikinai nutraukiąs strateginę partnerystę su Rusijos verslininku Romanu Abramovičiumi.
„Atsižvelgdamas į pastaruosius įvykius, Jad Vašem priėmė sprendimą laikinai nutraukti strateginę partnerystę su R. Abramovičiumi“, – sakoma centro spaudos tarnybos pranešime.
Kaip rašo Izraelio laikraštis „Haaretz“, šis sprendimas buvo priimtas ketvirtadienį, tepraėjus kelioms valandoms po to, kai Didžioji Britanija paskelbė sankcijas R. Abramovičiui. Leidinio žiniomis, Jad Vašem nusprendė kol kas nepriimti didelės piniginės aukos, kurią centrui skyrė Rusijos turtuolis.
Jungtinė Karalystė ketvirtadienį išplėtė Rusijai taikomas sankcijas ir įtraukė į juodąjį sąrašą dar septynis rusus, tarp kurių yra ir R. Abramovičius.
Vasario 24 d. Rusija pradėjo tarptautinės bendruomenės smerkiamą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Jos pajėgos atakuoja ir civilinius objektus.
Vakarų šalys, reaguodamos į agresiją, paskelbė Rusijai labai griežtas sankcijas ir teikia ekonominę bei karinę paramą Ukrainai.
Pradėjome skaičiuoti pirmąsias Naujųjų metų dienas. Turėtume džiaugtis, jog sulaukėme 2022-ųjų. Tačiau džiaugtis nekyla nei rankos, nei kojos. Lietuva tebekrenta į gilią atsitraukimų, nuolaidų, kapituliacijų duobę. Lietuviai jau nebesuvokia, jog Sausio 13-ąją, kad ir kokia būtų bjauri ar atgrasi mūsų valdžia, jos netinka viešai burnoti nei Seime, nei prie Seimo, nei prie Televizijos bokšto. Nes Sausio 13-oji – tai ypatingas susikaupimo metas, kuomet savo drąsa, vienybe ir užsispyrimu prieš tris dešimtmečius įveikėme šimtus kartų stipresnį priešą.
Nesu linkęs vadinti lietuvių nei „runkeliais“, nei „šunauja“, nei „baubiančia banda“, tačiau 2022-ųjų sausio 13-osios mitingas, kurio metu trikdytas Sausio 13-osios rimtumas, parodė, kad turime visokiausių lietuvių. Kai kuriems iš jų tinka prof. Vytauto Landsbergio parinkti epitetai…
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Deja, visokių lietuvių susirenka ne tik prie Seimo, bet ir į Seimą. Štai pastarosiomis dienomis mūsų parlamentarai į lietuviškąjį alfabetą ir lietuviškuosius dokumentus įsileido Lietuvai neįprastas, Lietuvai nereikalingas, nebūdingas raides. Lenkų dirbtinai keliamas ginčas dėl trijų raidžių tęsiasi ne vienerius metus. Žymiausi lietuvių kalbininkai senų seniausiai įrodė, jog tai – ne smulkmena. Tai – lietuvių kalbos išdavystė, kuri sujauks, subjauros, iškraipys visą lietuvių kalbos taisyklių sandarą, sukels tikrą chaosą. Tačiau į Lietuvos parlamentą kas ketverius metus sugužantiems politikams kažkodėl labiau rūpi ne Lietuvos, o Lenkijos interesai. Prigalvojama visokiausių legendų: esą pavardė – tai asmens nuosavybė, esą kitaip bus pažeistos žmogaus teisės, esą karo atveju mums nuo Rusijos gintis nepadės strateginė partnerė Lenkija. O tai, kad išduodami lietuviškieji interesai, kad lietuvių kalba prievartaujama dar labiau susigūžti, susitraukti, kad Varšuva slapta įgyvendina klastingąjį planą, kaip be kautynių susigrąžinti Vilnių, – politikams nė motais. Net ir konservatoriams.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Net mūsų politologai viešojoje erdvėje svarsto, kaip naudingiau būtų pasielgti prezidentui Gitanui Nausėdai – vetuos ar palaimins šį antilietuvišką aktą. Girdi, kadaise buvo sakęs, jog nelietuviški užrašai turėtų būti fiksuojami tik antrąjame paso puslapyje, tad labai įdomu, ar dabar pakeis savo nuomonę. O juk ne tai – svarbiausia. Svarbiausias klausimas – ar tai naudinga Lietuvai? Kada mes pradėsime domėtis, kas naudinga ne Petrui, ne Onutei, ne konservatoriams, socialdemokratams, gėjams, liberalams, o Lietuvai?
Neseniai iškilmingai minėjome 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje nėra net Lietuvos vardo. Vadovaujantis sveiku protu, prisimindami šį dokumentą turėtume vergti, o mes – džiūgaujame. Man aiškina, girdi, tuoj po Konstitucijos paskelbimo buvo išleistas specialusis papildomas dokumentas, kuriame jau buvo atstatytas ne tik Lietuvos vardas, bet ir lietuviškoji dvasia. Jei taip – puiku. Džiaukimės būtent tuo papildomu dokumentu, kuriame įrašytos Lietuvos teisės, o 1791-ųjų Konstituciją, kurioje nė kvapo Lietuvos, palikime džiaugtis Lenkijai.
Kita tema – Antrasis pasasulinis karas ir pokaris. Pasirodo, be žydų organizacijų ir bendruomenių palaiminimo negalime pastatyti paminklo nė vienam savo kariui, politikui. Jie jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Jie mums į galvas perša nepilnavertiškumo kompleksą: gerbsite tik tuos, kuriuos leisime pagerbti. Tarsi Lietuva būtų ne Lietuva, o Izraelio provincija arba Izraelio kolonija.
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Tai – ne mano priekaištai. Taip saviems priekaištauja žydų istorikas Ilanas Pappe knygoje „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Dvigubi standartai – akivaizdūs. Ko negalima jaučiui, tas leidžiama Jupiteriui.
Lietuviškasis šios problemos papildymas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. Tyli ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų institutas.
Kur atsidursime po kelių dešimtmečių, taip uoliai visiems ir visur nuolaidžiaudami?
Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.
Niujorkas, sausio 20 d. (AFP-ELTA). JT Generalinė Asamblėja ketvirtadienį priėmė Vokietijos ir Izraelio bendrai pateiktą rezoliuciją prieš holokausto neigimą. Projektą parėmė 114 šalių narių iš 193. Prieštaravimą suformulavo tik Iranas.
Sprendimas rodo, „kad holokausto neigimas yra tema, kuria tarptautinė bendruomenė laikosi vieningos pozicijos ir kalba vienu balsu, – pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock ir jos kolega iš Izraelio Jairas Lapidas. – Mes įsipareigojame išsaugoti aukų atminimą ir užtikrinti, kad praeities baisumai niekada nepasikartos“.
Abiejų šalių iniciatyvos dingstis yra 80-osios Vanzė konferencijos metinės. Tada aukšti nacių vadovybės ir ministerijų administracijos atstovai susitiko aptarti, kaip kiek įmanoma efektyviau organizuoti jau pradėtą sistemingą žydų naikinimą.
„Esame labai susirūpinę dėl smarkiai išaugusio holokausto neigimo, klastojimo ir revizioznimo bei dėl šių dienų reiškinio, kai dabartiniai politiniai nesutarimai lyginami su Šoa“, – teigė abu ministrai.
„Tokie palyginimai yra istorijos iškraipymas. Tai neteisybė prieš vyrus, moteris ir vaikus, iš kurių buvo atimtos jų teisės, kurie buvo persekiojami ir nužudyti“, – tęsė A. Baerbock ir J. Lapidas.
Rezoliucijoje visos JT šalys ir organizacijos, taip pat privatūs subjektai, pavyzdžiui, įmonės, raginami imtis aktyvių priemonių prieš holokausto neigimą ir klastojimą. „Mes prisiimame atsakomybę saugoti ir ginti istorinius faktus apie holokaustą, per kurį išžudyta trečdalis žydų tautos ir kitų mažumų atstovų, – pabrėžė A. Baerbock ir J. Lapidas. – Holokaustas visiems laikams bus įspėjimas visiems žmonėms dėl pavojų, kuriuos kelia neapykanta, fanatizmas, rasizmas ir neigiamas išankstinis nusistatymas“.
