Prezidentas susitiko su buvusiais žvalgybos tarnybų vadovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su buvusiais Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) vadovais. Tokio formato susitikimas įvyko pirmą kartą.
Prezidentas su buvusiais tarnybų vadovais aptarė Lietuvos žvalgybos institucijų veiklą ir šiandienius joms tenkančius iššūkius, vaidmenį geopolitinių grėsmių akivaizdoje.
Šalies vadovas akcentavo, kad stipri ir efektyviai veikianti žvalgyba yra mūsų nacionalinio saugumo pagrindas.
Pasak prezidento, keliant žvalgybos kontrolės standartus, turi būti atsižvelgta į žmogaus teisių apsaugos užtikrinimą, tačiau pokyčiai neturėtų silpninti pačių institucijų veiklos proceso ir efektyvumo.
„Šiandieninių grėsmių akivaizdoje žvalgybos tarnyboms turi būti užtikrinta galimybė įgyvendinti joms suformuotus uždavinius, taip užtikrinant šalies nacionalinį saugumą“, – sakė šalies vadovas. Prezidentas susitiko su buvusiais žvalgybos tarnybų vadovais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotrauka
Prezidentas domėjosi, kaip buvę tarnybų vadovai vertina iniciatyvas steigti Žvalgybos kontrolieriaus įstaigą, kokius įžvelgia tokio sprendimo privalumus, trūkumus ir rizikas. Žvalgybos ekspertai susitikime pasidalijo savo patirtimi ir išsakė pozicijas dėl tokio kontrolės mechanizmo steigimo efektyvumo – jiems daugiausia klausimų kelia galimos politinės įtakos ir nepriklausomumo rizikos.
Susitikime dalyvavo buvę VSD vadovai Mečys Laurinkus, Jurgis Jurgelis, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas ir Gediminas Grina bei buvę AOTD vadovai Gintaras Bagdonas ir Juozas Kačergius.
Turkija pasielgė vyriškai. Turkija – vienintelė iš NATO valstybių skėlė deramą antausį jos oro erdvę pastaruosius kelerius metus nuolat pažeisdavusiems Rusijos karo naikintuvams.
Todėl ši valstybė verta pagarbos. Būtent ji nutraukė Kremliaus pasityčiojimų iš Vakarų laviną.
Kai kurių Lietuvos politikų, komentatorių, signatarų tekstus siūlau skaityti „aukštyn kojom“. Tų, kurių tekstuose peršamas teigiamybes derėtų suvokti kaip blogį, o kritiką – kaip pagyrimus, – vos keletas.
Tačiau šie „išminčiai“ visomis išgalėmis kuria įvaizdį, esą jų, kaltinančių Lietuvą „žaidžiant valstybę“, – gausus būrys.
O kad būtų dar solidžiau, jie visomis priemonėmis stengiasi pabrėžti esantys rimti istorikai, įtakingi garsių universitetų profesoriai, įžvalgūs slaptųjų tarnybų analitikai, kurių nuomonė – pati teisingiausia. Jei kas drįsta ginčytis su jais, tai, suprask, vien tik primityvai ir neišmanėliai.
Rodos, penktus metus pora signatarų vis grįžta prie įrodinėjimų, jog paskutinis ginkluotos pokario rezistencijos Lietuvoje dalyvis – partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas – buvęs visai ne laisvės kovotojas prieš okupacinį režimą, o paprasčiausias kriminalinis nusikaltėlis.
Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis ir LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas vieningai kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) klastojant tyrimus ir slepiant Siaubūno nusikaltimus bei reikalauja atimti iš jo kario savanorio teisinį statusą.
Per pastaruosius Seimo rinkimus daugumą balsų laimėjo kairiosios partijos, jos sudarė kairiąją koaliciją ir atitinkamą vyriausybę, todėl visose srityse stebimas akivaizdus buvusios sovietinės nomenklatūros atsigavimas, nuostatos „prie ruso buvo geriau“ nemaskuotas propagavimas, Lietuvos Sąjūdžio idėjų ignoravimas, Sąjūdžio aktyvių veikėjų šalinimas iš užimamų pareigų, partizaninio karo reikšmės niekinimas, partizanų šmeižimas arba pastangos per teismus juos pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais.
Nors neformaliai, tačiau akivaizdžiai į frontininko Algirdo Paleckio ir jo bendražygių Giedriaus Grabausko, Edvardo Satkevičiaus ir Juozo Vaikšnoro gretas jungiasi signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, kurie aktyviai per žiniasklaidą varo antipartizaninę propagandą.
Buvęs Lietuvos saugumo (VSD) vadovas Jurgis Jurgelis išsišaipė iš prezidento Valdo Adamkaus, profesoriaus Vytauto Landsbergio, Seimo narės Rasos Juknevičienės, vienaip arba kitaip pagerbusius partizaną Kraujalį, vadindamas jį nėščių moterų žudiku, o ne sektinu herojumi.
Beveik tuo pat metu televizija parodė partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago įtariamuosius išdavikus. Moteris į teismą buvo vežama lovoje, ji iš tiesų ar apsimestinai jau nieko nesuvokia. Nesvarbu: teismas juos išteisins ar nuteis – realios bausmės jie jau nepatirs.
Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis teisus, kai rašo, jog Lietuvai reikia herojų. Herojų reikia visoms valstybėms, visoms tautoms. Kas nežino šios tiesos? Taip pat nieko nenustebinsime primindami, jog, bėgant metams, požiūris į herojus kartais keičiasi. Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kai herojai ilgainiui nuvainikuojami ar net išmetami į šiukšlyną.
Taip, herojus nelygu herojui. Geriau, kai jie – be menkiausio nuodėmės šešėlio. Tačiau publikacijos „Mums reikia herojaus“ autorius padarė grubią klaidą, kai pamėgino sumenkinti Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną. Girdi, šis vyras nevertas mūsų pagarbos, apdovanojimų ir meninių filmų, nes „nužudęs ar dalyvavęs nužudant ne mažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų“.
Lyg tyčia paties svarbiausio Rytų Partnerystės susitikimo išvakarėse pati ES pirmininkė Lietuva paslydo ir suklupo lygiame kelyje. Gal ir teisingai sako „Veido“ žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis, Lietuva turi du priešus: Rusiją ir mūsų pačių kvailumą.
Drastiškas nutekinimo tyrimas
Viskas prasidėjo ta nelemta VSD pažyma, kad Rusija ruošia naujas propagandines atakas prieš Lietuvą – artimiausiu metu gali būti platinama dezinformacija apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir kitus aukštus šalies pareigūnus. Kai šią informaciją spalio 31 d. paskelbė BNS agentūra, pakilo bangos. Po savaitės jau visą Lietuvą drebino audra, straipsnių antraštės rėkė: laisvos spaudos smaugimas, policinė valstybė, smukome iki Rusijos lygio.
Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.
Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.
