Slaptos pažymos audra


Print

Lyg tyčia paties svarbiausio Rytų Partnerystės susitikimo išvakarėse pati ES pirmininkė Lietuva paslydo ir suklupo lygiame kelyje. Gal ir teisingai sako „Veido“ žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis, Lietuva turi du priešus: Rusiją ir mūsų pačių kvailumą.

Drastiškas nutekinimo tyrimas

Viskas prasidėjo ta nelemta VSD pažyma, kad Rusija ruošia naujas propagandines atakas prieš Lietuvą – artimiausiu metu gali būti platinama dezinformacija apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir kitus aukštus šalies pareigūnus. Kai šią informaciją spalio 31 d. paskelbė BNS agentūra, pakilo bangos. Po savaitės jau visą Lietuvą drebino audra, straipsnių antraštės rėkė: laisvos spaudos smaugimas, policinė valstybė, smukome iki Rusijos lygio.

Kaip jau įprasta, premjeras Algirdas Butkevičius pažymos istorijoje triskart keitė savo nuomonę. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė darė tą patį tik daug aršiau ir neužmiršdama savo pagrindinio tikslo: numušti Prezidentę ir uzurpavus valstybės vadovės titulą įkalti visiems į galvas, kad ji – pats aukščiausias valstybės asmuo.

„Aš esu susipažinęs su slapta informacija, bet negaliu jos viešinti. Manau, kad dabar tam tikros tarnybos turi išsiaiškinti, kas šitą informaciją nutekino“, – pareiškė premjeras. „Už slaptos informacijos nutekinimą yra labai griežta atsakomybė“, – sustiprino L. Graužinienė, reikalaudama tyrimo. VSD vadovas Gediminas Grina kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas nutekinimą ištirti, o paskui pats susilaukė trijų valandų apklausos.

Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus sako, kad jis pasistengdavo išslaptinti medžiagą, jei tik ji nutekėdavo. Turbūt todėl iki šiol žiniasklaida dažnai būdavo pamaitinama slaptais pokalbių įrašais, operatyviniais ikiteisminiais tyrimais, kurie sukeldavo skandalą ir taip būdavo sėkmingai sužlugdomi. Niekas nebijojo atsakomybės už savivalę.

G. Grina nusprendė elgtis principingai, matyt, todėl, kad nutekinimo įtarimai nebūtų užmesti jam pačiam. Prokuratūra tirti puolė uoliai. Dariui Valiui, ką tik gavusiam Seimo spyrius už blogą darbą, reikėjo pasirodyti, kad jis dirba gerai ir, svarbiausia, nėra Prezidentės kišeninis, kaip būdavo dažnai pravardžiuojamas. Gal, kaip sako kitas buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, reikėjo atsigriebti ir už tai, kad nepavyko ištirti, kas nutekino informaciją dėl „Snoro“ banko „Lietuvos rytui“.

Prokuratūros pasitelkti STT pareigūnai šįkart puolė kaip plėšrūnai ir ėmė kratyti BNS žurnalistes. Natūralu, kad demokratinės šalies žiniasklaida ėmė rėkti apie informacijos šaltinio apsaugą ir grėsmę spaudos laisvei.

Žala ar nauda valstybei?

Lapkričio 11 d. A. Butkevičius apvertė savo nuomonę: „Jokia valstybei žala nėra padaryta (…). Mano nuomone, pažymos turinys tikrai nevertas nei kratų, nevertas jis net tokio dėmesio, kuris dabar yra Lietuvoje ir nevertas tokio darbo. Turinys nieko neturi bendro su keliamais reikalavimais slaptai medžiagai“. L. Graužinienė pridėjo: „Man labai keista, kodėl prokuratūra iš karto pavedė STT vykdyti tyrimą, neįsitikinę, kad tai yra tikrai slapta medžiaga“.

Skandalas turėjo užgesti? Anaiptol. Generalinė prokuratūra tada paskelbė, kad jau išsiaiškino, kas tą pažymą nutekino, bet įtariamojo pavardės neskelbė, nes (L. Graužinienės patarimu?) aiškinasi, ar nutekintojas atskleidė valstybės paslaptį ar tik viršydamas įgaliojimus piktnaudžiavo tarnyba.

Tuomet žurnalistas Tomas Dapkus (Seimo NSGK nario Valdo Vasiliausko draugas) ima skleisti ar tik ne slapto NSGK posėdžio insinuacijas ir duria pirštu į Prezidentės atstovę spaudai Daivą Ulbinaitę.

Kadangi premjeras ir ypač L. Graužinienė turi savų sąskaitų su D. Grybauskaite (o jau prasideda ir Prezidento rinkimų kampanija), tai verčiasi kūliais trečiąkart. A. Butkevičius pareiškia, kad nutekinimu „didžiulė žala valstybei padaryta“, o L. Graužinienė pagrasina apkalta Prezidentei.

Tuomet viešu pareiškimu stoja D. Ulbinaitė ir visą tą triukšmą įvertina kaip organizuotą kampaniją, kurios tikslas: „priversti šalies vadovę nedalyvauti artėjančiuose Prezidento rinkimuose. D. Ulbinaitė pripažino, kad perdavė informaciją žiniasklaidai, nes „ginti valstybę nuo melo šmeižto ir informacinių išpuolių“ yra Prezidentės atstovės spaudai pareiga. Ji neigia gavusi kokius slaptus dokumentus, o tik „pareigūnai mane perspėjo apie tai, kad prieš Lietuvą ir mūsų šalies Prezidentę pirmą kartą istorijoje sutelktos elitinės Rusijos žvalgybos pajėgos“.

Paskelbimas – skiepas

Konservatorė Rasa Juknevičienė sielojasi, kad kilus informacijos paskelbimo audrai, visi pamiršo pranešimo turinį. O jis iš tiesų svarbus. Kremlius yra sukūręs valdybą, kuri veikia Rusijos saugumo ir  žvalgybos tarnybų metodais ir turi tikslą skleisti dezinformaciją, diskredituoti ir kompromituoti buvusios SSRS valstybių vadovus, o kartu ir pačias valstybes.

Galbūt BNS pranešimas jau ir suveikė kaip „skiepas“ (V. Landsbergio terminas). Juk po tos informacijos paskelbimo Rusijos žiniasklaida keliskart mėgino purvinti D. Grybauskaitės biografiją ir net kišo sovietinę jos disertaciją, bet Lietuvoje tas purvas neprilipo – neturėjo jokio atgarsio.

R. Juknevičienė raštu paklausė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko Voldemaro Tomaševskio, ar pernai prieš rinkimus partijos atstovai susitiko su tos Kremliaus valdybos darbuotojais. Vietoj atsakymo gavo įžeidinėjimus Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams. Bet apie tuos susitikimus paskelbta VSD informacija gali suvaidinti ir labai teigiamą vaidmenį. Lietuvos lenkai patys gali imti klausinėti V. Tomaševskio ir supratę, kam jis tarnauja, už jį nebebalsuoti. Lygiai taip gali praregėti ir tautiečiai Lenkijoje, supratę, ką jie remia.

R. Juknevičienė raštu paklausė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko Voldemaro Tomaševskio, ar pernai prieš rinkimus partijos atstovai susitiko su tos Kremliaus valdybos darbuotojais.

VSD tylos problema

Giluminę šio skandalo priežastį geriausiai įžvelgė politologas Kęstutis Girnius. Pasak jo, VSD rašinėja slaptas pažymas ir teikia aukščiausiems pareigūnams, o tie neturi galimybių kovoti su pavojais saugumui, nes neturi teisės slapto turinio atskleisti. Štai todėl kartais vedini pačių kilniausių valstybės gynimo tikslų valstybės tarnautojai ryžtasi neteisėtam veiksmui – nutekina žiniasklaidai pažymų turinį.

Kalbėdamas Seimo posėdyje lapkričio 19 d. VSD vadovas pasakė: „VSD nėra sprendimų priėmėjas“. Dar tik kandidatuodamas į šias pareigas G. Grina yra teigęs, kad geriausiai VSD dirba tada, kai jo visai nesimato. Dabar jau aišku, kad tokia nuostata nėra gera. Nematydama VSD gerų darbų visuomenė apaugina gandais tą labai svarbią valstybės instituciją, prikuria sąmokslo teorijų, ima svaičioti apie saugumiečių gaujas, visuotinį sekimą, net uždeda šmeižto ženklą: VSD = KGB.

VSD tylint Lietuvoje buvo visiškai sutryptas, tautos priešu paverstas buvęs šios tarnybos generalinio direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas. O Estija paskelbė Lietuvos saugumiečių nuopelnus susekant labai pavojingą šnipą Hermaną Simmą ir D. Dabašinską apdovanojo ordinu.

Estijos saugumo policijos (KaPo) vadovas Arnoldas Sinisalu turi savo internetinę svetainę, kurioje reiškia nuomonę saugumo klausimais ir net svarsto, kuris šnipas buvo pavojingesnis. Mūsiškis G. Grina į visus klausimus dažniausiai atsako: nežinau nieko.

Jei būtume visi geranoriškai protingi, šios pažymos istorija galėtų tapti pamoka. Gal Valstybės gynimo taryba turėtų spręsti, ką, kada ir kiek viešinti, kad suveiktų grėsmių prevencija ir nebūtų atskleisti VSD šaltiniai. Aišku viena: metinės VSD ataskaitos neužtenka.

Nuotraukoje: komentaro autorė Lina PEČELIŪNIENĖ.

Informacijos šaltinis – žurnalas "Europos spalvos"

2013.12.30


Prisijunkite prie diskusijos