Pieta. Vytauto Visocko nuotr.
Minint Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną, Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kariai sekmadienį pagerbs žuvusiųjų laisvės gynėjų atminimą ir padės gėlių Antakalnio ir Rasų kapinėse, Panerių memoriale ir prie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko, kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovo, faktiškai vykdžiusio Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos.
Gėlių kariai taip pat padės ir Panerių memoriale prie kryžiaus žuvusiems lietuviams ir prie paminklo Vietinės rinktinės kariams. Antakalnio kapinėse bus pagerbti žuvusieji už Tėvynę padedant gėlių Lietuvos karių memoriale bei prie Laisvės gynėjų. Garbės sargybos kuopos kariai kartu padės gėlių ir prie Lietuvos valstybės vadovo, kovojusio su okupacija, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo, poeto Justino Marcinkevičiaus bei prezidento A. M. Brazausko kapų. Alytaus Angelų sargų kapinėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat pagerbimo ceremonijos vyks ir Rasų kapinėse. Gėlių bus padėtos prie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus kapo bei Nežinomo kario kapo, taip pat prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kariai apsilankys ir Rasų kapinių koplyčioje, kurioje palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai bei gėlių padės prie lietuvių tautos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kapo.
Kasmet Vėlinių išvakarėse visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai, Lietuvos karo akademijos kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų kapus. Jie tautine juostele apjuosia žuvusių karių antkapinius paminklus ir kryžius, uždega žvakutes, Lietuvos generolų antkapius apriša Lietuvos kariuomenės vado juosta.
Iš viso aplankoma apie 1,5 tūkst. karių kapaviečių ir daugiau nei 2,2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.
Praėjusių metų gruodį išniekintos žydų kapinės Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
Vandalai išniekino svastikomis dešimtis antkapių Fontenblo komunos kapinėse. Tai pirmadienį tviteryje pranešė šio miesto, esančio už 60 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus, meras Fredericas Valletoux.
„Mane papiktino ir didžiai sukrėtė šio ryto radinys: daugybė kapų išniekinta svastikomis. Tai niekšiški ir neleistini veiksmai. Mūsų kapinėse dar niekada nėra buvę tokių nusikaltimų“, – parašė jis.
Komunos administracijos vadovas pasidalijo nuotraukomis iš incidento vietos, kuriose matyti dešimtys antkapių ir rūsių su svastikos grafičiais. Kitokios žalos kapinėse nepadaryta. Policija pradėjo tyrimą.
Praėjusių metų gruodį nežinomi asmenys ištepliojo svastikomis 107 antkapius žydų kapinėse Vestofeno komunoje (Žemutinio Reino departamentas, Rytų Prancūzija).
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija „Mors certa, hora incerta“ (Mirtis nulemta, valanda nežinoma).
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.
XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.
Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus.
Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.
Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.
Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją.
Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.
Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.
Kazachstane perlaidoti lietuvių politinių kalinių ir tremtinių palaikai. Kultūros min. nuotr.
Iš Rudnyko miesto kapinių Kazachstane į memorialinį kompleksą Spaske rugsėjį perkelta 14 lietuvių kilmės politinių kalinių, tremtinių ir jų artimųjų palaikų, o iš apleistų Saranės kapinių – partizaninės kovos dalyvio Prano Perevičiaus palaikai.
Perlaidojimo vietoje įrengta atminimo plokštė su politinių kalinių pavardėmis, pervežti lietuvių kapavietę Rudnyke žymėję antkapiniai paminklai ir kryžiai, pranešė Kultūros ministerija.
„Perlaidoti palaikus buvo būtina dar šiemet dėl realios Rudnyko kapinių likvidavimo grėsmės artimiausioje ateityje. Nepaisant epidemiologinės situacijos keliamų iššūkių bei atšiauraus klimato, suplanuoti darbai buvo atlikti sėkmingai“, – teigė Lietuvos ekspedicijos į Kazachstaną vadovas, viešosios įstaigos ,,Kultūros vertybių globos tarnyba“ direktorius archeologas dr. Linas Kvizikevičius.
Šiuos istorinės atminties išsaugojimo darbus, įgyvendinant projektą „Negrįžusių Tėvynėn Lietuvos politinių kalinių kapų, esančių Kazachstano Respublikoje, išsaugojimas“, koordinavo ir finansavo Kultūros ministerija.
Prie projekto įgyvendinimo žymiai prisidėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos ambasada Kazachstane bei garbės konsulas Karagandoje.
Tik nedidelė dalis žmonių atsakingai pasižiūri į rūšiavimą kapinėse, o atliekų kiekis, išvežamas Vėlinių savaitę, keliais kartais viršija net mėnesio normą, sako atliekų tvarkymo bendrovės „Ecoservice“ generalinis direktorius Saulius Budrevičius.
„Labai skatiname gyventojus rūšiuoti. (…) Gyventojams reikėtų galbūt daugiau edukuotis, kad reikia atsakingai rūšiuoti. Žmonės, matydami konteinerius, prideda ir gėlių vainikų, ir tvarkymo atliekų. Pasigendame tvarkos, o prie kiekvieno konteinerio pastatyti po darbuotoją nelabai išeina. Statome stiklo konteinerius, žvakučių stiklinius indelius po Vėlinių surenkame atskirai ir vežame tą stiklą perdirbimui“, – Eltai sakė S. Budrevičius.
Jo teigimu, nors ir gyventojų sąmoningumas didėja, tačiau kapinėse nelabai kas rūpinasi rūšiavimo kultūra.
„Iš esmės gyventojų sąmoningumas didėja, bet kapinės tokia pakankamai specifinė vieta, kur žmonės, apsitvarkydami kapus, surenka lapus ar spyglius, kažkokias gėlytes nuvytusias, sumeta į vieną maišelį ir nuneša į vieną konteinerį. Niekas ten nesirūpina rūšiavimo kultūra, nepaisant to, kad stovi atskiri konteineriai. Tik nedidelė dalis žmonių atsakingai pasižiūri į šį procesą, žvakutes, kurios yra stikle, sugeba išrūšiuoti. Kai sumaišai stiklą su plastiku, išrūšiuoti tampa labai sudėtinga. Negalėčiau pasidžiaugti labai dideliais rezultatais, bet, nepaisant to, skatiname gyventojus, kurie lankys kapus Vėlinių metu, atkreipti dėmesį į tai“, – teigė „Ecoservice“ vadovas.
Pasak S. Budrevičiaus, vien per Vėlinių savaitę kapinėse susikaupia trijų mėnesių atliekų kiekis.
„Jeigu būtų standartinis rugsėjo mėnuo, per kurį išvežame, tarkime, toną (atliekų. – ELTA), tai per tą Vėlinių savaitę išvežame trijų rugsėjų kiekį“, – Eltai sakė S. Budrevičius.
Didesniu pajėgumu, pasak jo, Vėlinių laikotarpiu atliekos vežamos tris kartus dažniau negu standartiniu laikotarpiu.
Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.
Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.
Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.
Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.
Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų.
Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra reikalinga plastikos chirurgo pagalba.
Keturi didaktiniai mišių momentai
I
kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė
o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės
kur dar dvasia pažįsta gėrį
o grožį mokosi pažinti akys
II
išmoksi kada nors matyti viską naiviai
su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu
kada matysis iki dugno pakeleiviai
iš žuvusių nakties laivų
ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę
o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais
kaip slenkančios per gelmę būna žuvys
paliečiančios akis tuščias purslais žaliais
kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs
ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva
tuštėja prasmės žodžio „infantilas“
ir jau žinai: naivumas – meilės dovana
III
kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas
neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės
prasmės pasaulis praplečia ribas
nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės
per viršų lekia užtaisas petardos
tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės
nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi
į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis
IV
dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs
vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai
žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę
bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas
net žodžiai į tave iškart įsišaknijo
netyčia tik per sapną ištarti
nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja
Jauties lyg eitum į savo laidotuves, kai saulė jau vakarop. Vos velki kojas siauručiu, gruoblėtu miesto mieste takeliu, išvarvėjusiom akim ieškodamas savo kapo, drebančiomis rankomis bandydamas vėjyje uždegti žvakutę.
Turtuolis tu ar vargšas, bet tavo Visagalis Laikas jau beveik praėjo. Jauni dar krykštauja – dar su savo neužaugusiais vaikučiais gražiuose vežimėliuose. Mirtis jiems dar labai labai toli, dar nesuvokta ir neapmąstyta, todėl neegzistuojanti.
Vėlinių vakarą Sudervės kapinėse mergina, eidama su savo mačo, ranka žaismingai pliaukšteli per jo stangrius sėdmenis.
Liūdnas, bet gal laimingas bėdžius vienišame kape, ir visa partija – masiniame kape: truputį kraupoka (o gal linksma, tik tu to nesupranti), kai laidos Vedėjas šitą vakarą trivialiai pajuokauja, klausdamas ar Liberalų sąjūdis jau uždegė žvakutes ant savo kapo.
Nes tikroji mirtis yra Dievo Motinos malonė, o ši?
Viskas sumišę. Ir pasaulis pamišęs.
Visi Šventieji jau praėjo. Tikriausiai pro šalį, galbūt nepaliesdami visų tos, kur kairėje.
Viso šito gal net nebuvo.
P. S. Šį trumputį tekstą skiriu Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Vladimirovičiui Putinui, kuris (jis jo, suprantama, neskaitys) neseniai, kalbėdamas Valdajaus diskusijų klube apie gresiantį branduolinį karą, tarsi ir pajuokavo: „ Mes (rusai suprask) keliausime į rojų, o jūs (Vakarai suprask) paprasčiausiai nudvėsite. Neliks net laiko atgailauti“.
Ką gi, kiekvienas mūsų turi teisę į Atgailą. Turtuolis ir vargšas. Jojantis ant tanko ar ant balto žirgo.
„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje”. – Šv.Augustinas
