Rusų kariuomenės netektys Ukrainoje
Kyjivas, kovo 15 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis naktį į antradienį parodytame vaizdo įraše pareiškė, kad per 19 dienų Rusija Ukrainoje neteko daugiau kareivių negu per du kruvinus ir daug metų trukusius karus Čečėnijoje, praneša UNIAN.
Pasak valstybės vadovo, Rusijos kariuomenė Ukrainoje patiria didžiulių nuostolių.
„Jau netrukus numuštų Rusijos sraigtasparnių skaičius pasieks šimtus. Jie jau neteko 80 lėktuvų, šimtų tankų, tūkstančių technikos vienetų. Per 19 dienų Ukrainoje žuvo daugiau Rusijos kareivių negu per du kruvinus ir daugelį metų trukusius karus Čečėnijoje. Dėl ko?“ – sakė V. Zelenskis.
Ukrainos prezidentas taip pat padėkojo tiems Rusijos žmonėms, kurie mėgina kovoti su dezinformacija ir skleisti tiesą apie Kremliaus agresiją.
Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ nėra visiškai pagrįstas, teigia politologas Vadimas Volovojus. Pasak jo, į Lietuvos pasienyje vykstančius manevrus būtina reaguoti, tačiau tai reikėtų daryti atsakingai, nekurstant nerimo visuomenėje.
„Lietuvos viešojoje erdvėje lazda su įtampos kėlimu buvo šiek tiek perlenkta. Be abejo, kiekviena valstybė turi kreipti dėmesį į karines pratybas, kurios vyksta šalia jos teritorijos, bet pas mus ta įtampa ir gal net dalies visuomenės gąsdinimas buvo per didelis. Jautėsi ir galbūt tam tikras politinis interesas. Reikėtų tokius įvykius vertinti santūriau“, – naujienų agentūrai ELTA penktadienį sakė V. Volovojus, Rusijai ir Baltarusijai šiomis dienomis vykdant didelio masto karinius mokymus.
Pasak politologo, vertinant galimas grėsmes būtina nepamiršti, kad šiuo metu esama ir „papildomo NATO faktoriaus“, kuris sustiprina Lietuvos ir regiono saugumą. V. Volovojus vis dėlto pažymi, kad priartėjus pratybų datai mūsų šalies politikų retorika sušvelnėjo.
„Galiausiai Prezidentė prabilo, kad esame pasiruošę, ir ne tik ji, bet ir kiti už saugumą atsakingi pareigūnai sumažino retorikos aštrumo lygį. Galima netgi pasidžiaugti, kad arčiau reikalo viešasis diskursas sušvelnėjo. Ir pareigūnai, ir politikai pradėjo šnekėti, kad ne taip viskas ir baisu“, – analizavo tarptautinių santykių ekspertas.
Paklaustas, kokie yra Rusijos tikslai rengiant pratybas „Zapad“, V. Volovojus teigė įžvelgiąs du Maskvos išsikeltus uždavinius. Pirmasis susijęs su faktu, kad praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Rusijos armija buvo iš esmės sugriauta.
„Jai labai sunkiai sekėsi kariauti tiek pirmą, tiek antrą Čečėnijos karus. Reikia suvokti, kad šiuo metu Rusijos kariuomenė vis dar yra atkūrimo fazės. Todėl tai, kad vykdomos tam tikros pratybos, kartu ir su Baltarusija, – tai yra normalu. Kiekviena didžioji valstybė nori stiprinti savo karinį potencialą“, – aiškino politologas.
Vis dėlto pratybos „Zapad“ turi ir galios demonstravimo tikslą: Rusija norinti parodyti NATO, kokius pajėgumus ji turi savo vakariniame flange ir kam ji yra pasiruošusi. Tarptautinių santykių ekspertas nesiėmė vertinti, kokie gali būti tikrieji dislokuotų Rusijos karių skaičiai.
„Nesinori spekuliuoti skaičiais, tuo turi užsiimti žvalgybos struktūros. Galima daryti prielaidą, kad Rusija gali gudrauti, ir skaičius bus didesnis, bet tai nekeičia esmės: nereikėtų pervertinti pratybų reikšmės ir apie tai panašiu tonu ne kartą pasisakė ir Lietuvos vidaus reikalų, krašto apsaugos ministrai, ir galiausiai Prezidentė“, – teigė politologas.
Tiesa, atmesti galimų Rusijos provokacinių veiksmų bei siekio „zonduoti“ NATO gynybos sistemas nevertėtų, ir tam Lietuvos tarnybos esą turėtų pasiruošti. Savo ruožtu, orientuotis vien į konvencinius karo veiksmus negalima.
„Šiuolaikinio hibridinio karo kontekstas yra tas, kad vien kariniai veiksmai nevyksta, todėl teoriškai galime tikėtis, kad tokius didelius įvykius, kaip pratybos, gali lydėti tam tikras informacinis ir netgi kibernetinis fonas, bet analizuojant Rusijos diskursą, matyti, kad ji bandė nuraminti Vakarų pusę, kad čia nieko ypatingo nevyksta“, – teigė V. Volovojus pridūręs, jog kol kas nėra viešai regimų požymių, kad Rusijos pratybas galėtų lydėti kibernetinės ar informacinės atakos.
Į klausimą, ar Lietuvos visuomenė pakankamai pasiruošusi ypatingoms situacijoms, tarptautinių santykių ekspertas teigė, kad iš esmės gyventojai tinkamai informuoti.
„Krašto apsaugos ministerija (KAM) jau parengė specialią medžiagą visuomenei, kaip reikia elgtis, neduok Dieve, jeigu įvyks karas. Bet galbūt šią informaciją reiktų paskleisti plačiau, nes jeigu paskleidžiama tik KAM tinklapyje ir apie tai epizodiškai pranešama žiniasklaidoje, šiek tiek nepakanka“, – teigė V. Volovojus.
Rugsėjo 14 d. prasidėjusios pratybos „Zapad“ tęsis iki rugsėjo 20 d. Jos vyksta Baltarusijoje, Vakarų Rusijoje, Kaliningrado srityje ir Baltijos jūroje. NATO atidžiai stebi šiuos mokymus, kuriuose, Maskvos teigimu, dalyvauja 12,7 tūkst. karių. Tačiau pats aljansas mano, kad manevruose gali dalyvauti apie 100 tūkst. kareivių.
Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.
Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.
Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.
Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes. Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.
Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.
Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?
Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?
Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.
Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.
M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.
Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą. Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.
Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!
O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.
Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.
Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?
Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?
Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.
O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?
Generalinė prokuratūra Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT) apskundė Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą išteisinti klaipėdietę Eglę Kusaitę dėl ketinimų įvykdyti teroro aktą Rusijos kariniame objekte Čečėnijoje.
Generalinė prokuratūra prašo, kad, neva dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, būtų panaikintas Apeliacinio teismo išteisinamasis nuosprendis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
E.Kusaitė buvo išteisinta š. m. balandžio 4 d., taigi prokuratūra galėjo kasacine tvarka skusti šį nuosprendį iki liepos 4 dienos. LAT skelbia, kad skundą gavo liepos 10 dieną.
Staigus valstybės lyderių pasikeitimas devintojo dešimtmečio pradžioje visiškai nepaveikė sovietų žvalgybos aktyvumo. Amerikiečių žurnalisto Nikolaso S Daniloffo areštas 1986 metų rugpjūtį buvo klasikinis KGB provokacijos pavyzdys (akcija buvo atlikta kaip atsakymas į tai, kad FTB suėmė sovietų šnipą Genadijų Zacharovą, kuris dirbo prisidengdamas sovietų legalių šnipų lizdo – JTO – bendradarbio statusu).
Po to, kai Daniloffo–Zacharovo incidentas buvo sureguliuotas, Michailas Gorbačiovas, pradėjęs sovietų valstybinės mašinos reformą viešumo(glasnost) ir pertvarkos (nauji ekonomikos modeliai ir ūkvedybos mechanizmai) pagalba, susitiko Reikjavike, Islandijoje, su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu.
Rusijos generalinio štabo viršininkas viešai pareiškė, kad jis baiminasi branduolinio karo galimybės palei Rusijos sieną. Nuogąstavimas nėra „iš piršto išlaužtas”.
Rusijos sienos perimetre yra bent viena atkarpa, kurioje Rusijai gali kilti didelė pagunda viską išspręsti vienu kirčiu. Tai – sienos su Gruzija atkarpa.
Rusijos generolas skelbia pavojų šalies sienos perimetre
Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio Štabo viršininkas Rusijos armijos generolas Nikolajus Makarovas, lapkričio 17 d. dramatiškai kreipėsi į Kremliui pavaldžius vadinamus Visuomenininkų rūmus. Jis pareiškė, kad bijo didelio masto branduolinio karo perspektyvos palei sieną su Rusija.
Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje.
Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).
Birželio 18-ąją JAV Bostono mieste mirė žymi Rusijos disidentė, žmogaus teisių gynėja, publicistė, 1989 metais mirusio Nobelio taikos premijos laureato, disidento Aleksandro Sacharovo našlė Jelena Boner.
Ji kartu su A.Sacharovu buvo tapusi paskutinio sovietmečio periodo disidentinio judėjimo simboliais. Birželio 22 dieną J.Boner kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais atvežta į Maskvą ir palaidota Vostrakovo kapinėse prie A.Sacharovo.
Jelena Boner gimė 1923 metų vasario 15 dieną pietinėje Turkmėnijos dalyje esančiame Merų mieste. Jos tėvas – armėnas Levonas Kočarianas, mama – žydų kilmės Rufa Boner. Kai Jelenai buvo trejetas metukų, jos tėvas mirė, o kiek vėliau, 1929 metais, mama susituokė su Gevorku Alichanianu, aukšto rango kompartijos pareigūnu, SSKP Maskvos komiteto darbuotoju.
Birželio 10 dieną Rusijos sostinėje Maskvoje nušautas pulkininkas Jurijus Budanovas. Šis buvęs rusų kariuomenės karininkas liūdnai pagarsėjo 2000 metais, kai organizavo jaunos čečėnės nužudymą, po to buvo suimtas, teisiamas ir iki 2009 metų pradžios įkalintas.
Pasikėsinimas atliktas 12 valandą 10 minučių vietos laiku, kai J.Budanovas išėjo iš notarų biuro Maskvos centre. Tuomet staiga pribėgęs vyriškis iššovė keturis šūvius iš pistoleto. J.Budanovas mirė iškart, o žudikas įsėdo į baltos spalvos „Mitsubichi“ markės automobilį ir nuvažiavo. Netrukus šis automobilis rastas paliktas už kelių kilometrų. Automobilis buvo sudegintas. Birželio 13 dieną J. Budanovas palaidotas netoli Maskvos esančio Chimkų miesto kapinėse, laidotuvėse dalyvavo apie 600 žmonių.
Esminė 1999 – 2001 metų Kaukazo karinės kampanijos ypatybė buvo ta, kad Rusijos kariuomenė prieš čečėnų kovotojus pradėjo naudoti raketines ir artilerijos atakas, aviacijos smūgius, vengdama tiesioginio fizinio kontakto mūšyje. Tokiame “nekontaktiniame kare” čečėnų kovotojai prarado personifikuotą priešo įvaizdį, jie nebematė veidų tų, kurie išaudavo artilerijos sviedinį ar raketą. Tai itin sujaukė čečėnų – vyrų – karių kaip keršytojų už savo artimųjų žūtį identifikavimą.
Dabartinio, modernaus ginklo panaudojimas Čečėnijos kare kvestionavo čečėnų kovotojų tikėjimą pergale, tuo pačiu sunaikindamas esminę čečėnų etnopsichologinę savybę – kiekvieno čečėno kaip bebaimių nugalėtojų suvokimą.
