Jelena Boner kritiškai vertino Vladimirą Putiną


Print

Birželio 18-ąją JAV Bostono mieste mirė žymi Rusijos disidentė, žmogaus teisių gynėja, publicistė, 1989 metais mirusio Nobelio taikos premijos laureato, disidento Aleksandro Sacharovo našlė Jelena Boner.

Ji kartu su A.Sacharovu buvo tapusi paskutinio sovietmečio periodo disidentinio judėjimo simboliais. Birželio 22 dieną J.Boner kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais atvežta į Maskvą ir palaidota Vostrakovo kapinėse prie A.Sacharovo.

Jelena Boner gimė 1923 metų vasario 15 dieną pietinėje Turkmėnijos dalyje esančiame Merų mieste. Jos tėvas – armėnas Levonas Kočarianas, mama – žydų kilmės Rufa Boner. Kai Jelenai buvo trejetas metukų, jos tėvas mirė, o kiek vėliau, 1929 metais, mama susituokė su Gevorku Alichanianu, aukšto rango kompartijos pareigūnu, SSKP Maskvos komiteto darbuotoju.

1937 metų rugpjūčio mėnesį G.Alichanianas buvo suimtas, vėliau teisiamas ir 1938 metų vasario 13 dieną sušaudytas. 1937 metų lapkričio mėnesį suimta ir jos mama.

Tada J.Boner išvyko į Leningradą pas močiutę. Jelenos mamai R.Boner 1938 metų kovo 22 dieną paskelbtas nuosprendis – 8-eri metai tremties. Iš tremties ji grįžo tik 1945 metais. 1940 metais J.Boner baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Leningrado pedagoginį institutą, į rusų kalbos ir literatūros specialybę. 1941 metų birželį prasidėjus SSSR – Vokietijos karui, ji buvo mobilizuota į kariuomenę, dirbo medicinos seserimi. Buvo sunkiai sužeista, ilgai gydėsi, grįžusi į tarnybą, buvo paskirta į karinį – sanitarinį traukinį. 1947-1953 metais Jelena mokėsi Leningrado medicinos institute. Baigusi mokslus, kurį laiką dirbo apylinkės gydytoja, vėliau – vaikų gydytoja. Dar besimokydama institute, J.Boner 1949 metais susituokė su Ivanu Semionovu. Jų šeimoje augo du vaikai – duktė Tatjana (gimusi 1950 metais) ir sūnus Aleksejus (gimęs 1956 metais). 1965 metais J.Boner ir I.Semionovas išsiskyrė.

1965 metais J.Boner įstojo į Komunistų partiją. Bet po 1968 metų Prahos įvykių ji pradėjo piktintis sovietinės valdžios politika, o nuo 1969 metų įsitraukė į disidentinio judėjimo gretas. J.Boner vykdavo ir į teismo procesus, kuriuose būdavo teisiami disidentai. 1970 metais Kalugos mieste vieno iš tokių procesų metu Jelena susipažino su A.Sacharovu, jie pradėjo dažnai bendrauti, o 1972 metais susituokė. Jie kartu dalyvavo disidentinėje veikloje, jų bute KGB pareigūnai daugelį kartų atlikdavo kratas. 1976 metais J.Boner, A.Sacharovas, L.Aleksejeva, N.Ščaranskis ir grupė kitų disidentų įkūrė Maskvos Helsinkio grupę – nevyriausybinę žmogaus teisių gynimo organizaciją. Sovietinė valdžia pradėjo aršiai persekioti Helsinkio grupės narius, ir J.Boner buvo ne kartą areštuota bei tardoma. 1980 metais J.Boner ir A.Sacharovas buvo ištremti į Gorkio miestą. Tremtyje jie praleido septynerius metus. Į Maskvą jiems leista grįžti tik 1987 metų gegužės mėnesį.

1987 metais J.Boner, D.Sacharovas, žymus disidentas S.Kovaliovas, istorikas A.Roginskis ir dar keli visuomenės veikėjai inicijavo žmogaus teisių gynimo organizacijos – ,,Memorialo” draugijos įkūrimą. Ir po A. Sacharovo mirties 1989 metų gruodį Jelena tolau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1991 metais jai suteikta profesoriaus Toralfo Rafto atminties premija – už nuopelnus žmogaus teisių gynimo srityje skiriama tarptautinė premija. Žlugus Sovietų Sąjungai, ji buvo kviečiama dirbti ir į vyriausybines institucijas.

Štai nuo 1993 metų sausio 30-osios iki 1994 metų gruodžio 28 dienos J.Boner buvo Žmogaus teisių komisijos prie Rusijos prezidento narė. Iš komisijos sudėties ji pasitraukė protestuodama prieš pirmojo Čečėnijos karo pradžią. J.Boner aktyviai pasisakė prieš šį imperialistinį karą, vis ragino nutraukti karinius veiksmus. Ji protestavo ir prieš antrąjį Čečėnijos karą, kuris prasidėjo 1999 metų rudenį. Nuo 2000 metų J.Boner aktyviai domėjosi padėtimi Čečėnijoje, pastoviai bendravo su Lidija Jusupova, Natalija Estemirova, Ramzanu Vagapovu ir kitais čečėnų žmogaus teisių gynėjais.

J.Boner nuo 2007 metų gyveno Bostone pas dukterį. Jie pastoviai atvykdavo į Rusiją ir čia būdavo po keletą savaičių, po to vėl išvykdavo į JAV. Ji domėjosi rezonansinių bylų eiga, ragino Rusijos teisėsaugos pareigūnus ištirti žurnalistės A.Politkovskajos, Čečėnijos žurnalistės ir žmogaus teisių gynėjos N.Estemirovos, antifašistų lyderio I.Chutorskio ir kitų žymių politikų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų nužudymus. J.Boner daug dėmesio skyrė ,,Magnitskio bylai“ – 2008 metų lapkritį suimto ir po metų kalėjime mirusio investicinės grupės „Capitale Hermitage“ juristo Sergejaus Magnitskio mirties aplinkybių tyrimui.

Paaiškėjo, kad kalėjime S.Magnitskis buvo mušamas ir kankinamas, gyveno šaldamas ir gaudamas tik menką maisto davinį. Galiausiai jo sveikata vis labiau silpo ir 2009-ųjų metų lapkričio 16 dieną S.Magnitskis mirė Maskvos Butyrkų kalėjime. 2010 metų kovo 10 dieną J.Boner pasirašė kreipimasį į Rusijos visuomenę ir valdžios struktūras ,,Putinas turi išeiti“. Šį kreipimąsį pasirašė ir rašytojas V.Bukovskis, žurnalistas ir visuomenės veikėjas A.Piontkovskis, rašytojas Z.Prilepinas, Jungtinio pilietinio fronto lyderis G.Kasparovas, atsargos generolas A.Kandaurovas, rašytoja N.Katerli, filosofas A.Osovcovas, rašytojas V.Suvorovas ir kiti žymūs opozicijos politikai, visuomenės veikėjai ir disidentai.

Žymi disidentė buvo nusivylusi nuo 2000 metų Rusijoje palaipsniui įsigalinčiu putinizmu ir šios žiaurios santvarkos padariniais.

J.Boner visada kritiškai vertino V.Putino ir jo klikos veiklą, ji kritikavo valdžios klanus dėl laisvų televizijų užgrobimo bei sunaikinimo, už spaudos laisvės suvaržymus ir nuožmų opozicijos persekiojimą. Disidentė sakė: „V.Putinas įvedė modernų stalinistinį režimą. Tai net ne sovietinis valdymo modelis, kuris egzistavo nuo 1960 metų, tuomet tokio skurdo nebuvo. Dabar klanai užsiima turtų dalybomis, o dauguma žmonių laikomi vergais“. J.Boner buvo nusivylusi ir kai kurių Vakarų valstybių lyderių pozicija – jų artimu bendradarbiavimu su Putino režimu arba nuolaidžiavimu šiam režimui ir teigė: „Vakarams iš esmės nesvarbu, kad Rusijoje nėra nei laisvų rinkimų, nei nepriklausomų teismų, nei spaudos laisvės. Į tokius grėsmingus procesus žvelgiama abejingai“.

Jelena Boner pasižymėjo ir kaip publicistė, rašė straipsnius, kurie buvo spausdinami žurnaluose „Neva“ ir „Junost“, „Literaturnaja gazeta“ ir „Medicinskaja gazeta“ laikraščiuose. Ji parengė ir knygą „Vsevolodas Bagrickis – dienoraščiai, laiškai, eilės“. J.Boner pastoviai bendradarbiavo ir su „Radio Svoboda“ – populiaria rusų kalba transliuojama radijo stotimi.

Nuotraukoje: legendinė Rusijos disidentė Jelena Boner.

2011.07.03


Prisijunkite prie diskusijos