Lietuva neturi ateities? Tikiuosi, taip niekad nenutiks. Tačiau kurion pusėn šiandien bepažvelgsi, vien antilietuviški žingsniai.
Pavyzdžiui, kokia keista, bauginanti, į neviltį varanti diskusija, ar poetas Justinas Marcinkevičius vertas didingo paminklo vienoje iš prestižinių Vilniaus aikščių ar skverų? Žinoma, vertas! Gūdžiais sovietiniais laikais jis puoselėjo lietuvybę. Lietuviškus interesus žiaurios okupacijos metais jis gynė meniškai, įtaigiai, vaizdingai. Puikiai prisimenu, kaip atsistoję plojo ir verkė žiūrovai, Klaipėdos dramos teatre pamatę dramą „Mažvydas“!? Tada dar buvau paauglys, už lango – bjaurus sovietmetis, o keli šimtai žmonių pašokę iš kėdžių nesiliauja ploję ir skandavę žodį „Lietuva“. Tarp jų – ir aš, pyplys, šaukiu kiek tik pajėgiu.
Neužmirštama, kokį gilų įspūdį paliko drama „Mindaugas“. Perskaičiau ją keletą sykių. Kiekvieną kartą, užvertęs paskutinį puslapį, mintyse kartojau: noriu išlikt lietuviu, noriu būti lietuviu, būti lietuviu – gražu, garbinga, prasminga. Iki šiol neužmiršau ir poeto eilėraščių, puoselėjančių meilę gimtiesiems namams, tėviškei, Tėvynei. Atmintyje įsirėžęs ir „Dienoraštis be datų“. Kiek ten – prasmės, gilumos, lietuviškumo!
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl nesuvokiu, kaip galėjo kilti ginčai, ar poetas vertas solidžios pagarbos? Brandi, susipratusi, išlikti trokštanti Lietuva privalo kartoti: J. Marcinkevičius nusipelnė įspūdingo paminklo. Beje, paminklas privalo būti ne abstraktus. Į jį pažvelgę turėtume be vargo atpažinti poetą J. Marcinkevičių. Nes viešojoje Vilniaus erdvėje stovintis paminklas skirtas plačiosioms masėms, o ne keliems neva giliai meną išmanantiems ekspertams, kanalizacijos vamzdyje įžvelgiantiems didelį grožį ir didelę prasmę.
O visus tuos priekaištus, esą poetas buvo „sovietinės santvarkos produktas“, esą „mėgavosi sovietinėmis privilegijomis“, esą „Pušis, kuri juokiasi“ viską užbraukia“, esą „šiandien jau visai kita epocha“, – meskime į šiukšlių kibirą. Nė neverta su tokiais ginčytis. J. Marcinkevičius atliko svarbiausią užduotį – skatino mus būti Lietuvą mylinčiais lietuviais. Piršo šią mintį ypač sunkiomis sąlygomis – sovietinės okupacijos metais. Dėl šių aplinkybių „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“ – dar vertingesni. Nepaisant visų kompromisų ir klystkelių.
Bėda ta, kad Lietuva šiandien prievartaujama tapti kosmopolitine, išsivaikščiojančia, gerbiančia tik tai, kas svetima. Štai šioms jėgoms J. Marcinkevičius tikrai nereikalingas. Lietuviškos Lietuvos ardytojams trukdo ne tik J. Marcinkevičius ir visi jo lietuviški darbai, bet ir didingas paminklas Antanui Smetonai, kuris itin sunkiu metu priešinosi vokiškoms, lenkiškoms bei rusiškoms okupacijoms, ir literatūrologo, literatūros kritiko, rašytojo Algimanto Bučio senuosiuose rankraščiuose rasti įrodymai, jog Lietuva turėjo ne vieną, o daug karalių, ir didingas paminklas Lietuvą nuo agresijų gynusiems kariams Lukiškių aikštėje. Vilnius šiandien neturi net paminklo Geležiniam Vilkui, kuris, remiantis gražia senoviška legenda, liepė Lietuvos valdovams pastatyti didingą miestą.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus paminklo akivaizdžiai byloja, kokios nuostatos mums kalamos į galvas. Lietuviai neva privalo tapti dar nuolankesni, dar kuklesni. Lietuviams negalima turėti savarankiškos politikos. Net susimąstyti apie tai neturime teisės. Visi mūsų didybės įrodymai turi būti sunaikinti. Mes teturime vieną teisę – paklusti didesniems, įtakingesniems, stipresniems. Liepia įsileisti keletą lenkiškų raidžių ir tokiu būdu sugriauti lietuviškąją gramatiką, – privalome įsileisti, nors tai, pasak kalbininko Vinco Urbučio, „Lietuvių kalbos išdavystė“. Liepė nugriauti paminklą Juozui Krikštaponiui – nugriaukime, nors Ukmergė, regis, ne Izraelis (Kazio Škirpos gatvelės jau nebeliko; paminklinė lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai tik per didžiausius vargus apginta). Briuselis liepė į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai įsiveržusius pabėgėlius mylėti labiau nei savo tėvą ir motiną, tad ir mylėkime atvykėlius, o ne saviškius. Strasbūras mums pateikė „naujovišką tradicinės šeimos apibrėžimą”, todėl šiuo teiginiu mes privalome šventai tikėti…
Žodžiu, be liūdnos ironijos apie šias įtampas kalbėti nebeįmanoma. Baisiausia, kad jėgos, kurios mus verčia tapti Čingizo Aitmatovo romane aprašytais mankurtais, – galingos, įtakingos.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diskusija apie Justino Marcinkevičių nustebino ir net paskatino peržiūrėti šaltinio ištakas – LRT laidą „Ringas“ (išvakarėse pasirodęs straipsnis/ nuomonė „Šiaurės Atėnuose“, – nebuvo poleminis). Pasirodo, atsakymas, kodėl tokia diskusija staiga įsisiūbavo, – ten yra.
Pagal sporto taisykles sukonstruota laida, kai du priešininkai pagal griežtai nustatytas taisykles mušasi, kol vienas krenta arba teisėjų valia skelbiamas laimėtoju, – dažnas mūsų žiniasklaidos laidų konstravimo modelis. Viskas būtų gal ir gerai, tačiau, – kaip ir varžybose, – pikčiausia būna, kai rezultatą lemia ne sportininkų meistriškumas, o teisėjų šališkumas. Laidos „Ringas“ vedėjai (teisėjai), gana subtiliai ir gal net nesąmoningai buvo šališki, palaikė poetą menkinančiųjų pusę. Kita pusė visiškai pagrįstai pasijuto paniekinta, tad ar reikia stebėtis, kad aistros sukilo, tad jie nieko nelaukdami pakėlė savo rėmėjų rezervą ir griebėsi artilerijos. Žinoma, konflikto ištakas dalis jų (iš abiejų stovyklų) pamiršo, dar dalis – iš viso jų nežinojo.
Citata. Justinas Marcinkevičius
Du dalykai čia įdomūs. Pirmas. Žiniasklaidos vaidmuo. Komercinių žiniasklaidos kanalų žurnalisto veiklos kokybės kriterijus, – jų tekstų/laidų peržiūrų kiekis ir laikas. Tad iš kiekvienų „varžybų“ stengiamasi išspausti maksimum, jei „varžovai“ nenori muštis, „teisėjai“ juos kiršina, priima šališkus sprendimus (visai nesvarbu kuriai pusei naudingus), tiražuoja „varžybų“ epizodus ir pan. Jei straipsnio/ laidos tema sukelia dar ir diskusiją visuomenėje – tai tampa žurnalistinio darbo pasiekimo viršūne. Žiniasklaidos kanalo reitingai auga, pinigėliai byra, visi laimingi. Dažnokai – tai nesuderinama su žurnalistine etika ir žmogaus sąžine, tačiau komercinei žiniasklaidai reikšmingas, ar net reikšmingesnis ir kitas kriterijus – nauda. Logiška, – neturės reitingų, neturės ir pinigų, nebus ir kanalo, nebus ir darbo vietų, kils socialinė įtampa, naujos naštos valstybei ir t.t. Vis dėlto, „Ringas“ ne komercinio žiniasklaidos kanalo, o visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo LRT. Žurnalistai migruoja iš kanalų į kanalus, iš daug komercinių į 1-ą valstybinį, ir atvirkščiai. Nenuostabu, kad komercinės vertybės ir jais grįsti santykiai žiniasklaidoje uždominuoja. Tačiau. Yra sąžinės kriterijus, kuris kiekvienam žmogui, taip pat ir žurnalistui – nesvetimas. Netaps po šios laidos (kaip ir straipsnio „antikos“ laikraštyje) žurnalistinė sąžinė ramesnė. O batalijų reziumė, – formalus. LRT vadovų atsakomybė – kokios, kodėl dabar (ar kitu laiku), kokiais kriterijais remiantis sukeliamos konstruktyvios ir destruktyvios aistros visuomenėje. Nelengva ir vadovų užduotis. Tačiau, o kam dabar lengva?:)
Antras dalykas. Be abejo, J. Marcinkevičiaus kūrybos vertė. Tačiau jau tiek apie tai prikalbėta ir prirašyta, kad nieko naujo nepridurčiau. Nebent patarčiau, auginant valstybinio kanalo reitingus (sic!), laidą perklausyti ir visgi prisiminti diskusijos pirminį objektą.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Taip. Asmeniškai, liūdna, jog išaugusi jaunoji karta nebeturi supratimo ir net nebesistengia suvokti, kaip tie prisitaikėliai, sovietiniai/ tarybiniai žmonės, 1–2 mln., tarp jų netgi „mankurtai“ (mokytojai, darbininkai, žemdirbiai, poetai, muzikologai, žurnalistai ir ect.) – iškovojo Lietuvos Nepriklausomybę. Kokią reikšmę jų kovoje turėjo Mindaugo, Katedros, Mažvydo simboliai, pasididžiavimas istorija ir valstybės tradicija, tautos dvasios pojūtis, susitelkimas į lietuvių kalbos vertę. Dalykai, kurie buvo (ne savaime, o tokiais tapo) bendri visiems, nes visi juos žinojo/atpažino dėka tų, kurie turėjo klausytų/ skaitytojų auditorijas, dažnai, – savo sąžinės sąskaita. Kaip sukrėtė visus, – nežinomų, bet daugelio labai gerai nujaučiamų – naujų balsų (tremtinių, disidentų, senųjų emigrantų) įsiveržimas į viešus eterius. Klausimas, kiek tūkstančių ar milijonų sąžinės apyskaitų tada tyliai įvyko… J. Marcinkevičius, beje, sąžinės apyskaitą atliko gana viešai, be abejo, pagal savus kriterijus ir kūrėjui būdinga metaforiška išraiška. Ar gali stebinti, neiškilaus (iškiliu tapo vėliau) tarybinio mokytojo suformuluotas „iškilaus tarybinio poeto“ portretas? Kur čia vieta/ priežastis aistroms ir tokiai audringai diskusijai?
Matyt, tai jau „trečias įdomumas“. Neturiu atsakymo, tačiau suprantu kontekstą. Kai visuomenėje kyla įtampa, nesaugumas susijęs su karo nuojautomis, – palanki terpė gaisrui, tereikia tik žiežirbos. Juolab, kad nepriklausomybę iškovojusių „prisitaikėlių ir mankurtų“ nuoskaudos dėl jų žmogiškojo orumo nuvertinimo, niekur per 3 dešimtmečius nedingo, kaupėsi, o mažėjo tik tiek, kiek tarybinė žmonių karta emigravo ir išmirė. J. Marcinkevičius labai tiksliai atliepė jų, dar išlikusiųjų balsą savo poetiniame testamente. Tad nenuostabu, kad vėl poetą prisiminus – jie atsiliepė.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip tų laikų adeptas, tarybinis moksleivis, kareivis, išsilaisvinimo meto studentas ir nepriklausomybės laiko gyventojas, praėjęs visą šią istorinę patirtį savo kojomis, galva ir širdimi, juodžiausios sąžinės apyskaitos išvengęs, matyt, tik todėl, kad kažkokios lemties dėka gimiau vėliau ir sutikau gyvenimo (buvo jų ir mokykloje) mokytojų, kurie daugiau žinojo, – šiandien priskiriu save labiau ne tarybinei, o permainų kartai. Tačiau diskusijos apie J. Marcinkevičių sukėlė pačiam sau netikėtą pasigerėjimo ir pasididžiavimo „tarybine karta“ jausmą. Ko gero todėl, kad ji – atsiliepė, netgi iš kapų, nes juose mūsų tėvai ir bendražygiai.
Moralas paprastas. Ar ideologinė, ar komercinė, ar naujoji „liberalios demokratijos“ (rašau kabutėse, nes savo priemonėmis ji pernelyg dažnai nei liberali, nei demokratinė), ar kokia tik nori priespauda ištiko, ištinka ir dar ištiks lietuvių tautą, kol atsiras tų, kurie dėl sąžinės, vertybinių įsitikinimų nenutyla – tol išliks ir Tėvynė, net tada, kai priespaudos tampa kruvinos.
Tačiau patosas – ironiškas. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“ tuščiose klasėse.
P.S. nuotraukoje, bičiulio apie kuriuos sakoma – „visam gyvenimui“ a.a. Raimio eilutės užrašytos klasės albume. Anuomet, populiari atminimui skirta forma. Kai nebuvo laikinų IT laikmenų, šios „laikmenos“, bent kol esame, išsisaugo:).
Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)
Nesankcionuotos eitynės Gedimino prospektu. vedamas suimtasis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Saulius Gagas tvirtina, kad, pagal šiuo metu turimus duomenis, penktadienio mitingo ir eisenos link Seimo metu sužalotų asmenų nebuvo.
„Sužeistų, sužalotų nei pareigūnų, nei mitingo dalyvių, nei miestiečių, nei svečių šiuo metu tokios informacijos neturime. Taip pat neturime informacijos apie sugadintus pastatus, automobilius, miesto aplinką. Tokios informacijos nesame gavę šiuo momentu“, – penktadienį spaudos konferencijoje teigė S. Gagas.
Tuo metu policijos generalinis komisaras Renatas Požėla atsiprašė vilniečių už kilusius nepatogumus renginio metu. „Be abejo, tenka atsiprašyti ir miesto gyventojų, ir miesto svečių už sudarytus nepatogumus ir eismo kamščius vykstant į įvairias vietas“, – sakė generalinis komisaras.
Tačiau jis tuo pačiu pridūrė, kad ne tik Seimas, bet ir Katedros aikštė nėra geriausia vieta tokio pobūdžio susibūrimui.
„Turime suvokti, kad ir Katedros aikštė nėra pati tinkamiausia vieta tokiems renginiams. Taip, ji geresnė negu prie Seimo, bet ne pati tinkamiausia. Pasirinkta vieta ir renginio specifika ir sukėlė tas problemas“, – aiškino R. Požėla.
ELTA primena, kad penktadienį pasibaigus Šeimų sąjūdžio mitingui Katedros aikštėje, protestuotojai Gedimino prospektu patraukė link parlamento, nors tokiai eisenai leidimas išduotas nebuvo. Nesankcionuotos eitynės Gedimino prospektu. Kuo bigsis ši akistata? Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pagal dabartinę situaciją, policijos atstovo teigimu, situacija stabilizavosi, tačiau pareigūnai prie Seimo ketina budėti per naktį.
Mitinguotojams kelias užkirstas prie Lukiškių aikštės
Pasibaigus renginiui Katedros aikštėje, pareigūnų pajėgos Lukiškių aikštėje užkirto kelią namo neišsiskirsčiusiems mitinguotojams. Jiems užtvėrus važiuojamąją kelio dalį, pareigūnai juos šiek tiek nustūmė.
Dalis mitinguotojų susirinko prie Seimo
Nepaisant renginio organizatorių tvirtinimų, kad eitynės nebus organizuojamos ir mitingas prie Seimo nevyks, dalis protestavusių asmenų Katedros aikštėje susirinko prie parlamento. Policijai užtvėrus Gedimino prospektą ties Lukiškių aikšte, dalis protestuotojų link Seimo patraukė kitomis gatvėmis.
Nesankcionuotos eitynės Gedimino prospektu. Dar vienas epizodas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žmonės sustojo prie ištiestos tvoros prie Seimo, situaciją stebi policija su spec. priemonėmis, kol kas neramumų nekyla.
Žmonių prie Seimo vis mažiau, darbą baigia ir kai kurie pareigūnai
Prie Seimo susirinkusius žmones nebelaukti vakaro paragino keli į vietą atėję Šeimų sąjūdžio atstovai, tarp kurių buvo ir Raimondas Grinevičius. Dar kelioms grupelėms žmonių išėjus, prie Seimo rūmų savo darbą baigė ir kai kurie pavieniai policijos pareigūnai. Juos mitinguoti pasilikusi minios dalis palydėjo plojimais.
Katedros aikštė. Krepšinis. Slaptai.lt fotoKatedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį Vilniaus katedros aikštėje vyks Lietuvos šeimų sąjūdžio (LŠS) organizuojamas mitingas. Leidimas renginiui su savivaldybe galiausiai buvo suderintas, kuomet organizatoriai, atsižvelgę į sostinės valdžios ir policijos pastebėjimus, pateikė pakartotinį prašymą renginiui vykti Katedros aikštėje, o ne prie Seimo, kaip buvo planuojama anksčiau. Taip pat pakeistas ir renginio laikas bei maksimalus galimas dalyvių skaičius.
Šeimų sąjūdžio atstovai skelbia, kad renginyje bus paskelbti reikalavimai valdantiesiems. Jie tikina šiame proteste kovosią už teisę žmonėms patiems spręsti savo likimus bei susigrąžinti demokratiją, apginti šalį.
„Neįmanoma pasiekti laisvo gyvenimo ir ateities, nesusigrąžinus teisės patiems spręsti savo likimą. Lietuvos šeimų sąjūdis sukaups visuomenės valią, žmonės pakils, mobilizuosis, susigrąžins demokratiją ir apgins savo šeimas, savo tautos vertybes ir valstybę“, – teigiama organizatorių puslapyje paskelbtame renginio aprašyme.
Į mitingą kviečiami ir visų opozicinių politinių partijų atstovai.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„LŠS kviečia prisijungti visas opozicines partijas, visuomeninius judėjimus, grupes ir atskirus žmones iš visos Lietuvos bei visos Europos visuomeninius judėjimus. Miestą pažadins būgnų griaudėjimas – jų dundėjimas primins valdantiesiems, kad Lietuva dar gyva ir paprastai pasiduoti nežada“, – rašoma Šeimų sąjūdžio puslapyje. Aukštyn galva. Šokis Arkikatedros aikštėje. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Savivaldybė leido renginiui vykti Katedros aikštėje
ELTA primena, kad po to, kai buvo atmestas Šeimų sąjūdžio prašymas renginiui rugsėjo 10 d. vykti prie Seimo, trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybė suteikė leidimą jį organizuoti mitingą Katedros aikštėje.
„Savivaldybė bendru sutarimu su policija nusprendė, kad Katedros aikštėje mitingas vykti galės. Iš principo matome, kad organizatoriai atsižvelgė į savivaldybės ir policijos pastebėjimus dėl praėjusio renginio, kuriam leidimą mes atšaukėme“, – žurnalistams trečiadienį sakė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas.
Jo teigimu, leidimas rengti mitingą buvo todėl, kad renginio organizatoriai pakeitė mitingo lokaciją, laiką ir maksimalų žmonių skaičių renginyje. Savivaldybės atstovas kalbėjo, kad neatsitraukiama nuo pozicijos, kad Šeimų sąjūdžio organizuojamas mitingas turi aukštą provokacijų riziką. Visgi, jo teigimu, sąlygos, kuriomis pareigūnai dirbs Katedros aikštėje, yra nepalyginamai palankesnės nei dirbant prie Seimo. Katedros aikštėje senovinės technikos „Baltijos kelias 30” minėjimas ir žygio dalyvių palydėtuvės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Faktas, kad provokacijų rizika išlieka tokia pati: ar tai būtų prie Seimo, ar prie Katedros. Tiesiog savivaldybės ir pareigūnų darbas Katedros aikštėje bus daug sklandesnis. Mes manome, kad šiam mitingui mes galime duoti leidimą“, – teigė A. Bužinskas.
Prezidentūros atstovai renginyje dalyvauti nežada
Ketvirtadienį su Lietuvos liberalaus jaunimo (LLJ) organizuotos akcijos prie Prezidentūros dalyviais pasikalbėti atėjęs Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis patikino, kad šalies vadovo atstovai vykti į penktadienį Vilniaus katedros aikštėje organizuojamą mitingą neplanuoja.
Policijos sraigtasparnis. Katedros aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Tokio plano nėra. Kad ir kaip ten būtų, nors (…) dėl susidariusios situacijos ir savivaldybės sprendimų mitingas vyks prie Katedros, bet ir visi jūs turbūt suprantate, kad adresatas pagrindinis yra tiek Seimas, tiek Vyriausybė“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė P. Mačiulis.
Dėmesį „šeimų maršo“ aktyvistams demonstravęs M. Maldeikis mitinge prie Katedros taip pat nedalyvaus
LLJ proteste prie Prezidentūros ketvirtadienį taip pat dalyvavęs valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos parlamentaras Matas Maldeikis penktadienį prie Katedros vyksiančiame Šeimų sąjūdžio mitinge dalyvauti neplanuoja. Su „šeimų maršo“ protestų dalyviais prie Seimo dar pavasarį bendravęs politikas sako jau supratęs šios pusės poziciją.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Turiu darbą. Aš jau žinau jų poziciją. Tiesą pasakius, aš kai kur net nežinau, kokią poziciją jie artikuliuoja. Jie nežino, kokia galutinė jų žinutė, ar tai vakcinacija, ar Stambulo konvencija. Bet aš įsivaizduoju, apie ką jie kalba. Aš atstovauju kitokioms vertybėms negu jie, esu išgirdęs jų nuomonę“, – aiškino M. Maldeikis.
T. V. Raskevičius: nematau prasmės šiame renginyje dalyvauti
Ateiti pasikalbėti su mitinguotojais nežada ir Laisvės frakcijos parlamentaras Tomas Vytautas Raskevičius, sakantis, kad Šeimų sąjūdžio išsakomi reikalavimai prasilenkia su jo pažiūromis.
„Mitingo organizatorių reiškiamais reikalavimais dažnai siekiama paneigti tam tikrų visuomenės grupių teises ir galimybę oriai gyventi Lietuvoje. Tokie reikalavimai visiškai prasilenkia su mano politinėmis pažiūromis, mano rinkėjų įsitikinimais, todėl nematau prasmės tame renginyje dalyvauti“, – aiškino T. V. Raskevičius.
Mitinge pasirodyti neplanuoja ir Seimo pirmininkė
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat yra minėjusi, kad rugsėjo 10-ąją neplanuojanti atvykti pasikalbėti su mitinguotojais, kadangi ji tuo metu ketina dalyvauti Seimo posėdyje.
„Kalbant apie rugsėjo 10-osios renginį, tuo pat metu vyks Seimo posėdis, kuriam pirmininkausiu ir yra daug svarbių klausimų, kuriuos svarstysime. Tai šiuo metu mano dienos planas yra būti Seime“, – „Žinių radijui“ trečiadienį kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
A. Bilotaitė: iš klaidų pasimokyta
Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant penktadieniui vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė tvirtino, kad policija ruošiasi įvairiems galimiems scenarijams.
„Policija dirba prevencinį darbą, ruošiasi įvairiems galimiems scenarijams“, – prieš Vyriausybės posėdį žurnalistams trečiadienį sakė ministrė.
Ji pažymėjo, kad yra pasimokyta iš klaidų, kurios buvo padarytos rugpjūčio 10 d., kuomet prie Seimo surengtas mitingas virto riaušėmis. Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Tikrai pamokos buvo išmoktos ir įvertintos. Padarysime viską, kad viešoji tvarka būtų užtikrinta“, – sakė ji.
Anot ministrės, tuomet mitingo ir riaušių metu dirbę pareigūnai vadovavosi „švedišku modeliu“ ir dėjo visas pastangas, kad situacija nebūtų eskaluojama. Panašiais principais, pažymėjo ji, ketinama veikti ir jau Katedros aikštėje ketinamo surengti mitingo metu.
„Manau, kad ta pati tvarka ir tie patys principai bus ir toliau tęsiami, nes policijos darbas yra užtikrinti viešąjį saugumą ir viešąją tvarką, nėra tikslo panaudoti jėgą. Bet įstatymų ir tvarkos turi būti laikomasi. Neturi būti tokių situacijų, kai pareigūnai ir žiniasklaidos atstovai yra sužalojami“, – sakė A. Bilotaitė.
Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.
Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.
Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.
Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html
Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.
Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.
Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.
Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.
XXX
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.
Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.
Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties.
Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“
XXX
Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.
Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.
Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.
Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.
Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.
Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.
Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, – nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.
Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.
Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.
Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.
Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.
Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.
Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus kodo talentas.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.
Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą, gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.
Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas.
Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.
Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.
Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.
Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.
Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pažadėjo per penkerius metus atstatyti gaisro nuniokotą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir teigė, kad katedra bus netgi „dar gražesnė“, informuoja BBC.
Pirmadienį kilęs didžiulis gaisras nuniokojo 850 metų senumo gotikinę katedrą. Liepsnos suniokojo didžiąją dalį stogo, įgriuvo pastato smailė. Paryžiaus gyventojai ir turistai su siaubu stebėjo, kaip liepsnos apima pastatą.
Prancūzijos vadovas pažadėjo itin greitą katedros atstatymą, nors kai kurie ekspertai teigia, kad darbai gali užtrukti dešimtmečius. E. Macronas teigė norįs, kad Paryžiaus Dievo Motinos katedros rekonstrukcija būtų užbaigta iki 2024 metais Paryžiuje vyksiančių vasaros olimpinių žaidynių.
„Atstatysime katedrą dar gražiau ir noriu, kai tai būtų padaryta per penkerius metus. Mes galime tai padaryti“, – sakė E. Macronas.
Antradienį į tautą kreipdamasis E. Macronas pažymėjo, kad ši nelaimė parodė Prancūzijos sugebėjimą mobilizuotis ir susivienyti.
Kaip pranešama, 50 žmonių komanda aiškinsis gaisro kilimo priežastis. Paryžiaus prokuroras Remy’is Heitzas sakė, kad nėra akivaizdžių padegimo požymių, ir gaisras laikomas nelaimingu atsitikimu.
Kelios Prancūzijos kompanijos ir keli milijardieriai pažadėjo paaukoti didžiules sumas katedros, įtrauktos į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą, atstatymo darbams. Pažadėta suma siekia 800 mln. eurų.
Gaisras suniokojo nežinomą skaičių meno kūrinių, bet tokie įspūdingi daiktai, kaip erškėčių vainikas, kuris, kaip manoma, buvo uždėtas Jėzui Kristui per nukryžiavimą, ir XIII amžiaus tunika, kurią vilkėjo Prancūzijos karalius Liudvikas IX Šventasis, buvo išsaugoti.
Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios Kryme vadovas tėvas Klimentas sekmadienį naujienų agentūrai AFP pranešė esantis sulaikytas Rusijos aneksuotame pusiasalyje.
Kaip telefonu iš Simferopolio policijos nuovados žurnalistams teigė Stačiatikių Bažnyčios Ukrainoje arkivyskupas, jį pareigūnai sulaikė vos atvykusį į autobusų stotį. Policija dvasininkui nenurodo, dėl kokių priežasčių jis buvo suimtas.
Neseniai įvyko istorinis religinis skilimas tarp Kijevo ir Maskvos. Dėl to gali būti uždaryta tėvo Klimento Šv. Vladimiro ir Šv. Olgos katedra. Sekmadienį Stačiatikių Bažnyčia Ukrainoje išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad tėvas Klimentas planavo keliauti į Rusiją dalyvauti vieno politinio kalinio teisme.
Pasak paties dvasininko, praėjusį mėnesį Krymo valdžia užsimojo nutraukti jo bažnyčios nuomos sutartį, nes parapija nebuvo priregistruota prie Rusijos Federacijos. Tačiau, būdamas ištikimas Ukrainai, tėvas Klimento negali perregistruoti parapijos, nes Kijevas pusiasalį laiko, nors ir laikinai okupuotu, bet esančiu Ukrainos sudėtyje.
Daugiau nei 300 metų Ukrainos Bažnyčia buvo artimai susijusi su Maskvos patriarchatu. Tačiau, turint omenyje Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, Kijevas tokius ryšius laiko nepriimtinais. Šiais metais buvo įkurta nepriklausoma Stačiatikių Bažnyčia Ukrainoje. Šis žingsnis smarkiai suerzino Maskvą.
Vyskupas Kęstutis Kėvalas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Mirštantis žmogus išgyvena vienišumą, nes iškrinta iš gyvenimo kasdienybės, santykių. Mūsų užduotis – nepadidinti to vienišumo, nors dažnai žmonės prie mirštančiojo elgiasi beveik kaip jam mirus. Taip konferencijoje apie terapinį atkaklumą ir teisę numirti sava mirtimi teigė vyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Ne vieną kartą teko lankyti mirštantį žmogų, prie kurio lovos stovėdami aplink artimieji šnabždasi. Tokiais atvejais klausiu, ar žmogus mirė ir išgirdęs, kad ne, primenu, kad žmogus šiandien švenčia gimtadienį. Savo gimimą Amžinybei“, – sakė K. Kėvalas.
Kaip pabrėžė vyskupas, pagalba mirštančiajam – svarbi artimo meilės pastanga: padėti žmogui oriai numirti suprantant, kad mirtis taip pat turi teisę būti ori, kaip ir gyvenimas.
„Mirties faktą mes priimam sunkiai. Galėtume sakyti, su emociniu šiurpu. Nė vienas nesame iki galo susitaikę su mirtimi. Todėl instinktyvi tendencija mirties šiurpulį mažinti ar net panaikinti. Matyti mirštančiojo bėgimą nuo tos tikrovės sunku – pats mirties procesas mums yra nežinomas, nes atsitinka tik kartą“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Pasak jo, mirties procesas paprastai lydimas baimės, nuolat ir neišvengiamai prarandant jėgas, mus kiekvieną sukrečiantis. Kita dimensija – vienišumas.
Kaip pabrėžė dvasininkas, bemirštantį laikydami mirusiu, pagiliname jo vienišumą, sielvartą.
„Mirštantis žmogus palieka visus ir viską: kasdienius veiksmus, pareigas. Todėl sielvartas – labai realus. Kaip ir kiti žmonės, mirštantysis patiria visą spektrą žmogiškų emocijų, tarp kurių – pyktis, baimė, kurių neturėtume išsigąsti, nors gali būti ir vilties ar net humoro“, – vardijo vyskupas.
Priimdamas mirštančiojo jausmus ir emocijas, jų nenorėdamas perkeisti, uždrausti ar pats nuo jų pabėgti, slaugytojas stiprina žmogų priėmimo ir buvimo kartu jausmu, kuris yra nepaprasta vertybė mirštančiajam.
Cituodamas Popiežiškąją sveikatos apsaugos darbuotojų chartijos dalį, kurioje aptariama mirties tikrovė, vysk. K. Kėvalas akcentavo, kad sveikatos specialistai gali nepaprastai daug prisidėti prie oraus mirties išgyvenimo. Pirmiausiai – patys keisdami požiūrį į šį procesą ir tuo būdu patį žmogų, kuris miršta.
„Visos egzistencinės pajėgos sukrėstos, todėl mano pastanga šią akimirką būti šalia tokia galinga, kad pats keičiu tikrovės prasmę. Jos keitimas pakeičia patirtį. Tiek galingas yra šalia mirštančiojo esantis sveikatos darbuotojas, tiek galingas kiekvienas, esantis prie mirštančio žmogaus“, – kalbėjo vyskupas.
Kokiu būdu mes galime tą padaryti? Dažnai reiškiame žmogui užuojautą. Tačiau, pasak vysk. K. Kėvalo, šis vaizdingas lietuviškas žodis reiškia „už jausmo“.
„O jei pabandytume „įsijautimą“? Tai mažintų vienišumą ir atskirtį. Įsijautimas kaip buvimas kartu su žmogumi palydint jį į labai svarbų gyvenimo momentą. Nes mirtis nėra atskira tikrovė, ji – gyvenimo dalis, kartais net kulminacija. Taigi įsijautimas tokiu momentu yra menas, apie kurį, manau, turėtų būti kalbama ruošiant slaugytojus ir gydytojus. Įsijautimas – labai galinga jėga, padedanti mirštančiajam“, – pakartojo vyskupas.
K. Kėvalas prisiminė, kokios įtakos vos du gydytojo žodžiai turėjo, kai jį patį ištiko priepuolis: „važiuojant ir dar nežinant, kas su manimi vyksta, išgyvenau nerimo, įtampos, kad gal jau mano dainelė sudainuota. Gydytoja apžiūri, peršviečia ir staiga išgirstu jos žodžius: gražiausias apendicitas“. Žinot, aš jai iki šiol dėkingas. Nors pasakė tik du žodžius, bet jie transliavo nuotaiką, humorą, paramą, perkeitė baimę į supratimą, kad mano apendicitas – ne tik eilinis atvejis, bet, techniškai žiūrint, netgi visai gražus“.
Įsijautimas – bandymas aktyviai klausytis, kai žmogus transliuoja emocijas, baimę, nerimą, vienišumą, ir priimti jį. Tu bijai? Aš jaučiu, kad tau vieniša. Ar taip yra? Gal tuo pasidalijęs mirštantysis jaus nepaprastą bendrystę ir vienišumas bus įveiktas.
Pasak K. Kėvalo, tai ir yra giliausia dvasinė pagalba mirštančiajam – klausymasis protu ir širdimi.
„Galima kalbėti apie išeinančio žmogaus kraujospūdį, techninius rodiklius, bet keletas širdingų žodžių gal labiau palengvins kančią nei informacija apie tyrimų charakteristikas. Taigi įsijautimas – kaip geriausias buvimas su kitu žmogumi ir pagalba jam. Mirštantis žmogus turi būti pripažįstamas, vertinamas kaip Dievas“, – įsitikinęs vyskupas K.Kėvalas.
Pasak dvasininko, mirtis priklauso gyvybei kaip galutinė jos fazė ir privalo būti gerbiama kaip paskutinis jos momentas. Jeigu gerbiame, saugome ir puoselėjame gyvybę, turime gerbti ir jos natūralią baigtį.
„Mirštantysis neturi būti traktuojamas kaip neišgydomas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Todėl pagalba turi būti ne tik fizinė, bet ir emocinė, dvasinė. Vis dėlto išgyvenama paskutinė gyvenimo patirtis, kuri gali tapti žmogaus gyvenimo kulminaciniu momentu“, – sakė K. Kėvalas.
Vyskupas prisiminė 2011-ųjų rudenį mirusio vieno iš „Apple“ kompanijos įkūrėjų Stevo Jobso paskutinius žodžius. „Įspūdinga, kaip jis mirties patale reflektuoja gyvenimą, turint omenyje, kiek pasiekė, kaip mes visi juo žavimės. Vis dėlto S. Jobsas kalba, kad būtent mirdamas suprato esmingiausius gyvenimo dalykus – kad svarbiausia ryšiai, meilė, šeima. Ar išties pakankamai į tai investavau? Deja, ne. Dėl to apgailestauju, nes galėjau nugyventi geriau. Apibendrinimai priimami mirties akimirką, ir tai rodo jos svarbą“, – sakė vyskupas.
Aktyvus buvimas tokiais atvejais žadina sergančiojo pasitikėjimą, viltį, sutaiko jį su mirties tikrove. Ir tai artimo meilės pastanga jam.
Kalbėdamas apie tikėjimą žmogaus palydėjimo kelyje, K. Kėvalas pabrėžė, kad visi prieš mirties paslaptį esame bejėgiai. Mirties akimirką sukrečiamos visos žmogiškos aksiomos, ir tokio žmogiško sukrėtimo akivaizdoje tikėjimas tampa dvasinės pusiausvyros bei ramybės šaltiniu.
„Žmogus gali būti apsisprendęs netikėti, bet ir tokiu atveju galima jį oriai palydėti pasiūlant susitaikyti su savo artimaisiais, apmąstyti gyvenimą. Kaip ne kartą teko matyti, tikėjimas mirties sukrėtimą perkeičia ir tampa didžiule pagalba mirštančiajam dėl to, kad jis gali atsiremti į jį, kai viskas byra iš rankų. Nieko nelieka. Net jo paties sau nebelieka. Mirties momentu žmogus gali save atiduoti į to vienintelio, Kūrėjo, Dievo rankas, kad ir kaip tai pavadintume. Ir tas atidavimo aktas gali būti pats tobuliausias savęs dovanojimo veiksmas, kurio gyvendamas pasiekti negali. Kad ir kas būtų, gyvenant tau kažkas lieka: ši diena, rytojus, draugai, šeima. O mirštant nebelieka nieko“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Atvejais, kai gydytojai, medicinos seserys ar kiti esantys šalia įkvepia ar palaiko mirštančiojo tikėjimą, vyskupo žodžiais, vyksta aukščiausios formos mirties humanizavimas. Tai – daugiau nei palengvinti kentėjimą. Krikščioniškai kalbant, tai padėti nueiti pas Dievą.
„Jeigu norime turėti orų gyvenimą, turime kalbėti ir apie orią mirtį. Iš Bažnyčios pusės tai raginimas valstybės ir sveikatos sistemoms apsaugoti žmogų nuo mirties technizacijos. Terapinis atkaklumas kartais gali tapti terapine tironija žmogui dėl alinančių, varginančių gyvybės palaikymo priemonių, kurios gali dirbtinai tęsti agoniją“, – pabrėžė K. Kėvalas.
Taip, mes turime malšinti skausmą, taikyti paliatyvią mediciną naudojant stiprias, netgi narkotizuojančias medžiagas, nes kančia ir skausmas alina fiziškai, silpnina dvasią ir moralines jėgas, užuot jas palaikiusios.
„Jeigu kančia sunkiai pakeliama, žmogui reikia padėti, bet taip pat būtina stengtis vengti panardinti žmogų į nesąmoningą būseną. Tai nebe medicininis, o santykio su mirštančiuoju klausimas – kaip išlaikyti pusiausvyrą“, – sakė K. Kėvalas.
Vyskupo įsitikinimu, mirtis – per daug esmingas momentas, kad būtų nutylima jos perspektyva. Todėl svarbu su ligoniu nustatyti tokį pasitikėjimo ir pagalbos santykį, kuris padėtų parinkti tinkamiausią laiką ir žodžius.
„Išgyvenant bendrystę ir dalijimąsi mirties perspektyva nebeatrodo tokia grėsminga ir gąsdinanti, nes žmogus nebesijaučia pamestas, nuteistas myriop. Man ir pačiam yra tekę kalbėtis su ligoniais paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis. Buvę, kad žmogus kone komos būsenos, o paklausus, ar gali persižegnoti, staiga gulėjęs be gyvybės ženklų ima ir persižegnoja. Atrodo neįtikėtina, bet akivaizdu – mirties akivaizdoje veikia galingos pajėgos, vyksta neįtikėtini dalykai. Žiūrėti su meile į šitą tikrovę, padėti išeinančiam išgyventi Dievo artumą ir leisti jį pajusti – tai artimo meilės darbas, kaip ir žadinti mirštančiojo maldos nusiteikimą, melstis kartu ar šalia žmogaus, atveriant jam Dieviškojo gyvenimo perspektyvą“, – sakė vyskupas.
Ligonio sakramentą, Komunijos teikimą, išpažintį, atgailą, pokalbį, maldą kartu K. Kėvalas vadino tipiniais Bažnyčios veikimo būdais.
„Bet ir kiekvienas sveikatos darbuotojas galėtų prisidėti palydint mirštantįjį per požiūrį į jį, suteikdamas naują prasmę gąsdinančiai mirties tikrovei ir tokiu būdu netgi perkeisdamas patirtį, ją sukilninant iki tokio lygio, kad, užuot tapusios pasmerkimu, paskutinės žmogaus gyvenimo akimirkos virstų dvasine pagalba pačia giliausia šio žodžio prasme, mirties akivaizdoje padedančia pereiti sunkiausius slenksčius ir išgyventi paslaptį, kuri mums nepažini.
"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).
Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.
"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.
Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.
Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".
Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".
Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.
Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".
Žiniasklaidoje plačiai paskleista „žinia“, kad kardinolas Juozas Audrys Bačkis atsiprašė Kristinos Brazauskienės dėl nuostatos neleisti velionio, buvusio prezidento karsto įnešti į Katedrą. Panašu, kad tai – gandas.
O gandas plinta neskatinamas, vežimu virsta tarsi skaldomas degtukas.
„Jis pasakė: „Atsiprašau, tai liks man ant sąžinės”. Kažką tokio panašaus”, – telefonu apie gautą atsiprašymą LNK žinių tarnybos laidai „Savaitės įvykio TOP 5” sakė K. Brazauskienė. Taippaskelbė DELFI. Panašiai kartoja kitos žiniasklaidos priemonės.
