Moldovos vėliava
Kišiniovas, liepos 26 d. (AFP-ELTA). Moldova įsakė 45 Rusijos diplomatams ir ambasados darbuotojams išvykti iš šalies „dėl daugybės nedraugiškų veiksmų“, trečiadienį pranešė pareigūnai, tarp abiejų šalių tvyrant įtampai.
Europos Sąjungai (ES) palanki ir Moldovos narystės bloke siekianti šalies vyriausybė griežtai pasmerkė Rusijos invaziją į kaimyninę Ukrainą ir apkaltino Rusiją sąmokslu nuversti dabartinę Moldovos valdžią.
Moldovos žiniasklaidos priemonių „Jurnal TV“ ir „The Insider“ šią savaitę paskelbtame tyrime teigiama, kad ant Rusijos ambasados Kišiniove ir gretimo pastato yra 28 antenos, kurias galima naudoti šnipinėjimui.
„Keturiasdešimt penki diplomatai ir techninis personalas turės išvykti iki rugpjūčio 15 d.“, – naujienų agentūrai AFP sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovas Igoris Zaharovas.
Po šio sprendimo „bus mažiau asmenų, mėginančių destabilizuoti padėtį mūsų šalyje“, – ministrų kabineto posėdžio pradžioje sakė užsienio reikalų ministras Nicu Popescu.
Rusijos diplomatinį korpusą sudarys 10 diplomatinių pareigybių ir 15 administracinių, techninių ir paslaugų pareigybių „pagal pariteto principą“, pranešė Užsienio reikalų ministerija.
„Šis sprendimas priimtas dėl daugybės nedraugiškų veiksmų Moldovos Respublikos atžvilgiu (…) taip pat dėl bandymų destabilizuoti vidaus padėtį mūsų šalyje“, – sakoma ministerijos pranešime ir priduriama, kad trečiadienį buvo iškviestas Rusijos ambasadorius Kišiniove.
Anot I. Zaharovo, nuo karo Ukrainoje pradžios Moldova iki šiol išsiuntė du Rusijos diplomatus. 2,6 mln. gyventojų turinti šalis yra tarp Ukrainos ir ES narės Rumunijos.
Moldovos prezidentė Maja Sandu. EPA – ELTA foto
Kišiniovas, balandžio 10 d. (ELTA). Moldovos prezidentė Maia Sandu pakvietė žmones į didelį proeuropietišką mitingą Kišiniove. Dėl „nešvariais pinigais“ finansuojamų protestų iki šiol esą buvo girdimas tik prorusiškų jėgų balsas. Tačiau dabar atėjo metas, kad „pasaulis pagaliau išgirstų ir daugelio balsą“, t. y. Moldovos proeuropiečių balsą, sakė ji pirmadienį per televiziją.
Didelis mitingas, prezidentės teigimu, rengiamas gegužės 21 d. Maia Sandu. EPA – ELTA nuotr.
M. Sandu pabrėžė, kad Moldovos gyventojai praeityje jau ne kartą kliovėsi didelėmis demonstracijomis, pavyzdžiui, reikalaudami savo šalies nepriklausomybės ar gindami „mūsų jauną demokratiją“.
Dabar esą atėjo metas ryžtingai parodyti, kad „mes, kaip tauta, norime priklausyti didžiajai Europos šeimai, ir esame pasirengę vieningai ir drąsiai siekti šios svajonės“. Neturėtų būti taip, kad būtų girdimi tik nupirkti balsai, finansuojami „vagių, kurie išdavė savo šalį ir dabar nori ją destabilizuoti“, sakė Sandu.
Moldovos vėliava
Kišiniovas, vasario 21 d. (ELTA). Rusija planuoja užimti Kišiniovo oro uostą ir permesti ten savo kariškius. Tai televizijos kanalui „Moldova1“ pareiškė Moldovos ministras pirmininkas Dorinas Receanas, praneša portalas „rbc.ua“.
„Yra keli destabilizavimo scenarijai. Juose yra keletas elementų, įskaitant ir tuos, kuriuos minėjote, cituodami Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio žodžius“, – sakė žurnalistams Moldovos premjeras.
Anot D. Receano, Moldovos valdžia yra pasirengusi priešintis tokiems iššūkiams. Jis pabrėžė, kad vyriausybės tikslas – užtikrinti taiką ir stabilumą šalyje.
„Moldova pasisako už taikų Uždniestrės konflikto sureguliavimą, ir mes turime suderinti savo tikslus dėl taikos ir saugumo“, – teigė premjeras.
„rbc.ua“ prisimena, jog naujasis Moldovos ministras pirmininkas D. Receanas pareiškė, kad būtina demilitarizuoti Uždniestrę ir išvesti iš ten visą Rusijos kariuomenę.
Neseniai Ukrainos žvalgyba perėmė Rusijos Federacijos planą destabilizuoti politinę situaciją Moldovoje.
Po to Moldovos prezidentė Maia Sandu pareiškė, kad Rusija rengia ardomuosius veiksmus, siekdama įvykdyti šalyje valstybės perversmą.
Proeuropietiška ministrė pirmininkė Maia Sandu. EPA – ELTA nuotr.
Kišiniovas, vasario 13 d. (ELTA). Moldovos prezidentė Maia Sandu pareiškė, kad Rusija rengia ardomuosius veiksmus, siekdama įvykdyti šalyje valstybės perversmą, praneša „Interfax – Ukraina“.
Pirmadienį per spaudos konferenciją Kišiniove ji priminė, jog pastaruosius Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimus apie Maskvos planą destabilizuoti situaciją Moldovoje patvirtino šalies Informacijos ir saugumo tarnyba.
Tokie „ardomųjų veiksmų mūsų šalies teritorijoje planai nėra naujiena“, sakė M. Sandu. Anot jos, „tokių bandymų buvo ir anksčiau, praėjusių metų rudenį, tačiau jie nebuvo įgyvendinti dėl ryžtingų mūsų saugumo institucijų veiksmų“.
„Siekiant sukelti gyventojų nepasitenkinimą ir išprovokuoti agresyvius veiksmus protesto akcijų metu ypač buvo akcentuojama energetikos krizė“, – sakė valstybės vadovė.
Ji paragino laikytis rimties ir pažymėjo, kad saugumo institucijos imasi reikiamų priemonių.
Moldova surengs pratybas visuose šalies poligonuose. EPA-ELTA nuotr.
Kišiniovas, sausio 23 d. (ELTA). Moldovoje antradienį prasidės karinės pratybos, kurios vyks visuose šalies poligonuose, praneša portalas „NewsMaker“.
Pratybos truks iki vasario 4 d., jose dalyvaus daugiau kaip 4000 kariškių.
„Pratybų tikslas – įvertinti visų kariškių, tiek šauktinių, tiek tarnaujančių pagal sutartis, galimybes ir praktinius įgūdžius“, – pažymėjo Gynybos ministerijos atstovai.
Pasak jų, per pratybas bus vykdomos įvairios užduotys naudojant karinę techniką, mokomasi teikti pirmąją pagalbą ir veikti cheminės atakos sąlygomis.
„Per pratybas karinių mašinų kolonos Moldovos keliais judės nuo poligono prie poligono centriniuose, šiauriniuose ir pietiniuose šalies rajonuose. Todėl prašome piliečių nespekuliuoti pratybų ir karinės technikos judėjimo tema“, – pridūrė ministerijos atstovai.
Jie taip pat pažymėjo, kad pratybos buvo numatytos nacionalinės armijos rengimo plane 2023 metams ir niekaip nėra susijusios su padėtimi regione ir karu Ukrainoje.
Moldovos prezidentė Maja Sandu. EPA – ELTA foto
Kišiniovas, gruodžio 13 d. (ELTA). Moldova nenori grįžti į SSRS, apie kurios atkūrimą dažnai kalbama Maskvoje, ir fiksuoja Rusijos mėginimus nuversti demokratinę proeuropietišką vyriausybę Kišiniove.
Tai interviu Rumunijos leidiniui „rfi.ro“ pareiškė Moldovos prezidentė Maia Sandu.
„Šis karas (Ukrainoje) kelia grėsmę mūsų šalies laisvei, mūsų demokratijai ir mūsų europiniam keliui. Aš daug kartų girdėjau pareiškimus iš Maskvos, kad jie nori atkurti Sovietų Sąjungą. Tai tiesiogiai liečia ir mus. Mes nenorime grįžti į SSRS, kadangi norime gyventi laisvoje visuomenėje, demokratinėje šalyje“, – pabrėžė Moldovos prezidentė.
Pasak M. Sandu, Kremlius siekia, kad į valdžią Moldovoje ateitų prorusiška vyriausybė.
„Akivaizdu, jog Maskva nori, kad Kišiniove būtų prorusiška vyriausybė. Tai ne paslaptis. Mėginama destabilizuoti situaciją apmokamomis protesto akcijomis, naudojantis situacija energetikoje ir labai didelėmis dujų ir elektros energijos kainomis, mažinant dujų tiekimą pagal sutartį, kurią mes sudarėme su „Gazprom“. Visais šiais veiksmais siekiama pakirsti proeuropietišką vyriausybę Kišiniove“, – pabrėžė valstybės vadovė.
M. Sandu taip pat kalbėjo apie Uždniestrės konfliktą. Ji patikino, kad Kišiniovas ketina spręsti šį klausimą tik taikiomis priemonėmis.
„Galimybė sureguliuoti konfliktą atsiras, kai Ukraina iškovos pergalę kare. Taip, mes svarstome tokio sprendimo detales“, – pažymėjo prezidentė.
Prorusiška partija ȘOR jau kelis mėnesius rengia Kišiniove protesto akcijas. Jų dalyviai reikalauja, kad atsistatydintų Moldovos prezidentė ir būtų surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai.
E. Macronas – Moldovoje. EPA – ELTA foto
Paryžius, birželio 15 d. (dpa-ELTA). Moldovos galimybėms įstoti į Europos Sąjungą (ES) greičiausiai įtakos turės besitęsianti Rusijos invazija į kaimyninę Ukrainą ir regione įsivyravę neramumai, trečiadienį per vizitą Kišiniove pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Jis tai sakė Moldovos sostinėje ir pabrėžė, kad, jei padėtis būtų normali, Moldova tikriausiai neturėtų šansų įstoti. Tačiau invazija keičia situacijos vertinimą, pažymėjo jis. Kartu jis teigė, kad ES plėtra neturėtų būti laikoma vieninteliu būdu užtikrinti stabilumą Europoje.
Moldova nervingai stebi, kaip Rusija nuo vasario puola Ukrainą. Maskva iš dalies teisina savo veiksmus tariamu poreikiu padėti etninių rusų separatistinėms grupuotėms, atplėšusioms regioną Ukrainos rytuose. Moldova taip pat turi atsiskyrusią teritorijos dalį, kurią remia Rusija.
Įvairūs Rusijos pareigūnai pastarosiomis savaitėmis užsiminė, jog tikisi kontroliuoti pakankamai Ukrainos teritorijos, kad gaėtų nutiesti sausumos tiltą į Uždniestrę – separatistų kontroliuojamą Moldovos dalį.
E. Macronas patikino Moldovą, kad Vakarų šalys bando priversti nutraukti karą taikydamos sankcijas. Tikslas yra nutraukti kovas paverčiant Rusijos karo išlaidas nepakeliama našta. Tačiau E. Macronas taip pat perspėjo, kad jei Moldovai ateis laikas siekti narystės, bus tam tikrų sąlygų. „Tikiuosi, galėsime duoti aiškų atsakymą stojimo tema, – sakė jis. – Beveik neabejotina, kad bus tam tikrų sąlygų, kad būtų galima judėti į priekį“.
Igoris Dodonas. EPA – ELTA foto
Kišiniovas, gegužės 24 d. (AFP-ELTA). Antradienį Moldova sulaikė prorusišką buvusį prezidentą Igorį Dodoną, įtariamą išdavyste ir korupcija, pranešė prokurorai. Konfliktas kaimyninėje Ukrainoje didina įtampą šioje narystės Europos Sąjungoje (ES) siekiančioje šalyje.
„Igoris Dodonas antradienį sulaikytas 72 valandoms“, – žurnalistams sakė Generalinės prokuratūros atstovė Mariana Čiorpec ir pridūrė, kad jis laikomas Nacionaliniame antikorupcijos centre. Ji sakė, kad kratos vyksta 12-oje skirtingų vietų, įskaitant I. Dodono namus sostinėje Kišiniove.
I. Dodonas tiriamas dėl keturių atskirų nusikaltimų: valstybės išdavystės, politinių lėšų gavimo iš nusikalstamos organizacijos, neteisėto praturtėjimo ir „pasyvios korupcijos“. Tyrėjai įtaria, kad 2019 m. I. Dodonas paėmė pinigus iš politinio sąjungininko ir įtakingo oligarcho Vladimiro Plahotniuko, 2020 m. pabėgusio iš šalies dėl įtarimų kyšininkavimu ir neįleisto į Jungtines Valstijas.
I.Dodonas vadovavo Moldovai 2016–2020 m. ir buvo atvirai Maskvos remiamas.
Dauguma Moldovos gyventojų kalba rumuniškai, bet yra ir didelė rusakalbių mažuma bei Maskvos remiamas separatistinis Uždniestrės regionas. Per dažnas politines krizes besikeičiančios valdžios nuolat krypsta tai į Vakarus, tai į Maskvą.
Įklimpęs į skandalus, susijusius su korupcija skurdžioje šalyje, I. Dodonas pralaimėjo prezidento postą Maiai Sandu. Jos proeuropietiška partija per parlamento rinkimus 2021 m. iškovojo skambią pergalę. Rusijai pradėjus puolimą Ukrainoje Kišiniovas tvirtai palaiko Kyjivą.
Moldova priima pabėgėlius, pateikė paraišką dėl narystės Europos Sąjungoje ir gavo karinės pagalbos pažadą iš Europos.
Rusija griežtai kritikuoja Moldovą, kuri baiminasi, kad gali tapti kitu Maskvos taikiniu. Separatistų valdžia Uždniestrėje balandį pranešė apie daugybę atakų, dėl jų kaltino Ukrainą.
Moldovos vėliava
Kišiniovas, gegužės 17 d. (ELTA). Moldovos parlamento vadovas Igoras Grosu antradienį pareiškė, kad, pasibaigus karui Ukrainoje, Moldovos valdžia turėtų apsispręsti, ar šaliai verta likti Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS), praneša portalas „Newsmaker“.
Anot I. Grosu, esant dabartinei situacijai, Moldovos vadovybė „nemato būtinybės“ dalyvauti NVS renginiuose.
„Mes turėjome organizuoti Kišiniove NVS renginį žemės ūkio tema. Aš paprašiau kolegas pranešti organizacijos sekretoriatui, kad mes nematome galimybių tai padaryti, kol mūsų regione vyksta karas“, – sakė Moldovos parlamento pirmininkas.
Anot jo, pasibaigus karui Ukrainoje, valdžia turi apsispręsti, ar Moldovai verta likti NVS sudėtyje.
„Manau, kad reikia surengti politinę diskusiją šiuo klausimu. Tai turime padaryti, kai viskas nurims ir baigsis karas“, – pareiškė I. Grosu.
Jis priminė, kad Rusija paskelbė Moldovos produkcijos embargą, ir tai, pasak parlamento vadovo, „buvo pamoka mūsų gamintojams“, kurie rado kitų rinkų savo produkcijai realizuoti. I. Grosu pabrėžė, kad dabar Moldova 70 proc. savo prekių eksportuoja į Europos Sąjungą.
Kovo mėnesį Moldovos prezidentė Maia Sandu pareiškė, jog šalies valdžia pasirinks tinkamą momentą Moldovai pasitraukti iš NVS, „kai bus pasiekta pakankama pažanga europiniame kelyje“.
Prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Kišiniove įsikūrusiame karo pabėgėlių iš Ukrainos centre. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Kišiniovas, gegužės 7 d. (ELTA). Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, tęsiantis darbo vizitą Moldovoje, šeštadienį lankėsi Kišiniove įsikūrusiame karo pabėgėlių iš Ukrainos centre, praneša Prezidentūra.
Prezidentas G. Nausėda susitiko su centro gyventojais, darbuotojais ir savanoriais. Šalies vadovas pabrėžė, kad Moldova, susidurianti su dideliu karo pabėgėlių iš Ukrainos antplūdžiu, demonstruoja išskirtinį solidarumą ir empatiją, suteikdama visokeriopą pagalbą karo nelaimės ištiktiems žmonėms.
„Rusijos karas Ukrainoje yra tragedija, griaunanti žmonių likimus. Milijonams žmonių tenka palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio svetur. Tiek Moldova, tiek Lietuva, tiek visas demokratinis pasaulis yra su jumis, su laisva, drąsia, herojiška ukrainiečių tauta. Ukraina nugalės“, – karo pabėgėliams kalbėjo prezidentas.
Į Moldovą nuo karo Ukrainoje pabėgo daugiau nei 573 tūkst. ukrainiečių, iš kurių apie 100 tūkst. tebėra šalyje. Lietuva iki šiol yra skyrusi 750 tūkst. eurų finansinės paramos Moldovai ir pasiūliusi į Lietuvą perkelti 2 tūkst. ukrainiečių, iš kurių dalis jau gyvena mūsų šalyje.
Vizito metu šalies vadovas perdavė Lietuvos visuomenės paramą – nevyriausybinių organizacijų ir verslo surinktą humanitarinę pagalbą, skirtą Ukrainos karo pabėgėliams Moldovoje. Humanitarinį Lietuvos krovinį sudaro maisto produktai, higienos reikmenys, drabužiai ir batai vaikams, patalynė, medicinos priemonės, maisto papildai.
Prezidentas nuoširdžiai dėkoja Lietuvos nevyriausybinėms organizacijomis – Lietuvos „Caritui“, „Maisto bankui“, Maltos ordinui, Lietuvos Raudonajam Kryžiui, Šaulių sąjungai ir šių organizacijų savanoriams skiriant, koordinuojant bei įgyvendinant paramos pristatymą Ukrainos karo pabėgėliams Moldovoje.
Nevyriausybinės organizacijos humanitarinę paramą Moldovai sutelkė kartu su verslo įmonėmis „Biovela Group“, „Baltic Pallets“, „Eurovaistinė“, prekybos tinklais „Grūstė“, „Maxima“, „Iki“, „Rimi“, „Senukai“, „Moki-Veži“.
Pirmojo vizito Moldovoje metu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Kišiniove susitikęs su šalies prezidente Maia Sandu, aptarė dvišalių santykių klausimus, politinę situaciją šalyje, europinės integracijos darbotvarkę, reformų procesą Moldovoje, pandemijos ir vakcinacijos bei kitus tarptautinės politikos klausimus.
G. Landsbergis išreiškė Lietuvos paramą ambicingai prezidentės reformų programai.
„Remiame reformų iniciatyvas ir esame pasirengę tęsti paramą Moldovai jos europinės integracijos kelyje”, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Susitikime su Moldovos užsienio reikalų ir europinės integracijos ministru Aureliu Ciocoi, kuris laikinai eina Moldovos ministro pirmininko pareigas, aptarta Lietuvos ir Moldovos santykių darbotvarkė, Rytų partnerystės, Padnestrės, pandemijos valdymo ir kiti aktualūs klausimai.
G. Landsbergis paragino tęsti būtinų struktūrinių reformų – kovos su korupcija, teismų nepriklausomybės užtikrinimo, finansinės ir verslo aplinkos gerinimo, Asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga (ES) įgyvendinimą.
„Labai svarbu, kad Moldova pasiektų esminę pažangą, įgyvendindama ES-Moldovos Asociacijos susitarime prisiimtus įsipareigojimus, ir vykdytų reformas, kurios teiktų apčiuopiamą naudą Moldovos žmonėms”, – pažymėjo ministras.
Pokalbyje taip pat buvo aptartas pasirengimas Europos Sąjungos Rytų partnerystės vadovų susitikimui, pažymėta, kad abi šalis jungia siekis patvirtinti ambicingą ilgalaikę Rytų partnerystės darbotvarkę bei suteikti laipsniškos integracijos į ES Vidaus rinką perspektyvą asocijuotoms partnerėms.
Susitikime taip pat akcentuota, kad Lietuva yra viena iš aktyviausių ES šalių narių, besidalinančių savo reformų ir transformacijos patirtimi.
Lietuvos užsienio reikalų ministras patvirtino pasiryžimą toliau teikti ekspertinę paramą Moldovai aktualiose srityse. G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuvos ambasada Kišiniove vykdo NATO kontaktinės ambasados funkcijas ir paragino reformoms išnaudoti bendradarbiavimo su NATO instrumentų teikiamas galimybes.
Moldovos sostinėje tūkstančiai žmonių susirinko protestuoti prieš įstatymo projektą, apribosiantį išrinktosios prezidentės galias. EPA-ELTA nuotr.
Moldovoje ketvirtadienį tūkstančiai žmonių susirinko į mitingą prie parlamento, protestuodami prieš teisės aktą, kuriuo būtų apribotos naujai išrinktos proeuropieškos prezidentės galios.
Išrinktoji prezidentė Maia Sandu gruodžio pabaigoje turi pradėti eiti Moldovos valstybės vadovės pareigas. Ji rinkimuose įveikė prorusišką dabartinį prezidentą Igorį Dodoną.
Protestuotojai susirinko prie parlamento Kišiniove, kai M. Sandu paragino savo šalininkus protestuoti prieš kelis įstatymo projektus, kuriuos pateikė I. Dodono Socialistų partija. Tarp jų yra įstatymo projektas, kuris apribotų prezidento galias.
Įstatymo projekte siūloma Moldovos Informacijos ir saugumo tarnybos (šalies žvalgybos agentūros) kontrolę perduoti iš prezidento parlamentui.
Prie parlamento susirinkę M. Sandu šalininkai reikalavo paleisti parlamentą. Policija apsupo parlamentą, bet į mitingą nesikišo.
Proteste M. Sandu paragino I. Dodono vyriausybę atsistatydinti ir surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
„Mums reikia geros šalies visiems padoriems žmonėms. Mums reikia pirmalaikių rinkimų, kad išstumtume vagis iš valdžios“, – teigė ji.
Paskutiniai parlamento rinkimai Moldovoje vyko 2019 metais. I. Dodono partija iškovojo trečdalį vietų parlamente.
Rinkimų kampanijos metu M. Sandu žadėjo kovoti su korupcija šalyje, kuri yra viena skurdžiausių Europoje.
Proeuropietiška ministrė pirmininkė Maia Sandu. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda telefonu kalbėjosi su išrinktąja Moldovos Respublikos prezidente Maia Sandu.
Šalies vadovas pasveikino M. Sandu su pergale sekmadienį įvykusiuose Prezidento rinkimuose ir palinkėjo sėkmės einant šias atsakingas, piliečių patikėtas pareigas, o Moldovos žmones – su sėkmingu dalyvavimu demokratiniuose ir atviruose rinkimuose.
Pasak valstybės vadovo, Moldovos piliečiai priėmė svarbų sprendimą – šių rinkimų rezultatai rodo norą siekti pokyčių savo šalyje.
Teisingumo sektoriaus reforma ir kova su korupcija yra vieni svarbiausių prioritetų. Prezidentas palinkėjo nesustoti reformų kelyje ir toliau siekti eurointegracijos. Jis patikino, kad Lietuva yra pasiruošusi dalytis gerąja patartimi ir nuosekliai remti Moldovą šiame kelyje.
Per pokalbį prezidentas pabrėžė, kad kelyje į laisvę lietuviai ir moldavai rėmė vieni kitus. Šiemet minima 30 metų sukaktis nuo to, kai Moldovos Parlamentas pripažino Lietuvos nepriklausomybę – tai buvo drąsus žingsnis, už kurį mūsų šalis visuomet bus dėkinga.
Moldovoje – prezidento rinkimai. Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Moldovoje vyksta prezidento rikimai. Dabartiniam prorusiškam prezidentui Igoriui Dodonui iššūkį meta proeuropietiška varžovė Maia Sandu, praneša dpa.
Moldova, buvusi Tarybų Sąjungos valstybė tarp Ukrainos ir Rumunijos, ilgą laiką buvo susiskaldžiusi dėl eurointegracijos siekio ir palankumo Maskvai.
2016 m. rinkimuose I. Dodonas nugalėjo M. Sandu antrajame ture. Pastaraisiais metais Moldova, viena neturtingiausių Europos valstijų, priartėjo prie ekonomikos žlugimo, o 45 metų politikas paramos ieškojo Rusijoje.
M. Sandu, kuriai 48, kelis mėnesius buvo premjerė I. Dodono pirmosios kadencijos metu, tačiau buvo pašalinta po balsavimo dėl nepasitikėjimo. Ji pasisako už integraciją su Europos Sąjunga kaip ekonominės krizės sprendimo būdą.
Rinkimų procesą stebinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) šalies įvairiapusę žiniasklaidos erdvę įvertino kaip sudarančią nešališkas sąlygas abiem kandidatams.
Tam, kad rinkimai būtų laikom įvykusiais, juose dalyvauti turi bent trečdalis visų balso teisę turinčių piliečių. Jei kandidatas surenka daugiau nei pusę visų balsų, jis laikomas nugalėtoju jau pirmajame ture. Kitu atveju rengiamas antrasis rinkimų turas.
Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.
Ciniška kelionės „razina“
KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais.
Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.
„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.
Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!
Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.
Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.
Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka
Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.
Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)
Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.
Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.
Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.
Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.
Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu
Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?
Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.
Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.
Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse
1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.
Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.
Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.
1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).
Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.
PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.
Separatistams atėjo ginkluota pagalba
Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.
1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.
Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.
1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.
Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.
Tęsiasi kompromisų paieška
Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.
Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.
Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.
Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.
Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…
Susitaikius – iškyla naujos grėsmės
Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.
Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.
Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.
To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.
Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.
Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Padniestrė: istorinis rakursas
Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.
Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.
Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.
Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.
Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.
1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.
Kaip prasidėjo konfliktas?
Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.
Moldovos vėliava
Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.
Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.
Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.
Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.
Moldovos prokuratūra pranešė atskleidusi nusikalstamą susitarimą tarp farmacijos kompanijų ir medikų, kurie, siekdami pasipelnyti, skirdavo savo pacientams nereikalingus ir brangiai kainuojančius vaistus.
„Prokurorai baigė tyrimą ir perdavė teismui trijų farmacijos bendrovių atstovų ir devynių Kišiniovo medicinos įstaigų gydytojų bylas. Jie kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu teikiant medicinos paslaugas“, – sakoma žinybos pranešime.
Tyrėjai nustatė, kad medikai buvo įkalbinėjami skirti pacientams tam tikrus vaistus, taip pat nurodyti vaistines, kuriose juos reikia pirkti. Už šias paslaugas gydytojai sistemingai gaudavo pinigų, dovanų, taip pat būdavo apmokamos jų kelionės į užsienį. Be to, užfiksuota atvejų, kai farmacininkai šitaip stengdavosi parduoti vaistus, kurių tinkamumo laikas jau būdavo pasibaigęs.
Jei teismas įrodys bylų figūrantų kaltę, jiems gresia piniginės baudos arba iki trejų metų kalėjimo.
Pasaulio žvalgybos istorija – nepaprastai įvairi, plati. Kokių tik painių, keistų, pikantiškų istorijų neužfiksuota istorijos vadovėliuose, žvalgybininkų prisiminimuose, žvalgybos tematika besidominčių žurnalistų publikacijose?
Tikrai nesuklysiu pasakęs, jog tarp valstybių besiklostančios žvalgybinės bei kontržvalgybinės intrigos – viena iš įdomiausių, sensacingiausių temų. Kaip ir detektyvai, kaip ir nuotykiniai filmai, prikaustantys milijonines žiūrovų ar skaitytojų auditorijas.
Šiandien mes pateikiame nedidelę informaciją apie žvalgybos, kurios veiklos iki šiol dar niekad neanalizavome, veiklą. Omenyje turiu vadinamosios Padniestrės respublikos žvalgybą.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome Vilniuje, kai jis viešėjo mūsų šalyje, atvykęs į politinio pobūdžio tarptautinę konferenciją. Istorikas O.Cyku sutiko atsakyti į visus “XXI amžiaus” klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti 14-osios armijos jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių… Klausimų svečiui pateikėme daug, kadangi apie gyvenimą šiandieninėje Moldovoje turime labai mažai žinių. Informacijos iš Baltarusijos ir Ukrainos esamai. O štai apie Modlovą negirdėjome beveik nieko.
Beje, paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “jaustumėmės labai laimingi, jei kamuotų tik jūsiškės bėdos”.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Beje, svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…
Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai – 2-oji (paskutinė) videointerviu su svečiu iš Kišiniovo dalis.
