komunistai

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

(Atsakas į istoriko Algimanto Kasparavičiaus 2023-05- 03 straipsnį „Respublikoje”: “Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą“)

Rusijai visu frontu užpuolus Ukrainą ir taip bandant sugrąžinti imperines galias, kaip atsakas Ukrainoje ir kitose buvusiose Sovietų sąjungos okupuotose valstybėse pradėta valytis nuo likusių Rusijos imperijos ženklų: sovietinių paminklų, gatvių pavadinimų ir kitų okupaciją šlovinusių simbolių. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Moldovoje iškeliami dar likę okupantų galią žymintys paminklai, trinami gatvių pavadinimai, dažniausiai iki šiol išlikę dėl buvusio Rusijos politinio spaudimo ir net grasinimų. Net ir kare nusilpusi Rusija pernai rugpjūtį dar grasino Estijai, kai ši savo rusiškiausiame, po karo okupantų labiausiai apgyvendintame Narvos rajone nuo pjedestalo nukėlė okupantų paliktą sovietinį tanką.

Iš neseniai paviešintų slaptųjų Rusijos strateginių dokumentų, skirtų palaikyti savo įtaką ir galią buvusiuose okupuotose valstybėse, matome, kad Kremliui ypač svarbu ten išsaugoti rusų sukurtą istorinę legendą apie „tautų išlaisvinimą” ir „didžiojo brolio“ pagalbą, sustabdyti sovietinių paminklų griovimą ir imperinių pavadinimų naikinimą. Kremliui tai svarbu pirmiausia dėl pačių rusų, per 200 metų masiškai apgyvendintų carinės Rusijos, o vėliau – Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose, nes išlaikomi imperiniai ženklai skatina tolesnį pačių rusų imperinį mąstymą.

Yra sena rusų patarlė:„blogas pavyzdys užkrečiamas“. Ją galima papildyti visiems gerai žinoma patirtimi – neįvardintas, nenubaustas blogis skatinamas toliau plisti ir daugintis. Todėl reikėtų tik sveikinti Lietuvos parlamentą, kuris bandančios atgyti Rusijos imperijos akivaizdoje, taip pat kaip ir kitos buvusios imperijos aukos, bando valytis nuo imperinio, okupacinio užkrato, taip padėdamas gydytis ir čia gyvenančių rusų sąmonei: priėmė įstatymą išvalyti viešas erdves nuo okupantų paliktų ženklų ir ruošiasi priimti įstatymo projektą, įvardijantį komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją.

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, toks politinis ir moralinis išsivalymas susilaukė ne tik buvusio komunisto ir KGB pulkininko V. Putino valdomos Rusijos, bet ir kai kurių mūsų piliečių pasipiktinimo. Štai Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius tokį apsivalymą net pavadino „lietuvių tautos mirties kilpa”. „Šis įstatymas – grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos”, „bandymas kurti kontroliuojamą demokratiją”, „noras valyti ir valdyti istoriją”, „dedamos pastangos istoriją paversti politikos tarnaite”, „tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus” – tai tik keletas iš daugelio šio istoriko neadekvačių vertinimų, iš tos minčių ir prieštaravimų raizgalynės (Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą”, Respublika, 2023-05-03).

Vertindamas bandymus apvalyti Lietuvos viešąsias erdves ir žmonių sąmones nuo 50 metų trukusios sovietų okupacijos istorikas A. Kasparavičius kažkodėl įpainioja ir Jėzų Kristų (klaidingai teigdamas, kad „Kristus į istoriją įžengia sulaukęs 33 metų” – iš tiesų, Jėzus savo istorinę misiją pradeda būdamas 30 metų, o 33-jų savo žmogiškąją istoriją kaip tik baigia), šiandieninį globalizmą, Trakų pilį, Smetoną, Pilsudskį, Čerčilį ir sovietmečio pasiekimus. Jis kažkodėl neprataria nei žodžio apie baisiuosius okupacijos metu padarytus komunistų partijos, sovietinės okupacijos metu nusikaltimus, net neužsimena, kaip Lietuva gyventų šiandien, jei ne beveik 200 metų trukusi carinės ir sovietinės Rusijos okupacija.

Nenorėdamas veltis su istoriku A. Kaparavičiumi į tokią painią diskusiją apie viską ir visus, kur autorius neretai ginčijasi pats su savimi, savo išgalvotais baubais („ar desovietizuosime sovietinius mikrorajonus”?) ir pats sau prieštaraudamas („Manau, šiandien gerokai pervertinta tų [KGB] žmonių įtaka. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai anūkai. Taigi tas ratas sukasi”), noriu atsakyti į du esminius istoriko iškeltus dalykus:

1.Kokia prasmė po 33 metų priimti įstatymus, išvalančius viešąją erdvę nuo okupaciją garbinančių ženklų;

2.Komunistų partiją įvardinti nusikalstamą organizaciją ir kodėl istorijos negalima palikti vertinti tik istorikams.

Į pirmąjį klausimą – kodėl dabar imtasi atlikti tai, kas nepadaryta nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Iš esmės jau atsakiau straipsnio pradžioje: Rusijai užpuolus Ukrainą akivaizdu, kad šis pavėluotas darbas turi būti pabaigtas dabar. Pasikartosiu: tai būtina padaryti ne tik išsivalant mums patiems nuo okupantų primestų „vertybių”, nuo okupaciją šlovinančių ženklų, bet ir nuo imperinių ambicijų išvalant mūsų tautiečių – rusų sąmonę. Kam patinka, savo namuose gali ant sienų, albumuose laikyti sovietinių žudikų ir prievartautojų nuotraukas, bet „komunistinį paveldą” demonstruoti viešose erdvėse būtų tolygu vykdyti slaptas Kremliaus užduotis. Tokiu atveju būsime tarp visų buvusių okupuotų valstybių, kurios Ukrainos okupacijos metu baigia atlikti nebaigtus išsivalymo darbus. Labai keistai skamba bandymai, jog jau per vėlu vertinti komunistų partiją kaip nusikaltimų organizatorę, tačiau nevėlu kaltinti komunistų sukurtą prievartos vykdytoją – KGB. Tai primena rusams būdingą mąstymą: caras nekaltas, kalti tik jo pavaldiniai.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Tarptautinė teisė ir galiojantys Lietuvos teisės aktai akivaizdžiai tvirtina, jog karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kodėl A. Kasparavičius nesako, kad kalbos apie Holokaustą ir nacių nusikaltimų vertinimas jau paseno, kad tai daryti yra nekrikščioniška, neatlaidu? Kodėl menamas krikščioniškas atlaidumas nurodomas tik komunistų atžvilgiu, nors jų aukų gerokai daugiau ir komunistų režimas baigėsi 50 metų vėliau nei nacių? Nusikaltimus žmoniškumui ir juos įvykdžiusius nusikaltėlius niekada nevėlu įvardinti rodo tai, kad tik prieš pusmetį, praėjusių metų pabaigoje, Europos parlamentas ryžosi 1932 -1933 m. įvykdytą ukrainiečių naikinimą (Holodomorą) įvardinti genocidu, tuo pažymėdamas ir jo vykdytojus – komunistus. Anksčiau atlikti šitą svarbų istorinį-politinį vertinimą Europos parlamentui neužteko valios dėl Rusijos spaudimo. Nuo 1993 iki 2018 m., praėjus nuo įvykių 60 ir daugiau metų, Holodomorą genocidu pripažino net 16 valstybių parlamentų, tarp jų demokratijos lopšiu laikoma JAV, taip pat Kanada, Australija, Vatikanas ir t.t. Armėnai taip pat iki šiol kovoja už tai, kad pasaulis, kitų valstybių parlamentai pripažintų 1915 metais Turkijoje (Osmanų imperijoje) vykdytą armėnų genocidą ir šios jų pastangos nėra bevaisės. Tad kodėl Lietuva po 33 metų turėtų jaustis pavėlavusi pripažinti, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, vykdžiusi okupantų vietininkės vaidmenį naikinant lietuvių tautą, kultūrą ir valstybę?

Istoriko A. Kasparavičiaus straipsnio aptarimo reikalaujantis teiginys, kurį noriu pakomentuoti, yra šis: „Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Nepateisinama, kada istorinius faktus bandoma reguliuoti Seimų nutarimais. Kai taip nutinka, istorija miršta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti tik profesionalūs istorikai”.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Pateiksiu vieną pavyzdį, kaip nutinka, kai istorija paliekama tik „profesionaliems istorikams”. Kai prieš 4 metus, 2019 metais, visuomenė pasipiktino politiku, buvusiu Vilniaus meru R. Šimašiumi, panaikinus Kazio Škirpos gatvę ir nukabinus Jono Noreikos pagerbimo lentą, profesionalus istorikas A. Kasparavičius teisino tokius politiko Šimašiaus veiksmus: „Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją”, – mano A. Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).

A,Kasparavičius ypač buvo kritiškas vienų iš 2023 m. kovo 13 d. organizavusių konferenciją LRS dėl komunistinės idealogijos įvertinimo ir pasmerkimo: „Du įsikarščiavę jaunuoliai gali paskelbti ką tik nori, gali rodyti iniciatyvas, – apie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno iniciatyvą kalbėjo istorikas. – Bet jūs tik pagalvokite, kokioje situacijoje atsidurs 1990 m.Kovo 11 dienos aktas. Nes Lietuvos demokratinė darbo partija susikūrė gerokai vėliau – 1992 m. Tai apie ką mes kalbame ir ką mes darome. Kaip gali atsirasti žmonių su tokiomis neapgalvotomis iniciatyvomis. 30 proc. žmonių balsavusių už nepriklausomybės atkūrimą taps nusikaltusiais asmenimis“.

Čia įžymusis istorikas visai susipainiojo savo raizgalinėse, padarė  net „mirties kilpą“ pagal savo straipsnio pavadinimą, net trigubą salto, galvodamas, kad gausiai susirinkę konferencijoje, partizanų, politinių kalinių, tremtinių ainiai, patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai neprisimena apie sovietinės nomenklatūros žūtbūtinį siekį atsikratyti komunistinio paveldo – per trumpą laiką persikūnijimą – iš LKP į LDDP, o vėliau dar daugiau „išsigrinimo“ tapo socialdemokratais – atsikratė nusikalstamos komunistinių nusikaltimų kupros. Nejaugi įžymusis istorikas to neprisimena. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad konferencijos metu buvo priimtas kreipimasis ir vienbalsiai nubalsuota, kad LKP įstatymu būtų pripažinta kaip nusikalstama, represinė organizacija. Po savaitės įvyko Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (pirmininkas P. Ulozas) suvažiavimas, kuriame vienbalsiai pritarta konferencijos sprendimui. Taigi LKP kaip nusikalstamą paskelbė ne „du įsikarščiavę jaunuoliai“, o šimtai asmenų, konkrečiai susiję su komunistiniu teroru ir tautos genocidu.

Atkreipkime dėmesį, kad A. Kasparavičius pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, 1919 m. iškėlusį Lietuvos trispalvę virš Gedimino kalno, 1941 m. išsilaisvinimo sukilimo organizatorių Kazį Škirpą vadina „holokausto mašinerijos sraigteliu”, nors K. Škirpa už savo veiksmus buvo vokiečių uždarytas į namų areštą ir net neįleistas į Lietuvą, niekada nėra buvęs nacių partijos nariu ir niekaip nėra susijęs nei su Holokaustu, nei su nacių režimu. Dar daugiau – mūsų žiniasklaidoje yra pasirodęs Lietuvos žydų bendruomenės nario, žurnalisto Vitalijaus Korakorskio istorinis tyrimas, kad Kazys Škirpa, būdamas Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, 1939 m. lemtingai prisidėjo prie žymaus žydų rabino Džosefo Šnejersono ir jo pasekėjų išgelbėjimo. Ar prieš kaltindamas K. Škirpą ir girdamas politiką R. Šimašių profesionalus istorikas A. Kasparavičius pasidomėjo rabino Dž. Šnejersono išgelbėjimo istorija? Neteko girdėti.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Smerktinu „holokausto mašinerijos sraigteliu”, taigi, nusikaltimų žmoniškumui dalyviu A. Kasparavičius vadina ir Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metu dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, sukūrė ir vadovavo antinacinei organizacijai Šiauliuose, pagal žydų gelbėtojų Domo Jasaičio ir kun. Jono Borevičiaus liudijimus prisidėjo prie žydų gelbėjimo, kuris už pasipriešinimą naciams buvo kankinamas ir kalinamas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą komunistams buvo jų kankinamas ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Jonas Noreiką, o Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, niekada nebuvo apkaltintas dalyvavęs Holokauste, tačiau tai netrukdo A. Kasparavičiui šiems iškiliems mūsų laisvės kovotojams mesti jo paties sugalvotus istorinius kaltinimus.

Tačiau kažkodėl jau kito okupacinio režimo – komunistinio – atžvilgiu A. Kasparavičius yra visiškai kitoks, iš griežto prokuroro virsta saldžiabalsiu advokatu, besišaukiančiu krikščioniško atlaidumo, teisinančiu ne tariamus, o tikrus kolaborantus: „nereikėtų visko totaliai griauti. P. Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetę, o kaip ganėtinai ryškią XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždę. P. Cvirka, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).

Kazio Škirpos atminimui

Kiek šiuose profesionalaus istoriko vertinimuose yra tiesos, „teisingos istorijos“, o kiek prokremliškos, politinės propagandos? Ar mes galime sutikti su tokiais, neva profesionaliais vertinimais? Ar ne šie A. Kasparavičiaus istoriniai žongliravimai patvirtina, kad kuo greičiau turime apsivalyti nuo primestų okupacinių propagandos ženklų, iškreiptų istorinių vertinimų ir priimti valstybinį sprendimą, jog būtent komunistų partija ir buvo pagrindinė organizacija, vadovavusi Lietuvos ir jos piliečių naikinimui.

Norėčiau priminti tik vieną 75 metų sukakties (1948m. gegužės 22- 27 d) tremtį kodiniu pavadinimu „Vesna“. SSRS Ministrų taryba su Stalinu priešakyje nutarė: „priimti Lietuvos SSR ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlymą iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos specialiai tremčiai 12 tūkstančių šeimų (40 tūkstančių šeimos narių – vaikų ,senelių, moterų) nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis. Gavę šį Maskvos pritarimą Lietuvos komunistų valdžia 1948-05-18 d. priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Nutarimą pasirašė Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Trėmimo operaciją vykdė ne tik 30000 vidaus reikalų ir KGB darbuotojų, karininkų, milicininkų ir stribų, bet ir apie 11500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Norėčiau priminti dar vieną LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m sausio 21 d. įsaką, kuriuo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių, politinių partijų vadovams, nacionalinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Tas pats įsakas galiojo ir tremtiniams. Tuo pačiu įsaku nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į Lietuvą teismo nuosprendžiu, turi būti įkalinami lageryje iki 5 metų. Tokio įsako nepriėmė ne viena kita sovietinė respublika. Todėl mūsų „nusikaltėliai“ atlikę bausmę, galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne savo gimtinėje. Tokių trėmimų, nuo 1941 iki 1953 m. buvo 35, iš jų 4 dideli – siekiantys iki 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jeigu priskaičiuotume gimusius tremtyje, pabėgusiais nuo trėmimo, gautume apie 170000 nukentėjusių nuo sovietinio teroro. Jų tarpe buvo 40000 vaikų, 50000 moterų. Tremtyje mirė 28000 žmonių, tame skaičiuje 5000 vaikų. 1970 metų duomenimis į Lietuvą grįžo 60000 žmonių. Iki 1990 m. dar negalėjo grįžti į Lietuvą 50000 mūsų tautiečių.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1941 – 1953 m. buvo suimta ir į sovietinius lagerius uždaryta 150 tūkstančių politinių kalinių. Sovietiniuose lageriuose, sukilimuose žuvo apie 40000 politinių kalinių. Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo 19000 kalinių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą 40000 politinių kalinių. Per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę, tiek pat žuvo paimti kaip rekrutai, frontuose, antrame pasauliniame kare.

Tremtinių ir politinių kalinių grįžimas į Lietuvą dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, komunistinė nomenklatūra prisiminė „socialinį teisingumą“, nes atsilikimas nuo politinių procesų grasino komunistinei nomenklatūrai atsidurti istorijos šiukšlyne ir prarasti valdžią. Todėl 1988 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR AT prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas dėl draudimo daliai politinių kalinių ir tremtinių grįžti į Lietuvą. Po mėnesio tie, kurie trėmė ir nuteisė Lietuvos patriotus įvairiomis politinėmis bausmėmis, 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos SSR įsaku „Dėl 1941 – 1952 m. tremtinių iš Lietuvos „reabilitacijos“, kurio formuluotė buvo ciniška: likviduoti pažeisto socialinio teisingumo pasekmes ir vadovaujantis socialistinio teisingumo principais, 1941- 1952 m. tremtis iš Lietuvos laikyti neteisėtomis ir visus tremtinius reabilituoti.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Komunistinės partijos okupuotuose šalyse buvo nusikalstamos, nes vadovavosi komunistine doktrina – diktatūrine darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Kritikai su istoriku A. Kasparavičiumi ir D. Žalimu priešakyje turėtų siūlyti konkrečius nusikaltimų apibrėžimus, kas pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje. LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, visuose padaliniuose savo struktūras, programinius dokumentus. 1989 m. įvykę atsiskyrimai, skilimai, pavadinimų keitimai ir kitokie procesai nereiškia, kad padaryti nusikaltimai praeityje išnyko, kad išgaravo tų organizacijų nusikalstama praeitis.

Šiandien mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas.

Mūsų tauta padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje, neatlikusi atgailos, pralobusi komunistų partijos nomenklatūra ir jos ainiai, buvusių žemės ūkio organizacijų vadovai, jų pasekėjai, kolaborantai, o kitoje pusėje kaip ir sovietiniais laikais komunizmo aukos nuskriaustieji. Buvę komunistų partijos vadovai, jų ainiai, pagal istoriką A. Kasparavičių, padarę keletą mirties kilpų, persikūniję komunistai į socialdemokratus ir prie jų prišlieję su naujais partijų pavadinimais asmenys mano, kad juos liečianti praeitis bus užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai neberūpės. Toks perdėtas optimizmas yra nepagrįstas. Sovietiniai nusikaltimai grimsta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Todėl atėjo laikas spręsti kaip sugyvensime su savo praeitimi ir gyvensime dabartyje. O tautos sugyvenimas eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. A. Brazauskas Izraelyje atsiprašė už Holokaustą, nors lietuvių tauta dėl to nekalta, bet neatsiprašė už komunistinį terorą Lietuvoje.

Tikiuosi, kad šį pavasarį Lietuva susivienys ir LR ĮSTATYMU pripažins LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJĄ nusikalstama, represine, neteisine organizacija.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMU NEĮVARDINTAS KOMUNISTINIS TERORAS, JO TEISINIMAS BE ATSAKOMYBĖS, NELEISTINAI STUMIA SOVIETINIO GENOCIDO NUSIKALTIMUS Į ISTORINĘ UŽMARŠTĮ

TEPADEDA MUMS DIEVAS!

JONAS BUROKAS – Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis

2023.05.12; 15:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie kadrų politikos ypatumus Anykščių krašte pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.

(…) Anykščių valsčiaus pagrindinėse įstaigose – LKP(b) partijos ir vykdomuosiuose komitetuose – po komunistų partijos valymo naujų žmonių atsirado nedaug, keitėsi tik vadovai. 1940 m. spalio–lapkričio mėnesį Anykščių valsčiaus LKP(b) partijos sekretoriumi vietoje A. Bermano paskirtas P. Katinas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininku vietoje R. Kagano paskirtas A. Baniūnas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju vietoje A. Baniūno paskirtas A. Navickas ir LKP(b) vykdomojo komiteto sekretoriumi vietoje C. Jofaitės paskirtas P. Katinas (ėjo dvejas pareigas). Žydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandžių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas.

Beveik 79 proc. visų žydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje: jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Žydai buvo susitelkę ir LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų bei apskričių komitetų aparato darbuotojų. Ypač daug žydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandžių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant bei iškeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą, juose klestėjo protekcionizmas. Aizenas ir kiti kadrų skyrių vedėjai bei darbuotojai atvirai proteguodavo savo aplinkos, dažniausiai žydų tautybės, žmones: parūpindavo jiems darbo ir iškeldavo į aukštus postus, kadrų valymo metu užtardavo netgi bolševikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleisdavo jų pašalinti iš darbo.

Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad žydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti. Okupacijos pradžioje komunistinio judėjimo dalyvių skaičius Anykščių miesto žydų bendruomenėje buvo menkas – 35, arba 2,28 proc. visų Anykščių mieste gyvenusių žydų (1939 m. rugsėjo mėn. duomenys), bet jie užėmė svarbiausius postus vietinėje okupacinėje administracijoje, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl anykštėnai 1940 m. sovietinę valdžią
pradėjo vadinti žydų valdžia (…).

Kadrų pokyčiai kitose valsčiaus valdžios įstaigose Anykščių valsčiaus partijos ir vykdomieji komitetai, kuriuose bendrai dirbo apie 10–15 valdininkų, neskaitant techninio personalo, buvo svarbiausios, bet ne vienintelės įstaigos valsčiuje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais atsirado daug naujų darbo vietų, nes Lietuvos nepriklausomybės metais dirbę žmonės net ir turėdami kompetencijas netiko okupantų administracijai, jie niekada nepriklausė komunistinėms organizacijoms ir net nebuvo šių organizacijų rėmėjai, ne visi buvo darbininkiškos ar pusiau darbininkiškos kilmės ir nepasižymėjo besąlyginiu klusnumu naujajai valdžiai, todėl daugelis iš jų buvo atleisti.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Naujų darbo vietų atsirado ir prasidėjus nacionalizacijai, nes komunistams reikėjo nacionalizuojamų įmonių ir dvarų administratorių (komisarų), žemės reformos specialistų, naujai įsteigtų Liaudies teismo, globos namų, mašinų traktorių stočių, liaudies namų, švietimo ir gydymo įstaigų vadovų, administratorių ir specialistų. Komunistai steigė profsąjungas ir pirmines partines organizacijas nacionalizuotose įmonėse, kurioms taip pat reikėjo vadovų ir sekretorių. Mokant, kaip kurti „naująjį“ gyvenimą, reikėjo instruktorių. Naujiems darbuotojams komunistų keliamus partiškumo, „revoliucinės praeities“ „geros“ (darbininkiškos arba pusiau darbininkiškos) kilmės reikalavimus galėjo mažiau ar daugiau atitikti šie anykštėnai komunistai ir komjaunuoliai bei buvę MOPR-o nariai: Joselis Birgeras, Hodė Bermanaitė, Sofija Bermanaitė, Abramas Bermanas, Chackelis Berzonas, Judelis Berzonas, Michlė Bulovkaitė, Mina Bulovkaitė, Abromas Dovidavičius, Boruchas Dovidavičius, Dovydas Dovidavičius, Chaimas Druskinas, Dobė Dubinovskaitė, Antanas Jačys, Jocha Gantvergeraitė, Feigė Gantvergeraitė, Cipė Jofaitė, Sara Lėja Kacaitė, Ruvinas Kaganas, Golda Karabelnikaitė, Leizeris Karabelnikas, Izraelis Kravecas, Faivušas Laferis, Kalmanas Laferis, Ruvinas Laferis, Zelikas Laferis, Boruchas Montviliškis, Dovydas Pamas, Antanas Petronis, Chava Piketkinaitė, Estera Levinaitė-Stakliškienė, Jankelis Šapira, Chana Ševachaitė, Beilė Ševachaitė, Liuba Ševachaitė, Zelikas Ševachas, Samuelis Taicas. Taip pat Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių gyventojai: Juozas Dilys, Matas Kalčys, Vladas Kalčys, Adomas Laucius, Balys Labeika, Jonas Labeika, Ignas Labeika, Juozas Laskauskas, Anėlė ir Juozas Leščinskai, Tadas Mickūnaitis.

Nepriklausomybės metais Anykščiuose gyveno trys lietuviai komunistai: Antanas Jačys, Vaclovas Gliaudelis ir Antanas Petronis, bet buvę komunistai – Anykščių gyventojai V. Gliaudelis, Z. Bermanas ir Š. M. Kopansas – bendradarbiavo su Lietuvos policija, todėl buvo laikomi išdavikais.

1940-ųjų vasarą, pačioje okupacijos pradžioje, okupantai galėjo pasikliauti 40–50 jų pačių nustatytus reikalavimus atitinkančiais Anykščių valsčiaus gyventojais, iš jų lietuvių buvo apie 12–15 ir vienas rusas Safronas Šaripovas. Tačiau dalis iš jų komunistiniame judėjime reiškėsi silpnai ir buvo gana pasyvūs. 1934–1936 m. laisvės atėmimo bausmėmis už komunistinę veiklą Lietuvos kariuomenės teismo buvo nubausti 17 anykštėnų komunistų – 14 žydų ir 3 lietuviai: A. Jačys, A. Petronis ir A. Laucius, o kiti dėl įrodymų stokos buvo išteisinti.

Okupacijos metais gal ir 17 teistų komunistų būtų pakakę svarbiausioms pareigybėms ir darbo vietoms užimti, bet dalis jų išvyko iš Anykščių dirbti į kitus miestus, kaip ištikimi Maskvos vykdomai politikai komunistų partijos kadrai buvo nusiųsti dirbti vadovaujančiais darbuotojais į formuojamas sovietinio ir partinio administracinio aparato struktūras, kiti papildė okupacines represines NKVD ir NKGB žinybas (A. Bermanas, V. Gutauskas, R. Kaganas, N. Kaškinas, M. Kaštaljanovas, A. Vildžiūnas, J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas), o dalis, matyt, neteko savo narystės partijoje per jos gretų valymą.

A. Bermanas, visoje apskrityje atsakingas už komunistų kadrų politiką, apgailestaudamas pripažino, kad iki 1941 m. gegužės Anykščių valsčiaus partinė organizacija priėmė tik du buvusius kandidatus (matyt, tai buvo valsčiaus komunistų vadovas P. Katinas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Navickas)26. Nėra žinoma, kuriuo metu tapo komunistais anykštėnai Nikolajus Kaškinas ir Michailas Kaštaljanovas, kurie iki karo dirbo Utenos apskrities LKP(b) komitete instruktoriais ir priklausė ne Anykščių, bet Utenos komunistų organizacijai, nors jų šeimos tuo metu gyveno Anykščiuose. Greičiausiai iki Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo nespėta priimti kandidatų į LKP(b) narius Jono Barkausko, Vlado Butėno, Vlado Butkevičiaus, Stasio Kačergio, Juozo Sabaliausko ir Ivano Trofimovo.

Sovietinei valdžiai labiau sekėsi didinti komjaunuolių skaičių: 1940–1941 m. į komjaunimą įstojo Alfonsas Baltenis ir Pranas Baranauskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Epifanas, Leontijus ir Marija Berezniovai, Chaimas Druskinas, Mejeris Fainbliumas, Chana ir Leiba Hechteriai, Nikolajus Šaripovas – visi iš Anykščių, Vladas Kalčys iš Andrioniškio bažnytkaimio, Marjaša Karabelnikaitė iš Anykščių, Edvardas Kruopienis iš Burbiškio bažnytkaimio, Leiba, Mejeris ir Zelikas Kurklevskiai iš Anykščių, Anastazija ir Jerofėjus Nikiforovai iš Naujonių kaimo, Povilas Repečka, Balys Slavinskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Aleksandras ir Leontijus Špalovai, Samuelis Taicas – visi iš Anykščių, Julija Vildžiūnaitė iš Andrioniškio bažnytkaimio.

1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, archyviniuose šaltiniuose kaip LKP nariai ir komjaunuoliai Anykščių valsčiuje iš viso paminėti 19 lietuvių, 14 žydų ir 13 rusų.

Okupacijos pradžioje žydai Anykščiuose nesudarė daugumos tarp valsčiaus įstaigų darbuotojų, bet užėmė svarbiausius valdžios postus: valsčiaus LKP(b) komiteto sekretoriaus, Vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus. Nors po LKP reorganizacijos ir valymo juos pakeitė lietuvių tautybės komunistai, bet daugelyje kitų valsčiaus įstaigų vadovais dirbo žydai: Anykščių ambulatorijos vedėjas Chaimas Icikovičius, kino teatro direktorius Abelis Zilberis, nacionalizuojamų įmonių – lentpjūvių, malūnų, vyno daryklos – komisaras Dovydas Rivesmanas, vyr. buhalteris Zelikas Ševachas, veltinių artėlės, sudarytos iš aštuonių nacionalizuotų veltinių gaminimo įmonių, vadovas Jankelis Ševachas, šios įmonės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas, buvusių Šaulių namų, pavadintų Liaudies namais, direktorius Henochas Talas, ugniagesių komandos viršininkas Benjaminas Šliosbergas, Liaudies teismo tarėjai Leiba Gechteris, Ruvinas Kaganas, Izraelis Kravecas, Abromas Pamas, Henochas Talas ir Abelis Zilberis, įgaliotiniai valstybiniam kreditui remti Anykščių miesto 2-ojoje apylinkėje Boruchas Dovidavičius, Boruchas Garberis, Chaimas Margolis, Rocha Reznikavičienė ir Menachas Talas.

Nemaža dalis išvardytų įvairias pareigas gavusių žydų archyvinėje medžiagoje nėra įvardijami kaip komunistai ar komjaunuoliai, bet vietinė okupacinė administracija jais, be abejonės, pasitikėjo skirdama vadovais ar kitas svarbiais valdininkais. Okupantams ir jų marionetinei valdžiai vykdant nacionalizacijos ir sovietizacijos politiką nemažai lietuvių prarado darbus. Norint mieste gauti geriau apmokama darbą reikėjo pažįstamų iš vietos valdžios atstovų.

Sofija Kazlauskienė, 1940 m. netekusi darbo Anykščių ambulatorijoje, apie savo padėtį papasakojo taip: „Tada mano kaimynė Jofienė sako: „Parašysim tau laišką, nuvažiuosi Utenon pas žydą Bermaną.“ Nuvažiavau. O kai grįžau, po trijų dienų mane priėmė į ligoninę.“

Pagalbos į žydus kreipėsi ir verslininkas, buvęs komjaunuolis ir nuolatinis komunistinio pogrindžio rėmėjas Jonas Laskauskas. Po sovietinės nacionalizacijos jis neteko pragyvenimo šaltinio – iš jo buvo atimta geležies parduotuvė, lentpjūvė ir knygynas. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir tikėdamasis gauti ekonomisto darbo kurioje nors nacionalizuotoje Anykščių įmonėje, jis kreipėsi į savo draugus iš buvusio komunistinio pogrindžio. Laskauskui rekomendaciją parašė vienas Anykščių komunistų partijos komiteto vadovų Ruvinas Kaganas ir Vykdomojo komiteto sekretorė Cipė Jofaitė.

Netrukus Laskauskas, gavęs jų raštišką rekomendaciją, įsidarbino ekonomistu Anykščių vyno gamykloje. Tokie ir panašus įvykiai, taip pat vietinės sovietų valdžios vadovų tautybė, įtvirtino žmonių sąmonėje stereotipą, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia, nors žemutinės grandies valdininkai – Anykščių valsčiaus apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai – buvo lietuviai, išskyrus Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką rusą Stepaną Kaštaljanovą.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nėra žinoma, kiek žydų tautybės asmenų įsidarbino valsčiaus milicijoje, įvairiose įstaigose ir nacionalizuotose įmonėse, bet jų ten galėjo būti daugiau negu lietuvių, nes valdančiųjų gretose daugumą sudarė žydai (…).

(…) Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo itin pavojinga, nes ji tuo metu apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje. Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų Lietuvos piliečius, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse. Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sustiprino politinius bei tautinius prieštaravimus Anykščių krašte ir visoje Lietuvoje, taip pat paskatino penktosios kolonos susiformavimą tarp anykštėnų žydų ir rusų.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.05.05; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kaip Anykščių krašte iki sovietinės okupacijos buvo platinama komunistinė spauda.

Vienas svarbiausių LKP darbų, aptariamų beveik kiekviename LKP Anykščių–Kavarsko parajonio komunistų susirinkime ar pasitarime, be organizacinės veiklos uždavinių, buvo komunistinės spaudos platinimo klausimas.

Į LKP Anykščių–Kavarsko parajonį komunistinė literatūra – laikraščiai, atsišaukimai, instrukcijos – patekdavo dviem keliais. Pagrindinis kelias aprūpinant vietinius komunistus komunistine literatūra ėjo iš LKP Panevėžio rajono komiteto. Spauda keliaudavo siauruoju geležinkeliu iš Panevėžio į Anykščius, paslėpta keleivių (kurjerių komunistų) bagaže. Ją veždavo ir LKP Anykščių–Kavarsko komiteto vadovai, komiteto sekretorius Jankelis Šapira, LKP Dabužių apylinkės sekretorius Jonas Vildžiūnas ir 4-osios kuopelės sekretorius Adomas Laucius, kuris buvo tiesiogiai atsakingas už ryšius su LKP Panevėžio rajono komunistų vadovybe.

Iš Panevėžio gautą spaudą paimdavo LKP Anykščių–Kavarsko komiteto narys A. Jačys, gyvenantis Anykščiuose, Malūno gatvėje. Jis perduodavo spaudą šio komiteto nariui, nuo 1933 m. komiteto sekretoriui Zelikui Laferiui arba jo broliui, komiteto nariui Ruvinui Laferiui. Jie spaudą paslėpdavo ir vėliau išdalindavo LKP parajonio nariams, atsakingiems už platinimą. Dalį iš Lauciaus gautos literatūros Jačys perduodavo savo kaimynui komunistui A. Petroniui, kuris parajonio komunistų vadovybės nurodymu savo namuose buvo įrengęs komunistinės spaudos slėptuvę. R. Laferis sutartu laiku Anykščiuose, ant Šventosios upės tilto, susitikdavo su dviračiais iš Kavarsko valsčiaus Naujokų kaimo atvykusiais komunistais Jonu Maskaliūnu bei Juozo Šleikum ir jiems slapta perduodavo komunistinę literatūrą. Šie ją perduodavo Kavarsko valsčiuje Devenių, Dečionių, Naujokų, Varnelių kaimuose gyvenantiems komunistams ir komjaunuoliams.

LKP Dabužių apylinkės sekretorius Jonas Vildžiūnas Paraiščio miške, netoli savo namų, buvo įsirengęs komunistinės literatūros slėptuvę. Kavarsko komunistai LKP išleistą literatūrą dažniausiai gaudavo iš Ukmergės, bet jeigu dėl kokių nors priežasčių to padaryti nepavykdavo, juos aprūpindavo anykštėnai – LKP Anykščių–Kavarsko parajonio sekretorius Zelikas Laferis arba to paties parajonio MOPR-o kuopelės sekretorius Leizeris Karabelnikas.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Pagrindinis komunistinės spaudos tiekėjas iš Ukmergės buvo komunistas, Kavarsko žydų sporto draugijos „Vienybė“ vadovas Kalmanas Rachmanas – jis dirbo keleivinio autobuso vairuotoju, todėl vežioti draudžiamą literatūra jam buvo labai patogu. Rachmanui siuntą paruošdavo kavarskietis, komjaunuolis, Ukmergės gimnazijos moksleivis Zelmanas Cukeris, gavęs literatūros iš LKP Ukmergės parajonio komunistų. Kartais siuntą iš Ukmergės pristatydavo šio LKP parajonio komiteto narė kavarskietė Chaja Šapotkinaitė. Už gautos komunistinės literatūros perdavimą Kavarsko valsčiaus Dauginčių kaimo komunistų kuopelei buvo atsakingas kavarskietis Šimkė Cukeris – jis palikdavo literatūrą slėptuvėje netoli kryžiaus prie Kavarsko–Pienionių vieškelio arba nuveždavo į Dauginčių kaimą komunistui Petrui Meškauskui.

Didesnę dalį komunistinės literatūros sudarydavo atsišaukimai, bet būdavo ir nelegalių laikraščių,brošiūrų, įvairių veiklos instrukcijų. Anykščių krašto komunistai gaudavo tokius LKP leidinius kaip „Balsas“, „Ėnės“, „Kareivių tiesa“, „Komunistas“, „Mūsų kova“, „Partijos darbas“, „Tiesa“, „Spalių revoliucija ir jaunimas“, „Komunistai fašistiniame teisme“. Dauguma šių leidinių buvo spausdinama tuometinėje Vokietijos teritorijoje Klaipėdoje bei Tilžėje ir su apmokamų kontrabandininkų pagalba per sieną nelegaliai pakliūdavo į Lietuvą.

Ne kartą Lietuvos policija buvo konfiskavusi į Anykščius pristatomos literatūros siuntas. Taip nutiko ir 1933 m. rugpjūčio 1 d., kai su visa draudžiamos literatūros siunta buvo sulaikytas LKP Anykščių–Kavarsko parajonio sekretorius Jankelis Šapira.

Po tokios nesėkmės Anykščių komunistai įsigijo šapirografą ir pradėjo patys kopijuoti ir dauginti atsišaukimus. Šapirografą jiems nupirko anykštėnas verslininkas Jonas Laskauskas, simpatizavęs komunistams ir juos slapta rėmęs. Dabužių apylinkės komunistai buvo įsigiję antrą šapirografą. 1933 m. balandžio mėnesį LKP Anykščių-Kavarsko parajonio Naujokų kaimo kuopelės narys Donatas Maskaliūnas tame pačiame kaime pas Juozą Staniūną šiuo prietaisu daugindavo atsišaukimus, bet kadangi jų tekstus rašė savo ranka, todėl policijos greitai buvo išaiškintas.

Policijai pavykus konfiskuoti keletą draudžiamos spaudos siuntų, vienas LKP Anykščių–Kavarsko parajonio vadų A. Karosas pasiūlė komunistams įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti naujausių žinių iš Maskvos.

Komunistinė literatūra buvo skirta komunistų savišvietai ir „liaudžiai“ šviesti, ypač tam tiko atsišaukimai. Jie buvo spausdinami lietuvių, žydų, lenkų bei rusų kalbomis, jų tekstuose atsispindėdavo LKP tikslai. 1933 m. liepos 23–30 d. Anykščių bei Kavarsko gatvėse komunistai P. Misonis, D. Maskaliūnas ir J. Vildžiūnas išmėtė atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama:

Visam kapitalistų pasauly kaip ir Lietuvoje viešpatauja ekonominis krizis. Buržuaziją visą krizio naštą krauna ant darbininkų ir valstiečių pečių. Šalin fašistų bado ir skurdo valdžią. Tegyvuoja proletarinė revoliucija visam pasauly. Tegyvuoja mūsų vadas komunistų partija.

1934 m. Anykščiuose, Beilės Ševachaitės namuose, kratos metu rastas LKP CK 1934 rugpjūčio 12 d. atsišaukimas žydų kalba, kuriame Lietuvos valdžia buvo kaltinama žydų pogromais:

Šalin fašistų pogromščikų valdžią. Kovokim prieš fašistinius pogromščikus. Draugai darbininkai ir vargdieniai šio mėnesio bėgyje fašistai organizavo visą eilę pogromų prieš žydus, Šiauliuose, Kuršėnuose, Kelmėje ir Kauno Slabodkėje. Pogromai yra fašistų valdžios išpuolis prieš darbininkų mases. Mes negalime pasitikėti fašistų valdžia nes ji pati organizuoja pogromus.

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Kai kuriuose atsišaukimuose buvo kreipiamasi į tam tikras gyventojų socialines bei profesines grupes ir jaunimą, kviečiama kovoti prieš Lietuvos valdžią: „Draugai darbininkai ir darbo valstiečiai“, „Draugai darbininkai ir darbininkės, valstiečiai ir valstietės“, „Smulkūs valstiečiai ir kaimo biedniokai“, „Lauko darbininkai ir jų vargai“, „Zimagorai, ravakasiai, jų bėdos ir vargai“, „Draugai jaunuoliai ir jaunuolės“.

Komunistų susirinkimuose būdavo skiriami organizacijos nariai, atsakingi už komunistinės literatūros platinimą vietiniams gyventojams. Jie rinkdavosi įvairius platinimo būdus: atsišaukimus dažniausiai pritvirtindavo prie medžių ir stulpų, greta vieškelių ar geležinkelio. Pavyzdžiui, 1933 m. gegužės mėnesį LKP Anykščių parajonio komiteto narys A. Jačys atsišaukimus platino kartu su kaimynu komunistu A. Petroniu, eidami geležinkeliu, 6 kilometrų atstumu nuo Anykščių, iki Bičionių kaimo, taip pat juos klijavo ant kilometrų rodyklių ir Bičionių geležinkelio stotyje ant durų.

1932 m. gegužės 1 d. Anykščiuose, Beilės Ševachaitės namuose, J. Biliūno g. 19, vykusiame komunistų susirinkime LKP parajonio sekretorius Z. Laferis paskyrė organizacijos narius, atsakingus už komunistinės literatūros platinimą Anykščiuose, ir išdalijo komunistinę literatūrą, paskelbdamas jos platinimo savaitę. Nutarta

900 egzempliorių atsišaukimų lietuvių bei žydų kalbomis ir komunistinę spaudą išdalinti tamsiu paros metu, kad niekas nepastebėtų, padedant ją prie gyventojų durų, sukaišiojant pro plyšius durų apačioje. Atsakingi už spaudos platinimą Skiemonių gatvėje (dabar Dariaus ir Girėno g.) buvo paskirti Beilė Ševachaitė, Chaja Piketkinaitė, Ruvinas Laferis ir Leizeris Karabelnikas, o Ažupiečių gatvėje (dabar Tilto g.) – Jocha Gantvergeraitė, Michlė ir Mina Bulovkaitės. Dažnai komunistinė spauda būdavo padedama ant kelio tikintis, kad važiuojantieji pro šalį ją paims, nes popierius praversdavo ir namų ūkyje.

Susipratę piliečiai, radę ant kelio draudžiamos literatūros, apie tai pranešdavo policijai, kiti į komunistų „dovanas“ nekreipdavo dėmesio arba parsiveždavo į namus ne skaityti, o ūkiniams reikalams, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie šią komunistinę propagandą perskaitydavo. Dar vienas platinimo būdas buvo literatūros dalinimas asmenims, prijaučiantiems vienoms ar kitoms komunistų idėjoms. Tokiems pirmiausia duodavo pasiskaityti nelegalios literatūros, o paskui stengdavosi įtraukti į savo gretas.

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tam reikalui vienas iš LKP Kavarsko parajonio vadų, provizorius Alfonsas Karosas 1925 m. įsteigė Kavarsko laisvamanių draugijos skyrių ir skaityklą šalia. Su kiekvienu atėjusiu skaitytoju jis stengdavosi pasikalbėti įvairiais klausimais. Jeigu interesantas pritardavo komunistinėms idėjoms, gaudavo iš Karoso pasiskaityti nelegalios literatūros.

Kartais komunistinė spauda būdavo platinama ir atvirai, viešai. 1934 m. vasario mėnesį Zelikas Laferis su Kalmanu Rachmanu Anykščiuose organizavo darbininkų streiką, kuriame rinko aukas streikuojantiesiems ir platino atsišaukimus. 1930 m. vasarą Vladas Gutauskas ir Jonas Žemaitis išplatino komunistinius atsišaukimus Kavarsko–Traupio vieškelyje juos išdalindami keliu važiuojantiems ūkininkams.

Tokį pat platinimo metodą pasirinko ir komunistai Šimkė Cukeris ir Šolomas Mendelis Komašas. Dėl drąsos apsiginklavę revolveriais, 1931 m. kovo 31 d. jie viešai platino spaudą Kavarske Anykščių gatvėje ir vieškelyje tarp Kavarsko ir Bebrūnų kaimo. Tai pastebėjęs Kavarsko šaulių būrio vadas Jonas Raudonikis liepė jiems sustoti ir parodyti, ką jie dalija praeiviams. Nelegalios spaudos platintojai, išgirdę šaulių būrio vado reikalavimą, išsigandę numetė komunistinę literatūrą ant kelio ir atsišaudydami iš revolverių paspruko į Kalnuočių kaimo krūmynus, Šventosios upės link.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.04.26; 07:54

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 2-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kas ir kaip dėjosi apie 1940-1941 metais.

Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą, tad jie valstybei nebuvo labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistai neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą – smurtiniu keliu. Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kai buvusi penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais – užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas buvo susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir jos savarankiškumu.

Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo ne daugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nė 1 proc. (0,58 proc.) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėnesį valsčiuje gyveno 13 741 žmogus). 1940 m. iš viso Anykščių valsčiuje buvo 17 komunistų ir apie 30 komjaunuolių bei MOPR-o narių ir tiek pat (apie 25–30) jų rėmėjų – daugiausia laiduotojų savo turtu už sulaikytus komunistus.

1936 m. Anykščiuose gyveno 39 komunistinių organizacijų nariai (dalis jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose), iš jų 35 žydai, o tai sudarė 2,28 proc. miesto žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, Anykščiuose gyveno 1405 žydai).

Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais

Prasidėjus sovietinei okupacijai, dirbtinai iškeltas komunistų, o ypač žydų komunistų statusas sukėlė lietuvių visuomenėje labai ryškią negatyvią emocinę ir psichologinę reakciją: didžiulį pasipiktinimą neteisybe, užslėptą protestą, pyktį ir kartu didelį bejėgiškumą. Daugelis anykštėnų lietuvių stebėjosi ir pyko dėl žydų itin aktyvaus dalyvavimo pasitinkant okupantus ir vykdant jų nurodymus. Tarpukario Lietuvoje žydų, dirbančių valstybinėse įstaigose, skaičius buvo nedidelis, bet prasidėjus okupacijai jie užėmė vadovaujančius postus, išstumdami iš jų lietuvius.

Žymus žydų istorikas, profesorius, rašytojas ir visuomenės veikėjas Dovas Levinas savo knygoje „The Lesser of Two Evils, Eastern European Jewry Under Soviet Rule, 1939–1941“ apie šį laikotarpį rašė:

Iš tikrųjų žydai, o ypač jaunimas, buvo labai aktyvūs tose susirinkusių žiūrovų miniose, kurie tiesiog klykė iš pasitenkinimo, kai rusų kareivių kolonos artėjo prie miestų. Jie džiaugsmingai šaukė sveikindami rusų kareivius, dovanojo jiems gėles […] Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų leftistinių (kairiųjų) organizacijų nariai, kuriose žydų buvo santykinai daug […] (Nežydai) lietuviai minioje buvo pikti ir įniršę dėl sovietų invazijos, gedėjo savo prarastos nepriklausomybės […] Nežydai gyventojai žiūrėjo į sovietų valdžią kaip į priešą, o į Raudonąją armiją kaip įsibrovėlius, kurie atėjo sunaikinti Baltijos kraštų nepriklausomybės. Jų akyse sovietinė aneksija buvo ir politinė, ir visuomeninė pražūtis.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Žydai, atvirkščiai, neprijautė tokioms nuotaikoms. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo […] žydai buvo labai aktyvūs steigiant valdiškas įstaigas. Žydai užėmė svarbias pareigas milicijoje, revoliuciniuose ir laikinuosiuose komitetuose ir t. t. Žydų dalyvavimas šiose organizacijose buvo ypač matomas miestuose ir miesteliuose.

Didžioji dauguma anykštėnų, žydų bendruomenės narių gyveno gana uždarą gyvenimą, tarp žydų ir lietuvių nebuvo glaudaus moralinio ar dvasinio ryšio. Komunistinių organizacijų nariai žydai, dominavę Anykščių miesto LKP ir LKJS organizacijose, nepaisant jų pastangų, nesugebėjo įtraukti į komunistinę veiklą lietuvių. Nėra žinių, kad komunistinio judėjimo rėmėjai lietuviai laiduotų savo turtu už kaltinamus komunistine veikla žydus, taip pat ir žydai nėra laidavę už komunistus lietuvius. Jeigu nebuvo glaudaus bendradarbiavimo tarp savo esme internacionalinio komunistinio judėjimo dalyvių žydų ir lietuvių, juo labiau bendradarbiavimo, jo nebuvo ir tarp kitų lietuvių bei žydų politinių ir visuomeninių organizacijų, nes jos veikė kaip nacionalinės organizacijos.

Be tiesioginio tarnavimo okupantams dalyvaujant sovietų okupacinio režimo įstaigų ir institucijų darbe, lietuviškąją anykštėnų visuomenę labai piktino žydų nuotaikos. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapsieidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti, kad žydai savo džiūgavimais reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog visai jų bendruomenei nebegrės Hitlerio persekiojimai, ir pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik norą įsiteikti sovietiniams okupantams.

Nors komunistinėms organizacijoms priklausančių žydų skaičius beveik nepasikeitė, bet dėl jų aktyvumo okupantų renginiuose, atvirai demonstruojamo džiaugsmo ir veiklos lietuviai pagrįstai juos laikė kolaborantais. Tai buvo viena priežasčių, kodėl lietuviai anykštėnai sovietų valdžią vadino žydų valdžia. Taip jie prisimena žydų nuotaikas ir jų dalyvavimą sutinkant okupantus:

Ona Balaišienė, Anykščiai:

Gyvenom Anykščių pakrašty, paskutiniame J. Biliūno gatvės name, tad buvom pirmieji, 1940-aisiais pamatę rusų kariuomenę, nes ji atėjo nuo Svėdasų pusės. Pirmiausiai pasirodė pėstininkai – dulkini, mūsų akimis žiūrint, siaubingai apskurę, aptvarstytom kojom. Žydeliai tuoj pastatė stalą, apkaišė gėlėm, pripylė bokalus alaus, iškėlė raudonas vėliavas. Sutiko rusus kaip vyskupus!

Tom dienom viena žydė man kalbėjo: „Ot dabar bus gerai! Kuo norės mano vyras, tuo ir bus! Iki tol žydams buvo tik vekseliai ir akcijos, o kodėl žydas negali būti, sakykim, pieninės direktoriumi?“

Sofija Kazlauskienė, Anykščiai:

Atėjo 1940-ieji. Rusų kariuomenė buvo tokia apiplyšusi, tokia suvargus, kad baisu žiūrėti, žmonių gaila, bet ką padarysi? Juos Anykščiuose pasitiko daugiausiai žydai. Lietuviai tik stovėjo pakraščiuose, nelabai suprasdami, kaip ubagai gali atnešti laimingą gyvenimą? Išbadėję rusų kareiviai netrukus nusiaubė anykštėnų daržus.

Antanas Tuskenis, Anykščiai:

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kai pasirodė rusai, buvo trečiadienis, turgaus diena Anykščiuose, miestelis knibždėte knibždėjo žmonių. Staiga matom – ateina J. Biliūno gatve kolona su raudonais skudurais. Žydeliai, ruseliai, na ir savos padugnės, sveikindamos atėjūnus, kilnoja sugniaužtus kumščius… Tai buvo nemalonus vaizdas, supratau, kad dabar visko galima laukti. Ir tikrai: iš mūsų tuoj pat atėmė spaudą, draugijas, kleboniją, suvaržė bažnyčią…

Ona Dundulienė, Anykščiai:

1940 metai, paskutinė mokslo metų diena. Baigti šeši skyriai, turėjom eiti į bažnyčią. Mokykloj dar buvom, bet į bažnyčią nebevedė. Gatvės dulkėjo nuo rusiškų „polutarkų“, su draugėmis baugščiai dairėmės į jas. Rusai murzini, pavargę. Pažįstami žydukai – patenkinti su gėlėmis. 1941 metų gegužės 1-ąją žydukai sutiko dviračių stipinus apvynioję raudonu tampomu popierium, lietui užėjus, jis nuplyšo ir mes dėl to labai džiaugėmės.

Valerija Žemaitytė, Anykščiai:

Šeštame skyriuje su manim mokėsi toks Šapyra. Kartą mokytojas liepė klasei nupiešti žemėlapį. Šapyra ir Lietuvą, ir SSRS nuspalvino vienodai – raudonai. Mokytojas labai supyko, bara Šapyrą, o tas užsispyręs murma: „Vis tiek greitai bus raudona!“

Šis epizodas, manau, kai ką sako apie žydų nuotaikas pasitinkant 1940-uosius. Tarp vietos komunistų 85 nuošimčius sudarė žydai, žydė buvo ir Anykščių parajonio sekretorė Chana Ševachaitė. Tik pažįstami žydai, stebėdami rusų kariuomenę, džiugiai aikčiojo: „Aje, kokia galybė! Tankas užkliudė namą – ir nebėr kampo!“

Man rusų kareiviai nekėlė jokio susižavėjimo: pilki, mažučiai, daugiausia siauraakiai, apvyturiuotom kojom. Nusiminę buvo ir mūsų mokytojai. Iš jų veidų galėjai matyti, kad atsitiko kažkas labai negera.

Daugelis lietuvių įsidėmėjo ne tik tai, kaip žydai sutiko okupantų kariuomenę, bet ir jų aktyvų dalyvavimą okupantų organizuojamuose mitinguose, įvairiuose renginiuose ir agitacijose:

Stulbino ir naujosios šventės, ypač pirmasis spalio revoliucijos metinių minėjimas: ryškiai raudona tribūna, iškelti kumščiai, kažkoks nenormalus rėkimas ura, orkestro šaižiai trenkiamas „Internacionalas“… Kam jie grūmoja, kas griaunama, kodėl?.. Žydai buvo nepalyginti aktyvesni už lietuvius, jie, kaip sakoma, vadovavo paradui – ir šventiniam, ir kasdieniniam. Nors skaičiau nemažai laikraščių, niekaip nesuvokiau, kas dedasi. Nesuprato, manau, ir daugelis lietuvių.

Anicetas Mažvila, Pavariai:

Kai 1940 m. užėjo rusai sužinojom, kad Anykščiuose bus kažkoks jų kareivių koncertas. Mama mus suorganizavo nuvažiuot pasižiūrėti ruskių koncerto. Nuvažiavom į Anykščius, vidury miestelio vielomis buvo aptvertas gardas, tai tie rusai suėjo į aptvarą, apsiavę tokiom vyžom šoko, dainavo ir po kiekvieno šokio pranešėjai šaukė, gerkles išvertę, „Litva budet naša – Krasnaja armija!“ („Lietuva bus mūsų – Raudonoji armija!“). Koncerto žiūrovai, daugiausiai žydai, jiems smarkiai plojo. Mums koncertuojantieji emocijų nesužadino, liūdna buvo į juos žiūrėti. Po kiek laiko komunistai sukvietė prie Pavarių girininkijos vietinius gyventojus į mitingą.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Toks Jonas Bagočiūnas iš Anykščių atvežė agitatorių žydelį ir jis laikė mitingą. Žydelis rėkė visa gerkle, rankom mosikuodamas, nes tada garsiakalbių nebuvo, jis sakė, kad Raudonoji armija jau užėmė Estiją, Latviją, Lietuvą ir eis toliau per Lenkiją, Prancūziją, Angliją į Ameriką. Žydelis aiškino, kad dabar, ui, kaip bus gerai, visi būsim laisvi, mūsų nieks nebeišnaudos, nereiks mokėt mokesčių, valdžia mums mokės. Iš to žydelio kalbos supratom, kad viskas bus atvirkščiai.

Panašiai žydai elgėsi ir kaimyniniame Kavarske bei kituose Aukštaitijos miesteliuose, kur gyveno gausios žydų bendruomenės.

Jonas Kadžionis-Bėda ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė, Kavarskas:

Vietiniai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm ir klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji jiems buvo daug didesnė šventė negu Šv. Velykos ar Šv. Kalėdos. Pats savo akimis mačiau, kad 1941 prieš Šv. Velykas didįjį šeštadienį komjaunuolis Šaučiūnas demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir pamaldų metu iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė ant grindų kastuvą žmogaus mėšlo. Dauguma Kavarsko komjaunuolių buvo žydai. Tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.

Rašytojas, anykštėnas Antanas Vienuolis-Žukauskas žydų pataikavimą sovietiniams okupantams 1940–1941 m. trumpai apibendrino taip: „žydai užsimovė raudonas kojines“.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo labai pavojinga, nes tuo metu ji apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau, prasidėjus sovietinei okupacijai, visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje.

Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius Lietuvos piliečius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse.

Tačiau teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, sudarančius didžiąją dalį Anykščių valsčiaus gyventojų, bet ir prieš kai kuriuos Anykščių žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, nerėmė sovietų valdžios. Jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija, apie šią komunistų vykdomą „reformą“ turtingesni Anykščių žydai atsiliepė taip:

Judelis Kopansas:

Kai „broliai“ mus „išvadavo“, susitikau Jankelį Ševachą. Kalbamės, kaip gyvensim toliau? Jis pasiūlė aštuonias miesto veltinių dirbtuves sujungti į vieną artelę – girdi, jų šeimininkai, žydai ir lietuviai, mielai atiduoda savo turtą, nes nori dirbti drauge… Man tai atrodė neįtikėtina. Kai naujoji artėlė surengė bulviakasio talką, aš joje dalyvauti griežtai atsisakiau: na jau ne, rusams bulvių nekasiu!

Antanas Tuskenis:

1940 metais rusus džiaugsmingai pasitiko daugiausiai žydų varguomenė, skurdžiai. Turtingesni, labiau išsilavinę – ne, jie, atrodo, netgi gėdijosi dėl savo kai kurių tautiečių aktyvumo. Tiesa, D. Dimantas tada pasakė: „Na ką gi, užuot atidavus Hitleriui kaulus, geriau atiduoti Stalinui krautuvę.“ Žydai kaip maro, ugnies ir karo bijojo vokiečių. Tačiau su turtingesniais žydais bemat susidorojo bolševikai: kartu su lietuviais išvežė į Sibirą.

Sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų vykdyta prievartinė sovietizacijos ir nacionalizacijos politika, o ypač teroras, represijos, beteisiškumas, taikių, nekaltų žmonių suėmimai ir masiniai 1941 m. birželio 14–19 d. trėmimai, sukėlė dar didesnį visuomenės pasipiktinimą, stiprėjo neapykanta okupantams ir jų vietiniams kolaborantams, kartu didėjo ir nepasitenkinimas žydais.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.04.23; 18:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras šių metų balandžio mėnesį išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 metais“. Tai – neabejotinai vertingas mokslinis darbas, kadangi į Lietuvos praeitį autorius žvelgia objektyviai: dėsto surinktus faktus tiek apie kolaborantus, išdavikus, prisitaikėlius, tiek apie į sudėtingą situaciją anuomet patekusius patriotus, sukilėlius, partizanus. Tiksliau tariant, nenutyli įvykių, kurie klostėsi Anykščiuose ir jo apylinkėse 1940 – 1941-aisiais metais, kai į Lietuvą įsiveržė sovietų okupantai. Išsamiai nagrinėjami ir 1920- 1940-ieji: kaip ir kodėl Anykščių krašte kūrėsi Kremliui palankios organizacijos. Taigi čia rasite ir tokių temų: „Žydai – Anykščių krašto komunistinių organizacijų vadovai ir aktyvistai“, „Lietuvių ir žydų komunistų bendradarbiavimas“, „Anykščių krašto komunistų, 1940–1941 m. užėmusių vadovaujančius postus sovietinėje okupacinėje administracijoje, charakteristikos“, „Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais“

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Autoriui leidus slaptai.lt redakcija artimiausiu metu paskelbs keletą labiausiai sudominusių ištraukų iš šio veikalo. O dabar publikuojame ištraukų iš knygos įvado.

„Lietuvių tauta, 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi Lietuvos valstybę ir apgynusi ją kovose dėl laisvės, per dvidešimt Pirmosios Lietuvos Respublikos metų subrandino pilietinę visuomenę, kuri gindama pamatines laisvės idėjas įrodė, kad Nepriklausomybė jai yra didžiausia vertybė. Tuometinę Lietuvos visuomenės struktūrą sudarė įvairios politinės, socialinės ir tautinės grupės. Šioje knygoje apžvelgiami Anykščių krašto dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Trumpai jas galima įvardyti kolaborantų ir Lietuvos patriotų grupėmis. Kolaborantų grupei priklausė komunistinio judėjimo dalyviai, padėję SSRS sukurti Lietuvoje kolaboracinės sistemos pagrindus ir įtvirtinti sovietinį okupacinį režimą, ir nacių talkininkai, dalyvavę žydų genocide ir represijose prieš vietos gyventojus.

Antrajai Lietuvos patriotų grupei priklausė daugelis šaulių, dalis įvairių lietuviškųjų visuomeninių organizacijų ir vietos lietuvių inteligentijos atstovų, 1941 m. pavasarį susibūrusių į partizanų būrius ir pradėjusių ginkluotą kovą prieš sovietinius okupantus ir kolaborantus, aktyviai dalyvavusių 1941 m. Birželio sukilime, vykdžiusių pasyvų pasipriešinimą prieš vokiečių okupacinę administraciją (…).

SSRS niekada nebuvo atsisakiusi plano okupuoti Lietuvą, tik laukė tam palankaus momento. Bolševikai, rengdamiesi pasaulinei revoliucijai, sudarė tarptautinę komunistų partijas vienijančią organizaciją – Komunistų internacionalą, organizavusį ir brandinusį revoliucines jėgas pasaulinei revoliucijai daugelyje Europos ir Amerikos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. LKP vadai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis rezidavo Maskvoje ir palaikė nuolatinius ryšius per LKP kurjerius, taip pat SSRS diplomatiniais bei spec. tarnybų kanalais su LKP vadovybe Lietuvoje. LKP bei Komunistų internacionalas Lietuvoje sukūrė, kontroliavo ir finansavo komunistinių organizacijų tinklą: MOPR-ą1, komjaunimą, komunistines profsąjungas, įvairias komunistinės veiklos priedangos organizacijas – laisvamanių, sporto, kultūros klubus ir būrelius. Visos šios organizacijos, taip pat Raudonoji armija, SSRS diplomatinės ir specialiosios tarnybos buvo įrankiai okupuojant kitas šalis (…).

Anykščių krašte nuo 1918 m. iki 1944 m. galima išskirti du komunistinio judėjimo dalyvių kolaboravimo su Rusijos okupaciniu režimu ir du pogrindinės komunistinės veiklos laikotarpius:

  1. Anykščių valsčiaus revoliucinio komiteto veiklos etapas prasidėjo 1918 m. gruodžio 28 d. valsčių okupavus Raudonosios armijos Pskovo divizijos daliniams. Okupantams remiant buvo sudarytas valsčiaus revoliucinis komitetas, veikęs trumpiau nei keturis mėnesius. Jo veikla nutrūko 1919 m. gegužės 20 d., kai Lietuvos kariuomenė išvadavo Anykščius nuo bolševikinės okupacijos.
  2. Komunistinių organizacijų nelegalaus veikimo nepriklausomoje Lietuvoje (1920–1940 m.) laikotarpis.

(…) 1920 m. pirmąjį komunistų būrelį Anykščiuose įkūrė buvęs Rusijos bolševikų partijos narys, nuo 1919 m. Švenčionių apskrities revoliucinio komiteto komisaras, mokytojas Edvardas Makštys.

Komunistų veikla pogrindyje Anykščių valsčiuje plėtėsi ir pamažu didėjo komunistinio pogrindžio narių skaičius. 1923–1924 m. susikūrė pirmosios LKP (komunistų) ir LKJS (komjaunuolių) kuopelės, 1926 m. – LKP ir LKJS Anykščių–Kavarsko parajoniai, nors komunistų ir komjaunuolių skaičius šiame krašte visada buvo negausus. Daugiausia narių Anykščių komunistinė organizacija turėjo 1927–1928 m., kai ją sudarė apie 20 komunistų ir apie 15 komjaunuolių, bet bendras jų skaičius Anykščiuose nuo 1920 m. iki 1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos neviršijo 40 žmonių, ir visi jie, išskyrus tris lietuvius Antaną Jačį, Vaclovą Gliaudelį ir Antaną Petronį bei rusą Safroną Šaripovą, buvo žydai. Anykščiuose iki 1940-ųjų bendrai visoms komunistinėms organizacijoms – LKP, LKJS ir MOPR-ui – priklausė 40 miesto gyventojų, iš jų 35 žydai, 3 lietuviai ir 1 rusas, taip pat komunistinėje veikloje dalyvavo 8 lietuviai, gyvenantys Anykščių valsčiuje.

Komunistinių organizacijų rėmėjų skaičius Anykščiuose siekė apie 30–40 žmonių, daugiausia tai buvo laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistinio judėjimo organizatorius ir aktyvistus arba jų artimieji, ir visi jie buvo žydų tautybės asmenys (…).

Nepriklausomybės metais nelegaliai veikę komunistai Lietuvos ateitį matė tik Sovietų Rusijos sudėtyje ir savo antivalstybine ardomąja veikla stengėsi įgyvendinti priešišką mūsų valstybei planą – ją susilpninti, okupuoti ir inkorporuoti (aneksuoti). Pagrindinis šio judėjimo tikslas buvo Lietuvos valstybės savarankiškumo panaikinimas ir komunistinės valdžios, tokios kaip Sovietų Rusijoje, įtvirtinimas“.

Taigi knygos autorius istorikas G. Vaičiūnas savo veikale atidžiai žvelgia į visas sudėtingas Lietuvos istorijos atkarpas, nenutylėdamas net ir 1940-1941-aisiais nutikusių išdavysčių.    

(Bus daugiau)

2023.04.21; 09:00

Informacijos šaltinis – Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920- 1941 metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC); 2023 metai.

Trumposios naujienos

Kinija mini 100-ąsias Komunistų partijos įkūrimo metines. EPA-ELTA nuotr.

Kinija ketvirtadienį mini 100-ąsias Komunistų partijos įkūrimo metines. Šalies ir partijos lyderis Xi Jinpingas ta proga pabrėžė absoliutų partijos lyderystės vaidmenį. „Turime išlaikyti partijos lyderystę. Kinijos sėkmė priklauso nuo partijos“, – kalbėjo jis. Be partijos esą nebus „nacionalinio atsinaujinimo“.
 
Kartu Xi Jinpingas per ceremoniją Tiananmenio aikštėje pabrėžė „negrįžtamą“ Kinijos tapimą pasaulio galybe. Stovėdamas prie milžiniško partijos ir valstybės įkūrėjo Mao Dzedungo portreto, jis sakė, kad partija milijonus žmonių išvadavo iš skurdo, taip pat daug prisidėjo prie globalios plėtros. Laikai, kai prie Kinijos buvo galima kabinėtis, esą „praėjo visiems laikams“.
 
Pompastiškoje ceremonijoje dalyvavo tūkstančiai dainininkų, dainavusių patriotines dainas. Virš Tiananmenio aikštės praskriejo naikintuvai, sraigtasparniai danguje suformavo skaičių 100. Jauni partijos nariai kartu davė ištikimybės priesaiką.
 
Kinijos Komunistų partiją 1921 metų vasarą Šanchajuje įkūrė Mao ir nedidelė grupelė jo bendražygių. Šiandien partija turi 95 mln. narių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.01; 00:05
Trumposios naujienos

Šeštadienį šimtai tūkstančių čekų Prahoje dalyvavo demonstracijoje prieš šalies premjerą Andrejų Babišą. Renginys buvo organizuotas likus dienai iki 30-ųjų Aksominės revoliucijos metinių, kurios minimos lapkričio 17 d., praneša naujienų agentūra dpa.

Organizacijos „Milijonai momentų už demokratiją“ vertinimu, demonstracijoje dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Policija patvirtino, kad skaičius tikslus.
 
Protestuotojai reikalavo A. Babišo atsistatydinimo. Premjeras yra populistų partijos ANO („Nepatenkintų piliečių akcijos“) įkūrėjas ir vienas turtingiausių Čekijos piliečių. Žmonės nepatenkinti A. Babišo – verslininko ir premjero – interesų konfliktais bei piktnaudžiavimu valdžia.
 
Įtariama, kad A. Babišo verslas neteisėtai pelnėsi iš Europos Sąjungos fondų.
 
Dar prieš prasidedant demonstracijai, premjeras kaltino žmones besinaudojant Aksominės revoliucijos metinių atmosfera ir teigė nesuprantąs jų motyvų.
 
Slovakijoje gimęs A. Babišas vadovauja mažumos vyriausybei, sudarytai iš populistų ANO ir Čekijos Socialdemokratų partijos (ČSSD), kurią toleruoja Komunistų partija.
 
1989 m. lapkričio 17 d. riaušių policija išvaikė tuometės Čekoslovakijos sostinėje protestavusius studentus – prieš komunistų valdžią nukreiptus neramumus, po kurių šalis pajudėjo demokratijos link.
 
Sekmadienį Prahoje minimos 30-osios šių įvykių metinės. Vyks renginiai, kuriuose dalyvaus Vokietijos Bundestago vadovas Wolfgangas Schaeuble. Taip pat vyks gatvių festivaliai, teatralizuoti pasirodymai, debatai ir koncertai. Sukaktis bus minima ir Slovakijos sostinėje Bratislavoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.17; 17:36
Trumposios naujienos

Rusijos komunistai – prieš Vladimirą Putiną. EPA – ELTA nuotr.
Keli tūkstančiai Rusijos komunistų partijos rėmėjų susirinko Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose protestuoti prieš šalies valdžios politiką, o kai kurie iš jų Vladimirą Putiną kaltino, esą jis yra tiesiogiai atsakingas už šalyje įsišaknijusią korupciją ir augančias kainas.

Komunistų partija organizavo mitingus ir ragino žmones išeiti į gatves bei protestuoti ne tik dėl krintančios gyvenimo kokybės, bet ir represinių įstatymų.

Maskvoje proteste dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės, o mitingui vadovavo Komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas. Panašūs protestai vyko ir kituose šalies miestuose.

„Pasižiūrėjau į V. Putino valdymo istoriją ir supratau, kad jis per pastaruosius 20 metų šaliai nepadarė nieko gero“, – sakė vienas iš protestuotojų Maskvoje Sergejus Terešinas ir kaltino V. Putiną dėl korupcijos ir skurdo.

„Negaliu pasitikėti tokiu lyderiu“, – sakė 25 metų amžiaus inžinierius.

Šią savaitę V. Putinas pasirašė įstatymus, leisiančius teismams skirti baudas ir trumpas laisvės atėmimo bausmes žmonėms už nepagarbą valdžiai bei žiniasklaidai už melagingų naujienų skelbimą. Žinoma, pati Rusijos valdžia spręs, kurios naujienos bus laikomos melagingomis.

Iškart po V. Putino perrinkimo ketvirtai prezidento kadencijai pernai Rusijos valdžia padidino pridėtinės vertės mokestį (PVM) ir pavėlino pensinį amžių pirmąkart nuo 1930-ųjų, o tai sukėlė įtūžį visoje šalyje.

Darius Mikutavičius (ELTA)
 
2019.03.23; 17:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus

Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.

Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno,  partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.

Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.

Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.

Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį  dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.

Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.

Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.

2018.08.04; 06:30

Aktualijos

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Trumposios naujienos

Tūkstančiai žmonių antradienį Čekijoje išėjo į gatves, protestuodami prieš pirmosios komunistų remiamos vyriausybės sudarymą nuo demokratinių permainų 1989-aisiais. Demonstrantai laikė rankose plakatus su užrašais „Nereikia daugiau komunizmo“ ir „Sustabdykite nusikalstamą komunistinę ideologiją“. Be to, jie turėjo su savimi komunistinio valdymo Čekoslovakijoje aukų nuotraukas.

Čekijos prezidentas Milošas Zemanas trečiadienį premjeru vėl ketina paskirti populistą milijardierių Andrejų Babišą. Abu politikai yra buvę komunistai.

A. Babišo partija „Ano“ spalį aiškia persvara laimėjo parlamento rinkimus. Tačiau milijardierius, be kita ko, dėl kaltinimų korupcija, kuriuos jis kategoriškai neigia, yra vertinamas prieštaringai. Jis dabar ketina sudaryti valdantįjį aljansą su socialdemokratine partija CSSD, kurį rems ir komunistų KSCM. Pirmasis A. Babišo mėginimas sudaryti vyriausybę sausį žlugo pralaimėjus balsavimą parlamente dėl pasitikėjimo.

Būsimas A. Babišo paskyrimas yra „tragiška diena Čekijos demokratijai“, – demonstrantams Prahoje sakė dešinės pakraipos partijos „TOP 09“ lyderis Jiris Pospisilis. Protestai antradienį vyko ir dar maždaug 200 kitų šalies vietų.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-06

 

Politinės intrigos

Algimantas Zolubas

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016-06-08, prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos nekomunistai, vienykimės! (15 min.lt, Čikagos aidas, Kontrimienė.lt, Kauno diena, feisbukas, LSDP Vilnius.lt), kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui pakluso, juolab, kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016-06-09 Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi ši partija šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją, siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako netiesą gryną. 

Metamorfozė
Komunistinė metamorfozė

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Ją nusiplauti viltis išlieka.

P. S.

2015-05-22 Seimo Kovo 11-osios Akto salėje priimta rezoliucija

Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų aukščiausioji vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje – pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime.

Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.

SSKP ir Vokietijos Reicho Nacionalsocialistų partija kartu pasidalino Europą ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Abiejų absoliučią valdžią turinčių totalitarinių partijų tikslas buvo pasaulio užkariavimas.

Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija.

LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, SSKP valios paklusni ir iniciatyvi reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti (pareigybių sąrašas – priede);

pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

2016.06.10; 05:31

Politinės intrigos

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios Rusijos disidentės, žurnalistės Valerijos Novodvorskajos komentarą apie šių dienų Rusiją ir Ukrainą. Valerijos Novodvorskajos komentaras – aštrus, piktas, kandus.

Štai kam reikėjo karinio Juodosios jūros laivyno: kad būtų galima surinkti šiukšles – apgailėtinas marionetes iš varganos imperijos, taip pat – sukčius, vagis, banditus ir „žmogžudžius“.

Ir Janukovičių su visa jo gauja. Sėdi jis dabar giliame eskadros minininko triume ir dreba iš baimės bei pykčio. Geras mūsų laimikis, nepasiginčysi. Prokurorui Pšonkui ir ministrui Zacharčenkai tas pats kelias – į tą patį karinio laivo triumą, kuo giliau. Bent jau juos priverstų laivo denį šveisti iki baltumo…

Continue reading „Maidanas, čemodanas, Magadanas” →

Aktualijos

Garliavos istorija tęsiasi. Gruodžio 17 d. Seime buvo svarstomas Baudžiamojo kodekso pataisų, didinančių atsakomybę už lytinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, projektas. Taip pat ir senaties netaikymas tokiems nusikaltimams, leidžiant jau pilnametystės sulaukusiai aukai (ar artimiesiems), jei jos žmogaus ir vaiko teisės buvo pažeistos teismuose, atnaujinti teisminį tyrimą. Buvo siūloma už tokius nusikaltimus padaryti atsakingais ir juridinius asmenis.

Nėra abejonių, kad projektas bent iš dalies buvo „pririštas“ prie Seimo narės Neringos Venckienės dukterėčios likimo. Visas pataisas Seimas atmetė.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Komunistų ir pedofilų šalis” →

Politinės intrigos

Lietuvos piliečiams vis sunkiau sekasi suprasti tradicinių partijų elgesį. Socialdemokratai vis rečiau gina socialinį teisingumą, liberalai – laisvę, o Tėvynės sąjunga – tautą. Kodėl?

Kokiomis vertybinėmis nuostatomis remdamiesi priima sprendimus mūsų politikai? Ar Sąjūdžio metais gintos vertybės – tautos savarankiškumas, Lietuvos žemė, piliečių laisvė – išlieka brangintinos ir gintinos šiandien?

Tiesos.lt portalo redaktorė Ramutė Bingelienė kelia šiuos klausimus pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos vadovui, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkui, Europos Parlamento nariui, profesoriui Vytautui LANDSBERGIUI.

Continue reading „Vytautas Landsbergis: „Tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus”” →

rozenberg_etel
Žvalgyba

Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953) – amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys.

Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.

Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.

Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs). Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.

Continue reading „Sutuoktinių Rozenbergų išdavystė” →

novodvorskaja_dar
Aktualijos

Sakyti žmonėms tiesą, kurią sakyti lengva ir malonu.

Pamiršti laikinai apie vietas Dūmoje, apie komitetus, apie istorinį vaidmenį, kurį mes privalome atlikti…

Besąlygiškai ir nedelsiant atsisakyti bet kokių sąjungų su raudonaisiais ir rudaisiais, su Ampilovu, su Mironovu, su Belovu, su Udalcovu, su Ziuganovu – tai zoofilija. Net baudžiamasis straipsnis tam kažkada buvo, ir išmestas iš Kodekso, nes gyvūnas neprieštarauja…

Continue reading „Mes šiandien privalome” →

latynina_1
Aktualijos

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.

Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )” →

bubnys_arunas
Lietuvos partizanai

1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10-20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai)1.

Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8-10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis-Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos.

Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus. Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių-sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus.

Continue reading „1941-ųjų metų Birželio sukilimas Vilniuje” →