Siekdama išsamiai įvertinti visas aplinkybes galimo ikiteisminio tyrimo pradėjimo aspektu, Generalinė prokuratūra šiandien skubiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį prašydama pateikti Komiteto turimą medžiagą (kopijas) apie Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos galimai neteisėtai Rusijos Federacijos pareigūnams perduotą įslaptintą informaciją.
Informacija apie šią situaciją viešai buvo paskelbta vieno internetinio portalo publikacijoje, kurioje taip pat buvo nurodyta tai, kad Seimo Užsienio reikalų komitetas turimos medžiagos pagrindu sprendžia dėl parlamentinio tyrimo inicijavimo.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra
Šį straipsnelį parašiau ir siunčiu specialiai dienraščiui slaptai.lt, tikėdamas jo misijos sėkme išslaptinti pasaulį, nuslėptą informaciją paverčiant viešomis žiniomis, užkulisius – apšviesta scena.
I dalis
Ne paslaptis, kardinalusis falšas kaip šūdmusių spiečius plūduriuoja tai šen, tai ten, tūpdamas ant visokiausių objektų, įgydamas įvairiausius pavidalus. Tačiau šiandien, kaip atrodo, tokio sutirštinto falšo fotografija išryškėja visu gražumu pirmiausiai bandant įpiršti tautai požiūrį, kad valdžios kritika gali pasitarnauti priešui, yra paranki nedraugiškai mūsų kaimynei Rusijai.
Iš tiesų, tokių teiginių apie valdžios kritikos žalą padažnėjęs tiražavimas nurodo į ypatingą falšo paūmėjimo atvejų mūsų padangėje ir galbūt žymi tai, kad Rusija priartėjo dar labiau nei Zapad pratybos arba morališkai jau įžengė į mūsų teritoriją.
Kaip reikia nemėgti savo tautos, daugumą žmonių laikyti visiškais kvailiais, jeigu ryžtamasi savo netinkamumą užimti valdžios postus maskuoti nuorodomis į neišgalvotą Rusijos grėsmę arba dangstytis valstybės paslapties skraite, a?
Informacinį karą su Rusija pralaimime ne tiek tuo atveju, kai jau pradedame nesuspėti atremti akivaizdžiai melagingų ir nesąmoningų pranešimų, platinamų kulkosvaidžio ritmu, o labiau tada, kai mūsų valdžia informacinių karų pretekstu pradeda brandinti kažką panašaus į kritikos suturėjimo planus, noromis ar nenoromis kopijuodama rusiškus pavyzdžius.
Didžiausio pralaimėjimo scenarijus ir yra tokio supanašėjimo linkmė.
Kad kalbu apie visai nejuokingus dalykus, rodo ir toks praeitos savaitės kurioziškas nutikimas, kai visuomenėje pasklidus žiniai apie KTU rektoriaus habilitacinio darbo kompiliacinius užmojus, KTU tarnybos paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtinimą, kad universiteto šmeižimą ir rektoriaus puolimą be pagrindo platinant melagingas žinias organizuoja Rusija ir silpni universitetai. Įdomūs sąjungininkai, ar ne, Rusija ir nusilpusio imuniteto universitetai, ar Rusija dabar jau kviečia vienytis visus pasaulio paliegėlius?
Slaptosios žinios
Daugelis išgirdę tai kvatojo pamesdami pilvus, o šių eilučių autorius liūdėjo: gaila buvo to žmogaus, kuris dabar tikriausiai išgyvena pragarus, galimai paslydęs dėl savo tuštybės, gaila kitų universiteto žmonių, talentingų mokslininkų, puikių darbuotojų, garbingų tautiečių ir bendrapiliečių, kurie dabar tampa vieno žmogaus tuščiagarbiškumo įkaitais.
Tačiau simptomiškas yra pats bandymas griebtis Rusijos grėsmės užkeikimų tarsi šiaudo skęstant, tokiu būdu dangstant savo nelabai garbingus kompleksus ir poelgius. Nejaugi kam nors atrodo, kad ištarus Rusijos vardą žmonės praranda sveiką nuovoką ir apduję pradeda klaidžioti nesiorientuodami aplinkoje? Kita vertus, neužmirškime, kad tokio triuko užtamsinti langus, apsidrausti nuo kritikos dangstantis šventu valstybės interesų gynimo reikalu skirtingo rango administratorius išmokė įtakingi politikai, sugebantys manipuliuoti žmonėmis.
Kyla toks įspūdis, kad pastaraisiais metais Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) dirba vis geriau ir geriau, išradingiau, savo išaugusiu profesionalumu dėmesį jau atkreipė ir departamento viešųjų ryšių tarnyba. Garbė jiems!
Tačiau negaliu užmiršti ir to kartėlio, kuris apniko išgirdus, kai kartą atsinaujinusio departamento aukštas pareigūnas pareiškė, kad Lietuvos politinės vadovybės kritika tiesiogiai tarnauja Rusijos interesams. Tikrai nemanau, kad tokiu būdu žmogus, rūpindamasis savo karjeros tvarumu, pabandė įsiteikti politikams. Greičiau yra taip, kad ne visi aukšti pareigūnai kažką nutuokia apie skirtumą tarp valdžios ir valstybės, ne visada matomą plika akimi, bet akivaizdžiai išryškinamą filosofinės artikuliacijos būdu, kai siekiama esmės atodangos.
Todėl, galimas daiktas, nemenka dalimi teisus yra šiandien kalamas prie sienos TSPMI profesorius, kuris sako, kad atsainus požiūris į filosofijos dėstymą universitete užtraukia pavojų visai valstybei.
Žinia, į valdžią patenka ne tik turtingi idėjomis žmonės, taigi, būna ir taip, kad svarbiausiu resursu, siekiant įtakingų postų, tampa tiesiog piniginės tūris. Tada sakoma, kad žmogus nusipirko postą, investavo į savo politinę ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, kai valdžia tampa slogučiu, valstybė nežlunga, jeigu piliečiai neįpuola į rezignaciją, nepasiduoda nevilčiai. Tokiu atveju valstybė tęstinumą užtikrina mūsų kritinis patosas, nesitaikstymas su valdžios nuosmukiu.
II dalis
Kaip atrodo man, labiausiai supainiota, prasikišanti ypatingai nevykusiais sprendimais yra kaip tik ta naujosios Lietuvos valstybinių institucijų tvarkymo ir jų veiklos reglamentavimo sritis, kurią čia sąlyginai pavadinsiu slaptumo fenomenu.
Pažymėdamas, kad reikalo esmė taip atrodo man, kartu leidžiu suprasti, kad čia išsakysiu tik savo visiškai subjektyvius, atsitiktinius ir padrikus pastebėjimus, nepretenduodamas į fundamentalius apibendrinimus. Kita vertus, kažin ar gali būti toks dalykas kaip slaptumo vadyba iš principo, o jeigu vis tik kažkokiu būdu tokia disciplina yra, tai ji, žinoma, jau pagal apibrėžimą turi būti slaptas, vadinasi, mums, nepašvęstiesiems, dar nežinomas mokslas.
Taigi, vardan tikrumo, perklauskime savęs dar kartą: ar turi teisę apie tokį subtilų dalyką kaip šis kalbėti atitolęs stebėtojas, sakykime taip, pilietis pašalietis, visai ne valstybės tarnautojas pagal savo profesiją? Guodžiuosi visų pirma tuo, kad kartais pro apverstą žiūroną dalykų padėtis gali pasimatyti dar ir geriau nei įsistebeilijus iš pernelyg arti, žiūrint prikišamai, prispaustomis prie objekto akimis.
Kita vertus, žiūrint iš visuomenės sutarties teorijos, kuri apibrėžia demokratinės visuomenės pamatinius principus, taško, ne kažkoks atskiras, privilegijuotas valstybininkų luomas, išrinktasis ar paskirtasis, o kiekvienas pilietis yra vienodai valstybės centras, taigi toks pilietis turi teisę, o retkarčiais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Kitaip tariant, demokratinėje visuomenėje minėto tipo pašaliečių nėra arba bent jau neturėtų būti.
Jeigu norite, pasakysiu iškart, kad negaliu atsistebėti mūsų padangėje dėl kažkokių paslaptingų priežasčių besitęsiančiu slaptos informacijos sureikšminimo, išsiliejant iš visų krantų, reiškiniu, kai atsinaujinančios nuorodos į daugėjančios slaptos informacijos tipus, nesibaigiančios diskusijos dėl darbo su slapta informacija galimybių ir panašūs dalykai tampa labai triukšmingų batalijų reikalu, tikru turgumi, kur, kaip atrodo, kažkas išties nenutrūkstamu srautu perkama ir parduodama.
Moteriška paslaptis
Dar daugiau, – nors iš pažiūros sunku tuo patikėti, vis tik, kaip jau esu kažkur andai užsiminęs, yra požymių, leidžiančių manyti, kad Lietuvoje slaptumo ir prieigų prie slaptumo apibrėžtis tampa vos ne visuomenės stratifikacijos principu, savotišku luominės sąmonės šaltiniu, kai iš esmės techniniai dalykai be galo hipostazuojami, tampa politiškai užaštrintais dalykais, tokiais kodais, kurie leidžia inicijuoti naujus socialumo tipus.
Slaptoji kanceliarija tampa ypatingai svarbiu politinio gyvenimo ir socialinės hierarchijos veiksniu? Jeigu taip yra iš tiesų be išlygų ir tokia tendencija progresuos toliau, tai reiškia, kad mūsų maža šalis nepastebimai gali persiimti didelės antiutopijos vertybėmis.
Iš tiesų, ženkime šia kryptimi mintimis dar truputėli į priekį ir nesunkiai įsivaizduosime, kad štai susiformuoja visuomenės tipas, kai atitinkamoms žmonių grupėms leidžiama dėvėti tik tam tikros spalvos kelnes, pavyzdžiui, vieniems raudonas, kitiems geltonas, dar kitiems pilkas pagal žmonių teisę įgyti ir disponuoti slapta informacija, įvertinant būtent kiekvieno iš jų prileidimo prie slaptumo laipsnį. Kelnių spalva čia viešai parodytų žmogaus luominę padėtį (triusikų – neviešai) pagal jo dalyvavimo slaptumo struktūroje indeksą. Sakote, kad tokia vizija visiškai nedera su Briuselio skelbiamais modernizacijos vajais. Tai tiesa, tačiau būna ir taip, kad kartais prieštaringiausi dalykai pradeda tarpusavyje derėti arba net sutampa.
A.Konan Doilis yra pastebėjęs, jog geriausias būdas kažką paslėpti, tai palikti šį neviešą, slapstomą dalyką visų akivaizdoje, būtent tokiu būdu nuslepiant jo slaptumo statusą. Leiskite į pagalbą pasitelkti dar ir kitą pavyzdį: ką nors iš tiesų užmirštame ne tada, kai užmirštame, bet tik tada, kai kartu užmirštame, jog užmiršome. Jeigu prisimename, kad kažką užmiršome, tai save vis dar skatiname prisiminti užmirštą dalyką.
Taip ir slapta informacija iš tiesų gali būti vadinama slapta tik tada, kai nėra viešų nuorodų į jos slaptumą. Taigi, kai į slaptą dalyką jau baksnojame pirštu, pabrėžiant jo slaptumą, mes siekiame pritraukti dėmesį, drauge šitaip bandome užkelti slaptumo kainą. Tokiu būdu prasideda vieši ir nevieši žaidimai iš slaptumo.
Kita vertus, visai nenoriu pasakyti, kad valstybė negali turėti paslapčių, nesiūlau atšaukti dokumentų grafas „slaptai“, „tarnybiniam naudojimui“ ar pan., tikrai nenoriu įpiršti blogo patarimo, kad valstybės tarnautojai neatsakingai žiūrėtų į paslapties statusą turinčią informaciją, nesaugotų tokios informacijos. Anaiptol! Kalbu čia apie tą situaciją, kai, peržengiant tam tikrą ribą slaptumo forsavime, išaugęs slaptumas (ar kvazislaptumas) tampa visuomenės procesų deformacijos sąlyga ir drauge simptomu.
Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokia slaptumo hipostazė, žinoma, yra orientuota ne į paslapties išsaugojimą, bet tarnauja įtakos įgijimui ir procesų valdymui. Suprantama, kad tokią nelabai legalią slaptumo vertę savo ruožtu siekiama nuslėpti su papildomomis pastangomis, todėl slaptumas kaip toks visuomenės gyvenime daugėja su nevaldoma progresija, kartais gali tapti visiškai iracionaliu procesu. Tokio kraštutinai išvirkščio požiūrio į slaptumą pavyzdys, savotiškas rodiklis, mano galva, yra teismo procesai dėl teisės dirbti su slapta informacija. Neteko girdėti, kad tokie procesai vyktų kitose demokratinėse šalyse (kad ir kaip būtų, situacija iškalbinga jau vien dėl to, jog tokia problema ten nėra „garsi“).
Tačiau net nesižvalgant į šalis sveika nuovoka leidžia suprasti, kad natūralios dalykų padėties požiūriu, ne profesija ir karjeros galimybė turėtų būti išvedami iš teisės dirbti su slaptais dokumentais, o kaip tik atitinkama profesija, užimamos pareigos savaime turėtų užtikrinti tokią teisę. Jeigu yra atvirkščiai, tai ir prisipažinkime, kad gyvename atvirkščiai, aukštyn kojomis, išvirkščio politinio organizmo akiratyje.
Šiaip ar taip, kaip atrodo, labiau stipri ir mobili yra ta valstybė, kuri laikui bėgant mažiau apsunksta nuo savo ir svetimų paslapčių. Slaptumo sureikšminimas kartais net tampa pavojingu pačiai valstybei reiškiniu, nes būtent tokiu būdu sukuriama palanki terpė visų rūšių piktnaudžiavimams. Todėl sveikstantis politinis organizmas siekia skaidrumo, labiau vertina dienos šviesą nei prietemą ir šešėlius.
Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai jau esu sakęs, kad didžiausia valstybės paslaptis yra ta, kad jokios valstybės paslapties nėra. Paslaptinga gali būti tik moteris, bet ir tai ne kiekviena.
Krašto apsaugos ministras patvirtino atnaujintą tvarką, kuria siekiama apsaugoti pranešėjo asmens duomenis bei pateiktą informaciją
Krašto apsaugos ministras 2016 m. birželio 9 d. įsakymu patvirtino atnaujintą Informacijos apie pažeidimus teikimo ir tvarkymo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijoje tvarkos aprašą.
Juo yra nustatoma informacijos apie krašto apsaugos sistemos karių ir darbuotojų galimai padarytus pažeidimus pateikimo, nagrinėjimo tvarka ir pranešėjo asmens duomenų ir pateiktos informacijos apsaugą.
„Siekiant užtikrinti krašto apsaugos sistemos skaidrumą, joje tarnaujančių karių teises, būtina skatinti karius ir visuomenę informuoti mus apie atvejus, kurie galimai pažeidžia sistemoje tarnaujančiųjų teises. Todėl ir nusprendėme parengti tokią tvarką, kuri paskatintų krašto apsaugos sistemoje tarnaujančius pranešti apie padarytus pažeidimus ir taip siekti dar didesnio veiklos krašto apsaugos sistemoje skaidrumo,“ – sako krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
„Šis dokumentas praplečia anksčiau galiojančią informacijos apie galimus pažeidimus pateikimo tvarką ir aiškiau aprašo asmenų, pranešančių apie korupcinio pobūdžio ir kitus pažeidimus, apsaugą,“ – atkreipia dėmesį Krašto apsaugos ministerijos generalinis inspektorius brigados generolas Algis Vaičeliūnas, krašto apsaugos sistemos institucijos, atsakingos ir už korupcijos krašto apsaugos sistemoje, prevenciją, vadovas.
Šis dokumentas įsigalios nuo šių metų rugsėjo 1 dienos.
2016 m. Krašto apsaugos ministerijos Generalinė inspekcija gavo ir išnagrinėjo 21 kario skundą dėl karo tarnybos ginčų. 12 skundų buvo pateikta dėl kariams paskirtų drausminių nuobaudų, 7 skundai – dėl priedų nemokėjimo, po vieną – dėl kelionės išlaidų kompensavimo ir kario tarnybos vertinimo. Pagal Krašto apsaugos ministerijos Generalinei inspekcijai pateiktus duomenis 2016 m. kariai dėl karo tarnybos ginčų vadams (viršininkams) pateikė 2 skundus.
Krašto apsaugos ministerijos Generalinėje inspekcijoje išnagrinėjus karių skundus, apie 30 proc. karių prašymų buvo patenkinta. Dauguma besikreipusiųjų į krašto apsaugos generalinį inspektorių dėl savo teisių gynimo profesinės karo tarnybos kariai ir tik 10 proc. nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai.
Pranešėjai informaciją apie pastebėtus pažeidimus ar galimą korupciją visą parą gali pateikti Generalinės inspekcijos „Karštąja linija“ telefonu (8-5) 261 24 29 (informacija automatiškai įrašoma į telefono atsakiklį), elektroniniu paštu karstalinija@kam.lt, darbo metu atvykę į KAM Generalinę inspekciją (Totorių g. 25, Vilnius) arba paštu nurodytu adresu. Visa informacija apie pranešimų teikimo tvarką yra skelbiama ir internete. Pranešimus asmenys gali teikti ir anonimiškai.
Pranešėjų apsaugos tvarkos aprašą Generalinė inspekcija parengė atsižvelgdama į 2015 m. „Transparency International UK“ pateiktą 2015 m. pasaulinio gynybos antikorupcinio indekso tyrimo medžiagą ir šiame tyrime nurodytas rekomendacijas Lietuvai.
Siekiant aptarti tyrimo rezultatus ir rekomendacijos ir rasti galimus problemų sprendimo būdus šių metų pradžioje buvo surengti „Transparency International“ Lietuvos skyriaus darbuotojų, krašto apsaugos ministro ir Krašto apsaugos ministerijos generalinio inspektoriaus susitikimai.
Jų metu „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovams buvo pateikta informacija apie tyrimo medžiagoje pastebėtus neatitikimus ir klaidas, dėl kurių vertinimo rezultatai tapo blogesni nei yra iš tikro.
2015 m. „Transparency International UK“ atliko 21 NATO šalies ir 12 NATO partnerės korupcijos gynybos srityje tyrimą. Jame buvo vertinta, kaip šalys siekia išvengti korupcijos politiniame, finansų, personalo, karinių operacijų ir įsigijimų srityse. Mažiausiai korupcijos rizikų turinčios šalys priskirtos grupei A, daugiausiai – grupei F. Lietuva pateko į vidutinės korupcinės rizikos grupę C.
Vertinime teigiama, kad nepakankamas vidinių procedūrų viešumas ir nepakankama informacija visuomenei apie gynybos sistemos veiklą yra esminiai antikorupciniai iššūkiai Lietuvos gynybos sektoriuje.
Paskutinis nederamo elgesio atvejis KOP gretose, o būtent raketinei kariuomenei vadovavusio JAV generolo išsidirbinėjimai viešbučio baruose Maskvoje, privertė aukščiausius karinius JAV valdininkus vėl susimąstyti, kaip būtent Pentagonas gali išvengti vadinamosios probleminės vadovybės atsiradimo, rašo The Christian Science Monitor.
Kai kariuomenė grįžta iš Afganistano ir Amerikos ir kariškiai pradeda prisitaikyti prie taikaus gyvenimo, „mes galime pamatyti dar daugiau panašių skandalų, kuriuose dalyvauja karininkai, pripratę per 12 metų prie kariško gyvenimo ir tokio tipo požiūrio, kaip „viskas vardan misijos“, mano tyrimų centro Center for a New American Security konsultantas Filipas Karteris.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas informavo, kad jo vadovaujamame ir Specialiųjų tyrimų tarnybos atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl piktnaudžiavimo ir valstybės paslapties atskleidimo, yra gauti duomenys, kurie leidžia konstatuoti, kaip įslaptinta informacija pateko į žiniasklaidos priemones ir kas iš valstybės tarnautojų tame dalyvavo.
Įtarimai šiuo metu dar niekam nėra pareikšti, tyrimas tęsiamas.
Apie tyrimo rezultatus buvo informuotos atitinkamos valstybės institucijos, kurios turėtų priimti sprendimus dėl leidimų dirbti su įslaptinta informacija bei toliau eiti užimamas pareigas.
Facebook‘as pirmą kartą paviešino vadinamąją „ataskaitą apie valdžios užklausimus globaliniu mastu“, praneša The Guardian.
Pasak dokumento, per pirmąjį 2013 metų pusmetį įvairių pasaulio šalių valstybinės žinybos paprašė kompanijos prieiti prie informacijos apie daugiau kaip 38 000 socialinio tinklo vartotojų, rašo žurnalistas Dominykas Rushas.
Tikriausiai nėra tokių, kurie nebūtų girdėję posakio, esą pasaulį valdo tie, kurių rankose – informacija.
Valdo ne ginklai, ne pinigai, o būtent žmonės, kuriems prieinama pačių įvairiausių rūšių informacija – riboto naudojimo, tarnybinė, slapta, karinė, politinė, mokslinė, konfidenciali, visiškai slapta, asmeninio pobūdžio…
Šiuose žodžiuose – labai daug tiesos. Tačiau tokia aksioma reikalauja papildymų. Norint valdyti tautas, bendruomenes ar valstybes neužtenka vien turėti daug informacijos. Dar reikia mokėt ja naudotis: „atsijoti informacines šiukšles“, išgryninti esmę, susisteminti faktus ir t.t. Įtakos pasiekia tik tas, kuris žino, kada, kaip ir kur panaudoti etiškai ar neetiškai surinktas slaptas ar pusiau slaptas žinias.
Samuelis Loringas Morisonas (Samuel Loring Morison, g. 1944) – JAV KJP specialiųjų tarnybų analitikas, perdavęs Anglijos žurnalui sovietų laivų statyklos foto nuotraukas, padarytas iš palydovo. Žymaus karinio jūrų istoriko Samuelio Elioto Morisono anūkas.
Samuelis Loringas tik neilgą laiką tarnavo karininku laivyno kovinėse dalyse.
Paskui jau kaip civilinis specialistas perėjo į JAV Karinių jūrų pajėgų (KJP) istorijos institutą. Ir pagaliau 1976 metais užėmė analitiko pareigas Karinio jūrų žvalgybinio aprūpinimo centre (KJŽAC). Netrukus po to S.Morisonas tapo Vašingtono atstovu Didžiosios Britanijos kasmetiniame žinyne „Jane‘s Fighting Ships“, spausdinusiame atvirą ir išslaptintą informaciją apie pasaulio šalių karines pajėgas.
