Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Reaguojant į tai, kad už šnipinėjimą nuteistas Algirdas Paleckis, net ir būdamas už grotų, skambučiais toliau skleidė Kremliaus propagandą, trečiadienį Vyriausybė svarstys Teisingumo ministerijos inicijuotą Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo projektą. Pakeitimais siekiama sukurti veiksmingą bausmės vykdymo sistemos nusikalstamų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, efektyviau apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves tiek bausmės atlikimo vietose, tiek ir už jų ribų.
Numatomais įstatymo pakeitimais siūloma nustatyti, kad laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus, jo įgalioto pareigūno nutarimu arba teismo nutartimi gali būti laikinai (iki 3 mėnesių) tikrinami nuteistojo siunčiami ir gaunami laiškai, stabdomas arba apribojamas laiškų išsiuntimas ir gavimas, pasimatymų suteikimas, nuteistojo skambinimas, trumpalaikės išvykos iš bausmės atlikimo vietos, bausmės atlikimo vietoje ribojami jo kontaktai su kitais nuteistaisiais, stabdomas arba ribojamas daiktų perdavimas nuteistiesiems.
Taip pat pakeitimo projekte yra atsižvelgiama į tai, kad nuteistųjų ryšių palaikymas su artimaisiais giminaičiais yra labai svarbus resocializacijos proceso elementas.
„Todėl nuteistųjų bendravimą su jais siūloma leisti riboti tik išimtinais atvejais, kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio nusikalstamoms veikoms. Kartu siūloma tokio ribojimo taikymo terminą nustatyti ne ilgesnį kaip 1 mėnesiui (su galimybe jį pratęsti)“, – Eltai perduotame komentare pažymi ministerija.
Kartu siūloma nustatyti, kad naujos prevencijos priemonės nebūtų taikomos nuteistųjų skambinimams, susitikimams ir susirašinėjimams su advokatu, valstybės savivaldybių institucijų ir tarptautinių organizacijomis.
„Siekdamos efektyviau užtikrinti nusikaltimų prevenciją, užkardyti psichiką veikiančių medžiagų perdavimo, telefoninių sukčiavimo atvejų, taip pat stiprindamos kovą su radikalizacija ir ekstremizmu, karo propaganda, daugelis Europos valstybių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, Estija, Prancūzija ir kitos, yra įtvirtinusios įkalintųjų bendravimo su kitais asmenimis draudimo ar ribojimo galimybes ir atvejus, šiuo keliu žengia ir Lietuva“, – nurodo ministerija.
Vyriausybei patvirtinus siūlomą pakeitimo projektą jis bus teikiamas Seime svartyti.
Vladimiro Putino fizionomija Politologai atsargiai vertina Europos Sąjungoje (ES) prasidėjusias diskusijas dėl turistinių vizų išdavimo Rusijos piliečiams ribojimo. Nors Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė nurodo, kad vertybiškai klausimas abejonių nekelia, vis dėlto, anot jos, siūlymo įgyvendinimas praktiškai yra sunkiai įsivaizduojamas. Politologė atkreipia dėmesį, kad sprendimą turėtų priimti visos Šengeno zonos valstybės, o konsensuso šiuo klausimu kol kas nėra.
Kita vertus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Kęstutis Girnius svarsto, kad tokiu sprendimu galėtų pasinaudoti pats Kremlius. Anot jo, sankcija veikiausiai sudarytų sąlygas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui tik dar labiau skleisti propagandą, esą Vakarai siekia izoliuoti visą Rusiją.
M. Šešelgytė: tai labiau vertybinis praktiškai sunkiai įgyvendinamas klausimas
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Europos Sąjungos valstybes uždrausti Rusijos piliečiams išduoti vizas. Reaguodama į tai Čekija praėjusią savaitę nurodė, kad draudimas išduoti vizas rusams galėtų papildyti paskelbtas sankcijas Maskvai. M. Šešelgytės nuomone, nors vertybiškai klausimas abejonių nekelia, vis dėlto toks veiksmas sudarytų sąlygas didesniam propagandos srautui.
„Viena vertus, gali būti poveikis toks, kad Rusija yra ir taip valstybė tvirtovė, kuri visą išorinį pasaulį vaizduoja kaip puolantį ir mobilizuoja gyventojus, siekdama gintis. Tai toks veiksmas gali lemti tikrai didesnę propagandą ir išnaudojimą jos vidiniais tikslais“, – komentavo politologė.
„Bet iš kitos pusės, yra ir vertybiniai klausimai. Tuo metu, kai Ukrainoje žūsta žmonės, rusai gali laisvai keliauti po įvairias Europos valstybes ir netrukdomai džiaugtis gyvenimu“, – svarstė ji.
Visgi, nors klausimas vertybiškai svarbus, M. Šešelgytė atkreipia dėmesį, kad sankcijos pritaikymui būtinas visų šalių pritarimas.
„Nes jei nors viena Šengeno zonos valstybė išduoda vizas, tai leidžia keliautojams keliauti ir po kitas valstybes. Todėl tai būtų daugiau moralinis valstybių, kurios nori uždrausti, ėjimas, o ne praktinis, nes praktiškai sunku tokį dalyką įgyvendinti“, – kalbėjo politologė.
Dar praėjusią savaitę Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė esąs prieš draudimą, mat, įsitikinęs jis, sankcijų veiksmingumas susilpnėtų, „jei jos būtų nukreiptos prieš visus, įskaitant nekaltus žmones. O tokių valstybių kaip Vokietija, pažymi M. Šešelgytė, gali būti ir daugiau.
Svarbus klausimas
„Vokietija nėra pats radikaliausias pavyzdys. Vengrija, Kipras taip pat gali turėti kitą nuomonę, tai kol kas konsensuso šiuo klausimu nėra“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Be to, pasirodžius raginimams sankcijas pritaikyti tik tiems Rusijos piliečiams, kurie aiškiai nepalaiko Kremliaus agresijos, M. Šešelgytė vertina taip pat atsargiai.
„Sudėtinga ir daugiau resursų reikalaujanti nei naudos atnešanti idėja. O kas bus tie kriterijai, pagal kuriuos skirstysime? Tai gali atnešti dar daugiau sąmyšio. Reikėtų papildomų patikros priemonių, tai, man atrodo, tai būtų daugiau žaidimas“, – pridūrė politologė.
K. Girnius: V. Putinas galėtų aiškinti, esą Vakarai mėgina izoliuoti visus rusus
Tuo tarpu politologas K. Girnius prasidėjusias diskusijas vertina kiek kritiškiau. Anot jo, sprendimas pritaikyti kolektyvinę bausmę visiems Rusijos gyventojams sudarytų sąlygas tik dar labiau Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įtvirtinti savo režimą. K. Girnius pažymi, kad ši sankcija veikiausiai Kremliuje būtų traktuojama kaip Vakarų siekis sunaikinti Rusiją.
„Aš manau, kad tokia priemonė nėra tikslinga, nes tai būtų kolektyvinė bausmė ir nukentėtų rusai, kurie nepalaiko ir nepritaria karui. Reikia nepamiršti, kad Rusija yra autoritarinė valstybė. Autoritarinės valstybės piliečiai turi mažiau teisių, jie valdžios negali išrinkti, su jais nėra kalbama ir varoma propaganda. Čia yra toks akivaizdus palyginimas su Amerika. Kai buvo Irako karas, nemaža dalis inteligentijos, įtakingi laikraščiai, priėmė kaip tikrą pinigą tą propagandą ir palaikė invaziją. Tai negalime tikėtis iš rusų, kurie vis dėlto negauna informacijos ir kuriems gresia 15 metų bauda, jei tu pasisakai prieš karą. Tai, mano nuomone, nutarimas neišduoti vizų būtų perteklinis žingsnis“, – komentavo K. Grinius.
Kita vertus, politologas atkreipia dėmesį, kad Rusijos oligarchams sankcijos jau yra taikomos.
„Oligarchams jau dabar yra uždrausta, o žmonės keliauja ir gydytis, ir aplankyti šeimas, ir įvairiais kitais sumetimais, kurie nėra piktybiniai. Tai čia būtų nauja geležinė siena, kadaise sovietai neišleido savo piliečių į Vakarus, o dabar Vakarai neįsileistų rusų. Manau, kad tai nebūtų naudinga mums, o tai būtų naudinga Putinui, kuris galės aiškinti, kad ES siekia izoliuoti rusus“, – sakė politologas.
Be to, K. Grinius siūlymus vizas išduoti Rusijos piliečiams, nepalaikantiems karo, taip pat vertina kritiškai, mat nustatyti šiuos asmenis, jo teigimu, beveik neįmanoma. Taip pat, anot politologo, sunku įsivaizduoti, kad visos ES šalys galėtų sprendimą palaikyti.
„Baltijos šalyse į karą žiūrima šiek tiek skirtingai. Nustebčiau, jei palaikytų Vokietija, Prancūzija, Ispanija ar Italija. O šios šalys sudaro didžiąją daugumą ES piliečių. Ir kai kurie rusai turistai keliauja ne paplūdimiuose maudytis, o kultūriniais sumetimais. Nematau, kas būtų laimėta šiuo sprendimu, ir tai tik padėtų Putinui. O nepalaikantys karo jaustųsi diskriminuojami Vakarų. Tai nebūtų naudinga ir dar reikia klausti, kiek tai tęstųsi. Jei karas baigtųsi po metų, tai ar po metų jie galėtų keliauti?“, – kėlė klausimus politologas.
ELTA primena, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino Europos Sąjungos valstybes uždrausti Rusijos piliečiams išduoti vizas. Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu ES pirmininkaujanti Čekija pareiškė, kad draudimas galėtų papildyti sankcijas Maskvai. Estijos ir Suomijos vyriausybės paragino kitas Europos Sąjungos šalis uždrausti turistines vizas rusams.
Visgi Europos Komisijos (EK) atstovė ketvirtadienį pabrėžė, kad pagal galiojančius įstatymus visiškai uždrausti turistines vizas net neįmanoma. Pasak jos, kiekvienas prašymas turi būti nagrinėjamas atskirai.
Kremliaus pajėgoms įsiveržus į Ukrainą, Lietuva buvo viena pirmųjų ES valstybių apribojusių naujų Šengeno ir nacionalinių vizų išdavimą Rusijos piliečiams.
Namai. Pakrypęs ir aukštyn kojomis. Slaptai.lt foto
Nors Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai atsisako komentuoti, kaip Kremliaus žiniasklaida nušvietė už šnipinėjimą nuteisto Algirdo Paleckio šalininkų vizitą į Rusiją ir pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl įkurtos asociacijos „Tarptautinis geros kaimynystės forumas“, vis dėlto, analitikai atkreipia dėmesį, kad priešiškoje žiniasklaidoje bylos prieš antivalstybiškai veikusius asmenis vaizduojamos it Lietuvos valdžia norėtų susidoroti su opozicija.
„Norime pažymėti, kad Lietuvos piliečių vizitų užsienyje nekomentuojame, tai nėra priskirta Lietuvos kariuomenės kompetencijai. Tačiau galima paminėti, jog bylos prieš asmenis, veikiančius antivalstybiškai, priešiškoje žiniasklaidoje yra nušviečiamos kaip Lietuvos siekis susidoroti su „opozicija“ ar „valdžios kritika“, – Eltai nurodė Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai.
Kita vertus, analitikų teigimu, stebint Rusijos viešąją erdvę, pastebima, kad Lietuvos atžvilgiu dezinformacijos pastangos ir naratyvai išliko tie patys. Anot jų, ryškių pakitimų nepastebėta – daugiausia informacijos priešiškoje informacinėje aplinkoje dominavo apie tranzitą į Kaliningradą per Lietuvą, NATO-Rusijos santykius bei dėmesys buvo skirtas įtampai Kosove.
„Kaliningrado tema išlieka aktyvi nuo birželio antros pusės, tačiau yra tam tikras bangavimas dėl intensyvumo – atsiradus naujiems išaiškinimams ar priimtiems sprendimams, ši tema tampa dominuojančia“, – nurodo analitikai. Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
„Intensyvi veikla priešiškoje informacinėje erdvėje buvo nukreipta prieš NATO, klijuojant gynybiniam Aljansui agresoriaus etiketę, priskiriant jam atsakomybę už krizę Europoje, ar kaltinant grėsme pasaulio tvarkai apskritai. Šios neigiamos informacijos srautas buvo suaktyvėjęs kilus įtampai tarp Serbijos ir Kosovo“, – pridūrė jie.
Be to, jų teigimu, dezinformacijos fronte pastebėta, kad Rusijos valstybinio suvereniteto gynimo vadovas Andrėjus Klimovas praeitą savaitę teigė esą Lietuvos veiksmai Kaliningrado atžvilgiu yra susiję su artėjančiais rinkimais Rusijoje ir ragino tai laikyti vienu iš Vakarų instrumentų.
Rusijos propagandistai
ELTA primena, kad „Tarptautinio geros kaimynystės forumo“ atstovai liepos pabaigoje vyko vizito į Rusijos Federaciją, kur susitiko su Rusijos valdžios atstovais. Asociacijos lyderė Erika Švenčionienė tikino norinti pralaužti informacinę blokadą ir prašyti bevizio režimo Lietuvos piliečiams į Kaliningrado sritį. Vizito metu buvo keliamos abejonės dėl dabartinės Lietuvos valdžios išrinkimo teisėtumo, kaltino valdančiuosius darant ekonominę žalą, bauginant savo piliečius dėl galimo Rusijos įsiveržimo.
Penktadienį Generalinė prokuratūra pranešė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl asociacijos „Tarptautinis geros kaimynystės forumas“. Tyrimas vykdomas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvą.
Anksčiau A. Paleckio šalininkai lankėsi Baltarusijoje, kur susitiko su režimo lyderiu Aliaksandru Lukašenka, išreiškė palankumą Minskui.
Prezidento patarėjas Darius Kuliešius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentūros nacionalinio saugumo grupės vadovas Darius Kuliešius teigia palaikantis Užsienio reikalų ministerijos (URM) sprendimą kreiptis į Migracijos departamentą su pasiūlymu į Lietuvą neįleisti Rusijos atlikėjo Filipo Kirkorovo.
„(Prezidentas. – ELTA) teigiamai vertina šį sprendimą. Tai teisingas kelias ir juo reikia eiti. Asmenys, kurie yra tam tikrų šalių politikos ruporai, nėra suderinami su mūsų nacionaliniu saugumu. Jie turėtų būti įtraukiami į nepageidaujamus asmenų sąrašus. Šį klausimą reikėtų spręsti sistemiškai, plačiai, o ne reaguojant į vieną kitą atvejį ar pavardę, bet dirbti ir identifikuoti, sudarant tuos sąrašus iš anksto“, – „Žinių radijui“ sakė D. Kuliešius.
Pasak jo, tai Rusijai siunčia žinutę, kad asmenys, kurie remia agresyvią okupacinę politiką, Lietuvoje nėra pageidaujami.
ELTA primena, kad paaiškėjus, jog bendrovėms, ketinusioms surengti F. Kirkorovo ir Michailo Šufutinskio koncertus, buvo skirtos subsidijos už neįvykusius ar perkeltus renginius, Užsienio reikalų ministerija pirmadienį Migracijos departamentui perdavė teikimą, kuriuo prašoma F. Kirkorovą įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad svarstoma į Lietuvą neįleisti ir daugiau atlikėjų, skleidžiančių Kremliaus propagandą.
Ministro G. Landsbergio pasirašytame teikime Migracijos departamentui rašoma, kad žinomas atlikėjas savo daugkartiniais apsilankymais neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje sąmoningai neigė Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą bei tokiu būdu netiesiogiai pateisino agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus.
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius iš Estijos sulaukė prašymo sostinės centre, miesto Rotušės aikštėje leisti suorganizuoti nemokamą “Unity Songs” koncertą. Visgi pasiūlymo netrukus buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad tai buvo Kremliaus bandymas įbrukti propagandinį projektą.
Socialiniame tinkle „Facebook“ R. Šimašius skelbia, kad iš Estijos atkeliavusiame koncertinės agentūros „Artmusic” prašyme nebuvo nurodoma, nei kokios šalies grupės planavo pasirodyti koncerte, nei projekto organizatoriai ar finansuotojai. Prašyme akcentuota tik tai, kad tai yra tarptautinis projektas.
Visgi, anot Vilniaus mero, buvo surasta oficiali projekto svetainė, kurioje pateikiami Maskvos valdžios bei Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos logotipai, sovietinė raudona žvaigždė, o taip pat nurodoma, kad tai yra Maskvos valdžios projektas. Svetainės nuotraukose taip pat aiškiai galima matyti vieno iš tų koncertų metu pateikiamą Antrojo pasaulinio karo vaizdą, kai sovietų kariai okupuotame Berlyne iškelia Sovietų Sąjungos vėliavą, o visi koncertai rengiami gegužės mėnesį, kai Rusija švenčia sovietų pergalės dieną.
„Taigi, čia estiškoje pakuotėje būtume gavę tikrų tikriausią sovietinės propagandos dozę – pergalės dienos minėjimą su Georgijaus juostelėmis, sovietų karių uniforma, sovietiniais vaizdais“, – rašoma R. Šimašiaus įraše.
Socialiniame tinkle „Facebook“ pateiktame įraše R. Šimašius skelbia, jog Estijos koncertinei agentūrai „Artmusic” buvo pateiktas atsakymas, kad laisvam Vilniui nereikia rusiškos propagandos.
„Laisvam Vilniui nereikia nei rusiškos propagandos, nei sovietinės simbolikos, kuriai nejaučiame jokios nostalgijos. Todėl nei Rotušės aikštėje, nei bet kurioje kitoje viešoje Vilniaus vietoje jūsų koncertas neįvyks. Nei 2020-aisiais, nei vėliau.
O jei bandysite šį koncertą organizuoti uždarose privačiose erdvėse, primenu, kad nusikalstamos sovietinės simbolikos, naudojimas Lietuvoje užtraukia atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes ja mojuojant Lietuvoje, Europoje ir pačioje Rusijoje padaryti baisūs nusikaltimai žmogiškumui“, – rašoma socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalintame R. Šimašiaus įraše.
Būtent tokį klausimą perša, bent man, kai kurie žinomo politiko Bernardo Gailiaus keli straipsniai apie Europos Federacijos sukūrimą, Lietuvos tapsmą tos Federacijos dalimi ir fašizmą Lietuvoje.
Lietuva – Europos Federacijoje?
Atrodytų, nekaltas yra tas autoriaus nuomonės išsakymas 2018 liepos 23 d. portale 15min apie tai, kad Lietuva saugiausiai jaustųsi būdama hipotetinėje Europos Federacijoje, pakeisiančioje dabartinę Europos Sąjungą (Bernardas Gailius: Europos federacija kaip Lietuvos Konstitucijos apsauga).
“Europos federacija šiandien yra realiausia galimybė apsaugoti Lietuvos Konstituciją. Europos federacija mums leistų Konstituciją apsaugoti ir geografiškai, ir politiškai. Geografiškai išsiplėstų teritorija, kurioje mūsų Konstitucija laikoma svarbia. Politiškai didesnė sistema suteiktų daugiau galimybių protui ir teisingumui. Štai kodėl federacija – tikrasis suvereniteto garantas.” – rašo autorius. O baigia straipsnį taip: “Čia galbūt slypi įkvėpimas visiškai naujai Lietuvos politikai Europoje.”
Viskas būtų gerai, tiesiog tai būtų nuomonė, su kuria galima ginčytis, ja žavėtis ar net ją išjuokti, bet straipsnį pasirašo ne šiaip sau Bernardas Gailius, bet pažymima, kad “Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys”, t.y., vienos iš įtakingiausių Lietuvoje partijos narys.
Rezultatas toks, kad pastaruoju metu neįmanoma atremti šaipūnų pastebėjimus komentaruose po straipsniais, kad vienintelė partija Lietuvoje, kurioje svarstoma visiškai atsisakyti valstybinio suvereniteto, yra TS-LKD. Mažai abejoju, kad tai bus nurodyta artėjant rinkimams į Seimą ne tik komentaruose, bet ir oficialiuose kai kurių partijų pareiškimuose, priskiriant tai TS-LKD ir jos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio persiorientavimui “liberalizmo” link ir vos ne valstybės išdavystei.
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kiekvienam aišku, kad Valstybių sąjungą nuo Federacijos skiria viena detalė. Tai – reali galimybė išstoti iš Sąjungos, ir tokios galimybės nebuvimas Federacijoje. Jei Federacinėje sutartyje paliekama reali galimybė išstoti, tai ji – ne Federacija.
Man keistoki yra B. Gailiaus tvirtinimai, esą JAV, kurias jis apibūdina kaip Federaciją, valstijos yra suverenios, kaip ir Vokietijos Federatyvinės Respublikos žemės. Kiek žinau, pabandytų nors viena tų valstijų ar žemių atsiskirti, kaip mat atsiskyrimo iniciatoriai sėstų į kalėjimą.
Tai – ne mano, o TS-LKD rūpestis išsiaiškinti, ar Lietuvos Respublikos suvereniteto atsisakymas, kaip siekiamybė, numatytas partijos įstatuose ir programose. Jei ne – tai nuraminti visuomenę.
Vladimiras Putinas: ar ne laikas gelbėti brolišką lietuvių tautą nuo fašizmo
“Fašizmo idėjinis paveldas kabo virš viso Lietuvos politinio lauko kaip rūgštaus lietaus debesis. Tai vienur, tai kitur iš to debesies iškrinta, mano įsitikinimu, pakankamai nuodingi lašai, kurie iš lėto graužia mūsų konstitucinės sąrangos pamatus. Manau, kad jau laikas apie tai kalbėtis visiškai atvirai.”, – baigia straipsnį autorius.
Straipsnio pradžioje autorius pripažįsta, kad “Po savo ankstesnio teksto apie fašizmą sulaukiau įvairių tiesioginių ir netiesioginių komentarų, replikų ir reakcijų. Už visas jas esu labai dėkingas – privertėte mane dar kartą pergalvoti ir patikslinti teiginius. Savo žodžių neatsisakau, apie fašizmą dar kalbėsiu.”
“Pastarojo dešimtmečio kovos dėl paminklų ir kitų atminimo ženklų yra visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, atgimstančio fašizmo apraiška. Lietuvos fašistai labai didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu ir net norėtų šią temą „pasisavinti“, bet iš tikrųjų tariama kova su sovietizmu yra tik atspirties taškas platesnei fašistinei agitacijai.”
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.
Štai taip, tie, kurie didžiuojasi antisovietiniu pasipriešinimu – fašistai, taigi, ir jo partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis (o tai, kad jis tuo didžiuojasi, įrodyti nesunku) – fašistas.
“Visuomenės dėmesio centre atsidūrę Kazys Škirpa ir Jonas Noreika svarbūs pirmiausia tuo, kad buvo fašistai”.
Logiškas tęsinys, nes abu jie, jei tikėti dokumentais, dalyvavo tame antisovietiniame pasipriešinime, kuris ir pagimdė tuos dabartinius fašistus, jų garbintojus Lietuvoje.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.
Tai, kad abu dalyvavo net ne antifašistiniame, o antinaciniame pasipriešinime (vienas už antinacinę veiklą iš Lietuvos pateko į Štuthofo konclagerį, kitas – po ilgo namų arešto Berlyne buvo suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą, abu per stebuklą buvo II Pasaulinio karo sąjungininkų išgelbėti) – smulkmena, neverta dėmesio.
“Pavyzdžiui, Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai – trapi priedanga nuo fašizmo.”
Be platesnių komentarų. Jau ir Gediminas – vos ne fašizmo Lietuvoje pradininkas.
Mano nuomone, geresnės dovanos Kremliui pats Kremlius nebūtų sugalvojęs.
“Štai jau net progresyvūs Lietuvos politikai įžvelgia mirtiną fašizmo pavojų Lietuvoje. Fašistus Kazį Škirpą ir Joną Noreiką tuoj reanimuos nacionaliniais didvyriais! Ar ne laikas padėti broliškai lietuvių tautai ir priimti ją į Rusijos Federaciją su visomis suverenumo ir demokratijos garantijomis?”, – pusbalsiu jau mąsto Vladimiras Putinas.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Nieko neturėčiau prieš rašytojo Bernardo Gailiaus samprotavimus, jei jis priklausytų kokiai nors mažiau reikšmingai Lietuvos partijai ar organizacijai, kurių nemažai Lietuvoje yra ir jose įvairiausios nuomonės yra reiškiamos. Bet visgi jis atstovauja TS-LKD, kuri yra Europos liaudies partijos narė. O ES Parlamente yra ir kitokių partijų…
Skandalingai pagarsėjęs politikas Algirdas Paleckis tapo labiausiai saugomu įtariamuoju, apie kurį į viešumą paskleista menkiausia smulkmena akimirksniu apskrieja žiniasklaidą, taip pat ir rusakalbę.
Šnipinėjimu įtariamo 48-erių vyro laisvė suvaržyta nuo pernai spalio. Uždarius Lukiškių izoliatorių-kalėjimą, jis perkeltas į Vilniaus pataisos namus, čia vienutėje lėtai slenka laikas laukiant teismo nuosprendžio.
Skurdu informacijos
Prokurorai nesidalija jokia informacija, taip pat ir ta, kuri, atrodo, nėra susijusi su byla. Vieninteliu žinių šaltiniu pastaruoju metu yra tapęs įtariamojo tėvas, buvęs europarlamentaras Justas Vincas Paleckis.
Naujienų agentūrai BNS jis atskleidė, jog artimieji yra susirūpinę, kad A.Paleckis sulysęs, pablogėjusi jo sveikata. Sulaikytasis prašėsi apžiūrimas gydytojų, tačiau tokios galimybės jam tenka laukti – kalinimo vietoje trūksta medikų.
Algirdas Paleckis mitinguoja. Slaptai.lt nuotr.
Labai apriboti pasimatymai su artimaisiais. Per visą sulaikymo laiką su žmona įtariamajam leista pasimatyti vos dukart. Tėvui buvo pranešta, kad su sūnumi galės pasimatyti rugpjūtį, tačiau atėjo žinia, kad „leidimas visiems pasimatymams atšauktas iki pat spalio pabaigos, kai sueis metai nuo jo suėmimo“.
Žinios apie įtariamąjį, sprendžiant iš komentarų skaičiaus ir turinio po straipsniais apie šią istoriją, plačiąją visuomenę jaudina mažiau nei, tarkime, sostinės savivaldybės parėdymas nuimti (kilus skandalui, vėl prisegti) generolo Vėtros atminimo lentą nuo Vrublevskių bibliotekos pastato.
Tačiau informacijos šaltinius atidžiai stebi ir žinias retransliuoja Kremliui palankūs šaltiniai. O kai nėra jokių žinių, atsiranda interpretacijų. Pvz., dalinamasi įspūdžiu, kad A.Paleckis jau atrodo kaip Osvencimo konclagerio kalinys. Kažkas netgi sukurpė kreipimąsi į Vladimirą Putiną (!), kad jis padėtų apginti Lietuvoje pažeidžiamų Rusijos piliečių teises; pavyzdžiu, kaip Lietuvoje paminamos žmogaus teisės, nurodomas A.Paleckio atvejis. Girdi, kaip lengvai lietuvių prokurorai priklijuoja šnipo etiketę.
Be abejonės, reikia skirti elementarius dalykus. Įtariamasis nėra kaltinamasis, jo kaltė neįrodyta (kita vertus, po devynis mėnesius trunkančio sulaikymo tikėtis kitokios bylos baigties sudėtinga). Be to, negalime būti abejingi klausimui, ar mūsų šalyje iš tiesų yra paisoma žmogaus teisių.
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Žinomas žurnalistas, filosofas Kęstutis Girnius portale „Delfi“ pasidalijo mintimis, kad įtariamajam taikomos galimai perteklinės kardomosios priemonės bei susitikimų su artimaisiais ribojimai. Darant Paleckį kankiniu galimai tik padedame Rusijai. „Skeptiškai vertinu sąmokslų teorijas. Bet neatmetu galimybės, kad patys rusai pakišo Paleckį, su juo kontaktavo ir ko nors paprašė, po to nutekino informaciją Lietuvos teisėsaugai. Paleckis jiems naudingesnis kaip kankinys, nekaltas žmogus, su kuriuo teisiškai susidorojama“, – rašo K.Girnius.
Vargu ar autorius tikėjosi, kad jo straipsnio tam tikros citatos tuojau pat bus pasigautos proputiniškų minčių skleidėjų.
Vis dėlto pasimatymų ribojimui gal ir yra pagrindo? Vienas radikalias nuotaikas skleidžiantis portalas paskelbė bent tris A.Paleckio laiškus (po vieną per mėnesį), kuriuos netruko perspausdinti bei analizuoti kai kurios kitos interneto svetainės. Juk ne paštu siunčiama tokia korespondencija!
Pirmadienį (vis dėlto paštu) 15min.lt redakciją pasiekė jo laiškas, kuriame iš esmės pakartojama tai, ką BNS-ui yra teigęs įtariamojo tėvas.
Atviruose laiškuose – postringavimai apie demofašizmą
A.Paleckis iš kalėjimo rašo laiškus kaip tikras politinis kalinys, antifašistas. Siunčia aiškią žinutę apie įsigalėjusius represinių organų metodus, sąmoningai apie jį formuojamą neigiamą visuomenės nuomonę bei kuriant „reikiamą“ atmosferą būsimam teismui ir pan.
Kiekviename laiške jis tvirtina, kad Lietuvoje jau įsigalėjęs demokratinis fašizmas, kuris esą importuotas iš JAV, kur buvo sukurtas ir ištobulintas. Paaiškina, kad „ši išsigimusi demokratijos grimasa“ atsirado XIX a. pabaigoje ir iki šiol yra įsitaisiusi finansinės piramidės viršūnėje ir „tariamai demokratiškai eliminuoja visus kitaminčius Amerikoje ir už jos ribų“. Ant kitaminčių esą pradžioje užsiundoma žiniasklaida, o jei nepavyksta užčiaupti, tai padaroma pasitelkus finansinius įrankius, o kraštutiniu atveju griebiamasi bylų fabrikavimo ir kalėjimo.
Filosofija nėra gimusi Lukiškių vienutėje, kur pirmuosius atvirus laiškus parašė įtariamasis.
Absurdiška demokratinio fašizmo sąvoka kaip keiksmažodžiu ganėtinai ilgame, negatyvu trykštančiame tekste interneto platybėse spjaudosi vienas iš A.Paleckio šalininkų. Tekstas parašytas po 2009-ųjų sausį prie Seimo surengtų riaušių, kurios prasidėjo tarsi taikiu mitingu, kuriame dalyvavo ir A.Paleckis. Kaip žinoma, riaušės buvo išprovokuotos tam tikrų neramumais šalyje suinteresuotų jėgų. „Demofašizmas. Tai brutalios jėgos saugoma apsimestinė demokratija. Tai „išrinktųjų“ saujelės diktatūra, apvilkta parodomosios demokratijos rūbais.(…) Demofašizmas negali sėkmingai slopinti kovos, neskaldydamas kovotojų. Negali (vaidindamas demokratiją) persekioti opozicines jėgas, provokacijomis nekurdamas „indulgencijos“ tam. Ir štai… Premjeras A. Kubilius išgąstingos papūgos balsu vis kartoja – kaltas Paleckis“, – liejasi svaičiojimai.
Riaušės prie Lietuvos Seimo 2009-aisiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvenimui buvo pateistas kilimas
A.Paleckis galėjo eiti per gyvenimą pasišvilpaudamas ir, kaip sakoma, toli nueiti. Jis ir buvo ganėtinai daug anksti pasiekęs. Sėkmingą gyvenimo startą, palaikymą garantavo jau vien priklausymas įtakingai šeimai. Puikus išsilavinimas, keturios įvaldytos užsienio kalbos, darni šeima, visos saviraiškos galimybės – iki laimės, atrodo, nieko netrūko.
Vaikystėje A.Paleckiui dar teko bendrauti su žymiuoju seneliu Justu Paleckiu, Lietuvai atnešusiu Stalino saulę. Veikiausiai ne apie politiką šnekučiavosi senelis su mylimu vaikaičiu (mirus J.Paleckiui, Algirdas buvo aštuonerių), tačiau būtent šis asmuo jam tapo politiko idealu, į kurį A.Paleckis susiformavęs kaip politikas siekė lygiuotis.
Ne iš kelmo spirtas ir tėvas! Nuo ankstyvos vaikystės jaunesnysis sūnus Algirdas matė jį diplomatų, aukščiausių ir įtakingiausių politikų apsuptyje.
Vos baigusiam vidurinę mokyklą (ją lankė daugelis atžalų to meto elito iš M.K.Čiurlionio gatvės) vaikinui vienos durys vėrėsi po kitų. Pirmiausia – Vilniaus universiteto (Algirdas buvo ištikimas šeimos vyrų tradicijai – studijavo žurnalistiką). Sutapo, kad tuo metu signataras ir įtakingas socialdemokratų partijos narys J.V.Paleckis buvo VU Žurnalistikos instituto dėstytojas.
Vėlgi sutapo, kad tuo metu, kai tėvui buvo suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas bei pasiūlyta užimti prezidento Algirdo Brazausko patarėjo postą, vos baigusiam žurnalistiką Algirdui plačiai atsivėrė Užsienio reikalų ministerijos durys ir jaunasis specialistas buvo pasiųstas semtis tarptautinių santykių paslapčių į Paryžių.
Grįžus iš Paryžiaus vos po poros metų – vėl karjeros šuolis. Šįkart buvo įteiktas kelialapis į Briuselį, Lietuvos misiją prie ES, o į Lietuvą grįžusio perspektyvaus jauno specialisto laukė URM skyriaus vedėjo postas…
Nematomą globojančią ranką galima nuolat jausti padedant kilti karjeros laiptais, taip pat ir socialdemokratų partijoje. Jaunasis Paleckis buvo įtrauktas į naudingų pažinčių ratą.
Apie tokį minkštą kilimą, patiestą gyvenimo pradžiai, daugelis kitų, kurie neturėjo įtakingų tėvų ar senelių, galėjo tik svajoti.
Pabuvęs politikos aukštumose nėrė į gelmes
Įstojimo į Europos Sąjungą progauž nuopelnus bei paramą siekiant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje laikinai prezidento pareigas ėjusio Artūro Paulausko dekretu 2004 m. balandžio 21d. valstybės ordinais buvo apdovanota daugiau nei aštuoniasdešim Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių. Tarp jų ir A.Paleckis, kaip buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojo patarėjas, buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Europos šalių departamento Vakarų Europos šalių skyriaus vedėjas, buvęs Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Bendrijų pirmasis sekretorius“. Jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Praėjus devyneriems metams, kai karjeros skrydis buvo jau seniai pasibaigęs, o A.Paleckis užėmęs kovotojo poziciją, žurnalistams jis apie apdovanojimą pasakojo atsainiai: „Apdovanojimą gavau už tai, kad 9 metus dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Jei gerai pamenu, už indėlį plėtojant Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių santykius. Paskutinės pareigos, kurias užėmiau Užsienio reikalų ministerijoje – Vakarų Europos skyriaus vedėjas. Darbą toje įstaigoje baigiau 2001 metais. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, tie apdovanojimai buvo dalijami į kairę ir į dešinę. Kažkas ir mane įtraukė į tuos sąrašus“.
Proga prisiminti apdovanojimą nemaloni: 2013 m. kovo pradžioje Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Valstybės apdovanojimų tarybos siūlymą, už apdovanotojo vardo pažeminimą iš valstybės apdovanotųjų sąrašo išbraukė dėl sovietų agresijos neigimo nuteistą Algirdą Paleckį ir įpareigojo jį valstybinį apdovanojimą sugrąžinti.
Tačiau anuomet, 2003-2006 m., vis dar tęsėsi svaiginamas skrydis per politikos vandenis ir vėrėsi nauji horizontai.
Rengdamasis dalyvauti 2004-ųjų Seimo rinkimuose jaunasis Paleckis iš anksto susipažino su parlamento darbo specifika – kurį laiką buvo vieno iš Seimo vicepirmininkų padėjėjas, vėliau Socialdemokratinės koalicijos frakcijos referentas.
Jaunasis politikas (tuomet 33-ejų) Seimo nariu buvo išrinktas pagal A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos „Už darbą Lietuvai“ sąrašą. Aktyvumo parlamentarui nestigo. Jis buvo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų, NATO reikalų komisijos narys, Seimo 2006, 2007 m. delegacijų Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininkas, daugelio tarpparlamentinių ryšių, tarp jų – ir parlamentinių ryšių su Rusijos Federacija grupės narys.
Komandiruočių – kone trys dešimtys, būta kelių pretekstų vykti ir į Maskvą, Minską: tai kaip stebėtojas per Baltarusijos Prezidento rinkimus, tai į susitikimus su Baltarusijos Respublikos politikais ir žiniasklaidos atstovais, tai į konferenciją ir seminarą Maskvoje apie Rusijos ir Europos Sąjungos santykius.
Algirdas Paleckis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žodį gerai valdantis politikas paskelbė ir savitų pranešimų, iš kurių galima atpažinti šiandieninį A.Paleckį:
„Nors šių dienų pasaulis susitraukė iki globalaus kaimo, dalis politikų, politologų ir žurnalistų neišsivaduoja iš paranojinių, 1939-ųjų metų pelėsiais dvelkiančių geopolitinių košmarų. Jų pastangomis jaunimui baigiama įdiegti, kad geras lietuvis yra Rusijos nekenčiantis lietuvis. Štai jie, populistai: vidaus politikoje žada, ko negali padaryti, o užsienio politikoje kuria baubus ir pjudo.“ (Algirdas Paleckis: „Lyderystė” dugne“, 2005-09-20)
Arba:
„Kiek kainuoja tautinis ar religinis sterilumas? Štai klausimas, kurį reikia kelti – ir prisiminti nesenos istorijos pamokas. „Islamo-ruso-kseno-fobijų“ apsėstiesiems taip pat galima priminti Antikos filosofo Senekos patarimą: „Jei nori nebijoti nieko, žinok, kad bijoti galima visko“. Kai pasaulis susitraukė iki globalaus kaimo, pats laikas keistis.“ (Algirdas Paleckis: „Islamofobija“, 2006-03-01)
2007-ųjų kovo paskutinę dieną A.Paleckis paskelbė paskutinį pranešimą spaudai – pareiškė, kad atsisako Seimo nario mandato, nes yra išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.
Erškėčio vainikas
Netrukus po to prasidėjo nusileidimas karjeros laiptais. Jis buvo toks pat greitas, kaip ir pakilimas.Vicemero pareigose neužsibuvo. Atsirado vis daugiau ir ideologinių nesutarimų su socdemais.
Iš politikos aukštumų A.Paleckis nėrė į kairuoliškas gelmes. Blaškėsi nuo vieno judėjimo prie kito. Pašalintas iš LSDP, įkūrė judėjimą „Frontas“, kuris prisišliejo prie Socialistinio liaudies fronto. Šešerius metus buvo šio politinio judėjimo lyderis. Pasijuto antifašistu, kovojančiu prieš jo akimis klastingą sistemą bei iš savo šaltinių semiamas sąmokslo teorijas. Iš čia jo teiginiai, neva Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, dėl kurių A.Paleckis buvo patrauktas atsakomybėn dėl sovietinės agresijos ir okupacijos neigimo, skirta 3 tūkst. eurų bauda.
Tačiau radikalią kairiąją pasirinkęs politikos veikėjas ištikimas savo principams.
Kelerius metus jis savo energiją skyrė prorusiškai tarptautinei teisių gynimo nevyriausybinei organizacijai „Pasaulis be nacizmo“. Ir štai 2014 m. organizacija, įsteigusi premiją, kurios pagrindinis tikslas „pažymėti nuopelnus ir palaikyti svarbiausias antifašistines iniciatyvas visame pasaulyje“, nominacijoje „Pilietinė pozicija“ įvertino A.Paleckį – premiją jam skyrė „už indėlį kovojant su ksenofobija, nacionalizmu ir siekimą etninės bei religinės santarvės“.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
…Buvęs Seimo narys, buvęs LSDP Vilniaus skyriaus vadovas, buvęs Vilniaus vicemeras, buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis (galima būtų išvardyti ir daugiau buvusių postų bei pareigų) šiandien įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai. Kaltas ar ne, ar kokiu mastu kaltas – pasakys teismas. Laukti liko nebeilgai.
Tačiau vieną išvadą galima padaryti jau šiandien: kažkada perspektyviu laikytas politikas pats nusipynė erškėčio vainiką.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Jie ragina papildyti nepageidautinų Lietuvoje asmenų nustatymo tvarkos kriterijų sąrašą nuostatomis, pagal kurias atlikėjai, viešai arba per savo kūrybą išsakantys paramą agresyviai Rusijos ar kitos valstybės vykdomai užsienio politikai arba kvestionuojantys Lietuvos sąjungininkų teritorinį vientisumą, būtų įtraukti į nepageidautinų asmenų sąrašą ir negalėtų atvykti bei organizuoti savo pasirodymus Lietuvoje.
„Prieš kelis mėnesius L. Kasčiūnas kreipėsi į URM dėl draudimo proputiniškam dainininkui Timurui Junusovui – Timoti atvykti į Lietuvą. Į šį kreipimąsi buvo gautas atsakymas, kuriame konstatuojama, kad T. Junusovas gali atvykti į Lietuvą ir čia organizuoti savo pasirodymus. Susipažinome su URM pateiktais argumentais ir esame įsitikinę, kad nepageidautinų asmenų Lietuvoje nustatymo tvarka, numatanti kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar asmuo gali būti įleistas į Lietuvą, privalo būti peržiūrėta ir papildyta. Šiuo metu galiojantys kriterijai, vadovaujantis kuriais asmeniui draudžiama atvykti į Lietuvą, tik jei jis neigia Lietuvos teritorinį vientisumą, yra per siauri. Tokia tvarka kuria spragas ir lemia, kad Rusijos propagandinis veikimas Lietuvoje nėra tinkamai užkardomas“, – kreipimosi motyvus aiškino buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis.
Pasak L. Kasčiūno, T. Junusovo atvejis nėra išskirtinis, o atlikėjai, talkinantys Rusijos valdantiesiems informaciniame kare, privalo žinoti to kainą.
„T. Junusovo atvejis nėra išskirtinis – Rusijoje apstu atlikėjų, kurie viešai deklaruoja paramą agresyviai valdančiųjų vykdomai užsienio politikai, kvestionuoja kaimyninių valstybių teritorinį vientisumą. Rusija, vykdydama informacinį karą, dažnai kultūrą naudoja kaip propagandinį įrankį, nes būtent per kultūrą priešiška propaganda geriausiai pasiekia žmonių sąmonę. Kremlius savo vykdomai politikai palankius atlikėjus ir dainininkus laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, padedančiu formuoti tam tikrus tapatybinius elementus, priartinti žmones prie Kremliaus kultūrinės ir informacinės erdvės. Esame įsitikinę, kad tokių atlikėjų vieša veikla privalo būti vertinama taip pat griežtai, kaip Rusijos verslininkų – oligarchų, kuriems uždrausta atvykti į JAV ir ES valstybes, parama Kremliaus vykdomai agresyviai užsienio politikai“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys L. Kasčiūnas.
Rašte Seimo nariai taip pat kviečia ministrą L. Linkevičių apsvarstyti galimybę kelti šį klausimą ir Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos lygmenyje, kadangi, anot Seimo narių, panašius iššūkius patiria ir kitos Europos Sąjungos valstybės.
Lenkijos žurnalistui ir tinklaraštininkui Tomaszui Maciejczukui 30 metų uždrausta įvažiuoti į Rusiją. Kaip informuoja „Interfax“, atitinkamą Rusijos Federalinės saugumo tarnybos pranešimą T. Maciejczukas paskelbė trečiadienį savo „Facebook“ paskyroje.
Vasario mėnesį T. Maciejczuko bute Pamaskvyje buvo atlikta krata tiriant baudžiamąją bylą dėl tautinės nesantaikos kurstymo.
Bet vėliau jam buvo pateiktas kaltinimas pagal administracinė straipsnį – migracijos įstatymų pažeidimas.
T. Maciejczukas ne kartą dalyvavo Rusijos televizijos pokalbių laidose. 2017 metų balandį televizijos kanalo NTV laidoje kilo muštynės „dėl jo antirusiškų pareiškimų“, o 2016 metų lapkritį jis susimušė kanalo TVC laidoje „Teisė žinoti“.
Pernai Lenkijos portalas „wiadomosci.wp.pl“ rašė, kad T. Maciejczukas „reguliariai reiškiasi Rusijos žiniasklaidoje kaip lenkų žurnalistas, kuris gina Lenkijos požiūrį ir net dėl jo mušasi tikrąja šio žodžio prasme, bet, kritikų ir ekspertų nuomone, jis ne tiek yra Lenkijos gero vardo gynėjas, kiek Kremliaus propagandos įrankis“.
Europos Sąjunga (ES) trečiadienį apkaltino Rusiją skleidžiant tūkstančius melagingų informacijų ir taip įgyvendinant „gerai organizuotą strategiją“, kurios tikslas – destabilizuoti Bendriją.
Saugumo sritį kuruojantis ES komisaras Julianas Kingas Europos Parlamentui (EP) pateikė kaip reta tiesmuką Kremliaus propagandos masto įvertinimą.
„Jei atvirai, beveik nekyla abejonių, kad Kremliui palankios dezinformacijos kampanija yra iš anksto parengta strategija, kurios tikslas – per kuo daugiau kanalų paskleisti kuo daugiau istorijų kiek įmanoma daugiau kalbų ir tai daryti kiek įmanoma dažniau“, – sakė jis.
„Tokia išvada paremta ES darbo grupės „East Stratcom“ dvejų metų darbo rezultatais. Ji surinko daugiau kaip 3,5 tūkst. Kremliui palankios dezinformacijos pavyzdžių, paneigiančių viešai prieinamus faktus ir ne kartą pakartotų įvairiomis kalbomis“, – pridūrė eurokomisaras.
„East Stratcom“ darbo grupė 2015 metais buvo įkurta siekiant kovoti su netiksliais ir kenksmingais pranešimais apie ES jos rytinėse kaimynėse: Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir kitose.
Padalinys turi savo interneto svetainę, kurioje griauna žiniasklaidoje pasirodančius mitus, ir paskyras įvairiuose socialiniuose tinkluose, kur skelbia informaciją apie melagingus žiniasklaidos pranešimus. Dauguma jų, kaip teigiama, palaiko Rusijos valdžios poziciją.
Tarp naujausių „East Stratcom“ užfiksuotų melagingų pranešimų – žinios, kad Prancūzijoje žadama uždrausti Kalėdų simbolius, Danijoje šeimininkų pametami naminiai gyvūnėliai sušeriami mėsėdžiams zoologijos sodų gyventojams, o Švedijoje siūloma priimti įstatymą, nurodantį, kad prieš užsiimant lytiniais santykiais būtinas raštiškas partnerių sutikimas.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Nemiela draugystė. Rusakalbei Baltijos šalims skirtai propagandinei žiniasklaidai labai nepatinka gerėjantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Štai „RuBaltic“ piktinasi, kad Vilniuje įvyko Lenkų diskusijų klubo pokalbis „Kaip kovoti su Kremliaus propaganda“. Na, kada lietuvių ekspertai pradės šokinėti pro langus šaukdami „rusai ateina“? – pašiepia „RuBaltic“.
Bet kaip pikta, Lenkų diskusijų klubo svečiai Vilniuje nekalbėjo apie lenkų ir lietuvių santykių problemas, apie lenkų etninės mažumos padėtį, būtinybę stiprinti ekonominius ryšius ir t. t. Žodžiu, tarp šių valstybių viskas blogai, o jos kalbasi, kaip kartu kovoti su propaganda! „BuBaltic“ atvirai prisipažįsta, kad tai labai liūdina.
Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.
Melagė. Zigmas Vaišvila turbūt nori būti garsus ir įtakingas, kaip Juozas Statkevičius ir Rūta Vanagaitė. Tai ir pripasakojo propagandiniam portalui „RuBaltic“, kad dokumentiniame filme apie Dalios Grybauskaitės vaikystę ir jaunystę Prezidentė įžūliai meluoja. Esą, nereikia skiesti apie skurdžią vaikystę: būsimoji prezidentė gyveno prestižiniame name Vilniaus senamiestyje, prie S. Nėries mokyklos. Toje prestižinėje mokykloje ji ir mokėsi. O paskui, nors mokykloje buvusi trejetukininkė, kažkodėl papuolusi į tuomet prestižinį Leningrado valstybinį universitetą.
O labiausiai signatarą nervina, kad Prezidentė esą atvirai meluoja apie savo vaidmenį 1990–1991 metais. Nes, Zigmo žiniomis, ji nei Užsienio reikalų ministerijoje tuomet nedirbo, nei jokioje kitoje valstybinėje tarnyboje netarnavo. Ir kompiuterių nuo potencialios okupacijos negelbėjo, nes jų tuomet… tiesiog nebuvo (juos teturėjusi tik KGB).
Žodžiu, gerb. Zigmas toliau kariauja savo karą. Kažkodėl su Kremliaus propagandininkų pagalba. Jam atrodo – prieš Grybauskaitę, o gaunasi – prieš Lietuvą. Va tau ir Nepriklausomybės signataras…
Tapinui nepavyko. Nemokate jūs, lietuviai, kariauti propagandinio karo, – juokiasi „RuBaltic“. Štai ir Andriui Tapinui „Youtube“ su humoristiniu šou „Держитесь там“ nieko nepavyko – esą nesudomino jaunosios auditorijos iš Rusijos. Štai populiarieji „Runet“ blogeriai turi po kelis milijonus prenumeratorių, o Tapinas… keliolika tūkstantėlių… Va, net Navalnas turi pusantro milijono! Ir Anatolij Šarij – milijoną su trupučiu.
Na, gyventi Rusijoje ir žiūrėti per „Youtube“ Tapiną, galima įtarti, nėra labai saugu. Tad, mąstantis Rusijos jaunime, būk atsargus. O „RuBaltic“ – didelis ačiū už nurodytus alternatyvios mąstysenos videoblogerius, šiokią tokią statistiką ir ilgut ilgutėlį straipsnį apie tokį menkniekį, kaip nepavykęs Tapino šou.
Šlykščiosios lentelės. Rusija pasmerkė Biržų rajono savivaldybės sprendimą prie paminklų sovietų kariams pastatyti lenteles su informacija, kad užrašai ant monumentų gali neatitikti tikrovės. Rusijos ambasada savo komentare pavadino tokį sprendimą „šlykščiu poelgiu, įžeidžiančiu istorinę atmintį“, rašo „Litovskij kurjer“.
„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – parašyta ant vieno iš monumentų. Ambasada nemato, kur čia gali būti istorinės tiesos neatitikimas. Deja, tenka sutikti. Sovietų armijos kariai iš tiesų krito už laisvę ir nepriklausomybę – nuo fašistinės Vokietijos. O kad jų generolai vietoj laisvės atnešė komunistinį režimą – čia jau kita istorija. Hm, gal taip ir reikėtų rašyti ant tų biržietiškų lentelių?
Gerieji baltarusiški atomai. Tuo metu, kai Lietuvos politikai kuria vis naujas politines priemones, kaip sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybas, baltarusiai taikiai ir darbščiai rūpinasi žemiškais reikalais – kaip efektyviai integruoti Astravo AE į vieningą energetinę sistemą. Taip rašo „Obzor“, nusiuntęs savo korespondentą į Astravo AE.
Viskas puiku su atomine elektrine. Ji darniai ir draugiškai tieks energiją Baltarusijai, yra saugi, ten dirba begalė aukščiausios kvalifikacijos specialistų, greitai bus atliekami streso testai ir jų rezultatai pateikti viešai, o dėl artumo iki Vilniaus – ar žinojote, kad nuo Berno (Šveicarija) iki atominės elektrinės – tik 13 km ir niekas nesiskundžia? Kai pagalvoji, gal tikrai mes, lietuviai, kažkokie kvailučiai ir ieškome girioj majonezo?
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nostalgija. „Obzor“ primena savo ištikimiems skaitytojams, kas gi vyko prieš 50 metų, 1967–ųjų spalį. Kaip tada buvo gera. Visi rengėsi švęsti Spalio revoliucijos 50-metį. Mokytojų tapo daugiau, nei mokinių buržuazinėje Lietuvoje. Elektrėnuose iškilo du 60 butų gyvenamieji namai, pradėtas statyti vaikų darželis. Kapsuke eksploatacijai priduotas 85 butų daugiabutis – jau ketvirtas daugiabutis tais metais. Žydroji liepsnelė suliepsnojo Naujojoje Vilnioje – baigtas tiesti 15 km ilgio dujotiekis. Kauno „Pergalės“ gamykla savo produkciją siunčia į jau 12 pasaulio šalių – prisidėjo Mongolija ir Bulgarija. Vilniaus elektrinių suvirinimo aparatų gamykloje pagamintas 500-tūkstantasis aparatas. Trečdaliu atpigo sardinės, skumbrijos ir stauridės iš Atlanto. Kilogramas – tik 70 kapeikų. O buvo rublis. Et, nepalyginsi su dabartinėmis kainomis…
Visi jie tokie. Vanagas tai Vanagas, o kaip bus su Jonu Noreika, kurio vardu norima pavadinti vieną seniausių Lietuvos mokyklų Šiauliuose? Juk Noreika susitepęs dalyvavimu Holokauste ir talkininkavimu nacistams, – teigia „Obzor“. Ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kurlianski pasmerkė šią iniciatyvą. Ak, tačiau švietimo viceministras sako, kad Noreika nedalyvavo žydų žudyme. „Šitaip valstybė oficialaus atsakingo asmens lūpomis eilinį kartą nusprendė paneigti karčią istorinę tiesą, remdamasi genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis“, – rašo „Obzor“. Tačiau esą tie duomenys neigia tik dalyvavimą Holokauste, bet neneigia nusikalstamų J. Noreikos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais.
Nepaneigta, kad kaltas, vadinasi kaltas. Kaip paprasta ir aišku. Panašu, kad „Obzor“ įvedė naujovę – kaltumo prezumpciją.
36 valandos. Rusija neketina įsiveržt į Baltijos šalis, nes nemato tame prasmės, – rašo „LifeRus.info“. Ir tokią išvadą esą padarė net ne Rusija, o patys NATO karo analitikai, kurie taip pat pripažino, kad aljansas gali išprovokuoti Rusiją atsakomiesiems veiksmams regione, o tai vestų prie branduolinio karo.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„LifeRus“ rašo kad „Rusija gali užgrobti visas tris Baltijos respublikas per 36 valandas naudodamasi vien tomis pajėgomis, kurios sutelktos prie jos vakarinių sienų“. Tai esą amerikiečių strateginio tyrimų centro RAND teiginys. Tačiau RAND išsiaiškinęs, kad Maskvai toks konfliktas visiškai nereikalingas. Esą buvęs reikalingas 1700–1721 m., kai Petrui Didžiajam reikėjo priėjimo prie jūros. Bet dabar Rusija turi Sankt Peterburgą.
Bet dėl visa ko, mieli skaitytojai, žinokite, kad Rusija gali. Per 36 valandas. Čia, aišku, niekas nieko negąsdina, jūs ką. Tai tik „pribaltų“ įprotis kažkodėl rėkauti apie grėsmę iš Rytų…
Zombiai puola! Rusakalbė Latvijos žiniasklaida jautriai sureagavo į Latvijos dienraščio „Latvijas Avīze“ karikatūrą „Politinių zombių sugrįžimas“, kurioje mitingo dalyviai pavaizduoti kaip zombiai. O mitingas vyko Rygoje prie Švietimo ir mokslo ministerijos, jį rengė Rusų mokyklų gynimo štabas su savo gerbėjais. Juos papiktino ministerijos sprendimas nacionalinių mažumų mokyklose pamokas vesti latvių kalba.
„Pirmaujantis latvių neapykantos rusams propagandos dienraštis“ – apie „Latvijas Avīze“ atsiliepė berods pirmaujantis rusų neapykantos latviams propagandos portalas „Vesti.lt“. Žinoma, galima suprasti rusakalbių Latvijos gyventojų nuoskaudas. Juk šitiek metų buvo galima normaliai gyventi Latvijoje (beje, Lietuvoje irgi) ir neišmokus latvių kalbos. O kam dabar pradėti šalies gyventojus mokyti tos šalies kalba? Tai aiškiai nacionalinės neapykantos žingsnis, kitų paaiškinimų nėra.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir narys prof. Vytautas Juozapaitis, reaguodami į kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson žodžius, pasakytus „Žinių radijo“ laidoje, kuriuos rubaltic.rucituoja, kad „Per 26 nepriklausomybės metus kultūra šalyje buvo sunaikinta“, kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, prašydami įvertinti ministrės žodžius, kurie išprovokavo tokią Lietuvos valstybę menkinančią Kremliui tarnaujančio žiniasklaidos ruporo reakciją.
„Negailestingai pliekdama Nepriklausomybės laikotarpio kultūros politiką, ministrė savo lūpomis Kremliaus ruporu vadinamai žiniasklaidai įdėjo citatą, menkinančią Lietuvos kultūros politiką ir visą jos Nepriklausomybės laikotarpį. Ar nemanote, kad tokie ministrės, būtent Nepriklausomybės laikotarpiu dirbusios kultūros atašė Švedijoje ir turėjusios prisidėti prie šalies kultūros kūrimo, o ne naikinimo, žodžiai tarnauja kaip Rusijos propagandos įrankis. Ar tai ministrės nenuovokumo pasekmė ar priešingai – sąmoningas ir prieš Lietuvos valstybę nukreiptas veiksmas?“ – kreipimesi Ministrui Pirmininkui rašo G. Landsbergis.
TS-LKD frakcijos seniūnas reikalauja pasiaiškinti dėl tokių Vyriausybės atstovės pasisakymų arba juos nedelsiant paneigti, jei jie buvo suprasti neteisingai.
Prof. Vytautas Juozapaitis tokį ministrės pasisakymą vadina visiškai neatsakingu. Seimo narys stebisi, kaip kultūros atašė dirbusi L. Ruokytė-Jonsson drąsiai ima paneigti visus Nepriklausomybės laikotarpio pasiekimus kultūros srityje. Dar daugiau – kultūros ministrė tapo vieno iš svarbiausių pagrindinių antivalstybinių propagandinių portalų informacijos šaltiniu!
„Prieš kelias dienas ministrė „Žinių radijo“ tiesioginiame eteryje pareiškė, kad Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Suprask, visa Lietuvos kultūra buvo sukurta iki Nepriklausomybės atkūrimo, o jau po to visi valdžioje buvę ir tame kultūros lauke dirbę asmenys taip niokojo, kad iki ministrės atėjimo į šias pareigas nieko nebeliko. Taigi kultūrą niokojo ir a. a. Prezidentas Algirdas Brazauskas, ir Prezidentas Valdas Adamkus, ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri savo pareigose dirba 8 metus iš paminėtų 26, ir iki šiol buvę visi kultūros ministrai, įskaitant ir rašytoją Saulių Šaltenį, Nacionalinės premijos laureatą prof. Vladimirą Prudnikovą, ir dr. Darių Kuolį, ir visus kitus daugiau mažiau iškilius kultūros ir meno darbininkus, menininkus, kūrėjus, kurių dėka apskritai ši sritis valstybę kėlė į aukščiausią tarptautinį lygmenį“, – pažymėjo V. Juozapaitis.
Pasak parlamentarų, visiškos politinės patirties neturinti ministrė tarptautiniu mastu padarė tokią meškos paslaugą, kad už ją teks mokėti visai Lietuvai, kurią sėkmingai dergia šis ir panašūs portalai, kurių svarbiausias tikslas – įpiršti žmonėms nuomonę, kad Lietuvos valstybė nesugebėjo per tuos metus nieko gera padaryti ir yra nevykėlė, kuri išsirenka nevykusius politikus ir vadovus.
Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra…
Norint mušti dingstį rasi
Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko.
Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).
1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.
Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II).
Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.
Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.
Daug pinigų išleido Rusija…
„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.
Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.
Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).
1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).
Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.
Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.
Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым”. Ч. 1-я. – 1930).
Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.
Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.
Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).
Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.
Putinas meluoja geriausiai
Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis
Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.
Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.
2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).
Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…
Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).
Praėjus vieneriems metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę”, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.
Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.
Naujas Potiomkinas ir jo komanda
Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).
Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.
2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.
Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas.
Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).
2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.
Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.
Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai
Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.
Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.
Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis.
Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.
Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.
Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.
2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.
„Pasak oficialių asmenų, Maskva pradėjo propagandos kampaniją, siekdama skleisti melagingas naujienas ir diskredituoti britų kariškius, kurie atvyko į Estiją“, – rašo The Sunday Times korespondentas Markas Hukemas.
„Estijos specialiųjų tarnybų vadovybė užfiksavo keletą numanomų bandymų skleisti internetu propagandą, kuri turėtų nuteikti rusakalbius gyventojus prieš NATO kariškius“, – sakoma straipsnyje.
Penktadienį vakare į Estija atvyko pirmoji britų kariškių grupė. Iš viso bus 800 žmonių kontingentas, praneša laikraštis.
„Šaulių“ pėstininkų pulko 5-ojo bataliono ir Karališkojo tankų pulko kariškiai įsikurs buvusioje sovietinėje karinėje bazėje už 90 mylių nuo Rusijos sienos. Jų žinioje bus karinių šarvuočių Warrior,tankų Challenger2, savaeigių artilerijos pabūklų ir žvalgybinių bepiločių orlaivių“, – sakoma straipsnyje.
„Armijos vadovybė įsakė grupei kariškių bendradarbiaujant su estų kibernetikos specialistais surasti ir paneigti straipsnius, kurie yra „melagingos naujienos“ (feikai). Žvalgybos darbuotojai perspėja dėl „medaus spąstų“ ir rusų provokatorių, kurie stengiasi įvelti kariškius į peštynes; tos peštynės bus nufilmuotos vaizdo kameromis, įrašai pasirodys internete“, – rašo korespondentas.
Pasak autoriaus, Maskvos propagandos kampanija prasidėjo dar lapkrity – nuo melagingo pranešimo Facebook‘e, kad britų kariškiai neužleido vietos senutei ligoninės priimamajame.
Neįvardytas šaltinis iš Estijos žvalgybos pareiškė: „Tuo metu čia apskritai nebuvo britų kareivių“. „Tai įprasta apgaulė, – sakė jis, turėdamas omeny rusus. – Jie stengiasi paskleisti versiją, kad NATO pajėgos – tai okupantai, negailestingi kareiviai, kurie blogai elgiasi su vietiniais gyventojais“.
Korespondentas praneša, kad britų kariai planuoja susikurti Estijoje teigiamą įvaizdį; numatytos rungtynės su vietinėmis komandomis, apsilankymai mokyklose.
Britų kariams bus leista važinėti į Taliną tik nedidelėmis grupėmis, jie bus perspėti, kad jiems draudžiama lankytis striptizo klubuose, o taip pat kai kuriuose kituose klubuose bei baruose.
Britų kariuomenės Estijoje vadas pulkininkas Džailzas Harisas interviu sakė, kad taisyklės „gana griežtos“, bus uždrausta gerti alkoholį.
Laikraščio duomenimis, britų kareiviams liepta nepasiimti su savim sim-kortelių mobiliesiems telefonams ir kitokių elektroninių įrenginių, kad į juos neįsilaužtų hakeriai.
„Harisas sakė, kad kariuomenės dislokavimas turi „pašalinti net menkiausias abejones“, jog NATO gins Estiją ir jos kaimynes“, – rašo laikraštis. „Tos misijos siekis – užtikrinti ir sutramdyti“, – pareiškė pulkininkas.
„Tuo tarpu Britanijos vyriausybė nenori, kad Kremlius kariuomenės dislokavimo faktą laikytų provokuojančiu ar eskaluojančiu“, – sakoma straipsnyje. – Pradinis galingų raketinių kompleksų dislokavimo planas buvo atšauktas, kovinėje grupėje bus tik keturi britų tankai Challenger 2 ir 4 prancūzų tankai“.
„Žiniasklaidai, nešokančiai pagal Kremliaus dūdelę, jau seniai sunku įsitvirtinti Rusijos medijų rinkoje. Valstybiniai kanalai, kurie naudojasi prodiuserių bei ekspertų paslaugomis, faktiškai turi monopoliją rusakalbiame pasaulyje. Jie smaugia nepriklausomus balsus ir nustelbia reportažus, kuriuose kritikuojama oficialioji Rusija, – rašo Kavitha Surana ir Reidas Stendišas leidinyje Foreign Policy. – Bet dabar rinkoje pasirodė naujas tinklas rusakalbiams, kuris tikisi prasiveržti pro Kremliaus retorikos šrapnelių papliupas, atkreipdamas dėmesį į vietines problemas ir žmonių kasdienybę“.
„Antradienį žiniasklaidos projektas „Esamasis laikas“, veikiantis palaikomas JAV radijo „Laisvoji Europa/Laisvė“ finansavimo, pradėjo transliacijas rusų kalba televizijos kanalu ištisą parą. Pernai buvo paleistas jo saitynas. Tas tinklas, kuriame dirba apie 100 žmonių (Prahoje), neskaitant visame regione gyvenančių korespondentų, transliuos 11-oje šalių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, įskaitant Rusiją, Ukrainą, Viduriniąją Aziją ir Baltijos šalis“, – sakoma straipsnyje.
„Mūsų specializacija – realūs žmonės, kasdienės problemos, – sakė „Esamasis laikas“ direktorė Deizė Sindlar. – Vaizdo įrašuose aptarinėjami kasdieniai, bet universalūs klausimai, pavyzdžiui, korupcijos, skurdo ir sveikatos apsaugos“.
„Esamajam laikui“ gali būti sunku atitraukti žiūrovų dėmesį nuo valstybinės žiniasklaidos, prikamšytos dramų ir blizgesio, – samprotauja žurnalistai. – Naujajam kanalui teks tenkintis žymiai menkesniu biudžetu, negu turi žinomi Rusijos tinklai. Be to, vietiniai filialai, kuriems „Esamasis laikas“ paveda skleisti savo medžiagą Rusijoje, dažnai nenoriai imasi užsienietiškų programų, nes bijo, kad praras pajamas iš reklamos, jeigu susikirs su oficialia linija“.
„Mes nesitikime, kad mūsų televizijos transliacijos Rusijoje įgys reikšmingus mastus netolimoje perspektyvoje“, – sakė Sindlar.
Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to paties karo frontą su Vakarais. Tendencingai pateikiama informacija apie pagrindinius šeimos ir gyvybės politikos klausimus Europoje nuosekliai formuoja vaizdą, jog Europa yra negrįžtamai pasidavusi kultūriniam marksizmui ir pati iškėlusi jo vėliavas.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Vakarų naujienų „cenzūra“
Nesenas reiškinys puikiai iliustruoja šį dėsningumą. Maždaug prieš mėnesį per Europą nusirito savotiška protestų prieš seksualinių mažumų lobistų reikalavimus banga. Estijoje tūkstančiai žmonių mitingavo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Prancūzijoje dešimtys tūkstančių (Manif pour Tous) protestavo prieš naujas dirbtinio apvaisinimo galimybes vienalytėms poroms ir kairiųjų vyriausybės rengiamą „antihomofobijos“ įstatymą. Š
is iš esmės grasina drausti viešai išsakyti vienalytėms santuokoms oponuojančias nuomones. Prieš labai panašų taip pat kairiųjų projektą tūkstančiai žmonių dešimtyse miestų rinkosi į taikias, nors daug kur užpultas demonstracijas Italijoje (Silent Sentinels). Britai apie tokį jau ir jiems ruošiamą įstatymą išgirdo tik prieš porą savaičių. Lenkijoje protestai prieš bandymus legalizuoti abortus baigėsi šalyje pasipiktinimą sukėlusiu teismo draudimu abortą vadinti žudymu.
Reikia pripažinti, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje šiuos įvykius plačiausiai ir sąžiningiausiai apžvelgė, paradoksalu, bet liberalusis DELFI. Estų protestai Lietuvoje apskritai buvo pristatyti kone vien dezinformuojančiu Lietuvos ir juodinančiu Estijos pilietinę visuomenę Pauliaus Gritėno tekstu„Lietuvos ryte“. Apie įvykius Italijoje, nors ten net protestavęs kunigas po užpuolimo atsidūrė ligoninėje, didžiojoje žiniasklaidoje nerašė niekas. Užtat iki tol niekam nežinomam Latvijos ministrui užtenka čirptelėti „tweetą“, jog yra gėjus ir tuo didžiuojasi – Lietuvoje apie tai kalba ir ministrai, ir visos žiniasklaidos priemonės.
Ši tendencija turi priežastį. Europa (ar Vakarai) Lietuvoje turi atrodyti liberaliai. Net ne liberaliai, nes tada ji gerbtų nuomonių įvairovę, o kultūriškai marksistinė, t.y. reikalaujanti, kad visi gyvenimo būdai, moralės ir elgesio normos būtų visų laikomi lygiai vertingais („antihomofobijos“ įstatymas – šios nuostatos gryniausia išraiška).
Ta pačia kryptimi dirba dvi visiškai priešingos žiniasklaidos srovės. Viena vertus, „didžioji žiniasklaida“ pateikia išimtinai progresyvistinius Vakarus vaizduojančią informaciją. Jai ši informacija – teigiamas pavyzdys ir neišvengiamas europėti siekiančios visuomenės raidos modelis. Antra vertus, tą patį vaizdinį formuoja ir marginali prorusiška žiniasklaida, dažniausiai nedideli ar vien socialiniuose tinkluose egzistuojantys šaltiniai, kuriais siekiama tikslinei konservatyviai publikai parodyti, kokie moraliai degradavę ir todėl atmestini yra Vakarai. Ironiška tai, kad proeuropietiškų pažiūrų pilietiški asmenys ir organizacijos skatina ignoruoti ar net specialiosioms tarnyboms įdavinėti pastarosios rūšies žiniasklaidos kanalus, tačiau tuo metu tą pačią Rusijai parankios propagandos funkciją atlieka didieji naujienų portalai, spauda ir kitos priemonės. Jas skaito, žiūri ir klauso nepalyginamai daugiau konservatyvių pažiūrų žmonių, negalinčių surasti ar suprasti, ką bendro jie patys turi su barzdotosios Conchitos Europa.
„Vakarai svetimi, rinkitės Vakarus“
Galima teigti, kad Lietuvoje visais frontais formuojamas Lietuvoje vyraujančioms moralės normoms absoliučiai svetimos ir tik tolstančios Europos vaizdinys. Kartu siūlomas begalinio naivumo receptas – priimti šį skirtumą kaip savo atsilikimą ir liepti „atsilikusiems“ lietuviams savo pažiūras pritaikyti prie vakarietiškų standartų. Šeima kaip išimtinai vyro ir moters sąjunga, pagarba gyvybei nuo jos pradėjimo, atsisakymas vaikus mokyti apie alternatyvias šeimos formas – visa tai kartais net atviru tekstu siūloma atiduoti Rusijai kaip „Rytų vertybes“. Tačiau nuo tokių siūlymų ir lozungų Lietuvos visuomenės nuostatos negali pasikeisti. Priešingai, didėja atotrūkis tarp vyraujančio „lietuviško mąstymo“ ir vaizdinio apie tai, kuo gyvena Europa. Tarp dviejų geopolitinių traukos taškų taip aiškiai esame stumiami į maskolių pusę. Kurių galų patiems tapatintis su Rusija, kuriai tik to ir reikia?
Nors neabejotinai yra ir tokio „Europos pasakojimo“ fanatikų, daugeliu atvejų tiesiog vadovaujamasi pragmatišku tikėjimu, kad asociacijos su Europa yra tiek pozityvios, jog pats jos vardas „ištemps“ visuomenės prielankumą bet kam, kas bus įvardyta kaip europietiška. Žinia apie neatpažįstamai „liberalius“ Vakarus Lietuvos skaitytoją pasiekia kartu su kita žinia, jog visi esame priversti rinktis tarp rusiškos arba europietiškos kultūrinės orientacijos, o teisingas pasirinkimas, be abejo, antrasis. Tačiau statyti visuomenę į tokio pasirinkimo spąstus yra rizikinga ir perdėtai optimistinė strategija. Padėję į šalį kritiką, jog tarp šių alternatyvų rinktis apskritai nebūtina, blaiviai ir todėl retoriškai paklauskime savęs, kurio pasirinkimo link toks Vakarų vaizdinys kreipia konservatyvią Lietuvos visuomenę.
Vakarų visuomenių lūžiai
Ideologinis vaizdinys apie moraliniam reliatyvizmui nusilenkusius Vakarus tikrovėje tinka nebent Beniliukso ir Skandinavijos šalims. Visoje Europoje daugybė žmonių palaiko prigimtinę šeimos sampratą, prieštarauja vienalyčių porų įvaikinimui, seksualines mažumas kaip normą pateikiančiam lytiniam švietimui ir kitoms „pažangioms“ iniciatyvoms. Prancūzijoje, Italijoje, JAV gėjų „santuokoms“ nepritaria apie pusę piliečių. Kartu tai pora šimtų milijonų vakariečių – tų pačių, kuriais taip trokštame tapti.
Neaišku, kodėl turėtume užsimerkti ir pusės Europos nelaikyti Europa, kodėl konservatyvių europiečių nelaikyti europiečiais ir galiausiai kodėl ne į juos lygiuotis ir ne su jais tapatintis. ES senbuvės šalys, kurių visuomenės yra dramatiškai pasidalinusios, pavyzdžiui, šeimos, gyvybės ar imigracijos politikos klausimais, negali ignoruoti šio lūžio.
Kaip prieš beveik dešimtmetį teisingai rašė Georgas Weigelis, Europa yra dviejų vertybinių karų laukas. Vienas karas vyksta tarp pačių europiečių stovyklų: norinčiųjų perkurti visuomenę ir norinčių išsaugoti jos esamą formą. Kitas karas vyksta ar bręsta tarp pirmąjį jau kariaujančių ir vertybiškai vis labiau išsiskaidžiusių europiečių ir šia prasme itin vieningai konservatyvių imigrantų iš islamiškojo pasaulio. Skambūs Europos šalių lyderių pareiškimai apie multikultūralizmo žlugimą tik pavėluotai liudija paprastą faktą, kad šių imigrantų masių nei asimiliuoti, nei integruoti nepavyko ir greičiausiai nebepavyks. Vakarai tad yra itin nevieningi ir nepastovūs savo pažiūromis ir politikų bei aktyvistų aiškinimai, kad politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos kartu yra visos Europos ar Vakarų šalių nuostatos, yra trumparegiai arba demagogiški.
Pasirinkti frontą
De facto atidarytas savotiškas nematomas Vakarų frontas informaciniame kare – stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.
Istorija moko, kad kariaujant dviem frontais laimėti labai sunku. Lietuva ne išimtis, todėl jai reikėtų pasirinkti, kurį informacinio karo frontą uždaryti. Neuždarę Vakarų fronto, labai pabloginame savo gynybines pozicijas Rytuose. Tuo tarpu uždarę frontą Rytuose arba ten pralaimėję, informacinių karų galėsime apskritai nebekariauti. BBC parodys nesumontuotą siužetą kaip Vilniuje žmonės Rytų išvaduotojus pasitinka su gėlėmis.
Kas su kuo taip kalba: jus vadiname tinginiais ir girtuokliais, bet mes jus giname – ar nematote?
Faktus pasilaikykite sau
Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojai seka naujų žodžių radimąsi viešajame bendravime ir kasmet nustato plačiausiai prigijusius. 2016 metų dažniausiai vartojamu naujadaru pripažintas būdvardis „post-truth“. Paprastai jis siejamas su žodžiu „politika“ – post-truth politics, vartojamas ir visam pasauliui apibūdinti – post-truth world. Žodyno sudarytojai šio naujadaro paplitimą aiškina tuo, kad jis geriausiai nusako įsigalėjusį naujovišką masinio komunikavimo pobūdį.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir kitais sudurtiniais žodžiais su „post“, šiuo naujadaru atsisveikiname su vienokiu pasauliu ir pradedame gyventi kitokiame. Ir sužinome apie praėjusius laikus daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad kadaise pasitikėjome spauda, radiju ir televizija kaip objektyvios informacijos šaltiniais. O dabar informacijos objektyvumas nėra jau taip svarbu.
Prisidėjus internetui su socialiniais tinklais, aiškinama, informacijos tiek padaugėjo, kad žmogaus smegenys atsisako visa priimti ir apdoroti. Dabar, sako, pasitenkiname išgriebę iš pranešimų srauto atpažįstamus dalykus – tai, kas atitinka mūsų jau susidarytą pasaulio vaizdą, mūsų pažiūras ir lūkesčius. Taip paprasčiau ir ekonomiškiau: nereikia papildomų pastangų ieškant patvirtinimų ar paneigimų.
Sako, jog prieš referendumą Britanijoje išėjimo iš ES šalininkai pagarsino skaičius apie šalies indėlį į Europos iždą, kurie rodė, jog britams neapsimoka būti Sąjungoje. Po to išaiškėjo, kad šitie duomenys neatitinka tikrovės. Bet ir „Brexit“ priešininkai pramiegojo progą juos paneigti.
Pasirodo, ankstesniais laikais buvome pasirengę priimti ir mūsų įsitikinimams prieštaraujančią informaciją, jeigu jos šaltinis kėlė pasitikėjimą. O dabar informacija atsiskyrė nuo šaltinių, o ir tie šaltiniai kažin kokie… ne tie… Dabar svarbiausia, kad pranešimas būtų nesudėtingas ir kuo nors atkreiptų dėmesį, užkabintų: nustebintų, emociškai paveiktų, atitiktų auditorijos jausmus ir lūkesčius.
Donaldas Trampas rinkiminės kampanijos metu rėžė: Jeigu mane išrinks prezidentu, aš pastatysiu prieš migrantus iš Meksikos sieną. Toks pasakymas pro ausis nepraslysta. Vaizduotė jau regi sieną, bet protas nesiaiškina, ar tai įmanoma tikrovė. Trampo siena pretenduoja patekti į vadovėlius kaip post-truth politics pavyzdys.
Tokie dalykai dedasi Vakaruose. O kas Rytų fronte?
Devynerius metus Rusijoje dirbęs britų žurnalistas Peteris Pomerancevas su priešdėliu post- sukūrė terminą prezidento Vladimiro Putino režimui apibūdinti – postmodernistinė diktatūra. Ir valdo Kremlius, anot jo, galingos propagandos mašinos palaikomas. Neseniai Vladimiras Putinas pagyrė žurnalistus nelyginant kokius valstybės tarnautojus, tinkamai atlikusius prezidento užduotį už valstybės pinigus.
Kadaise sovietiniai agitatoriai ir propagandistai liaupsino pramanytą pasaulį. Dabar Kremliaus propaganda, Pomerancevo manymu, ne tiek klaidina auditoriją, kiek sėja abejones, ar iš viso gali būti objektyvi informacija, netikėjimą, kad tiesą galima atskirti nuo melo. Jeigu Rusijoje kas nors ir daroma blogai, tai Vakaruose – juo labiau… Rusijos televizijos ekranuose šmėžuojantis istorikas, filosofas, mokymo ir mokslo įstaigų direktorius aiškina: Demokratijos niekur nėra!
2016 metų populiariausią žodį išrinko internetinio žodyno Dictionary.com sudarytojai: „ksenofobija“. Dažniausiai į žodyną kreiptasi norint sužinoti kaip tik šio žodžio reikšmę. Ksenofobija – tai baimė ar nepakantumas kam nors, kas svetima, taigi ir žmonėms, kurie kitokie kultūriniu ar kitais atžvilgiais. Ksenofobija gali reikštis nepagarba, neapykanta, bauginimu.
XX amžiaus pradžioje gyvavo „pasaulinio žydų sąmokslo“ ir „geltonosios grėsmės“ slaptosios teorijos, naujojo tūkstantmečio pradžioje kalbama apie „islamo grėsmę“ ir „migrantų antplūdį“. To paties Trampo raginimą apriboti musulmonų įvažiavimą į Jungtines Valstijas, išginti iš šalies nelegalius migrantus ir atsitverti siena nuo Meksikos žurnalistai pavadino ksenofobiniais.
Tebegyvuoja ir sąmokslo teorija, kad žydų vadovaujama „Vakarų civilizacija“ turi įveikti „islamo pasaulį“ ir tada susigrumti dėl vietos po Saule su „geltonąja rase“. Pastaraisiais metais ypač didelį nerimą rodo „rusų civilizacijos“ puoselėtojai. 2015 metų rudenį Maskvoje, Rusijos prezidento reikalų valdybai priklausančiame aukštos klasės viešbutyje „President Hotel“ įvyko pirmoji tarptautinė konferencija „Rusofobija ir informacinis karas prieš Rusiją“. Kaip ten kalbėta, informacinis karas, kurį jau daug dešimtmečių vykdo didžiausios transnacionalinės masinio informavimo priemonės, pasiekė savo apogėjų po Krymo respublikos grąžinimo į Rusijos sudėtį.
Konferencijoje išaiškinta, jog rusofobija – tai baisus pačių rusų, jų gyvenimo būdo, jų istorinės atminties, jų sakralinių jausmų nužmoginimo instrumentas; tai visos Rusijos valstybės, jos politinio ir ekonominio elito sunaikinimo ginklas. Nors čia nepaminimas kultūros elitas – vis viena baisu. Galutinis rusofobų siekis – sunaikinti rusų liaudį, Rusų stačiatikių bažnyčią ir pačią Rusiją kaip suverenią valstybę. Apokalipsė – ne mažiau.
Rusofobija Kremliaus žvaigždžių šviesoje
Pastarąją vasarą Rusijos centrinė valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė apie Rusijos kultūros ministerijos paskelbtą konkursą viso labo 1,9 mln. rublių (apie 27 tūkst. eurų) vertės projektui sukurti. Bet kalbama apie tam tikros rūšies agresiją, kurios objektas yra ne tik rusų (Rusijos) liaudis, bet ir istorinė Rusija, jos gyvenimo sankloda, kultūros paveldo vertybės. Jos atrėmimas – nacionalinių interesų, nacionalinio saugumo ir valstybės valdymo sričių reikalas.
Vadinamųjų vatnikų žinios.
Konkrečiau, kultūros ministerija paprašė pateikti praktines rekomendacijas dėl atoveikio stiprėjantiems rusofobiškiems informacijos srautams ir kitoms įtakoms Rusijoje ir pasaulyje. Suprantama, pirmiausia išsiaiškinus Rusijos nurusinimo (дерусификации) veiksnius ir formas. Nurusinimas – tai rusų ar rusiškai kalbančių žmonių, rusų kalbos ir kultūros išstūmimas iš įvairių gyvenimo sričių tam tikroje žmonių bendrijoje.
TASS bet ko nerašinėja. Iš pranešimo sužinome, kad Rusija gyvena objektyviai bręstantį istorinį nacionalinio atgimimo etapą ir kad atsakas į tai yra užsienyje ir pačioje Rusijoje stiprėjantis rusofobiškasis diskursas. Jeigu Rusija neatsisakys savo ketinimų eiti agimimo keliu, tai neabejotinai susidurs su dar didesne rusofobija – todėl turi būti pasirengusi dar didesnei priešpriešai. Valstybei gresiančio niokojamo poveikio mastą rodo ne įprastas apibūdinimas „русофобия“, o naujas, daug platesnis – „россиефобия“.
Belaukiant naujo, triuškinamo, atkirčio rusofobams, dera pastebėti, jog šis tas jau ir nuveikta. Antai minėtosios konferencijos nutarimu įsteigta internetinė svetainė nuolat skelbia pranešimus apie kitu nutarimu visuotinai stebimų rusofobų žygius. Rusija su regionais, Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Europos šalys, Amerika. Nurodyta ir Australija, bet šiam žemynui skirtas lapas dar tuščias.
Žvilgterėkime, kas dedasi Amerikoje. „Rusofobija kaip valstybinė politika: JAV kongrese rengiamas naujas įstatymo projektas prieš Rusiją“ (senatoriai rezga kažin kokias pinkles Maskvai dėl Ukrainos ir Sirijos). Pasakojimas apie Kanadoje įsitaisiusį rusofobą (rusų aktorius gavo šios šalies pilietybę ir pareiškė neketinąs grįžti į agresija alsuojančią Rusiją). Kas Europoje? „Rusofobija ES pasiekė savo apogėjų: Europos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl atoveikio Rusijos masinio informavimo priemonėms” (žodžio laisvės varžymas, demokratijos pamatų ardymas). „Rusofobija atvedė Lenkiją į blogą kompaniją“ (Ukrainos ir Lenkijos parlamentai priėmė bendrą deklaraciją apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo sukėlėjai yra Vokietija ir SSRS).
Lietuvoje – panašiai. „Rusofobija ir militaristinė psichozė Lietuvoje: lietuvių liaudies karo vėzdas“ (renkamos aukos karui su Rusija). „Atsakymas Vilniaus rusofobams…“ (Rusijos dūma pritarė pareiškimo dėl Sausio 13-osios bylos projektui). „Rudeninis rusofobijos paūmėjimas: Lietuva atidarė raganų medžioklės sezoną“ (galima neprisistatant skambinti į Saugumo departamentą ir skųsti). „Nuodėmė juoktis iš luošių: rusofobiškasis Laisvosios Rusijos forumas Lietuvoje“ (juokų verti planai Rusiją pertvarkyti į konfederaciją).
Apie Lietuvą. Vienas Rusijos sporto laidų kanalas parodė rusofobišką Lietuvos ir JAV gamybos filmą – “Kita svajonių komanda”. Filmas neatitinka tikrovės ir sukuria melagingą istorijos supratimą, – tvirtina ekspertė (gal Lietuvos krepšininkai nelaimėjo prieš SSRS rinktinę Barselonos olimpinėse žaidynėse?). – Tai yra propagandinis instrumentas norint patvirtinti tezę, kad SSRS okupavo Baltijos valstybes... Filmas akivaizdžiai atitinka Lietuvos valdžios liniją demonizuoti Rusiją ir jos vadovus.
Galima sakyti, visa, ką regime šioje svetainėje, netelpa net į post-truth rėmus…
Statymas nuo kojų ant galvos
2014 metų pavasarį, kitą savaitę po to, kai Rusija aneksavo Krymą, „Pew Research Center“ surengė viešosios nuomonės tyrimą 44 pasaulio valstybėse. Beveik 50 tūkstančių žmonių atsakė, kaip jie vertina Rusiją ir šios valstybės prezidentą Vladimirą Putiną – ar palankiai, ar nepalankiai. Pasirodė, jog nepasitikėjimas Rusija ir jos vadovu daugelyje pasaulio valstybių smarkiai padidėjo, ypač JAV ir Europos Sąjungoje.
Nepalankiausiai Rusiją kaip valstybę vertino jos vakariniai kaimynai – lenkai (81% apklaustųjų). Dar daugiau Lenkijoje (kaip ir Ispanijoje su Prancūzija) buvo nusiteikusių prieš prezidentą Putiną (tuo tarpu Vietname, Bangladeše, Kinijoje apie jį palankiai atsiliepė daugiau kaip 60% apklaustųjų). Pačioje Rusijoje 92% apklaustųjų palankiai atsiliepė apie savo valstybę ir daugiau kaip 80% – apie jos vadovą.
Prisiminkime, kas kalbėta Rusijos gelbėtojų konferencijoje: su rusofobijos vėliava vykdomas informacinis karas savo apogėjų pasiekė po Krymo respublikos grąžinimo Rusijai. Ir kas rašoma jų svetainėje: „Rusofobija atvedė lenkus…“ Didžiausi rusofobai visame pasaulyje, išeitų, yra lenkai. Arba antri po lietuvių, kurių „Pew Research Center“ neapklausė, bet Švedijos dienraštis paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo nuomonę: Lietuva yra labiausiai rusofobiška NATO narė.
Lenkai turi tiek ir tiek dingsčių nepasitikėti Rusija, pripažįsta Lenkijos ir Rusijos santykių centro direktorius Slavomiras Denbskis. Šio lenkų istoriko nuomone, Rusijos agresija prieš Ukrainą patvirtino, jog Lenkija teisingai padarė įstojusi į NATO ir šitaip pabėgusi nuo Rusijos. Bet mokslininkas nevartoja žodžio „rusofobija“, sakydamas, kad tai yra Rusijos propagandos pramanas. Anot jo, „Pew Research Center“ tyrimai parodė, kad po Krymo aneksijos Lenkijoje 1/4 padaugėjo ne rusofobų, o žmonių, kritiškai vertinančių savo rytų kaimyno agresyvius veiksmus. Reikia skirti nepritarimą Kremliaus politikai nuo ksenofobinio priešiškumo rusams. Tuo tarpu Rusijos valstybinė propaganda visomis išgalėmis stengiasi įtinkinti, jog tai yra ne Kremliaus kritika, o tiesiog neapykanta Rusijai, jos gyventojams, kultūrai.
Vieną amerikiečių politikos apžvalgininko Džimio Kovpako straipsnį pastarąjį pavasarį perpasakojo, be kitų, Rusijos vyriausybės oficialus organas „Rosijskaja gazeta“. Vargu ar galima teigti, jog britų laikraštyje „The Guardian“ jis smarkiai užsipuolė Vakarų žiniasklaidoje įsigalėjusį tikrovės neatitinkantį Rusijos įvaizdį. 10 metų Rusijos gyvenimą tyrinėjantis žurnalistas tiesiog pakritikavo savo kolegas už tai, kad apie šią prieštaringą valstybę rašo neišradingai, tą patį per tą patį: Stalinas, degtinė, koldūnai, gopnikai, matrioškos, branduolinis ginklas, Putinas (kur reikia ir nereikia)… O šit prieš tai žurnale „Russia!“ išspausdinto jo straipsnio Rusijos valstybinėje ar jai artimoje žiniasklaidoje neatsirado kam išversti („Patronizing Patriotism: The Role of Russian-Manufactured Russophobia“).
Autorius užsimojo išsiaiškinti, kodėl kelerius metus bruzdėję Rusijos žmonės nuo 2014-ųjų kažin kieno paslaptingu veikimu netrukus virto paklusniais avinėliais. Apskritai, tai galima laikyti mėginimu pastatytą ant galvos grąžinti ant kojų.
Kaip rašo Džimas Kovpakas, 2014 metais Rusijos visuomenėje prasidėjo reiškinys, kurį netrukus imta vadinti patriotizmo pakilimu. Valstybinės masinio informavimo ir kitos organizacijos užvertė skaitytojus ir žiūrovus herojiniais pasakojimais apie pergalinguose karuose nukaldintą Rusijos didybę. Kiekvieną kartą, kai tik plykstelėja nesutarimo su kokia valstybe kibirkštėlė, Rusijos televizija skuba pateikti istorijos pamoką: šita šalis jau daug amžių spendžia Rusijai pinkles! Į tokią ugnį vienu metu buvo pakliuvusi Turkija…
Rusiškos sielos paslaptis
Kai Maskvoje ir kituose miestuose kilo masinės demonstracijos prieš valdžią (2011-2013), Kremlius protestų kurstymu kaltino išorės jėgas, Ameriką – vienu žodžiu, Vakarus, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus. 2011-ųjų rudenį į prezidento krėslą vėl grįžtantis Vladimiras Putinas per televiziją visai plačiajai šaliai paaiškino: į gatves ir aikštes išėję žmonės turi Rusijos piliečių pasus, bet veikia užsienio valstybės naudai ir užsienio pinigais. Rusijos generalinis prokuroras patvirtino: 2011 metų gruodyje vykę protesto mitingai apmokėti iš užsienio.
Autorius sutinka, kad išorės jėgų grėsmė telkia žmones apie valdžią ir kelia ją ant patriotizmo bangos, bet vis viena kai kas lieka nesuprantama. Juk ne nuo vakar Rusijoje kalbama apie spalvotąsias revoliucijas ir NATO kėslus apsupti Rusiją. Ir dar apie tai, kad Europa – byra, tyžta, žlunga. Bet dar prieš kelerius metų rusas būtų nė nesiteikęs apie tai su jumis šnekėtis – daugelio gyvenimas ėjo geryn ir NATO tam nė kiek netrukdė.
Žinoma, ir tada gyvenimas galėjo būti geresnis, bet nei vienam Rusijoje nebūtų šovę į galvą dėl prastų ligoninių ar duobėtų kelių kaltinti NATO. Kaip ir dėl kylančios gėrovės – liaupsinti išmintingą prezidento Putino vadovavimą. Iki 2014-ųjų žmonės samprotavo apie viską, išskyrus politiką. Nebent išeitų iš kalbos – tada pašnekovas galėdavo su malonumu iškloti viską, ką mano apie režimą ir asmeniškai Putiną. Neramiaisiais metais daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų sakė pritariantys protestuotojų reikalavimui ištirti rinkimų pažeidimus ir nubausti balavimo rezultatų klastotojus.
Autorius sutinka ir su tuo, kad lojalumas Kremliui galėjo prasikalti valdžiai ėmusis represijų prieš kitaip manančius. Taip pat ir internete, kurio Kremliaus propagandinė imperija iki 2011-2012 metų nevaldė ir kur viešpatavo opozicijos veikėjai bei visi kiti, turintys pretenzijų Putinui ir jo režimui. Bet nei patriotizmas, nei represijos, autoriaus nuomone, iki galo nepaaiškina fenomeno, paveikusio beveik visus jo pažįstamus rusus 2014 metais.
Šie žmonės, protingi ir blaiviai mąstantys, pradėjo kalbėti tezėmis kaip iš Kremliaus atmintinių, nors dar visiškai neseniai jie turėjo priešingą nuomonę. Tai sunku paaiškinti, ypač nežinantiems Rusijos tikrovės, bet įvyko būtent taip: vieną gražią dieną žmonės pakeitė nuomonę apie ankstesnės kritikos objektą 180 laipsnių kampu – be regimų priežasčių ir nė kiek nepasikeitus pačiam objektui. Anot žurnalisto, vien pagreitėjusiu valstybinės propagandos mašinos smagračių sukimusi šio virsmo paaiškinti negalima. Kaip ir to, kad daug rusų vėl pradėjo murmėti prieš režimą, bet tai tik murmėjimas toliau kantriai kenčiant patyčias ir pažeminimą.
Eikite pas mane, banderlogai!
Autoriaus nuomone, paslaptingasis virsmas atsitiko dėl kitokio Kremliaus signalo, ir tas signalas siunčiamas iš ten jau senokai; jis menkiau pastebimas, bet nepalyginti veiksmingesnis nei patriotizmas ir nacionalinis puikavimasis. Autorius nedrįsta tvirtinti atskleidęs šio fatališko reiškinio priežastį, juo labiau, kad neabejotinai jų rasis ne viena. Bet jam rodosi atsitikus štai ką: žmones paveikė ir veikia visuma tam tikrų idėjų – tiesiogiai ar netiesiogiai reiškiamų mokykliniuose vadovėliuose, mokslo populiarinimo literatūroje, visokiuose šou ir žiniasklaidoje.
Džimas Kovpakas sprendžia iš to, ką pats patyrė bendraudamas su rusais. Kadaise visi pokalbiai buvo iš anksto nuspėjami – žmonės pastoviai skundėsi režimu. Tuo tarpu autorius stengėsi įkvėpti pašnekovams optimizmo. Dabar reikalai eina nekaip, aiškindavo, bet jūs turite kovoti už savo teises. Jūs viską galite pakeisti. Rusija turi milžiniškas galimybes. Su tinkamais žmonėmis valdžioje ir teisinga politika ji gali ne vienoje srityje aplenkti JAV.
Tuo tarpu pašnekovai kartojo it prisukti: Tu nesupranti. Mūsų, rusų, toks mentalitetas. Mes tingime, mums nieko dorai neišeina. Mes meluojame ir vagiame. Girdėdami apie demokratinio tvarkymosi naudą, mojo rankomis: Mes mėginome 10 dešimtmetyje. Matote, kas išėjo! Ir 2011-2013 metais daug nesitikėta. Šalies, kuri XX amžiuje išgyveno dvi pasaulį pakeitusias revoliucijas, gyventojai sako: Nieko pataisyti negalima.
Ir 2014 metų pavasarį, kai Rusija buvo pavadinta agresore dėl Krymo aneksijos, ir dabar, kai Vakarų politikai, aktyvistai kritikuoja Rusijos valdžią dėl žmogaus teisių pažeidimų, Kremliaus valdovai aiškino ir aiškina savo piliečiams: jie kritikuoja mus ne todėl, kad mes ką nors bloga darome, o todėl, kad jie nemėgsta Rusijos, nemėgsta rusų tik todėl, kad jie rusai. Jus vadina tinginiais ir girtuokliais, o mes jus giname – ar nematote?
Nei režimas, nei žiniasklaida net ir nesistengia slėpti valstybėje klestinčios korupcijos ir kitų negerovių. Bet kalba savo piliečiams maždaug taip: Taip, mes nesame šventi, mes ko gero esame net labai blogi. Bet vis dėlto mes garantuojame jums stabilumą. Be mūsų jūs sukelsite chaosą, o po to ateis amerikiečiai ir pavers jus vergais! Užuot pasakę savo piliečiams: Palaikykite mus, nes mes siekiame jus padaryti didžius, kalba jiems štai ką: Jūs esate apgailėtini, nesubrendėliai, laukiniai, neišmanėliai. Išlaikyti jus apynasryje reikia tvirtos rankos.
Apžvalgininko nuomone, Putino režimui gyvuoti nepalyginti svarbesnis nei mitai apie Rusijos imperinę galybę ir rusiškosios civilizacijos pranašumą prieš kitas yra kaip tik šis: Rusijos piliečiai yra kaip maži vaikai, kuriems negalima duoti į rankas tokių pačių demokratinių institutų, kokius turi kitos pačių įvairiausių kultūrų ir istorinio likimo šalys.
Kurie yra tikrieji rusofobai? Ar svetimi, kurie kritikuoja Rusijos valdžią už tai, kad ji savo liaudį laiko neverta nė menkos pagarbos? Ar savi, vadinamieji Rusijos patriotai, kurie aiškina, jog visi didžiulės valstybės gyventojai turi paklusti vieno žmogaus valiai, nes be jo išminties ir sugebėjimų nepajėgūs valdyti savo likimo ir ginti šalies suvereniteto. Nes nesugeba gyventi visuomenėje su demokratine tvarka, nuomonių įvairove ir įstatymo viršenybe.
2011 metų rudenį, prasidėjus Maskvoje bruzdėjimui, Putinas per televiziją apkaltino protestuotojus tarnaujant svetimai valstybei ir palygino su banderlogais (Redjaro Kiplingo išgalvota beždžionių bendruomenė „Džiunglių knygoje“). Maištingas ir naujovėse pasikaustęs Rusijos jaunimas internete sukūrė Vatinuko (Ватник) personažą, atstovaujantį tam tikrai Rusijos gyventojų daliai. Jie nežino, ką ir kur ieškoti. Jų baimių, vilčių, įtikėjimų tyrinėjimas leidžia geriau suprasti Putino valdomos Rusijos dvasią. Girtaujantis ir kariaujantis vatinukas – režimo atrama ir tikslinė auditorija.
Ar ne rusofobija, klausia žurnalistas, yra pastoviai meluoti savo piliečiams? Netgi jo pažįstami režimo šalininkai pripažįsta, kad Kremliui pavaldi žiniasklaida meluoja. Bet užvis labiausiai stebina ne tai, kad žiniasklaida meluoja, o tai, kaip atsainiai ji tai daro, nė kiek neimdami į galvą, kad melas gali būti kaip mat išaiškintas. Nemokšiškai klastojamos nuotraukos, ištraukos iš archyvinių filmų rodomos kaip tikri šiandienos faktai. Ko verta laikoma auditorija, jeigu leidžiama sau taip su ja elgtis? Reikia būti tikram, kad niekas nesivargins tikrinti, kur tiesa, kur melas, o jeigu ir patikrins – didelio čia daikto… Ar tai ne paties Kremliaus sumanyta ir vidaus vartojimui skirta rusofobija?
Veiksmingiausias Kremliaus propagandos ginklas – tai ne Rusijos didybės šlovinimas, – rašo apžvalgininkas. – Juo labiau tikros didybės siekimas gali paskatinti žmones reikalauti permainų. Ne, pagrindinis vadinamųjų Rusijos patriotų ginklas yra rusofobija. Savęs niekinimas, savigrauža, piktdžiuga, baimė, paranoja. Valdžioje esantys gerai žino galį jaustis saugūs savo postuose tol, kol Rusijos žmonės neatsikratys baimės gyventi be tėviškos valstybės globos. Kol nepasitiki savimi ir netiki gebėsią patys tvarkyti savo reikalus.
Vadinamieji patriotai Rusiją niekina nepalyginti daugiau negu tikri ar tariami priešai, kuriuos jie kala prie kryžiaus.
Žemiau skelbiame Eduardo Eigirdo straipsnio „Naujas pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“ ištrauką iš žurnalo „Valstybė“ (2016, nr.2).
Straipsnio autorius čia dar nemini profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos, susirinkusiųjų miniai pasakytos nuo Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją. Jis dar nebuvo matęs žurnalistės Rūtos Janutienės laidos, siekusios žūt būt neutralizuoti tos kalbos poveikį plačiajai visuomenei. Juk ją girdėjo ne tik pilnutėlė Pilies gatvė, bet ir visa Lietuva (transliavo LRT televizija).
Tai – ir apie eilinę sukilėlių Irake sėkmę: antro pagal strateginę reikšmę po Bagdado miesto Ramadi užėmimą.
Artimuosiuose Rytuose kyla nauja valstybė, ir tai gali būti net ne vienos kartos ateityje reiškinys, kaip jam bebūtų priešinamasi. Bent jau taip mano amerikiečių žurnalistai Michael Weiss ir Hassan Hassan, pabuvoję tos valstybės viduje ir parašę apie ją knygą „ISIS: teroro armijos viduje“ (ISIS: Inside the Army of Terror), datuotą 2015 m. vasario 17 d.
Kai 2013-ųjų birželio mėnesį Vladimiras Putinas asmeniškai susitiko su Baraku Obama viršūnių susitikime G8, Kremliaus vadovas jautė, kad Rusijos ir JAV santykiai – kaip niekad blogi ir bet kada gali galutinai sužlugti. Taip rašo Buzz Feed.
V.Putinas ir B.Obama niekad nesutarė. O tas susitikimas buvo ypatingai šaltas ir sunkus. Tokia Buzz Feed žurnalistų Makso Sedono ir Rozi Grei nuomonė. Leidinio įsitikinimu, Šiaurės Airijoje surengtose G8 derybose V.Putinas kategoriškai atmetė B.Obamos prašymą neberemti Bašaro Asado. Tačiau V.Putinas pabrėžė, jog Sirijos vadovą ginklais rems ir ateityje, nors žuvusiųjų jau tuo metu buvo labai daug – dešimtys tūkstančių.
