„Laisvės partija“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienio vakarą Vilniuje, Gedimino prospekte, buvo išdaužtas Laisvės partijos būstinės langas, apie tai socialiniuose tinkluose paskelbė Laisvės partija.
„Vakar 21.35 val. buvo išdaužtas Laisvės partijos būstinės langas Gedimino prospekte (…) Jeigu atpažįstate asmenį apsaugos kamerų video įraše, padėkite mums jį rasti“, – į visuomenę savo „Facebook“ paskyroje kreipėsi partija.
Pasidalintame kamerų vaizdo įraše matoma, kaip vyras išdaužia partijos būstinės langą ir iš įvykio vietos nedelsiant pasišalina.
Narkotinės medžiagos
Nepaisant opozicijos politikų reiškiamų būgštavimų Seimas sutiko svarstyti teisės aktų pataisas, kuriomis siūloma dekriminalizuoti disponavimą nedideliu kiekiu kanapių ir jų produktų. Po pateikimo šiai valdančiųjų iniciatyvai pritarė 70 Seimo narių, susilaikė 10, prieš buvo 45 parlamentarai. Planuojama, kad prie šio klausimo bus grįžta rudens sesijoje.
Sprendimą dėl šio projekto svarstymo Seime ketinta priimti dar pirmadienį vykusiame nenumatytame Seimo posėdyje. Tačiau opozicinei Lietuvos Regionų frakcijai paprašius pertraukos, projekto pateikimo procedūros nepavyko užbaigti.
Įstatyminę iniciatyvą remianti valdančioji Laisvės partija teigia, kad projektas, kuriuo siūloma dekriminalizuoti disponavimą nedideliu kiekiu kanapių, yra kompromisinis. Mat anksčiau buvo siūloma dekriminalizuoti apskritai nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą.
Ragino prieš balsuojant pagalvoti apie savo vaikus
Diskusijų sprendžiant dėl nedidelio kiekio „žolės“ dekriminalizavimo netrūko ir antradienį. Nė vienai Seimo frakcijai nepriklausantis Mindaugas Puidokas tvirtino, kad siūlomos pataisos yra nesubalansuotos. Politikas net paragino Seimo narius, prieš jiems balsuojant, pagalvoti apie savo vaikus.
„Dabartinis projektas ir jo siūlomos nuobaudos tikrai nėra subalansuotos ir atgrasančios. Dėl to kviečiu kolegas labai atidžiai apmąstyti, ar to, kas siūloma, jie norėtų savo vaikams“, – retoriškai klausė M. Puidokas.
Visgi Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas į problemą pažvelgė kitu kampu.
„Aš galėčiau šį klausimą perfrazuoti ir kitaip: ar norėtumėte savo vaikams baudžiamosios atsakomybės, jei jau taip atsitiktų. Niekas neragina, niekas neskatina vartoti. Ir kalba čia ne tik apie narkotikus… Ne tiek apie narkotines medžiagas, kiek apie valstybės galios demonstraciją. Galima įvairiai įvardinti etatizmas, paternalizmas, globėjiškas požiūris: mes perauklėsime, jeigu tu padarei klaidą – tau baudžiamojo atsakomybė. Kalba apie tai, ar valstybė neperdėtai demonstruoja savo galią ir raumenis žmonių, dažniausiai jaunų atžvilgiu“, – paramą siūlomai iniciatyvai pareiškęs sakė E. Gentvilas.
Savo ruožtu Lietuvos regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė kėlė klausimą, ar tikrai valdantieji, kaip, kad sako, pasiūlė kompromisinį įstatymo variantą.
„Galėčiau paklausti, o kompromisas su kuo? Su narkotikų dileriais? Tai tikriausiai būtų realiausias atsakymas. Projekto priėmimas nepamažins narkotikų vartojimo – tokio stebuklo kitose šalyse, priėmusiose analogišką reguliavimą, neįvyko“, – sakė buvusi „valstietė“.
„Vertinant situaciją Lietuvoje, kada turime tikrai blogą vaikų ir paauglių psichikos sveikatą, manyčiau, kad tas projektas yra neadekvatus esamai situacijai ir prie gyventojų gerovės neprisidės“, – samprotavo A. Širinskienė.
Tačiau Laisvės partijos narė Ieva Pakarklytė kitų šalių patirtis dėl narkotikų politikos vertino priešingai nei, kad detalizavo A. Širinskienė. Pasak „laisvietės“, kitų šalių, įskaitant ir Lietuvos, atvejai, rodo, kad baudžiamosios priemonės neprisideda prie narkotikų vartojimo mažinimo. „Mes turime ir Lietuvos statistiką, kurioje matome, kad nepaisant griežtos politikos, nepaisant to, jog nedidelių kiekių narkotinių medžiagų turėjimas yra kriminalizuotas, mes turime augantį narkotikų vartojimą. Visi tyrimai rodo, kad bausmės neatgraso nuo vartojimo“, – sakė I. Pakarklytė.
Diskusijos tęsėsi ir po balsavimo
Seimui po pateikimo pritarus šiai iniciatyvai parlamente diskusijos nesustojo. „Valstietis“ Dainius Gaižauskas pasiūlė, kad projektas būtų svarstomas ne tik Teisės ir teisėtvarkos, bet ir Nacionalinio saugumo ir Gynybos komitete. Visgi Seimas šiam siūlymui nepritarė. Taip pat „valstietė“ Ligita Girskienė paprašė, kad šiai iniciatyvai išvadą pateiktų Vyriausybė. Po balsavimo Seimas sutiko su šiuo prašymu.
Vėliau įsiaudrinę parlamentarai toliau svaidėsi argumentais už ir prieš nedidelio kanapių kiekio dekriminalizavimo iniciatyvą.
Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga tvirtino, kad pasiūlymas visiškai neatspindi mokslinių tyrimų.
„Aš kolegoms pacituosiu, ką mokslas sako apie kanapes. Kanapių vartotojai nuo 4 iki 6 kartų dažniau serga psichoziniais susirgimais, šizofrenija. Tai čia yra jūsų mokslas, apie kurį jūs nekalbate“, – sakė A. Veryga.
Į šią „valstiečio“ pastabą sureagavo laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė.
„Aš noriu pacituoti buvusį sveikatos apsaugos ministrą. Yra tokia jo citata: dekriminalizavimą, kai vartotojas nebaudžiamas už marihuanos turėjimą ir vartojimą, aš palaikyčiau, nes priklausomą žmogų reikia ne bausti, o gydyti. Tai kas pasikeitė politinėje orientacijoje, jei dabar kalbate priešingai?“, – klausė A. Armonaitė.
Baudos siektų nuo 30 iki 400 eurų
Pagal siūlomas pataisas, nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėtojai būtų baudžiami įspėjant juos arba baudomis nuo 30 iki 250 eurų. 250–400 eurų dydžio baudos grėstų už pakartotiną nusižengimą. Visais atvejais kanapės, jų dalys, aliejus, dervos, ekstraktai ar tinktūros būtų konfiskuojamos.
Projektas numato, kad nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėtojai galėtų būti įpareigoti dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo programose ar kursuose.
Pataisų projekte taip pat numatoma, kad asmuo, kuris savanoriškai kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją, norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, perdirbtas, įgytas, laikytas, gabentas ar parsiųstas kanapes, kanapių aliejų, kanapių dervas, kanapių ekstraktus ar tinktūras, būtų atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės.
ELTA primena, kad 2021 m. lapkričio 11 d. Seimas nepritarė siūlymui atsakomybę už nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą perkelti iš Baudžiamojo į Administracinių nusižengimų kodeksą.
Administracinių nusižengimų kodekse buvo siūloma numatyti, kad nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas be tikslo jas platinti užtraukia baudą nuo 50 iki 350 eurų. Pakartotinis nusižengimas užtrauktų baudą nuo 300 iki 500 eurų.
Administracinių nusižengimų kodekso pataisos neįveikė priėmimo stadijos, už balsavus 61 parlamentarui, 58 prieš ir 7 susilaikius.
Zita Šličytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iškilmingą Kovo 11-osios minėjimą Seime aptemdė incidentas, kai dalis jo dalyvių paliko posėdžių salę.
Taip kai kurie renginio dalyviai reiškė nepasitenkinimą dėl Aukščiausiosios Tarybos (AT)-Atkuriamojo Seimo deputatės Zitos Šličytės kalbos, kuri aštriai kritikavo valdžią, nepagarbiai kalbėjo apie seksualines mažumas. Salę paliko kai kurie parlamentarai, Vyriausybės nariai ir signatarai.
„Yra apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentinis abortas, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne“,- sakė Z. Šličytė.
Tačiau renginio dalyviai labiausiai pasipiktino, kai AT deputatė pradėjo kalbėti apie tai, kad „pernai Kauno miesto Laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas, o Vilniaus Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis šeimų sąjūdis…”
„Ar dar žodžio laisvė demokratinėje valstybėje galioja? Kam nepatinka mano kalba – prašome išeiti“, – reaguodama į salės reakciją pareiškė Z. Šličytė. Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija turi ir be abejo turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui“, – sakė AT deputatė.
Vienas iš minėjimo salę palikusių politikų, Seimo vicepirmininkas Julius Sabatauskas neslėpė nusivylimo. „Tokią dieną norisi švęsti, o ne dalyti į kairę ir dešinę neapykantos pliupsnius“, – sakė jis Eltai.
Minėjimo salę palikusi premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad jai tokia kalba yra nepriimtina.
„Kodėl turiu sėdėti ir klausytis kalbos, kuri man nepriimtina? Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, yra nepriimtina ir aš išėjau“, – po iškilmingo minėjimo žurnalistams sakė I. Šimonytė.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė paprašė Seimo valdybos sudaryti darbo grupę, kuri būtų atsakinga už naujo referendumo dėl daugybinės pilietybės įteisinimo organizavimą.
„Įvertinus, kad iki planuojamo naujo referendumo liko tik kiek daugiau nei dveji metai, turime aktyviai pradėti ruoštis artėjančiam referendumui, kad šįkart jis būtų sėkmingas“, – teigė Laisvės partijos pirmininkė.
Anot A. Armonaitės, referendumo organizavimo darbo grupę turėtų sudaryti Seimo nariai iš visų parlamentinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai.
Ši darbo grupė turėtų svarstyti būsimo referendumo formuluotę, organizavimo, kampanijos taisykles bei kitus svarbius referendumo įgyvendinimo aspektus. Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
2019 metų gegužę vykusiame referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo 72,3 proc. dalyvavusių rinkėjų palaikė nuostatą, kad Lietuvos piliečiai gali turėti ir kitų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę, tačiau to neužteko, kad Konstitucija būtų pakeista. Reikėjo, kad už siūlomą pakeitimą balsuotų daugiau kaip pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių.
Iškart po šio referendumo, įvertinant, kad šis klausimas yra ypač aktualus didžiajai daugumai savo valią pareiškusių rinkėjų, o ypač – lietuvių diasporai, buvo sutarta, kad Lietuva galėtų pakartoti referendumą 2024 m. pavasarį kartu su Lietuvos prezidento rinkimais, kai rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.
Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.
Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.
Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.
Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.
Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.
Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes.
Lukiškių aikštė, paversta paplūdimiu. Slaptai.lt
Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.
Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.
Vilnius. Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.
Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…
Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais. Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu. Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.
Rimvydas Valatka interviu lrt.lt žurnalistams tiesiai šviesiai ėmė ir pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai bei prijaučiantieji judėjimui yra penktoji kolona. Bandau apsigraibyti aplink save, prijaučiantį maršo idėjoms, siekdamas įsitikinti – ar per naktį man neišdygo kokia uodega arba penktakolonijininko ragai? Nesijaučiu esančiu tokiu, tačiau ką žinai – dažnai žmonės galvoja apie save geriau nei yra iš tiesų. Todėl mums šiandien ir kyla fundamentalusis klausimas – kas yra ta penktoji kolona Lietuvoje, kaip, pagal kokį požymį atpažinti žmogų, hominoidinę būtybę apskritai, priklausančią penktajai kolonai?
Jūs, brangus R.Valatka, ir esate labiausiai tipiškas penktosios kolonos Lietuvoje atstovo pavyzdys, perteklinių bruožų modelis, pagal kurį nesunku yra atpažinti kitus hominidus, stovinčius po penktosios kolono vėliava, net jeigu jų tapatybė nėra taip stipriai išreikšta. Dar daugiau, – jūs esate penktosios kolonos Lietuvoje trubadūru, skelbiančiu, jog paminklas Vyčiui yra balvonas. Jūsų bendraminčiai Vytį, Trispalvę ir Gedimino stulpus vadina fašistiniais žymenimis, jūs, kaip atrodo, žengiate dar toliau, dergdamas mūsų tapatybę įprasminančius simbolius, niekindamas lietuvybę kaip didžiausio blogio sėklą. Veikdamas tokia labai aiškiai dar senų seniausiai okupanto nubrėžta linkme, dabar išnaudojant naujas protų nukenksminimo galimybes, jūs pranokote net bolševikinius pokario pirmtakus, todėl jus ir jūsų nešvankius pasekėjus šiandien drąsiai galime pavadinti išmaniaisiais stribais.
Net plika akimi buvo matoma, kad maršo dalyviai išlaisvino Lietuvos tautinę vėliavą iš kalėjimo ar dirbtinai forsuojamos užmaršties, šeimų maršas, be visa ko kito, buvo naujai atgimusios tautinės vėliavos jūra. Kaip pavyko atsekti man, būtent dalyvių tautinį užsiangažavimą demonstruojantis mosavimas trispalvėmis vėliavomis labiausiai varė į pasiutimą R. Valatkos mentaliteto hominidus. Todėl iš tiesų būtų pats laikas senąjį posakį bijo kaip velnias kryžiaus pakeisti naujos redakcijos ištarme – bijo kaip valatkininkai Trispalvės.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu Lietuvoje tautinis žmonių užsiangažavimas kelia abejonių net oficialiosios valdžios viršūnėms ir jų nuogąstavimus įgarsinantiems rėksniams, vadinasi, kažkas negero atsitiko su ta valdžia, mums dar neturint tvirto atsakymo – ar tai yra tik paprastas apsigimimas, pasistūmėję į priekį patologijos procesai, ar įsisąmonintas bandymas prilygti okupantui, perimant jo ištobulintas priemones? Kad ir kaip ten būtų, valdžios nepotistinė mamyčiukų gauja savo išsidirbinėjimais kartais viršija net sovietinių laikų marazmus, ar ne? Kas lieka mums tokiu atveju? Tų mamyčių nepaprašysi atgimdyti juos atgal, taigi žmonės renkasi į protesto mintingus, taikiomis priemonėmis siekdami užkardyti kelią politikos nevalyvumui ir pagreitį įgyjančiam antinacionaliniam pobūdžiui.
Niekam nekyla abejonių, kad prie masiškumą įgijusio judėjimo stengsis trūks plyš prisiplakti ir ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, visokiausio plauko perėjūnai, pasitikėjimą praradę žmonės. Būtų neįtikėtina, jeigu būtų kitaip. Tačiau kaip yra pastebėjęs dar F. Nietzsche, viena kita purvina srovė negali užteršti jūros bangavimo. Iš tiesų, nėra reikalo bandyti išrūšiuoti žmones iš anksto, nes laikas viską parodys ir sustatys į vietas. Tačiau liūdniausiai būtų, jeigu masiškumą įgavęs judėjimas taptų partija, užsikasusia intrigose tarp kitų partijų. Nelinkiu tokios liūdnos pabaigos!
XXX
Penktoji kolona
Neseniai TV laidoje Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai kasasi po valstybės pamatais, leisdamas suprasti, jog valdžios institucijos turėtų griebtis priemonių minios sutramdymui, pašalinant neteisėtai susirinkusius žmones iš sostinės gatvių. Galimas daiktas, V.Mitalas čia sau prisitaikė šūkį: Valstybė – tai aš. Kad ir kaip ten būtų, mums tampa aišku, kad Laisvė partija be Dobrowolskos turi ne mažiau iškilų proto bokštą, t. y. V.Mitalą. Šiam iškiliam veikėjui, galinčiam pretenduoti į didžiausio minedo Lietuvos politikoje titulą, dedikuoju šį eilėraštį.
Žmogaus teisių klausimo iškėlimas visų reikalų priešakyje yra Vakarų civilizacijos vizitinė kortelė. Tai ypač akivaizdžiai pastebime, kai, tarkime, demokratinės šalies lyderis susitinka su autoritarinių šalių vadovais ir politiniu elitu. Kaip ne kartą esame matę ir girdėję, vakarietis dažniausiai diskusijas pradeda nuo žmogaus teisių padėties aptarimo ir tik po to pereina prie kitų aktualijų. Tačiau štai dabar, būtent šių sakinių kontekste, norėčiau labai garsiai sušukti, – kai savo ruožtu ne kalbant, o rašant tokį savo nusiteikimą išrėkti tiesą galima pažymėti tik dedant šauktuką, – kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą!
Galima garsiai pasakyti net taip, kad aptartu atveju joks homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla ir negali kilti iš principo. Kai toks klausimas vis tik yra keliamas, daroma netyčinė loginė klaida arba sąmoningai žengiama apgaulės ir klastočių keliu.
Kai sakau, kad demokratinėse šalyse, besivadovaujančiose visų žmonių lygybės prieš įstatymą principu, homoseksualių žmonių teisių klausimas nekyla, GinkDie, nė iš tolo neturiu pikto užmanymo įpiršti mintį, kad homoseksualai neturi jokių teisių, o priešingai, primenu tą neginčytiną tiesą, jog homoseksualumas nieko nei prideda nei atima žmogaus teisų požiūriu, taip pat nepadaro to žmogaus daugiau ar mažiau lygiu prieš įstatymą. Išimtį čia teikia nebent tik pareiškianti savo teises gamta, su kuria nepasiginčysi. Pabandykime įsivaizduoti, kad visuomenei nedaug ką kainuotų teisės gimdyti vaikus suteikimas gėjui, gyvenančiam poroje su kitu gėjumi, tačiau iš to tikriausiai nieko doro nesigautų.
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Juridinis homoseksualių žmonių tarpusavio santykių reguliavimas yra administracinės teisės objektas, o tokios užduotis iškėlimas į žmogaus teisių platformą yra perteklinis elementarių dalykų sureikšminimas, nieko nepagrįstas juridinio fakto hiperbolizavimas. Taip pat pravartu bus pastebėti, kad siekiant juridinio šios sferos sutvarkymo, kaip ir svarstant atstovavimo EVT klausimą, daug svarbiau nei žvalgymasis per petį į kitų šalių tvarkymosi pavyzdžius yra įsipareigojimas šventai laikytis LR Konstitucijos nubrėžtų orientyrų.
Todėl aš klausiu savęs jau kelintą kartą, o dabar pamėginkime pasvarstyti visi drauge – kodėl išgalvotas homoseksualių žmonių teisių klausimas yra sureikšminamas su tokiu dideliu trenksmu, jog pastaruoju metu jau imamas traktuoti kaip visuomenės pažangos indikatorius?
Nusileidimas į požeminę perėją. Slaptai.lt nuotr.
Nepretenduodamas pateikti galutinio atsakymo, aš vis tik esu linkęs spėti, kad taip atsitinka dėl to, jog po dirbtinai sureikšminto homoseksualių žmonių teisių klausimo triukšmo ir dūmų uždanga yra užsiimama tokiais reikalais, kurie nemėgsta dienos šviesos. Sukeltas triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją. Pabandykime įsivaizduoti, kad A.Armonaitės partijos svarbiausias įsipareigojimas yra tarnystė stambiojo kapitalo interesams, o seksualinės mažumos yra tik patrankų mėsa \tokiame su modernios partijos įvaizdžiu drastiškai nederančiame užsiangažavime.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo, dar svarbesnė to paties klausimo variacija yra štai tokia – kodėl paprastai būna taip, kad garsiausiai mūsų padangėje seksualinių mažumų išgalvotų teisių dūdą pučia tie patys žmonės, kurie, iš kitos pusės, jau visomis išgalėmis ir beveik nesislėpdami, pradėję karą už Lietuvą be lietuvių, niekina lietuvybę, taip pat įžeidinėja ir užgaulioja i LR prezidentą, nesugebėdami nurodyti net tariamo tokio užpuolimo preteksto? Ar jūs manote, kad jie yra pašaukti veikti pažangos dvasioje, kuri savo ruožtu yra viena ir nedaloma, susiejanti į visumą ką tik atskirai įvardytas veiklos sritis?
Nepasakysi, kad prezidentas Gitanas Nausėda yra tautiškai užsiangažavęs žmogus, to taip paprastai nepasakysi… Tačiau matome ir tai, kad Nausėda nesigėdija savo lietuviškumo, o tai mūsų laikais gali būti priimama kaip baisus dirgiklis, išprovokuojantis oponentus pasalūniškiems veiksmams, kaip užgauliojimų ir nevalyvų kalbų pateisinimas.
Žinia, šiandien nesigėdijimas būti lietuviu yra aukščiausiosios drąsos pasireiškimas, kurį būtų galima prilyginti vaikščiojimui po minų lauką. Išties, ne kiekvienas galėtų tokį drąsos, prilygstančios beprotybei, išbandymą atlaikyti. Tačiau kodėl yra taip, kad visas pasaulis krykštauja iš džiaugsmo, sužinojęs apie tai, jog Izraelio pirmuoju asmeniu tapo radikaliosios dešinės atstovas, kraštutiniu nacionalistu vadinamas politikas, o Lietuvos prezidentui prikišama lietuviškumo nesigėdimo nuodėmė kaip baisi neskonybė ar apsigimimas. Toks Vytautas Bruveris beveik kiekvieną savaitę skelbia, kad Nausėda tuoj, jau tuoj bus prikaltas prie pasaulio gėdos sienos už savo nesugebėjimą prisiimti lietuvybės naštos kaip sielą ir kūną bjaurojančios nuodėmes.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Neseniai mūsų akyse dėjosi farso spektaklis su finaline scena, kai Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė Izraelio ambasadorius. Kita vertus, karjerizmo ir nepotizmo išvešėjimo atmosferoje susiformavo triukšminga kryptingai susitelkusių žmonių, besivadinančių pažangiečiais, falanga, kuri, kaip atrodo, nurims ir bus užganėdinta tik tada, kai jau ir prezidentą Lietuvai paskirs tas pats Izraelio ambasadorius. Žengiant tokiu keliu, seksualinių mažumų teisių hiperbolizavimas, siekiant šį klausimą paversti ultramadingu diskursu, leidžia perskirstyti dėmesį, pabandant žmogaus dvasią atitraukti nuo tautinė kultūros puoselėjimo uždavinių kaip beviltiškai pasenusio, iš mados išėjusio įsipareigojimo.
Tikriausiai nelabai korektiškas yra dar Kudirkos suformuluotas šūkis: Lietuva – lietuviams. Tačiau šiandien jau daugiau pastangų įdedama siekiant atgaivinti Lietuvos be lietuvių įsivaizdavimą arba net keliant Lietuvos be Lietuvos idėją, išplatinus gandą, kad Lietuva jau išėjo iš mados. Taip tikroji Lietuva vis labiau traukiasi iš viešojo gyvenimo, grimzta į pogrindį, geriausiu atveju užsisklęsdama saugiausioje sau vietoje, t. y šeimose, o šeimų maršai drauge yra taip užsisklendusios Lietuvos atsivėrimai tiesoje. Dėl tos pačios tiesos nė iš tolo negaliu sutikti, kad Lietuvos išvarymo, dekonstrukcijos ir naikinimo dvasia yra kažkokios pažangos dvasia. Greičiausiai tai yra kryptingai veikiančios dykumos dvasia, ataidinti hienų kaukimu.
O vis tik, jeigu jie jau gali būti vadinami mūsų dienų stribais, nejaugi mes esame laisvos ir nepriklausomos Lietuvos partizanai?..
Viename Platono dialoge su Sokratu priešakyje diskusijos dalyviui pareiškus, kad kažkas antai pasielgė labai drąsiai, tas pats Sokratas, nė iš tolo neturėdamas piktų ketinimų užginčyti išsakyto pasitikėjimo konkrečiu asmeniu kreditą, vis tik perspėja, kad aptariamu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti tai, kas yra drąsa kaip tokia apskritai, tokiu būdu, iš vieno pusės, apibrėžiant ar nusakant drąsos sąvoką, o, iš kitos, randant kriterijų atskirti tikrai drąsų žmogaus poelgį nuo, tarkime, tuščių pozų ir pridengto žodžiais bailumo.
Šiandien mūsų susipriešinusioje šalyje visa eilė viešosios erdvės tribūnų skelbia, kad Lietuva yra pasidalinusi į dvi dalis, t. y. esą yra pažangioji Lietuva, mūsų garbė ir pasididžiavimas, ir šalia kaip didelė klampi pelkė tyvuliuoja atsilikusi, tamsių žmogelių Lietuva. Pagal kokį kriterijų taip yra padalijama viena ir ta pati Lietuva? Kaip išaiškėja, jokios paslapties čia nėra, privilegijuotieji viešosios nuomonės formuotojai jau seniai yra paskelbę savo verdiktą, kad ateities ir praeities Lietuvos skiriasi pagal savo požiūrį į homoseksualių žmonių teises.
Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pažangos samprata čia yra užpainiojama dvigubu pavidalu, dėl ko persidengia ir kažkur užsimeta tikroji problemos esmė. Kartais toks persidengimas leidžia vieną problemą pakeisti kita.
Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad visuomenės pažangos sąvoka Vakarų kultūroje dažniausiai buvo vartojama kaip ideologinis tikrovės užkalbėjimas, kai pagal doktrinoje apibrėžtą kriterijų buvo siekiama išmatuoti tikrą dalykų padėtį ir pastūmėti tikrovę į priekį. Taigi tikrovės atžvilgiu keliamas pažangos kriterijus visados didesniu ar mažesniu laipsniu yra įpareigojimas prievartai, todėl neatsitiktinai pažangos ideologija yra linkusi didesniu ar mažesniu laipsniu pastūmėti visuomenę totalitarizmo linkme arba, pralaimėjusi kovą dėl protų, tuščiąja eiga buksuoja kvazitotalitarizmo prieštarose, sukurdama nesveiką moralinę atmosferą. Jau tikriausiai esate pastebėję, kad susirūpinimo dėl demokratijos idėjos gyvybingumo politinė refleksija, įpareigojanti kelti demokratinių procedūrų tobulinimo klausimus, neoperuoja arba beveik neoperuoja pažangos užkeikimais, jausdama kažką panašaus į alergija prasimušančių paviršių totalitarizmo kvazirefleksų atžvilgiu. Savo ruožtu dvigubas mazgas, apie ką jau buvo užsiminta, užmezgamas tada, kai homoseksualių žmonių teisių klausimas, kaip pažangos kriterijus, didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Apie tokį interesų pridengimą bus kalbama truputėlį vėliau, o kol kas dėl problemos išryškinimo su naiviojo patoso prezumpcija imkime šį užsiangažavimą homoseksualių žmonių teisių gynimo užduočiai už gryną pinigą, klausdama – kas čia gaunasi?
Tomas Vytautas Raskevičius Seimo posėdyje yra iškilmingai pareiškęs, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, taip pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas. Kaip atrodo bent man, mes dar nepakankamai stebimės šio pareiškimo odioziniu pobūdžiu! Štai kodėl, mielas skaitytojau, aš pats šį Laisvės partijos politiko, Komiteto pirmininko pareiškimą cituoju kelintą ar kažkelintą kartą, rizikuodamas mirtinai įkyrėti, bet drauge per užstrigusį pasikartojimą bandydamas perduoti bent tolimą savosios nuostabos šešėlį. Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Tačiau įdomiausia yra tai, – į ką leiskite dar kartą atkreipti dėmesį, – kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises.
Todėl šiame, manding, truputėlį išgalvotame žmogaus teisių diskurse didesnio pasitikėjimo yra vertas VU politologų pastaruoju metu pradėtas tiražuoti užkeikimas apie tai, kad neva daugiau teisių turėtų būti suteikta LGBT bendruomenei. Tai tikriausiai reikėtų suprasti kaip raginimą netrukdyti šiai bendruomenei reklamuotis, įvardyti savo lūkesčius, teikti žinią apie save likusiai visuomenės daliai ir t.t. Tačiau kaip atrodo, būtų didelė klaida bendruomenių teisių kontekste LGBT bendruomenei užtikrinti tokias privilegijas ir išlygas, kurių neturi, tarkime, tėvų susivienijimo bendruomenės, šeimos interesų gynimo asociacijos, kitos korporacijos. Maloningoji ponia Aušra Maldeikienė neseniai garsiai pareiškė, kad šeimų maršo organizatoriai yra gašlūs diedai, leisdama mums visiems suprasti, jog tokie maršai neva yra kažkas panašaus į gašlumo mugės renginius. Ar tokią A.Maldeikienės nuomonę reikėtų suprasti dar ir taip, kad savo ruožtu homoseksualai poruojasi vedami išimtinai tarnystės pažangai pasijos, todėl gėjų lyga kaip bendruomenė turi didesnes teises nei tėvus ar šeimas suburiantys bendruomeniniai dariniai?
Savo ruožtu Aušrinė Armonaitė yra linkusi diskusiją pakreipti dar kitaip, vadinamąjį homoseksualių žmonių teisių klausimą suvesdama į teisinėje demokratinėje visuomenėje įtvirtintą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Iš tiesų – paprasta, radikalu, konceptualu! Jeigu kažkas turi teisę ar pareigą gimdyti, vadinasi tokią teisę turiu iš aš. Tačiau neužmirškime dar ir to, kad teisinėje visuomenėje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą reikalavimas nurodo į formalią žmonių lygybę, jokiu būdu neįpareigodamas žmones sulyginti dar ir turinio požiūriu. Kaip žinome iš liūdnos istorinės patirties, sulyginti žmones pagal turinį yra galima tik prievartos būdu, naikinat žmogaus prigimtinius skirtumus, bandant ištrinti turiningumą konstitutuojančią ribą iš gamtos, prigimties ir pasaulio žemėlapio.
XXX
Garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be didesnių svyravimų kreipiantis į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.
Narve. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito, švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.
Žvilgtelėkime į tai, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.
Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą, savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje. Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje išlieka universitetų autonomijos pavidalu, taip pat pripažįstant ypatingą profsąjungų statusą, tačiau būtent šeimų korporacija ir apskritai šeimos instituto sureikšminimas yra nė mažiausio reikšmės mūsų laikais nepraradęs valstybės gyvastingumo pagrindas. Kaip turėjau progą priminti praeitą kartą, būtent šeimose buvo išsaugota nepriklausomos Lietuvos atmintis per visas okupacijas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-po-marso/.
Taigi pagal idėją turėtų būti taip, kad šeimos kaip valstybės pagrindo tvirtybę ir nepažeidžiamumą konservatoriai yra pašaukti saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo ypatingąją panieką šeimai ir tokiu būdu pastatydami valstybę ant blakstienų. Kas toliau?
Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininke dar vienai kadencijai išrinkta Aušrinė Armonaitė sako, kad Lietuva dar niekada neturėjo iš tikrųjų liberalioms vertybėms atstovaujančio prezidento. Todėl, ekonomikos ir inovacijų ministrės teigimu, jos vedama politinė jėga ateinančiuose prezidento rinkimuose tikrai galėtų pasiūlyti savo kandidatą.
„Iniciatyvos laisvės, globalaus atviro požiūrio mums labai reikia ne tik Seimo ar Vyriausybės diskusijose, bet ir pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Lietuva, matyt, tikrai galėtų turėti liberalų prezidentą“, – interviu Eltai teigė politikė.
A. Armonaitė apgailestavo, kad šiuo metu Lietuvoje atsižvelgiama ne į visus gyventojus ir jų poreikius. O tai, kad Laisvės partijos bandymai esamą situaciją keisti patiria sunkumų, nebūtinai, A. Armonaitės teigimu, yra valdančiosios daugumos ar jos vedamos partijos padarytų klaidų priežastis. Nepaisant prezidento Gitano Nausėdos metiniame pranešime išsakytų replikų dėl esą dialogo stokos svarstant Partnerystės įstatymą, politikės teigimu, tikrai negalima sakyti, kad valdančiosios koalicijos lyderiai nesistengė kompromiso paieškose. Konstruktyvių diskusijų, įsitikinusi politikė, vengia Partnerystės įstatymo projektą dar pateikimo stadijoje sukirtę oponentai. Šie, A. Armonaitės teigimu, dabar tiesiog eina iš paskos kritikuodami pozityvią darbotvarkę siekiančius realizuoti politikus.
„Tai yra fonas, o mes galvojame apie svarbiausią dalyką – apie pokyčius, kad Lietuva prisijungtų prie absoliučios daugumos ES šalių, kurios siekia savo žmonių lygybės prieš įstatymą“, – teigė ji vildamasi, kad Laisvės partijai dar vienas svarbus projektas, dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo, Seime sėkmės susilauks. Kita vertus, pažymi ji, priimti šį įstatymą yra ne tik Laisvės partijos, bet visos valdančiosios daugumos atsakomybė.
Interviu Eltai A. Armonaitė taip pat pakomentavo ir Vilniaus savivaldybės sprendimus neleisti vadinamojo „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti dar vienos akcijos. Nepaisant sostinės valdžiai tekusių aštrių opozicijos lyderio Sauliaus Skvernelio replikų, A. Armonaitės teigimu, Remigijaus Šimašiaus vadovaujamos savivaldybės sprendimai dėl mitingo nėra žmonių saviraiškos varžymas. Anot jos, kadangi „maršo“ organizatoriai Vingio parke buvo įkūrę „koronos židinį“, kažkas turi užkirsti kelią, kad tai nebesikartotų ateityje.
„Jei policija nenubaudžia renginio organizatorių, jeigu organizatoriai mano, kad tai yra normalu… Tai kažkas juk turi pasakyti stop“, – argumentavo A. Armonaitė.
– Prieš savaitę vykusiame Laisvės partijos suvažiavime buvote perrinkta pirmininke. Tuomet sakėte, kad Laisvės partija yra avangardas. Ką reiškia būti avangarde?
– Tai, žinoma, buvo perkeltine prasme pasakyta. Aš pažymėjau, kad mes galbūt laužome tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurios vertė sustabarėti politinį gyvenimą. Jei pažiūrėtume, kas kultūroje yra avangardas – kūrėjai nebijo eksperimentuoti ir kažkiek kvestionuoti nusistovėjusias normas. Laisvės partija yra drąsesnė, Laisvės partija yra pozityvesnė, Laisvės partijos politikai yra kitokie nei mes esame įpratę matyti. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijoje tik kartą yra buvę taip (Laisvės partijoje yra antras kartas), kad frakcijoje būtų moterų daugiau nei vyrų. Laisvės partija atneša į politinę sistemą naujų dalykų, ir aš tai matau kaip gerą reiškinį.
– Sakote, kad Laisvės partijos gretose yra „kitokių“ politikų. Bent jau viešojoje opinijoje, ypač tarp oponentų, jums tarsi priklijuojama etiketė: TikTok‘as, išraiškingas apdaras, viešesnis ir garsesnis pasirodymas. Net jūsų suvažiavimas vyko Rotušės aikštėje, o ne kokioje salėje, kaip įprasta. Kai kalbate apie politikų kitoniškumą, ar jūs visgi turite kitus dalykus galvoje? Kiek apskritai jums svarbus matomumas?
– Yra du dalykai: yra turinys ir yra forma. Aš manau, kad Laisvės partija Lietuvos politiniame gyvenime abu šiuos dalykus sugebėjo parodyti kitaip. Mūsų politinė programa, kurią mes gana kruopščiai rengėme prieš rinkimus, skirta dešimtmečiui į priekį ir ten yra naujų dalykų, kurių kitos politinės organizacijos neakcentuodavo ir neiškeldavo. Taip pat ir forma. Jūs paminėjote suvažiavimą… Kai prieš dvejus metus steigėme partiją, išsikėlėme tikslą, kad norime būti atviriausia partija Lietuvoje. Mūsų struktūra yra gana horizontali. Yra ir forma, ir turinys.
– Ar jaučiate, kad jūsų bendravimo su auditorija būdas, politinės idėjos perteikimo būdas kartais yra priežastis, kad viešojoje erdvėje susilaukiate nemažai kritikos?
– Aš manau, kad mes susilaukiame gana daug dėmesio. Nežinau ar susilaukiame daugiau kritikos nei kitos valdančiosios partijos. Taip, mes galbūt naudojame kiek kitokius kanalus, socialinius tinklus. Mes nesame ta partija, kuri ilgus metus gyveno iš valstybės biudžeto ar turi už savo nugaros turtingą oligarchą ir gali nusipirkti brangių reklamų. Mes esame partija, kurią sukūrė daugybė entuziastų ir mes socialiniais tinklais naudojamės kaip nemokamais įrankiais komunikuoti savo idėjas: nuo Linkedin iki TikTok, kad galėtume kalbėti su įvairiomis auditorijomis. Mes organizuojame savo renginius atvirai. Aš tai matau kaip pozityvų dalyką. Tai, kad mes esame kitokie – kažkam nepatinka, bet kažkas dėl to mus palaiko ir palaikys. Aš esu tos nuomonės, kad politikoje ir visur, pavyzdžiui, versle, turi būti įvairių žmonių: ir moterų, ir vyrų, ir vyresnių, ir jaunesnių, ir įvairesnio išsilavinimo… Tik taip mūsų sprendimai, kuriuos mes priimame, tampa įvairesni.
– Jūs suvažiavime minėjote, kad Laisvės partija turi daug ką pasiūlyti, teigėte, kad tarp tų pasiūlymų gali būti ir kandidatūra prezidento rinkimuose. Pati negalite kandidatuoti – metų jums nepakaks – bet kas galėtų būti tas kandidatas? Ar jūs tuomet kalbėjote bendrai, kad galėtų būti toks kandidatas nuo Laisvės partijos, ar visgi esate apgalvojusi konkretų žmogų?
– Mes jau kurį laiką diskutuojame apie atstovavimą, ar tai būtų Seimas, ar savivalda, ar Europos Parlamentas, ar Prezidento institucija… Mes visada galvojome, kaip padaryti, kad toms liberalioms idėjoms, kuriomis mes vadovaujamės, būtų atstovaujama. Prezidento institucija nėra išimtis. Ir, tiesą sakant, aiškiai liberaliai vertybiškai išreikšto prezidento ar prezidentės Lietuva dar neturėjo. Buvo liberalesnių ir neliberalių prezidentų, bet liberalia prasme vertybiškai aiškaus prezidento nebuvo. Manau, kad mes galėtume pasiūlyti tokią kandidatūrą, ir tai galėtų būti tiek politikoje veikiantys žmonės, tiek žmogus, kurį mes galėtume paremti, nors jis ir nepriklauso mūsų partijai, bet yra liberalus.
Iniciatyvos laisvės, globalaus atviro požiūrio mums labai reikia ne tik Seimo ar Vyriausybės diskusijose, bet ir pačiu aukščiausiu politiniu lygiu. Lietuva, matyt, tikrai galėtų turėti liberalų prezidentą.
– O dabartinis prezidentas įsitenka į tuos rėmus, apie kuriuos kalbate?
– Iš tiesų mes, ko gero, girdėjome, kad prezidentas Gitanas Nausėda truputį kitaip apibrėžia savo politines pažiūras. Čia jo apie tai reikėtų daugiau klausti.
– Bet prezidentas apie vertybinius dalykus nemažai kalbėjo, ne kartą jo buvo ir klausta. Jei, pavyzdžiui, kalbėtume apie didesnio dėmesio sulaukusį Partnerystės įstatymą, tai prezidentas ir iki „Šeimų gynimo maršo“ ir per „Šeimų gynimo maršą“ kalbėjo, ką jis mąsto apie šią problemą. Tą patį jis pakartojo ir antradienį metiniame pranešime. Ar jūs suprantate viską, ką prezidentas sako? Visuomenėje yra atsiradusios dvi pozicijos: už Partnerystės įstatymą ir prieš. Ar prezidentą matote kažkurioje iš šių pozicijų?
– Dėl Partnerystės instituto aš norėčiau bendriau atsakyti. Yra taip, kad, ko gero, absoliučiai daugumai žmonių Lietuvoje tai nėra pats svarbiausiais klausimas. Tačiau yra daugybė žmonių, tiesą sakant, šimtai tūkstančių žmonių, kuriems tai yra pats svarbiausias arba vienas svarbiausių klausimų. Per 30 metų mes nesprendėme šių klausimų, ir mes dabar turime gana aštrią diskusiją. Aš nemanau, kad Lietuva yra pasidalinusi į tuos, kurie yra tikrai už, ir tuos, kurie yra tikrai prieš. Aš manau, kad yra daugelis žmonių, kuriems tai nėra taip svarbu, jiems galbūt trūksta informacijos ir jie iš tikrųjų nenori susiskaldymo.
O dėl prezidento pozicijos – aš girdžiu, kad vienintelis dalykas, ko jis nenori, tai, kad šis institutas, kad šis įstatymas prieštarautų Konstitucijos 38 straipsniui. Mūsų pateiktas įstatymo projektas neprieštarauja šiam straipsniui, tą pažymėjo ir Seimo Teisės departamentas, kuris paprastai vertina ir įžvelgia arba neįžvelgia prieštaravimų Konstitucijai. Mes tikrai nesiūlytume įstatymų, kurie prieštarauja mūsų pagrindiniam šalies įstatymui.
– Paradoksas – jei tęstume šią temą – yra tai, kad žmonės, kurie yra prieš, kurie sakosi matą poreikį ginti tradicinę šeimą, jie sako, kad prezidentas yra jų pusėje. Tačiau po prezidento pasisakymo „Šeimos gynimo marše“ Tomas Raskevičius ir kiti taip pat teigė, kad iš prezidento išgirdo paramą, kad jis yra už Partnerystės įstatymą. Tad klausimas, kur yra prezidentas Gitanas Nausėda?
– Šį klausimą reikėtų užduoti jam, nes aš esu politikė, aš nesu politologė, aš nesiimu vertinti, kurioje spektro pusėje yra vienas ar kitas politikas. Kaip partijos lyderė, siekiu pokyčių, mes, žinoma, vertiname, ar mūsų projektas prieštarauja Konstitucijai, ar ne. Prieštaravimo tikrai nėra ir negali jokiu būdu būti.
– Norėčiau visgi apibendrinimo. Jūs kalbate apie prezidentą, kurį turėtų Laisvės partija, kuris, suprask, kitaip pažiūrėtų negu esamas ir buvę prezidentai į problemas, kurias būtent Laisvės partija kelia. Kaip vertinate dabartinio prezidento funkciją, prezidento, kuris rinkimų kampanijos metu sakėsi būsiąs telkėju ir moderatoriumi? Kaip matote prezidento darbą būtent šios problemos kontekste?
– Aš gal taip pasakysiu. Grįžtant prie galimo Laisvės partijos kandidato. Tai nebūtų vienos partijos kandidatas, o būtų visiems Lietuvos žmonėms atstovaujantis kandidatas, kurį galbūt galėtų paremti ne tik Laisvės partija, bet ir daugiau politinių jėgų, kurioms yra svarbios liberalios demokratijos idėjos.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė ir ELTA politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mes iš prezidento institucijos visada tikimės telkimo. Galima atsiriboti nuo pavardžių, bet jei žiūrėtume į šalies prezidentus per pastaruosius dešimtmečius, tai žmonės, rinkdami šalies vadovą, iš tiesų tikisi telkimo, sugebėjimo pakilti iš kasdienės virtuvės. Aš matau, kad prezidentas Nausėda stengiasi galbūt pozicionuotis kaip telkiantis lyderis, bet kaip jam tą pasiseks padaryti, tai mes galėsime įvertinti atsitraukę nuo dabartinės situacijos ir nuo kasdienybės.
– O post factum vertinant dalykus. Kalbant apie Partnerystės įstatymo istoriją, žvelgiant iš retrospektyvos, matote savas ar valdančiosios daugumos klaidas, kurios buvo padarytos, kad projektas net pateikimo stadijos neįveikė?
– Aš nesu tikra, ar tai buvo valdančiosios daugumos klaidos, tai buvo tiesiog tokia situacija, kuri įvyko. Aš esu nusivylusi, kad net parlamentinei diskusijai nebuvo uždegta šviesa. Mes dažnai girdime, kad reikia kompromiso, bet kaip mes galime pasiekti kompromisą, jeigu net gana kompromisiniam įstatymo projektui nebuvo leista keliauti parlamentinių diskusijų keliu. Parlamente yra pateikimas, svarstymas komitetuose ir pasiūlymų teikimas, klausymai, tada svarstymas plenarinėje sesijoje ir vėl pasiūlymų teikimas, svarstymas, atmetimas ir tik tada priėmimas. Partnerystės įstatymo projekto atžvilgiu mes esame nulinėje, net ne pirmoje stadijoje. Šio projekto atžvilgiu viešojoje erdvėje yra labai daug informacijos, daug tezių ir, matyt, dalis kolegų, kai jau atėjo ta akimirka, kai reikėjo spręsti, ar uždegti žalią šviesą šiai parlamentinei diskusijai, keletas žmonių tiesiog padarė tą lemiamą sprendimą ir susilaikė. Tačiau aš manau, kad tai yra pradžia, mes tokio palaikymo pokyčiams dėl partnerystės instituto Lietuvoje dar niekada nesame turėję.
– Taip, tai skamba gražiai, tačiau iš to jokios naudos. Juk projektas sustojo ir galbūt tik bus tęsiamas. Jūs dabar vis sakote: kompromisas. Politikoje sakyti, kad nepritarė kažkas kompromisui nebūtinai reiškia, kad kita pusė, kuri esą nepritarė kompromisui, įsivaizduoja, kad tai yra kompromisas.
– Taip, bet mes tiesiog nesuteikėme parlamentui erdvės tuos kompromisus dėti ant stalo. Mes tiesiog turime grįžti į pradinę stadiją ir peržiūrėti projektą. Mes esame pasiruošę kalbėti su visais, mes visada kalbėjome su visais. Lietuvoje apie Partnerystės įstatymą mes kalbame daugybę metų ir, tiesą sakant, Lietuva jau gaišta brangų savo piliečių laiką – gyvenimo laiką. Žmonės išvažiuoja dėl to, kad negali kurti gyvenimo, jaunimas yra labiau linkęs į savižudybes, ir tai yra įrodyta tyrimais.
– Prezidento metiniame pranešime buvo išsakytas teiginys, kurį netruko pasigauti ir opozicija, kad nebuvo diskusijų ir kad prezidento užuominos apie suskirstymą į „kaimietukus“ ir „progresyvuosius“ buvo šio klausimo pasekmė… Ar nesutiksite visgi su ta teze, kad nebuvo pakankamai diskusijos, kad per prievartą buvo bandoma įbrukti vertybes, kurios tik tradicinę šeimą mylinčiai tautai svetimos bei nepriimtinos.
– Iš opozicijos tai yra girdima. Opozicija dirba savo darbą, mes bandome daryti pokyčius, siekiame įgyvendinti savo pozityvią darbotvarkę. Jie tiesiog iš paskos eina ir bando rasti, kas yra ne taip. Žiūriu į opoziciją „valstiečių“ asmenyje… Jie turėjo savo programoje, jie nepadarė ir viskas radikalizavosi, žiūriu į kritiką iš opozicijos „socdemų“ asmenyje – jie Lietuvą valdė kone 20 metų – jie to nepadarė. Tai dabar atėjo partijos, kurios siekia tai padaryti, o tos partijos, kurioms pritrūko ryžto ir drąsos – dabar tiesiog eina iš paskos ir kritikuoja. Tai yra fonas, o mes galvojame apie svarbiausią dalyką – apie pokyčius, kad Lietuva prisijungtų prie absoliučios daugumos ES šalių, kurios siekia savo žmonių lygybės prieš įstatymą.
– Užbaikime šį klausimą dar vienu akcentu. Viešojoje erdvėje tiek politikai, tiek įvairios grupės, ypač socialiniuose tinkluose, vienu iš pagrindinių argumentų, kodėl nereikėtų Partnerystės įstatymo ar tos pačios Stambulo konvencijos, teigia, kad pagrindinė priežastis yra ta, kad po to seks dalykai, kurie kone gamtai prieštarauja: galimybė tos pačios lyties šeimoms įsivaikinti ir pan. Žiūrint iš šono, tarsi supranti, kad tai argumentavimo klaida – vadinamoji slidi nuokalnė. Nedera sujungti dviejų nesusijusių dalykų į vieną.
– Taip, tai yra logikos klaida.
– Bet kokia jūsų pozicija? Kaip matote perspektyvą? Ar matote galimybę tuos klausimus, dėl kurių labiausiai būgštaujama, realizuoti? Aš kalbu apie santuoką, įsivaikinimą.
– Aš noriu pasakyti, kad mes turime išspręsti situaciją, kuri yra šiandien. Yra daugybė porų, ne tik tos pačios lyties, bet skirtingų lyčių poros ir asmenys negali įtvirtinti savo partnerystės, jie yra paraštėse, jie nėra lygūs prieš įstatymą. Šiandien mes bandome išspręsti šią situaciją. Ir kaip visi pamatėme, tai nėra lengva padaryti. Tad apie kitus scenarijus dabar net nėra ką kalbėti.
– Netgi perspektyvoje?
– Mes dabar kalbame apie dabartinę problemą, kurią mes norime išspręsti. Ir ją reikia išspręsti, ir aš tikiuosi, kad mums šioje kadencijoje pavyks.
– Dar vienas klausimas, kuris traktuojamas kaip itin svarbus Laisvės partijai – narkotikų dekriminalizavimo klausimas. Apie tai buvo nemažai kalbėta prieš rinkimus. Ar yra šiuo atžvilgiu išmoktos Partnerystės įstatymo pamokos? Ar ketinate daryti kažką kitaip, kad nepasikartotų situacija? Sprendžiant iš tos pačios valdančiosios daugumos atstovų pasisakymų, kyla abejonių, ar tikrai šiuo klausimu gali būti pozityvesnis požiūris.
– Šio įstatymo likimas jau dabar yra kitoks, nes dekriminalizavimo projektas yra parlamente praėjęs pateikimo stadiją, jam yra pritarę du Seimo komitetai: Sveikatos reikalų ir Žmogaus teisių komitetai. Mes iš esmės turime parlamentinį procesą, mes turime ekspertus, kurie gali ateiti į komitetus ir politikams pasakyti apie šį projektą. Aš tikiuosi, kad argumentų kalba čia visgi nuskambės garsiau, ir tas projektas turės pasisekimą.
– Tačiau jūs puikiai suprantate, kad ne ekspertiniai, bet politiniai argumentai lems sprendimą. Ar siekiant, kad šis įstatymas sulauktų sėkmės kitose stadijose ir galiausiai būtų priimtas, yra labiau Laisvės partijos ar visgi valdančiosios daugumos atsakomybė?
– Aš manau, kad tai yra visos valdančiosios daugumos atsakomybė. Dar daugiau pasakysiu, tai yra Lietuvos sprendimų priėmėjų atsakomybė. Mes Seime labai dažnai balsuojame pagal sąžinę ir, jei sugrįžtume prie Partnerystės įstatymo, mes turėjome palaikymą iš Tomo Tomilino ar Rūtos Miliutės, kurie yra opozicijoje. Lygiai taip pat aš manau, kad šis klausimas yra labiau sąžinės reikalas. Jei mes save laikome krikščionimis demokratais, tai, matyt, krikščioniška būtų tam žmogui, kuris turi problemų su narkotinėmis medžiagomis, ištiesti pagalbos ranką ir pasiūlyti gydymą, pasiūlyti paslaugas, o ne kalėjimą, ką šiuo metu sistema siūlo.
– Tačiau krikdemų lyderis Paulius Saudargas tame krikščionybės elementų neįžvelgia, jis neslepia manąs, kad šis projektas tiesiog reiškia situacijos dėl narkotikų turėjimo prilyginimą eismo taisyklių pažeidimui. Panašu, kad visgi vertybinės skirtys tiek valdančiojoje daugumoje, tiek politinės skirtys opozicijoje indikuos, kad į tą sprendimą bus žiūrima savaip. Todėl ir klausiu, ar bus aktyvesnis balsų skaičiavimas ir medžiojimas?
– Aš manau, kad mes dabar turime gerą diskusiją komitetuose, Teisės ir teisėtvarkos komitete. Turėsime diskusiją plenarinių posėdžių salėje. Tikiuosi, kad parlamento nariai turės daugiau informacijos… Aš, tiesą sakant, galiu suprasti, kad žmonėms, kurie dirba kitoje srityje, tai nėra jų tema. Dėl to jiems natūraliai kyla klausimų, kodėl tai yra svarbu. Bet mes tą darbą dirbame, mes esame pasiruošę visus tuos argumentus ir įrodymus parodyti, ir tą darome. O kaip bus, mes pasižiūrėsime.
– Partnerystės įstatymas, narkotinių medžiagų dekriminalizavimas yra svarbūs klausimai jūsų partijai, buvo pasižadėjimai rinkėjams, jie, ko gero, suprato, kad jie bus priimti. Ar yra raudonoji linija Laisvės partijai, iki kurios ji liktų valdančiojoje daugumoje?
– Žinoma, kad mes siekiame savo programos ir koalicijos sutarties įgyvendinimo, ir joje yra aiškiai parašyta, kad koalicijos partneriai deda visas pastangas, kad šie klausimai būtų išspręsti. Nepaisant sudėtingo sprendimo priėmimo proceso, mes esame arčiausiai sprendimo priėmimo ir pokyčių, kiek tik Lietuva yra buvusi. Dar daugiau, dėl baudžiamųjų įstatymų, aš norėčiau pabrėžti ir šauktuką padėti, kad iki 2017 metų Lietuvoje galiojo gerokai liberalesnė tvarka negu yra dabar, kai nuo 2017 m. viskas nukeliavo į Baudžiamąjį kodeksą ir mes matome, kad 1000 žmonių kiekvienais metais yra kriminalizuoti.
– O kiek yra rezervo pokyčiams šio projekto tekste, nes, berods, tas pats Eugenijus Gentvilas kalba, kad klausimų kelia baudų dydžiai: 20 eurų už pirmąjį nusižengimą ir 200 eurų už pakartotinį. Jis sako, kad reikėtų solidesnių baudų, kiti teigia, kad reikia atskirti lengvuosius ir sunkiuosius narkotikus.
– Aš manau, kad viskas yra atviros diskusijos klausimas. Ir čia tikrai ne paskutinėje vietoje bus sveikatos politikų žodis, nes tos medžiagos yra nustatinėjamos, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir kiekiai yra nustatinėjami ministro įsakymu. Ir tai yra gerai, ir aš manau, kad visi susitelkę mes tikrai išspręsime šį klausimą.
– O dėl tokių klausimų eitumėte į žvalgybą su koalicijos partneriais? Konservatorių lyderis praėjusį šeštadienį jūsų partijos suvažiavime sakė, kad su Laisvės partija eitų į žvalgybą ir užsiminė, kad tokio pačio atsako tikėtųsi ir iš Laisvės partijos, kad džiaugtųsi tokį atsaką gavęs.
– Labai gražūs žodžiai nuskambėjo iš Tėvynės sąjungos pirmininko mūsų suvažiavime. Mes jaučiame daug bendrumo, bendrumo koalicijoje, bendrumo ne tik su Gabrieliumi Landsbergiu, bet ir su premjere Ingrida Šimonyte, Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte, tai, aš manau, kad mes ne tik eitume į žvalgybą, mes jau esame prisiėmę tokią atsakomybę. Mes savomis rankomis patyrėme sveikatos krizę, tad mes kartu jau labai daug patyrėme ir išgyvenome ir sprendimus kartu priėmėme. Mes jau esame sunkių situacijų ištestuoti.
– Taip pat Gabrielius Landsbergis susilaukė nemažai kritikos iš oponentų, kai, pabrėždamas Partnerystės įstatymo reikšmę, akcentavo Kovo 11-osios įvykį ir jo mastą. Kaip manote, kodėl kilo viešoji reakcija, ar jūs pati sutinkate tokiam prilyginimui ir įkontekstinimui?
– Man atrodo, kad tai, ką mes čia darome Vyriausybėje ir Seime, mes stengiamės, kad mūsų sprendimai būtų skirti Lietuvos ateičiai: ar tai būtų ekonominiai sprendimai ir reformos, kurių mes ėmėmės, ar tai būtų žmogaus teisių sprendimai. Šių sprendimų įkontekstinimas su įvykiais, nulėmusiais Lietuvos raidą – Kovo 11-ąja – man atrodo, kad tai buvo labai tinkama sąsaja. Iš esmės juk Kovo 11-oji leidžia diskutuoti apie tai, ką mes dabar kalbame, leidžia savarankiškai mąstyti ir, tiesą sakant, prisiimti lyderystę ir padėti kitiems, kurie tokios galimybės neturi. Manau, kad tai buvo tinkamas palyginimas, o tos reakcijos, kurias mes, kaip politikai, sukeliame, yra visiškai normalu, politikai yra žmonių renkami. Mes neturime visiems patikti. Yra žmonės, kurie suteikia mandatą, mes darome ką galime, kad tuos pokyčius kurtume.
– Jūs sakote, kad politikai sukelia reakcijas. O esamas įsibangavimas visuomenėje ir daugelio dėmesio sulaukęs nuomonių išsiskyrimas… Dėl ko jis atsirado? Dėl to, kad vertybės atnešamos naujos, ar kad tas vertybes atneša konkretūs asmenys, ar visgi reaguojantys yra už sukeltas bangas atsakingi?
– Man sunku pasakyti. Aš tiesiog matau, kad pandemija yra padariusi savo darbą. Žmonės yra truputį labiau įsielektrinę nei įprastai. Aš tikiuosi, kad mums sugrįžus į tą laisvesnį gyvenimą atsiras daugiau ramybės diskusijose ir pokalbiuose: ar tai būtų socialiniai tinklai, ar tai būtų Seimo salė, ar gatvė ir maršai.
– Jei jau apie maršus, tai opozicijos lyderis, komentuodamas Vilniaus savivaldybės sprendimus neleisti „Šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti dar vieno mitingo, sakė, kad tai demokratinis akibrokštas, kad Vilnius, priešingai nei skelbiasi, nėra visiems laisvas miestas. Kaip vertinate ir savivaldybės sprendimus, ir opozicijos lyderio išsakytus būgštavimus?
– Pradėkime nuo to, kad prieš kurį laiką įvyko masinis dešimties tūkstančių žmonių renginys, kuriame buvo proaktyviai siekiama nesilaikyti saugumo reikalavimų, elementarių higienos reikalavimų, kurie tuometiniam sergamumui esant buvo būtini. Tai buvo tiesiog spjūvis į veidą visiems verslininkams ir žmonėms, kurie 8 mėnesius ir gal daugiau laikėsi karantino reikalavimų, buvo uždarę savo veiklas, skiepijosi. Šio renginio organizatoriai visa tai nubraukė. Ir dabar jie pakartotinai bando kažką apgauti ir organizuoti tokius pačius renginius. Manau, kad savivaldybės žingsnis buvo teisingas, jei policija nenubaudžia renginio organizatorių, jeigu organizatoriai mano, kad tai yra normalu… Tai kažkas juk turi pasakyti stop. Kito žmogaus sveikatos sutrikdymas tikriausiai yra žmogaus teisių pažeidimas. Akivaizdu, kad ten buvo koronos židinys.
– Tai nemanote, kad tai yra visuomenės saviraiškos varžymas. Jūsų oponentai sako: štai Laisvės partijai ši idėja nepriimtina, tai ir neleidžia jos manifestuoti.
– Buvo surengtas mitingas, ir jų buvo ne vienas, jie gali būti rengiami, tačiau yra reikalavimai. Jeigu jų nesilaikoma, tai nežinau, kodėl reikėtų tai toleruoti. Truputį net šypseną kelia opozicijos lyderio susirūpinimas žmogaus teisėmis, kai matėme daugybę sprendimų, kai jis vadovavo ankstesnei Vyriausybei. Ten žmogaus teisės tikrai buvo ne pirmoje vietoje.
– O ką jūs turite galvoje konkrečiai?
– Ir tas pats karantinas tuo metu. Nepamirškime, kokie sekimo įstatymų projektai buvo nešami iš Vyriausybės, saviizoliacijos kontrolės ir panašiai.
– Pokalbį apibendrinkime jūsų, kaip ministrės, rūpesčiais šiuo metu.
– Aš noriu pasidžiaugti keletu dalykų. Nepaisant netobulos situacijos, kurioje pradėjome darbus, kai ką jau pavyko padaryti. Tas pats Galimybių pasas, nors ir kiek kontroversiškiau vertinama idėja, bet leido sugrąžinti daugybę žmonių į darbus. Šią savaitę Seime priėmėme gana svarią reformą – tai yra darbuotojų perkėlimo iš trečiųjų šalių investuotojų reforma, kuri, tiesą sakant, suteiks galimybę šimtams Baltarusijos verslų įsikurti Lietuvoje. Tai nebėra diskusija, tai yra padaryta.
Dar vienas dalykas. Gal ir kelia šypseną diskusijos dėl kosmoso, bet kosmoso technologijos mums padeda vystyti lazerių pramonę, robotiką, dirbtinį intelektą, aplinkos apsaugos technologijas.
Mūsų laukia dar daug reformų, ta pati inovacijų reforma, bet iš esmės mes privalome karantino diskusijas atidėti į šalį ir galvoti apie spartesnį Lietuvos augimą.
– O kaip sekasi diskusijas atidėti į šalį? Iš tos pačios opozicijos nemažai skriejo replikų, kad Vyriausybė nesugeba dirbti abiem rankomis, kad koncentruojamasi tik į vieną spektrą.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
– Mes gana sudėtingomis sąlygomis priimdavome sprendimus, kartais netobulus, bet juk tobulų ir negali būti. Bet situacija sprendžiasi ir mes matome, kad galėsime užbaigti karantiną. O kas galėjo būti geriau… Manau, kad tai iš istorinės perspektyvos įsivertinsime.
– Premjerė ir sveikatos apsaugos ministras yra sakę, kad bus dedamos pastangos, jog nepasikartotų toks ruduo, koks buvo po ankstesnės valdančiosios daugumos. Kas yra daroma, kad tikrai nebūtų analogiškos situacijos?
– Pirmas dalykas – būtina tęsti vakcinacijos kampaniją ir kviesti žmones skiepytis. Tai yra būtina sąlyga tam, kad mes rudenį neturėtume netikėtų atmainų. Mes vakcinų turime ir žmonės skiepijasi – tai yra gera žinia. Antras dalykas, mes turime Galimybių pasą. Taip, mes jį sukūrėme ir pasiūlėme, bet aš labai laukiu tos dienos, kada mes jį išjungsime. Bet jeigu taip nutiktų, kad mes turime kažkokią atmainą, apie kurią dar nežinome, mes galime panaudoti Galimybių pasą kaip karantino valdymo instrumentą.
– Ar manote, kad Galimybių paso prireiks vasarą, net jei karantinas bus nutrauktas birželiui pasibaigus?
– Nebūtinai. Kaip tik tuos sprendimus viduje diskutuojame, neatmetu galimybės, kad vasarą galėtume gyventi visiškoje laisvėje. Pati to norėčiau. Bet tai yra įrankis mūsų atsargoje, kuris galėtų būti galbūt įjungtas tada, kai reikia sprendimo.
– Tai jūs sakote, kad vasarą galėtume gyventi ir be Galimybių paso?
– Aš to labai norėčiau, kad mes galėtume karantiną atšaukti ir tikiuosi, kad tai bus padaryta. Vyriausybė netrukus priims tuos sprendimus, mes dar turime išsamiau padiskutuoti, atsižvelgiant į susirgimus ir atsižvelgiant į tai, kad ganėtinai sparčiai vyksta skiepijimas.
– Taigi vienas iš scenarijų yra, kad karantinas pasibaigė ir kartu pasibaigia Galimybių paso galiojimas?
– Žinoma, Galimybių pasas bus tikrai kažkada išjungtas.
– Bet ar jis bus sinchroniškai išjungtas su karantinu?
– Jis galėtų būti išjungtas kartu su karantinu, bet galutinius sprendimus, žinoma, priims Vyriausybė.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniaus Rotušės aikštėje vykstančiame Laisvės partijos suvažiavime sveikinimo žodžius tarė ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, kuris kalbėjo, kad esminis pokytis Laisvės partijai patekus į Seimą, buvo tai, kad jame esą atsirado daugiau šviesos.
„Aš sakyčiau, kad su jūsų atėjimu į Seimą atsirado daugiau šviesos, ir tai yra didžiulis pokytis“, – Laisvės partijos nariams kalbėjo konservatorių lyderis, kartu pažymėdamas, kad su tokiais koalicijos partneriais jis būtų pasirengęs eiti net į žvalgybą.
„Aš su jumis eičiau į žvalgybą. Jeigu kada nors ateis diena, jūs pasakysite, kad aš su kai kuriais iš jų (konservatorių – ELTA) irgi eičiau, tai būtų didžiausia dovana man ir mūsų artimiems žmonėms, kurie su jumis yra koalicijoje“, – sakė G. Landsbergis.
Tuo tarpu pati Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė džiaugėsi Lietuvos pasiekimais mokslo, inovacijų srityse bei pagyrė Laisvės partijos deleguotą susisiekimo ministrą Marių Skuodį, kurio pastangomis į Lietuvą buvo pritrauktos Elono Musko bendrovės „SpaceX“ investicijos.
„Bravo M. Skuodžiui ir komandai už lyderystę kviečiant Elono Musko „Starlink“ kompaniją žengti žingsnį Lietuvoje“, – džiaugėsi A. Armonaitė.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė taip pat pasiuntė žinutę ir Aliaksandro Lukašenkos režimo įkalintam opozicionieriui Ramanui Pratasevičiui.
„Kai tau viso labo 26-eri ir diktatorius pasitelkia visą jėgą, tarnybas, karinius lėktuvus tik tam, kad tave iškrapštytų iš lėktuvo, kuriuo tu skrendi, tai žinok, kad tavo veikla yra kur kas galingesnė už bet kokį žiaurumą, kuris prieš tave demonstruojamas“, – kalbėjo A. Armonaitė.
Suvažiavime taip pat kalbėjęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius partiečius tikino, kad būtent Laisvės partija yra vienintelė vienodai su pagarba traktuojanti visus žmones politinė jėga Lietuvoje.
„Labai noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra viena partija, kuri visus žmones traktuoja kaip lygiaverčius. Tai yra kalba ir apie seksualinę orientaciją, ir apie individualius poreikius, ir apie gyvenimą Vilniuje ar kitame mieste ar miestelyje. Man labai džiugu, kad čia jokių išlygų nebandoma daryti“, – sakė jis.
Sostinės vadovas savo kalboje taip pat sukritikavo ir opozicines parlamento frakcijas, kurios oponuodamos lyčiai neutralios Partnerystės įstatymui kalbėjo apie diskusijų šiuo klausimu trūkumą.
„Mano pasipiktinimas buvo tikrai labai didelis, kai išgirdau kitų truputėlį į kairę partijų papostringavimus apie tai, kad visko nepadarėme, nes šnekėtis daugiau reikėjo. Tai kur jūs buvote, kokioje žvejyboje, kai tos šnekos vyko“, – kalbėjo R. Šimašius.
Suvažiavime bus sprendžiama dėl partijos pirmininkės A. Armonaitės perrinkimo dar dvejų metų kadencijai bei vyks rinkimai į kitus partijos valdymo organus, narių politinės diskusijos.
A. Armonaitė šiuo metu eina ekonomikos ir inovacijų ministrės pareigas, ji į Seimą išrinkta Pasaulio lietuvių apygardoje. Politikės karjerą ji pradėjo su Liberalų sąjūdžiu (LRLS), kaip Vilniaus miesto tarybos narė, o 2016 metais buvo pirmai kadencijai išrinkta Seimo nare.
Tačiau ji ir Vilniaus meras R. Šimašius iš LRLS pasitraukė 2018 m. pabaigoje, kilus nesutarimams tarp partijos vadovybės ir mero komandos. Ginčai kilo dėl R. Šimašiaus pareikšto noro savivaldos rinkimuose dalyvauti steigiant komitetą, o ne su Liberalų sąjūdžiu.
Po pusmečio, 2019 m. birželio 1 d., buvo įsteigta Laisvės partija, kuri 2020 m. Seimo rinkimuose gavo 9 proc. palaikymą bei iškovojo 8 mandatus daugiamandatėje apygardoje bei 3 – vienmandatėse.
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seime praėjusį antradienį svarstant lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektą, abejonių parlamentarams sukėlė valdančiųjų sprendimas šį klausimą į darbotvarkę įtraukti likus mažiau nei dienai iki plenarinio posėdžio – pirmadienio vakarą. Šį sprendimą nevienareikšmiškai vertina ir politologai, svarstantys ar toks noras kuo greičiau balsuoti dėl Partnerystės projekto kilo iš pagrindinių iniciatorių Laisvės partijos ar didžiausios parlamentinės frakcijos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD).
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis mano, kad šis balsavimas nebuvo valdančiosios koalicijos pralaimėjimas, tačiau labiau Laisvės partijos nesėkmė. Būtent pastaroji partija, politologo nuomone, neįvertino proceso sudėtingumo bei išskirtinio pasirengimo poreikio.
„Man susidarė vaizdas, kad daugiau skubėjo Laisvės partija, negu kad koalicijos partneriai norėjo išspręsti šitą klausimą. Tai ko gero ne pralaimėjimas, tai nesėkmė. Matėsi, kad valdantieji bendrai, ne tik konservatoriai, bet ir Laisvės partija pirmoje eilėje norėjo šitą klausimą išspręsti vienu smūgiu. Deja, be išankstinio pasirengimo, be diskusijų šis klausimas vis dėl to įstrigo“, – Eltai kalbėjo L. Bielinis.
Tuo tarpu Klaipėdos universiteto (KU) politologas Saulius Šiliauskas taip pat stebėjosi tokiu valdančiųjų sprendimu, tačiau svarstė, kad tai greičiausiai buvo visų koalicijoje esančių projekto iniciatorių taktinis sprendimas, kurį lėmė noras Partnerystės klausimą galutinai išspręsti dar šioje pavasario sesijoje.
„Taip staigiai, šiomis dienomis, o ne kokio ten birželio mėnesio bėgyje pateikti pirmąją stadiją ko gero, kažin ar buvo Laisvės partijos taktinis sprendimas. Kad balsuoti čia ir dabar, ko gero buvo kažkokie konjunktūriniai paskaičiavimai vadovybės, kuri tai iniciavo, buvo apskaičiavimas priimti pateikimo stadijoje itin greitai“, – mano S. Šiliauskas. Didysis šeimos gynimo maršas 2021. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi KU politologas neatmeta, kad būtent konservatoriai buvo suinteresuoti kuo greičiau išspręsti šį klausimą. S. Šiliausko nuomone, visuomenėje kylantis pasipriešinimas, dar vienas planuotas „Šeimų maršas“ birželio mėnesį, jiems būtų pakenkę kur kas labiau, nei Laisvės partijai.
„TS-LKD ko gero pabandė išlaviruoti matydami įtampą ir ko gero pirminis jų apskaičiavimas buvo kaip nors prigesinti šitą „Šeimos maršo“ pratęsimą birželio viduryje, kadangi maršo organizatoriai maždaug buvo apskaičiavę, kad maždaug tomis dienomis bus pateikimo stadija“, – sakė S. Šiliauskas.
Po nesėkmingo balsavimo Seime įtampa dėl Partnerystės įstatymo niekur nedingo
KU politologas mano, kad praėjus nesėkmingam balsavimui įtampa dėl šio klausimo tiek visuomenėje, tiek tarp valdančiųjų išlieka, kadangi pats klausimas liko neišspręstas.
Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Aistros tarsi ir prigeso, bet ne taip, kaip tikėjosi prigesinti valdančioji TS-LKD. Jie matomai tikėjosi pritarus pirmai stadijai, tai buvo optimistinis ketinimas, priimti šį klausimą šioje sesijoje“, – teigė S. Šiliauskas.
Visgi L. Bielinis mano, kad ilgai užsitęsusi diskusija šiuo klausimu gali išvarginti pačius konservatorius, o priėmus šį įstatymą klausimas būtų uždarytas tiek sutarimo nerandančių konservatorių liberaliajame bei krikdemiškajame flanguose, tiek valdančiojoje koalicijoje apskritai.
„Priėmus būtų mažau diskusijų, nes savotiškai viskas yra išspręsta ir būtų pereita prie kitų klausimų, o dabartinėje situacijoje mes dar ilgai girdėsime daug visokiausių nesutarimų, priekaištų ir įtampa didės (…) diskusijos vyks, „guma tempsis“ ilgai, o tai reiškia, kad ir diskusija ir konfrontaciniai kalbėjimai iš abiejų pusių tęsis ilgiau. Aš manyčiau, kad tai savotiškai vargins valdančiuosius ir ypač konservatorius“, – mano VDU politologas.
TS-LKD nori išlaikyti europietiškos partijos įvaizdį, tačiau Vakaruose Partnerystė priimta visiškai kitame kontekste
Visgi L. Bielinis nemano, kad Partnerystės įstatymas buvo svarbus tik Laisvės partijai. Pasak jo, TS-LKD bando sukurti vakarietiškos konservatyvios partijos įvaizdį, todėl jie taip pat greičiausiai buvo suinteresuoti išspręsti šį klausimą.
„Didžiausias rūpestis buvo Laisvės partijos pusėje, bet konservatoriai savotiškai suinteresuoti, nes tame europiniame trende jie norėjo išlikti ir kažkokiu aspektu šitą klausimą taip pat reikėjo išspręsti“, – mano VDU politologas. Šeimo gynimo maršo dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau S. Šiliauskas pabrėžia, kad Europos valstybėse, kurios lyčiai neutralios Partnerystės ar netgi santuokos įstatymus priėmė prieš 15 ar 20 metų, vyravo visiškai kitoks ideologinis kontekstas. Pasak jo, šiuo metu tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje vis mažesnio populiarumo ir palaikymo susilaukia liberaliosios demokratijos idėjos, todėl ir Partnerystės įstatymą palaikyti Lietuvos konservatoriams tampa vis sudėtingiau.
„Kontekstas dabar yra truputi kitoks. Netgi priiminėjant panašius įstatymus kitose šalyse, visiškai kitoks, žymiai palankesnis liberaliajai demokratijai filosofinis, pasaulėžiūrinis kontekstas, negu jis yra dabar, praėjus 15-20 metų. Požiūris į liberalios demokratijos idėjas visiškai kitoks“, – tvirtina S. Šiliauskas, kartu pažymėdamas, kad šiuo klausimu susiskaldžiusi TS-LKD gali tapti kur kas mažiau patraukliu koalicijos partneriu kitoms dešiniųjų koalicijoje esančioms partijoms.
„Klausimas, kiek šita partija, kaip tokia susiskaldžiusi, gali toliau būti vertinama, kaip patikimas derybų partneris“, – svarstė KU politologas.
ELTA primena, kad Seime antradienį jau pateikimo stadijoje atmestas ir grąžintas tobulinti daugybę emocijų visuomenėje keliantis lyčiai neutralios Partnerystės įstatymo projektas. Iniciatyvą palaikė 63 parlamentarai, 58 balsavo prieš ir 7 susilaikė.
Ar girdėjote, naujai išrinkta Lietuvos valdžia, atsižvelgdama į savivaldybės veikėjų išsakytas abejones, blokuoja paminklo Antanui Smetonai statybos Vilniaus mieste užmanymą? Konkursas tokio paminklo sukūrimui įvyko, nugalėtojai aiškūs, ankstesnioji vyriausybė paskyrė solidžią pinigų sumą projekto įgyvendinimui, tačiau pasikeitus politinei padėčiai, kai visiems antilietuviškiems užmanymams jau yra suteikiamas didesnis ar mažesnis stogas naujai suformuotoje vyriausybėje, Laisvės partijos entuziastai su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje sako „stop“.
R. Šimašius atitaria tiesiai šviesiai, kad neva tokio paminklo Vilniuje idėja turėtų būti vertinama skeptiškai, nes Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas. Jeigu dar nesupratote, klausykite toliau: R.Šimašius tarsi ir neprieštarauja, kad toks paminklas būtų statomas kažkur kitur Lietuvoje, tačiau Vilniui toks memorialinis akcentas, suprask, yra netinkamas kaip nejaukus svetimkūnis, mažiausiai kaip disonansas kosmopolitinei miesto dvasiai. Kitaip tariant, tai, kas tinka nutolusiai Lietuvai, netinka Vilniui, nes Vilnius yra Lietuvos užribis, yra partijos, kuri siekia išlaisvinti Lietuvą nuo Lietuvos, draustinis.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Geriau įsižiūrėję pastebėtume, kad Vilnius vis tik nėra toks totaliai kosmopolitinis miestas, koks galėtų būti pagal idėją (tobulumui ribų nėra), todėl kyla realus pavojus, kad dabartinis Vilniaus meras, turėdamas išaugusį palaikymą iš vyriausybės pusės, su dar didesniu įkvėpimu puls tobulinti miesto gyvenimą kosmopolitiškumo linkme, šalindamas iš miesto istorijos ir dabartinės saviraiškos bet kokius lietuviškos dvasios užsilikusius pėdsakus.
Dar geriau įsižiūrėję pastebėtume ir tai, kad pats R Šimašius pagal savo veiklos rezultatus yra lengviausiai atpažįstamas kaip užsilikęs Liucijano Želigovskio vietininkas Lietuvos sostinėje.
Jeigu suvestume į vieną krūvą visus Juzefo Pilsudskio garbei pastatytus paminklus Lenkijoje, o ir Lietuvoje, susiformuotų galinga maršalkų armija (neduokDie, kad tik neprisisapnuotų). Žinia, ne gausybėje yra esmė, štai ir Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis atitaria, kad J.Pilsudskis tiesiog yra didysis lenkas. Taigi – ar panašaus statuso ir istorinės reikšmės mūsų tautai Antanas Smetona yra tiesiog mažasis lietuvis, a? Ar A. Smetona buvo mažesnis savo šalies patriotas nei J.Pilsudskis – savo? Ką apie tai galiausia galvoja tautinės mažumos Lietuvoje? Kad ir kaip ten būtų, lyginant su kareiviško kirpimo autoritaru J.Pilsudskiu, kuris net dorai nežinojo, kas jis toks yra – lietuvis ar lenkas, A. Smetona buvo pagal aukščiausius europietiškus standartu išsilavinęs žmogus, Platono vertėjas iš senovės graikų kalbos į lietuvių, kitaip tariant, apsišvietusiu autoritaru.
Prezidentas Antanas Smetona
Laisvės partijos su R.Šimašiumi priešakyje politinės išminties dėlionė yra labai paprasta, siekiant mažumų balsais užsitikrinti tokią sąlyginę daugumą, kuri leistų laimėti vienus ar kitus rinkimus. Galiausiai visos daugumos susideda iš mažumų vienu ar kitu aspektu, ar ne? Tačiau bėda ta, kad mechaniškai laikantis šio principo, tokios stabilios daugumos Lietuvoje kaip etninė lietuvių dauguma arba, tarkime, konstitucinės šeimos sampratos palaikytojų skaitlingumu dominuojanti masė yra stumiamos į pogrindį, viešojo gyvenimo erdves atveriant mažumų subkultūrų pasidauginimui šiltadaržio sąlygomis. Nepliupkite niekų, dabar galios pozicijos neabejotinai yra mažumų subkultūrų puoselėtojų rankose!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mažumos nėra blogis, blogis yra daugumos išstūmimo faktorius, darantis visuomenė pažeidžiamą, vidujai nugalėtą. Taip pat ir masių sukilimas nėra joks gėris, o greičiau neišvengiamas blogis, kai yra pažeidžiamas balansas ir vargšui žmogeliui nieko daugiau nelieka. Tačiau, kaip atrodo, ir mums aptariama tema nelieka nieko kito kaip, tarkime, pabandyti atstatyti judėjimo „Vilniui vaduoti sąjunga“ veiklą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip įsivaizduoju, tokio judėjimo priešakyje stojantys žmonės šįkart galėtų sėkmingai susigrumti rinkimuose dėl mero posto su Laisvės partijos statytiniu, inicijuotų išsilaisvinimo nuo Laisvės partijos antilietuviškų iniciatyvų kampanijos pradžią (kas be ko, tai galėtų būti ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Juozaitis, ar kas nors iš jaunųjų jų pasekėjų). Kaip jau sakiau, neapleidžia didinga nuojauta, kad šįkart lydėtų sėkmė, ne kitaip! Jeigu pažadate neprasiplepėti, patikėsiu jums paslapčių paslaptį, kad ir R.Šimašius yra mūsų žmogus, nes didele dalimi jo daromi sprendimai vis labiau piktina dideles žmonių mases ir leidžia mobilizuotis vadinamajai daugumai.
X
Kas tai yra – socialinė lytis, – klausias Mažylis?
Tai yra tokia žmogaus dekonstrukcija, kai eliminuojami priekiniai lytiniai organai ir hiperbolizuojami užpakaliniai, politikos svorio centrą perkeliant į užpakalį, – nevyniodamas žodžių į vatą atitaria Didžiulis.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
X
Laisvė paprastai yra apibrėžiama kaip laisvė „už ką“ ir laisvė „prieš ką“. Už ką ir prieš ką yra Laisvės partija?
Laisvės partija yra prieš laisvą lietuvių tautos saviraišką ir tautinį sąmoningumą, prieš istorinės atminties puoselėjimą, prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą ir drauge už narkotikų vartojimo dekriminalizavimą, už totalinę cenzūrą ir „Jedinstvos“ refleksų atgaivinimą.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad įsismarkavusiosiose diskusijose dėl Stambulo konvencijos ar partnerystės įstatymo kartais galėtų įsikišti ir teisėsauga.
„Man kelia nerimą asmeniškumai. Jie kartais perauga į grasinamą toną. Todėl tikrai tai reikėtų stabdyti. Kai kuriais atvejais (tą daryti galėtų – ELTA) gal ir teisėsauga. Nereikia leisti įsibėgėti diskusijai, kad ji taptų pilietiniu karu“, – po susitikimo su prezidentu antradienį žurnalistams sakė užsienio reikalų ministras.
G. Landsbergis taip pat pakomentavo ir tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda diskusijoje dėl Stambulo konvencijos pareiškė stojantis į užsipulto kunigo Algirdo Toliato pusę. G. Landsbergis, kaip ir premjerė Ingrida Šimonytė, ragino atsižvelgti į tai, kad viešojoje erdvėje įžeidimų ar net grasinimų susilaukė ir kita pusė – pirmiausiai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
„Mano supratimu, diskusija turi būti ne apie vieną ar kitą pusę ir ne apie vieną ar kitą asmenį. Dėl to, kad įžeidimų ir karčių žodžių, ir netgi grasinimų skrieja gal net daugiau į Seimo pusę ir žmonėms, kurie ten kelia klausimus – ponui Raskevičiui. Aš sakyčiau, kad pirmiausiai reiktų deeskaluoti temą ir pradėti tęsti diskusiją apie klausimo turinį: dėl ko Lietuvai reikalinga ši konvencija, kodėl ją reikia ratifikuoti, kokias papildomas apsaugas žmonėms ji suteiktų – jeigu suteiktų“, – sakė G. Landsbergis.
G. Landsbergis, paklaustas žurnalistų, ar ketina palaikyti Laisvės partijos ruošiamą įstatymo projektą, numatantį ir tos pačios lyties asmenų partnerystės galimybę, atsakyti negalėjo. Pasak politiko, pačią instituto idėją jis palaiko, tačiau ar palaikys konkrečiai patį įstatymą, dar pasakyti negalintis, nes jo nėra matęs.
„Aš paties įstatymo dar nemačiau. Neįsivaizduoju, koks bus galutinis jo variantas pateiktas Seimui. Jeigu jis bus tinkamas – aš patį tokį institutą palaikau“, – teigė G. Landsbergis.
Pirmadienį šalies vadovas G. Nausėda, reaguodamas į dėl Stambulo konvencijos kilusias diskusijas, pareiškė, kad stoja į kunigo A. Toliato pusę.
„Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija – žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius ir tai daryti kartais šlykščia forma… Jie laiko save nebaudžiamais. Manau, kad su šituo mes neturime taikstytis, ir šiandien aš stoju į gerbiamo kunigo Toliato pusę pirmiausia todėl, kad aš stoju į jo kaip žmogaus pusę. O kokiai jis atstovauja pozicijai – tai yra išvestinis klausimas. Dėl pozicijų mes galime diskutuoti, tačiau darykime tai pagarbiai vienas kitam“, – sakė G. Nausėda ir nesiryžo atskleisti, kokia jo asmeninė nuomonė dėl Stambulo konvencijos.
Tuo tarpu I. Šimonytė pastarąją savaitę Eltai duotame interviu teigė, kad nors pati ir nepritaria Bažnyčios pozicijai dėl Stambulo konvencijos ar dėl partnerystės įstatymo, kunigas Algirdas Toliatas, pažymi ji, buvo nepagrįstai užsipultas. Politikės teigimu, labai svarbu, kad visi dalyvaujantys šioje diskusijoje kalbėtų argumentų kalba.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Laikotarpis tarp šv. Kalėdų ir Naujų Metų visada būdavo lyg nesibaigianti šventė. Šv.Kalėdos, bent Lietuvoje, daugiau Šeimos šventė, o Naujieji tai linksmybės su draugais. Ir dar netikėkite mitu, kad sovietiniais metais nešvęsdavome šv.Kalėdų. Bent jau mano jaunystėje visi švęsdavome. Tiesa, tai nebuvo oficiali šventė.
Deja, šiais metais jas švenčiame ne taip, kaip visada. Daug Šeimų negalėjo susirinkti prie tradicinio, beje, tik pas lietuvius ir lenkus tokio Kūčių stalo. Mūsų ilgamažią tradiciją pakoregavo net akimi nematomas, virusas. Jis neleis per daug linksmintis ir per Naujuosius. Liūdna, kad taip nutiko. Gaila tų, kurie mus paliko. O mus į neviltį varo nežinia, kada tai baigsis.
Vilties žiburėlis, nors silpnas, bet sužibo. Pirmoji vakcina pasiekė Lietuvą. Tačiau kasdieną skelbiamos ligos ir mirčių suvestinės lyg iš karo fronto, deja, optimizmo nesuteikia. Nesuteikia optimizmo ir tai, kad masinis vakcinavimas galimai Lietuvą pasieks tik ankstyvą pavasarį. Pesimistas sakys, kaip vėlai, optimistas atsidusęs tars, vis tik geriau nei nieko. Tikrai labai gera šventinė dovana ta vakcina. Niekas nežinome, kiek ji padės, bet mums, Žmonėms, šiais ilgais vakarais, reikia nors turuptėlio Vilties. Jeigu pasiseks, o aš tuo tikiu, tai bus ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir žmonijos mokslo triumfas, kad tai padaryta per tokį neįmanomai trumpą laiką. Tai pativirtins nuostatą, kad žmonės nuoširdžiai ir pasiaukojamai kartu veikdami vis tik daug gali pasiekti.
Suprantama, bet koks dirbtinas žmogaus veiklos suvaržymas mus suerzina. Kai reikia dirbti, veikti, mes dažnai skundžiamės, kad pavargstame, jau atsibodo. Bet tik reikia nebedirbti (arba padaryti ilgesnę pauzę), o ypač dar ir bendrauti tik, kaip vienas pažįstamas taikliai pavadino… tolimuoju būdu… prasideda iš visų pakampių lysti įvairios blogos mintys ir depresinių ligų padaugėja. Dar žiemos nei šiokios nei tokios. Akyvaizdžiai klimatas kinta. Ir matomai, ne be mūsų pačių neapgalvotos ir savanaudiškos veiklos. Vis tik taip norisi baltų švenčių. Baltų ne tik Gamtoje, mūsų gyvenimuose, bet ir daugiau pozityvo bei geranoriškumo mūsų bendrystėje.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kviečiu visus, kurie mane skaitys, susimastyti dėl tokio akyvaizdaus ir paprasto dalyko. O kaip mes turėdami tokią grąžią Tėvynę, su jos nuostabia Gamta (žalia, nei per šalta, nei per šilta, o kiek ežarų…), gan darbsčiais ir išradingais žmonėmis galime prasmingai ir laimingai gyventi. Bet taip nesugebame. O juk trūksta tik kelių esminių dalykų: pirma norėti ir pabandyti tartis, o antra, prie dabartinių mokslo ir aukštųjų technologijų suteikiamų galimybių, pradėti palaipsniu keisti labai žmonėms trukdantį charakterio bruožą – gobšumą. Juk ateiname į šį pasaulį nuogi ir taip pat iš jo išeiname. Juk visos problemos prasideda būtent nuo šių dviejų esminių dalykų. Ir jeigu dėl antro yra sunkus ir ilgas kelias, nors ne beviltiškas. Tai susitarimas ne tik įmanomas, bet ir išbandytas.
Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neminėsiu daug valstybių, bet tai visu pilnumu veikia Šveicarijoje. Kai man tarptautinėje konferencijoje teko paklausti jų atstovo… o kaip jums pasisekė pasiekti, kad Šveicarija daugelyje sričių pirmauja? Jis atsakė labai lakoniškai … mums pasisekė – SUSITARTI! Štai sėkmės receptas. Bet negi mums, lietuviams, tai misija neįmanoma? Tikrai tikiu, kad galime. Reikia tik tam pasiryžti, gal net kai kam pasiaukoti, ne pinigais, o arogancija, kai kam ją apmažinti arba bent suvaldyti. Imkime, kad ir rinkimus. Juose dalyvauja daug žmonių. Savaime aišku, kad juos laimės tik dalis. Tai gal nereikia laimėtojams tyčiotis iš pralaimėjusių, nes kitą kartą jūs būsite jų vietoje. Tarp kitko, toje pačioje Šveicarijoje, parlamente nėra pozicijos ir opozicijos, visas parlamentas darniai dirba valstybei, kaip ir dažni ten vykstantys referendumai. Tarp kitko, prieš šimtą metų joje gyveno tik 3 milijonai gyventojų, kaip dabar Lietuvoje ir šalis buvo gan atsilikusi. Šiandien jų yra 8 milijonai ir, duok Dieve, mums tokio pragyvenimo lygio.
Nors nenoriu nieko blogo rašyti apie apie dabartinę valdančiąją daugumą. To pasistengsiu nedaryti. Pateiksiu jiems tik kelis nieko nekainuojančius patarimus. Pirmas gal pavėluotas, bet vis tik reikalingas ateičiai. Mane gan sujaudino ir ne tik sujaudino, bet net suglumino pats valdžios perdavimas. Tiesiai pasakysiu – jis buvo piktas. Piktas iš abiejų pusių. Vieni įsižeidė, kad pralaimėjo rinkimus, o kiti gan nesolidžiai visas pandemijos bėdas bandė ir dar kartais bando suversti buvusiems. Nepadarė šio, nepadarė ano ir pan… Buvusi valdžia darė ir padarė daug naudingo, ką buvo galima padaryti tokioje nežinomoje situacijoje. Lietuva pasirodė nei blogiau, nei geriau kaip ženkliai turtingesnės ir didesnės valstybės. Be to, būkim teisingi, dabartinė dauguma būdama opozicijoje be kritikos ir trukdymo nelabai prisidėjo prie situacijos suvaldymo. Išvis manau, kad blogas tonas – rinktis politinius dividendus, kai žmonės ne tik masiškai serga, bet ir miršta. Čia privalome pamiršti pozicijas, opozicijas ir prisiminti, kad esame tik žmones. Ir kad bet kuriuo momentu galime tapti tais pačiais ligoniais. Lai tai bus rimta pamoka mums visiems. Gal nors ją įsisavinsime.
Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat negaliu nepasidalinti su platesnia auditorija mintimi, kuri mano supratimu yra ne tiek politinė, kiek egzistencinė. Norint susitarti, reikia kažkam pradėti tartis. Atėjusi valdančioji dauguma, bent pradžioje garsiai pareiškė, kad ji ves tik skaidrią ir moralią politiką. Deja, pasakė ir pamiršo. Per patį pandemijos įkarštį, skubos tvarka, Seime pradedami prastuminėti, mano supratimu, net korupcija atsiduodantys įstatymai. Negi šiandien Lietuvoje tokia gera aplinka, kas liečia narkomaniją ir ypač narkotikų platinimą, kad tokiu sunkiu visai šaliai metu Seimas skuba spręsti šią, jų supratimu, pačią svarbiausią valstybei problemą. Kitos išpręstos liko, tik ši. Tačiau ar ši problema, kaip bandoma ją pateikti tokia nekalta.
Kalėdinis traukinukas. Prieš penkerius metus. Vytauto Visocko nuotr.
Iš karto prisipažinsiu, esu už kanapių legalizavimą medicininiams tikslams. Man net keista, kodėl to nepadarė ,,valstiečiai“. Tačiau po ne visiems suprantamu terminu „mažų narkotikų kiekio dekriminalizavimu“ slypi daug viešai neatskleistų dalykų. Visų pirma kalbama apie visus narkotikus. Man specialistai yra aiškinę, kad ypač jauname amžiuje panaudojus sintetinių narkotikų pora dozių jau galima tapti nuo jų priklausomu. Ponia „Laisvės“ partijos pirmininkė, Seimo narė ir ministrė Aušrinė Armonaitė viešai pareiškė, kad narkomanus reikia gydyti, o ne į kalėjimus sodinti. Gan įdomi mintis. Tai gal paprasčiau jiems tiesiog leisti pasirinkti. Jeigu naudoja narkotikus – lai miršta, o jei mirti nenori, lai nenaudoja. Sakysite, nehumaniška, bet ar humaniška tai, kas siūloma. Juk ši įstatymo pataisa ne tiek liečia narkomanus, kiek prekeivius. Jie prekiaudami nesinešioja po kilogramą, o būtent tarp jaunimo platina mažas dozes. Ir jiems ta 100€ bauda, jų nuo šio labai pelningo verslo, neatbaidys. Be to, garantuotai prasidės spekuliacija, o kas yra mažos dozės (kiekiai). Tačiau čia jau detalės, į kurias turi būti paruošti atsakymai prieš keičiant įstatymą. Deja, to padaryta nebuvo, bent viešai.
Prieš keičiant, ne šiaip sau dėl malonumo priimtą įsatymą, pradžioje matomai būtina, kaip minimum:
1) Pasitarti su specialistais, taip pat su NVO, kaip asociacija „Tėvai prieš narkotikus“ ir pan; To padaryta nebuvo.
2) Organizuoti Seime, kad ir nuotoliniu būdu diskusiją su visuomene „už“ ir ,,prieš“. Taip pat, kiek žinau, nebuvo.
3) Numatyti alternatyvius valstybės insitucijų veiksmus, o kas bus daroma, kad narkomanija mažėtų. Žinoma, jeigu autoriai sąžingai siekia šio tikslo. Dabartinis jų elgesys kelia pagrįstas abejones.
4) Būtinai turėti teigiamą teisėsaugos institucijų tokios iniciatyvos vertinimą ir viešai jį paskelbti.
5) Viešai turi būti paskebtas antikorupcinis šios iniciatyvos vertinimas, nes kievienam teisės aktui jis būtinas.
Narkotikai
Manau, ženkliai prasmingiau pasielgtų „Laisvės“ partijos frakcija Seime ir jai pritariantys, jeigu rimtai užsiimtų narkotikų naudojimo mažinimo kompleksinių priemonių rengimu ir jų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimu. Tai daryti būtina, nes narkomanija Lietuvoje ne mažėja. Ir abejotina, kad ji sumažėtų palengvinus jų įsigijimo kelius.
Tai tik vienas pavyzdys, kaip nepasiruošus ir neišdiskutavus galima sugadinti gal ir sąžiningą iniciatyvą. Nors abejotina, kad būtent taip yra. Nes dabartinis elgesys ir nepamatuotas skubotumas mums šnabžda visai ką kita. Siekiant tikrai vykdyti moralią ir skaidrią politiką vien lozungų negana, tam reikia ir adekvačių veiksmų. Ir taip visame kame. Jeigu taip darysime, gal nors po truputį ir pradėtume elgtis civilizuotai bei pagarbiai visos bendruomenės atžvilgiu. Nauji dalykai, kaip ir naujas elgesys neatsiranda savaime. Tai turi kažkas pradėti daryti. O kas jei ne jaunimas. Jie juk dar nesugadinti!?
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl to, kad jeigu karantino sugriežtinimai neužtikrins padėties pagerėjimo, gali būti griebiamasi dar radikalesnių priemonių ir, tarkime, įvedama komendanto valanda. Ta pačia proga paprastai pastebima, kad komendanto valanda gali būti įvedama tik Seimui priėmus įstatymą dėl Nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo.
Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelė dalis tų laisvo judėjimo laike ir erdvėje apribojimų, kuriuos bendrai paėmus vadiname komendanto valanda, mūsų padangėje jau galioja, taigi neaišku – kodėl tokių apribojimų dar didesnio sugriežtinimo ir pratęsimo į naktinį laiką užmanymas turi būti siejamas su nepaprastosios padėties įvedimu mūsų šalyje? Jeigu tai yra tik verbalinis nesusipratimas, komendanto valandą pavadinkime kraštutinai apriboto judėjimo ar sustiprintos ramybės valanda – ir baigtas kriukis!
Šioje neprastoje situacijoje daug ką paaiškina naujosios Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, kuri, kaip išaiškėjo, nenulaiko liežuvio ir yra linkusi prasiplepėti labiau nei reikėtų interviu apie karantino metu iškylančias teisines kolizijas (delfi.lt; „Apie planą, kurio įvedimo geriau neprisišaukti: išeiti iš namų būtų galima tik su leidimais, lauktų ir kiti ribojimai). Ogi naujoji Lietuvos politikos žvaigždė, ilgiau nepalaukusi, skelbia, kad dalinės nepaprastosios padėties nebūna, taigi, įvedus nepaprastą padėtį, kartu su judėjimo apribojimo nuostatų paketu, vadinamu komendanto valanda, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas ir kitos žmogaus konstitucinės teisės.
Ne. Ne. Ne
Kaip galima įsivaizduoti, su komendanto valandos paskelbimu mes kaip būtiną priedą turėtume gauti cenzūros įvedimą, žodžio ir sąžinės laisvės apribojimus, jeigu ne šaudymą vietoje pagal karo meto įstatymą. Tačiau nevalingai kyla klausimas – ar, tarkime, susirašinėjimo elektroninėje erdvėje slaptumo garantijų panaikinimas gali padėti efektyviau kovoti prieš pandemiją, užkardinti viruso plitimo kelius? Jeigu taip būtų, tai reikėtų uždrausti ir nuotolinį bendravimą, kur tarpsta visa galybė truputėlį kitokios prigimties virusų.
Kad ir kaip ten būtų, žodžio laisvės užtikrinimas greičiau yra kovos prieš pandemiją sėkmės laidininkas nei trukdis, nežiūrint to, jog valdžioje užsibarikadavusiems ne visados patinka žmonių priekaištai, taip pat ir išsakomos pastabos dėl padarytų klaidų, bandant įveikti pandemijos sunkumus (kai žodis „ekspertas“ tampa parazitiniu, be saiko kartojamu žodžiu, galima daryti prielaidą, kad tokioje verbalinio nuopuolio aplinkoje demokratijos refleksai jau yra didesniu ar mažesniu laipsniu pažeisti).
Kaip atrodo, E. Dobrovolska yra įsitikinusi, jog negali būti pusinės neprastosios padėties, panašiai kaip moteris negali būti nėščia tik iš dalies, trupučiuką, nepilna apimtimi. Kitas klausimas, ar toks įsitikinimas kyla iš kvailumo, ar yra blogos valios užkrešėjimo pasekmė? Tarkime, šiuo atveju buvo norima tik pagąsdinti, panašiai kaip tėvai perspėja vaikus dėl gręsiančios bausmės už nepaklusnumą (valdžia yra tėvai ar dievai, o Dobrovolska – didžioji motina?). Tačiau net ir geriausiu atveju tokie papezėjimai žemina Lietuvos valstybę, užtraukia šešėlį naujajai valdžios koalicijai, taigi E. Doblovolskos bendražygiai tarsi ir patys turėtų būti suinteresuoti, kad naujoji Teisingumo ministrė savo gražbylystės dovanomis su populiacija dalintųsi kuo rečiau.
Informacinių technologijų išplitimo eroje net ir giliausius demokratinius instinktus turinčios šalys kartais ima ir pradeda dreifuoti totalitarizmo ar kvazitotalitarizmo linkme. Neprarandame vilties, kad svarbiausias priešnuodis prieš tokias patologines tendencijas yra politinės kultūros išplėtojimas, kai, stojant prieš apsinuoginusius antidemokratinius refleksus, tos pačios politinės kultūros esame įpareigojami kalbėti nekultūringai.
Kur nuves Tėvynės Sąjungos kelias, išėjus obuoliauti su Laisvės partija? Žinia, apie dabartinės konsistencijos Lietuvos konservatorius geros valios žmogui nesunku bus pasakyti ir daug gero, tačiau kalbėti apie jų demokratinius instinktus gali tik nepataisomas anekdotų pasakotojas.
Leiskite pacituoti BNS pranešimą ištisai, nes čia yra kaip tik tas atvejis, kai iš dainos žodžių neįmanoma išmesti. Dar daugiau, – norėčiau kursyvu paryškinti šią žinutę, nes, kaip atrodo, čia skelbiama apie naujųjų istorinių laikų pradžią.
Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl buvusio kandidato į Seimą įžeidžiamų pasisakymų apie LGBT žmones per nacionalinio transliuotojo LRT eteryje vykusius debatus, BNS ketvirtadienį patvirtino prokuratūros atstovė.
Policija iš pradžių buvo atsisakiusi pradėti tyrimą dėl galimo neapykantos kurstymo Lietuvos liaudies partijos kandidato Pranciškaus Valicko pasisakymuose, bet šį sprendimą pakeitė prokuroras Justas Laucius.
Prokuroras nusprendė, kad neatlikus ikiteisminio tyrimo „negalima padaryti vienareikšmiškos išvados“, kad pasisakymais nebuvo kurstoma neapykanta, BNS sakė prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė.
Skundą teisėsaugai kitą dieną po debatų pateikė Laisvės partijos kandidatai į Seimą Tomas Vytautas Raskevičius ir Evelina Dobrovolska. Jie abu buvo išrinkti į parlamentą.
Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja BNS patvirtino, kad policijos pareigūnai buvo atsisakę pradėti ikiteisminį tyrimą, jos teigimu, pareigūnai nenurodė priežasčių.
Rugsėjo 23 dieną LRT studijoje vykusių debatų metu P. Valickas homoseksualius žmones vadino „pederastais“, „iškrypėliais“, teigė, kad jei jiems bus leidžiama įsivaikinti vaikus, jie „galės juos kankinti, išnaudoti, žaginti“ ir tvirtino, kad tokiu būdu bandoma prastumti „pedofilijos organizavimą“.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą, tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar diskriminuoti grupę žmonių ar jai priklausantį žmogų, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu ar laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Lietuvos liaudies partija Seimo rinkimuose surinko mažiausiai balsų iš visų partijų – 0,25 proc. P. Valickas į Seimą nebuvo išrinktas https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1275119/prokuratura-pradejo-tyrima-del-kandidato-i-seima-pasisakymu-lrt-eteryje-apie-lgbt-zmones.
Niekaip negaliu įsidėmėti žmonių, padavusių šį skundą, pavardžių, tačiau jie lengvai atpažįstami vizualiai: tai tas pats vyrukas, kuris skelbiasi esantis profesionaliu gėjumi, o moterį nesunku identifikuoti pagal tatuiruotę ant krūtinės. Žinia, ši moteris su tatuiruote ant krūtinės yra laikoma kandidate į Teisingumo ministrus.
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.
Apie homoseksualus reikėtų kalbėti tik gerai arba nieko, o tie, kurie įsidrąsinę yra bandę paatvirauti šia tema interneto tyruose, gerai žino, kad už šiurkščią nuomonę apie netradicinės lytinės orientacijos personažus policija atima kompiuterį ir uždeda piniginę baudą. Kita vertus, siūlau stabtelėti, įkvėpti oro ir susivokti, kad gyvename didelio kultūrinio perversmo išvakarėse, nes pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje teisminis persekiojimas pradedamas dėl išsakytos oficialių politinių debatų metu visuomeninio transliuotojo eteryje nuomonės. Kaip dabar išaiškėjo, politinės nuomonės rinkimų debatų metu rubrika neapsaugo nuo cenzūros kišimosi ir policinio persekiojimo.
Laisvės partija dar neapšilo kojų valdžioje, o jau rodo savo iltis. Kas bus po metų kitų, jeigu įvykiai rutuliosis tokiu tempu; ar nereikės, tarkime, heteroseksualų poroms muštis į krutinę ir atsiprašinėti valstybės dėl savo politiškai nekorektiškų seksualinių papročių? Teisybės dėlei reikia pastebėti ir tai, kad užpakalio temą politiškai sureikšmino Laisvės partija, o Liaudies partija pasivadinę nevykėliai savo ruoštu sureagavo į tokį dalyko supolitinimą pernelyg liaudiškai…
Nenuostabu, kad teisminiam persekiojimui šioje istorijoje žalią šviesą uždegė bebaimis prokuroras Justas Laucius, andai ilgai mūčijęs, (jeigu nemeluoja to meto spauda, net su Putino emisarų pagalba) tokią Eglę Kusaitę. Kaip atrodo bent man, prokuroras J.Laucius dėl savo karjeros galėtų padaryti viską, net įsisūnyti ar įsidukrinti homoseksualų šeimoje.
Jeigu prisimenate, Didžiosios Britanijos popmuzikos žvaigždė Eltonas Johnas su savo parteriu Davidu Furnishu krykštavo ant kiekvieno kampo, kad neva tuoj, jau tuos įsisūnys nuostabų berniuką iš Afrikos. Tačiau – neišdegė, tikriausiai neleido tarnybos. Neabejoju, kad pažangiosios vaiko teisių apsaugo tarnybos Lietuvoje pirmai progai pasitaikius surengtų parodomąsias našlaičių įvaikinimo homoseksualų šeimose akcijas.
Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos garsusis prancūzų filosofas Michelis Foucault daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria ir masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui, nes jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros ypatybes.
Sokratas yra pirmasis iš žinomų to laikmečio žmonių, pasisakęs prieš gėdingą pederastijos reiškinį, tvirtinęs, kad tokie meilikautojai, t. y pederastai yra vilkai ėriuko kailyje.
Dar baisiau būtų, jeigu tokie meilikautojai apsigobtų dar ir teisingumo mantija.
Ar sakote, kad pederastija ir homoseksuali vyrų tarpusavio meilė yra visiškai skirtingi dalykai? Jūs esate absoliučiai teisūs, nežiūrint net tos detalės, kad užpakalis, duotas žmogui tuštintis, aptariamais atvejais yra labai panašiai traktuojamas kaip lytinio tenkinimo ar pasitenkinimo organas.
Valdančiąją daugumą formuojanti Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija pirmadienį ketina pasirašyti koalicinę sutartį.
Šeštadienį susitarimą dėl koalicijos formavimo ir prioritetinių darbų vienbalsiai patvirtino TS-LKD prezidiumas.
„TS-LKD bendruomenė vieningai patvirtino koalicinio susitarimo dokumentą. Tikime, kad šis susitarimas padės pamatus rimtiems darbams, kuriais sustiprinsime Lietuvos valstybę ir atkursime žmonių pasitikėjimą“, – sakė TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Penktadienį šiam susitarimui pritarė Laisvės partijos Politinė taryba.
Pasak dešiniųjų partijų buriamos koalicijos lyderės Ingridos Šimonytės, pirmadienį dar nebus paskelbtos pavardės asmenų, pretenduojančių užimti postus Vyriausybėje ir Seime.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) taryba pritarė susitarimui dėl koalicijos formavimo ir prioritetinių darbų su Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija.
Prieš tai dokumentą vienbalsiai patvirtino TS-LKD prezidiumas.
„TS-LKD bendruomenė vieningai patvirtino koalicinio susitarimo dokumentą. Tikime, kad šis susitarimas padės pamatus rimtiems darbams, kuriais sustiprinsime Lietuvos valstybę ir atkursime žmonių pasitikėjimą“, – sako TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Penktadienį šiam susitarimui pritarė Laisvės partijos Politinė taryba.
Koalicijos susitarimą tarp TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos planuojama pasirašyti ateinantį pirmadienį.
Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.
Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..
I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.
Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.
Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.
Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.
Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.
Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“.
Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.
Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.
Batai. Slaptai.lt nuotr.
Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.
Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Valdančiąją daugumą formuojančios politinės jėgos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija – ketvirtadienį pradės derinti koalicijos sutarties ir būsimos Vyriausybės programos nuostatas.
Šios partijos kartu iš viso turi 74 mandatus naujajame Seime. Deklaracijoje, skelbiančioje apie koalicijos formavimo derybas, taip pat numatyta, kad premjerės pareigas eitų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
Liberalų sąjūdis yra pareiškęs pageidavimą dėl trijų ministrų kėdžių – aplinkos, ekonomikos ir inovacijų bei švietimo, mokslo ir sporto. Liberalai taip pat yra viešai sakę, kad norėtų deleguoti ir Seimo pirmininką.
Laisvės partija yra skelbusi, kad norėtų veikti švietimo, ekonomikos, žmogaus teisių srityje.
Savo ruožtu TS-LKD trečiadienį vakare pranešė, kad partijos derybininkai bus konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir rinkimų sąrašo lyderė I. Šimonytė. Jie taip pat pranešė apie pagrindinius savo prioritetus formuojant Vyriausybės programą – skaidrumas ir aukščiausi etikos standartai, pagarba teisės viršenybei, demokratinių vertybių laikymasis ir žodžio laisvė bei pagarba konstitucinėms žiniasklaidos teisėms.
