Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos darbo rinkai „chroniškai“ trūksta darbuotojų, todėl atlaisvintos migracijos ir įdarbinimo procedūros leis verslui prisikviesti daugiau užsieniečių dirbti į Lietuvą, sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva.
Vis dėlto, anot jos, biurokratijos įdarbinant užsieniečius išlieka daug, o Užimtumo tarnyba (UŽT) nėra pajėgi susitvarkyti su jai patikėta atsakomybe užtikrinti, kad šalies verslas rastų trūkstamų specialistų. Ekspertė tikina, kad darbdaviai turėtų patys laisvai spręsti, kokių darbuotojų jiems reikia.
Paskutiniame Seimo pavasario sesijos posėdyje birželį Seimas priėmė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (UTPĮ) pataisas, kurios palengvins užsieniečių įdarbinimo tvarką.
Tuo siekiama į Lietuvą pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, sukuriant jiems patrauklią imigracijos sistemą.
Pakeitimais taip pat viliamasi spręsti įtemptos darbo rinkos problemas, verslui ir darbdaviams jau ilgokai kalbant apie beprecedentį darbuotojų stygių.
Nuo ateinančių metų užsienietį pakvietusiam verslui užteks informuoti UŽT tik apie jo kvalifikaciją arba darbo patirtį, o ne apie abu, kaip iki šiol. Be to, reikalavimas negaliotų, jei siūlomas atlygis viršija vidutinį. Taip pat, aukštos kvalifikacijos kandidatams nebereikės atlikti darbo rinkos testo.
Kartu pataisomis nuo 4 iki 3 mėn. trumpinamas leidimų laikinai gyventi išdavimo nekvalifikuotiems darbuotojams terminas, aukštos kvalifikacijos darbuotojams – iki mėnesio. Leidimą gyventi užsienietis galėtų gauti dar būdamas užsienyje.
Taip pat, nuo kitų metų liepos nebeliks dėl darbo išduodamų nacionalinių vizų.
E. Leontjeva Eltai pasakojo apie iki šiol egzistuojančias paradoksalias situacijas – pavyzdžiui, darbdaviui nėra leidžiama priimti patyrusio užsieniečio siuvėjo, jei nepavyksta įrodyti, kad jis turi diplomą. Arba atvirkščiai – kvalifikuotas specialistas negalėtų kurtis Lietuvoje nepateikus patirtį įrodančių dokumentų.
„Čia vienas pavyzdžių, kaip migracijos sistemoje buvo užkuriama visa biurokratinė mašina su dokumentų rinkimu, vertimu, diplomų padirbinėjimu ir profesijos popieriuje bei realybėje neatitikimu“, – sakė E. Leontjeva.
Įteisinti atlaisvinimai, pasak ekspertės, mažins administracinę naštą, tenkančią darbuotojui ir darbdaviui, todėl prognozavo, jog svečių šalių piliečių Lietuvos verslas įdarbins daugiau, jei darbuotojų poreikis išliks aukštas.
LLRI prezidentės teigimu, būtent dėl darbo rankų stygiaus pastaraisiais metais dalis įmonių turėjo stabdyti plėtrą, atsisakyti tarptautinių projektų ar sutarčių.
„Nes darbuotojų trūkumas buvo chroniškas, o užsieniečio įdarbinimo kaštai bei ilga procedūrų trukmė neleidžia būti tikriems, kad turėsi darbuotojų ir galėsi įvykdyti įsipareigojimus“, – pokyčių svarbą verslui iliustravo E. Leontjeva.
Vienu svarbesnių UTPĮ pokyčių ji įvardija mėnesiu sutrumpintą leidimų laikinai gyventi išdavimo terminą visų kategorijų darbuotojams – 4 ar 3 mėnesius užsitęsdavusios migracijos procedūros nuo kitų metų truks atitinkamai 3 ir 2 mėnesius. Ji džiaugiasi, kad procesas laisvinamas tiek aukštos, tiek žemesnės kvalifikacijos asmenims.
„Pokyčių metu laikas svarbiausias ekonomikos išteklius, kurį privalome taupyti. Lietuvoje užsieniečio įdarbinimas užtrukdavo iki 4 mėnesių, kai kaimyninėje Lenkijoje tą padaryti galima per kelias dienas“, – pabrėžė LLRI vadovė. LLRI yra skaičiavęs, kad joje užsienietis gali pradėti dirbti jau po 1–2 dienų, tuo metu Lietuvoje pradėti darbus galėtų po 2–4 mėn.
„Pokyčiai bus naudingi visiems, kuriems šiandien trūksta darbuotojų. (…) Smagu, kad gausių diskusijų metu visi suprato, kad rūpestį (…) galima patikėti darbdaviui, nes jis yra labiausiai suinteresuotas, kad atvyktų tinkamas darbuotojas. Ir darbdavys pirmas nukentės, jeigu po visų derinimų ir piniginių išlaidų atvyks žmogus, netinkamas darbui“, – apibendrino E. Leontjeva.
Dalį UŽT funkcijų turėtų atlikti patys darbdaviai
LLRI prezidentė aiškino, kad UTPĮ švelninimas leis UŽT skirti daugiau išteklių nedarbo ir kitoms problemoms spręsti. Dabar, pasak E. Leontjevos, UŽT be pagrindinių savo funkcijų dar siekia suderinti pasiūlą ir paklausą darbo rinkoje – nustato, kiek ir kokių darbuotojų artimiausius metus Lietuvoje reikės.
UŽT kasmet rengia Lietuvoje trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Jame įrašytą kvalifikaciją turintys užsieniečiai leidimą dirbti ir gyventi Lietuvoje gauna per mėnesį. Kitais atvejais UŽT tikrina, ar svečios šalies piliečio darbas atitinka šalies darbo rinkos poreikius, organizuoja darbo rinkos testą.
E. Leontjevos nuomone, koordinuoti pasiūlą ir paklausą darbo rinkoje centralizuotai yra neįmanoma, o biurokratija trukdo derinti darbuotojų pasiūlą su jų paklausa, kenkia šalies ekonomikai.
„Ši užduotis UŽT – neįveikiama. Niekas negali aprėpti visų įmonių poreikių, užfiksuoti visų staigių pokyčių, naujų kompetencijų bei profesijų atsiradimo. To ir nereikia daryti centralizuotai. Matome, kad perteklinė biurokratija trukdė pasiekti pusiausvyrą ir dirbtinė darbuotojų stoka ėmė stipriai varžyti Lietuvos ekonomikos galimybes“, – pastebėjo E. Leontjeva.
„Tą rodo itin išaugusi darbuotojų paklausa, stinga ne tik programuotojų, bet ir medicinos, švietimo darbuotojų, inžinierių, pardavėjų. Dėl to sutriko kai kurių įmonių veikla, darbdaviai negalėjo užpildyti pamainų, turimas technologinis ir rinkos potencialas liko neišnaudotas“, – toliau dėstė ekspertė.
Esančias spragas E. Leontjeva siūlo taisyti dar labiau lengvinant užsieniečių įdarbinimo procedūras. Priimtomis UTPĮ pataisomis, anot jos, darbdaviams naikinamos dar ne visos kliūtys.
LLRI prezidentė sako, kad visų pirma darbdaviui reiktų leisti savarankiškai vertinti, ar užsienio darbuotojas tinkamas, taip pat pilnai atsisakyti darbo rinkos testo, liberalizuoti laikinojo įdarbinimo bendrovių veiklą.
„Svarbu perduoti užsieniečio atitikimo siūlomam darbui vertinimą darbdaviui visa apimtimi, išlaisvinti UŽT išimtinių funkcijų vykdymui, atsisakant darbo rinkos testo visais užsieniečio įdarbinimo atvejais, įgalinti laikinojo įdarbinimo įmones veikti Lietuvoje be papildomų apribojimų įdarbinant užsieniečius“, – kalbėjo E. Leontjeva.
„Rinkos poreikiai nuolat keičiasi, atsakyti į tuos poreikius savalaikiai galima tik tuomet kai taikoma kuo mažiau apribojimų“, – reziumavo ji.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.
Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.
Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.
Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.
Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.
Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.
Snoras. Slaptai.lt nuotr.
Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.
Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?
Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.
Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.
Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.
Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.
Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!
Vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.
Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.
Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.
Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.
SOS – gelbėjimo ženklas
O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Netrukus švęsime atkovotos laisvės 30-metį, drauge priminsiu, kad šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai mūsų padangėje buvo įsteigtas vadinamasis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Kaip atrodo bent man, šie įvykiai susiję labai panašiu pavidalu, kaip pavasarį nutirpus sniegui, iš vienos pusės, pražįsta gėlė, o, iš kitos, pasimato po sniegu per visą žiemą ištupėjusios šiukšlės.
LLRI veiklą žmonės vertina skirtingai, bėgant metais vis liūdniau ir liūdniau, taigi leiskite ir man pagaliau išsakyti savo visiškai aiškią nuomonę, kad minėtas institutas yra parazitinė atauga, tiesiog – šiukšlė.
Kas padės atsakyti į klausimą – kodėl reikėjo įsteigti Laisvosios rinkos institutą tuo metu, kai visuotiniame dvasios pakylėtume laisvosios rinkos idealo dar netemdė jokie šešėliai, laisvosios rinkos principai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, žengiant pažangos keliu? Kam reikėjo vežtis pro atviras duris? Šiandien, nutekėjus nemažai vandens nuo to laikmečio, daugmaž žinome, kad ten, kur sudygo LLRI paskleista sėkla apie visišką verslo laisvę, užginčijant bet kokios kontrolės galimybę, užsiveisė tokie monstrai kaip Grigeo, leidžiantys srutas į Lietuvos vandenis.
Vadinamasis Laisvosios rinkos institutas ne kartą yra nurodęs, kad institutas nekelia jokių mokslinio tyrimo tikslų, nėra mokslo institutas, labai komiškai įvardydamas savo veiklos profilį idėjų kalvės pavadinimu. Daug netuščiažodžiaujant reikia pasakyti tiesiai, kad minėtasis institutas yra propagandinių lozungų kalvė, kur žmonės su moksliniais vardais tarnauja ne mokslui, o užsiima pigiausia propaganda, neretai gindami net ir kriminalinio verslo interesus. Jeigu norite, vadinkite šį institutą prostitucijos lože, laisvųjų rožių institutu, laisvosios reprodukcijos inkilu ar pan.
Negaliu tvirtinti, kad LLRI vienintelis steigėjas yra MG Baltic, tačiau ne paslaptis, kad ši stambiojo kapitalo bendrovė yra ištikimiausias instituto finansinis rėmėjas, mecenatas. Iš tiesų, ką praktikoje reiškia instituto populiarinamas „ribotos valdžios“ lozungas, visu gražumu pasimatė Seimo komisijos tyrimo išvadose apie MG Baltic kompanijos pastangas užvaldyti valstybę. Kad ir kaip žiūrėtume į šį daug triukšmo sukėlusį tyrimą, vienas dalykas nekelia abejonių – MG Baltic gyvybinis interesas buvo (yra?) labai silpna, pažeminta, sutrypta valstybė.
Pavojinga zona. Slaptai.lt nuotr.
Išsisklaidžius dūmų uždangai labai aiškiai pasimato, bado akis tai, kad visi LLRI keliami tikslai iš esmės yra antivalstybiniai. Ar iš tiesų dar manote, kad sutirštinu spalvas, jeigu nuosekliai perskaitėte išguldytus ant lapo, vienas po kito andai surašytus instituto tikslus? Štai:
Nuosekliai mažinti mokesčius, supaprastinti jų mokėjimo tvarką.
Nedidinti minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, neriboti darbo trukmės.
Nuostatą, jog energetikoje vyrauja natūralios monopolijos, keisti požiūriu, jog galima konkurencija tarp skritingų energetikos sektorių, o valstybinis reguliavimas nereikalingas.
Privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan).
Švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, jį pakeičiant viešuoju valdymu.
Nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, reguliuoti tik kompensavimo lygį (visais atvejais mažiau 100 %) ir kokybės standartus.
Naikinti žemės rinkos suvaržymus, jos naudojimo paskirties apribojimus.
Antikapitalistinėmis idėjomis grįsta ekonominė politika veda į visuotinį skurdą, todėl jos būtina vengti.
Valstybinė parama (pašalpos) teigiamų pasekmių skurdo paplitimui neturi. Skurstantiems vietoj to turi padėti įvairios religinės ir kitos bendruomenės
Nesiruošiu smerkti institute dirbančių žmonių, kurie čia atėjo ieškodami skalsesnio duonos kąsnio arba norėdami prisidurti prie skurdžios mokslininko algos. Tačiau, kaip atrodo bent man, įrašas apie nuveiktus darbus po šio instituto iškaba nepuošia žmogaus biografijos. Mane iš tiesų neramina tie atvejai, kai buvę instituto darbuotojai įsidarbina valstybės tarnyboje, tampa ministrais, viceministrais, departamentų vadovais ir pan., neramina dėl tos paprasčiausios priežasties, kad buvusi tarnystė instituto tikslams byloja apie stiprų žmogaus polinkį parsiduoti.
Užtektų prisiminti vien tik Remigijaus Šimašiaus pavyzdį, žmogaus, kurį būtų galima laikyti LLRI pasaulėžiūros personifikacija, istoriją.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Andai net keletą kartų esu išsakęs savo nuostabą dėl šio eksperto, tuomet dar dirbusio LLRI, genialaus (?) paaiškinimo, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste išdavikišku poelgiu, kai jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją.
Kaip atrodo, R.Šimašius yra pridėjęs savo plaukuotą delną ir prie Grigeo istorijos, a? Būtent jo vadovavimo Teisingumo ministerijai metu, ministerijos inciatyva aplinkosaugos veiklą apibrėžiantis įstatymas buvo papildytas nuostata, draudžiančia aplinkosaugininkams tikrinti įmones, neperspėjus jų iš anksto prieš 3 dienas.
Jeigu būtų falšo muziejus, ten tikrai puikuotųsi R.Šimašiaus vaškinė skulptūra, vaizduojanti dabartinį miesto merą, pamynusį atminimo lentą, panašiai kaip Šv. Arkangelas Mykolas koja prispaudęs laiko gyvatės galvą.
Ar galima į tą patį vandenį įbristi du kartus? Toks klausimas kyla išgirdus, kad, prastėjant LLRI įvaizdžiui, jam vadovauti grįžta pirmoji instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbusi čia prieš daugelį metų, dar tais romantiškais laikais, kai net LLRI nekėlė baisios alergijos. Kita vertus, dabar iš atminties be jokio ryšio kažkodėl iškyla gorbačiovinių laikų anekdotinis pasakojimas apie tai, kaip, prasidėjus vadinamajai pertvarkai ir atvėrus vartus laisvajai rinkai, Maskvoje buvo įsteigtas pirmasis viešnamis, nukreipiant čia dirbti patikimus kadrus, t. y. dar pilietinio karo metais ištikimybę sugebėjusias pademonstruoti partietes.
Labai gerai, kad ekonomistas neapsiriboja tik skaičiais ir diagramomis, tačiau nieko gero, kai vaizduotės ištekliai yra pasitelkiami dezinformacijos labui.
Kaip visiems žinoma, Geogas Orwellas Gyvulių ūkyje kalbėjo apie totalitaristinio sovietinio socializmo paradoksus, stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Todėl bent man vis dėlto apmaudu, kad šią metaforą mechaniškai, kaip užstrigusi plokštelė, pasigavo Prezidentūra, o prezidentas Gitanas Nausėda ją kartoja pasiskanaudamas, tarsi tokiu būdu čiulptų gaivinantį neformalaus kalbėjimo ledinuką.
Žiūrint detaliau, matome, kad R.Kuodžiui tokios metaforos pasirinkimui pretekstą teikią minėtame romane išsakytas lygesnių už lygias kiaulių palyginimas, nukreipiamas mūsų ekonomisto kalbėjime prieš Lietuvos mokesčių politikoje taikomas kai kurias išlygas. Kokios čia yra pagrindinės, labiausia užkliūvančios išlygos? Nedidelė paslaptis, visų pirma tai yra suteikta teisė ūkininkams pigiau pirkti dyzeliną ir ypač turinti, kaip manoma, visus papiktinti mokestinė lengvata knygų leidybai ir žiniasklaidai.
Lygesnių už lygius satyra buvo šmaikštus užtaisas kalbant apie sovietinio tipo socializmą su jo propaguojamais lygybės idealais, kai, tarkime, kuriantis sovietinei tvarkai, sugriautos ekonomikos sąlygomis žmonės stipo iš bado, o Kremliaus personažai ikrus rijo samčiais. Tokius tyrimus yra atlikę rusų istorikai, konstatuojant faktą, jog Vladimiras Uljanovas (Leninas) visais laikais buvo niekam neprilygstantis gurmanas.
Vladimiras Leninas
Žinia, laisvosios rinkos visuomenė tokios lygybės idealų tarsi ir nepropaguoja. Savo ruožtu anksčiau minėtosios išlygos ir lengvatos Lietuvoje atsirado ne iš karto, o tik bėgant laikui, palaipsniui įgyjant tokios išminties, kuri nėra sudėta į trafaretinį ekonomikos vadovėlį.
Žiū: kaimyninių šalių ūkininkai naudojasi nepalyginamai didesniu lengvatų, taip pat ir nuolaidomis kuru, paketu nei Lietuvoje, kas daro mūsų žemės ūkį vis mažiau konkurencingu tarptautinėje plotmėje.
Tačiau labiausiai linksmina žurnalistų pomėgis kartoti R.Kuodžio intonacija ištartą gyvulių ūkio metaforą, kaip atrodo, nespėjant susivokti, kad toks jų beždžioniavimas turėtų byloti ir apie tai, kad žurnalistas neva yra lygesnė už lygias kiaulė.
Pradėjus kalbėti apie R.Kuodį, negaliu nepaminėti, kad šis apie save labai geros nuomonės ekonomistas buvo vienas iš kovos prieš atominės elektrinės statybą Lietuvoje vėliavnešių, todėl jo pavardė turėtų būti įtraukta į Astravo AE garbės lentą.
Tačiau mane labiausiai baugina tai, kad minėtasis ekonomistas yra labai nuoseklus visuose savo užmanymuose. Šiandien anas jau yra savotiškas mažų mokyklų kaimo vietovėse naikinimo vėliavnešys, kaip kibernetinės ekonomikos specialistas paruošęs mokyklų tinklo optimizavimo planą, kuris leistų valstybei sutaupyti nemažus pinigus žmonių opistognatizavimo pagrindu.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Mama sovietiniais laikais dirbo kaimo pradinės mokyklos mokytoja, todėl žinau, kad jau tais laikais buvo užsimota uždaryti kaimo mokyklas, nesurenkančias reikalingo mokinių skaičiaus, bet greitai buvo susigriebta, kad naikinant tokias mokyklas drauge yra griaunama kolūkinė santvarka, nes jauni žmonės palieka kaimą be mokyklos savo atžaloms, išsikeldami gyventi kitur. Taigi net okupacinė valdžia leido išsaugoti mokyklas su keliais mokiniais, besirūpindama kolūkio tvarumu.
Žinoma, šiandien mums nerūpi kolūkio gerovė, net ir tokiu atveju, kai mūsų Seime dominuoja kolūkietiškas mentalitetas, tačiau nereikėtų užmerkti akių prieš faktą, kad žmonės bėga iš vietovių be mokyklos taip pat ir į užjūrius, nes ten mokykla yra lengviau pasiekiama nei gyvenant Klausučių ulytėlėje.
Ar buvo verta tiek daug kalbėti apie vieną užkeikimą, kai žodžiams apskritai yra būdinga pasiklysti. Štai Aurelijus Veryga nusiskuto galvą iš solidarumo su premjeru, tokiu savo gestu pasakydamas daugiau nei būtų galima paporinti daugžodžiaujant. Tačiau jeigu leisite ir man bent kartą pavartoti metaforas, tai pasakysiu, kad šiandien A.Veryga yra vyriausiasis Lietuvos gyvulys.
Kaip atrodo bent man, šiandien Lietuvoje gyvulių ūkiu be jokios atodairos į G.Orwello suteiktas įvardijimui konotacijas, taigi labiau tiesmukiška prasme turėtume vadinti visų pirma lietuvišką medicinos sistemą su visomis čia įsigalėjusiomis patologijomis ir klaikiu supuvimu. Tai juodoji skylė, kur jokia nepriklausomybė nuo išsigimimo ir Europos Sąjunga dar nėra paskelbta.
Štai Vytenis Povilas Andriukaitis andai kažką bandė daryti korupcijos išgyvendinimo iš lietuviško medicinos linkme, o su A.Verygos atėjimu vėl viskas grįžo į brežnevinės stagnacijos palaimingą liūną. Iš tiesų, nėra čia reikalo daug kalbėti, visi suprantame, kas turima galvoje, be to, apie savo nuotykius gydantis Kauno onkologijos ligoninės spindulinės terapijos skyriuje esu aprašęs slaptai.lt dabar publikuojamame novelių pakete „Pabėgimas“, būtent novelėje „Kūšio skutimas“ (išspausdintoje dar prieš A.Verygos apsiskutimą) ir kituose šio paketo tekstuose.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, šiame skyriuje dirba ir A.Verygos žmona, nors su ja man neteko susidurti, todėl negaliu pasakyti nieko nei gero, nei blogo. Gerai suprantu, kad onkologinės ligos labai dažnai atsinaujina, tačiau esu aiškiai apsisprendęs greičiau rinktis mirtį nei dar kartą žengti tokiais nešvariai siurrealistiniais gydymo minėtame spindulinės terapijos centre ratais.
Vis dėlto būtų didelė nuodėmė užbaigti niūria gaida, nepaminėjus nuostabius gydytojus, kuriuos likimas leido sutikti šeimos gydytojo klinikoje. Kaip atrodo, tai nuostabi, beveik neįtikėtina išimtis iš taisyklės. Su dideliu dėkingumu ir grauduliu prisimenu gydytoją, su kuria atvykus pasitikrinti sveikatos kalbėdavomės po valandą ar net daugiau, žinoma, ne apie ligas, o apie jaunystės nuotykius, ji iš mano pigių bajerių juokdavosi taip garsiai, kad net barbėdavo langai.
Susidarydavo eilutė prie durų, bet žmonės nepykdavo, atleisdami gerai gydytojai tą silpnybę paplepėti apie gyvenimiškus reikalus. Dabartinis šeimos gydytojas nėra toks linksmas, greičiau yra paniurėlis, tačiau jam aš esu įdomus kaip eksponatas, kuris, nesveikai gyvendamas, serga beveik visomis lėtinėmis ligomis, būdingomis mano amžiaus vyriškiui. Jis siunčia mane darytis begale tyrimų, kaunasi už savo paciento sveikatą kaip už tėvynę. Savo ruožtu čia dirbanti odontologė beveik oficialiai žmonių yra vadinama angelu. Nežinau to, kaip tarptautiniu žodžiu yra vadinama dantistų baimė, kokia čia fobija reiškiasi, tačiau aš dantų taisymo vengiau nuo 7 metų, kai pirmą kartą išbandžiau tarybinės gręžiamosios mašinos skonį.
Savo ruožtu šios šeimos klinikos dantistė yra nepaprastai simpatiška ir protinga moteris, kartas nuo karto pabarstanti tokių išminties perlų, kad iš nuostabos net ausys nulinksta. Na, pabandykite įsivaizduoti Ingridą Šimonytę su grąžtu rankose… Gražioji gydytoja gręžia be galo išmoningai, nesukeldama jokio diskomforto, o kartais, kai ji taip dirbdama dar ir užniūniuoja, kažkas panašaus į malonumo pagaugus staiga nueina per kūną.
Kartą esu bandęs jai įsiteikti atnešdamas saldainių dėžę, tąkart, dar ir šiandien atsimenu, ji pažiūrėjo į mane, nustojusi šypsotis, taip priekaištingai, kad tuos saldainius norėjosi susikišti į užpakalį.
Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Naglis Puteikis teigia, kad žino, kas yra kaltas dėl socialinių ir ekonominių problemų Lietuvoje. Pasak jo, tai – Lietuvos Laisvosios rinkos institutas (LLRI). N. Puteikio manymu, šios, jo teigimu, lobistinės organizacijos tikslas yra valstybę laikyti mažų atlyginimų zonoje, o „politinis elitas“ – prezidentė Dalia Grybauskaitė, konservatorių atstovė rinkimuose Ingrida Šimonytė, – įsitikinęs kandidatas, keliamus LLRI tikslus palaiko. Visgi, kas konkrečiai veikia po instituto vardu, politikas Eltai duotame interviu įvardinti negalėjo.
Lietuvos centro partijos (LCP) pirmininkas sako, kad jo agresyviai keliami klausimai veikia politinę erdvę ir prisideda prie tokios Lietuvos kūrimo, kurią pats norėtų matyti. Visgi jis pažymi, kad sąlygos kandidatams diskutuoti yra nevienodos. LCP pirmininkas teigia, kad debatuoti yra kviečiamas tik su panašiai mąstančiais – Mindaugu Puidoku, Valentinu Mazuroniu ir Valdemaru Tomaševskiu. N. Puteikis tikina, kad tai yra „politinio elito“, vengiančio šių kandidatų keliamų klausimų, nerašyto susitarimo pasekmė.
Nepaisant to, kad galimybės daugiau pasirungti su kitais kandidatais ir pristatyti savo idėjas N. Puteikiui trūksta, jis pozityviai vertina šansus išeiti į antrą turą. Tokias prielaidas jam daryti leidžia prieš penkerius metus vykusių rinkimų rezultatai, kuriuos pats kandidatas vertina labai teigiamai. Politikas tvirtina, kad šiuo metu jis turi aiškų savo rinkėją, kuris palaiko esmines kandidato idėjas – progresinių mokesčių, tarėjų grąžinimo ir dviejų lygių savivaldos. Kartu savo rinkimų programoje N. Puteikis yra išsakęs idėją, kad Seimo narius derėtų rinkti tik vienmandatėse apygardose, tačiau interviu Eltai patikslino, kad tai buvo tik rinkiminė provokacija, – iš tiesų taip negalvoja ir programą, likus dviem savaitėms iki rinkimų, dar žada koreguoti.
– Kaip vertinate šią rinkimų kampaniją apskritai?
– Lyginant su 2014 m. rinkimų kampanija, dabar dalyvauja visi norintys. Tada partijos pačios save apribojo, dauguma sutarė, kad Dalią Grybauskaitę išrinktų. Socialdemokratai tik vaizdavo, kad Zigmas Balčytis yra jų kandidatas. Jis visu kūnu sakė, kad, gink, Dieve, už jį nebalsuotum. Galima pasidžiaugti, kad šįkart – demokratija.
Šiandien, deja, dauguma kandidatų išpažįsta Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) primestą religiją, kad prezidentas yra tik užsienio reikalams.
– Kodėl LLRI?
– Lietuvoje politiniam elitui tezes, dogmas suteikia LLRI skleisdama informacija per žiniasklaidos priemones. Jų ekspertų pasirodymai vyrauja visoje žiniasklaidoje, ir toms tezėms gali paprieštarauti tik labai drąsūs žmonės – Raimundas Kuodis, Aušra Maldeikienė, Romas Lazutka. Bet teisės klausimais vyrauja LLRI suformuota mintis, kurią išpažįsta ir buvę, ir esami teisės fakulteto dėstytojai, Konstitucinio Teismo teisėjai, ypač Vytautas Sinkevičius. Jeigu nukrapštytume šitą dirbtinį dažų sluoksnį, pamatytume visiškai kitokį vaizdą. (Prezidentas. – ELTA) turi įtaką skiriant Lietuvos banko, Konkurencijos tarnybos, Kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovus. Tai per šiuos svertus prezidentas gali labai smarkiai veikti vidaus ekonomiką, vidutines algas, kainas, bet nė vienas Lietuvos prezidentas tuo nesinaudoja.
– Turite omeny dabartinę prezidentę?
– Dalia Grybauskaitė, sakyčiau, blogesnis variantas. Jei Valdas Adamkus buvo demonstratyviai nusišalinęs nuo pajamų nelygybės klausimo, tai D. Grybauskaitė aktyviai veikia, kad pajamų nelygybė ir toliau didėtų. Nes ji nė karto savo kadencijoje nei projektų teikė, nei viešą poziciją pareiškė. Iš esmės ji irgi pripažįsta LLRI pagrindines tezes. Jos teigia – Lietuva yra kitokia šalis negu Europa. Jeigu kitur yra progresiniai mokesčiai nuo pagrindinių pajamų, tai Lietuvą jie sugriautų, jeigu kitose šalyse tarėjai yra visuomenės garantas, kad teismai vykdo teisingumą, LLRI kartu su teisės korifėjais aiškina, kad tarėjai yra labai bloga institucija, brangiai kainuos. Trečias dalykas – esame vienintelė valstybė, neturinti dviejų lygių savivaldos. Jauni politikai išauga iš renkamų valsčių ir tada keliasi į aukštesnį savivaldos lygį. Mano manymu, dėl to mūsų politikai mažiau atstovauja žmonėms, nes nekilo iš apačios.
Pinigai. Slaptai.lt foto
Tai trys labai aiškūs dalykai, kuriuos mums primetė LLRI. Trys dalykai, kurie Lietuvai nereikalingi, kenkia ir trukdytų vystytis. Tai šis naratyvas yra primestas, ir nė vienas kandidatas negali iš to išlipti. Kadangi aš agresyviai bandau šias temas primesti, jos pradeda rastis. Netgi Ingrida Šimonytė vienuose debatuose pasakė, kad skirsis nuo Dalios Grybauskaitės, nes kišis į vidaus politiką. Mano galva, tai yra lūžis ir revoliucija Lietuvos elito sampratoje. Jaučiuosi prie to prisidėjęs, jaučiuosi atlikęs vieną iš daugelio savo kandidatavimo misijų.
– Kokias dar misijas turite išsikėlęs?
– Parodyti tai, ką kalbėjau prieš 5 metus. Kad Latvijos ir Lenkijos BVP vienam gyventojui yra panašus į Lietuvos, tuo metu algų skirtumas… Dabar ekonomistas Boguslavas Gruževskis savo studentams demonstruoja gaires, kaip kyla vidutinė alga Europoje ir kaip kyla Lietuvoj, – mes nesivejam. Tada prieš 5 metus kėliau klausimą – paaiškinkite, kodėl. Niekas nereagavo. Politinis elitas, kandidatai ir dabar sėkmingai nereaguoja. Aš kalbu kaip į vatą. Mes atsiremiame į tylų žodinį nerašytą susitarimą, kuris nebūtinai yra susitarimas. Tiesiog kairė su dešine išpažįsta tą LLRI postulatą, kad Lietuva turi būti mažų algų šalis. Neva pas mus mažos algos, tada atplūs „Google“, „Facebook“, kitos korporacijos, „barklajai“, bankai. Ir čia bus labai daug darbo vietų, ir visi bus patenkinti. Nieko panašaus. Prieš 5 m. pateikinėjau statistiką, kad niekas čia neplūsta. Atvirkščiai, lietuviai plūsta iš čia į tas šalis, kur yra progresiniai mokesčiai, darbdaviai moka didesnius mokesčius ir didesnes algas. Ir laikau, kad šitų mažų algų politika yra didžiausia emigracijos priežastis. Tai mano antroji misija – priversti atsakyti, kur dingsta pinigai. Kodėl Latvijoje, Lenkijoje didesnės algos. (…) Lietuvoje nėra debatų. Nėra politinės satyros, politinės karikatūros ir nebuvo politinių debatų. Yra tik rinkimų metu. Kur galima visuomeniniame radijuje ir televizijoje padebatuoti apie progresinių mokesčių perspektyvą Lietuvoje arba kur dingsta pinigai? Niekur.
– Rengiamose laidose.
– Tik debatų metu. Ir jeigu mane kviečia, tai tik su Mindaugu Puidoku. Negaliu šitų klausimų užduoti Sauliui Skverneliui, Gitanui Nausėdai, Ingridai Šimonytei. Komerciniai portalai riboja galimybes. Nevertinu jų – smerkiu visuomeninį transliuotoją. Privalote tai organizuoti tarp rinkimų – organizuokite.
– Minėjote, kad tik su M. Puidoku tenka diskutuoti…
– …„Žinių radijuje“ ir su Valdemaru Tomaševskiu.
– Kaip manote, kodėl yra skirstomi kandidatai?
– Dar yra atsarginis variantas, – jeigu negali V. Tomaševskis su M. Puidoku, yra Valentinas Mazuronis. Sąmoningai išlaikomas Lietuvos politinio elito susitarimas – neįvedinėti progresinių mokesčių, nesugrąžinti tarėjų. Nepatogius dalykus elitas bando nustumti. Kandidatai turėtų progą grąžinti klausimus į darbotvarkę. Bet kada mus uždaro… aš su V. Tomaševskiu vienos nuomonės šiuo klausimu. Tai mes tarpusavyje diskutuosime? Apie ką?
– Tai manote, kad jūsų kalbamas turinys prieštarauja „politinio elito“ krypčiai?
– Taip, nes būtų nepatogu. Reikėtų kalbėti apie LRT. BBC yra LRT. Tam tikra prasme kiekvienas Lietuvos gyventojas moka mokesčių dalį, kad LRT būtų išlaikytas. Tai LRT ir turi kompensuoti šiuos dalykus. Šiuos, turiu omeny LLRI, surenka iš turtingiausių korporacijų ir turtingiausių žmonių pinigus ir jais užpila komercinę žiniasklaidą. Ji daro biznį. LRT yra tam alternatyva. Ir anglai galvos nesuka – BBC visa tai užpildo. LRT šios misijos neatlieka, – vadinasi, žmogus, gyvenantis Kelmės ar Plungės rajone, kuris dirba žemės ūkyje ir neturi laiko, ateina vakare pažiūrėti „Panoramą“ ar komercinį kanalą (bet nemato. – ELTA), ką šneku ar šneka mažesni kandidatai, kas yra nepatogu didžiajam politikos elitui, jis to negirdi. Ir kai ateina laikas balsuoti, balsuoja už tą, kas turi daugiausia pinigų. Išeina, kad LRT misijos neatlikimas iškreipia rinkėjams vaizdą galvose, ir vargšai rinkėjai balsuoja už tuos, kurie juos laiko mažų algų zonoje. Ratas užsidaro. Jį atidaryti gali tik LRT.
LRT televizija. Slaptai.lt nuotr. – Ar jūs iš tikrųjų siekiate laimėti rinkimus?
– Prieš 5 metus man sakė, kad gausiu 1 procentą, gavau 9. Buvau ketvirtas, nors neturėjau nei partijos, nei struktūros. Esant tokiai didelei konkurencijai, niekas nežino, kaip susiklostys proporcijos. Bet aš iš tikrųjų siekiu pateikti į antrą turą.
– Bet Eltai esate minėjęs, kad tikrieji jūsų tikslai kiti, – pavyzdžiui, gauti viešumo.
– Visų partijų vadovai daro tą patį. Kadangi mūsų partijos atsarginių suolelis yra trumpesnis, tai aš dalyvauju dažniau negu kitų partijų vadovai. Partijai didėjant, jungiantis prie jos rimtesniems partneriams, būtinybė man dalyvauti visuose rinkimuose atitinkamai mažės.
– Ar tai – rinkimas politinio kapitalo ateities kovoms – nėra žaidimas su rinkėju?
– Mano ir Lietuvos centro partijos rinkėjas pažįsta mane. Prieš 5 m. aš dėsčiau tą patį, siekiamybė yra ne mano asmeninės ambicijos, nesu narcizas. Partijos lyderiai privalo dalyvauti visuose debatuose, visuose rinkimuose. Čia kaip sportininkui, – jeigu nori dalyvauti olimpiadoje, turi dalyvauti visose kontrolinėse ir atrankinėse varžybose. Mums olimpiada yra prezidento rinkimai – čia yra didžiausi debatai. Aš siekiu rinkėjams pristatyti savo asmenines ir partijos idėjas, tai yra mano pareiga ir pagrindinis tikslas. Aš tą ir darau. O idėjos sukelia diskusijas, diskusijos sukelia įstatymo projektų atsiradimą ir priėmimą. Aš kalbėdamas keičiu Lietuvos gyvenimą, ko aš ir noriu. Ne savo. Mano kalbėjimas mažina emigraciją. Jeigu I. Šimonytė pradeda kalbėti kaip aš, tai jūs įsivaizduokite. Rimtas reikalas.
– Mūsų interviu metu ne kartą minite I. Šimonytę. Kodėl?
– Nes ji aiškiausiai pasisako už LLRI postulatus. Aiškiai debatų pradžioje kalbėjo prieš tarėjus, konservatorių frakcija Seime balsuodavo prieš tarėjus. Ji yra doriausias LLRI atspindys. Kiti išsisukinėja – Gitanas Nausėda vienuose debatuose pasisako už, kituose – tarsi prieš, jis toks nepagaunamas. Tai aš ją pasirinkau dėl to, kad ji geriausia LLRI atstovė.
– Daug minite ir LLRI. Kas tai yra, jūsų supratimu? Kai kalbate bendrai apie visą institutą, skamba mistiškai.
– Lobistinė organizacija, kuri taip nesivadina, bet tokia yra. Turtingiausi Lietuvos žmonės, Lietuvos ir užsienio įmonės kasmet suformuoja milijoninį biudžetą, kurio didžioji dalis skiriama mokėti žiniasklaidai už ekspertų publikacijas. Antroji dalis – ekspertai, pavyzdžiui, Remigijus Šimašius gi kilęs iš ten. Ir tie ekspertai viską aiškina. Pagrindinė misija, – kad mokesčiai turtingiesiems būtų mažesni ir algos mažesnės negu pas kaimynus. Ir institutas labai sėkmingai su šiomis misijomis susitvarko. Po mano aštrios kritikos per pastaruosius Prezidento rinkimus jie pradėjo slėpti rėmėjus – buvo auksiniai, sidabriniai ir bronziniai.
– Minėjote Remigijų Šimašių, turbūt ir prezidentas Žilvinas Šilėnas? Kas dar?
– Nenoriu kalbėti pavardėmis, nes samdomas darbas – juos pasikviečia…
– Kas pasikviečia?
– Tas, kas valdo institutą.
– Kas valdo?
– O ką žinau? O koks skirtumas? O kodėl turėčiau aš tai daryti? Aš kalbu apie problemą, – kad turtingiausios įmonės ir žmonės sukūrė lobistinę organizaciją su milžinišku biudžetu, kuri tvirkina žiniasklaidos savininkus. Galiu tik suvokti iš atminties, kas buvo auksiniai rėmėjai – SEB, „Swedbank“, draudimo kompanijos, su Lietuvoje veikiančiais ar kitų didžiausių Europos bankų privatūs pensijų fondai.
– Pagal tai, ką kalbate, skamba, kad esate kairiųjų pažiūrų kandidatas.
– Šablonai, primesti to paties LLRI.
– Bet esate minėjęs tai.
– Koks aš kairysis? Vokietijoj būčiau net ne Angelos Merkel, bet Krikščionių demokratų sąjungos narys. Anglijoje progresiniai mokesčiai yra gėris. Niekas nė nereaguoja, nes taip kalba visos partijos. O Lietuvoje, jeigu sakau progresiniai mokesčiai, – kairysis. Tai palaukit, čia civilizacijos atributas. Aš nesu kairys.
– Jūsų elektoratas nėra kairiųjų?
– Lietuvoje viskas apversta aukštyn kojom – juoda vadinama balta. Kol socialdemokratai dantis sukandę nepateikė Seimui tarėjų institucijos sugrąžinimo koncepcijos, tol už šitas kalbas buvau vadinamas populistu. Už progresinius mokesčius 5 m. buvau vadinamas populistu. Tai dabar didžiulis progresas – nebesu populistas. Kai G. Nausėda per debatus pasakė, kad yra už progresinius mokesčius, supratau, kad štai – atėmė antrą sertifikatą.
– Kas konkuruoja dėl jūsų rinkėjo?
– Niekas nekonkuruoja. Dabar labai aiškiai supratau iš debatų, kad turiu savo rinkėją.
– Esate minėjęs, kad pasisakote už tai, kad Seimo nariai būtų renkami vienmandatėse apygardoje. Dar laikotės tos minties?
– Moksliniai tyrimai sako priešingai. Aš nesu pasisakęs taip kategoriškai.
– Jūs į savo šių metų Prezidento rinkimų programą esate įtraukęs.
– Pavadinkime tam tikra rinkėjų ir rinkimų provokacija. Moksliniai tyrimai rodo, kad ten, kur yra vienmandatės sistemos, ten judama dvipartinės sistemos link. Mes to nenorėtume. Europos kultūros margumynas yra jos širdis, jos tradicija ir stiprioji pusė.
– Tai kaip suprasti šią provokaciją?
– Jūs pastebėjote ir perskaitėte – pirmas žurnalistas, perskaitęs mano programą.
– O ką galvoti jūsų rinkėjams?
– Tai buvo bandomoji tinklapio versija, pristatysiu savo programą visai netrukus. Padarysiu programos pristatymą aiškesnę, su aštresnėms tezėmis. Manau, šią vietą išimsiu.
– Savo programoje taip pat teigiate, kad norėtumėte bendradarbiauti su išeiviais. Kaip balsuosite netrukus vyksiančiame pilietybės referendume?
– Už dvigubą pilietybę. Nes žmonės varomi iš Lietuvos susivienijusių lobistų LLRI, turtingiausių žmonių ir Lietuvos „politinio elito“. Ir ta mažų algų politika žmones ir išvaro. Tiek Lietuvos, tiek užsienio sociologai, apklausę mūsų išeivius (tvirtina. – ELTA): pirma emigracijos priežastis yra materialinis nepriteklius, nesugebėjimas pragyventi su tokiomis algom. Antra – valdžios nežmoniškas elgesys. Tu ateini į įstaigą – tave apšaukia. Trečias yra dvasinis, psichologinis diskomfortas. Lietuviai blogai jaučiasi savo šalyje. Visus tuos dalykus sukuria Seimas savo sprendimais. Juos šita tarnavimo tik turtingųjų interesams politika išstūmė. Jokiu būdu negalima atimti pilietybės.
– Jei būtumėte prezidentu, būtumėte kartu ir kariuomenės vardu. Koks turėtų būti BVP?
– Vėl tas pats lipimas ant grėblio. (…) Paimkime partijų pasirašytą susitarimą, kad būtų 2,5 proc. Kas jūsų prašė? Donaldas Trumpas prašė 2. Kodėl darot 2,5? Kas – karas? Absurdas. D. Grybauskaitės ir politinio elito noras pataikauti Vokietijai ir Prancūzijai. Niekaip nesuprantu – vokiečiai skiria 1,25 proc,. ir mūsų politinis elitas tyli. Lenkai priekaištauja. Kur Vokietija skiria sutaupytą vieną? Vidaus ekonomikai, darbo vietoms, kitiems pramonės sektoriams. (…) Mes pataikaujam. Kam? Emmanueliui Macronui, kuris šneka apie tai, kad reikia kurti Europos pajėgas? Kitas dalykas – Trumpas prašė. Jeigu mes norime JAV karinės bazės Lenkijos teritorijoje, jeigu mes neatsižvelgsime į D. Trumpo prašymą (…) ir paprašysime bazės arčiau Suvalkų trikampio (…), tai mums pasakys – jūs laikėtės 2 proc. prašymo? Mes neturime kito pasirinkimo – turime pasakyti D. Trumpui „taip“. Bet kam 2,5?
– Pabaigai, sakykit, kas sudaro jūsų komandą? Tikrai ne Laura Radzevičiūtė.
– (Juokiasi). Noriu paskelbti savo komandą vėliau. Porą bendražygių perėjo į kitas politines jėgas. Bet du iš trijų tūkstančių, sakyčiau, labai mažas procentas, lyginant su kitomis partijomis.
Europos Komisijos vadovas Jean`as Claude`as Junckeris ir kiti Europos Sąjungos delegacijos nariai trečiadienį Vašingtone per susitikimą su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu sutiko padaryti nuolaidų, kad būtų išvengta plataus masto prekybos karo tarp ES ir JAV.
Tai pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, remdamasis šaltiniu ES delegacijoje, dalyvavusiu derybose.
Leidinio žiniomis, EK vadovas J. C. Junckeris ir ES prekybos komisarė Cecilia Malmstroem susitarė tęsti darbą su JAV administracija, kad būtų mažinami muitai abiejų šalių pramonės produkcijai, didinamas suskystintųjų gamtinių dujų ir sojos pupelių eksportas į ES šalis. Be to, šalys susitarė pakoreguoti normatyvinę bazę, kad medicinos įranga lengviau patektų į Europos vidaus rinką.
Leidinio šaltinio duomenimis, šalys dar neparengė bendro pareiškimo dėl muitų automobiliams.
Anksčiau antradienį D. Trumpas pasiūlė ES vadovams kartu su JAV atsisakyti muitų, prekybos barjerų ir subsidijų. Prezidento manymu, tai užtikrintų „laisvąją rinką ir teisingą prekybą“.
Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.
Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?
Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.
Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.
Nuo meilės iki muštynių
Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.
Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.
Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.
Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?
„Moki – veži“ reklama
Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.
R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.
Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?
Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.
Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.
Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.
Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?
Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto sąnaudas.
Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.
Klanas susikaupęs, bet ramus
Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.
Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.
Matrica veikia
Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.
Kai pinigų kiekis priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.
LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.
Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.
Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.
Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.
Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys
LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.
Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.
LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.
Šališkumas ir įtaka
Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.
Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.
Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.
Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.
Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?
Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.
Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E. Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.
Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.
Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.
Nepigus laisvės ruporų amatas
Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.
Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“.
Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.
Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?
Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?
Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės
Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.
Kad tauta daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.
Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.
Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.
Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.
Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?
Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.
Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.
Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.
LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.
Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.
Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuojaLRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.
Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.
Nauji veidai – seni rūpesčiai
Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.
Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.
Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.
Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio, kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.
Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.
O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.
Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.
Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.
Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."
Lietuvoje vis dar esama “išminčių”, kurie šventai įsitikinę, jog tik laukinis kapitalizmas – efektyviausias vaistas nuo skurdo, nedarbo, ekonominių suiručių bei krizių.
Suprask, valstybė turi kuo mažiau reguliuoti ekonominius procesus, privalo kuo daugiau pramonės perduoti į privačias rankas.
Taip pat privalo esą netrukdyti privatiems bankams elgtis taip, kaip jie tik sumanysią esant reikalinga. Niekas nesiginčija: privati iniciatyva – puikus dalykas.
Tačiau šiandieninė pasaulinė ekonominė krizė išryškino vieną skaudžią tiesą: nūnai geriausiai gyvena tos valstybės, kurios sumaniai derina privačią nuosavybę su valstybinės nuosavybės elementais.
Tartum gličiame šaltame rūke ryškėja siluetai madingais drabužiais. Veidai šviesūs, putlūs, entuziastingi… ir susimąstę lyg apie tėvynės ateitį, tautą, lyg apie pilietiškumą, patriotizmą…
Bet tavo viduje, giliai, tartum, kaip vaikystėje, krapštant snarglį iš nosies, lieka kažkas nemalonaus, kaži kokia velniava. Tada atsipeikėjęs supranti – Lietuvoje tu esi tik trumpalaikių, nuolat atsinaujinančių gaujų susirėmimų ir tylių karų stebėtojas. Arba auka, toje pakelėje ta pačia proga aptalžyta. Neatsitiktinai.
Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?
Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?
Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?
Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?
Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.
