Straipsnyje „Slaptoji Irano žvalgybos operacija“ (sausio 29-oji) jau rašiau, kad Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą greičiausiai organizavo Irano slaptosios tarnybos. Publikacijoje minėjau, jog teroro aktą iraniečiai pridengė pasaka, neva į Azerbaidžano ambasadą veržėsi ir į apsaugos darbuotojus iš automato „kalašnikov“ šaudė nestabilios psichikos iranietis. Suprask, jokios politikos čia nėra.
Ką dar žinome apie Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą?
Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui
Tuo tarpu šiandien esama dar daugiau įtarimų, jog išpuolis prieš Azerbaidžaną – tai Irano žvalgybų operacija. Kuo remiuosi tai sakydamas? Azerbaidžano žiniasklaida išplatino vaizdus, bylojančius, kas dėjosi ne tik ambasados viduje (matyti, kaip įsiveržėlis šaudo, vienas azerbaidžanietis krenta ant žemės, o kitas susigrumia su užpuoliku). Viešojoje erdvėje jau esama vaizdo įrašų, kaip įvykiai sausio 27-osios rytą klostėsi pirmosiomis agresijos akimirkomis lauke, prie ambasados. Užfiksuotuose kadruose puikiai matyti, kaip užpuolikas atlekia automobiliu prie ambasados ir trenkiasi į priešais stovėjusį automobilį. Tuomet iššoka iš automobilio rankose laikydamas automatą „kalašnikov“. Ginklo jis beveik neslepia po drabužiais. Tuomet veržiasi vidun.
Vaizdo kamera užfiksuoti kadrai atkreipia dėmesį į tai, kaip keistai elgiasi prie diplomatinės atstovybės specialioje būdelėje sėdėjęs oficialus Irano saugumo tarnybų darbuotojas. Prie Azerbaidžano ambasados automobilių avariją sukėlusio vyriškio, kuris, rankose laikydamas automatą lekia tiesiai į ambasadą, jis nė nebando sulaikyti. Iššokęs iš sargybinio būdelės jis tarsi pasisveikina, tarsi duoda leidimą – pirmyn. Jokių tramdomųjų, jokių sulaikymo veiksmų. Įspūdis būtent toks, jog Irano sargybinis žinojo, esą automatu „kalašnikov“ (ne mažyčiu pistoletu, o būtent stambiu automatu) apsiginklavęs vyriškis mėgins patekti vidun, tačiau jam trukdyti – negalima.
Šis įvykis neramina. Pastaruoju metu tarp Irano ir Azerbaidžano – labai įtemta padėtis. Ji galinti perraugti į stambius karinius konfliktus. Deja, Lietuvoje vis dar esama naivuolių, kurie įsitikinę, jog Iranas ir Azerbaidžanas – tai neišskiriami draugai, nes abi šalys – musulmoniškos. Tuo tarpu tikrovė – visai kita. Prieš kelis šimtus metų tuometinė Persija (šiandieninis Iranas) yra okupavusi tuometinį pietinį Azerbaidžaną. Dėl šios priežasties Irane šiandien gyvena apie trisdešimt milijonų etninių azerbaidžaniečių. Kaip bežiūrėsi – jėga. Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Nors, tiesą sakant, Azerbaidžanas nekelia Iranui jokių teritorinių pretenzijų. Oficialusis Baku nedavė nė mažiausio preteksto Iraną valdantiems politikams manyti priešingai.
Teroristo rankose – automatas
Tačiau Iranas ypač nervingai reagavo, kai Azerbaidžanas karinės operacijos metu 2020-ųjų rudenį sėkmingai susigrąžino 1992 – 1994-aisiais armėnų separatistų neteisėtai okupuotą Karabachą. Tad lietuviškiems naivuoliams tikriausiai dar sykį verta priminti: remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, ją armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – agresorė, okupantė. Tačiau Iranas demonstratyviai palaiko su Azerbaidžanu konfliktuojančią Armėniją. Palaiko ne žodžiais, o darbais: slapta tiekdamas ginklus, slapta prekiaudamas. Pavyzdžiui, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Kas ir kaip pareiškė užuojautą?
Kaip Lietuva reagavo į šį teroro aktą? Atvirai kalbant – niekaip. Tiesa, Lietuvos vėliava puikuojasi tarp 35 valstybių, kurios pareiškė Azerbaidžanui užuojautą (užuojautą taip pat skelbė Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga). Taigi Lietuva, kaip ir JAV, Didžioji Britanija, Lenkija, Estija, Latvija, Vokietija, Čekija ar Prancūzija, neliko nuošaly. Tačiau lietuviškoji užuojauta išguldyta tik Twitterio erdvėje. Ją brūkštelėjo Azerbaidžane reziduojantis Lietuvos ambasadorius. Jokių specialių pareiškimų dėl sausio 27-osios tragedijos netarė nei Lietuvos prezidentas, nei Lietuvos užsienio reikalų ministras. Tarsi ambasados užpuolimas būtų ne itin svarbus įvykis.
Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Lietuva panašiai elgėsi ir šių metų sausio 20-ąją, kai Azerbaidžanas minėjo itin panašią tragediją, kaip mūsų 1991-ųjų sausio 13-oji. Skirtumas toks, kad azerbaidžaniečiai anuomet patyrė žymiai daugiau aukų: 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą. Tačiau analizuodamas viešąją erdvę aptikau tik gražų, jausmingą Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos specialų įrašą twitteryje.
Iš kur tokie lietuviškieji santūrumai, kai kalbama apie Azerbaidžaną? Šiandien gal tai susiję su premjero Nikolos Pašiniano pareiškimais, esą Armėnijoje dislokuotos rusų karinės bazės kelia pavojų šalies saugumui? Omenyje pirmiausia turima Giumri mieste dislokuota 102-oji rusų karinė bazė. Viešojoje erdvėje radau pranešimų, jog prie šios bazės armėnai jau surengė keletą protesto mitingų (protestuotojai reikalauja išvykti Rusijos kariuomenės atstovams iš Armėnijos).
Tik tokia kardinaliai pasikeitusi Armėnijos premjero pozicija nekelia pasitikėjimo: tris ilgus dešimtmečius Rusija armėnų separatistams buvo ir draugas, ir užtarėjas, ir gelbėtojas, ir ekonominis partneris, o štai dabar staiga – mirtinas priešas? Greičiausiai turime naują Nikolos Pašiniano klastą: staiga kardinaliai pakeitęs kryptį jis siekia suaktyvinti savuosius rėmėjus Europoje, kad šie kur kas rimčiau padėtų jam įgyvendinti Jerevano revanšistinius planus negrąžinant Azerbaidžanui pagal visas tarptautines normas priklausančio Karabacho. Kol Armėnija flirtavo su Kremliumi, Vakarai per daug atvirai negalėjo remti neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančios Armėnijos. Dabar, kai Armėnija nusisuka nuo Rusijos (armėnai šiandien Kremliui tikrai nerūpi), proarmėniškai nusiteikusios Vakarų šalys įgauna daugiau galimybių viešai ginti armėnų separatistus. Ypač, matyt, suaktyvėsianti Prancūzija. Juk Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas senų seniausiai palaiko neteisiąją pusę – svetimų žemių besigviešiančią Armėniją.
Jerevanas ir Teheranas – neatskiriami draugai
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Bet kur tada dėti N. Pašiniano flirtus su dabartinio Irano valdžia? Vakarai neturėtų pamiršti, jog N. Pašinianas, tarsi nutraukdamas ryšius su Kremliumi (jei Vladimiras Putinas nugalėtų Ukrainą, didelė tikimybė, jog N. Pašinianas vėl pultų Maskvai į glėbį), dar draugauja su Vakarų smerkiamu Iranu. Draugysčių su žiauriai šalyje protestus malšinančiu, slapta ginklais Rusiją remiančiu Iranu nei N. Pašinianas, nei armėnų separatistai neatsisakė.
Štai kokios paskutiniosios žinios plaukia iš Irano. Kaip spalio 23-iąją skelbia AFP-ELTA, „Irano valdžios institucijos per pastarąsias dvi dienas suėmė tris žurnalistes – Melika Hashemi, Saideh Shafiei ir Mehrnoush Zarei. Šalyje jau kelis mėnesius ūžia protestai, kuriuos sukėlė 22 metų kurdės Mahsos Amini mirtis areštinėje 2022-ųjų rugsėjo mėnesį. Oficialios valdžios institucijos teigia, kad žuvo šimtai žmonių, įskaitant saugumo pajėgų narius, o tūkstančiai buvo suimti per neva „riaušes“, kurias kursto islamo respublikos „priešai“.
Laikraštis „Etemad“, remdamasis Teherano žurnalistų sąjunga, teigė, kad visos trys moterys uždarytos į Evino kalėjimą, kuriame laikoma daug suimtų protestuotojų. Jo skaičiavimais, nuo neramumų šalyje pradžios prieš keturis mėnesius buvo suimta apie 80 žurnalistų. Jokios informacijos apie naujausių suėmimų priežastis nepateikta.
S. Shafiei yra laisvai samdoma žurnalistė ir rašytoja, M. Zarei rašo įvairiems reformistiniams leidiniams, o M. Hashemi dirba leidiniui „Shahr“, pranešė vietos žiniasklaida.
Irano smogikai
Spalio pabaigoje daugiau kaip 300 Irano žurnalistų pasirašė pareiškimą, kuriame kritikavo valdžios institucijas dėl „kolegų suiminėjimo ir jų pilietinių teisių atėmimo“.
Tad, atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl Vakaruose ponas N. Pašinianas laikomas vos ne „demokratijos etalonu“, kodėl jį Paryžiuje visuomet meiliai priima E. Macronas, kodėl Lietuva vengia jam tarti bent kiek aštresnį žodį?
NATO vėliava. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuva švenčia NATO pilnametystę. 2004 metų kovo 29 dieną NATO nare tapusi Lietuva jau 18 metų yra stipriausio gynybinio Aljanso pasaulyje dalis, o minint šią sukaktį kovo 29 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje įvyko šventinis Lietuvos įstojimo į NATO dienos koncertas.
Koncertinę programą atliko Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas su Jurgiu Brūzga, savo dainas atliko kantri muzikos atlikėjas Lietuvoje dislokuoto JAV bataliono 3-66 štabo seržantas Brianas Gillsas, įvyko Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių pasirodymas su dedikuotomis salvėmis.
Lietuvos ir NATO himnus atliko Lietuvos kariuomenės orkestras ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“. Renginyje dalyvavo Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų kariai su karine ginkluote.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad šįkart Lietuvos narystės NATO metinės yra ypatingos. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, sąjungininkai rytinėje Aljanso dalyje šiuo metu yra dislokavę tūkstančius papildomų karių, taip rodant tvirtą NATO įsipareigojimą kolektyvinės gynybos užtikrinimui. NATO vėliavos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Matome, kad transatlantinis ryšys, JAV saugumo garantijos Europos gynybai yra kaip niekad svarbios, taip pat ir NATO kolektyvinę gynybą matome visai kitokioje šviesoje. Kolektyvinė gynyba yra Aljanso šerdis. Tai solidarumo, kuris žymi visų sąjungininkų pasiryžimą užtikrinti visų NATO narių gynybą, ženklas“, – sako A. Anušauskas.
NATO ženklas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
NATO yra sėkmingiausias istorijoje karinis Aljansas, sujungiantis klestėjimo, saugumo ir laisvės garantijas Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
NATO tvirtai laikosi bendro tikslo užkirsti kelią konfliktams ir užtikrinti taiką bei laisvę Aljanso žmonėms. Sąjungininkai yra tvirtai įsipareigoję vieni kitiems – bet kokia ataka prieš vieną iš sąjungininkų yra ataka prieš visas Aljanso valstybes.
Pagrindinė NATO užduotis – užtikrinti trisdešimties Aljanso narių saugumą. Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų kariai kartu su Lietuvos kariuomenės kariais veikia išvien, siekdami apsaugoti ir apginti kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą. Šiuo metu, atsižvelgiant į saugumo situaciją, sąjungininkai rytinėje Aljanso dalyje yra dislokavę tūkstančius papildomų karių, o daugybė sausumos, oro ir vandens karinių pajėgumų yra padidintos parengties.
„Ukrainai pralaimėjus, Kremlius iškart imtųsi Lietuvos. Vladimiras Putinas nesustos Ukrainoje. Kitas jo taikinys – Lietuva”. Taip sako Ukrainos saugumo tarnybų sekretorius Aleksejus Danilovas, remdamasis Ukrainos žvalgybų sukaupta informacija.
Jo manymu, didžiausias pavojus dabar – Lietuvai. Po to – Latvijai ir Estijai. Tuomet, jeigu viskas klostysis Kremliui palankia kryptimi, V.Putinas griebs klibinti Lenkijos nepriklausomybės pamatus.
A.Danilovas tvirtina, jog NATO klaidingai įsivaizduoja, esą Rusijos keliamos grėsmės Aljanso šalims pavyks išvengti.
URK pirmininkė Laima Andrikienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) su Seimo delegacija viešinti Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Liucija Andrikienė akcentuoja, kad amerikiečiai reiškia didelį palaikymą Lietuvai dėl užimtos laikysenos Taivano atžvilgiu.
„Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo klausimu yra neabejotinai didelės Lietuvos sąjungininkės, nekvestionuojančios mūsų žingsnių. Nebuvo vakar nė vieno susitikimo, kuriame būtume nesulaukę pagyrų Lietuvai už paramą Taivanui, už veikimą“, – Eltai teigė L. L. Andrikienė.
Komiteto pirmininkė pabrėžia, kad JAV parama Taivanui apskritai yra labai didelė.
„Taivano draugų grupė Amerikos Kongrese ir Senate, abejuose rūmuose, yra tarp pačių didžiausių. Galbūt juos kongresmenų, narių skaičiumi lenkia tik Izraelio draugų grupė ir tai labai daug pasako. Simpatijų Taivanui čia yra labai daug, jie turi labai daug galingų, įtakingų draugų“, – sakė L. L. Andrikienė.
„Čia nėra tokių partinių skirtumų: ir demokratai, ir respublikonai iš tikrųjų yra labai vieningi šiuo klausimu, stebėtinai vieningi“, – taip pat pridūrė ji.
Paklausta, kaip JAV yra vertinamas Slovėnijos sprendimas planuojamos atstovybės Liublianoje pavadinime vartoti žodis „Taibėjus“, politikė akcentavo, kad apie kitų valstybių pozicijas delegacija susitikimuose nediskutavo.
ELTA primena, kad sausį Slovėnijos ministras pirmininkas Janezas Janša tarsi užsiminė apie kiek kitokius valstybės siekius Taivano atžvilgiu. Jis tvirtino, kad remia Lietuvos Vyriausybę dėl patiriamo spaudimo iš Kinijos. Tada J. Janša interviu vienam Indijos transliuotojui pareiškė, kad Slovėnija derasi su Taivanu dėl galimybės „apsikeisti atstovybėmis“. Jis interviu metu vartojo žodį „Taivanas“, ne „Taibėjus“.
„Mes neaptarinėjome su Amerikos kolegomis Slovėnijos ar kurių kitų valstybių pavyzdžių, mes kalbėjome apie Lietuvą, apie dabartinę situaciją, apie išmintingų ir efektyvių sprendimų paieškas, kaip mes turėtume suvienyti jėgas ir siekti Lietuvai reikalingų tikslų“, – sakė L. L. Andrikienė.
Politikė pažymi, kad amerikiečiai mato Lietuvą kaip sąjungininkus kovoje už demokratiją pasaulyje. L. L. Andrikienė įsitikinusi, kad ši partnerystė su JAV Lietuvai duos apčiuopiamos naudos.
„Lietuva yra sudėtinė demokratijų aljanso dalis, ir mes turime stiprinti šį aljansą, nes pasaulyje yra labai aiški atskirtis ir labai ryški kova: demokratijos prieš autokratijas. Ir jie (amerikiečiai – ELTA) mato mus šitame demokratinių valstybių aljanse kaip sąjungininkus. Taivanas yra galingas Jungtinių Amerikos Valstijų partneris, abi pusės turi milžiniškos naudos ir Lietuvos atsiradimas šioje draugijoje ir Lietuvai duos, aš tuo visiškai neabejoju, apčiuopiamos naudos“, – akcentavo politikė.
L. L. Andrikienė priminė ir ieškinį, pateiktą Pasaulio prekybos organizacijai prieš Kiniją dėl jos spaudimo Lietuvai, kuriam pareiškė palaikymą JAV.
„Jungtinės Amerikos Valstijos tą pačią dieną pareiškė, kad taip pat dalyvaus byloje Europos Sąjungos pusėje ir taip pat Lietuvos pusėje.
Australija tą patį pareiškė, nes valstybė yra pavargusi nuo Kinijos provokacijų ir spaudimo. Mes laukiame kitų draugiškų šalių prisijungimo ir Kinijos Liaudies Respublikai tuo būdu bus išsiųsta labai aiški žinia, kad šis elgesys, kurį jie sau leidžia, kalbėdamiesi su Lietuva, ir kaip jie elgiasi su mumis, yra visiškai nepriimtinas. Ir pagal PPO taisykles valstybė narė šitaip elgtis negali, taisyklės galioja visiems tos pačios, kad ir kokia didelė toji valstybė bebūtų“, – sakė ji.
Prašoma JAV padėti atverti naujas rinkas Indijos ir Ramiojo vandenyno regione
URK pirmininkės teigimu, delegacijos susitikimuose su JAV politikais taip pat prašoma amerikiečių pagalbos bei paramos padėti atverti Lietuvai naujas rinkas Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, siekiant kompensuoti patiriamus nuostolius dėl paaštrėjusių santykių su Kinija.
Demokratija
„Jungtinės Amerikos Valstijos yra tikrai galingos šiame regione, ir jie mums galėtų labai smarkiai padėti. Jie turi vadinamąjį strateginį dialogą su to regiono šalimis, ir mes galėtume irgi būti jo dalimi tuo tikslu, kokį sakiau, kad mes turėtume prieigą prie tų valstijų rinkų. Jeigu Kinijos rinka dabar mums yra beveik užsidariusi ar užsidariusi ir nežinoma, kiek tai truks, mes turime turėti alternatyvas ir diversifikuoti mūsų produktų kelius tame regione“, – teigė L. L. Andrikienė.
„Tai amerikiečiai labai gerai supranta ir iš tikrųjų remia. Esame čia tam, kad konkretūs darbai būtų pradėti daryti artimiausiu metu, nes laikas mums taip pat yra labai svarbus“, – pažymėjo ji.
Seimo Užsienio reikalų bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų atstovai vasario 2−4 dienomis Vašingtone dalyvauja susitikimuose su Jungtinių Amerikos Valstijų Senato ir Atstovų Rūmų, JAV administracijos ir nevyriausybinių organizacijų atstovais.
Lietuvos atstovai su JAV kolegomis ketina aptarti saugumo ir gynybos klausimus Baltijos regione, JAV paramą Lietuvai, Rusijos keliamas grėsmes Europoje, ypač Ukrainos pasienyje, NATO ir Rusijos bei JAV ir Rusijos dialogų perspektyvas, Lietuvos ir Kinijos santykių dinamiką, taip pat Lietuvos ir JAV strateginio dialogo dėl bendradarbiavimo Indijos ir Ramiojo vandenynų regione klausimus.
Statistika. Slaptai.lt nuotr.
Statistikos departamentas skelbia, kad 2021 m. Lietuvoje gyventojų sumažėjo 15,8 tūkst., bendras gyventojų skaičius krito žemiau kaip 2,8 mln. žmonių, iki 2,795 mln. Pastebima, kad Lietuvos imigracijos rodikliai geresni, nei emigracijos, tačiau šalies mirtingumas augo 10 proc., o gimstamumas – krito 2,1 proc.
Departamento skaičiavimais, pernai Lietuvoje gimė 24,6 tūkst. kūdikių, mirė beveik 48 tūkst. gyventojų. Pasak Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininko Daumanto Stumbrio, tokio žemo gimstamumo Lietuvoje nebuvo per visą 60 metų statistikos vedimo istoriją.
„Viena vertus, tai susiję su mažu suminio gimstamumo rodikliu, t.y. mažu rodikliu, kiek vidutiniškai viena moteris pagimdo vaikų. Kita vertus, yra bendras gyventojų skaičiaus mažėjimas, vadinasi, mažėja ir reproduktyvaus amžiaus gyventojų, ir moterų skaičius“, – pirmadienį Statistikos departamento surengtoje spaudos konferencijoje sakė D. Stumbrys.
Tuo tarpu mirusių gyventojų skaičius, anot mokslininko, – didžiausias, panašiai žmonių mirė tik 1994 metais. Rekordiniai rodikliai, D. Stumbrio teigimu, susiję su pandemija ir didesniu vyresnio amžiaus žmonių mirtingumu, nors vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje didėja kaip didėjusi. Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Departamento duomenimis, 2020 m. emigracija buvo sumažėjusi dėl kelionių apribojimų, o imigracija išaugusi. Tendencija, kad emigracija mažėja, imigracija auga stebima nuo 2016 m.
2021 m. iš Lietuvos emigravo 28,3 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų, tai 5,2 tūkst. (22,7 proc.) daugiau negu 2020 m. Emigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, padidėjo nuo 8,3 proc. (2020 m.) iki 10,1 proc. (2021 m.). Gyvenimui užsienyje renkamasi Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Airiją ir Norvegiją.
„Migracijos rodiklis buvo teigiamas, turime 7,5 tūkst. daugiau atvykusių žmonių, bet jį nulemia imigrantai iš užsienio valstybių, jų daugiau atvyko, nei išvyko. Jei pažiūrėtume į Lietuvos piliečius, iš esmės, tas skaičius beveik vienodas – Lietuvos piliečių tiek pat atvyko, kiek išvyko“, – pristatė D. Stumbrys.
2021 m. į Lietuvą imigravo 35,9 tūkst. žmonių – 7,2 tūkst. (16,7 proc.) mažiau nei 2020 m. Imigrantų skaičius, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, sumažėjo nuo 15,4 proc. (2020 m.) iki 12,8 proc. (2021 m.). Pusė atvykusiųjų – Lietuvos Respublikos piliečiai. Iš užsieniečių į Lietuvą daugiausia atvyko Baltarusijos (44,8 proc.) ir Ukrainos (27,1 proc.) piliečių.
Anot naujausios statistikos, 20 proc. žmonių Lietuvoje vyresni nei 65 metų, 15–64 metų amžiaus žmonės sudaro 65,1 proc., iki 14 metų gyventojai sudaro beveik 15 proc. populiacijos. Vaikų Lietuvoje 1,3 karto mažiau, nei pagyvenusių žmonių. 2022 m. pradžioje šimtui 15–64 metų amžiaus asmenų teko 31 pagyvenęs žmogus ir 23 vaikai. Vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Vaikų žaidimo aikštelė. Slaptai.lt nuotr.
Apibendrindamas duomenis D. Stumbrys tikino, kad šiuo metu stebimas besikeičiantis gyventojų skaičius ir gyventojų struktūra. Demografinė padėtis, anot jo, itin skaudžiai keičiasi regionuose, kurie ir prieš pandemiją tuštėjo.
„Ji ypač keičiasi tose savivaldybėse, kalbant apie regionus, kurias palietė pandemija. Kalbant apie vyresnio amžiaus gyventojų mirtingumą, tai turbūt skaudžiausia regionams, kadangi kaimiškos vietovės, atitolusios nuo didelių miestų, ir taip susidūrė pastaruosius kelis dešimtmečius su didžiuliais depopuliacijos mastais“, – kalbėjo mokslininkas.
Pirmadienį Statistikos departamentas surengė nuotolinę metinę konferenciją, kurioje pristato pagrindinius ekonominius ir socialinius 2021 m. rodiklius.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Kokią didžiulę galią, net jėgą turi Lietuvos Respublikos prezidentai, kuria, deja, nė vienas iš jų nepasinaudojo!
Tautos tiesiogiai išrinktas, Prezidentas savo doruose ir išmintinguose darbuose mūsų valstybės labui ne tik gali, bet ir privalo remtis Tauta. To buvę Prezidentai – kaip ir šiuo metu valdantis – nedarė dėl vienos paprastos priežasties: jie save ne tapatino su Tauta, o laikė aukštesniais ir tarsi iš kažkur atsiųstais pateptaisiais. Be to, jie visi savo vidumi buvo biurokratinio valstybės valdymo apologetai – Prezidento vaidmenį valstybėje jie suprato ir tebesupranta tik kaip protokolinių funkcijų vykdymą. Tai labai ryškiai matosi, panagrinėjus jų kalbas, kuriose visa, kas valstybėje vyksta negero, nepatenka į jų atsakomybės ribas ir todėl tai privalo sutvarkyti kažkas kitas, bet ne tas, kuris kalba.
Gaila, bet ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda serga šia negalia. Be platesnio stateginio požiūrio į valstybės raidą, jos gerovės kūrimą niekas savaime neįvyks. Būtina suvokta ir įsisamoninta lyderystė, kurią reikėtų suprasti ne vien kaip atstovavimą bei kalbų sakymą, bet ir kaip kasdienį kruopštų darbą telkiant bendraminčių daugumą esminėms permainoms, kurios turi įvykti šioje valstybėje.
O pirminis šių dienų uždavinys – uždegti ir sutelkti Tautą, jos sveiką branduolį (o ne viskuo pertekusius miesčionis) per daug įsisiautėjusių nesantaikos ir patyčių kurstytojų sutramdymui.
Pastaroji Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija atskleidė net tris dešimtmečius kastą prarąją tarp dviejų Lietuvų. Mums pirmoji Lietuva – tai ta, kuri sėja grūdus, kepa duoną, augina vaikus, remdamasi senolių tradicijomis, ir ne supermarketuose, o savo sieloje švenčia didžiausias metų šventes ir dar išlaiko ne visai žlugusį lietuvišką kaimą bei mūsų miestelius.
Antroji gi Lietuva yra ta, kuri iš aukšto žvelgia į pirmąją ir ne tik nevertina pastarosios, bet ir iš jos tyčiojasi ir visaip menkina. Būtent ta, antroji, atsitvėrusi metalinėmis tvorimis, ir bandė, kaip jau daugelį metų buvo įpratusi, ne nuoširdžiai, o formaliai pažymėti šią skausmingą visiems mums datą. Pamiršę pirmąjį Sąjūdžio įpareigojimą, kad valdžia privalo atsisakyti bet kokių privilegijų, jie apsistatė gausiais apsaugos daliniais ir lyg kokie turkų sultonai susėdo sau po baldakimu. Ir aukų pagerbimo ceremonijoje neleido pasisakyti nė vienam pirmosios Lietuvos atstovui!
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Štai tada, nebežinodami, kaip elgtis ir ką daryti, nes jų negirdi, pirmosios Lietuvos atstovai nusprendė atkreipti į save dėmesį ir nušvilpti dabartinės valdžios atstovų kalbas ar net jas užgožti triukšmu. Tiesa, negalime atmesti ir tokios galimybės, kad tarp pirmosios Lietuvos atstovų, kurių į oficialų renginį valdžia neįsleido (štai jums ir demokratija!), buvo ir specialiai pasiųstų provokatorių, kurie triukšmaudami perlenkė lazdą. Kad ir kaip ten būtų nutikę, objektyviai vertinant, neteisūs nei vieni, nei kiti: per tokias ceremonijas – kad tik jos būtų nuoširdžios! – triukšmauti nedera. Tam ne vieta ir ne laikas. Tik tada kyla neišvengiamas klausimas – kas ir kokiais sumetimais vadovaudamasis leido šalia vienas kito organizuoti du renginius, ir dar tuo pačiu metu? Juk ne vienam renginiui Vilniaus miesto valdžia nebuvo davusi sutikimo, o šį – palaimino. Ar tik nebuvo piktdžiugiškai siekiama būtent to apgailėtino rezultato, kurį ir matėme?
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tačiau labiausiai neteisi valdžia ir dalis jai tarnaujančios žiniasklaidos, iš karto užsipuolusios protestuotojus. Manau, kad pradžioje vis dėlto reikėjo pasigilinti į žmonių nepasitenkinimo motyvus, juo labiau kad jie patys skundžiasi, jog valdžia ir žiniasklaida jų neišklauso, o pateiktus siūlymus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Ir dar išsišaipo. Deja, tai tiesa. Pateiksiu tik du faktus. Praeitų metų pavasarį taip vadinamo ,,Šeimų maršo“ atstovai pasiprašė į priėmimą pas Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nilsen. Ji juos „priėmė“ kur? Kieme. O po kelių dienų ta pati Viktorija Čmilytė-Nilsen priėmė LGBT atstovus – jau savo kabinete. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi. Rudenį Seime vyko diskusija apie žmogaus teises, apie kurias labai garsiai pasisako Laisvės partijos atstovai. Ir toje diskusijoje kalbant Advokatų Tarybos pirmininkui, teisės profesoriui Ignui Vėgėlei, valdantieji demonstratyviai išėjo iš salės.
Panašių faktų faktelių galima pririnkti labai daug. To pačio „Šeimų maršo“ pirmasis mitingas buvo viešai „ištepliotas“ purvais, o dalyviai paversti marginalais. Nors po kelių dešitmečių ir pagal savo dalyvių sudėtį, ir pagal tvarką bei turinį jis priminė Sąjudžio mitingus. Kam buvo naudinga iš taikaus ir tauraus Lietuvos žmonių sambūrio išsityčioti? Taip kad atsakymas į klausimą, kas gi pirmieji iškasė nesantaikos kirvį, kaip liaudyje sakoma, ir durniui aiškus.
Neaiškus Lietuvos politikų ir teisėsaugos pareigūnų elgesys kitu atveju. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesio 10 d. mitingas, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, buvo bent dalinai finansuotas Viktoro Uspaskicho. Be to, tame mitinge jis ir pats dalyvavo. Tačiau jokios atsakomybės už riaušes jam niekas neinkriminavo, net moralinės. Ir jokių etikečių niekas jam neklijuoja – klijuoja tik savo tautiečiams. Kodėl jis toks privilegijuotas ir nebaudžiamas, daugeliui tebelieka klaustukas.
Gal dėl to, kad Lietuvoje egzistuoja neliečiamųjų kasta, niekas viešai nepasmerkė ir sovietinio profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuris be jokių sukrupulų, jam būdinga stačiokiška maniera apšaukė protesuotojus fašistais ir jedinstvenininkais… Koks didžiulis šuolis per 30 metų! Kadaise jis išvadino tautiečius šunauja – jau nekalbant apie tai, kad po to ėjo kurdupeliai, šūdmalos, runkeliai, kremliniai ir kiti panašūs ir vis riebesni epitetai. Dauguma prieš šį poną drebina kinkas ir nesiryžta sutramdyti į senatvę galutinai suįžūlėjusio, bet vis Prezidento titulo siekiančio veikėjo. Veikėjo, kuris taip įsijautė į Tautos mokytojo ir skirstytojo į tuos, kurie blogi ir kurie geri, vaidmenį, kad jau net nebesugeba suvokti, ką šneka. Juk jo konkurentas Vladimras Putinas mus irgi fašistais vadina.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Tai kas čia vyksta? Ir kas jam suteikė teisę taip niekinti Lietuvos žmones? Kodėl jam nebuvo gėda, kai jis anūką „prakišo“ į Europos parlamentą, o po to ir į partijos pirmininkus – paskutinį kartą net be rinkimų? Kodėl jis, klijuodamas etiketes kitiems ir visus moralizuodamas, nepaaiškina Lietuvai, kaip jo anūko šeima sugebėjo per kelerius metus sukaupti nei daug, nei mažai – 16,5 milijono eurų turto? Ir dar iš tokio specifiško verslo kaip vaikų darželiai ir mokyklos, kurios dotuojamos mūsų valstybės?.. Juk praktiškai dalis biudžeto pinigų iš valstybės subyrėjo į Gabrieliaus ir Austėjos šeimos kišenę, bet apie tai ponas V.Landsbergis nekalba ir nieko šia tema nemoralizuoja. Matyt, taip pagal jį ir turi elgtis Lietuvos (jų ?) žmonės. Suprantama, jam šiuose reikaluose pritaria ir buvusi „Lietuvos Dalia“ – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, sužinojusi, kad tuometis FNTT direktorius Vitalijus Gailius, tarnaudamas Lietuvai, nuosavo namo nepasistatė, išreiškė didžiulį nusistebėjimą. Štai kaip „jų Lietuvoje“ viskas vertinama. Gal ir nereikia stebėtis, kad jie taip nutolo nuo tos pirmos Lietuvos, jog ne tik išgirsti, bet ir suprasti jos nebesugeba. Ir jau, matyt, nebesugebės.
Daugelis net nežino, kad minėtus epitetus Lietuvos žmonėms „sukabino“ ne kas kitas, o Nacionalinės kultūros premijos laureatas Vytautas Landsbergis. Įdomus faktas, ar ne? Ir verčiantis susimąstyti? Beje, už kultūrą jį pagerbdavo ir sovietų valdžia, kuri 50-ojo jubiliejaus proga suteikė Vytautui Landsbergiui „LTRS nusipelniusio kultūros veikėjo vardą“. Tailyg ir kultūringas žmogus turėtų būti, bet iš žodžių ar elgesio taip nepasakysi. O gal tie apdovanojimai visai ne už kultūringą elgesį?
Po tokių profesoriaus akibrokštų turbūt net neverta stebėtis, kad Algis Ramanauskas tiesiog rusišku „matu“ socialiniuose tinkluose lietuvaičius koneveikia. Nuo jo neatsilieka Andrius Užkalnis ir Rimvydas Valatka, rafinuočiau tautiečius suskirsto į savus ir priešus Andrius Tapinas ir jam talkinanti Rita Miliūtė bei nemenka dalis kitų oficiozinės žiniasklaidos atstovų. Jų elgesys ir moralė toli gražu neblizga, tačiau koneveikti ir mokinti kitus jie pirmi.
Šiame patyčių ir neapykantos liūne sunku išlikti neutraliam, nors būtent taip ir bandė elgtis ekscelencija Gitanas Nausėda. Nieko, gerbiamas Prezidente, nebus, teks po šį purvyną ir Jums pasivaikščioti. Matote, Prezidento pareigos ne vien rožėmis puoštos, reikia šias Augijo arklides kažkam bent pradėti mėžti. O kas turi padaryti pradžią, jei ne Tautos išrinktas Prezidentas?
Jūs turite du pasirinkimus. Pirmas – dar du su puse metų nieko realiai neveikti (nes protokoliniai veiksmai nėra darbas) ir dingti į atsargą. Suprantama, konservatoriai labai jau nori suregzti Jums apkaltą, bet čia jų rankos per trumpos. O jei nenorite Tautos atmintyje išlikti tik kaip simpatiškas, 1,92m ūgio vyriškis, privalote bent jau pabandyti tapti Tautos lyderiu – tada jau pats laikas pradėti dirbti. Ir pirmas Jūsų veiksmas, mūsų supratimu, turėtų būti kreipimasis į Tautą. Ir ne šiaip sau Kreipimasis, o kvietimas tautiečiams išminėtos pirmosios Lietuvos surinkti 300 000 piliečių parašų Tautos Referendumui surengti. Jei tam ryšitės, patikėkite,bus surinktane 300 tūkstančių, o pusė milijono parašų.
O klausimai privalomam referendumui būtų šie:
Ar Jūs pritariate tam, kad šis Seimas būtų paleistas ir dviejų mėnesių bėgyje įvyktų nauji Seimo rinkimai?
Ar Jūs pritariate Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimui, pagal kurį referendumuisušaukti reikėtų ne 300 tūkstančių, o 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų?
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotoDidžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Suprantama, tai būtų tik gera pradžia. Jūsų ekscelencija ir be jokio referendumo privalote pats susigrąžinti užsienio politikos vairą į savo rankas ir tvirtai jį laikyti, kol bus atstatytas Konstitucijos ir visų politikų priesaikos reikalavimas ,,…tarnauti Lietuvos žmonių gerovei“. Nes jau akivaizdu, kad yra keletas pretendentų į apkaltą, galimai sulaužiusių priesaiką ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją. Čia vėlgi, nors tai nėra malonu, Jūs, Prezidente, privalote inicijuoti jiems apkaltą. Suprantama, to labai nesinori, bet be Jūsų to nepadarys niekas kitas. Priešingu atveju jie po kurio laiko tai atsuks prieš Jus ir Jus apkaltins tuo pačiu. Ir žinokite, ranka jiems tikrai nesudrebės. Juk jums fašistai nešvilpė. Greitai bus Jūsų paklausta: KODĖL?
Ekscelencija, nebijokite ir nedelskite. Ir Vasario 16-ąją, užuot surengęs baliuką, sukvieskite Tautą į Permainų ir Santarvės mitingą. Taip bus įveiktas Rubikonas. O po to jau tik į priekį – su pirmąja Lietuva. Patikėkite, antrojoje gero nedaug. Tiesa, dar gali kilti problema ir gan kebli, kai iš jos labai greitai kai kas pabandys perbėgti į pirmąją. Bet, kaip sakoma, problemas geriausia spręsti joms iškilus. Svarbiausia ryžtis ir pradėti.
Daktaras Algimantas Matulevičius, Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės prezidentas
Klausimų vis daugiau
Berlynas, sausio 14 d. (ELTA). Europos Sąjungos šalys nėra tvirtai nusprendusios, kaip konkrečiai reaguoti į galimą eskalaciją dėl Ukrainos, kadangi ekonominės sankcijos gali tapti tolesnio energijos išteklių kainų augimo priežastimi.
Tai penktadienį paskelbtame straipsnyje, skirtame Vakarų ir Rusijos deryboms dėl saugumo Europoje, rašo Vokietijos savaitraštis „Spiegel“.
„Taip pat neaišku, ar europiečiai ryšis imtis griežtų ekonominių sankcijų Rusijos įsiveržimo į Ukrainą atveju, nes tokios sankcijos dar labiau padidintų energijos išteklių kainas Europoje“, – teigia publikacijos autoriai Markusas Beckeris ir Matthias Gebaueris. O „Nord Stream 2“ tikriausiai būtų pasmerktas, pažymi jie.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock ne kartą sakė, kad ES šalys poveikio Rusijai klausimu yra vieningos.
„Putino provokacijos negailestingai atskleidė Vakarų aljanso silpnybes. Lieka atviras klausimas, kiek toli eitų JAV ir europiečiai, kad apgintų tokias NATO nares kaip Estija ar Lietuva, jau nekalbant apie aljansui nepriklausančias šalis, pavyzdžiui, Ukrainą“, – pabrėžia apžvalgininkai.
Anot jų, „NATO jau kelias savaites spėlioja“, kam Rusijai reikėjo telkti savo kariuomenę Ukrainos pasienyje.
Autoriai taip pat konstatuoja, kad Ukrainos ir Sakartvelo stojimas į NATO netolimoje ateityje beveik neįmanomas dėl teritorinių konfliktų, Rusija grįžo į tarptautinę areną kaip supervalstybė, o europiečiai atlieka tik statistų vaidmenį.
Dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją” spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) foto
Penktadienį žiniasklaidai pristatytas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Kaip po filmo premjeros žurnalistams sakė režisierius, 4 valandų trukmės filmas apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą, galėjo trukti net pusšeštos valandos.
„Iš pradžių mes sukūrėme penkių su puse valandos filmą“, – žurnalistams teigė režisierius, pridurdamas, kad dar turi ketinimų grįžti prie iškirptos medžiagos.
Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo susilaukti spėjusio S. Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.
Kaip surengtoje spaudos konferencijoje pažymėjo pats V. Landsbergis, vien dėl šio fakto filmas nėra apie jį.
„Nei filmo pavadinimas, nei tas faktas, kad yra pasitelktas vienas liudininkas ir pasakotojas… Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės“, – teigė profesorius, pažymėdamas, kad būtent dėl pastarojo momento filmas yra labai svarbus pasauliui.
„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje. Todėl jeigu kuo daugiau šį filmą pamatys, pamatys, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas“, – sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Su tam tikru nostalgijos akcentu profesorius pažymėjo, kad filme parodyta tokia Lietuva, kokią dabar sunku net įsivaizduoti.
„Pagrindinis klausimas, o tai kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais. Bet tai kartu reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?“, – svarstė profesorius.
Filme atskleidė tikrąjį M. Gorbačiovo veidą
Ukrainiečių kino režisieriaus filme nemažai dėmesio skiriama paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. V. Landsbergis sutiko, kad filmas gali padėti sugriauti paplitusius mitus, apie tariamą šios politinės asmenybės kilnumą. Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
„Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba apie tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius ir apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą“, – teigė V. Landsbergis.
„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – tęsė V. Landsbergis.
„Partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą, kaip jiems tada atrodė. Šis filmas rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – teigė V. Landsbergis.
Reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės
Filme apie lietuvių išsivadavimą dėmesio skiriama ne vienam tuo metu veikusiam politikui. Kaip spaudos konferencijoje teigė režisierius, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos galima visiškai kitaip vertinti jau vykusią situaciją ir atskirus joje dalyvavusius politikus. Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Viena tokių asmenybių – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. S. Loznica pakomentavo filmo fragmentą, kai Antanas Terleckas pažymi, kad „reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės“.
„Tuo metu, kai Terleckas tuos žodžius pasakė, į jį žiūrėta kaip į keistuolį, marginalą, o iš tiesų tai žmogus, kuris turi gebėjimą pasakyti tiesą. Ir dabar tie dalykai matosi“, – komentavo S. Loznica.
Kita vertus, režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kaip ekranizuotame Lietuvos išsilaisvinimo procese, bent jau jo pradžioje, koegzistavo ryškiai skirtingos nuomonės.
„Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime kai kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), po to kalba Brazauskas, Terleckas… tai yra visiškai skirtingi pasisakymai, bet visiems vienodai ploja. Aš tai (filme – ELTA) išryškinu, ir tai yra konfliktas, bet tuo metu to konflikto ten esantys tarsi ir nematė“, – teigė S. Loznica.
Jo pastebėjimą pratęsė V. Landsbergis. Pasak profesoriaus, prisiminus tuometinius įvykius, tenka konstatuoti, kad nebuvo paprasta išlaikyti bendrą išsilaisvinimo kryptį. Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
„Vienu metu vyksta visiškai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių koegzistencija, bet jie telpa į bendrą paveikslą, ir tas paveikslas labai turtingas, viską apimantis (…). Tai man nebuvo taip paprasta. Man reikėjo kažkaip išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti“, – teigė V. Landsbergis.
„Man ten teko suktis viduryje viso virdulio ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas“, – apibendrino profesorius.
Mes mylime Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad Kinija vienašališkai siekia pakeisti Lietuvos ambasados Pekine pavadinimą. Ministro teigimu, tokie Kinijos veiksmai prieštarauja Vienos konvencijai, todėl diplomatai į Lietuvą yra grąžinti konsultacijų.
„Labai griežtai noriu pasakyti, kad tai nėra ambasados uždarymas. Diplomatai, diplomatė grįžta konsultacijų, dėl to, kad yra išsiskyrusios nuomonės tarp mūsų ir Kinijos, kokios yra galimybės pakeisti pavadinimą ambasados. Kinija siekia, kad Lietuva pakeistų pavadinimą į tokį, koks net nėra numatytas mūsų įstatymuose“, – žurnalistams trečiadienį teigė G. Landsbergis.
Ministras teigia, kad Kinija yra atsiuntusi savo pasiūlymą, kaip galėtų keistis Lietuvos ambasados Pekine pavadinimas. Vis tik, pasak jo, šie pavadinimo keitimo pasiūlymai turi būti suderinti su Lietuvos teise.
„Galime svarstyti įvairius pasiūlymus, tik jie turi būti suderinti su mūsų teise. Bet koks vienašališkas sprendimas keisti pavadinimą kitai valstybei atsisakant pačiai arba neturint galimybės to padaryti prieštarauja Vienos konvencijai. Ir dėl to mes paprašėme žmonių grįžti, tol, kol vyks konsultacijos ir bus priimti kažkokie abiem pusėms tinkantys sprendimai“, – sakė G. Landsbergis. Vardan tos Lietuvos. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, yra daug interpretacijų, kaip Lietuvos ambasados Pekine pavadinimo keitimas galėtų paveikti Lietuvos diplomatų tolesnį darbą Kinijoje.
„Išsiskiria vertinimas, kas jų laukia po to, kai Kinija vienašališkai keičia pavadinimą. Tai interpretacijos galimos įvairios. Sakykime, dėl jų kiniškų tapatybės kortelių tolimesnio galiojimo, kuris iš esmės užtikrina jų teisę laisvai keliauti, judėti jų gyvenamame mieste ir valstybėje“, – atkreipė dėmesį ministras. Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl, G. Landsbergio teigimu, trečiadienį Kinijoje nebeliko nė vieno Lietuvos diplomato. Užsienio reikalų ministerija trečiadienį pranešė, kad Lietuvos ambasados Kinijoje laikinoji reikalų patikėtinė Audra Čiapienė grįžta į Vilnių konsultacijų.
Šiuo metu vyksta diskusijos dėl Lietuvos ambasados Kinijoje ir Kinijos ambasados Lietuvoje darbo tvarkos techninių aplinkybių – laukiama, kol Kinija priims sprendimą pratęsti Lietuvos diplomatų akreditacijų Kinijoje galiojimą.
Kadangi pavaduojančio diplomato Pekine nėra, ambasada laikinai tęsia darbą nuotoliniu būdu.
Kaip ir anksčiau, Kinijoje esantiems Lietuvos piliečiams konsulinės paslaugos ir toliau ribotai bus teikiamos nuotoliniu būdu.
Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Pekinas, lapkričio 21 d. (AFP-ELTA). Protestuodama dėl Taivano Vilniuje įsteigtos de facto ambasados, Kinija oficialiai pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio. Apie tai sekmadienį pranešė Pekino užsienio reikalų ministerija.
„Kinijos vyriausybė buvo priversta pažeminti dvišalių diplomatinių santykių lygį, siekdama apsaugoti savo suverenitetą ir pagrindines tarptautinių santykių normas. Lietuvos vyriausybė turės prisiimti atsakomybę už visas pasekmes“, – sakoma Kinijos URM išplatintame pareiškime.
Kinija teigia, kad Lietuva „atsisakė savo politinio įsipareigojimo, prisiimto užmezgant diplomatinius santykius“ su Kinija. Čia turima omenyje „vienos Kinijos“ politika, pagal kurią užsienio šalys oficialiai pripažįsta Pekiną, o ne Taipėjų.
Taivaniečių, o ne Taipėjaus vardu pavadintos atstovybės atidarymas Vilniuje yra naujausias ženklas, kad nepaisydamos Kinijos pykčio dalis Baltijos ir Vidurio Europos šalių siekia užmegzti glaudesnius santykius su Taivanu. Čekijos politikai taip pat nori glaudesnių ryšių su Taivanu.
Šiuo metu tik 15 šalių oficialiai pripažįsta Taipėjų. Nepaisant to, Taivanas turi praktiškai ambasadoms prilygstančias atstovybes daugelyje šalių, o kelios valstybės yra atidariusios panašias atstovybes Taipėjuje.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen. EPA – ELTA nuotr.
Vilnius, spalio 26 d. (ELTA). Antradienį vakare į Vilnių atskrenda Taivano verslo delegacija, kuri domėsis investavimo galimybėmis Lietuvoje. Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN) viliasi, kad Taivano verslininkai užmegs ryšį su Lietuvos įmonėmis, susidomės galimybėmis pirkti lietuvišką produkciją ir organizuoti Taivano gyventojų turistines keliones į Lietuvą.
Planuojama, kad iš viso atvyks 40 autonominės teritorijos įmonių, verslo asociacijų ir kitų įvairių institucijų atstovų, nenurodomas skaičius dalyvių prisijungs nuotoliniu būdu. Tarp atvykstančių organizacijų – salos Lazerių šaltinių pramonės aljanso, Kosmoso pramonės plėtros asociacijos, Azijos Silicio slėnio plėtros agentūros, Pramoninių technologijų tyrimų instituto ir kt. institucijų atstovai. Delegacijai vadovaus kelių Taivano ministerijų pareigūnai.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė per ateinančias tris dienas tikisi svečiams atskleisti Lietuvos ekonominį potencialą investicijoms ir sustiprinti Lietuvos eksportą į Taivaną.
„Didelį akcentą dedame aukštos pridėtinės vertės sektoriams – tokiems sektoriams, kaip biotechnologijos, aukštos pridėtinės vertės gamyba, taip pat, žinoma finansinės technologijos“, – Eltai pristatė ministrė.
Kaip atskleidė EIMIN vadovė, svečiai iš Azijos lankysis Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje, apžiūrės Lietuvos infrastruktūrą plyno lauko investicijoms, viešės Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre ir aplankys įvairias Lietuvos įmones.
A. Armonaitė tikisi, kad verslo partnerių iš Taivano ras ir maisto ar apdirbamosios gamybos įmonės, tačiau, pažymi ministrė, vizitas yra gera proga Lietuvos gamintojams užmegzti glaudžius ryšius aukštųjų technologijų pramonei, ypač puslaidininkių gamybai, Lietuvoje plėtoti.
„Lietuva turėtų pradėti proaktyviai dairytis į puslaidininkių gamybos sritį. Tai sritis, kurios tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu pramonei labai trūks. (…) Kai pramonė sudaro apie 20 proc. (Lietuvos – ELTA) BVP, natūralu, kad Lietuvai reikia galvoti ir apie puslaidininkius“, – teigė A. Armonaitė. Taivanas yra vienas didžiausių puslaidininkių gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje.
Į Lietuvą Taivano delegacija atvyksta ne iš namų – prieš tai svečiai iš Azijos taip pat lankėsi Slovakijoje ir Čekijoje.
A.Armonaitės nuomone, didžiausias konkurencinis Lietuvos pranašumas prieš šias valstybes matomas biotechnologijų ir finansinių technologijų sektoriuose. Vis dėlto, dėl investicijų galėtų konkuruoti ir Lietuvos automobilių pramonė, mano ministrė.
„Nepaisant to, kad Čekija yra garsi automobilių pramone, Lietuva to irgi turi gana nemažai. Galbūt ne taip dažnai apie tai kalbame – tiek komponentus, tiek detales gaminame žymiausiems pasaulio prekių ženklams, tiek yra gamintojai elektrinių autobusų, mini-autobusų Lietuvoje“, – pažymi A. Armonaitė.
Vladas Turčinavičius, teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vladas Turčinavičius
Šiandien yra naivu pritarti minčiai, kad „pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme – pažanga, kurią mes turime pažinti kaip būtinybę” – G. Hegelis „Istorijos filosofija”, V., 1990, p. 44.
Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.
Šiame straipsnyje istoriniu teisiniu žvilgsniu pažvelgsiu į Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Derybos Liubline tarp Lietuvos DK ir Lenkijos Karalystės delegacijų vyko nuo 1569 m. sausio 10 d. Lietuvos DK delegacija nepatenkinta Lenkijos ponų siekiu inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį iš derybų buvo pasitraukusi. Dėl karo su Rusija Lietuva negalėjo pasipriešinti Lenkijai karine jėga, todėl 1569 06 06 sugrįžo į Liubliną tęsti derybų.
1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kurią galima lyginti su Europos Sąjunga taip pat sudarytą sutarties pagrindu. Kaip ES, taip ir Lenkijos su Lietuva sąjunginėje valstybėje buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sistemos, atskiri biudžetai, valstybių antspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar nepraranda būdamos ES narėmis.
Paskutinis Gediminaičių dinastijos palikuonis Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, pasirašydamas Liublino sutartį ir atiduodamas Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštijai priklausiusias pietvakarines žemes (dabar Vakarų Ukraina) iš mažytės Lenkijos padarė ją didele valstybe, prilygstančia Lietuvos DK. Su Lenkijos karalyste siena buvo aprobuota šia sutartimi ir būtina čia pabrėžti, kad Lietuvai buvo palikti regionai su miestais Balstoge, Suvalkais, Augustavu, Seinais ir Punsku, Gardinu, o dabartinėje Lenkijoje šis regionas ir vadinamas Palenke, kas lietuviškai reiškia arti Lenkijos sienos ir teisiškai priklausanti Lietuvai, nes ją nustatė dvi valstybės – suverenai, vadovaujami Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tą patvirtino bendras Seimas. Šia sutartimi turėjo ir turėtų vadovautis abi „istorinės sesės”, būtent čia yra tarpvalstybinių santykių pamatas, o ne praėjus šimtams metų trečiųjų šalių nustatytomis sienomis.
Abiejų valstybių sąjunga buvo sudaryta dėl Maskvos kunigaikštystės kylančių antpuolių sustabdymo ir po sutarties pasirašymo abu suverenai pasiliko valstybėmis, tik sutarė, kad kartu ginsis ir vykdys užsienio politiką. Pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu, o pradžioje vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Tik vėliau, 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) buvo pavadinta „Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita. Galima teigti, kad iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“ buvo paimtas žodis -res, tačiau buvo pritaikytas lenkų „liežuviui”, nes lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“, o gale žodžio garsas „S” dažniausiai tariamas „Š” ar „Ž”, todėl buvo sulenkinta į garsą „Č” ir virto lengvai lenkui tariamu „Rzecz“. Buvo pridėtos lotyniškų žodžių šaknys: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol (Polonia) ir -lita (Lituania), reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendras reikalas ir bendra nuosavybė – valstybė ir Seimas – valstybės demokratinio valdymo pradmuo. Akivaizdu, kad išvertus lietuviškai turėtų vadintis Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (lotyniškai – unija).
Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Stebėtina, kad po 150 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokio pavadinimo Lietuva nebeliko, o buvo rašoma tik Rzeczpospolita Polska (pavadinimo galūnėje dar liko lotyniškasis -lita, tačiau jį nustelbė pabrėžtinas žodis Polska). Stebėtina, kad ir dabartinė Lenkija vadinasi Rzeczpospolita Polska, reiškia, ji turi pretenzijų į Lietuvą, o palikta lotyniška galūnė -lita (Litua) apie tai ir kalba. Lenkija būdama strategine partnere ir gerbdama Lietuvą galėtų naudoti lotyniškąjį pavadinimą Lenkijos Respublika, priešingu atveju galima suvokti, kad Lenkija šiandien visas po Liublino sutarties buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemes laiko buvus Lenkijos žemėmis.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Abiejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės Lenkijos?), būtų priimtiniau – Abiejų Valstybių Sąjunga, nes tas propaguojamas pavadinimas ATR neatitinka istorinių faktų ir įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvoje.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko valstybingumo ženklus: savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.
Akivaizdus dabartinės Lenkijos akibrokštas yra jos dalyvavimas 2005 m. atidengiant Salaspilio mūšiui paminklą ir nepakviečiant dalyvauti Lietuvos – tai tarptautinės teisės pažeidimas bei Lietuvos paniekinimas, nes šiame mūšyje Lenkijos kariai nedalyvavo, o mūšį laimėjo tik Lietuvos kariai, vadovaujami LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai Chodkevičiaus).
Lenkija kiekviena proga stengėsi visiškai integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją į karalystės sudėtį, tačiau Lietuvos valdantieji didikai ir bajorai tam niekada nepasidavė ir saugojo Lietuvos valstybingumą.
Akivaizdu, kad XIV a. pabaigoje, XV a. pradžioje galutinai Lenkijos karaliui Jogailai ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui apkrikštijus Lietuvos karalystę ir jai tapus Didžiaja Kunigaikštija, Lenkija stengėsi ištrinti iš istorijos Mindaugo krikštą ir Lietuvos karalystę, o tą misiją priskirti tik sau. Turėdama tipišką pavyzdį iš Bizantiškos krikščionybės sklaidos, kai Konstantinopolis sukūrė naują kalbą ir raštą krikščionybei skleisti į Europos šiaurę, kur šiauriau Kijevo gyveno aisčių (baltų) ir suomių gentys, Lenkija pradėjo visais įmanomais būdais brukti lenkų kalbą į naujai apsikrikštijusią LDK. Regis, žvelgiant krikščioniškai Lenkijos elitas po Lietuvos krikšto privalėjo ginti lietuvių kalbą ir Lietuvą, nes 1389 m. popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu, juolab, kad greta rytuose plėtėsi ir kėlė grėsmę Lietuvai Kijevo Rusios Bizantiškoji krikščionybė su pravoslavų kalba. Tad iš čia išplaukia išvada, kad Lenkijos tikslas buvo ne tiek apkrikštyti Lietuvą, kiek su religijos sklaida lietuvius paversti lenkais, naudojant lenkų kalbą kaip anksčiau pasielgė su jotvingiais ir dalimi prūsų genčių. Vilnius ir jo apylinkės buvo senosios baltų kultūros citadelė ir paskutinė aukščiausiojo dvasininko Krivių-Krivaičio buveinė. Dėl šios priežasties po Jogailos ir Vytauto apsikrikštijimo į Vilniaus apylinkes daugiausia buvo siunčiami lenkų dvasininkai, kurie diegė lenkų kalbą, o jų bajorams buvo suteikiamos žemės.
Apie tai byloja XVI a. pirmosios pusės susidariusi padėtis, kai Lietuvos valstybės didžiavyris Geranainių grafas Albertas Goštautas (1470 – 1539), jam buvo suteiktas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Geranainių grafo titulas, stiprindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. A. Goštautas 1530 m. net iš popiežiaus Klemenso VII išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją.
Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybė (gal prolenkiškiems mūsų istorikams patarus) pažeisdama paveldo teisę perdavė Lietuvos Bernardinų vienuolyno nekilnojamąjį turtą Vilniuje, visą architektūrinį ansamblį Lenkijos pranciškonams (bernardinams). Kyla mintis: ar Lenkija netaiko savo šimtametės patirties šiuolaikinei Lietuvos respublikai valdyti?
1529 m. A. Goštautas kovodamas prieš lenkų diduomenės įtaką, vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui ir taip išsaugojo Lietuvos valstybingumą, nes Statutą galima prilyginti konstitucijai – štai kodėl Lenkija nepripažino Lietuvos statuto iki 1697 m. Jis pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Lenkijos karalienės Bonos Sforcos parama Statutą pakeisti. Grafo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui tebesant gyvam, paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumo ir atskirumo nuo Lenkijos.
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Alberto Goštauto asmenybę sunku kam nors Lietuvoje prilyginti. Be abejonės, šį Lietuvos didiką, Geranainių grafą galime laikyti svarbiausia XVI a. mūsų šalies didžia asmenybe, kurios dėka Lietuvoje buvo pradėti kloti tvaraus valstybingumo pamatai – parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas, Goštauto rūpesčiu gimė ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos metraščių – Bychovco kronika. Kyla klausimas, kodėl dabartinė Lietuva beveik nemini mūsų didžiavyrio A. Goštauto nuopelnų Lietuvos valstybingumui (ar ne Lenkija valdo mūsų istorinę informaciją?), išskyrus Liubavo dvaro muziejų (XVI a. priklausiusį A. Goštautui) prie Vilniaus, kurį įkūrė Lietuvos šviesuolis skulptorius Gintaras Karosas.
Didžiavyris Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), vienas labiausiai apsišvietusių Lietuvos žmonių. Tarnavo karaliaus dvare Krokuvoje, kur vienas geriausių jo draugų buvo Lietuvos Didysis kunigaikštis būsimasis karalius Žygimantas Augustas. Vėliau pasiekė, kad karaliaus žmona taptų Stanislovo Goštauto (A. Goštauto sūnaus) našlė Barbora Radvilaitė ir tuo sustiprino Radvilų pozicijas karalystėje. Gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos integralumą ir politinį savarankiškumą tiek nuo Maskvos valstybės, valdomos Ivano Rūsčiojo, tiek nuo Lenkijos. Jis 1544 m. Lietuvos Brastos seime reikalavo, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, o 1563–1564 m. Varšuvos seime vadovavo Lietuvos delegacijai, kuri priešinosi unijai su Lenkija. Nusipelnė prijungiant Livoniją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir 1561 m. tapo LDK vietininku Livonijoje. Būdamas Reformacijos šalininku 1553 m. perėjo į kalvinų tikėjimą ir siekė Lietuvą atriboti nuo katalikiškos Lenkijos ir stačiatikiškos Maskvos įtakos. 1555 m. įkūrė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią ir Lietuvos Brastoje įsteigė protestantų raštų spaustuvę.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584), vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenės vadų per 1558–1583 m. Livonijos karą, 1564 m. vadovavo LDK kariuomenei per Ulos mūšį prie Polocko nugalėjo Maskvos carą Ivaną Rūstųjį. 1578 m. dar kartą sumušė maskvėnus prie Vendeno, o Stepono Batoro Maskvos kampanijoje laimėjo mūšį prie Velikije Luki. 1569 m. vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacijos Liublino seime vadovų, čia gynęs Lietuvos savarankiškumą ir valstybingumą, todėl nepasirašė Liublino unijos (sąjungos) sutarties. Žinomas jo atkirtis lenkų didikams, įrodinėjusiems Seime, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą lenkų karališkam vainikui: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lietuva lenkams dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones… Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu“.
Tai tikras XVI a. Lietuvos didikų, karingųjų lietuvių nuo giliausios Lietuvos senovės išlikusios dvasinės kultūros, mentaliteto atspindys (refleksija). Straipsnio pabaigoje matysime kuo pavirto išdidūs lietuviai XVIII-XIX a.
Kunigas Mikalojus Daukša (1527-1613) buvo išsilavinęs žmogus, mokęsis viename iš V. Europos universitetų. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609-1610 m.). Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo, pasisakė prieš lietuvių bajorijos lenkėjimą.
Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai – pirmoji Lietuvos DK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“. M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba, juose pradėti vartoti lietuviški naujadarai (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti). Dar iki Katekizmo parengė ir 1595 m. išleido J. Vujeko postilės lietuvišką vertimą. „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę „Prakalba į malonųjį Skaitytoją”, kurioje kreipėsi į Lietuvos sulenkėjusią aukštuomenę ir visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalba Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. […] Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.”
Istoriniai faktai rodo, kad Lietuvos DK vedė savarankišką valstybės gyvenimą: atskirai kariavo su Maskvos kunigaikštyste, nors Liublino unija buvo sudaryta dėl bendros kovos prieš Maskvą, tačiau Lenkijos kariuomenė vengdavo dalyvauti, todėl peršasi politinė išvada, kad jūs ten vieni lietuviai kovokite, žūkite, silpnėkite… „Atskirai kariavo ir su Švedija, priimdavo jų pasiuntinius, sudarinėjo sutartis, o po Jono III Sobieskio mirties 1696 m. Lietuva oficialiai kėlė Unijos su Švedija ar Rusija klausimą”, tai rodo, kaip Lietuvos didikams buvo svarbu išsaugoti Lietuvos valstybingumą, o Lenkijos norą jį panaikinti. „Būta atvejų kai LDK teritorijoje Lenkijos karaliaus valdžia buvo nepripažįstama. Lenkijos karaliui kertant Lietuvos – Lenkijos sieną, jo svitą – lydinčius ministrus ant sienos keisdavo Lietuvos ministrai, didikai. Lenkijos piliečiai Lietuvoje buvo priimami kaip svetimšaliai ir jie negalėjo turėti nekilnojamojo turto ar valstybės tarnybos.”- rašo Liudvikas Narcizas Rasimas straipsnyje „Istorija ir istorikai” (Voruta, 2020-01-30).
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos istorikai pabrėžia, kad Rzeczpospollitoje buvo vieninga valdymo sistema: ji turėjo bendrą kariuomenę ir neturėjo apibrėžtos tarpusavio sienos, o jos teritorija bendra, tačiau ši nuomonė neturėjo ir neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Galima teigti, kad jie rašo prolenkišką istoriją, nors XVI – XVII a. pateikti Lietuvos DK didžiavyrių veiklos pavyzdžiai visa tai paneigia.
Akivaizdu, kad Lietuvos didikų ir bajorų turtai, lietuvių kultūros ir mokslo pasiekimai, dvarų kultūra ar karvedžių žygdarbiai dėl lenkų kalbos vartojimo negalėjo ir dabar negali tapti Lenkijos valstybės paveldu. Tačiau Lenkijos elitas ir lenkų kunigai per ištisus šimtmečius skleisdami krikščionybę siekė asimiliuoti išdidžius lietuvius ir pirmiausiai tai darė per bajorų ir diduomenės sluoksnį. Galų gale XVII a. pabaigoje Lenkija pritarė, jog Seimas pripažintų 1588 m. III Lietuvos statutą (galiojo Lietuvos teritorijoje iki 1840 m.- V. T.) ir pasiekė, kad LDK raštvedyboje vietoj lotynų ir rusėnų kalbų būtų įvesta lenkų kalba.
„Pagaliau tokiai priešpriešai buvo padėtas taškas ir bendrame 1697 m. Seime priimtas „ Coeguatio iurium stanov Wielkiego Księstwa Litewskego z Korona Polska“. Juo buvo sulygintos lenkų ir lietuvių valdininkų teisės, Lenkija pripažino 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą Lietuvos Vyriausiojo tribunolo kompetenciją ir vienybės idėjas pakeitė dviejų valstybių lygybės pripažinimu. Tuo aktu buvo pakeista Liublino sutartis. Abi sutarties šalys tapo lygios. Kartu buvo sutarta, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos didikas privalėjo ją išmokti, jiems ji pasidarė bendravimo kalba, bet tai nereiškė, kad jie tapo lenkais, o tai, kas parašyta lenkiškai, nepasidarė lenkų tautos nuosavybe, kaip ir tai, kas šiandien parašoma angliškai, netampa anglų nuosavybe.” – rašo L. N. Rasimas straipsnyje „Istorija ir istorikai” (Voruta, 2020-01–30).
Akivaizdu, kad svetima lenkų kalba ypač per bažnyčias kurė naują pasaulį, keisdama lietuvių savimonę, formuodama naują mentalitetą. Tą puikiai žinojo dar pirmojo tūkstantmečio Naujųjų religijų skleidėjai, pradedant arabų VII-VIII a. vykdoma islamo sklaida, kai jų užkariautos tautos prievarta buvo verčiamos skaityti Koraną tik arabų kalba. Gerai žinome apie krikščionybės sklaidą, kai ji pradžioje buvo skleidžiama hebrajų, graikų, lotynų kalbomis, tačiau kai VIII-IX a. Konstantinopolis ėmėsi su nauja pravoslavų kalba ir raštu skleisti, atsiskyrusią nuo Romos, Bizantiškąją krikščionybę, tai net kilo karas tarp Romos katalikų ir Bizantijos: frankai užėmė Konstantinopolį, o riteriai paniekindami Bizantijos atsiskyrusius krikščionis įjojo su žirgais į Šv. Sofijos katedrą. Štai kodėl Lenkija, žinodama svarbų kalbos vaidmenį diegiant religiją ir asimiliuojant išdidžius, karingus lietuvius, 1697 m. abi sąjungines valstybes pripažino lygias, bet visą akcentą sutelkė į lenkų kalbos įvedimą Lietuvoje. Jeigu XVI a. pabaigoje dar buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos (M. Daukša „Postilė“), tai per XVII a. religinėje literatūroje įsigalėjo lietuvių – lenkų kalbų žargonas (M.Olševskis „Broma atverta ing wiecznosti“), kuris plito ir gyvojoje kalboje, o vėliau literatūroje virto plačiai naudojama lenkų kalba. XIX a. per bažnyčias, mokyklas buvo sustiprintas visų sluoksnių lietuvių lenkinimas, aiškinant, kad tikrieji patriotai kalba tik lenkiškai. Rusijos lietuviškose gubernijose lenkinimui susidarė palanki terpė, nes lygiagrečiai vyko lietuvių rusinimas, todėl lenkų kalba, kaip patriotizmo išraiška ėmė plisti kaimuose ir miesteliuose ypač per bažnyčias. Žodžiai „Lenkija”, „lenkai”, „katalikai” tapo sinonimais, išplito frazės: vietoj katalikų tikėjimo – „polskoj wiari”, melskitės lenkiškai, nes „chlopų kalbos Dievas nesupranta” ir pan. Visi šie pavyzdžiai byloja, kad Lenkijai pavyko per kelis šimtmečius pakeisti išdidžiųjų, karingųjų, tolerantiškųjų lietuvių sąmonę į nuolankių ir prisitaikančių prie kitų agresyvių kaimyninių slavų tautų skleidžiamos įtakos. Akivaizdu, kad kunigaikščių Lietuvą Lenkijai pavyko pajungti savo įtakon ne ginklu, bet gudrumu ir agresyviu savo tautiškumo bei kalbos brukimu. Tačiau ši Lenkijos veikla privedė prie abiejų valstybių sąjunginės (unijinės) didelės ir įtakingos valstybės Rzeczpospollitos žlugimo.
Apie svetimos kalbos vaidmenį net šiuolaikinėje tikrovėje rašo Gintaras Ronkaitis straipsnyje „Apie sąvokų gimtąja kalba galias” (https://alkas.lt; 2020-12-20): „Ar žinote, kur slypi įvairiausių priklausomybių ištakos? Sąvokų, sampratų ir prasmių lauke. Šis laukas kuria mūsų pasaulio supratimą, sampratos yra akiniai, per kuriuos matome pasaulį. Jei akiniai pagaminti kažkur labai toli, jie atspindės tą sukurtą tikrovės vaizdinį, kurį ten įdėjo jų kūrėjai. Ir pamažu prasideda priklausomybė nuo sąvokos kūrėjų „kultūros“, su sąvoka atkeliauja ir visa vaizdinių apie pasaulį eilė. Šie vaizdiniai atneštiniai, tad mes, su savo tūkstantmete pajauta, kuriai nebesuteikiame postūmio tolesniam vystymuisi ir prisitaikymui prie kintančios dabarties tikrovės, tampame atsilikusiais „pagonimis“, puslaukiniais žmonėmis, neturinčiais savos „kultūros“. Kitakalbiai ir sąvokas susikuria sau, o tiems, kas nekalba jų kalba, tos sąvokos tyli. […] Didelės ir galingos tautos užsiima ir sąvokų, sampratų bei iš jų susidedančio prasmių lauko kūrimu ir sklaida – tame jų stiprybė. Karinė ir kitokia medžiaginė galia yra tik išorės kiautas, už kurio slypi daug reikšmingesni dalykai. Prieš kelis metus tuometinis britų užsienio reikalų valdytojas Borisas Džonsonas Velykų priėmimo metu atvirai pasakė įstabų dalyką: „Mes išvežame ne tik prekes – ką mes žinoma irgi darome – bet ir sąvokas, požiūrius ir net elgesio būdus”. Šie žmonės puikiai supranta sąvokų kūrimo ir sklaidos reikšmę. Tie nemedžiaginiai dalykai yra “eksportuojami” ne už pinigus, o šiaip įsiūlomi, kartais net gana įkyriai primetant. Taip kuriama bendra erdvė, į kurią vėliau ir prekės bei paslaugos patenka.”
Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1701 m. Prūsijos hercogystei suvienijus kitas vokiečių žemes įsisteigė Prūsijos karalystė. XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą Prūsija padidino savo teritoriją Švedijos sąskaita, o per karus su Austrija prisijungė Sileziją – vieną iš ekonomiškai stipriausių Austrijos provincijų ir amžiaus viduryje Prūsijos karalystė tapo penktąja Europos didvalstybe, kuri lėmė Europos politinį gyvenimą ir XIX amžiuje. Prūsijos karalystės tolimesnei plėtrai į Rytus stabdžiu tapo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė – Rzeczpospollita.
Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Petras I ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Išaugusi Rusijos imperija neramino Prūsijos karalių Fridrichą Didijį ir karalystės diduomenę. Viduramžių papročiu Prūsijos karalius slapta pritarė, kad nesantuokinė jo dešimtmetė dukra princesė Sofija Augusta Frederika, gimusi 1729 m. ir vaikystėje augusi Prūsijos generolo šeimoje, būtų įsodinta (kaip gegužiukė) į Rusijos imperatoriaus Petro I šeimą. Taip ji pateko į carienės Elžbietos rūmus, o po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I vaikaičio. Po Petro III mirties, 1762 m. Prūsijos karaliaus nesantuokinė dukra Sofija Augusta Frederika tapo Rusijos imperatore Jekaterina II. Ji ėmėsi vykdyti Petro I politiką ir bendradarbiavo su Prūsija: daug kvietėsi Prūsijos įžymių giminių atvykti į Rusiją, kur jiems buvo dalinamos žemės. Čia galima paminėti, kad į Rusiją atvyko iš Prūsų Lietuvos Konstantino Balmonto prosenelis Janis Balmutis, taip pat būsimo Rusijos premjero Piotro Stolypino protėviai iš Stalupėnų.
LDK didikas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių- Karijoto Algirdaičio palikuonių giminaitis) padedant Rusijos kancleriui A. Bestuževui-Riuminui buvo akredituotas prie Rusijos sosto, kaip Saksonijos ambasadorius. Jaunas gražus turtuolis iškart patraukė trimis metais vyresnės, būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III žmonos Jekaterinos Aleksejevnos (prūsų princesė Sofija Augusta Frederika, priėmusi parvoslavų tikėjimą priėmė šį vardą) dėmesį ir tapo vienu iš jos favoritų. 1764 m. rugsėjo 7 d. imperatorės Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas, jos meilužis S. A. Poniatovskis. Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas.
Taip Prūsijai ir Rusijai atsivėrė kelias daryti įtaką Rzeczpospollitai. Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus Rzeczpospollitoje, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą bei Lietuvos DK valstybingumą, o Lenkijos politikų ir bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Šiam Lenkijos politiniam veiksmui tinkamu pavyzdžiu tapo Prūsijos karalystės susikūrimas ir po to sekusios reformos.
Rzeczpospollitoje 1773 m. spalio 14 d., Seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi pirmąja švietimo ministerija pasaulyje. Jos žiniai buvo perduotos visos akademijos ir mokyklos, jai pavesta rūpintis mokymu ir mokslu. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku tapo Lietuvos didžiavyris vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1774 m. Edukacinė komisija reformavo pradinę mokyklą, įkūrė po vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. Po trijų metų tokių mokyklų Vilniaus vyskupystėje jau buvo virš 300. Kaimuose valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja lietuvių kalba.
1775 m. Seimo nutarimu buvo įkurtas naujas valstybinės valdžios organas –Nuolatinė Taryba. Ją sudarė 36 Seimo deleguoti nariai. Taryboje buvo 5 departamentai: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, kurie kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu (1775–1788 m.) buvo modernizuota ir padidinta kariumenė, apribota etmonų savivalė, įgyvendintos ūkio ir finansų reformos. Pagyvėjo ekonominis gyvenimas ir sparčiai didėjo gyventojų skaičius. 1772 m. Rzeczpospollitoje gyveno 6,5 mln. žmonių, o 1790 m – apie 9 mln. Šio, pirmojo visuotinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno per 3,5 mln. žmonių. Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba tapo pirmaisiais bendrais visos sąjunginės valstybės vykdomosios valdžios organais, o šios reformos rodo, kad ekonominė ir demografinė sąjunginės valstybės padėtis gerėjo.
Per XVIII šimtmetį Lietuvos DK elitas ir išsilavinę lietuviai virto „gente – Lituani, natione – Poloni”: kilmės – lietuviai, tautybės (pilietybės) – lenkai. Lenkijos politinis elitas, neatsižvelgdamas į 1773 m. pozityvias švietimo ir ekonomikos reformas, visa tai pajutęs ir suvokęs ėmėsi vykdyti dvilypės sąjunginės valstybės Rzeczpospollitos politinę reformą ir 1791 m. Seimas priėmė vadinamą Gegužės 3 d. konstituciją (lenkiškai pavadinta „Ustawa Rzadowa”), tačiau be Lietuvos DK paminėjimo tekste, vadinasi Lietuva buvo panaikinta kaip istorijos subjektas, o liko tik Lenkijos unitarinė valstybė. Šiame gegužės 3 d. „Ustaw’e” buvo įteisinti luomai ir baudžiava ir gėdingai įteisintas ir išaukštintas vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo visuomenėje bei daugiatautės valstybės valdyme (kažkuo kvepiantis tautiniu aparteidu), suvaržyta net religijų laisvė, katalikybė paskelbta valstybine religija, tuo buvo panaikinta šimtmečiais Lietuvos DK vyraujanti religijų laisvė. Čia galima priminti, kad baudžiava Vidurio ir Vakarų valstybėse jau buvo anksčiau panaikinta: Čekijoje – 1781 m., Vengrijoje – 1785, Danijoje – 1788, Prancūzijoje – 1789 m.
Šis „Ustaw’as” sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą ir jie pasiekė, kad 1791 m. spalio mėn. Seimas priėmė papildymą (Įžadą), bet ir jame Lietuvą apibrėžė kaip autonomiją Lenkijos Respublikos sudėtyje. Cituoju iš spalio papildymo „Ustaw’ui”: „Mes, Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos […] Kunigaikštis, sutikus senato tarybos ponams, tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams, taip pat Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemių atstovams, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą […]”. Lenkųkonfederatai kurdami „Ustaw’ą” veikė slaptai, net lietuvių maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega apie tai nieko nežinojo ir reikalavo svarstyti prieš jį skelbiant. Lenkijos unitarinės valstybės kūrėjų konspiraciją išryškino net lenkų istorikė Krystyna Zienkovska savo monografijoje, kurią pavadino „Gegužės 3-iosios sąmokslas”.
LDK valdantysis elitas: didžiavyriai vyskupai I. J. Masalskis, J. K. Kasakauskas, Didysis etmonas S. M. Kasakauskas, kunigaikštis M. K. Oginskis ir kt. tokio pažeminimo nepakentė, kilo neramumai, pilietinis karas tarp susidariusių konfederacijų, kurias skatino Rusija, todėl 1792 m. liepos 23 d. Seimas ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis panaikino unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. konstituciją. Teisiškai ji tapo niekinė, todėl jos minėjimas ar šventimas, kaip daro dabartinės Lietuvos valdžios be jokio pagrindo pataikaudamos Lenkijai, žemina lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės orumą. Žvelgiant istoriškai, šios konstitucijos priėmimas buvo Lenkijos elito politinė klaida, nes panaikinusi Lietuvos DK egzistavimą, konstitucija tapo pretekstu Rusijai ir Prūsijai veikti Rzeczpospollitos viduje ir siekti savo imperinių tikslų.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Konkretūs šių imperinio elgesio valstybių veiksmai greitai tapo įgyvendinami: 1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo Rzeczpospollitos pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. 1793 m. liepos 7-22 d. Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp Rzeczpospollitos ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis, savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.
Tačiau aresyvių kaimynių Rusijos ir Prūsijos suartėjimui trukdė dar likusi Rzeczpospollita su trečdaliu buvusios teritorijos. Po Prancūzijos revoliucijos bręstantis pavojus monarchijoms skatino Rusiją veikti, jog tas siauras Lenkijos – Lietuvos valstybės teritorijos ruožas išnyktų. Tačiau kaip tą įvykdyti po 1793 07 22 sutarties tokių pasižadėjimų: „amžiną ir nepajudinamą taiką” bei nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų? Rusijos ir Prūsijos karo veiksmams kilti prieš sumažėjusią Rzeczpospollitą pasitarnavo 1794 m. kovo 24 d. Varšuvos priemiestyje Krokuvoje prasidėjęs sukilimas, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška, prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasidalijimą, nors tai buvo įteisinta sutartimi. Jis karui ruošėsi Saksonijoje, dėl sukilėlių nesutarimų pasiruošimas vyko nesklandžiai, bet vis tik T. Kosciušką išrinko karo vadu. O gal ir kaimyninių imperijų slaptųjų tarnybų buvo paskatintas parodyti savąją narsą.
T. Kosciuška save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų (jotvingiškų) Lietuvos Brastos žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi Lietuvos DK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valstybės sukūrimo idėja. Ką jam reiškė kariauti prieš Rusiją ir kartu prieš Prūsiją, juk jis buvo Amerikos valstijų Nepriklausomybės karo didvyris, tapęs generolu, manytina, kad ir narsiųjų jotvingių kario dvasia jame dar gyvavo.
1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje, taigi dviem mėnesiams buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Inžinieriaus J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Čia pasireiškė T. Kosciuškos, praradusio lietuvišką savimonę, išdavikiški veiksmai, jis išvaikė Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį birželio 4 d. atleido. Vėliau T. Kosciuškos įsakymu buvo susidorota ir su LDK valdančiuoju elitu ir net vyskupais, juos paniekinamai pakariant: LDK Didžiuoju etmonu Simonu Kasakausku, Vilniaus vyskupu, Edukacinės komisijos pirmininku Ignotu Masalskiu, Livonijos vyskupu Juozapu Kasakausku, vien dėl to, kad jie nesutiko palaikyti šio karo prieš Rusiją ir Prūsiją bei iki sukilimo veikė, kad būtų išsaugotas autonominis LDK valstybingumas, kad ir Rusijos imperijos sudėtyje.
Štai, kaip aprašo rusų istorikas N. Kostromarovas uoliųjų katalikų, lenkų sukilėlių veiksmus susidorojant su vyskupu I. J. Masalskiu: „[…] Iš laikinai įsteigo kalėjimo Bruehlio namuose Varšuvoje Masalskį išvedė skerdžius, girtuoklis Klinovskis. Jo vadovaujama iš pasitenkinimo klykianti minia virvėmis suraišiotą vyskupą tempė kartuvių, daužydami jį pagaliais, kumščiais, dėl ko jis visas kruvinas apalpo dar iki kartuvių nepriėjęs. Bet pakėlę vėl daužė pagaliais, kumščiais, spardė kojomisw, kol užkėlė po kartuvėmis ant suolelio, užnėrė virvę ant vyskupo kaklo. Tuomet mūrininkas Dolgertas užsliuogė ant kartuvių, pririšo virvę ant jų skersinio, o stovintieji apačioje kojomis išmušė iš po vyskupo kojų ir jis pakibo…” Paniekinamai vyskupas I. J. Masalskis žuvo kankinio būdu, kaip šventasis. Stebėtina, kad vyskupas I. J. Masalskis labai išsilavinęs žmogus, Lietuvos patriotas nutylimas Lietuvoje, net nėra jo vardu pavadintos gatvės, o galėtų gatvę link jo pastatytų Verkių rūmų pavadinti jo vardu.
Visi šie nusikalstami T. Kostiuškos veiksmai prieš LDK vadovus savo bendrapiliečius yra išdavikiški, nes pasitarnavo Rusijai naikinant Lietuvos valstybigumą, o Jekaterinai II pasisavinant Lietuvos kunigaikštienės titulą, todėl Lietuvos istorijoje jis turėtų būti laikomas Lietuvos išdaviku. Žodžiu, su LDK patriotais elgėsi taip lyg jau žinotų, kad sukilimą laimės arba veikė inspiruotas kaimyninių imperinių valstybių.
Deja, karas prieš Rusiją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kosciuška pasižymėjo kovose dėl JAV nepriklausomybės), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Sūduvą. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinama taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl iššaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo ir Rzeczpospollitos sunaikinimu.
Tadas Kosciuška. Milvokio miestas JAV
Tadas Kosciuška buvo sužeistas, o patekęs į Rusijos nelaisvę buvo įkalintas švelnaus režimo Petropavlovsko kalėjime Sankt Peterburge, kuriame kalėjo du metus. 1796 m. po Jekaterinos II mirties Rusijos caru tapęs jos sūnus Pavlas I jam grąžino laisvę. Pavlas I pareikalavo, kad T. Kosciuška prisiektų ištikimybę Rusijos imperijai ir kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, tačiau jis atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes nebeturi tėvynės. Tada caras pareikalavo prisiekti, kad negrįš į tėvynę, o kai prisiekė, caras jam gražino kardą ir leido išvykti į Ameriką. Toks garbingas caro elgesys su nusikaltėliu Rusijai, sukilimo vadu generolu T. Kosciuška, verčia daryti prielaidą, kad šiam sukilimui gimti turėjo įtakos slaptosios Rusijos ir Prūsijos tarnybos. Apie palankumą nusikaltusiam Rusijai byloja ir T. Kosciuškos susitikimas su Rusijos imperatoriuni Aleksandru I 1814 m. Paryžiuje, kuris pažadėjo atkurti autonominę Lenkiją Rusijos imperijos sudėtyje, o dar kartą susitikęs su imperatoriumi 1815 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese šis pažadas buvo įteisintas – atkurta Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Stebėtina, kad save laikęs lietuviu T. Kosciuška pokalbiuose su caru nerandame net užuominų apie savo tėvynę – Lietuvą, kurios valstybingumą išsaugoti siekė paskutinysis Lietuvos valdantysis elitas. Įtartinai skamba, kad jis ir Vakaruose, ir Amerikoje ypač pabrėždavo, kad yra lietuvis, lyg norėdamas sušvelninti išdavystę LDK, o gal pridengti, jog sukilimą organizavo paveiktas Rusijos slaptųjų tarnybų. Imperinėms Rusijos užmačioms T. Kosciuškos sukilimas labai pasitarnavo, apie tai galimai byloja ir kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio veikla, jam tapus caro Aleksandro I slaptuoju patarėju bei Rusijos senatoriumi, tačiau kungaikščiui pateikus carui projektą apie autonominės LDK atkūrimą Rusijos imperijos sudėtyje, Lietuva nebuvo atkurta – tai kur čia esminė priežastis? Ar LDK elito nužudymai palengvino Rusijai atsisakyti šio projekto, nors Gardino Seimas tam buvo nutaręs ir Rusija buvo pritarusi. Juolab, kad jau 1808 m. buvo įkurta autonominė Suomijos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Reikia Lietuvos Istorijos institutui tyrinėti Rusijos archyvus, nes tai labai svarbus Lietuvos istorijos laikotarpis bei kompozitoriaus, politiko M. K. Oginskio veiklos etapas. Ar paliksime Lietuvos valstybės tragišką istorinį laikotarpį, apaugusį romantiškais maurais, pūti, ar atskleisime tiesą?
Apie Lietuvos likimą XIX – sukilimų amžiuje esu rašęs straipsnyje „Ar verta dalyvauti sukilimuose, kai kovojama dėl primestų dviprasmiškų idėjų?” (alkas.lt; 2020.06.23; voruta.lt; slaptai.lt).
Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių gyvenamoje teritorijoje su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. ATR II pasidalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių. Akivaizdu, kad Lenkijai labai nepatiko ši sutartis, nes smogė jos planams kurti federaciją su Lietuva, kurią palaikė viduramžiškų idėjų vedama Prancūzija.
Nors Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., o Lenkija vėliau 1918 m. lapkričio 11 d., tačiau buvusi „istorinė sesė” Lenkija Lietuvos nepripažino ir tik aplinkybių verčiama pagaliau 1920 m. liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Lenkija, 1920 m. rugsėjo 30 d. – spalio 7 d. derėdamasi su Lietuva Suvalkuose, galėjo vadovautis 1569 m. Liublino sutartimi apibrėžtomis sienomis, kurias patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Žygimantas Augustas – tai būtų garbingas Lenkijos elgesys tuo įtemptu laikotarpiu atsikuriant iš imperijų nepriklausomoms Europos valstybėms. Nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos, kai Raudonoji armija paliko Vilnių Lietuvai, iki 1920 m. spalio pradžios Lietuva siekė valdyti savo teritoriją ir išlaikydama neutralumą, svarbiausiu uždaviniu laikė apginti Vilnių, Gardiną ir Seinus. Tačiau dar 1919 m. Lenkija užgrobė enografiškai lietuvišką žemę su Seinais ir Punsku, tai rodo atgimstančios Lenkijos imperinį tikslą atkurti Rzeczpospolitą Polską, pridengtą jos skelbiamu Vakarams federalizmu. Vykstant šioms deryboms Suvalkuose ir dalyvaujant Santarvės valstybių atstovams bei Tautų sąjungos komisijai, akivaizdu, kad tai suteikė tarptautinės teisės pagrindą ir 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartyje Lietuvos sostinė Vilnius su Pietryčių Lietuva (Dzūkija) buvo pripažinta Lietuvai. Lygiagrečiai Lenkija vedė derybas su Sovietų Rusija Rygoje ir 1920 m. spalio 5 d. joms pavyko sutarti dėl linijos, atskiriančios Lietuvą nuo Rusijos ir sudaryti taip vadinamą „Vilniaus koridorių”- tai buvo strateginis Lenkijos siekis, nes atskyrus Lietuvos sieną nuo Rusijos bus lengviau prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Akivaizdu, kad šiuo susitarimu Sovietų Rusija pradėjo kurti konflikto židinį tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris paskatino tolesnius J. Pilsudskio veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Praėjus dviem dienoms, spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir Pietryčių Lietuva sulaužydama šią sutartį, visa tai įvykdė Lenkijos viršininko Juozapo Pilsudskio (Ginioto) įsakymu, nepaisant, kad tai buvo tarptautinės teisės pažeidimas. Lenkija savo agresyvų karinį veiksmą pridengė melaginga informacija Vakarams, neva tai buvo generolo L. Želigovskio maištas prieš Lietuvos vyriausybę, jog Vidurio Lietuvos lietuviai kovoja su Kauno lietuviais. Vėliau, 1923 m. rugpjūčio 25 d. viešėdamas Vilniuje J. Pilsudskis prisipažino: „Tuo metu man nusišypsojo sėkmė kare – iškart nusprendžiau, kad Vilnių reikia pasiimti ginklu. Išsiruošiau pas generolą L. Želigovskį, nes pats, kaip Lenkijos valstybės viršininkas ir vyriausiasis vadas, laužyti įsipareigojimų negalėjau.“
Vinstonas Čerčilis
„Štai ką apie J. Pilsudskio suorganizuotą Vilniaus okupaciją kalbėjo Vinstonas Čerčilis 1944 m. vasario 22 d. parlamente pasakytoje kalboje: „Niekad negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 m.“ 1928 m. gegužes 1 d. Tarptautinis Teisės institutas, vertindamas Litwa Srodkova prijungimo prie Lenkijos teisėtumą ir Ambasadorių Tarybos nuomonę, nurodė: „Jokia institucija negali nagrinėti šio klausimo kitaip, kaip priimto okupacijos sąlygomis. Tokie prijungimo nutarimai neteisėti, neturi teisinio pamato ir yra negaliojantys. Joks okupantas neįgyja teisės į okupuotąjį kraštą, nepaisant kiek ilgai ta okupacija trunka ir Vilnius, kaip ir jo kraštas kaip priklausė, taip ir toliau turi priklausyti tik vieninteliam suverenui Lietuvai.“ – rašo L. N. Rasimas, „Istorija ir istorikai”, (Voruta, 2020-01-30).
Akivaizdu, kad Lenkija okupavusi Pietryčių Lietuvą su sostine Vilniumi turėjo tikslą visą Lietuvą prijungti prie Lenkijos, tačiau 1920 m. lapkritį ties Giedraičiais ir Širvintomis Lietuvos kariuomenė sumušė L. Želigovskio vadovaujamus lenkų karius. Lietuvos kariuomenė buvo pasiryžusi atsiimti Vilnių, bet čia sutrukdė Tautų sąjungos karinė komisija, reikalaudama nežygiuoti į Vilnių ir Lietuvos politinė valdžia vadovaujama premjero Kazio Griniaus pakluso komisijai ir Vilniaus neatsiėmė. Tokiu būdu galima teigti, kad Lietuvos politinė valdžia pasielgusi šiaudadūšiškai Lietuvai užtraukė didelę nelaimę ir pažemino lietuvių tautą ir karius. Čia tinka pabrėžti, kad K. Griniaus vyriausybė 1921 m. pradėjo derybas su Lenkija dėl įėjimo į Lenkijos federaciją, tačiau Kaune prasidėjo tautos pasipriešinimas, demonstracijos ir Prezidentas Aleksandras Stulginskis atstatydino K. Griniaus vyriausybę. Ar ne Stokcholmo sidromo apraiška valdė K. Grinių?
Jau 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos užsienio ministro Juozo Urbšio derybose, dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai, su Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu, pastarasis pareiškė: „Chvatit vam prodavat Litvu” („Užteks Jums Lietuvą pardavinėti”). Matyt jis turėjo omenyje tai, kad 1920 m. Lietuva Vilniaus neatsiėmė, o paliko Lenkijai. Apie tai 1989 m. pasakojo pats J. Urbšys susitikime su Lietuvos Sąjudžio atstovais. Ši frazė galėjo būti dingstimi, kodėl SSRS pažeisdama visas sutartis su Lietuva, negražino tų teritorijų (Gardino ir Lydos sričių), kurios buvo visose sutartyse patvirtintos Lietuvai.
Lenkija 1994 m. pasirašydama Strateginės partnerystės sutartį su Lietuva nepripažino Vilniaus krašto 1920-39 m. okupacijos ir neatsiprašė Lietuvos dėl atneštos žalos Lietuvos valstybei bei lenkų šovinistų žiauriais susidorojimais su Vilniaus krašto lietuviais. Čia tinka priminti, kad kai Lenkija 1938 m. kartu su Hitleriu dalinosi Čekiją, tai dėl Lenkijos užgrobimo Čekijos Ciešino srities vis tik Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis atsiprašė darbartinės Čekijos tautos ir Vyriausybės. Tai kodėl Lenkija pažeisdama tarptautinę teisę gėdingai pasielgė su Lietuva ir lig šiol jos neatsiprašė? Manytina, kad dėl tokio Lenkijos elgesio prisidėjo nuolanki ir prisitaikanti Lietuvos valdžia (Prezidentas Algirdas Brazauskas, 1932-2010), kuri nesuvokė, kad Lietuva yra tarptautinės teisės ir istorijos subjektas ir turėjo elgtis ne nusižeminusi, bet oriai. Žvelgiant į tuometinę situaciją Europoje kelia nuostabą, kaip Lietuvos valdžia nesiorientavo tarptautinėje politikoje. Kodėl strategine partnere buvo pasirinkta buvusi SSRS satelitinė valstybė, apie 50 m. gyvenusi nedemokratijoje Lenkija, o ne tarkime, ekonomiškai turtinga ir demokratiška Vokietija. Galima pravesti analogišką pavyzdį: SSRS buvusi satelitė Slovakija pasirinko strategine partnere Vokietiją, todėl viena iš ekonominių dovanų – „Volkswagen” gamykla buvo atidaryta Slovakijoje.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
„Praeities nusikaltimų pasekmės privalo būti ištaisytos. Ne nutylėtos, ne falsifikuotos, ne pamirštos, o ištaisytos. Tik tada praeitis iš tiesų taps praeitimi.”, – sako Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie santykius su Rusija (lrt.lt). Akivaizdu, kad šie principai turėjo būti taikomi ir dabar vadovaujamasi santykiuose su Lenkija, kai abi valstybės atsikūrė ir tapo lygiateisėmis ES narėmis.
Norėčiau užbaigti Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) fraze: „Valia siekti galios” – tai principas veikti asmenybėms ir valstybėms. Ar ne šiuo principu istorijos vyksmas rutuliojosi XX a.?! Kada Lietuvos valdžia ugdys valią siekti galios nors ištaisyti valstybės istoriją?
Ežeriukas Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko nuotr.
Savaitgalį ir savaitės pradžioje kaitra tęsis, praneša Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT).
Sekmadienį bus mažai debesuota. Antroje dienos pusėje kai kur, didesnė tikimybė, Pietryčių Lietuvoje, trumpas lietus su perkūnija. Pietryčių, pietų vėjas per perkūniją stiprės iki 15 m/s. Aukščiausia temperatūra sieks 29–33 laipsnius.
Pirmadienį lietaus tikimybė nedidelė. Temperatūra naktį bus 17–22, dieną 29–34 laipsniai.
Antradienio dieną daug kur trumpas lietus, perkūnija. Temperatūra naktį 17–22, dieną 28–33 laipsniai.
LHMT informuojant, kad kaitra Lietuvoje neslūgs iki antradienio, visuomenės sveikatos specialistai ragina nebūti abejingiems savo ir artimųjų sveikatai. Pasak jų, karštis gali paveikti kiekvieno žmogaus sveikatą, bet ypač jautrūs yra kūdikiai ir vaikai iki 4 metų amžiaus, 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės, asmenys, turintys antsvorio, dirbantys sunkų fizinį darbą, sergantys įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų). Per karščius galima nukentėti dėl nudegimų, šilumos smūgio, saulės smūgio, hipoksijos (deguonies bado).
Specialistai pataria stengtis būti patalpose, kuriose yra įrengti ventiliatoriai ar oro kondicionieriai, dažniau gerti skysčių, einant į lauką, užsidėti galvos apdangalą arba vietoj galvos apdangalo naudoti skėtį. Taip pat lauke dėvėti saulės akinius su UVA ir UVB filtru, lengvus, šviesius, natūralaus audinio, neveržiančius, orui pralaidžius drabužius. Patariama vengti riebių ir sunkiai virškinamų patiekalų. Taip pat naudoti apsauginius kremus nuo saulės su kuo didesniu apsaugos faktoriaus skaičiumi. Poilsiui gamtoje pasirinkti vietą pavėsyje, vengti tiesioginių saulės spindulių, riboti buvimo saulėkaitoje laiką, būti po skėčiais. Riboti fizinį aktyvumą, ypač vidurdienį – nuo 11 iki 17 valandos.
Antrasis prezidento Gitano Nausėdos pranešimas Seime buvo kompleksinis, apimantis daug sričių, labai išsamus pranešimas. Apie jį tikriausiai dar bus kalbama ne vieną dieną, savo nuomonę išsakys atskirų sferų ekspertai ir specialistai, skirtingų partijų politikai. Tačiau čia leiskite pasidalinti savo dar labai karštu įspūdžiu, užbėgant už akių visiems galimiems komentarams, siekiant, kad svarbiausi dalykai nepasimestų tarp smulkmenų arba skirtingų temų ir potemių labirintuose. Kartais iš tiesų taip būna, kad pirmasis įspūdis yra teisingiausias.
Daugiapakopis pranešimas apie aktualijas netapo padriku reagavimu į skirtingus įvykius pirmiausiai dėl to, kad skirtingas apmąstymų gijas į vieną visumą čia suveda, nuodugnumą ir konceptualumą užtikrina dominuojanti mintis apie tai, jog visomis išgalėmis reikia siekti, kad mūsų žmonės nenusiviltų savo valstybe.
Tai tarsi ir paprastutė mintis, tačiau pasakyta laiku ir vietoje, ji gali padėti atpažinti mirtinai pavojingą užkratą mūsų valstybei šiomis dienomis, kai kraštutinai egoistiniai vienos ar dviejų partijų ir negausių žmonių grupių interesai yra priešpastatomi žmonių daugumos interesams.
Demokratijos idėja įpareigoja ginti kiekvieno žmogaus pamatines teises, tačiau jau seniai reikėjo pagalvoti ir apie tai, kas gins tokią valstybę, kai lobizmas yra laikomas didesne vertybe nei pačios valstybės gyvastingumas ir atsparumas erozijai, kai per prievartą yra bandoma įskiepyti karikatūrinę pažangos sampratą, o naujais ideokratiniais užkeikimais neskubantys persiimti žmonės yra išjuokiami, paverčiami patyčių objektu. Taip pradedanti nusistovėti dalykų padėtis yra didžiausias pavojus šalies nacionaliniam saugumui, savo ruožtu G. Nausėdos raginimas sugrįžti prie pačių žmonių, tiksliai diagnozuojant pavojų, nurodo teisingiausią ir labiausiai pagrįstą būdą užkardinti kelią valstybės pavertimui negyvybinga iškamša.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Toks raginimas sugrįžti prie pačių žmonių įpareigoja prezidentą taip pat kelti klausimą dėl savivaldos teisių išplėtimo ir naujos redakcijos Referendumų įstatymo priėmimo, siekiant labiau civilizuotos, atitinkančios demokratinių šalių patirtį šio įstatymo būklės.
Vardan palyginimo galima prisiminti, kad neseniai įvykusiame Laisvės partijos suvažiavime toks Mitalas, vienas iš odiozinių šio sambūrio veikėjų, pateikė neįtikėtinai kuriozišką sugretinimą, kad neva Gediminas, kviesdamas atvykti viso pasaulio pirklius ir amatininkus į Vilnių, neorganizavo jokių referendumų. Taigi kyla klausimas – kuris iš Laisvės partijos veikėjų pretenduoja į monarcho statusą, nieko nelaukdamas? Kitą savaitę ruošiuosi paskelbti mano išrinktas su trumpais komentarais 5 pastaruoju metu mūsų politikų pasakytas didžiausias nesąmones ir planuoju uždėti Mitalui tikrai ne Gedimino, o Minedo karūną.
Kita vertus, raginimas sugrįžti prie pačių žmonių neužsibaigia tik savivaldos, regionų savarankiškumo ar referendumo klausimais. G. Nausėda labai teisingai atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje prasidėjo ankstesniais nepriklausomybės laikais nematytas neregėtas moralinis žmonių terorizavimas, nedidelei žmonių grupelei monopolizavus tiesą, įsteigus kažką panašaus į tiesos ministeriją, blokuojančią nuomonių įvairovę. Toks orveliško tipo tiesos ministerijos privilegijuotas atstovas neabejotinai Vytautas Bruveris, dalyvavęs ir prezidentinio pranešimo transliacijos metu su savo nešvankiais komentarais. Kas be ko, žinodami, kad į laidą yra kviečiamas V. Bruveris, iš anksto galima nuspėti ir laidos organizatorių idėjinio užsiangažavimo intenciją, nes šis žurnalistas labiausiai nuosekliai pasisako prieš bet kokias nacionalinio tapatumo apraiškas Lietuvoje.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kažkada rašiau, kad V. Bruveris vienoje rankoje laiko aštriąją plunksną, o kitoje – savo apipjaustytą pasididžiavimą. Tačiau dabar, paūmėjus situacijai, jau matosi, kad minėtas žurnalistas į savo apipjaustytą pasididžiavimą laikosi įsikibęs abejomis rankomis. Kaip atrodo, tokios konfigūracijos molinė, metalinė, medinė arba dar kitaip medžiagiškai įkūnyta skulptūrėlė turėtų būti įteikta kiekvienam tiesos ministerijos specialistui kaip savotiškas pasižymėjimo ženklas.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė nuotoliniu būdu susitiko su Turkijos ambasadoriumi Gökhanu Turanu ir aptarė dvišalius santykius ir bendradarbiavimą.
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.
Per susitikimą pabrėžta, kad Turkija yra NATO sąjungininkė ir svarbi ES partnerė. Pažymėta, kad pernai minėta Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių užmezgimo 90 m. sukaktis, o istoriniai ryšiai tęsiasi dar nuo seniau.
Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Slaptai.lt nuotrauka
Ministrė Pirmininkė pabrėžė investicijų į gynybą svarbą.
„Lietuvos Vyriausybė mato geopolitinius iššūkius regione, todėl nuosekliai pasisakome už investicijų į gynybą didinimą. Tai svarbu NATO, bet pirmiausia tai atitinka pačios Lietuvos interesus“, – sakė I. Šimonytė.
Susitikime buvo aptarti Turkijos planai įsitraukti į NATO Baltijos oro policijos misiją, kurioje šios šalies naikintuvai jau dalyvavo 2006 m., taip pat bendradarbiavimas NATO energetinio saugumo kompetencijų centre. (NATO Energy Security Centre of Excellence), kur dirba Turkijos ekspertas.
Turkija – Lietuva
Kalbėta apie ekonominius santykius, pabrėžtas bendradarbiavimo potencialas energetikos, transporto, mokslo ir inovacijų srityse.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną žymint 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak šalies vadovo, Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos siekia senuosius XV–XVI amžius. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento, stiprino mūsų viltį tapti laisviems ir atkurti nepriklausomybę, kurios trisdešimtmetį atšventėme pavasarį. Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu.
1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių proga mūsų šalį sveikina ir Turkijos vadovas. „Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške rašo Turkijos Prezidentas, visai Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Abiejų šalių vadovai pabrėžia, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios mūsų saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.
„Linkiu, kad mūsų turimas bendradarbiavimo potencialas atvertų dar daugiau galimybių plėtoti tarpusavio ryšius ir veiklas visose abiem pusėms svarbiose srityse ir būtų grindžiamas universalių vertybių ir solidarumo dvasia, auginančia dar tvirtesnį ryšį tarp mūsų valstybių ir visuomenių“, – laiške teigia Lietuvos Prezidentas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Prezidento Komunikacijos grupė
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka apkaltino Lenkiją, Čekiją, Lietuvą ir Ukrainą kišimusi į šalies vidaus reikalus, praneša valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
„Padėčiai Baltarusijoje didesnį poveikį daro užsienio kišimasis į šalies vidaus reikalus ir protesto akcijų valdymas iš svetur, – pareiškė jis ketvirtadienį. – Tai daroma iš Lenkijos, Čekijos, Lietuvos ir Ukrainos, kas mums kelia didžiausią nerimą“.
„Jūs vakar girdėjote Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimą, kas vyksta pasienyje. Mes reaguojame į visus negatyvius judesius Baltarusijos atžvilgiu. Mums svarbiausia – neleisti, kad Minske būtų sukeltas gaisras. Nes taip būna visada: prasideda sostinėje ir apima visą šalį“, – teigė A. Lukašenka.
Trečiadienį S. Lavrovas per susitikimą su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi pareiškė, kad „šiuo metu Baltarusijoje yra apie 200 ekstremistų, parengtų Ukrainos teritorijoje“. Jis taip pat tvirtino, kad padidėjo NATO aktyvumas prie Baltarusijos sienų.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimų, kuriuose neva 80,1 proc. balsų atiteko 26 metus šalį valdančiam A. Lukašenkai.
Oficialiais duomenimis, opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja buvo antra su 10,12 proc. balsų, tačiau ji rezultatų nepripažino. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją dėl savo saugumo išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Suklastoti rinkimai šalyje sukėlė protestų bangą, kuri neslūgsta iki šiol. Kilusius protestus valdžia malšino smurtu, keli žmonės žuvo, tūkstančiai buvo sulaikyti, pranešama apie kankinimus sulaikymo įstaigose.
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atkreipia dėmesį į „ginkluotojo komponento“ didinimą kaimyninėse Lenkijoje ir Lietuvoje, kurių teritorijoje vyksta NATO karinės pratybos. Kaip praneša „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre.
„Mane labiau jaudina situacija, kuri klostosi mums kaimyninių valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – teritorijoje. Ten, kaip jums žinoma, vyksta NATO karinės pratybos. Tai dar būtų nieko, bet šiose teritorijose eskaluojamas ir didinamas ginkluotasis komponentas. To nematyti, ramiai tai stebėti mes, suprantama, negalime. Ir kai anksti rytą aš kalbėjausi ir klausiausi Generalinio štabo viršininko pranešimo, aš pastebėjau: mūsų kariškiams ši problema irgi kelia nerimą“, – teigė A. Lukašenka.
Pasak jo, ši tema buvo svarstoma dar pernai, ir tada buvo parengtas tam tikras reagavimo į tokius įvykius algoritmas.
Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.
Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.
Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.
Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.
Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.
„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą V.Bartininką.
Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.
Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.
Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.
Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.
Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.
„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.
P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.
Rašytojas Petras Dirgėla.Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.
Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.
P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt
Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu dalyvavo Lietuvos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų vadovų metinėje konferencijoje.
Šalies vadovas apžvelgė Lietuvos užsienio politikos prioritetus bei iššūkius ir apibrėžė diplomatinėms atstovybėms veiklos gaires, ginant strateginius šalies interesus vis sudėtingėjančioje saugumo aplinkoje.
„Besikeičianti geopolitinė, ekonominė ir technologinė aplinka, o ypač koronaviruso pandemija, įnešė neplanuotų korekcijų į visas mūsų darbotvarkes, planus ir prioritetus. Diplomatinė tarnyba – ne išimtis. Nors sveikatos krizė neperaugo į „kietojo“ saugumo krizę, ženklų, kad saugumo situacija, tiek lokaliai, tiek globaliai, gerėtų, – nėra. Veikiau – priešingai. Įsisiautėjusi pandemija nepašalino konvencinių grėsmių, esančių mūsų pašonėje. Netgi sudarė galimybių joms stiprėti. Išaugę dezinformacijos srautai, įžūliausių melagienų sklaida, kibernetinės atakos seniai tapo mūsų kasdienybės dalimi. Nesiliauja ir istorijos klastojimas, kišimasis į valstybių vidaus procesus. Nemąžta karinis aktyvumas mūsų kaimynystėje, tebesitęsia agresyvūs veiksmai Ukrainoje, naudojamas ir energetinis šantažas“, – teigė prezidentas.
Todėl, anot šalies vadovo, saugumas ir toliau kainuos – tą turime suprasti ir įsisąmoninti visi. Investicijos į gynybą Lietuvai ir toliau išlieka ne užgaida, o egzistencine būtinybe. Sykį patekusi į „2 proc. klubą“, Lietuva privalo tęsti narystę jame ir toliau skirti ne mažiau nei 2 procentus bendrojo vidaus produkto gynybos finansavimui.
Kalbėdamas apie transatlantinių ryšių svarbą, prezidentas teigė, kad nepalankių vėjų įsivyravimas tarp Amerikos ir Europos yra nerimą keliantis reiškinys. Čia, pasak valstybės vadovo, Lietuvos diplomatijos pastangos bus ypač reikalingos: privalome likti uoliais ir nepavargstančiais stipraus transatlantinio ryšio ir jo nepakeičiamumo advokatais, nes tai yra NATO pamatas ir Lietuvos saugumo garantas.
Anot šalies vadovo, europinės saugumo iniciatyvos gali būti tik papildančios NATO, bet ne dubliuojančios ar pakeičiančios Aljanso darbą.
JAV karinis buvimas Europoje išlieka esmine taikos ir saugumo užtikrinimo prielaida ir stipriausiu atgrasymo veiksniu. Prezidentas pabrėžė, kad turime užtikrinti, jog JAV dėmesys mūsų regiono ir Lietuvos saugumui išliktų nepakitęs – santykiai su JAV buvo ir lieka strateginės svarbos prioritetu Lietuvai, įskaitant ir siekį, kad šios šalies karinės pajėgos ir toliau būtų dislokuojamos Lietuvoje.
Kreipdamasis į diplomatų bendruomenę, šalies vadovas taip pat aptarė Europos politiką, derybas dėl ES daugiamečio biudžeto. Pasak valstybės vadovo, Lietuvai labai svarbu efektyviai veikti Europos Sąjungoje – ir sėkmingai derinti europinę bei nacionalinę darbotvarkes.
Daug dėmesio skirta santykių su Rusija, Rytų partnerystės ir regioninės politikos klausimams. Taip pat ryšiams su kaimyninėmis šalimis – Lenkija, Ukraina ir Baltarusija, nesaugiai plėtojamos elektrinės Astrave problemoms, ekonominei diplomatijai.
Šalies vadovas patikino, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba yra gerbiama ir vertinama, sukūrusi Lietuvos kaip patikimos ir nuoseklios šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje, ir palinkėjo diplomatams susitelkimo ir darnaus komandinio darbo ginant strateginius Lietuvos interesus.
