V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Prezidentas Volodimyras Zelenskis sako vertinantis Lietuvos paramą Ukrainai, kuriai tenka kariauti su Rusija. Jo teigimu, norėdami padėti Ukrainai laimėti karą, lietuviai turėtų ir toliau daryti tą patį, ką darė iki šiol.
„Ką gali padaryti Lietuva? Daryti tą patį. Būti su mumis, nes tikrai esame labai geri draugai, atviri draugai. Manau, tai labai vertinga – būti sąžiningam su savo partneriais ir būti draugais. Aš tikrai pasitikiu lietuviais, labai jiems ačiū“, – išskirtiniame interviu TV3 televizijai sakė V. Zelenskis.
Vis dėlto Ukrainos prezidentas pripažįsta, kad pagalba gali būti didelis iššūkis net ir tiesiogiai kare nedalyvaujančioms valstybėms.
„Karas gali nuvarginti. Aišku, mes neturime galimybės pavargti, nes prarasime viską, savo ateitį. Tačiau bet kuri kita Europos ar pasaulio visuomenė gali būti pavargusi, nes daug padėjo. Ginklais, pinigais, šiltai priimdama karo pabėgėlius iš Ukrainos“, – teigia V. Zelenskis.
Ukrainos prezidentas prideda, kad be strateginių šalių-partnerių, tokių kaip Lietuva, Ukraina negalėtų laimėti, tačiau, anot jo, neįmanoma būtų laimėti ir be supratimo, kad Ukraina yra viena tauta.
„Net turint tokią pagalbą būtų neįmanoma laimėti be supratimo, kad esame tauta, kad tai mūsų žemė, mūsų namai, mūsų vaikai, mūsų ateitis. Be šio supratimo laimėti neįmanoma, neįmanoma būti stipriems. Manau, tapome tauta, kaip ją suvokiu dabar“, – interviu sakė V. Zelenskis.
Interviu su prezidentu įvyko Ukrainoje – Lvive, Voznickio rūmuose esančoje dailės galerijoje, iškart po ten pat pasibaigusio V. Zelenskio susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda ir Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda.
Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.
Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.
Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.
Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.
Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.
Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.
Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?
Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas, seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.
Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.
Sokratas
Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.
Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.
Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.
Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..
Baltasis tiltas per Nerį. Vytauto Visocko nuotr.
Komentuodamas pastaraisiais metais Lietuvoje stebimą gyventojų skaičiaus augimą, Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas, profesorius Donatas Burneika sako, kad dėl šiuo metu šalyje vyraujančios demografinės struktūros nebėra kam išvažiuoti ir prognozuoja, jog imigracijos srautas bus stebimas ir ateinantį dešimtmetį. Visgi jis priduria, kad COVID-19 infekcijos protrūkis neišvengiamai sukels laikiną gyventojų skaičiaus nuosmukį.
„Lietuvos gyventojų skaičių iš esmės nulemia migracija. Kadangi migracija jau kuris laikas yra teigiama, tai yra visos prielaidos gyventojų skaičiui didėti. Kaip tai susiję su koronavirusu yra gerokai sunkiau pasakyti (…). Vis dėlto ilgainiui krizės dažniausiai sukelia tam tikrą laikiną (gyventojų skaičiaus – ELTA) nuosmukį, todėl dėl natūralių priežasčių viruso įtaka gyventojų skaičiui bus neigiama“, – Eltai teigė jis.
Visgi profesorius pabrėžė, kad nors COVID-19 infekcija neišvengiamai lems gyventojų skaičiaus mažėjimą, kaip virusas apskritai veikia gyventojų migraciją nustatyti sunku.
„Kol kas atrodo, kad (koronavirusas – ELTA) neigiamos įtakos migracijai nedaro, nes galbūt žmonėms tokias krizes yra kažkiek lengviau išgyventi savo gimtinėje (…). Be abejo, laikini išvažiavimai į užsienį dėl trumpesnių darbų yra gerokai apstoję. Visgi kiek išvažiavimas keliems mėnesiams dirbti darydavo įtakos gyventojų skaičiui sunku pasakyti“, – sakė D. Burneika.
„Labai tikėtina, kad dabar (…) žmonės registruojasi Lietuvoje, o faktiškai gyvena kažkur kitur, kad gautų pašalpą. Tai nėra įrodyta, bet gali būti ir taip, kad dalis bedarbių formaliai Lietuvoje ir negyvena, nes tai dabar visai įmanoma padaryti“, – pridūrė jis.
D. Burneika pabrėžė, kad emigracija mažėja dėl šiuo metu Lietuvoje vyraujančios demografinės struktūros.
„Mūsų demografinė struktūra yra tokia, kad nelabai kam yra masiškai išvažiuoti. Prieš 10 metų mes turėjome labai daug baigiančio mokyklas ir universitetus jaunimo, dar turėjome krizę, todėl, be abejo, daug žmonių išvažiavo“, – Eltai sakė jis. Dangoraižiai prie Neries. Vytauto Visocko nuotr.
Anot profesoriaus, mokslininkų skaičiavimais, imigracijos srautai į Lietuvą bus stebimi dar ateinantį dešimtmetį.
„Visais laikais visos emigracijos bangos turėjo kažkokį grįžtamąjį ryšį (…). Vien faktas, kad turime daug žmonių, kurie gali grįžti ir mažai, kurie gali išvažiuoti, reiškia, kad mes vis tiek kurį laiką turėsime (gyventojų skaičiaus augimą – ELTA) (…) Mūsų skaičiavimais, apie 10-metį turėtų vykti imigracijos srautai“, – kalbėjo jis.
Anot D. Burneikos, lietuviai emigruoja ne tik dėl geresnio gyvenimo siekio, bet ir dėl darbo jėgos pertekliaus šalyje.
„Visiškai akivaizdu, kad didžioji dalis priežasčių yra susijusios su žmonių lūkesčiais gyventi geriau, uždirbti daugiau. (…) Mūsų emigraciją iki šių dienų labai akivaizdžiai lemia didelis darbo jėgos perteklius. Labai daug darbų buvo prarasta, ypač pramonėje ir žemės ūkyje, o nauji darbai kuriasi kitose vietose, todėl daugelis žmonių turėjo emigruoti ar į kitus Lietuvos miestus, ar į užsienį. Iš viso mes netekome apie pusės milijono darbo vietų, (…) grubiai tariant, apie pusė milijono žmonių turėjo kažkur dingti. Dalis jų ir išvažiavo“, – sakė jis. Neries pakrantė. Vytauto Visocko nuotr.
Profesorius pabrėžė, kad šiuo metu daugiau dėmesio reikėtų kreipti ne į lietuvių skatinimą grįžti tėvynėn, o į imigracijos iš trečiųjų šalių valdymą.
„Vienintelė protinga strategija – kurti gerą ir kiek įmanoma socialiai teisingą visuomenę, iš principo kurti ir tvarkyti savo kraštą. Nemanau, kad reikalinga kažkokia speciali strategija ar ypatingos priemonės reimigracijai skatinti. Manau, kad žymiai didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas imigracijos valdymui iš trečiųjų šalių, nes tai yra iššūkis. Verslas suinteresuotas, jei atsigaus ekonomika, atsivežti pigią darbo jėgą, o tai niekada ir niekur labai gerų pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje nesukeldavo“, – tikino jis.
Negana to, profesorius pridūrė, kad žymiai svarbesnis yra ne kiekybinis, o kokybinis migracijos veiksnys.
„Kitas dalykas, manau, mūsų emigracijos ir imigracijos strategijoje turi imti labai aiškiai dominuoti kokybiniai dalykai. Tai yra mums turėtų būti žymiai svarbiau ne kiek žmonių atvažiuoja ir išvažiuoja, bet kas atvažiuoja ir išvažiuoja. Tai lems šalies ateitį“, – Eltai sakė jis.
ELTA primena, kad šiemet pirmą kartą po 28 metų Lietuvos metinis gyventojų skaičius padidėjo. Paskutinis nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuotas 1991 metais. Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst. nuolatinių gyventojų – 145 daugiau negu prieš metus.
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko nuotr.
Antradienį jau penkioliktą kartą ant piliakalnių, minint Baltų vienybės dieną, sužibs vienybės ugnys.
Baltijos jūros rytų pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Baltų (aisčių) genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Įsikūrusios kaimynystėje baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją iki šiol. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo savastį. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime, kur jie bebūtų gimtinėje ar tremtyje.
1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio – rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena. Ši diena tapo gera proga lietuvių ir latvių draugystei bei bendriems renginiams.
2005 metų rugsėjo 22 dieną buvo surengta Baltų vienybės ugnies sąšauka Žemaitijoje tarp Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Šios sąšaukos pradininkai buvo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Žemaičių kultūros draugija, Varnių regioninio parko direkcija. Kitais metais, minint Saulės mūšio 770-ąjį jubiliejų, prie sąšaukos prisijungti buvo pakviesta daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje – uždegti ugnis ant piliakalnių bei kitose su baltų istorija susijusiose vietose. Vienybės ugnys plėtėsi pereidamos Lietuvos sienas ir sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas žemes. Kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėja. Sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu. Baltų vienybės dieną. Vytauto Visocko nuotr.
2019 metais Baltų vienybės ugnys nušvietė virš 200 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje ir kitose šalyse. Lietuvos-Latvijos vienybės draugijai pasiūlius, sutarta Vienybės ugnis uždegti rugsėjo 22 d. tarp 20.00-21.00 val. (Lietuvos laiku). Dalyviams siūloma tinkamai paruošti ugniavietę, uždegti ugnį, iškelti vėliavas, sugiedoti tautines giesmes, prisiminti baltų gentis, istoriją, kalbas, papročius. Jei yra netoliese kitų kalvų, ant kurių renkasi bendraminčiai, siūloma iškelti degančias kartis, iššauti fejerverką ar paleisti ugnies žibintus, kad matytume vieni kitų ženklus.
Sąšaukos dalyviai praneša, kur bus uždegtos ugnys. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame matosi, kur degs vienybės ugnys ir kas jas uždegs.
Šios sąšaukos esmė – aplankyti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant piliakalnių ar kitose su baltų istorija, kultūra susijusiose vietose ir sujungti baltų genčių palikuonis bei žemes.
Startuoja dviračių maratonas Vilnius – 2017. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiau nei 40 proc. lietuvių mano esą per mažai fiziškai aktyvūs ir teisinasi turį per mažai laisvo laiko, neturį motyvacijos ar tinkamos kompanijos.
Bendrovės „Samsung“ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei 40 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad kasdien mankštinasi ir juda per mažai, o tik 5 proc. sako šiai veiklai skirią užtektinai dėmesio. Tuo tarpu latviai ir estai mano esą pakankamai fiziškai aktyvūs. Vilniaus maratonas 2017. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžioji dalis apklaustųjų prisipažįsta, kad jie nesportuoja ir neužsiima bent minimalia fizine veikla dėl to, kad jiems trūksta motyvacijos ir neretai pasiduoda tinguliui. Taip sako net 41 proc. latvių, 40 proc. apklausoje dalyvavusių lietuvių ir kas trečias Estijos gyventojas.
Fizinį aktyvumą stebi išmaniuosiuose įrenginiuose
Nors atliktos apklausos duomenys parodė, kad didelė dalis lietuvių mano esą per mažai fiziškai aktyvūs, kita dalis visai nevengia judėti ir nuolat stebi savo pasiekimus. Sekti savo fizinį aktyvumą, didžioji dalis renkasi išmaniuosius laikrodžius ir telefonuose esančias programėles, kurios automatiškai fiksuoja sportinius pasiekimus bei leidžia varžytis su kitais sportuojančiais žmonėmis.
Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apklaustieji taip pat įvardijo, kad fizinį aktyvumą sekančios programėlės juos motyvuoja gyventi sveikiau, skatina valgyti sveikesnį maistą, gerti daugiau vandens bei judėti daugiau ir tais rezultatais dalintis su kitais. Bėgimo rungtynės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tyrimo duomenimis beveik 20 proc. lietuvių naudojasi „Samsung Health“ programėle, kuri įdiegta visuose „Galaxy“ telefonuose ir seka ja besinaudojančio vartotojo gyvenimo ritmą, miegą, mitybą, per dieną nueitų žingsnių skaičių, skaičiuoja sudegintas kalorijas bei atlieka kitus veiksmus. Viskas, ką reikia daryti atsisiuntus šią programėlę, tai nustatyti savo tikslus, o pati programėlė vartotojui primins, ką dar reikia atlikti, kad jie būtų pasiekti arba pasveikins įvykdžius dienos misiją“, – pasakoja Liga Bite, „Samsung Electronics Baltics“ komunikacijos vadovė Baltijos šalims.
Populiariausia fizinė veikla – ėjimas
Tyrimo duomenys atskleidė, kad dažniausiai sporto programėles respondentai naudoja norėdami sekti tokią kasdienę veiklą, kaip vaikščiojimas. Savo žingsnius skaičiuoja daugiau nei 70 proc. sporto programėlių vartotojų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
„Remiantis apklausa, antroje vietoje po žingsnių skaičiavimo, yra bet kokios kitos fizinės veiklos rezultatų sekimas. Baltijos gyventojai sporto programėles taip pat naudoja norėdami pamatyti savo važinėjimo dviračiu, bėgiojimo, plaukimo ar teniso rezultatus. Vėliau savo pasiekimus gali palyginti su ankstesniais arba varžytis su draugais ir šeimos nariais“, – tyrimo rezultatus komentuoja L. Bite.
Tyrimą internetu liepos mėnesį atliko rinkos tyrimų bendrovė „Norstat“. Liepos mėnesį atliktame tyrime iš viso dalyvavo 3011 18-64 metų amžiaus Baltijos šalių gyventojų: 1005 lietuviai, 1003 latviai ir 1003 estai.
Ispanijos nacionalinė policija, bendradarbiaudama su Lietuvos kriminalinės policijos biuru bei Lietuvos policijos atašė Jungtinėje Karalystėje Linu Pernavu, pradėjo tyrimą dėl galimo keleto Lietuvos piliečių išnaudojimo Ispanijoje.
Turėta informacijos, kad prekeiviai žmonėmis gali būti tarptautinių nusikalstamų tinklų nariai.
Šią savaitę surengta policijos operacija ir už prekybos žmonėmis išnaudojimo darbui tikslais vykdymą suimti du asmenys – vyras ir moteris. Dar dviejų įtariamųjų atžvilgiu tyrimas tęsiamas. Išlaisvinti aštuoni nukentėjusieji. Nukentėjusiųjų amžius – nuo 29 iki 44 metų. Tiek sulaikytieji, tiek nukentėjusieji yra lietuviai.
Atliktos trys kratos, kurių metu rastos nukentėjusiesiems priklausančios asmens tapatybės kortelės, prašymai dėl užsieniečio tapatybės numerio suteikimo, užrašai dėl darbo, darbo užmokesčio duomenys, banko kortelės, daugiau nei 10 400 eurų grynaisiais, atimtų iš nukentėjusiųjų.
Pasak Policijos departamento pranešimo, organizuotos struktūros įviliodavo savo aukas į spąstus dėl jų pažeidžiamumo: menkų kalbos žinių, ribotų finansinių galimybių, socialinės izoliacijos ir kt. Prekeiviai ruošdavo dokumentus, tvarkė bankinius reikalus bei tarpininkaudavo vaisių rinkimo įmonėms, įdarbinant būsimas aukas.
Siekiant, kad nukentėjusieji nepraneštų teisėsaugai apie nusikalstamą veiklą, prekeiviai laikė juos atėmę asmens dokumentus, banko korteles, darbo sutartis. Du sulaikytieji prekeiviai nukentėjusiuosius griežtai kontroliavo, apgyvendino nežmoniškomis sąlygomis, negailestingai fiziškai su jais elgėsi, grasino, taikė psichologinį spaudimą.
Prekeiviai apgaulės būdu naudojosi nukentėjusiųjų banko sąskaitų kortelėmis siekiant pasisavinti jų darbo užmokestį.
Įmonė, kurioje dirbo nukentėjusieji, pasisiūlė su teisėsauga bendradarbiauti, pateikė turimus duomenis. Nevyriausybinė organizacija „Cruz Blanca” nukentėjusiesiems suteikė teisinę pagalbą, atskirą būstą, kitą reikiamą paramą.
Privalomas grįžtančių iš užsienio asmenų izoliavimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis antradienį informavo, kad sostinės savivaldybė pradėjo vykdyti sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos įsakymą dėl privalomojo grįžtančių iš užsienio asmenų izoliavimo.
P. Poderskio teigimu, savivaldybė imasi viešbučiuose izoliuoti visus asmenis, grįžusius iš užsienio.
„Visi žmonės skenuojami termovizoriais, vėliau, jei pasirodo, kad temperatūros yra, jie pasodinami ir tikrinami simptomai – temperatūra matuojama dar kartą jau kontaktiniais termometrais. Tuomet juos karantinuojame atskirai ir išvežame su greitąja medicinos pagalba.
Kol kas tokių dalykų neprireikė, tikėkimės, kad neprireiks, bet visko gali būti“, – antradienį spaudos konferencijoje sakė P. Poderskis.
Jis taip pat informavo, kad visus žmones pasitinka visuomenės sveikatos specialistai, grįžusieji iš užsienio turi pildyti anketas, o kariškiai jiems paduoda informacinius lapelius apie ministro įsakymą dėl privalomosios izoliacijos.
„Jie persiskaito, yra informuojami ir tada sugrupuojami, susodinami į autobusus ir vežami į paskirties vietą. Visi autobusai, kurie šiandien buvo, išvažiavo į „Urbihop“ viešbutį, Ąžuolyno g. 7, ir ten bus karantinuojami“, – kalbėjo P. Poderskis.
Jo teigimu, viešbučius saugos apsaugos pareigūnai, prireikus, – ir policija.
„Viešbučiai bus saugomi apsauga, taip pat tikriausiai tam pasitelksime ir policijos pareigūnus“, – patikino P. Poderskis.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pateikė pavyzdį, kad vieną Estijos pilietę Estijos konsulatas nuvežė iki sienos.
„Tokia buvo improvizuota išimtis, kurią, manau, tikrai įteisinsime vėliau“, – tvirtino P. Poderskis.
Jo teigimu, dėl žmonių, kurie į Lietuvą atskrido siekdami tranzitu kirsti šalį, izoliacijos spręs tų šalių ambasados ir konsulatai.
Kalbėdamas apie žmonės iš kitų savivaldybių, P. Poderskis teigė, kad, jeigu savivaldybė turi galimybes tokius asmenis pasiimti savo specialiuoju transportu, jie bus perduodami savivaldybės atsakomybėn.
Paklausus, ar pasitaikė asmenų, nepatenkintu privalomąja izoliacija, P. Poderskis tai patvirtino.
„Be abejo, buvo, bet jų jausmai ir emocijos prie bagažo jau nuslopinami ir į lauką retai prasiveržia. Bet kuriuo atveju to nepasitenkinimo kyla tikrai nemažai, nes ne visi yra girdėję apie tą sprendimą, ir mes stengiamės paaiškinti. Ne į visus klausimus turime atsakymus, yra daug pačių įvairiausių atvejų, bet stengsimės visais pasirūpinti taip civilizuotai, kaip pavyks“, – teigė P. Poderskis.
Pasak jo, radus tinkamas išimtis ir sprendimus, bus siekiama didelę dalį žmonių iš viešbučio atiduoti į kitas savivaldybes arba karantinavimo vietas namuose.
Pasak P. Poderskio, bus stengiamasi įgyvendinti žmonių specialiuosius poreikius – užtikrinti tinkamą mitybą, pristatyti būtinus medikamentus. Saviizoliacija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Į visus praktinius dalykus stengsimės atsižvelgti pagal galimybes. Veganams visada galima užtikrinti sklandžią dietą, tai nesudėtinga. (…) Kas dėl kitų, tai labiausiai, matyt, reikia pasirūpinti vaistais. Turime galimų atvejų, kad yra diabetikai, jiems reikės pristatyti (vaistus. – ELTA). Kalbėsimės su vaistinių tinklais, žinome, kad kai kurie yra pasiruošę tam tikras mažas siuntas, jas beliks tik nuvežti tam žmogui“, – sakė P. Poderskis, pridūręs, kad tokiems atvejams bus pasitelkiamos ir įvairios organizacijos, taip pat viešbučių personalas.
„Iš esmės pirksime viską turbūt patys ir tikėsimės vėliau iš valstybės kompensacijos“, – teigė P. Poderskis.
Nemano, kad savivaldybė privalomai izoliuos lengva koronaviruso forma sergančius asmenis
Kartu P. Poderskis pažymėjo, kad A. Verygos įsakyme numatytas savivaldybių įsipareigojimas privalomai izoliuoti visus lengva koronaviruso forma sergančius asmenis tikriausiai nebus praktiškai įgyvendinamas.
„Nemanau, kad ši įsakymo dalis išgyvens daugiau nei dieną, nes iš esmės teisinga būtų 60 proc. žmonių, kurie lengvai serga, leisti jiems sirgti namuose. Maždaug 30 proc. žmonių, kurie serga sunkiau, guldyti į ligonines, (…) o 10 proc. bus jau maždaug intensyvios priežiūros reikalaujantys žmonės. Jie bus guldomi į pagrindines ligonines, taip pat pasijungs Lazdynų ir Antakalnio ligoninė, visos kitos“, – teigė P. Poderskis.
Jis taip pat informavo, kad privalomai izoliuoti iš užsienio grįžę lietuviai viešbučiuose karantine praleis 14 dienų.
„Mes pritartume, kad, 7 dienas pabuvus, daromas momentinis testas, jeigu jis neigiamas, tada – lauk. Kad greičiau suktųsi ir mums mažiau būtų tie viešbučiai užimti, bet (…) čia yra tik rekomendacija SAM. Kaip jie nuspręs, tai jau žiūrėsime“, – sakė P. Poderskis. Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pasak sostinės savivaldybės administracijos direktoriaus, yra žinomas artimiausių skrydžių iš užsienio sąrašas, tačiau informacija, kiek tiksliai žmonių minėtais reisais atvyks į Vilniaus oro uostą, nuolat tikslinama.
„Mes tikėjomės 1 tūkst. žmonių šiandien, bet matome, kad tikrai tiek nebus, nes tas rytinis reisas iš Minsko nebuvo pilnas, Frankfurto reise buvo nemažai, bet Dublino ir Oslo (reisuose. – ELTA) po keliasdešimt žmonių tik bus“, – sakė P. Poderskis.
ELTA primena, kad naktį iš pirmadienio į antradienį įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro A. Verygos įsakymas, kuriuo savivaldybės įpareigojamos pasirūpinti grįžtančiųjų iš užsienio asmenų privalomuoju izoliavimu.
2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojos dr. Justinos Kozakaitės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.
Gerbiamieji Ekscelencijos, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, visi susirinkusieji.
Dėkui už man suteiktą garbę tokią svarbią dieną stotis prie šios tribūnos ir kalbėti. Manau, tai nuostabus paradoksas, kai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime tokia garbė teko tai, kuri neprisimena Lietuvos kitokios nei laisva ir nepriklausoma. Kuri augo turėdama viską, apie ką mano tėveliai ir jų tėvai tik galėjo pasvajoti.
Prieš jus stovi žmogus, kuris niekada neturėjo rinktis tarp laisvės ir mirties. Aš buvau ta ketverių metų mergaitė, kuri drauge su mylimiausia meška įsisuko į patalus nesuprasdama, kas vyksta už lango, kai riedėjo tankai ir išsijungė televizorius, o tėtukas vilkosi striukę skubėdamas laukan.
Prieš jus stovi žmogus, kuris kartais pamiršta, kad turi laisvę kurti, dirbti ir samdyti. Laisvę pykti, skųstis ir susikrauti lagaminą. Ir už nė vieną iš šių laisvių virš mano galvos neprazvimbė kulka, neteko paaukoti nei sveikatos, nei artimo kraujo.
Prieš jus stovi žmogus. O už jo visa karta, kuri nepažįsta Lietuvos kitokios nei laisva. Karta, kuri kartais gali būti karštakošė, netyčia nedėkinga, bet daug labiau tikėtina – pasimetusi ir dar neatradusi savęs mūsų šalies istorijoje.
Tokios mintys ir nuolatinė baimė taip ir neužsitarnauti laisvių, su kuriomis atėjau į šį pasaulį, mane seka nuolat ir rymo kaip tamsus šešėlis man už nugaros, kai su kolegomis iš nepažymėtos kapo duobės mėginame iškelti narsiausių mūsų šalies vyrų ir moterų palaikus.
Kai grįžusi į laboratoriją ant tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioju dar neatpažintą skeletą ir jau pirmieji žiauraus, kauluose palikusio nukankinimo ir nužudymo bruožai man byloja: priešais mane legenda – tokia kaip partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Konstantinas Kalinauskas, štai tokiomis akimirkomis pasijuntu maža ir nenusipelniusi to, ką turiu.
Tokių jausmų apimtai lengva muštis į krūtinę ir sakyti: „Jei būtų karas, aš tikrai daryčiau taip, ir pati pirma krisčiau už Tėvynę. Kad tik netektų mano kaimynams, draugams ir artimiesiems.“ Bet iš tiesų tai kiek ir gėda pripažinti, kad man taip gera gyventi laisvos šalies taikos metais ir nekęsti to skausmo ir kankinimų, kuriais prieš mirtį buvo iškamuoti prieš mane gulintys kaulai.
Ir ką gi man daugiau belieka daryti nei giliai atsidusti, imti į rankas rašiklį ir registruoti toliau. Pasirūpinti, kad kiekvienas svarbus bruožas, patvirtinsiantis šių palaikų tapatybę, būtų aprašytas. Kad kiekvienas šiurpą keliantis sužalojimas nebūtų pražiūrėtas.
Greičiausiai tai mano misija, jei ateityje nebus kilnesnės. Mano ir mano kolegų tikslas – tapti nenuginčijamais metraštininkais, kurie šiuolaikiniais moksliniais metodais gali įrodyti okupacinių jėgų žiaurumą. Bet dar svarbiau – įrodyti mums svarbių istorinių asmenybių egzistavimą praeityje. Ir neleisti, kad jų legenda būtų užpilta melu nepažymėtoje kapo duobėje. Šioje kalboje jau ne pirmą kartą vartoju terminą „nepažymėta kapo duobė“. Tai, matyt, vienas populiariausių visų pasaulio režimų ginklų prieš tautą. O Sovietų Sąjungos atveju nepažymėtos kapo duobės ne tik turėjo amžiams laisvės kovotojų vardus paversti neapčiuopiamais ir nuginčijamais, bet ir apsaugoti patį režimą nuo pavergtos tautos maišto. Ypač tokios nepalaužiamos kaip mūsų.
Jūs tik pagalvokit – to jauno miškuose suimto vaikino, kuris buvo slapčia nukankintas ir nušautas KGB tardymo rūsiuose, kauliukai kėlė tokią baimę visai Sovietų Sąjungai ir jos specialiosioms tarnyboms, kad prisireikė juos apibarstyti kalkėmis ir užkasti taip toli ir taip giliai, kad patys nepajėgtų rasti.
Panašius atvejus galėčiau vardyti ir kalbėdama apie politinius kalinius ir netgi apie carinės Rusijos susidorojimą su mūsų sukilėliais.
Regis, tas režimas sąmoningai ir sistemingai beveik porą šimtmečių mėgina iš mūsų istorijos ištrinti viską, kas primintų, jog turime būti dėkingi ir nepriimti laisvės kaip privilegijos.
Taigi čia aš, tūkstantmečio kartos lietuvė, randu savo prasmę ir nusiraminimą – darydama darbą, kuri myliu ir moku geriausiai. Siekdama, kad kiekvieno už Lietuvos laisvę gyvybę atidavusio vardas būtų iškaltas akmenyje, o jo mirties aplinkybių nustatymas būtų paremtas pedantiškai atliktais moksliniais tyrimais ir nenuginčijamas.
Galiu tik būti dėkinga tiems, kam teko sunkesnio likimo našta, kad gavau tokią paprastą ir garbingą užduotį, kuri neleis mūsų vaikams ir anūkams pamiršti, iš kur pas mus tiek galimybių ir laisvės. O jei ir vėl Lietuvą išmėgintų ugnimi ir krauju, tai būtų iš kur pasisemti stiprybės, ir žinotų jie, kad lietuviai nepalaužiami. Juk tai beveik mokslinis faktas!
Baigdama šią kalbą sakau: nuoširdžiai noriu tikėti, jog mūsų kartos atstovai niekada neturės ginti savo Tėvynės ginklu, o savo indėlį į jos gerovę įneš darydami darbus, kuriuos moka geriausiai ir myli labiausiai. O didžiausias priešas, kurį turėsime įveikti, – tai laisvės nuvertinimas, dėl kurio renkamės lengviausius ir greičiausius problemų sprendimus iš nepritekliaus.
2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laimėtojos dr. Justinos Kozakaitės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pasveikino 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatę dr. Justiną Kozakaitę. Seimo kanceliarijos nuotr. (foto autorė – Džoja Gunda Barysaitė)
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Kasmet mūsų šalį palieka kelios dešimtys tūkstančių gyventojų. Stabdyti emigraciją bandoma įvairiais būdais: keliama minimali alga, bandoma pritraukti naujų investicijų.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pastaruoju metu ekonomika auga, atlyginimai taip pat, tačiau lietuviai emigruoja ir toliau. Tuo tarpu iš panašioje situacijoje esančios Latvijos emigracijos augimas keturis kartus mažesnis negu Lietuvoje.
Akivaizdu, kad atlyginimų dydis nėra lemiamas veiksnys. Daugelis lietuvių nesijaučia saugiai dėl savo ateities. Nejausdami politinio nuoseklumo, negali įsitvirtinti ir planuoti savo ateities. Viena iš problemų – nestabili politinė ir teisinė sistema.
Teisės aktai keičiami per dažnai. Nesvarbu ar asmuo užsiima verslu, ar dirba samdomą darbą, jis susiduria su nuolatinėmis reformomis, kurios tęsiasi nuo kelių iki keliasdešimt metų. Nuolat keičiama sveikatos ir švietimo sistema. Tėvai net neįsivaizduoja, kokia sistema bus po 10 metų: ar jų vaikas turės galimybę studijuoti, ar jam teks mokėti už mokslą ir kt.
Karolis Paulavičius, šio komentaro autorius.
Nesijaučiama saugiai dėl darbo perspektyvų, kadangi dar neįsigaliojęs teisinis reglamentavimas nuolat keičiamas ir taisomas. Nestabili mokesčių sistema. Galima prisiminti kaip keitėsi individualios veiklos, autorinių sutarčių apmokestinimas. Ir svarbiausia – pensijų sistema, kuri keičiama po kiekvienų rinkimų.
Joks nuolatinis teisinio reglamentavimo keitimas nėra pageidaujamas, tačiau tokios sritys kaip švietimas, pensijų sistema turėtų keistis rečiausiai. Tai socialiai jautrios sritys, kur net ir teisingi sprendimai gali sukelti nepasitikėjimą, nestabilumo jausmą, todėl visi pakeitimai turėtų būti atliekami kompleksiškai, gerai įvertinus visas galimas pasekmes.
Gyventojai, negalintys planuoti ir numatyti savo ateities, renkasi kur kas stabilesnes valstybes, kur aiškiai galima numanyti, kas laukia ateityje, o teisinis reguliavimas kinta minimaliai.
Pagrindiniais klausimais visos politinės partijos turėtų sutarti ir nusistatyti bendras gaires. Tai padėtų išvengti nuolatinių reformų po eilinio valdžios pasikeitimo. Valdančiųjų sprendimai turi būti prognozuojami. Investuotojai, matydami politinę riziką, renkasi kitas rinkas, lygiai taip pat politinę riziką mato ir gyventojai, kurie renkasi emigraciją.
Be politinio stabilumo, svarbu sukurti ir pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis: efektyviai funkcionuojančią ir kompetentingą policijos struktūrą, skaidrų valstybinių paslaugų mechanizmą, efektyvius veiksmus mažinant kontrabandos mastus. Asmuo turi jaustis saugiai, žinoti, jog ištikus nelaimei reikiamos tarnybos atvyks laiku ir suteiks realią pagalbą.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš žymaus lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje". Šis kūrinys dienos šviesą išvydo lemtingaisiais 1990-aisiais metais. Tačiau aktualumo nepraradęs ir nūnai. Belieka tik stebėtis, kokios taiklios buvo rašytojo, eseisto, publicisto P.Dirgėlos įžvalgos anuomet, daugiau nei prieš dvejis dešimtmečius.
Taigi "Tranų pasaulyje" analizuojamas vienas iš svarbiausių klausimų – kaip privalome gyventi, kad išsaugotume savo nepriklausomybę. Atkurti nepriklausomybę – viena, o ją išsaugoti, kai aplink apstu ne itin draugiškų, agresyvius planus puoselėjančių valstybių, – visai kas kita.
Beje, Petras DIRGĖLA – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, "Anciliaus ežeras” autorius. Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas su rašytoju Petru Dirgėla yra parengęs šūsnį interviu istorinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis (kai kuriuos tekstus galima rasti ir portale Slaptai.lt)..
Tačiau šiandien dėmesio centre – rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje".
Kad Lietuvoje neįvyktų (per emigraciją, per svetimšalių jėgos antplūdį etc.) nebepataisomų nacionalinių pokyčių, visada gręžiamės į krašto vadovus. O kadangi šie su mumis nebendrauja, klausiame: kas už jūsų nugaros, premjere A.Kubiliau ir kt.? Negi visi plauksime pagal laikrodžio rodyklę?
Mes, lietuviai, žinoma, ne graikai ir nemokame pakeisti tų, kurie manosi esą nepakeičiami. Bet paklauskime: kas kaltas, kad mūsų visuomenė (visa) ir lietuvių tauta pasidarė šalta, abejinga, frigidiška? Ogi tai reakcija į valdžios frigidiškumą, nejautrumą, nes į valdžią braunasi vis daugiau verslo, biznio, pinigų žmonių.
Tai žmogaus sielos tragedija. Pasikeitė sąmonės struktūros. Senajam pasauliui, buvusios moralinės sąmonės sanklodai atėjo galas – ji laužoma ir sulaužoma. Juk praėjo karai, gaisrai, suirutės, katorgų, tremčių laikai. Kas liko lietuvių tautai nepajudinama, kai ji šitaip buvo išprievartauta, sudaužyta? Kas dar liko amžina, kas įeitų į Europos tautų aruodus? Ar tokie valstybinės reikšmės klausimai svarstomi viešai? Kabinetuose?
Lietuvių, latvių ir estų Velykų šventimo įpročiai – panašūs. Baltijos šalių gyventojai Velykas tradiciškai planuoja švęsti namuose su šeima ir artimaisiais. Kiaušinių šventiniam stalui dauguma jų įsigyja prekybos centre, o šventinėms išlaidoms skiria nuo 50 iki 200 litų.
Tai parodė prekybos tinklo MAXIMA trijose Baltijos šalyse atlikta internetinė apklausa, kurioje dalyvavo per 4 000 respondentų.
„Atlikdami apklausą Baltijos šalyse siekėme sužinoti, ar skiriasi Velykų šventimo įpročiai kaimyninėse šalyse, kokie yra mūsų klientų lūkesčiai. Apibendrinus visų šalių rezultatus paaiškėjo, kad nors Velykų tradicijos panašios, yra nemažai skirtumų, ypač Estijoje, kur Velykos nėra taip plačiai švenčiamos kaip Lietuvoje ir Latvijoje“, – komentuoja MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Inga Romanovskienė.
Į Dievą kreipiamasi Tu Dieve, o į velnius – Jūs velniai. Šiuo atveju kreipinys Tu šiltesnis, intymesnis nei Jūs. Panašumų randame ne tik pokalbyje su Dievu ar velniais…
Dažnai, ypač iškilmingomis progomis, girdime valstybės vadovų kreipimąsi mieli Lietuvos žmonės, tačiau žodelį mieli nustelbia valdiškas, susvetimėjimu bei šalčiu dvelkiantis darinys Lietuvos žmonės. Kodėl nevartojami žodžiai lietuviai, tautiečiai, tėvynainiai ar bent bendrapiliečiai?
Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją bei dar kitokius bruožus, tačiau teisūs tie, kas tautą įvardina kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė.
Kovo 7 dieną Lietuvių kalbos institute baigėsi antrą kartą šalyje organizuotas Nacionalinis dailyraščio konkursas „Rašom!“ Finalo metu išrinkti trys dailiausią rašyseną turintys Lietuvos gyventojai bei viena originaliausio rašto autorė.
Anot Lietuvių kalbos instituto direktorės Jolantos Zabarskaitės, rašymas ranka yra prasmingas ir informacinių technologijų amžiuje jis tampa tikru iššūkiu. „Nors esame įpratę spausdami klavišus į puslapius berti vienodas raides – tai palengvina kasdienybę – nepamirštame ir rašymo ranka: sudarome pirkinių sąrašus, rašome dienoraščius, pasveikinimus draugams ar artimiesiems. Ranka rašytas sakinys įgyja ypatingą vertę. Be to, rašydami mes kuriame savo portretą – perteikiame mąstyseną, charakterį, išsilavinimą, gebėjimus, polinkius, amžių ar netgi lytį – atskleidžiame save“, – renginio metu sakė J. Zabarskaitė.
Birželio 16 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje gausiai susirinkusiai visuomenei buvo pristatyta žymios baltų proistorės tyrinėtojos, Venesuelos lietuvės Jūratės Statkutės de Rosales knyga “Europos šaknys ir mes, lietuviai”, atskleidžianti istorines apgavystes, kurių aukomis buvo ne tik lietuvių ir latvių tautos, bet ir pasaulio mokslininkai, domėjęsi baltų genčių praeities temomis. Renginyje dalyvavo knygos autorė, susirinkusiems papasakojusi apie savo gyvenimą ir darbus, pristatomos knygos ištakas, žmones, padėjusius ir prisidėjusius jai pasirodyti.
Knygos sutiktuvėse dalyvavo daug žymių žmonių, neabejingų lietuvių tautos likumui. Jie negailėjo šiltų žodžių mūsų tautietei, garsinančiai Lietuvos vardą pasaulyje. Buvo parduota daug knygų.
Spausdiname knygą išleidusios “Versmės” leidykos vadovo, vyriausiojo redaktoriaus Petro Jonušo “Leidėjo žodį” ir pluoštelį nuotraukų iš knygos sutiktuvių.
