Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad Maskvos teismo verdiktas suimti tris Lietuvos teisėjus, skelbusius nuosprendžius Sausio 13-osios byloje, yra dar vienas Kremliaus režimo bandymas kurstyti aistras.
„Rusija jau ne vieną sykį naudojo šią bylą savo propagandoje, vaizdavo bylos įvykius iškreiptai, falsifikavo istorinius faktus. Todėl trijų teisėjų nuteisimas už akių – dar vienas Kremliaus režimo aistrų kurstymas, kuris dar kartą patvirtina, kad Sausio 13-osios, ar kaip jau esu minėjęs, Lietuvos Niurnbergo bylos nagrinėjimas ir sprendimas mūsų šalyje buvo teisėtas“, – Eltai pirmadienį perduotame komentare sakė G. Landsbergis. Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo, Lietuva aktyviai kėlė ir kelia Sausio 13-osios bylos teisėjų persekiojimo klausimą visuose tarptautiniuose formatuose.
ELTA primena, kad pirmadienį „Telegram“ kanalas „Mediazona“ pranešė, kad remdamasis teismo spaudos tarnybos informacija rugpjūčio 17 dieną Maskvos teismas už akių nurodė suimti tris Lietuvos teisėjus, priėmusius nuosprendį Vilniaus 1991 metų sausio 13-osios įvykių byloje. Rusijos tyrėjai kaltina Lietuvos teisėjus priėmus „sąmoningai neteisėtą nuosprendį“ (Baudžiamojo kodekso 305 straipsnio 2 dalis); toks kaltinimas užtraukia laisvės atėmimo bausmę. Visi trys teisėjai anksčiau buvo įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos federalinę ieškomų asmenų duomenų bazę.
Apie baudžiamosios bylos iškėlimą trims Vilniaus apygardos teismo teisėjams – Ainorai Macevičienei, Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei ir Artūrui Šumskui – Rusijos tyrimų komitetas pranešė praėjus dviem savaitėms po nuosprendžio Sausio 13-osios byloje, kurį jie paskelbė 2019 metų pavasarį. Netrukus už akių baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti ir procese dalyvavę Lietuvos prokurorai.
Nuosprendį Sausio 13-osios byloje Vilniaus apygardos teismas paskelbė 2019 metų kovo 27 dieną. Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.
Tuomet teismas dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui kaltais pripažino 67 asmenis, tarp jų – buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą, buvusį KGB specialiųjų pajėgų grupės „Alfa“ karininką Michailą Golovatovą ir buvusį Vilniaus garnizono vadą Vladimirą Uschopčiką.
Dauguma kaltinamųjų buvo nuteisti už akių; tik du žmonės fiziškai sėdėjo teisiamųjų suole – buvę sovietų kariškiai, Rusijos piliečiai Jurijus Melis ir Genadijus Ivanovas.
J. Melis prisipažino, kad 1991 metais buvo viename iš tankų prie Vilniaus televizijos centro. G. Ivanovas buvo kaltinamas dalyvavimu užimant Vilniaus spaudos rūmus; teisme jis savo kaltę neigė.
J. Melis buvo sulaikytas 2014 metų kovą, kai atvyko į Lietuvą iš Kaliningrado srities. Jam buvo skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vėliau buvo padidinta iki 10. Į laisvę J. Melis buvo paleistas 2023 metų kovą. Vilniuje gyvenęs G. Ivanovas buvo nuteistas kalėti ketverius metus.
Lietuvos apeliacinis teismas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 13-osios byloje nuteistojo Jurijaus Melio advokatas Ryšardas Burda teigė, kad nuteistajam nepalankus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas bus skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
„Mano galva, mes skųsime (sprendimą – ELTA) Aukščiausiajam Teismui, eisime toliau iki Strasbūro. Pažiūrėsime, kaip kitos teismo instancijos nagrinės“, – žurnalistams sakė R. Burda.
J. Meliui ir KGB grupės „Alfa“ vadovui Michailui Golovatovui atstovaujantis advokatas taip pat pažymėjo apie esą Lietuvos teismų daromą „loginę klaidą“.
„Teismo pranešimas iš vienos pusės buvo logiškas. Atsižvelgiant į tai, kiek buvo ir kokios paskirtos bausmės eiliniams tankistams ir kitiems žmonėms. Bet toji logika remiasi klaidingu požiūriu, kad apskritai galėjo būti veika, kvalifikuota pagal nusikaltimus žmogiškumui 2011 m.“, – teigė advokatas.
„Mūsų teismai daro loginę klaidą, aiškindami, kad 1946 m. Niurnbergo procesas yra taikytinas ir 1991 m. įvykiams ar kad tie patys principai automatiškai gali būti perkelti, nors sudėtys ar atskiri elementai yra visiškai nauji“, – pridūrė jis.
Advokato teigimu, tiek M. Golovatovas, tiek J. Melis teismo sprendimą vertina neigiamai.
„Jis (M. Golovatovas – ELTA) neigiamai vertina šią situaciją, lygiai taip pat neigiamai vertina ir Jurijus Melis. Dėl to jis, matydamas ir prognozuodamas, kad situacija bus priimta ne jo naudai, atsisakė dalyvauti teismo posėdyje“, – sakė advokatas.
R. Burda taip pat teigė neįsivaizduojantis, kaip Lietuva spręs neturtinės žalos atlyginimą, kurį priteisė teismas.
„Dėl valstybei padarytos žalos, tai yra tarpvalstybinis susitarimas ir čia – Lietuvos Vyriausybės galvos skausmas“, – sakė jis.
Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų.
Teismas taip pat nusprendė sugriežtinti bausmes nuteistajam Rusijos piliečiui J. Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui.
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.
Gera žinia pasitinka Lietuvą Sausio 13-osios išvakarėse
Bent 79 įtariamiesiems 1991 metų sausio įvykių byloje Generalinė prokuratūra baigia rengti Europos arešto orderius, pranešė žinių agentūra BNS.
Per spaudos konferenciją penktadienį Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Simonas Slapšinskas sakė, kad orderiai bus parengti kovo mėnesį, o 700 tomų byla bus perduota nagrinėti teismui dar šiais metais.
Kai Lietuva priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui (karo nusikaltimus), – tikriausiai neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų tokiam sprendimui priešgyniavęs.
Tiesa, Lietuva šiuo metu gyvena užtektinai ramiai. Pastaruosius du dešimtmečius ją aplenkė kruvini žiaurumai, nukamavę buvusią Jugoslaviją, Čečėniją, nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą, Siriją, Tunisą ar Egiptą. Lietuviams per pastaruosius du dešimtmečius pavyko išvengti ir žudynių, kurios sukrėtė turtingąją, stabiliąją Norvegiją. Lietuva nepatyrė ir teroro aktų, nugriaudėjusių Amerikoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, siaubo. Galų gale mes priklausome galingam kariniam, politiniam aljansui – NATO. Nelaimės atveju tikrai neliktume visiškai vieni.
Pirmą kartą neturėjau galimybės nei dalyvauti Sausio 13-osios renginiuose, nei matyti juos televizijoje, todėl dabar man sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį jie man būtų padarę.
Tačiau jau nelabai svarbu, kaip tas lemtingas dienas šiandien prisimena įvykių prie televizijos bokšto, Seimo, Televizijos dalyviai.
Žymiai svarbiau, kaip jiems pavyko visa tai perduoti tiems, kurie tada buvo maži, kurių dar visai nebuvo, o šiandien jie jau ima valstybės vairą į savo rankas arba į tą valstybę žiūri iš tolo – su nostalgija, su priekaištais, kad mes, čia pasilikusieji, neskubame jiems suteikti dvigubos pilietybės.
Ar tiems, kurie nebuvo Baltijos kely arba jo neprisimena, kurie negirdėjo Sausio 13-ąją tankų ir automatų šūvių, – ar jiems mes sugebėjome raštu, žodžiu, vaizdais perteikti tų įvykių tragizmą, žavesį, prasmę? Ar gatvėje paklausti – kas tą tragišką ir kartu pergalingą naktį šaudė prie Televizijos bokšto ir Televizijos? – jie nedvejodami neišpyškins: savi?
Lietuvos Seimas nepajėgė atstatydinti Teisingumo ministro. Kad interpeliacija būtų pavykusi, pritrūko vos dešimties balsų. Norint pašalinti iš posto bet kokį Lietuvos ministrą, reikia, kad tokią idėją palaikytų daugiau nei pusė parlamentarų. Gegužės 8-ąją taip neatsitiko. Tądien interpeliacijos šalininkų buvo šiek tiek mažiau nei pusė. Žodžiu, pritrūko labai nedaug – vos keliolikos balsų. Ir ponas Remigijus Šimašius būtų netekęs posto.
Beje, Teisingumo ministras turėjo itin daug rimtų progų tiek garbingai pasitraukti pats, tiek būti atstatydintas. Štai tik keletas akis draskančių pavyzdžių. Lietuviškoji Temidė keletą metų nuožmiai persekiojo buvusį Viktoro Uspaskicho apsaugininką Šarūną Paberalių. Traktavo vaikiną kaip itin pavojingą kriminalinį nusikaltėlį.
Lietuvai nereikėjo bylinėtis su jaunuoju Algirdu Paleckiu dėl sausio 13-osios interpretacijų. Lietuvai nederėjo teismams skųsti jaunojo A.Paleckio tvirtinimų, neva gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją “savi šaudė į savus”.
Šitaip sakau ne dėl to, jog manyčiau, esą A.Paleckis – teisus. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau iš tų pesimistų, kurie mano, jog Lietuva per silpna priešintis milžiniškai Rusijos propagandinei mašinai. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau įsitikinęs, jog jaunasis A.Paleckis nevertas bausmės. Nuomonės, jog šiuo konkrečiu atveju reikėjo vengti teisminio bylinėjimosi, laikausi visai dėl kitų priežasčių. Paduodami į teismą mes tik sureikšminome A.Paleckį, į savo rengiamus mitingus ir protesto akcijas Vilniuje vaikščiojantį vos su keliais gerbėjais.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną interviu su parlamentaru tautininku Gintaru Songaila.
Šiandien mūsų dėmesys sukoncentruotas, be kita ko, ir į naująją Vengrijos konstituciją. Ar tikrai naujoji Vengrijos konstitucija prieštarauja demokratijos ir laisvės nuostatoms? Galbūt mums, lietuviams, kaip tik reikia mokytis iš principingųjų vengrų, užuot aklai kartojus kai kurių Europos Sąjungos vadovų priekaištus? Juk šiandien politikoje vyrauja vadinamosios „liberalanarchistinės” jėgos, kurios Lietuvai neturėtų būti priimtinos.
Su parlamentaru tautininku Gintaru SONGAILA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Kuo įsiminė praėjusi savaitė? Įsiminė paskutinieji Rusijos politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos komentarai, transliuojami per RTVi televiziją laidoje “Kod dostupa”. Žurnalistė, rašytoja J.Latynina savo dėmesį sukoncentravusi, be kita ko, ir į Londono teisme besibylinėjančius du Rusijos turtuolius – Borisą Berezovskį ir Romaną Abramovičių.
Iš pirmo žvilgsnio šis konfliktas mums, lietuviams, turėtų mažiausiai rūpėti. Tik pamanyk: susipyko du oligarchai, nepasidalina įmonių akcijomis, ginčijasi, kuris kuriam daugiau skolingas. Skaitytojas gali pagrįstai teirautis, kur gi čia lietuviškasis interesas? Taip, lietuviškųjų aktualijų šioje dvikovoje tarsi ir nėra. Tačiau įžvalgioji J.Latynina per rusiškąjį atlapų draskymą Didžiosios Britanijos teismuose pateikia savąją versiją, kaip gi surėdyta tikroji šiandieninės Rusijos politika.
Prof. Vytautas Landsbergis, vienas iš nepriklausomybės judėjimo “Sąjūdis” lyderių, šiandien atstovaujantis Lietuvos interesus Europos Parlamente, mano, kad Austrija ir Europa eina priklausomybės nuo Rusijos didinimo keliu.
Apie didėjančią Austrijos ir Europos priklausomybę nuo Rusijos prof. V.Landsbergis vėl prabilo duodamas interviu leidiniui “Die Presse”.
Nesusipratimai, kilę tarp Austrijos ir Lietuvos, regis, jau praeityje. Lietuvos ambasadorius grįžo į Vieną, pradėjo dirbti bendra komisija, narpliojanti Michailo Golovatovo reikalus. Po buvusio KGB darbuotojo Michailo Golovatovo sulaikymo ir greito paleidimo prabėgo ne mažiau kaip keletas mėnesių.
Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spiriti žmonės. Tačiau lietuviškoje spaudoje dažnokai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų. Tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume prisipažinti, kas gi iš tiesų dedasi.
Nūnai daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos – Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausiai norėčiau prisiminti buvusią Mažają Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale buvo paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Žodžiu, domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.
Aš nežinau, ką jauti, kai tavo dirbančią ypatingu porinkiminiu režimu redakciją ketvirtą valandą ryto šturmuoja specialiosios pajėgos. Nežinau ir, Dievas duos, niekada nesužinosiu.
Užtat apie tai galėtų papasakoti Natalija Radina – Baltarusijos žurnalistė, portalo „Chartija 97″ (www.charter97.org) vyriausioji redaktorė, šiomis dienomis paprašiusi politinio prieglobsčio Lietuvoje. „Chartija 97″ redakcija buvo šturmuota praeitų metų gruodžio 20 d. anksti ryte (po gruodžio 19 d. vykusių prezidento rinkimų ir įvykių Nepriklausomybės aikštėje Minske). Visi buvę redakcijoje žmonės buvo suimti ir išvežti į KGB tardymo izoliatorių. N. Radina praleido ten daugiau nei mėnesį. Galiausiai ji buvo paleista iš įkalinimo įstaigos, tačiau turėjo pasirašyti pasižadėjimą neišvykti. Nežiūrint į tai, N. Radina pasitaikius pirmai progai pabėgo iš Baltarusijos. Šiandien ji nori gyventi ir dirbti Vilniuje, kur po paminėto šturmo yra persikėlusi ir „Chartija 97″ redakcija.
Norint geriau suvokti, kodėl Austrija mums neatidavė KGB atsargos pulkininko Michailo Golovatovo, reikėtų prisiminti, kokios pozicijos Rusijos atžvilgiu oficialioji Viena laikėsi “šaltojo karo” metais.
Toji pozicija – prorusiška. Tiksliau tariant, Austrija jokioms žvalgybos netrukdė veikti jos teritorijoje: nei sovietams, nei amerikiečiams. Austrija ilgai neturėjo net savo kontržvalgybos. O jos sostinė buvo praminta šnipų Meka, šnipų rojumi.
Pažvelkime į Vieną kaip į šnipų sostinę. Taip, Austrijos sostinė garsėja kaip intelektualių turistų mėgstamas miestas. Čia – ir teatras, ir opera, ir muziejai, ir bažnyčios, ir architektūra. Tačiau Austrijos sostinė ilgokai buvo traktuojama ir kaip miestas, į kurį plūste plūsta įvairiausių pasaulio žvalgybų agentai. Ypač ši tendencija buvo ryški “šaltojo karo” laikais. Ne vieną dešimtmetį Viena buvo laikoma būtent ta vieta, kuri traukia tiek šnipus, tiek šnipų demaskuotojus. Viena buvo praminta šnipų sostine.
Skandalas dėl KGB pulkininko Michailo Golovatovo paleidimo vis dar netyla. Nenuostabu. Sulyg kiekviena diena politikai, žurnalistai, slaptųjų tarnybų ekspertai ir teisininkai suranda naujų argumentų arba kontrargumentų, kuriuos ignoruoti būtų kvaila. Taigi kokia iš labiausiai įsiminusių pastabų, pastaruoju metu nuskambėjusių viešojoje erdvėje?
Be abejo, Lietuva teisingai elgiasi, reikalaudama solidarumo iš Austrijos. Žinoma, Lietuva teisingai elgiasi, įtardama, jog šiuo konkrečiu atveju Austrija europietišką solidarumą iškeitė į draugiškus santykius su Rusija ir pigias rusiškas dujas. Tačiau ar Lietuvos valdantysis elitas visuomet palaikydavo Austriją, kai Vienai buvo reikalinga bent jau moralinė parama? Kiek sykių Lietuva palaikė arba bent jau bandė palaikyti Austrijos interesus ir austriškąją poziciją?
Lietuvos nacionalinė narė Eurojuste Laima Čekelienė Eurojusto kolegijos posėdžio metu įregistravo bylą prieš Austrijos Respubliką, siekiant išsiaiškinti Rusijos Federacijos piliečio M. Golovatovo sulaikymo ir jo paleidimo aplinkybes bei teisinius pagrindus.
„Šių metų liepos 14 d. 4:45 val. 2010 m. spalio 18 d. Lietuvoje išduoto Europos arešto orderio pagrindu Vienos (Austrija) oro uoste buvo sulaikytas KGB specialiosios paskirties būrio „Alfa“ vadas, Rusijos pilietis. Lietuvoje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1991 m. sausio 11, 12 ir 13 dienomis KGB specialiosios paskirties būrys „Alfa“, kurį sudarė TSRS kariuomenės kariai, ginkluoti šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis, tankais, šarvuočiais, kariniais automobiliais, tyčia puolė Lietuvos valstybinę įmonę „Spauda“, Lietuvos radijo ir televizijos komitetą, Lietuvos radijo ir televizijos centrą – Televizijos bokštą. Žuvo 14 žmonių, daugiau nei 600 buvo sužeisti.
Liepos 18-osios popietę praleidau prie televizoriaus, stebėdamas Austrijos skandalo priežastis analizuojančias laidas, o internete – ieškodamas straipsnių, pasakojančių, kaip oficialiosios Vienos sprendimą paleisti buvusį KGB pulkininką Michailą Golovatovą vertina austriškoji ir rusiškoji spauda.
Neįmanoma nepritarti europarlamentarui prof. Vytautui Landsbergiui, kuris, duodamas interviu “Lietuvos ryto” televizijos žurnalistui Edmundui Jakilaičiui, negailėjo itin piktų priekaištų Austrijai, išdavusiai pagrindinį Europos Sąjungos principą: “visi – už vieną, vienas – už visus”. Akivaizdu, kad oficialioji Viena, pasiskubindama greičiau nei per 48 valandas paleisti KGB pulkininką M.Golovatovą, atsižvelgė būtent į Kremliaus interesus, o į mūsų, lietuvių, lūkesčius, – nusispjovė. Akivaizdu ir tai, kad žengdama Lietuvą ignoruojantį žingsnį, Austrija tik dar kartą pademonstravo, jog Europos Sąjungoje nėra jokios vienybės ir jokio solidarumo.
