Nupjautas ąžuolas Vilniuje. ELTA / Tomas Vinickas
Šeštadienį Vilniaus Ceikinių gatvėje nupjovus šimtametį ąžuolą gamtininkai džiaugiasi visuomenės reakcija, tačiau primena, kad kiekvienais metais tokių Lietuvoje kertamų medžių yra daugybė. Iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai tikisi, kad šis precedentas užkirs kelią panašiems įvykiams ateityje. Vis dėlto, anot jų, kol kas identiški kirtimai kitose Vilniaus vietose vyksta ir šiuo metu.
Advokatas, Lietuvos visuomenės veikėjas ir Viešojo intereso gynimo fondo vadovas Saulius Dambrauskas sako, kad turto vystytojams materialinė atsakomybė tėra papildomos išlaidos. Kai pastato sąmatinė vertė yra skaičiuojama milijonais, papildomi tūkstančiai gavus baudą pridedami prie bendro statybų sąmato, o pažeidėjams tai „iš esmės nieko nereiškia“.
„Tai neturėtų tapti įprastine praktika. Čia yra nesiskaitymas su miesto kraštovaizdžiu, su gamta, su miestu ir miestelėnais – tiesiog pasityčiojimas iš visų“, – iniciatyvai „Tvari Lietuva“ komentavo teisininkas.
Specialisto teigimu, statybų bendrovės platinama informacija apie tai, kad nukirstas medis nebuvo saugomas – yra melaginga. Iš tiesų visi medžiai, atitinkantys tam tikrus kriterijus yra priskiriami saugotiniems želdiniams, todėl negali būti kertami be specialiai tam išduotų leidimų.
„Čia buvo ypatingai grubus pažeidimas. O tai, ką jie dabar rašo, yra visuomenės apgaudinėjimas. Jie teigia, kad šis medis nebuvo saugomas. Tai netiesa. Pagal vyriausybės nutarimu nustatytus kriterijus mieste kiekvienas medis virš 12 cm valstybinėje žemėje ir virš 20 cm privačioje yra priskirtas saugotiniems. Čia ko gero bandoma visus supainioti dviem skirtingomis sąvokomis painiojant kas yra valstybės saugomi medžiai, kaip gamtos paminklai ir tiesiog saugomi medžiai.
Konkretus ąžuolas, tikėtina, nebuvo įtrauktas į gamtos saugomų paminklų sąrašą. Kalba apie medį, kuris yra saugomas dėl to, kad atitinka reikiamus kriterijus pagal savo rūšį ir kamieno storį – ąžuolas yra vertinga rūšis ir jeigu jis yra virš tam tikro nustatyto storio tai elementariai jis yra saugomas ir negali būti pašalintas be leidimo, ir net leidimas tokio medžio nukirtimui negali būti išduotas be tam tikros teisinės priežasties“, – kalbėjo S. Dambrauskas.
Kaip ELTA rašė anksčiau, komentuodamas įvykį Vilniaus meras Valdas Benkunskas teigė, kad pagal savivaldybėje galiojančią tvarką medis gali būti įvertintas 130 tūkst. eurų. Politiko manymu, turėtų būti peržiūrėtas ir Želdinių įstatymas, ir Baudžiamasis kodeksas, o bauda už tokio pobūdžio pažeidimus galėtų prasidėti nuo pusės milijono eurų.
Suaugę medžiai miestui – aukso vertės
„Labanoro vilku“ pramintas gamtininkas Andrejus Gaidamavičius Stambus pasakoja, kad senas medis teikia įvairias ekosistemos paslaugas, tokias kaip oro gryninimas, vandens filtravimas, dirvožemio kokybės gerinimas. Šalia to, medis taip pat suteikia buveinę daugybei organizmų rūšių: nuo paprastų paukščių iki labai retų vabzdžių, kurie yra prieraišūs būtent ąžuolams.
Gamtininko teigimu, stambūs, savo lają išsaugoję medžiai karštą vasaros dieną miestuose sumažina oro temperatūrą keliais laipsniais, išsaugo didesnę aplinkos drėgmę taip kurdami žmogui palankų mikroklimatą.
„Kai ateina karščiai, kur visi stengiasi statyti automobilius? Po kokiu suoliuku nori atsisėsti? Ten, kur būtų pavėsis. Kadangi pas mus sausros ir karščiai vis dažnės dėl klimato kaitos, tokie medžiai yra aukso vertės“, – iniciatyvai„Tvari Lietuva“ sakė A. Gaidamavičius.
Specialistas priduria, kad ąžuolai vertinami ne tik dėl savo teikiamų „paslaugų“ žmogui, bet ir dėl išskirtinės reikšmės Lietuvai: „Kiekvienas suaugęs ąžuolas yra didelė vertybė, nes jis gali gyventi ilgiau nei tūkstantį metų – tai yra gyvieji paminklai, kurie liudys apie mūsų požiūrį į gamtą kartoms, kurios gyvens po 100, ar net po 1000 metų.“
Nukirstas ąžuolas – tik ledkalnio viršūnė
A. Gaidamavičius pabrėžia, kad Ceikinių gatvėje nupjautas ąžuolas nėra vienintelis toks atvejis. Gamtininko teigimu, tokie kirtimai vykdomi kone kasdien rekonstruojant kelius, vykdant statybas, o norint juos išsaugoti reikalingas net Prezidento įsikišimas.
„Gerai, kad dabar kilo toks skandalas, gal ateityje tai padės išsaugoti kitus ąžuolus. Bet kelininkai nuolatos pjauna ąžuolus rekonstruodami, platindami kelius – niekas nežiūri, ar medis storas, ar plonas, pjauna visus iš eilės. Prieš porą metų mums pavyko išsaugoti vieną ąžuolą Zarasų rajone, kuriam buvo 300 metų, bet ir tai – tik su prezidentūros įsikišimu“, – kalbėjo specialistas.
Aplinkos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sako, kad bene didžiausia problema yra tai, jog medžiai teisiškai beveik nesaugomi. Jos teigimu, inžineriniais tinklais, tokiais kaip elektros perdavimo, nuotolinio ryšio laidai, dujotiekio, nuotekų šalinimo vamzdžiai galima itin lengvai pagrįsti didžiąją dalį kirtimų.
„Visoje Lietuvoje gaji problema, kad teisiškai inžineriniai tinklai pateisina visų medžių pjovimą. Šitas ąžuolas yra daugybės dalykų simbolis: teisinės netvarkos, vystytojų nihilizmo. Iš kitos pusės, kai visuomenė taip sureagavo, tikrai matome, kad kirtimai yra skaudi tema. Tai, kas yra teisėta ir kaip yra elgiamasi, toli gražu nėra tai, kas yra teisinga ir ko visuomenė norėtų“, – pasakojo L. Paškevičiūtė.
Prieš mėnesį fiksuota panaši situacija
„Girių spiečiaus“ narys ir Lietuvos fitoterapijos sąjungos atstovas Mindaugas Potapovas iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pasakojo apie šių metų gegužės 4 d. Verkių regioniniame parke vykusį kirtimą. Apie Verkių gatvėje paukščių perėjimo metu virstančius senus medžius savivaldybei pranešė vietos gyventojai.
„Remiantis tuo, kad toje vietoje yra inžineriniai elektros tinklai, šalia kelio buvo iškirsta nemažai brandžių pušų, kai kurioms iš pažiūros gali būti ir 70 metų. Kaip dabar linksniuojamam ąžuolui, jų kirtimui taip pat būtų reikėję leidimo, jos yra saugomos, čia taip pat juk yra regioninio parko teritorija. Bet pas mus yra priimti tokie įstatymai, kad galima medžius kirsti net neklausus, o tik pranešus savivaldybei, tai yra leidimo net jokio nereikia“, – aiškino M. Potapovas.
Informavus savivaldybės atstovus paaiškėjo, kad nors kirtimai yra teisėti, Energijos skirstymo operatoriaus darbuotojai nepranešė savivaldybei apie savo planus, todėl laikinai turėjo darbus nutraukti.
Pašnekovas taip pat dalinosi žiniomis apie kitoje Verkių regioninio parko vietoje, Santariškių gatvėje sužymėtą eilę medžių. „Girių spiečiaus“ narys dėl situacijos susisiekė su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos atstovais, tačiau šie situacijos pakomentuoti negalėjo.
„Panašu, kad ten taip pat eina inžineriniai tinklai, dujų vamzdžiai ar aukštos įtampos laidai. Dėl šios situacijos kalbėjausi su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija – jie buvo nustebę, kad kažkas kažką vykdė parko teritorijoje, nes jiems, kaip prižiūrėtojams, niekas nebuvo pranešta. Darbuotojai patikino, kad jokie leidimai kirtimams nebuvo išduoti, bet bendruomenei nuo to neramiau, kai patys parko darbuotojai tiksliai nežino, kodėl medžiai yra sužymėti“, – sakė M. Potapovas.
ELTA primena, kad šeštadienį Vilniaus centre, Ceikinių gatvėje, nukirstas ilgaamžis ąžuolas. V. Benkunskas tai pavadino vandalizmu ir patikino, kad NT vystytojai leidimų medžio kirtimui neturėjo. Savo ruožtu „Rinktinės NT“ šeštadienį išplatintame pranešime žiniasklaidai teigė, kad nukirsto ąžuolo šaknų plotas darė žalą lietaus nuotekų tinklui.
Nepasitenkinimą išreiškė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pavadinęs tai barbarišku išpuoliu.
Šiuo metu Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai, gavę sostinės mero V. Benkunsko pareiškimą dėl nupjauto ąžuolo, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo.
Liaudies išmintis skelbia, neik su velniu obuoliauti, bet eik su Grybauskaite grybauti! Tai mums visiems vėl verta prisiminti šiandien, kai buvusi Lietuvos prezidentė yra kotiruojama kaip viena iš perspektyviausių kandidačių užimti NATO generalinio sekretoriaus postą.
Tačiau, įsivaizduoju, ne vienas gali pasakyti: grybavimas kaip hobis netinka prie rimto vyriškio įvaizdžio. Kitas dalykas, reikia suprasti, yra medžioklė ir žvejyba. Esą patys tikriausi vyrai kartas nuo karto žvejoja banginius Didžiajame vandenyne, o labiausiai linkę rizikuoti keliauja į Afrikos savanas pašaudyti liūtų. Be to, visi gerai žinome, jog tik žvejyba ir medžioklė, o ne grybų rinkimo menas, teikia neišsenkamus vyriško orumo įtvirtinimo atributikos rezervus. Nesunku suprasti, jog netoliese gestikuliuojantis žmogelis, staiga ištiesiantis į šonus rankas visa apimtimi, įtemdamas net pirštų galiukus iki pamėlynavimo, ne tik siekia vaizdžiai parodyti „nutrūkusio laimikio ilgį“, bet drauge bando aplinkiniams įskiepyti visai pašalinę mintį apie neįtikėtiną savo vyriškumą. Kas be ko, dar akivaizdžiau ši intencija ryškėja dažno medžiotojo įpročiuose svetainių sienas nukabinėti briedžio arba, pavyzdžiui, vienaragio ragais. Kita vertus, šįkart aš vis tik esu nusiteikęs papasakoti apie tuos išbandymus, riziką ir rimtus pavojus, kurie gali ištikti būtent grybautoją.
Erkė – pavojinga žmogaus sveikatai. Slaptai.lt nuotr.
Bijai vilko, neik į mišką, – porina senoji patarlė. Tačiau mūsų postmodernistiniais laikais, regis, tiksliau būtų kalbėti apie užkrėstos ir baisias ligas galinčios sukelti erkės įkandimo baimę. Tai baimė, kuri vienija medžiotojus, grybautojus, uogautojus, medkirčius, raudonkepuraites ir šiaip miške pasiklydusiu neaiškios reputacijos žmones. Savo ruožtu specifiniai išbandymai grybautojui, kaip atrodo, labiau siejasi ne su aplinkos keliamais pavojais, o su vidiniais paties žmogaus kompleksais. Įvardinti šiuos kompleksus, pasirodo, vis tik nėra taip paprasta ir lengva.
Tarkime, ramiai nusiteikęs žmogus vaikštinėja po mišką, apsimetęs, kad rankioja grybus, taigi, pakeitęs įprastą aplinką, tokiu būdu ilsisi. Miškas išties yra tokia filtrų sistema, kuri padeda iškylautojui apsivalyti nuo nereikalingų minčių ir blogų emocijų. Kita vertus, čia neretai „įkraunamos baterijos” teigiamomis emocijomis. Kaip visi gerai žinome, tokiose iškylose žmogus paprastai atstato pusiausvyrą, randa balansą. Tačiau įsivaizduokime kitą kraštutinį atvejį, kai paskendęs savo mintyse grybautojas visai netikėtai užeina į kitų grybautojų dar nenušliaužtus pakraščius su tokia čia tyvuliuojančia geriausiųjų grybų gausybe (norėčiau sakyti pratęsdamas „nutįsusia iki horizonto”, bet horizonto miške nėra), jog pradeda raibti akys. Galima laikyti kažkuo panašiu į prakeikimą, tekusiu man, jog net labiausiai negrybingais metais vieną ar kitą kartą netyčia papuolu į nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose vietas, kuriuose iš po kojų atsiveria baravykų „klondaikai”. Tikriausiai nereikia dabar pasakoti, kiekvienas gerai įsivaizduoja pats, jog tokiais atvejais ramybę kažkas nupučia iš karto, o visos mintys išgaruoja kaip nebūtos.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik vėliau, kai šeimininkės jau valo grybus ir deda į puodą, vieną akimirką užgniaužia kvapą tarsi ir gėdos jausmas arba kažkoks nesmagumas, jog, surinkęs savuosius šimtą ar du šimtus baravykų, tu dar ilgai sukai ratus, trypinėjai aplinkui, ieškodamas to mažiausiojo, nepastebėto.
Ar aprašytoji situacija liudija tik gobšumo įvykį, – sunku vienareikšmiškai atsakyti. Šiaip ar taip, grybautojo pasija, regis, mažai ką bendro turi su žvejybos ir medžioklės aistromis. Gretinamuoju atveju labai svarbūs yra pergalės prieš gamtą trofėjai. Surinkti grybai, žinoma, tokiais trofėjais nėra ir negali būti. Kita vertus, aprašytoji grybavimo patirtis kažkokia, galbūt tik labai menka dalimi leidžia nutuokti apie apsėstojo turtėjimo manijos išgyvenimus, įpareigoja suprasti, pavyzdžiui, be saiko plečiančio savo verslo imperiją žmogaus patosą, teikia progą įsivaizduoti netramdomo noro turėti „daugiau ir daugiau” patologijos prieštaras. Dar daugiau, – šią vasarą vėl buvau įpuolęs į tokią baisią geltonuojančių voveruškų gausybę, jog vienu momentu pasijutau nelyg koks įsilaužėlis į juvelyrinę parduotuvę, kuris drebančiomis rankomis renka aukso dirbinius iš vitrinų. Kitas dalykas, jog net labiausiai prisiekęs grybautojas išėjęs iš miško greitai blaivosi, tuo tarpu tikras gobšuolis neturi ramybės net sapnuose.
Ne paslaptis, ne visados grybautoją lydi tik sėkmė, ne visados miške gali atrasti vienatvę. Būna ir taip, jog į mišką susirenka daugiau grybautojų nei yra pačių grybų. Nieko nesakykite, vis tik įdomu pabūti tokioje kompanijoje, kai žmonių nesimato, bet girdisi intensyvūs susišūkavimai. Tokiu atveju žmogaus balsas tampa labiau savarankišku, įgyja tikrą substancinį svorį. Iš visų pusių girdisi BALSAI, pasijunti papuolęs į vaiduoklių mitingą.
Grįžę iš darbų Vokietijoje žmonės man pasakojo, jog grybų ten niekas jau neberenka, nors vokietis biurgeris net labai yra linkęs grybais paįvairinti savo virtuvę. Vokietis perka rytų europiečių surinktus miškuose arba specialiuose grybų tvartuose Vakaruose išaugintus grybus. Esą čia laikomasi nuostatos, kad pačiam vaikščioti po miškus ir rinkti grybus yra labai žema, neoru, netgi vyrauja nuomonė, jog taip elgtis gali tik antros rūšies žmonės. Gali būti, jog taip iš tiesų šiandien savo orumą įsivaizduoja pirmarūšiai grynakraujai biurgeriai.
Grybai, grybai, grybai. Vytauto Visocko nuotr.Grybai. Vytauto Visocko nuotr.
Drauge esu įsitikinęs, jog didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, jog šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti rinkti į vieną neužbaigiamą visumą sudužusio būties veidrodžio šukes. Neatsitiktinai pats M.Heideggeris pastebi, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotišku kodu (liet. verčiamas – žodis, mintis) esą kyla iš archaiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija nėra tiesiogiai išvedama iš grybavimo patirties, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto.
Kaip nieko kito laukiu būtent susitikimo su rudeniu miško laukymėje. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą.
Ar pastebėjote, šiais grybingais metais artėjant prie sostinės, daugėjo musmirių?..
Faktiškai centrinės šalies magistralės pašonėje, t. y. tik 4 km. į pietvakarius nuo visiems šalies gyventojams žinomos Viduklės, dešiniajame Šešuvies krante yra įsikūręs toks Taubučių kaimelis.
Tačiau iš karto privalau perspėti, kad jeigu vedami smalsumo išsuksite iš autostrados ir pabandysite čia atvykti, dažniausiai bus taip, kad užstrigsite kažkur pakeliui, sugedus transporto priemonei (paprastai čia genda visi riedėjimo įtaisai iš eilės, nesvarbu – ar tai būtų aštuonratis, ar tik triratukas). Keliai, vedantys į Taubučius, yra pusėtini, tarsi ir tinkami pravažiavimui, tačiau velnias čia tikriausiai pakiša koją. Dar daugiau sunkumų patirsite, jeigu iškeliausite į Taubučius pėsčiomis, užsidėję kuprinę. Kaip taisyklė, tokie turistavimo entuziastai, netoli nuleliavę, pasiklysta brūzgynuose arba suka ratas po rato, neretai užklysdami į aplinkines Nemakščių, Kartupių, tos pačios Viduklės vietoves, bet nepasiekdami užsibrėžto kelionės tikslo, t. y. Taubučiais tituluojamo kaimelio, kurį, be visa ko kito, būtų dar galima pavadinti sutirštintų miglų sostine.
Taubučiai yra labai aiškiai pažymėti visuose šalies žemėlapiuose, tačiau surasti Taubučius tikrovėje yra nepalyginamai sunkiau nei topografiniuose kataloguose. 1923 m. surašymų duomenimis Taubučiuose gyveno 95 individai, dabar – ne daugiau 30, tačiau ir šiandien čia gyvenimas kartas nuo karto užverda, iš naujo sukyla neįtikėtini dalykai.
Kažkur jau esate girdėję pavadinimą „Taubučiai“, bet nieko nežinote apie vietovę, čia pavadintą miglų sostine, ar ne? Iš tiesų, maždaug prieš 30 metų Kaune buvo įsteigta parduotuvė „Taubučiai“, netrukus šalia atsirado ir kavinė tokiu pat pavadinimu, o šiandien nesunku įsitikinti, kad taip pasikrikštijęs viešojo maitinimo verslas klesti, nemažindamas apsukų net pandemijos laikotarpiu, infrastruktūra yra sėkmingai plėtojama.
Kavinės savininkai, duodami interviu miesto dienraščiui, yra nurodę, kad pavadinimą „Taubučiai“ jie esą nusižiūrėjo nuo Lietuvos kaimų vardų katalogo, nes „labai patikęs šitoks mielas kaimelio vardas“. Nesunku bus pabandyti įsivaizduoti, kad atsiradusios nepriklausomybės pradžioje kavinės savininkams, forsuojantiems naujus aptarnavimo idealus, galėjo patikti nusižiūrėtas pavadinimas kaip keliantis neaiškias asociacijas su tokiu neįtikėtinai mielu aptarnavimu, kad jį jau būtų galima prilyginti „bučiniui ar bučiniais tau“, neva Taubučiai – tai tau skirti bučiai, bučkiai, bučinukai, bučiniai, netaupant mūsų meilumo; žodis „bučiai“ čia yra suprantama kaip daiktavardžio „bučis“, t. y. bučinys dgs.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitaip tariant, širdis turėtų apsalti nuo taip atsidengiančio pavadinimo. Tačiau tokia interpretacija yra tik viešojo maitinimo serviso naiviosios sąmonės sudaiginama pamėklė, kai savo ruožtu gilesnė Taubučių vardo etimologinė analizė nurodo į daug šiurpesnę nei buvo galima pamanyti iš pradžių realybę, kur Taubučiai yra personos apsistojimo didžiausiųjų spąstų teritorijoje įvardijimas.
Žodis „bučius“ gali būti suprantamas kaip žodžio „bučis“ sinonimas, tačiau savarankišką reikšmę šis žodis įgyja įvardindamas visai kitą daiktą, o būtent tik tada, kai jis tiesmukiškiausiu pavidalu yra skirtas pažymėti iš vytelių nupintam krepšiui su įgerkliu žuvims gaudyti, kur žuvis turi galimybę įplaukti, bet apsisukti ir išplaukti – nesugeba. Trumpai tariant, bučius – tai spąstai žuviai.
Laikantis ekonominio redukcionizmo požiūrio, būtų galima negaištant laiko įsigilinimui tvirtinti, kad kaimelio pavadinime asmenvardis „tau“ nurodo į darbo priemonių pasidalijimo faktą dar ankstyvojoje gamybos stadijoje, kai neva jau tada buvo vienur užmerkiami arba, kitaip tariant, paliekami bučiai kažkokio „tau“ gamybinės veiklos plėtotės naudai, o kiti bučiai pasilieka arba bent turėtų pasilikti mano paties nuosavybės teisės dispozicijoje (man-bučiai?). Tai vis dėlto – labai juokingas požiūris. Iš tiesų asmenvardis „tau“ čia neturi jokios daugiskaitos, negali būti priskirtas net dviskaitai, o nurodo visados į tokį save patį, į kurį aš pats dabar pabandau įsižiūrėti per distanciją.
Kita etimologizacijos seka įpareigoja prisiminti, ką jau esu aptaręs kitur, kad gr. to auto arba tauto reiškia – tas pats (Žr. čia – https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/padovanok-lietuvai-vizija-tautinio-tapatumo-issaugojimas-globalejanciame-pasaulyje-i-d.d?id=156110450).
Kas nežino, kad Kristus kartas nuo karto dar yra pavadinamas Žveju, nes Kristus yra žmonių sielų žvejys. Tačiau tikriausiai nesutirštinsime pernelyg spalvų pastebėdami ir tai, kad vietovėje, pavadintoje Taubučiais, žmogus jau pagal etimologinę nuorodą yra įpareigojamas visų pirma pats pasigauti arba, kitaip tariant, susižvejoti savo sielą. Taubučiai – tai susitikimo su savo siela vietovė!
Anksčiau ar vėliau dėmesį patraukia taip pat ir paleontologinis Taubučių ypatingumas, netikėti radiniai Šešuvies pakrantėje. Štai prisimenu, kad vaikystės metais tik vos-ne-vos įbridęs į bangeles genančią upę šalia apgriuvusio malūno jau rieškučiomis galėdavau semti įdomius akmenėlius, šiuose vietovėse vadinamus laumės papais. Kitur tokie paleontologiniai radiniai yra vadinami Perkūno kulkomis arba Perkūno pirštais, dar kitur – laumės pirštais, tačiau labiausiai archajiškas yra būtent laumės papo pavadinimas.
Žinia, upės žaižaruojančios dovanos buvo ne kas kita, o suakmenėjusios galvakojų moliuskų, vadinamųjų belemnitų, išnykusių prieš 150 – 50 mln. metų, kriauklelės. Belemnitai, išnykę Mezozojaus eros karboro periode, buvo dinozaurų, pradingusių nuo žemės paviršiaus panašiu laiku, amžininkai. Įdomu, kad dinozaurų liekanos aptinkamos labai retai, o priešistorinių laikų senovės moliuskai iki pastarojo meto dažnai teikdavo progą priminti apie save akmeninių pėdsakų pavidale. Tačiau praeitą vasarą labai skaudžiai pajutau nesustabdomą laiko tėkmę, kai ieškodamas jau neberadau, savo nuostabai, tų senovės galvakojų moliukų kriauklelių fosilijų, drauge apgailestaudamas dėl to, kad neišsaugojau upės intriguojančių dovanų iš vaikystės, jog, būdamas vaikas, nesupratau – koks didelis turtas galiausiai yra laumės papų kolekcija. Vasarų tęstinumą dabar užtikrina nebent tik vėl, tarsi niekas nieko, prie upės skraidančių laumžirgių spiečiai.
Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi priartėjo laikas pasakyti, kad Taubučiai yra šventa vieta labiausiai tiesmuka, beveik mechanine to žodžio reikšme, nes Taubučiai yra minimi senovės lietuvių pagoniškojo tikėjimo šventųjų vietų registracijos žinyne kaip šventųjų pelkių dislokacijos vieta. 1933 m. mokslinėje literatūroje buvo skelbiama, kad tos senovės laikų Taubučių šventosios pelkės driekėsi iš rytinės kaimo pusės Šešuvies pakrante 0,5 ha plote. Neįtikėtina, bet lygiai po 50 metų, t. y. 1983 m. jau buvo rašoma, kad pagoniškame tikėjime Taubučių šventųjų pelkių statusą įgijęs objektas užėmė 10 ha plotą. Kaip tai galėjo atsitikti, kad šventosiomis vadinamų pelkių plotas mūsų laikais pasidaugino dešimtimis kartų, kai minimu 50 metų laikotarpiu iš tų pelkių jau nebuvo likę nieko daugiau nei tik kažkur lietuvio genetiniame kode saugomas atminimas? Nežinodamas tiksliai visų aplinkybių, pabandysiu spėti, kad laiko bėgyje aptrupėjus malūno bokštams atsivėrė erdvė ir pasimatė, jog įdauba pagal upę tęsiasi prailgėjusioje perspektyvoje ir už malūno su nurautu stogu, taigi savaime piršosi išvada, kad visame 10 ha įdaubos rėžyje pagal upę kadaise tyvuliavo šventosios pelkės arba panašus dalykas. Taip pagalvoti tikriausiai skatino ir tai, kad jau mūsų laikais visame 10 ha plote visados kaupdavosi tirštas rūkas, neišsisklaidantis be likučio net ir karštą vasaros dieną. Vaikystėje aš galvodavau, kad čia yra užauginamos visos pasaulio miglos.
Kalbant faktų kalba, reikėtų pastebėti ir tai, kad kai kurios įstabios pelkės lietuvių pagonių tikėjimuose šventojo daikto statusą įgydavo dar neatmenamais priešistoriniais laikais, kai savo ruožtu jau po Kristaus gimimo, kitaip tariant. mūsų eros šimtmečių istoriniame bėgyje šventaisiais objektais lietuviai pagonys pavadindavo išsirinktus ežerus, upes, kalvas, medžius, miškelius, t. y. lengviau nei pelkės vaizduotėje apdorojamus ir pritaikomus tikėjimo poreikiams dalykus.
Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiūrint iš komiškosios pusės į Taubučius, nesunku bus pastebėti, kad šis kaimelis administraciniame Lietuvos suskirstyme yra savotiškas pasienio punktas tarp Jurbarko ir Raseinių rajonų. Perėjus tiltelį per upę iš mūsų pusės patenki į Raseinių rajoną, ir atvirkščiai. Tačiau su visu kraupiu rimtumu reikia pripažinti faktą, kad Taubučiai yra pasienio punktas tarp požemių pasaulio su virtualiai užmaskuotų pelkių infrastruktūra ir besaikių žemės grožybių, iš vienos pusės, taip pat tarp žemės domeno ir dangaus tolumos, iš kitos, kur ribos suplonėja iki tokio lygio, jog viskas daugiau ar mažiau pradeda persimatyti kiaurai, – taip, pavyzdžiui, vasaros saulėlydžių metu dangaus dramą čia galima stebėti beveik tiesiogiai nuo suolo, vos ne panašiai kaip žiūrovas teatro salėje. Kita vertus, būna ir taip, kad tarsi jau ir kažkur nuslūgusios bei užsimiršusios pelkės ima iš išlipa į paviršių.
Tą vasarą mes, trys pusberniai, neradę laimės pasibaigusioje gegužinėje, grįždami į namus pasiklydome tirštoje migloje buvusių pelkių centre, kur sutikome tris dramblotas, apsinuoginusiomis krūtinėmis moteris, liūliuojančias į visas puses taip, tarsi jos būtų nulipdytos iš miglos ir suritintos iš rūko, panašiai kaip žiemą iš sniego yra nulipdomi seniai besmegeniai. Kaip atrodo, aš buvau susiritinęs savo parametrais išsiskiriančią net tarp trijų rubensiško tipo rūko gražuolių milžiniškų gabaritų moterį, nes jau ilgokai jaučiau nuoskaudą arba net kažką panašaus į alergiją merginoms, kurios vietoj krūtų užsiaugina du spuogelius. Kas be ko, miglos tąkart dar aitriau nei paprastai kvepėjo naminės gamybos lietuvišku viskiu ir ajerų tabaku.
Mano dėmesį prikausčiusios moters krūtys buvo panašios į gigantiškus lelijų su gyslelėmis žiedus, pražydusius virš burbuliuojančios pelkės, todėl pakraščiais aptaškytus karštais purvo pursleliais.
Žuvinto pelkės. Vytauto Visocko nuotr.
Ji, pelkių moteris, buvo tokia didinga, sunki ir užgniaužianti kvapą kaip užgriuvusi purvo lavina, kaip nuošliauža nuo pasaulio stogo, tokia gaivalinga ir viską įsiurbianti kaip pati pelkė.
Kitą rytą užkilusi saulė greitai išdžiovino tris purvo šliūžes ištryptoje pievoje, tačiau mūsų, trijų draugų, likimas, kurio taip paprastai neatšauksi, susiklostė skirtingai. Vienas iš trijulės labai greitai paskendo pelkėje arba, dar tiksliau tariant, srutų duobėje, kitas pasuko atsiskyrėlio keliu, tapo vienuoliu, – vasaros saulėtekių metu gerai matosi ir tai, kaip sunkiai, bet metodiškai buvęs draugelis kopia dangaus laiptais. Savo ruožtu aš pats vis dar bastausi gražiosios žemė nuodėmingais pakraščiais, nerasdamas sau vietos.
Jei rūpi sužinoti, ką jaučia jaunuolis, vidury nakties atsidūręs miško tankmėje, – papasakosiu. Tokį „malonumą“ patyriau. Įspūdžių – visam gyvenimui. Kiekvienam karo reikalais besidominčiam žurnalistui privalu bent trumpam atsidurti medžiojamų bėglių kailyje. Tik dar privalėčiau patikslinti, jog nuo persekiotojų atsiplėšti mėginome ne vasarą, kai šilta ir smagu, o per patį viduržiemį, kai šalta ir žvarbu, kai lengva nušalti rankas ir kojas, kai sniego – iki juosmens.
O nutiko tai Taruškų girioje. Po sekinančių bridimų per pusnis, bruzgynus, užšalusius upelius ir ežerėlius vedlys galų gale leido įsirengti stovyklą. Poilsio vieta pasirinkome seną, tankų eglyną.
Laužų nekūrėme, vakarienės neruošėme. Net šnekučiavomės pašnibždomis. Bijojome, kad neaptiktų priešiškos šalies agentai. Juk aplink taip tylu, kad net menkiausias krebžtelėjimas atrodė per daug skardus. Tarsi nupjauto šimtamečio medžio griūtis su visais traškesiais. Todėl kuo atsargiausiai ant sniego pasitiesėme neperšlampamus kilimėlius, sulindome į specialiai žiemos žygiams skirtus miegmaišius ir, po ranka pasidėję ginklus, mėginome snustelėti. Bent keletą valandų. Toks atsipalaidavimas nepakenksiąs po mažiausiai pusdienį trukusio žygio.
Po minutės kitos keli iš mūsų jau saldžiai šnopavo.
Man nesisekė atsipalaiduoti. Jaučiausi per daug įsitempęs, kad iš karto pasinerčiau į sapnų pasaulį. Nuojauta, kad mus medžioja profesionalai iš agresyvios karinės žvalgybos, todėl būsime sučiupti, kad ir kaip besipriešintume, trukdė mėgautis saldžiomis atokvėpio akimirkomis. Gal smogikai jau čia pat, patyliukais supa, tik mes nenutuokiame, kad pabaiga – taip arti?
Gulėjau ant pusnies patiestame miegmaišyje ir žvalgiausi aplink. Tik viskam aprimus pastebėjau, kokia ypatinga mūsų prieglobsčiu tapusi giria. Lyg iš pasakos. Anksčiau niekad nebuvau matęs tokio specifinio grožio. Nuotraukose – daug ir dažnai. Bet pats pasakoje atsidūriau pirmą sykį. Kartais net įsitemdavau, skaudžiai kramtydavau lūpą – po perkūnais, gal sapnuoju kareivišką atsitraukimą, gal tik įsivaizduoju, kad mus vejasi, į mus šaudo, pjudo šunimis? Gal visa tai tėra fantazija, jog desperatiškai bandome pasislėpti, nors puikiai nujaučiame, kad vis tiek neatlaikysime, vis tiek palūšime?
Karinė stovykla Švedijoje, Valingės apylinkėse. Slaptai.lt nuotr.
Bet ne – tai ne sapnas. Virš galvos ryškiai mirksi žvaigždės, blausiai šviečia Mėnulio diskas. Kvepia drėgnais eglių spygliais. Oras gaivut gaivutėlis. Prie miesto triukšmo ir automobilių išmetamų dujų pripratusiam žmogui – neįprasta. Džiaugiausi galįs bent pasigrožėti girios spalvomis, kvapais, šešėliais. Juk nežinia, ar dar kada nors pamatysiu?
Mūsų – dešimt ir du vedliai. Mums leista ilsėtis, o vedliai nušliaužė į stovyklos pakraščius sargauti. Paryčiais kažkas iš mūsų turėjo juos pakeisti.
Vis tik ilgai grožėtis baltuose pataluose paskendusiu mišku nepajėgiau. Jutau, kaip nuovargis merkia akis. Gal ir puiku, kad tuoj įmigsiu kaip užmuštas. Pailsėti būtina. Neverta iki pat gelmių įsijausti, ką patiria beviltiškon padėtin patekęs persekiojamas karys. Dar, žiūrėk, protelis pasimaišys.
Gyventi vien negeromis nuojautomis – skausmingai sunku. Bet ir džiūgauti nėra dėl ko. Brydžių sniege palikome gausybę. Jų nepaslėpsi. Mažiau miškingose kalvelėse ir daubose pėdsakus suveldavome nulaužtomis eglių šakomis. Tankmėse pėdsakus palikdavome neliestus. Bet net ir ten, kur šluodavome, vis tiek likdavo žymės. Jas užkloti galėtų nebent gausus sniegkritys. Tačiau iš dangaus per paskutiniąsias keletą valandų nenutūpė nė viena puri snaigė. Nepanašu, jog pradėtų snigti bent mažyčiais kąsneliais. Jei gausiai pabertų snaigių, galimybių pabėgti atsirastų. Bet gamta mums nepadeda.
Kada užmigau – nežinau. Greičiausiai labai greit po to, kai susirangiau į šiltą miegmaišį. Miegojau kietai. Bet taip, tarsi kažkas slėgtų, dusintų. Tarsi nujaučiau, galas – čia pat.
Pažadino duslus trinktelėjimas. Tai iššovė sargybinis, perspėdamas apie pavojų. Vikriai išsirangyti iš miegmaišio nepavyko. Koja įstrigo į kažkokias virves. Kol ją ištraukiau, sugaišau keletą sekundžių. Po to – dar keletą sekundžių praradau, kol miegmaišį sugrūdau kuprinėn, pasičiupau šautuvą. Kur slėptis, kur bėgti? Už eglių skarų nemačiau nė vieno užpuoliko. Kas man pasakys, į kurią eglę šaudyti?
Grupės vyresnysis įsakė sugulti, kaip buvome pamokyti instruktažo metu. Taip ir pasielgėme – suvirtome į pusnis ratu, kad pajėgtume matyti visas puses. Dar keletą minučių buvo tylu. Po to kažkur toli toli išgirdome amsinti šunis, keletą įsakymus primenančių šūktelėjimų. Į mus pradėjo pleškinti iš kulkosvaidžių, automatų. Tratino iš dviejų šonų. Tačiau šaudė trumpai. Miške vėl įsivyravo ramybė. Po šimtamečių eglių skaromis pasklido aitraus parako dūmų.
Kodėl šaudė intensyviai, bet trumpai, – tai klastinga priešo taktika. Neva patys privalome susiprotėti, kad užspeisti į spąstus, iš kurių neišilaisvinama.
Priešo žvalgų vis dar nematėme, tačiau kuo puikiausiai išgirdome, kaip kažkas iš jų darkyta lietuvių kalba pasiūlė pasiduoti. Tuos, kurie geranoriškai atiduosią ginklus, žadėjo palikti gyvus, net prisiekė nekankinsią, jei, žinoma, tardymų metu netylėsime lyg vandens į burną prisisėmę. O tiems, kurie ožiuosis, – gyviems odas nudirs. Pasirinkti privalome per dešimt minučių. Po to būsią vėlu derėtis.
Mūsų vyresnysis davė ženklą, jog veršimės vakaruosna. Pasiruošimui skyrė penketą minučių. Jos praslinko tarsi visa amžinybė. Sėkmingai išsiveržti iš apsupimo – menki šansai. Kur kas didesnė tikimybė, jog būsime pašauti arba sučiupti. Bet pasiduoti – tai taip pat niekam tikęs pasirinkimas.
Į apkabą sugrūdau tiek šovinių, kiek tik telpa. Ką dar galėjau nuveikti? Derėjo mažiau jaudintis. Puikiai supratau, jog visa tai – netikra. Ir vis tik troškau iki pat menkiausių smulkmenų patirti, ką prieš mūšį, žvelgdamas mirčiai į akis, jaučia jaunas kareivis. Todėl širdis trankėsi lyg į krantą išmesta žuvis.
Išgirdę vado komandą pašokome iš daubos lyg įgelti ir pirmyn – į nežinią. Vedliai tebegulėjo pusnyse. Jie saugojo mūsų nugaras, kad spėtume kuo toliau pasprukti. Mūsų gerieji vedliai šaudė nepavargdami, be užsikirtimų, neleisdami persekiotojams kilti į ataką. Net švystelėjo dūminių granatų, kad pilka migla kuo plačiau pasklistų tarp eglių, ir mūsų priešai bent keletą minučių nematytų, kurion pusėn mes traukiame, pasipustę padus.
Šaudymo pratybos. Slaptai.lt nuotr.
Nežinau, kiek laiko bridau per sniego kauburius, ar ilgai šliaužiau, kiek sykių buvau parkritęs, kiek kartų eglių šakos skaudžiai čaižė veidą. Stabtelėjau tik tuomet, kai jau nebegalėjau atgauti kvapo. Įtemtai klausiausi, kur aidi šūviai. Čia, kur sukniubęs po šakomis, žiopčiodamas sunkiai gaudžiau orą, buvo tylu. Bet kur dingę maniškiai? Ar dar – begyvi? Supratau pasimetęs su ginklo draugais. Aš – vienui vienas.
Nežinojau, ko griebtis. Tesumečiau, jog reikėtų nešdintis kuo tolyn, o tada – kaip Dievas duosiąs. Vis tik nemalonu žinoti, jog tave gaudo kaip laukinį žvėrį.
Kai plaučiai atsigavo ir lioviausi dusti, – vėl bėgau, vėl bridau. Prieš mūšį vedliai žemėlapyje parodė, kokiuose šabakštynuose paslėptos kelios iš rastų sukaltos žeminės. Jei pavyktų jose pasislėpti nesujudinant sniego paklotės, niekas nerastų. Bet taip nepavyks įsliuogti. Kad ir koks atsargus būsiu, sniegą vis tiek sujudinsiu. Kitaip neįmanoma. Ir vis tik ką aš daugiau begalįs pasirinkti? Arba pusnys po egle, arba partizaniška žeminė. Jei išties slinkau vakarų pusėn, turėčiau bunkerius netrukus aptikti.
Bunkerius netrukus pastebėjau. Juos išdavė iš sniego kyšoję keli išklypę stuobriai. Kaip vėliau sužinojau, mus specialiai stūmė šių žeminių pusėn, specialiai išjudino keletą rastų, kad slėptuves pastebėtume ir į jas sulystume tarsi aklinan maišan, iš kurio nėra nė menkiausio plyšelio išnešti sveiką kailį.
Į vieną iš bunkerių įsliuogiau, atsidaręs dangtį. Tamsu, niūru, drėgna, šalta. Norom nenorom susimąsčiau, apie ką dūmočiau, jei žinočiau, kad čia reikės slapstytis ištisą žiemą. Be modernaus tualeto, karšto dušo, krosnies, baltos patalynės, karštos kavos puodelio… Kaip tirtėčiau iš baimės dėl kiekvieno krebždesio, jei tikrai baiminčiausi sulaukti nekviestų svečių?
Keliolikos minučių, praleistų tarp sudrėkusių rastų, tarsi užteko suprasti, kaip sunku buvo mūsų miško broliams. Lindėdamas ankštame bunkeryje, kur neįmanoma atsistoti visu ūgiu, tik susikūprinus, tik ant kelių, regis, suvokiau, jog taip, kaip jie, – nesugebėčiau. Partizanauti – per daug sunkus pasirinkimas. Ne kiekvienam. Dar susimąsčiau, kokį puikų menininį filmą turėtume, jei pavyktų tikroviškai, įtikinamai, supratingai atskleisti visus partizaniškus vargus, nepriteklius, baimes, pasalas ir atsišaudymus!
Netoliese išgirdau vilkšunių skalijimą. Nė aiškinti nereikia: atėjo pabaiga. Jei nelindėčiau bunkeryje, gal dar galėčiau stačia galva šokti į miško tankumynus. Vilčiausi, kad dresiruoti šunys – kvaili, jie nesuuos manųjų pėdsakų. Dabar gi – nė menkiausios galimybės pabėgti. Nereikėjo slėptis bunkeryje. Padariau mirtiną klaida. Nejauku buvo laukti finišo.
Ėmė šūkalioti tie, iš priešiškos žvalgų komandos. Rėkė, kad kuo greičiau pasiduočiau. Kažkur viduje labai suskaudo. Pasiduoti – nenorėjau. Nors tai – tik žaidimas, bet žaidžiama rimtais dalykais. Jei iškelsiu baltą vėliavą, – vadinasi, išduosiu, tegul ir netikrai, tegul ir juokaudamas. Pasaulyje nėra bjauresnio jausmo, kaip iš bunkerio išsikepurnėti aukštyn iškeltomis rankomis, numetant ant žemės ginklą, iš kurio nė sykio neiššauta. Aš tai patyriau. Bjauri patirtis.
Viršuje – jau visiškai prašvitę. Bunkerį apsupę „kalašnikov“ automatais apsikarstę vyrai. Jie ant galvų užsimaukšlinę juodas kaukes su mažytėmis skylutėmis akims. Tarsi būtų banko plėšikai iš detektyvinės juostos. Keli iš jų laikė sudraskyti mane į skutelius labiausiai už viską pasaulyje trokštančius dresuotus vilkšunius.
Kariškas vaizdelis. Slaptai.lt nuotr.
Iš miško tankmės išniro arklys, tempiantis roges. Į jas mane supančiotą ir nustūmė. Suriško ne tik rankas, kojas. Ant akių dar tvirtai užrišo skarelę. Kad nematyčiau, kur gabena. Kol rogės linksmai, lengvai čiuožė sniegu, šalia sėdėję sargybiniai be perstojo šaipėsi. Tyčiojosi, menkino, batais baksnojo į šonus. Suvokiau, kad baksnojimai ir keiksnojimai – tik keletas psichologinio spaudimo elementų, pritaikytų tam, kad žinotume, koks yra tikras karas. Bet vis tiek jaučiausi neramiai, įsitempęs. Priešo kareiviai elgėsi taip natūraliai, kad vis dažniau įmdavau abejoti, ar tai – tik vaidyba.
Keista, bet stovykloje trumpam atrišo akis. Spėjau pamatyti, kad prie medžių pririšti stovi keli jaunuoliai iš mano būrio, kaip jiems ant akių riša skarales, kad nieko nematytų, kad jaustųsi tarsi ką tik gimę akli kačiukai. Vidury liepsnojo laužas, ten iki raudonumo kaitintos kankinimo replės. Kiek atokiau pūpsojo sunkvežimis. Prie jo – raudonos dėmės. Ir suprask, kas tai – dažai, kečupas ar tikras kraujas? Po stovyklą zujo keliolika kruopščiai veidus slepiančių kariškių. Po to man vėl užrišo akis. Vėl prakeikta tamsa, vėl kankinanti nežinia.
Galų gale priėjo tardytojas. Iškvosti pasišovęs vyriškis pirmiausia pasidomėjo, kaip norėčiau mirti – greitai be kraujo ar manau esąs kietas vyras, todėl linkęs paspygauti iš skausmo. Turiu prisipažinti, kad kai nieko nematai – tikrai baugu. Žinojo, bjaurybės, kaip spustelėti, palaužti. Pargriovė ant siego ir smulkiai nupasakojo, kaip „pagerbs būtent mano personą“. Tuoj, pasirodo, prie mano kojų privažiuos sunkvežimis ir vieną iš jų sutraiškys savo galingu ratu. Po to – sutrupins likusią koją. O paskui jie paliksią mane galuotis sniege, kol nuo skausmo ir šalčio iškeliausiu Anapilin. Jei norėčiau išvengti beprasmių kančių, turėčiau iškloti visas karines paslaptis, kurios man patikėtos.
Tylėjau sukandęs dantis. Nusiteikiau kentėti kiek galima ilgiau. Tada tardytojas dar sykį pasiteiravo – kokiam būriui priklausąs, kur jo dislokacija, kas – mūsų vadas. Kaip tik tuo metu, tarsi specialiai, vienas vaikinas, greičiausiai iš tų, pririštų prie medžio kamieno, pradėjo klykti tarsi skerdžiama kiaulė. Kiek aprimus iš baimės virpančiu balsu maldavo, kad liautųsi kankinę. Tada – vėl širdį veriantys klyksmai. Mintyse svarsčiau, ką tam nelaimėliui pjausto, kad jis taip rėkia. Į galvą veržėsi makabriškos mintys – kokius kankinimus būtų lengviau pernešti? Kam labiau pasisekė – tam, prie medžio pririštam, ar man, laukiančiam keletą tonų sveriančio sunkvežimio?
Išgirdau, kaip vėl suburzgė mašinos variklis. Mane tardęs vyras paskutinį sykį perspėjo – sunkvežimis jau pajudėjo, tuoj privažiuosiąs prie mano kojų. Privalau suprasti, kad jie ilgai nesiterlios.
Tylėjau. Sykį jau buvau patyręs gėdos jausmą primenantį skaudulį – kai iškėlęs aukštyn rankas išlindau iš bunkerio. Dabar, jei viską išplepėsiu, dar labiau imsiu savęs nekęsti.
Nors nieko nemačiau, susivokiau, kad sunkvežimis pajudėjo mano pusėn. Ūžesys vis artėjo, kol prie kojos pajutau prisiglaudžiant padangą. Iš pradžių – švelniai, paskui – vis stipriau. Tardytojas priminė, kad mano didvyriškumui po kelių sekundžių ateisiąs galas. Kažkur kitoje pusėje pradėjo klykti dar vienas vaikinas, greičiausiai taip pat pririštas prie medžio. O sukvežimį vairavęs kariškis pradarydavo duris perklausti, ar jau galįs važiuoti per mano kojas. Sunkvežimio vairuotojas dėjosi labai skubąs pamokyti mane – tylenį. O rūstusis tardytojas atsakydavo: „palūkuriuokime dar minutę kitą, tuoj ims suokti kaip lakštingala pavasarį“. Tuomet vairuotojas tarsi įsižeidęs trinktelėdavo durimis.
Baimės būta, nors tai teatras – nuo pat pradžios iki paskutinės akimirkos. Tai – tiesiog krašto apsaugos ministerijos surengtos specialios pratybos kariška tematika rašantiems žurnalistams. Kad mes, plunksnos broliai, savo kailiu patirtume, kokia sprangi kareivio duona. Visi puolimai, persekiojimai, kankinimai – tai vaidyba. Kai pajusdavau prie blauzdos tą prakeiktą sunkvežimio ratą, puikiai žinojau, kad niekas man kaulų nelaužys. Bet buvo nejauku. Kai tavo akys aklinai užrištos skarele, viskas atrodo kur kas baisiau, nei iš tiesų. Baiminausi, kad vairuotojas netyčia nenuspaustų greičio pedalo arba pats sunkvežimis nepasistūmėtų, slystelėjęs sutryptu sniegu. Tada mano koja tikrai būtų sumalta į smulkius miltus, ir joks chirurgas jų nesurinktų atgal.
O jei tai būtų tikras karas?
Net nepajutau, kaip atsirišo liežuvis. Iš pradžių – melavau, sakiau ne viską, aptakiai kalbėjau, bet kai mane pertraukė įsakmus „liaukis sekęs pasakas“ ir ratas kietai įsirėmė į koją, išpliurpiau visą tiesą.
Tada man atrišo rankas ir kojas, nuplėšė nuo akių raikštį. Pamačiau, kaip sumaniai buvau apgautas. Sunkvežimis stovėjo už kelių metrų nuo tos vietos, kur mane laikė pargriovę. Taigi keletą tonų sverianti mašina – visiškai nepavojinga. Visai ne prie manęs privažiavusi. Prie mano kojos tebuvo priglaustas atsarginis sunkvežimio ratas. O tie, kurie klykė lyg deginami įkaitusiomis replėmis, iš tikrųjų sėdėjo patogiai įsitaisę ant kelmų ir, gurkšnodami karštą arbatą, karts nuo karto imdavo tikroviškai bliauti. Nugeria kelis gurkšnelius, tuomet skardžiai, plačiai atverta burna, aimanuoja, dejuoja, klykia, ir vėl ramiai gurkščioja. Niekas nieko iš tiesų nekankino.
Mane pasveikino kaip ilgausiai išsislapsčiusį, ilgiausiai draugų neišdavusį bėglį. Net specialų prizą įteikė su diplomu, patvirtinančiu, jog sėkmingai įveikiau dviejų dienų žygį. Turėjau teisę džiūgauti. Buvau pats kiečiausias. Bet – tarp sučiuptų, pasidavusiųjų, išdavusiųjų. Tądien visi buvome likviduoti. Tik vienus parklupdė greitai, dėl kitų persekiotojams teko rimčiau paplušėti.
Į pratybas buvo atvykęs net tuometinis Čekijos ambasadorius ponas Štefanas Fiūlė, anuomet kuravęs Lietuvos stojimo į NATO klausimus. Slaptai.lt nuotr.
Tad iki šiol nežinau, kaip turėčiau jaustis – džiūgauti, jog vis tik išsiveržiau iš apsupimo, ar rausti iš gėdos, kad pakliuvau į nelaisvę ir ten palūžau?
Mus susodino į atskridusį sraigtasparnį ir nugabeno į karinę bazę. Ten laukė vyriškai iškaitinta pirtis, soti vakarienė, ką beslėpsi – ir šimtas gramų puikios lietuviškos samanės. Prie Panevėžio žaliuojančioje girioje išlietas prakaitas – ne veltui. Tai, ką patyriau, pamačiau, supratau, vėliau panaudojau savo straipsniuose. Leistis į žiemos žygį vertėjo vien dėl to, kad kai Lietuvoje kilo ginčai, kokių romanų bei paminklų verti mūsų partizanai, galėjau rėžti iš peties – visus miško brolių kritikus, menkintojus ir skeptikus reikėtų nuvežti į bunkerį Taruškų girioje ir ten apnakvydinti bent vienai naktelei. Jei nėra bepročiai, jei nėra niekšai – liautųsi pas miškuose kariavusius vyrus ieškoję nuodėmių.
Tačiau tomis pratybomis pats niekad niekur nesigyriau. Kai mane nuvežė į Panevėžio stotį, belaukdamas autobuso, greta esančioje alkoholinių gėrimų parduotuvėje nusipirkau butelį viskio ir vėliau, sėdėdamas šiltame patogiame autobuse, lekiančiame Vilniaus pusėn, išgėriau iki dugno. Kad kuo greičiau pamirščiau Taruškų girios išdavystes.
Bet viskis jų nenuplovė. Nepaisant, kad metai bėga greičiau nei teka Nemuno vanduo, jos vis dar gyvos širdyje. Neleidžia nusiraminti. Kitaip, matyt, neįmanoma. Išdavystė yra išdavystė…
Senų daugiabučių aplinką papuošė „miškas” ant negyvenamo namo sienos. Kauno sav. nuotr.
Niūrias sienas jau gali pamiršti Partizanų gatvės 30-ojo bei aplinkinių daugiabučių gyventojai. Jas pakeitė „miškas”. Čia stovinčią elektros transformatorinę gatvės menininkai pavertė spygliuočių tvirtove. Tai – dar vienas projekto „Gyvos sienos” ir idėjų konkurso „Kauno akcentai” kūrinys.
Tai – jungtinis menininkų projektas – Kaune vis besiplečiančią gatvės meno galeriją po atviru dangumi papildęs piešinys. Simonos Seibutienės kurtus „Miško sodus” ant statinio perkėlė trise – Ieva Olimpija Voroneckytė, Goda Skėrytė ir Ramūnas Vaicekauskas.
„Norėjau sukurti piešinį, kuris į aplinką įsilietų ir vasarą, ir žiemą. Tai – užuomina į spygliuočių mišką. Stilizuoti eglių kontūrai ir lietuvių liaudies simbolika pateikta abstrakčiai, supaprastinus formas iki tam tikro rašto, ornamento, kuriame slypi daug reikšmių”, – apie piešinį pasakojo autorė.
Kūrinys turi ypatingą sąsają būtent su Partizanų gatve, kurioje jis nuo šiol ir matomas. Pasak S. Seibutienės, piešinys primena miškus, kuriuose slėpėsi ir kovojo partizanai, o simboliai – Lietuvą, kurią jie gynė.
Piešinį įgyvendinę menininkai džiaugiasi išskirtiniu kauniečių požiūriu į gatvės meną.
„Kol jį piešėme, sulaukėme daugybės praeivių ir gyventojų žvilgsnių, pakalbinimų, bet tarp jų nebuvo nė vieno neigiamo ar piktai nusiteikusio. Visi džiaugėsi spalvomis, domėjosi procesu ir rezultatu. Kaunas tokiu gyventojų požiūriu tikrai unikalus”, – mintimis dalijosi viena iš kūrinio įgyvendintojų G. Skėrytė. Senų daugiabučių aplinką papuošė „miškas”. Kauno savivaldybės nuotrauka
Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovės Aušrinės Vaščėgaitės, „Miško sodai” – tai dar vienas nebe pirmus metus Kaune veikiančios platformos „Gyvos sienos” rezultatas. Jos tikslas – padėti menininkams ir piešinių ant savo sienų laukiantiems pastatų savininkams atrasti vieni kitus ir įgyvendinti kūrybiškas idėjas, atgaivinant bei papuošiant pilkas pastatų sienas meistriškais gatvės meno kūriniais.
„Kauno akcentai”- analogų Lietuvoje neturintis idėjų konkursas. Šio konkurso dalyviai savo darbais puošia įvairias miesto vietas. Patvirtintų idėjų įgyvendinimą finansuoja Kauno miesto savivaldybė. Nuo programos pradžios Kaune jau atsirado 42 tokie akcentai.
Besiplečiant Vilniaus miesto Pilaitės rajonui suaugusieji ir vaikai džiaugiasi Gyvenamųjų namų statybos ir eksploatavimo bendrijos „SALEKS“ įkurtu parku. Šio parko idėjai pritarė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau ar galėjo toks gundantis ir nemenkas sklypas ilgai tarnauti bendriems interesams? Atrodo, ne. Nacionalinės žemės tarnyba jį grąžino savininkams, šie pardavė ir taip atsirado veikėjai, kaip iš P. Cvirkos romano „Frank Kruk”, kurie imasi visų priemonių, kad parkas virstų statybomis.
Atviras parkas visiems
Jau prieš pora dešimtmečių, kai Bitėnų, Nadruvos gatvių gyventojų iniciatyva, arti esančioje dauboje, buvo įkurtas parkas ir jame užsodinti medžiai. Tik parką prižiūrinčiųjų pastangomis keliomis juostomis apsodintas parkas ne tik išliko, bet medžiai jau išaugo ir teikia pavėsį, bei malonumą akims.
Parko viduje esanti dauba apribota medžiais yra patraukli tuo, kad išskyrus vaikų žaidimo aikštelę ir šalia esančius vartus futbolui, parko viduryje daugiau nieko nėra. Tai suteikia parkui savotiško patrauklumo. Įsivyravus miestų tankinimui gyventojai pavargsta nuo erdvės trūkumo ir tokie laisvo stiliaus, neužkimšti statiniais, želdiniais parkai yra gera vieta pailsėti.
Prie pat parko, kitoje Bitėnų gatvės pusėje, įsikūrusiai Vilniaus krikščionių gimnazijai parkas yra tapęs pagrindine vieta fiziniam lavinimu, žaidimams, užsiėmimams gamtoje. Gimnazija šį pastatą kažkada statytą kaip valgyklą Pilaitės pirmiesiems statybininkams, pritaikė savo reikmėms, tačiau liko be stadiono. Taip parkas tarsi užpildė šią spragą, teikdamas gimnazijos vaikams visokią naudą.
Pilaitės parkas. Vytauto Visocko nuotr.
Bendrajame plane – rekreacinė teritorija
Vilniaus miesto bendrajame plane bendrijos „Saleks” įkurtas parkas pažymėtas kaip rekreacinė teritorija. Ši nuostata liko ir dabartiniu metu parengtame Vilniaus miesto bendrajame plane. Vilniaus miesto administracijai dar nebaigus parko įkūrimo proceso, Valstybinė žemės tarnyba šią teritoriją grąžino savininkams.
Susigrąžinusieji rekreacinės paskirties žemę negalėjo jos panaudoti gyvenamųjų namų statybai ar kitiems statiniams, todėl daugelis ją pardavė. Tuo tarpu, nusipirkę rekreacinės vietovės sklypus, o tiksliau – parką, jau žinojo visą šios vietovės padėtį. Tačiau tai nepakeitė noro įsigyti šią pilaitiškiams reikalingą teritoriją ir čia planuoti statybas.
Neseniai banko Nordstreet internetiniame puslapyje atsirado informacija apie tai, kad kviečiami investuoti į gyvenamųjų namų statybą Pilaitėje, Bitėnų gatvėje. Kaip šio kvietimo patvirtinimas, pereitą savaitę iš parko slapta buvo išgabenti vaikų žaidimo aikštelės įrenginiai. Tolimesni šios teritorijos savininkus subūrusio apsukraus veikėjo scenarijus kaip ir aiškus, siekti įteisinti gyvenamųjų namų statybas, pakeičiant žemės paskirtį.
Kurie prioritetai viršesni
Prieš keletą metų prie Bitėnų gatvės atgavę nuosavybę savininkai jau bandė iškirsti parko medžius. Tuomet šiam planui aktyviai pasipriešino Vilniaus krikščioniškosios gimnazijos moksleiviai. Jie į surengtą akciją prie parko atvyko su piešiniais ir plakatais, kuriuose pasisakė kaip labai jiems reikalingas šis parkas su esančia erdve, vaikų žaidimo aikštele ir vartais futbolui. Po akcijos viskas nurimo ir atrodė, kad parkas ir liks parku žmonėms. Tačiau čia kaip žaidime, laimi tie, kurie apsukresni.
Nauji žaidėjai atvyko jau ne su kirvuku, o spaudimu bendrijai „Saleks” nesipriešinti ir leisti gyvenamaisiais namais užstatyti visą parko vidurinę teritoriją prie Bitėnų gatvės. Bendrijos „Saleks”, Vilniaus krikščioniškoji gimnazija ir Pilaitės gyventojai nesutinka su UAB „Net Tactikal“ akcininkų puoselėjamo parko planuojamu užstatymu. Vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 bei 2019m. gegužės 10 d. teismo ekspertės D. Alieknienės Ekspertizės objektų apžiūros akto Nr. 190561 E nustatytu faktu, kad Nadruvos parko 3,77 ha ploto žemės sklypo dalis priklauso Salotės gyvenvietėje suprojektuotam 33,0 ha valstybės išperkamam žemės sklypui, bendrijos „Saleks“ net karantino metu nemiegojo ir savo nesutikimą nuotolinių būdų išreiškė pareiškimais viešojo intereso ginantiems prokurorams ir Seimo kontrolierių įstaigai. Bet šios valstybės institucijos nespėjo ar nenorėjo laiku visuomenei padėti. Staiga išgabenus vaikų žaidimo aikštelės elementus, bendrija „Saleks“ valstybinėms institucijoms pateikė raštu paklausimus, kieno iniciatyva, kas ir kokiam tikslui buvo taip pasielgta.
Vaikų žaidimo aikštelė anksčiau. Slaptai.lt nuotr.
Sparčiais tempais plečiantis Pilaitei trūksta žaliųjų zonų paties rajono viduje. Kai statybų investuotojai, taupydami užstatymo plotą, priartina namą prie namo ir jų vidiniai kiemai tampa panašūs į šulinius, netoliese esantys skverai, rekreacinės zonos gyventojams tampa išsigelbėjimu nuo suspaustų erdvių. Panaši padėtis yra nutikus ir su naujomis statybomis šalia parko, prie Gilužio gatvės. Čia ne tik, kad įgyvendinamos sutankintos gyvenamųjų namų statybos, bet naujakuriai kenčia nuo nuolat nešamų neasfaltuotos Gilužio gatvės dulkių.
Žaidimo aikštelė šiandien. Slaptai.lt nuotr.
Taigi, ar naujieji „Frank Kruko” herojai įveiks savivaldybės siekį išsaugoti parką prie Bitėnų gatvės, ar savivaldybė pasiduos investuotojų planui, priklausys ne tik nuo visuomenės aktyvumo, bet ir nuo politinių sprendimų. Šiuo metu kaip tik Seime yra keistai užstrigęs vietos savivaldos įstatymo projektas, kuris jei būtų priimtas kaip tik ir leistų savivaldybei išpirkti žaliąsias zonas. Tačiau šiam projektui nepritarė Seimo kaimo reikalų komitetas, nors Vyriausybės išvada buvo teigiama ir dėl tokios nuostatos reikalingumo pasisakė Kauno ir Vilniaus savivaldybių specialistai.
Vienas iš nedaugelio pačių gyventojų sulipdytas, puoselėtas, mylimas parkas turi teisę išlikti ir džiuginti aplinkinių gyventojų širdis ir tai gali tapti naujomis idėjomis investuotojams toliau kurti šią idėją, atrandant visiems priimtinas perspektyvas.
Neparduotos vasaros. Vytauto Visocko nuotr.Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius
Atostogos vidurvasary tikrame kaime yra mirtinai nuobodus, bet paradoksaliai malonus laiko stūmimo būdas, leidžiantis pailsėti vidujai. Kaip atrodo bent man, intensyvios atostogos, tarkime, kopimas į kalnus, kelionė baidarėmis, išvykos į egzotiškas šalis, taškymasis pajūryje yra nekantrių žmonių išradimas ginčijant pačią atostogų idėją, dedant pastangas kaip nors sutrumpinti brangų laiką, o po to guodžiantis, kad atokvėpiui skirtas metas pralėkė kaip akimirka.
Savo ruožtu laikas kaimo aplinkoje tikrai ištįsta, pailgėja, drauge atsidengdamas smulkiausiomis savo detalėmis, tarsi žiūrint pro padidinamą stiklą tyrinėtume laiko ląstelieną. Iš kitos pusės, gyvenimas nekomercinės gamtos prieglobstyje kraštutinai išryškina paros ritmiką: labai aiškų rytmetį čia keičia akivaizdi, trumpam stabtelėjusi diena, vėliau stoja padūmijęs vakaras, galop užslenka sunki kaip juodo marmuro plokštė naktis. Kiekviena diena taip gyvenant turi savo skonį, nežiūrint to, jog tavo buvimo prasmingumas čia iš esmės susiveda į nieko neveikimą visais įmanomais būdais.
Kalbant apie skonį, bent prabėgom užsiminsiu apie maitinimosi ypatumus, slenkant dienoms niekados chemijos neragavusio daržo pašonėje. Štai, pavyzdžiui, ryte nusiskinu iš lysvės du didžiulius rasotus pomidorus, išsiraunu svogūną ir, pasidaręs su grietine salotų, kremtu užsikąsdamas gražiai parūkytais, neįtikėtino skonio kadugiu kvepiančiais lašinukais. Neįmantru, bet autentiška, kai maistas per kūną pasotina sielą. Suprantu, kad to nepatyręs žmogus niekados nesupras momento iškilmingumo! Leiskime jam ir toliau užjūrio restoranuose kimšti į skrandį visokius vėžiagyvius, sau išsaugodami teisę tyliai prunkšti į saują.
Užsiminus apie autentiškumą, leiskite ta pačia proga paporinti apie tai, kas, mano galva, yra klasika. Užplaukė anąsyk, atostogaujant man kaime, senų laikų pažįstamas, atsiveždamas paragauti namų gamybos nesakysiu ką (dėl visiems suprantamų priežasčių). Sėdėjome ilgai užstalėje, degustacijos produktą paįvairindami supjaustytais raugintais agurkais ir tais pačiais kadugiu įkvipusiais lašinukais. Pro trobesio langus matėsi, kaip už miško liūdnai, bet iškilmingai leidosi saulė, po to užstrigo už medžių viršūnių. Buvo prasminga tylėti, kai laikas sustojo. Tai ir yra Klasika ypatinga to žodžio reikšme.
Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.
Galimas daiktas, kaimiškoje gyvenimo ritmikoje fiziologija persveria psichologiją. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog apsamanojęs kaimietis yra mažiau dvasinga būtybė nei miesto civilizacijos virtuozas, koks nors socialinių santykių balerinas, rafinuotas dendis. Greičiau yra atvirkščiai. Psichologija, kaip taisyklė, dalija sielą į kompleksus, suskaido ją, smulkina, paverčia žaizdota sieliūkšte, kai tuo metu fiziologija leidžia atpažinti pasaulio vientisumą, skirtumuose įžvelgti vienovę.
Nenoriu pasakyti, jog gamtos artumas, natūrali aplinka išgydo visas žaizdas, taip pat nekviečiu prisiminti J.Rousseau šūkio „atgal į gamtą“, nesiekiu suvilioti F.Nietzsce‘s pažadu išmokyti gamtiškumo. F.Nietzsce, regis, turėjo galvoje užduotį išmokyti civilizacijos susargdintą žmogų labiau pasitikėti savo instinktais. Tačiau galimas daiktas yra kiek kitaip, t. y. žmogaus susiliejimas su gamta kaimiškoje aplinkoje ne tiek skatina instinktų atsiskleidimą, kiek ugdo pusiausvyros jausmą, moko atrasti balansą tarp priešingybių. Kaimo aplinkoje žmogaus instinktai neprasikiša, spėju, jog kaip tik miesto civilizacija sukuria labiau palankią terpę patologijų suvešėjimui.
Kaip yra pasakyta, gamta – tai pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Taigi žmogaus buvimas arčiau žemės, o taip arčiau dangaus, leidžia anajam priartėti prie savosios esmės.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Be visa ko kito, noriu papasakoti, jog gamtos artumas veikia ne tik tokio įtaiso kaip siela parametrus, bet ir techninius įrenginius tiesiogine to žodžio reikšme. Įsitikinau šią vasarą aiškiai, jog vienintelis ryšys iš šios daubos su išoriniu pasauliu, t. y mobilusis internetas yra įtakojamas mėnulio fazių, – nepriekaištingai jungiasi per pilnatį, kitais tarpsniais vos-ne-vos, priešokiais.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, dabar leiskite apsakyti vienos vasaros grand įvykį, iliustruojantį tai, kaip čia, totalinės gamtos apsuptyje, apskritai „įsipaišo“ kompiuteris… Baksnojau anąsyk klaviatūrą, kurpdamas straipsnelį, šlovinantį, kaip visados, D.Grybauskaitę.
Rašant JE vardo raidę D ir dedant čia tašką, netikėtai atsispaudė du taškai: vienas, kaip įprasta, raidės papėdėje, kitas – lygiagrečiai pirmajam, tačiau aukščiau, kita vertus, mažesniu atstumu nei turėtų būti žymint dvitaškį, be to, antrasis taškas buvo didesnių gabaritų nei pirmasis, labiau, kaip sakoma, riebus. Atsispaudė taip, nelyg pilvotas taškas būtų užgulęs simpatiškai apvalainą taškytę, tačiau laukti tol, kol atsiras daugtaškis, neturėjau laiko. Kadangi tokio spaudos ženklo nėra jokioje nomenklatūroje, mėginau jį ištrinti, po to iškirpti, pranokdamas pats save, išbandžiau dar ir kitas klaviatūros komandas. Visgi, kaip teisingai spėjate, viršutinysis taškas nesitrynė net ištrynus beveik visą anksčiau surinktą tekstą, kai staiga nevalingai ištiesęs ranką nagu pakrapščiau monitorių giluminio taško vietoje.
Žydėjimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tada ir įvyko tas stebuklas, taškas pradingo iš ekrano. Kaip jau supratote, tai buvo musės kaka. Nesunku įsivaizduoti, jog Stalino laikais už tokį triuką sušaudytų. Žinoma, ne musę, bet vargšą raštininką.
(Skaitytojas gali papriekaištauti autoriui dėl pateikto palyginimo, nes, tikra tiesa, Stalino laikais stalinių kompiuterių nebuvo. Tačiau nepraleisiu progos pastebėti, jog kompiuterio kaip analitinės mašinos principas buvo aprašytas dar viduramžių pabaigoje, taigi dar iki Leonardo da Vinci‘o, kuris išrado beveik viską, išskyrus atominę bombą.)
Jau drąsiai galima spėti, jog šie metai bus mažiau grybingi nei pernai. Prasidėjus sezonui, miškai buvo tušti, – be grybų, taipogi ir be grybautojų. Tačiau ar gali miškas būti tuščias? Taip yra sakoma („tuščias miškas“), kai kalba mus klaidina, tačiau toks posakio netikslumas savo ruožtu yra daug ką sakantis. Tiesa sakant, net ir mažiau grybingais metais miške gyvena senojo ąžuolo dvasia, o iš tankmės akimis spigina įvairiausio gymio žvėreliai. Apskritai tuštuma yra ne fizinės, bet moralinės prigimties dalykas, tuštumą į tikrovę įneša žmogus savo utilitariniu žvilgsniu arba kaip maudulį paširdžiuose.
Vidurvasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Vasaros dangus. Vytauto Visocko nuotr.
Štai R.Descartes įrodinėja, jog jokios tuščios erdvės nėra, iš tiesų, tai, ką mes vadiname tuščia erdve, yra užpildyta ultramikroskopiniais įvykiais tikrovės konfigūracija. Tačiau net ir Demokritas, kuris tuštumą laikė vienu iš būties principu (čia slypi jo išskirtinumas) sako: jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, žmogus lengvai matytų kaip mėnuliu rėplioja musė. Tačiau ar galėtų būti net tokių akylų, kurie sugebėtų įžvelgti mėnulyje musės paliktą kaką?..
