Mossad

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Iranas. Nacionalinė vėliava

Ką mes žinome apie Iraną? Pranešimų lietuviškoje žiniasklaidoje – esama.

Pirma, Irano režimas perduoda Rusijai dronų „Shahed-131“ ir „Shahed-136“, kad Kremlius vėliau galėtų atakuoti Ukrainą. Taigi Iranas šiandien – Rusijos sąjungininkas.

Antra: Irane siautėte siautėja vadinamoji dorovės policija, kuri už neva neteisingai dėvimą galvos apdangalą turi teisę suimti kiekvieną moterį. Taip nutiko ir kurdei Mahsai Amini. Tačiau moters areštas sukėlė didžiulius protestus Irane, nes moteris – mirė. Tarptautinė bendruomenė nė neabejoja – ją kalėjime nukankino. Brutalus Irano dorovės policijos pareigūnų elgesys sukėlė iraniečių protestus.

Kokios būta valdžios reakcijos? Oficialusis Teheranas itin žiauriomis priemonėmis malšina mitingus ir demonstracijas. Daugeliui suimtųjų skiriamos pačios griežčiausios bausmės: kalėjimas iki gyvos galvos arba net mirties bausmė. Tai būtų trečiasis rimtas priekaištas Iranui.

Apie šias Irano nuodėmes mūsų žiniasklaida rašo daug ir noriai. Bet tai – ne viskas, ką mums derėtų žinoti. Rimčiau analizuojant Irano elgesį aiškėja, kad oficialusis Teheranas rimtai bendradarbiauja ne tik su Rusija, bet ir su Armėnija. O štai su Azerbaidžanui oficialusis Teheranas – pykstasi. Iranas – mirtinas Azerbaidžano priešas. Mums, lietuviams, atrodo, jog viskas turėtų klostytis atvirkščiai, bet yra būtent taip: Iranas – Armėnijos draugas ir Azerbaidžano priešas. Kodėl? Kas sieja Teheraną ir Jerevaną?

Slaptai.lt skelbia pirmąją straipsnių ciklo „Iranas – didysis Armėnijos draugas“  dalį. Artimiausiu metu sulauksite naujų publikacijų iranetiška tema.

Šiandienėje apžvalgoje – apie Rusijai perduodamus iranietiškus dronus, apie dorovės policijos brutalumą ir iraniečių protestus.

Gintaras Visockas

XXXXXXXXXXXXXXX

Briuselis, gruodžio 9 d. (AFP-ELTA). Europos Sąjunga (ES), pasak informuotų diplomatų, ketina išplėsti sankcijų Iranui sąrašą dėl šioje šalyje vykdomo susidorojimo su protestais ir dronų tiekimo Rusijai.

Diplomatų teigimu, naujų baudžiamųjų priemonių taikinyje iš viso bus beveik 30 fizinių ir juridinių asmenų. Sankcijas ketinama patvirtinti pirmadienį Briuselyje vyksiančioje bloko užsienio reikalų taryboje.

ES dėl minėtų priežasčių jau yra paskelbusi sankcijas kone pusšimčiui Irano subjektų. Be kita ko, nubaustos dvi dronų gamybos įmonės, šalies vidaus reikalų ministras ir vadinamoji dorovės policija.

Lina Linkevičiūtė (AFP)

XXX

Londonas, gruodžio 9 d. (AFP-ELTA). Didžioji Britanija penktadienį paskelbė plataus masto sankcijas, nukreiptas į 30 taikinių visame pasaulyje, įskaitant Irano pareigūnus, kaltinamus „žiaurių bausmių“ vykdymu su režimu kovojantiems protestuotojams.

Sankcijos dešimčiai asmenų, susijusių su Irano teismų ir kalėjimų sistemomis, įvestos po dvasininkų režimo įvykdytos pirmosios protestuotojo egzekucijos. Tarp jų yra „šeši asmenys, susiję su revoliuciniais teismais, atsakingais už protestuotojų persekiojimą žiauriomis bausmėmis, įskaitant mirties bausmę“, pranešė vyriausybė Londone. Du iraniečiai, kuriems uždrausta atvykti į Jungtinę Karalystę ir įšaldytas jų turtas, yra buvę liūdnai pagarsėjusio Evino kalėjimo Teherane direktoriai.

Sankcijos paskelbtos asmenims iš vienuolikos šalių, ir tai, Užsienio reikalų ministerijos teigimu, didžiausias toks JK skelbiamas paketas.

Viljama Sudikienė (AFP)

XXX

Londonas, gruodžio 9 d. (ELTA). Rusija galimai papildė savo iranietiškų dronų „Shahed-131“ ir „Shahed-136“ atsargas, nes prieš kelias dienas pirmą kartą per tris savaites Ukrainoje vėl buvo užfiksuotos šių skraidyklių atakos. Tai savo naujausioje, penktadienį paskelbtoje žvalgybos duomenų suvestinėje pareiškė Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministerija.

Dronai kamikadzės. EPA-ELTA nuotr.

Kaip teigiama suvestinėje, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas gruodžio 6 d. pranešė, kad tądien iš viso buvo numušta 17 dronų, įskaitant 14 skraidyklių „Shahed-136“. Tuo metu gruodžio 7 d., pasak Ukrainos pareigūnų, iranietiškais bepiločiais buvo užpultos Zaporižios ir Dnipro sritys. Prieš tai paskutinį kartą Irano siųstas dronas Ukrainoje buvo numuštas lapkričio 17 d.

Tad, kaip pažymi ministerija, jei naujausi duomenys bus patvirtinti, tai reikš, kad Rusija atnaujino atakas su naujai pristatytomis iranietiškomis skraidyklėmis.

JK gynybos ministerija tokiomis suvestinėmis dalinasi kiekvieną dieną, nuo pat Rusijos visapusiško karo prieš Ukrainą pradžios.

Lina Linkevičiūtė (ELTA)

XXX

Teheranas, gruodžio 8 d. (AFP-ELTA). Irane ketvirtadienį įvykdyta pirmoji žinoma egzekucija dėl protestų, kurie nuo rugsėjo mėnesio drebina režimą, ir sulaukė tarptautinio pasmerkimo bei teisių gynimo organizacijų įspėjimų, kad netrukus jų bus įvykdyta dar daugiau.

23 metų Mohsenas Šekaris buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme už gatvės blokavimą ir sukarintų pajėgų nario sužeidimą per ankstyvąjį protestų etapą rugsėjo viduryje. Jo teismo procesą žmogaus teisių organizacijos pasmerkė kaip parodomąjį.

Dar mažiausiai dešimčiai žmonių, kurie pastarosiomis savaitėmis buvo nuteisti mirties bausmėmis dėl protestų, šiuo metu gresia kartuvės, įspėjo žmogaus teisių organizacijos.

Mahsa Amini. EPA – ELTA foto

Irane jau beveik tris mėnesius vyksta demonstracijos po 22 metų Irano kurdės Mahsos Amini mirties. Ją Teherane suėmė moralės policija už tai, kad ji tariamai pažeidė griežtą hidžabo aprangos kodą.

Protestai, kuriuos valdžia vadina riaušėmis, yra didžiausias iššūkis islamo respublikai nuo pat jos įkūrimo 1979 metais po šacho nuvertimo.

Tarptautinė organizacija „Amnesty International“ pareiškė, kad yra „pasibaisėjusi“ dėl M. Šekario egzekucijos, kuri, pasak jos, įvykdyta praėjus vos trims savaitėms po „labai nesąžiningo fiktyvaus teismo proceso“.

„Jo egzekucija atskleidžia Irano vadinamosios teisingumo sistemos nežmoniškumą, nes dešimčių kitų žmonių laukia toks pat likimas“, – sakė ji.

Informacijos šaltinis – ELTA

XXX

„Begalinė panieka“

Vakarų šalių vyriausybės pritarė teisių gynimo organizacijų pykčiui. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock tviteryje parašė: „Irano režimo panieka žmogaus gyvybei yra begalinė“, o teismo procesą pavadino „klastingu susidorojimu“.

Tačiau ji pridūrė: „Egzekucijos grėsmė neuždusins laisvės troškimo“.

„Ši egzekucija yra kitų rimtų ir nepriimtinų pažeidimų viršūnė“, – žurnalistams sakė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Anne-Claire Legendre, „griežčiausiais žodžiais“ pasmerkusi egzekuciją.

Živilė Aleškaitienė (AFP)

XXX

Teheranas, gruodžio 8 d. (dpa-ELTA). Pirmą kartą po rugsėjį prasidėjusių masinių antivyriausybinių protestų Irane įvykdyta mirties bausmė protesto dalyviui, ketvirtadienį pranešė valstybinė naujienų agentūra IRNA.

Vyras buvo sulaikytas Teherane rugsėjo pabaigoje, pranešė agentūra. Irano revoliucinis teismas sostinėje nuteisė jį pagal islamo įstatymus už „karą prieš Dievą“. Jis buvo apkaltintas ginklu užpuolęs apsaugos darbuotoją ir kurstęs terorą.

Teismai laikosi griežtos pozicijos protestuotojų atžvilgiu, pastarosiomis savaitėmis mirties bausmė skirta keliems demonstracijų dalyviams, pirmasis jau pakartas. Parlamento nariai taip pat dažnai reikalauja griežtai bausti, įskaitant ir myriop, tūkstančius įkalintų protestuotojų.

Žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, per protestus, drebinančius šalį nuo rugsėjo vidurio,  žuvo mažiausiai 470 protestuotojų, daugiau nei 18 tūkst. buvo suimti. Protestus išprovokavo Irano kurdės Mahsos Amini mirtis rugsėjo 16 dieną. Ji mirė policijos areštinėje, suimta už islamo aprangos taisyklių pažeidimą.

Viljama Sudikienė (DPA)

XXX

Teheranas, gruodžio 7 d. (AFP-ELTA). Irano prezidentas Ebrahimas Raisis padėkojo studentams, kad jie neleido universitetuose išplisti „neramumas“. „Dėkoju įžvalgiems studentams, kurie neleido, kad universitete įsivyrautų neramumų atmosfera“, – sakė jis trečiadienį lankydamasis Teherano universitete. Prezidentas naudojo institucijų vartojamą žodį protestams apibūdinti.

Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto

Irane nuo rugsėjo vidurio žmonės protestuoja prieš vadovybę Teherane. Demonstracijas sukėlė jaunos kurdės Mahsos Amini mirtis. Jauna moteris mirė po to, kai dėl esą nederamo galvos apdangalo dėvėjimo buvo sulaikyta dorovės policijos. Aktyvistai kaltina policiją kankinus jauną moterį. Studentai visoje šalyje parėmė protestus.

E. Raisis lankėsi universitete gruodžio 7-ąją minimos „Studento dienos“ proga. Ši diena skirta prisiminti tris šacho saugumo pajėgų 1953 metais nužudytus studentus.

„Tie, kurie brutaliai žudo mūsų artimuosius, yra neramumų kurstytojai, – kalbėjo prezidentas. – Mūsų tauta ir studentai supranta skirtumą tarp protestų ir neramumų“.

Nuo protestų pradžios institucijos kaltina Irano „priešus“, pirmiausiai – JAV, norint destabilizuoti šalį. JAV nori susilpninti Iraną, pabrėžė E. Raisis. Jos esą nori, kad Iranas taptų antra Sirija ar Afganistanu – tačiau jos apsiskaičiavo.

E. Raisis susitikime su studentais taip pat kritikavo Vakarų sankcijas Iranui, dėl kurių, jo teigimu, Irano gyventojai „negauna gyvybiškai svarbių medikamentų“.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

XXX

Niujorkas, gruodžio 7 d. (dpa-ELTA). Pasak diplomatinio šaltinio Jungtinėse Tautose, Rusija užsakė iš Irano šimtus bepiločių orlaivių ir balistinių raketų. „Žinome, kad Iranas planuoja padidinti nepilotuojamų orlaivių ir raketų tiekimą Rusijai dideliais kiekiais“, – dpa sakė anonimu likti norėjęs šaltinis.

Maskva tai daro siekdama išspręsti didžiulio karinių atsargų trūkumo problemą. „Nemanau, kad ši įranga jau išsiųsta, bet akivaizdu, kad ji jau užsakyta“, – sakė šaltinis.

Rusija jau panaudojo šimtus Irane pagamintų bepiločių orlaivių „Shahed-136“. Maskva neigia naudojanti šiuos kamikadzėmis vadinamus dronus, tačiau Iranas lapkritį pripažino, kad tiekė Rusijai bepiločius orlaivius. Dėl to Europos Sąjungos šalys įvedė papildomas sankcijas Iranui, kuriam jau ir taip taikomos įvairios baudžiamosios priemonės.

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija, priimta po 2015 m. branduolinio susitarimo su Iranu, draudžia Iranui tokius ginklų sandorius. JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija spalį paragino Jungtines Tautas pradėti tyrimą dėl Irano ginklų panaudojimo puolant Ukrainą.

Viljama Sudikienė (DPA)

XXX

Teheranas, gruodžio 1 d. (AFP-ELTA). Irano prezidentas Ebrahimas Raisis ketvirtadienį apsilankė Kurdistano provincijoje – protestų prieš Mahsos Amini mirtį epicentre. Čia jis ragino gyventojus priešintis „priešui“, kuris, anot Teherano, kursto masinius protestus šalyje. „Per pastaruosius protestus priešai apsiskaičiavo, kai manė, kad galės sukelti chaosą, nesaugumą ir riaušes“, – sakė prezidentas televizijos transliuotoje kalboje.

Irane jau daug savaičių vyksta protestai. Juos sukėlė 22 metų kurdės M. Amini mirtis – ji rugsėjo viduryje buvo sulaikyta dorovės policijos, nes esą netinkamai dėvėjo galvos apdangalą. Iranas dėl smurtinių susirėmimų, per kuriuos, vieno generolo duomenimis, žuvo daugiau kaip 300 žmonių, kaltina mirtiną savo priešę JAV bei jų sąjungininkes, įskaitant Didžiąją Britaniją ir Izraelį.

E. Raisis apsilankė Sanandadžo mieste Kurdistane, M. Amini gimtojoje provincijoje ir protestų epicentre, kur davė pradžią geriamojo vandens projektui. Turėdamas omenyje 1980-1988 metų Irano karą, prezidentas pabrėžė, jog „priešas“ nežinojo, kad Kurdistanas paaukojo tūkstančių kankinių kraują ir kad jo gyventojai praeityje įveikė priešą“.

Žmonės turi „ekonominių ir socialinių problemų, tačiau jie žino, kaip savo solidarumu pasipriešinti priešui“, toliau kalbėjo E. Raisis. Regione gyvenanti naujoji karta esą padarys tą patį, kaip ir jų motinos bei tėvai, „kurie sužlugdė prieš planą, ir įrodys, kad jie nevykdys priešo, pirmiausiai Jungtinių Valstijų, valios“, – tęsė prezidentas.

Nuo protestų pradžios Irano vyriausybės atstovai kurstant neramumus kaltino Irano kurdų opozicines grupuotes, veikiančias egzilyje Irake.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

XXX

Teheranas, gruodžio 5 d. (ELTA). Irano valstybinis televizijos kanalas „Al Alam“, transliuojantis laidas arabų kalba, pakomentavo šalies generalinio prokuroro Mohammado Jafaro Montazeri pareiškimą, kuris buvo suprastas kaip didelė nuolaida opozicijai.

Pareigūnas pranešė, kad valdžia pasirengusi peržiūrėti nuostatas, susijusias su hidžabo dėvėjimu, taip pat pareiškė, kad dorovės policija neturi nieko bendra su juridine sistema, ir leido suprasti, jog ji bus likviduota. Tiek Irane, tiek užsienyje šie žodžiai buvo sutikti su entuziazmu.

Bet valstybinė televizija informavo, jog generalinis prokuroras pasakė būtent tai, ką norėjo: dorovės policija yra Vidaus reikalų ministerijos padalinys ir nepriklauso teismų sistemai, o apie jos likvidavimą nebuvo kalbos.

Naujienų agentūra ISNA cituoja Isfahano provincijos dievobaimingumo rėmimo ir kovos su nuodėme skyriaus vadovą (toks oficialus dorovės policijos viršininko titulas) Mohseną Mozaheri, kuris pareiškė, kad privalu laikytis įstatymų, tuo labiau „dieviškos kilmės“. „Kitaip kils anarchija“, – sakė jis.

„Islamo įstatymai leidžia žmonėms mėgautis tuo gėriu, kurį teikia gyvenimas, ir apsaugo nuo blogio. Jie užtikriną religinį Islamo Respublikos pobūdį“, – pareiškė pareigūnas, pažymėdamas, kad ir Vakaruose įstatymais siekiama palaikyti tvarką.

Pasak apžvalgininkų, Irano valdžios atstovų pareiškimai apie pasirengimą kompromisui yra taktinė gudrybė, kuria siekiama suskaldyti ir susilpninti opoziciją. Religinis elitas būgštauja, kad net mažiausios nuolaidos gali sukelti grėsmę fundamentalistiniam teologiniam režimui.

Rugsėjo 16 d., kai Iraną apskriejo žinia apie 22 metų kurdės Mahsos Amini mirtį, šalyje prasidėjo masinės demonstracijos. Jauna moteris mirė po to, kai ją dėl tariamų hidžabo dėvėjimo taisyklių pažeidimų sulaikė dorovės policija. Po sulaikymo komos ištikta M. Amini buvo išgabenta į ligoninę, kur po trijų dienų buvo konstatuota jos mirtis. Manoma, jog moters gyvybė užgeso todėl, kad ji buvo žiauriai sumušta.

Stasys Gimbutis (ELTA)

XXX

Londonas, gruodžio 6 d. (ELTA). Pasak britų leidinio „The Guardian“, kuris remiasi Vakarų pareigūnais, Rusijai jau prieš kelias savaites baigėsi Irano dronai ir dabar ji laukia papildymo. Tačiau esą kol kas nėra požymių, kad Teheranas ketina perduoti daugiau bepiločių skraidyklių. Anot duomenų, tarp šalių derybos dar vyksta.

Iranas yra pripažinęs, kad perdavė Rusijai dronų, tačiau pažymėjo, kad tai padarė dar prieš invaziją į Ukrainą.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

XXX

Teheranas, gruodžio 4 d. (ELTA). Irane, valstybinės naujienų agentūros IRNA duomenimis, dėl šnipinėjimo Izraeliui įvykdyta mirties bausmė keturiems asmenims. Jie buvo Izraelio žvalgybos „Mossad“ tinklo nariai, sekmadienį pranešė IRNA.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Minėti asmenys esą taip pat susijęs su viešojo turto gadinimu bei pagrobimais. Daugiau detalių nepateikiama.

Islamo Respublika jau seniai kaltina mirtiną savo priešą Izraelį jos žemėje vykdant slaptas operacijas. Neseniai Teheranas pareiškė, kad Izraelio ir Vakarų žvalgybos planuoja pilietinį karą Irane, kuriame šiuo metu neslūgsta didžiausi antivyriausybiniai protestai nuo 1979-ųjų Islamo revoliucijos.

Trečiadienį pusiau valstybinė naujienų agentūra MEHR pranešė, kad keturi vyrai „dėl bendradarbiavimo su sionistinio režimo slaptosiomis tarnybomis ir dėl pagrobimų“ nuteisti mirties bausme. Dar keturiems vyrams skirtos 5-10 metų laisvės atėmimo bausmės.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

XXX

Teheranas, lapkričio 29 d. (dpa-ELTA). Irano generolas pirmą kartą pripažino šimtus aukų per besitęsiančius antivyriausybinius protestus šalyje. „Tabnak“ portale paskelbtame įraše Irano revoliucinės gvardijos generolas Amiras Ali Hadjisadehas kalbėjo apie mažiausiai 300 žuvusiųjų. Jis paminėjo ir „kankinius“ – žuvusius saugumo pajėgų atstovus ir policininkus. Revoliucinė gvardija Irane yra ginkluotųjų pajėgų elitinis dalinys.

Iki šiol apie aukas skelbė pirmiausiai žmogaus teisių aktyvistai. JAV įsikūrusi organizacija „Human Rights Activists News Agency“ (HRANA) pastarąjį kartą kalbėjo apie mažiausiai 450 malšinant protestus žuvusių demonstrantų, tarp kurių esą yra ir 64 vaikai. Be to, žuvo 60 saugumo pajėgų pareigūnų.

Generolas A. A. Hadjisadehas dėl protestų vėl kaltino Irano priešus. Jis paminėjo JAV, Vokietiją ir Prancūziją.

Jau praėjusiomis savaitėmis kariškiai ir politikai kaltę dėl protestų vertė užsieniui. Stebėtojai tame įžvelgia bandymą nukreipti dėmesį nuo tikrųjų protesto priežasčių.

Protestus visoje šalyje sukėlė kurdės Mahsos Amini mirtis. Ji mirė rugsėjo 16-ąją po to, kai buvo sulaikyta dorovės policijos dėl esą neteisingai dėvėto galvos apdangalo.

Lina Linkevičiūtė (AFP)

Parengta pagal ELTA, AFP, DPA pranešimus

(Bus daugiau)

2022.12.10; 08:00

Žvalgyba

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Tel Avivas, rugpjūčio 19 d. (dpa-ELTA). Izraelio užsienio žvalgybos agentūra „Mossad“ pirmą kartą istorijoje į svarbias vadovaujančias pozicijas paskyrė dvi moteris. Agentė „A“ yra pirmoji moteris, tapusi žvalgybos skyriaus direktore, ketvirtadienį pranešė „Mossad“. Kiek anksčiau pareigūnė „K“ paskirta vadovauti Irano skyriui – tai vienas įtakingiausių ir aukščiausių postų agentūroje.
 
Moterų pavardės neskelbiamos. Tačiau „Mossad“ paviešino „A“ nuotrauką uždengtu veidu. Ji jau 20 metų dirba „Mossad“. Tarp jos naujos pareigybės klausimų yra Irano branduolinė problema, globalus terorizmas ir santykių su arabiškuoju pasauliu normalizavimas. Be to, „A“ bus atsakinga už šimtus darbuotojų, kurie renka ir analizuoja žvalgybinę informaciją.
 
„Mossad“ direktorius Davidas Barnea po paskyrimo pareiškė, kad organizacijoje vyrauja „visiška lygybė tarp moterų ir vyrų“. Esą visi gali kilti iki vadovaujančių pozicijų.
 
Oficialiai „Mossad“ vadinasi „Žvalgybos ir specialiųjų užduočių tarnyba“. Agentūrai priskiriamos sensacingos akcijos, tačiau ji vis kritikuojama ir dėl savo veiklos metodų.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.08.20; 05:44
Žvalgyba

Mossado amazonės. Knygos viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato garsaus Izraelio istoriko ir politiko Michaelo Bar-Zoharo bei politinio reporterio Nissimo Mishalo knygą „Mosado amazonės. Išskirtinės Izraelio žvalgybos moterys“.

Pažvelkime į audringus geriausių Mosado lohamet, Izraelio slaptosios tarnybos kovotojų moterų, gyvenimus, meilės istorijas ir pražūtingas misijas. Pribloškiantys šių stiprių, drąsių moterų žygdarbiai įrodo, kad jos nė kiek nenusileidžia vyrams, o neretai netgi pranoksta. Joms tenka susidurti ne tik su savo tautos priešais, bet ir su skausminga vienatve, nemaloniu kolegų vyrų požiūriu į jas, dažnai jos priverstos atsisakyti svajonės susituokti ir susilaukti vaikų. Ir vis dėlto savo misijas jos vykdo puikiai.

Kvapą gniaužia amazonių žygdarbiai: nuo Yolandės, atsidūrusios karaliaus Farouko karališkuosiuose rūmuose, iki Dinos, kuriai pavyko peržengti Irano branduolinio archyvo slenkstį; nuo Shulos, nuteistos mirti kartuvėse, iki Sigalės, užverbavusios geriausius musulmonų agentus; nuo Marcellės, iššokusios per egiptiečių kankinimo kambario langą, iki Yaelės, Isabelės ir Daniellės, kurios nedvejodamos nėrė tiesiai liūtui į nasrus. Linda per stebuklą išgyveno Holokaustą, Aliza pralaužė ledus lyčių lygybės srityje, o ypatingas jaunų moterų trio išgelbėjo Izraelį nuo siaubingo pavojaus.Daugybę metų valdžios institucijos itin slėpė Mosado lohamet veiklą. Šiandien paslapties skraistė nuplėšta, todėl galima laisvai skelbti nuostabius amazonių žygdarbius.

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Moterys per Mosado misijas atlieka visas užduotis – visas iki vienos. Lygiai taip pat, kaip tai daro vyrai. Kartais būna ir tokių misijų, kurių metu moterų būna dauguma. Į Mosadą vyrai atvyksta iš kariuomenės. Jie žino, kaip viskas veikia: ginkluotė – žvalgyba, žino būdus ir priemones.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

O moterys – ne. Jos yra kažkur visa to viduryje esančioje pilkojoje zonoje. Moterys gali nesunkiai likti nepastebėtos. Jos privalo mokėti mąstyti ir veikti pagal detalų planą, bet jei pasikeistų aplinkybės, gebėti akimirksniu priimti ir kitokius sprendimus. To išmokti ir padaryti nėra taip jau lengva. Aišku, egzistuoja ir tam tikros taisyklės, kurių laikomasi nepriklausomai nuo to, vykdo jos misiją ar ne: pavyzdžiui, kavinėje niekada negalima sėdėti nugara į įėjimą; visada būtina susimokėti už gėrimus, kai tik jie atnešami, kad būtų galima bet kurią akimirką išeiti; jei būnama užsienyje, o kas nors atpažįsta lohamet ir ima šaukti tikruoju vardu, niekada negalima atsigręžti. Grįžus iš misijos, reikia gebėti išsyk perimti savo tikrąją tapatybę ir grįžti prie įprasto gyvenimo savojoje šalyje. Jau pakeliui namo sėdėdamos taksi šios moterys tampu tikrosiomis savimi. Tai išties dramatiškas pokytis. Vieną dieną gali rankose laikyti bene įmantriausius prietaisus, kokie tik išrasti Izraelyje, o kitą – beviltiškai stovėti prieš ką tik sugedusią skalbimo mašiną ir nežinoti, ko griebtis…

2019 m. moterys sudarė 47 procentus visų Mosado naujokų. 30 procentų būrių vadų buvo moterys, o ypač sudėtingus mokymo kursus, surengtus 2019-ųjų rudenį, sugebėjo baigti tik du vyrai ir penkios moterys.

Slaptai.lt informacija

2022.03.11; 07:00

Žvalgyba

Mossad emblema

Remiantis sekmadienį paskelbtais žiniasklaidos pranešimais, Izraelio įmonė, kaltinama vyriausybėms pardavinėjus šnipinėjimo programą, yra siejama su 50 tūkst. aktyvistų, žurnalistų, verslininkų bei politikų visame pasaulyje išmaniųjų telefonų numerių sąrašu.
 
Izraelio „NSO Group“ įmonė ir jos šnipinėjimo programa „Pegasus“ žiniasklaidos dėmesio sulaukia jau nuo 2016 m., kai tyrėjai apkaltino ją padedant šnipinėti disidentą Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE).
 
Sekmadienį paskelbta informacija kelia nerimą dėl privatumo ir žmogaus teisių pažeidimų. Kaip teigiama žiniasklaidos pranešimuose, nutekinta informacija rodo, kokiu mastu privačios Izraelio įmonės klientai visame pasaulyje galėjo netinkamai naudoti programą „Pegasus“.
 
Apie galimą „Pegasus“ naudojimo mastą pranešė „The Washington Post“, „The Guardian“, „Le Monde“ ir kitos žiniasklaidos priemonės, bendradarbiavusios vykdant tyrimą dėl duomenų nutekinimo.
 
Buvo nutekintas daugiau nei 50 tūkst. išmaniųjų telefonų numerių sąrašas. Į jį įtraukti numeriai, kaip manoma, yra „NSO Group“ klientus nuo 2016 m. dominančių asmenų telefonų numeriai, praneša žiniasklaidos priemonės.
 
„The Washington Post“ skelbė, jog nutekintu sąrašu su naujienų organizacijomis pasidalijo Paryžiuje įsikūrusi žurnalistikos ne pelno siekianti organizacija „Forbidden Stories“ bei „Amnesty International“.
 
Dienraščio teigimu, tiksliai nežinoma, kiek sąraše atsiradusių žmonių buvo sekta, į kiek jų buvo iš tiesų nusitaikyta. „The Washington Post“ skelbė, jog 15 tūkst. į sąrašą įtrauktų telefonų numerių yra Meksikos politikų, profsąjungų atstovų, žurnalistų bei vyriausybės kritikų numeriai. Sąraše yra Meksikos žurnalisto, kuris buvo nužudytas automobilių plovykloje, numeris. Jo telefonas niekada nebuvo rastas, tad neaišku, ar jis buvo sekamas telefonu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.19; 09:32
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.

Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.

Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.

Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.

Net jeigu nedaug  kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.

Mossad slaptieji agentai

Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?

Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.

2021.04.23; 16:00

Žvalgyba

Šnipinėjimas ar žvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Kuo šiandien sudominti žvalgybinių temų mėgėjus? 

Vokiškas Bild rašo, kaip ginasi, teisinasi, išsisukinėja Vadimas Krasikovas. Šis vyras įtariamas Berlyne 2019 metų rugpjūčio 23 dieną nušovęs Kremliui neįtikusį čečėną Zelimchaną Changošvilį. Įtariamasis tvirtina, kad į krūmus Berlyno centre patraukęs tik gamtos šaukiamas. Tiesiog panoro nusišlapinti. Jokių kitų tikslų neturėjęs. Jis iki šiol mano, kad suimtas dėl to, kad šlapinosi viešojoje vietoje. Ir, be kita ko, kalbėsiąs su Vokietijos tyrėjais tik tuomet, kai turėsiąs Rusijos ambasados pasamdytą advokatą. Kiti advokatai jam neprimtini.

XXX

Die Welt analizuoja Vokietijoje veikiančius netikrus internetinius portalus, kuriuos greičiausiai išlaiko Rusijos specialiosios tarnybos. Ten viena iš pagrindinių temų – esą Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas – JAV slaptosios tarnybos CŽV agentas. A.Navalnas – tai tas, kurį Rusijoje apnuodijo chemine medžiaga ir labai nenorom išleido gydytis į Vokietiją.

Zelimchanas Changošvili

XXX

The New York Times rašo (Ana Suonson ir Edward Vong) apie keistus, įtartinus JAV diplomatų ir amerikiečių žvalgų susirgimus. Omenyje turimi užsienyje plušėję Amerikos diplomatai ir žvalgai. Jie sunegaluodavo išvykę į komandiruotes Rusijon, Kinijon ir Kubon. Kokių simptomų patirdavę? Sukdavosi galva, apimdavo silpnumas, prarasdavo klausą, netekdavo atminties, kamuodavo galvos skausmai.

Manoma, kad tiek amerikiečių diplomatus, tiek amerikiečių žvalgus apšvitindavę specialiais spinduliais. Susirgdavo tik tie, kurie reziduodavo Kinijoje, Kuboje ir Rusijoje.

Šie negalavimai turį apibendrinantį pavadinimą – „Havanos sindromas“. Mat ypač daug JAV diplomatų susirgo būtent dirbdami Kubos sostinėje Havanoje.

Beje, kai kurie nepasveiko ir buvo išleisti anksčiau laiko į pensiją dėl sutrikusios sveikatos.

Tiesa, neatmestina versija, jog keli diplomatai tiesiog pervargo nuo įtampos. Jie prašėsi išleidžiami atostogų, bet Vašingtonas jų atostogas vis atidėliojo, ir jie – palūžo.

XXX

Handelsblatt nagrinėja, ar Irano fiziką, atsakingą už branduolines programas, tikrai nužudė Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“. Omenyje turimas Irano mokslininkas, branduolinės fizikos specialistas Mohsenas  Fakhrizadeh. Greičiausiai – taip. Čia įsipainiojęs ir „Mossad“. Izraelis pačiais drastiškiausiais būdais trukdo Iranui pasigaminti atominę bombą. Izraelio specaliosios tarnybos sprogdino ir laboratorijas, kuriose iraniečiai kūrė atominę bombą, ir Irano mokslininkus, dirbusius tose laboratorijose.

Mossad slaptieji agentai

Pastebima, kad kai Mossadui ėmė vadovauti 58-erių metų Jiosi Koenas, šios slaptosios tarnybos operacijos tapusios agresyvesnėmis nei iki tol. Neatmetama ir versija, kad „Mossad“ pridėjo savąją ranką sekant bei nužudant Irano generolą Kasemą Suleimani.

Izraelio žvalgybos retai dariusios klaidų. Viena iš klaidų – kai 1973 metais Norvegijoje nužudė ne tą žmogų – manė, kad šaudo į palestinečių kovotoją, o nušovė niekuo dėtą Norvegijos oficiantą.

Tačiau sėkmingų operacijų – nepalyginamai daugiau.

Viena iš paskutiniųjų sėkmingų operacijų – kai tiesiai iš Teherano pagrobė Irano branduolinius tyrimus fiksavusį archyvą.

XX

The New York Times rašo, kad Estijos žvalgyba įsiledo JAV kiberetinio saugumo ekspertus, kad šie susipažintų, kaip ir kokias kibernetines atakas prieš estus taiko rusų programišiai. Amerikiečiai panoro palyginti rusų programiškių kibenetines atakas prieš JAV su rusų hakerių išpuoliais prieš Estiją.  Taigi šio vizito tikslas – nustatyti panašumus bei skirtumus.

Manoma, kad rusų programišiai pirmiausia savo naujausias agresijas išbando Estijoje. Jei pasitvirtina, tokią pat arba labai panašią taktiką naudoja ir prieš kitas, kur kas galingesnes šalis.

XXX

Lapkritį fiksuotas didesnis dezinformacijos srautas – nustatyti 308 atvejai. Lietuvos kariuomenės nuotr.

Lietuvoje neseniai irgi buvo surengta kibernetinė ataka, smulkiai aprašyta BNS. Buvo paskleistos melagienos, esą Lietuvos teisėsauga pasienyje sulaikė lenkų diplomatą, apie neva anaujintus  šaukimus į Lietuvos kariuomenę ir apie Šiaulių oro uosto remontus ir tobulinimus. Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) direktorius Rytis Rainys pastebėjo, kad per šią ataką nukentėjo 19 internetinių svetainių. Dauguma nukentėjusiųjų – saivaldybių tinklapiai. Trys – valstybinės įstaigos.

Anksčiau programišiai buvo paskleidę melagieną, esą Lietuva siųs „taikos palaikymo pajėgas“ į Baltarusiją.

Šiandien – tiek naujienų žvalgybų tema.

2020.12.14; 07:44

SkaitomiausiosŽvalgyba

Mossad emblema

Antras pagal rangą grupuotės „Al Qaeda“ vadas, JAV kaltinamas dėl 1998 m. įvykdytų dviejų ambasadų Tanzanijoje ir Kenijoje sprogdinimų, buvo nukautas per rugpjūtį Irane surengtą slaptą operaciją, penktadienį pranešė dienraštis „The New York Times“ (NYT), skelbia „Reuters“.
 
Abdullahą Ahmedą Abdullahą, dar žinomą kaip Abu Muhammadą al-Masrį rugpjūčio 7 d. Teherano gatvėje nušovė du vyrai ant motociklo, pranešė NYT. Jį nukovė JAV prašymu veikiantys Izraelio specialiųjų pajėgų kariai.
 
A. M. Masris laikytas galimu dabartinio „Al Qaeda“ grupuotės lyderio Aymano al-Zawahirio įpėdiniu. Jo nužudymas buvo slepiamas iki pat dabar, pranešė dienraštis.
 
NYT teigimu, neaišku, kokį vaidmenį vieno iš „Al Qaeda“ vadų nužudyme vaidino Vašingtonas. JAV pareigūnai A. M. Masarį ir kitus grupuotės lyderius Irane sekė jau daugelį metų, praneša žiniasklaida.
 
„Al Qaeda“ neskelbė apie vado žūtį, Irano pareigūnai slėpė informaciją apie incidentą, nukovus A. M. Masarį nė vienos šalies valdžia atsakomybės už tai viešai neprisiėmė.
 
A. M. Masaris nukautas kartu su savo dukra, buvusio „Al Qaeda“ grupuotės vado Osamos bin Ladeno sūnaus našle Hamza bin Laden, pranešė NYT.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.14; 17:20
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kuriai vadovauja įžymus Lietuvos politikas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, neseniai, balandžio 10 d., padarė pareiškimą, kuriame, be kita ko, sakoma:

„Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė”.

Komisijoje dauguma – užsieniečiai, daugiausiai JAV ir Izraelio žydai. O štai Delfyje rašoma:

https://www.delfi.lt/…/po-staigaus-atminimo-lentos-nukabini…

„Kai K. Škirpos alėjos keitimo iniciatyvos autorius R. Vaisbrodas buvo Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius, Vilniuje buvo atidengta atminimo lenta Abai Kovneriui – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyviui.”

………………….

„Iš tiesų egzistuoja atminimo lenta žydų pasipriešinimo dalyviui A. Kovneriui. Ji pakabinta Lietuvos žydų bendruomenės pastato viduje, antrame aukšte, prie vieno iš kabinetų durų. Atminimo lenta buvo atidengta 2018 m. kovą, minint jo šimtmetį. Per ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kalbėjo, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.”

Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, LR URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai kaipgi minėta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti drįstų tirti Abba Kovnerio – Kaniūkų kaimo skerdynių dalyvio galimus nusikaltimus, jei juos jau įvertino Faina Kukliansky?

Iškyla ir kitas klausimas, ar Lietuvos žydų bendruomenės pastato vidus, ir apskritai, bet kokio visuomeninės paskirties ar net, pavyzdžiui, supermarketo, pastato vidus nelaikytinas viešąja erdve, apie kurią kalba Komisija, jei į ją teisėtai gali įeiti visi piliečiai ir nepiliečiai, skirtingai, negu į privačią erdvę? 

Lietuvos Prezidentas neseniai teigiamai įvertino minėtos Tarptautinės komisijos veiklą, tik pasakė kad lygiagrečiai reikia burti kitas organizacijas, istorikus ir pan. įstorinės atminties įamžinimo ar ištrynimo klausimams spręsti. Kažkodėl nepaminėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). O juk tai vieninelė suvereni nepolitizuota Lietuvos Respublikos ekspertų valstybinė įstaiga tokiems klausimams tirti ir teisiškai spręsti. Gal tiesiog laiko dar neturėjo Prezidentas įsigilinti į šią problema. 

XXX

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Čia pridedame keletą ištraukų iš mūsų portale jau skelbtų tekstų, pasakojančių, kas gi buvo tie „raudonieji partizanai”, išžudę Kaniūkų kaimo gyventojus, bei kuo pasižymėjo Aba Kovneris ir kiti keršytojai iš gaujos „Nakam”.

Kaniūkų kaimo žūtis

Kaniūkų kaimas, esantis pietrytiniame Rūdninkų girios pakraštyje netoli Lietuvos–Baltarusijos dabartinės sienos, kalbiniu atžvilgiu priklausė vadinamajam Dieveniškių „pusiasaliui“ – kaimų grupei, kurioje lietuviškai kalbantys gyventojai sudarė daugumą. Apie Kaniūkų kaimo sunaikinimą dar 1990 m. rašęs Juozas Kudirka pabrėžė, kad kaimas pasižymėjo ypatingu tautiniu sąmoningumu, lietuviškumu, priešinimusi lenkų okupacinės valdžios brukamai lenkiškai etninei savimonei. Kaime veikė lietuviška mokykla, Kaniūkų žmonės buvo pasistatę tautinės vėliavos spalvomis išmargintą šv. Kazimiero kryžių; lietuviškai kalbėti mokėjo ir dauguma kaime gyvenusių lenkų.

1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo puolimas ir susidorojimas su kaimo gyventojais buvo žiauriausia raudonųjų partizanų baudžiamoji akcija prieš kaimų savisaugą, virtusi tikromis skerdynėmis (nužudyti 38 žmonės, beveik visas kaimas sudegintas).

Okupantų pakalikas (po karo tapęs bene pagrindiniu okupuotos Lietuvos spaudos ideologu – aut. past.) G. Zimanas 1944 m. kovo 3 d. laiške A. Sniečkui rašė apie Rūdninkų girios pietryčių pakraštyje esantį kaimą, kuris buvęs labai aktyvus ir „ypač įkyrėjęs“ sovietiniams partizanams, jiems „uždaręs visą rajoną“. G. Zimanas toliau gyrėsi: „Jį mes sudeginome visiškai. Operacija pavyko, savo aukų mes neturėjome, savisaugininkų keli namai supleškėjo, jie turėjo daug nuostolių. Nuo to laiko visame ano kaimo [Rūdninkų girios] pakrašty savisaugą kaip ranka nuėmė“.

Žydas „partizanas“ Abrahamas Železnikovas po karo taip pat gyrėsi, kad jo draugai sučiupo maldavusią pasigailėti „kaimietę“, prispaudė jos galvą prie akmens, o kitu rieduliu perskėlė moteriai kaukolę. 35 metų Stasė Molienė bandė kūnu pridengti pusantrų metų dukrelę Danutę. Abi buvo nušautos.

Raudonosios armijos generaliniam štabui per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavaldžios „Vilniaus brigados“.

„Už pergalę“ būrio „kovotojas“ Pavelas Bagrianskis, kurio atsiminimai apie Kaniūkus 1988 m. gruodį buvo atspausdinti Tel Avivo Partizanų ir specialiosios paskirties kovotojų muziejaus leidinyje „Pirsumim. Publications of the Museum of the Combatantsand Partisans“, papasakojo, kaip žydai baudėjai elgėsi po „kovinės operacijos“.

Dešinėje – raudonoji partizanė Fania Brancovskaja. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

 „Miško pievelėje pusračiu buvo suguldyti nuogi šešių Kaniūkų kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Švietė mėnesiena. Partizanai įniko šaudyti lavonams į tarpkojus. Kai kulka pataikydavo į nervą, lavonas sudrebėdavo lyg gyvas. Moterų palaikai „šokdavo smarkiau ir ilgiau negu vyrų“.

P. Bagrianskis užsiminė, kad su nužudytųjų palaikais linksminosi visi „Vilniaus brigados“ galvažudžiai. Brigadai priklausė ir „Keršytojo“ būrys, kurio narė buvo F. Jocheles – Brancovskaja.

Rūdninkų girioje, iš kurios į Kaniūkus atsėlino žudikai, 1944 m. liepą siautėjo 11-a Maskvos įsakymus vykdžiusių gaujų, apie 1200 diversantų. Nors jie save vadino „Lietuvos partizanais“, lietuvių komunistų tose gaujose buvo vienetai. Brigadų būrių branduolį sudarė žydai ir rusai…

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Kur žengia karinės sovietų ordos: Klepočiai, Vabaliai, Kaniūkai, Hodžaly” (2019 metų vasario 20 diena).

XXX

Aba Kovneris – žiaurus keršytojas iš „Nakam”

Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.
Žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.

Dokumentinio filmo apie žydų keršytojus iš „Nakam” (TV kanalas „History”) pradžia – 1945- ieji metai, kai britų armijos sudėtyje dar veikė speciali žydų brigada, suformuota iš Europos ir Artimųjų Rytų žydų. 1945-aisiais ši brigada buvo dislokuota Šiaurės Italijoje. Bet kai baigėsi karas, žydų kareiviai, nieko neperspėję, skubiai dezertyravo. Kitaip tariant, apie savo pasitraukimą neinformavo tiesioginių vadų. Palikę britų kariuomenės gretas jie niekur neišsiskirstė ir, svarbiausia, nesudėjo ginklų. Dauguma jų troško keršyti visiems, kurie, jų manymu, kalti dėl Holokausto.

Slapta, spontaniška, niekieno nesankcionuota buvusių nacių medžioklė prasidėjo. Britų kariuomenės uniformą dėvintys žydų tautybės vyrai Europoje ieškojo tų, kurie Hitlerio valdymo metais išžudė jų artimuosius, gimines, pažįstamus. Įtariamuosius karo nusikaltėlius žydai savavališkai sučiupdavo gatvėje arba areštuodavo namuose. Tada susodindavo į sunkvežimius, nugabendavo į mišką ar kokią nors atokesnę vietą ir ten sušaudydavo. Be abejo, pirma suimtiesiems pasakydavo, kuo jie kaltinami. Paskui retoriškai paklausdavo, kokios bausmės jie už tai nusipelnė. Ir paleisdavo kulką į galvą. Manoma, kad iš Šiaurės Italijos dezertyravusi žydų karių brigada 1945 – 1946 metais nužudė kelis šimtus tikrų ar menamų karo nusikaltėlių. Ji daugiausiai keršijo Šiaurės Italijos ir kai kuriuose Austrijos regionuose.

Bet toji brigada buvo ne vienintelė, troškusi mirties bausme nubausti kuo daugiau tikrų ar menamų savo skriaudėjų. Keršytojų grupių Europoje būta ir daugiau. Vienai jų vadovavo iš Vilniaus kilęs Aba Kovneris. A. Kovneris jau pirmosiomis dienomis pasižymėjo kovingumu ir atkaklumu. Dar 1941-aisiais, būdamas Vilniaus geto kalinys, jis ragino žydus verčiau žūti priešinantis, nei mirti kenčiant pažeminimus. Atsakydamas į klausimą, kodėl žydai privalo į rankas paimti ginklus ir nubausti savo skriaudikus, kurie jau – nugalėti, A.Kovneris atsakydavo vaizdingai pasakodamas apie Panerių miškelio baisumus. Kas iš tiesų dėjosi Paneriuose netoli Vilniaus, A. Kovneris savo akimis nematė. Jis rėmėsi liudininko žydo Menechemo (tai – slapyvardis) pasakojimais.

A. Kovneris buvo išsilavinęs, protingas, įžvalgus. Tačiau turėjo ir savimylos bruožų. Manė esąs labai protingas ir išmintingas. Todėl užtektinai daug žydų jam nepakluso. Bet būta, žinoma, ir tokių, kuriuos sužavėjo A. Kovnerio ketinimai pralieti kuo daugiau buvusių nacistų kraujo. Išeivis iš Vilniaus surinko maždaug 200 – 300 keršytojų būrį ir ėmėsi darbo. Kruvino darbo. Jie pirmiausiai persekiojo tuos, kuriuos įtarė esant kaltus dėl savo artimųjų mirčių. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog keršto akcijos buvo atliekamos be teismo, be įrodymų patikrinimo, be liudininkų apklausų. Bausdavo tuos, kuriuos manė esant kaltus.

1945-aisiais metais dar nebuvo Izraelio valstybės. Tuometinei Palestinai vadovavo Didžioji Britanija. Prisibijodama arabų nepasitenkinimo britų vadovybė neleido žydams masiškai emigruoti iš Europos į Palestiną. Metinė kvota tebuvo tokia: dešimt tūkstančių žydų per metus. Britų elgesys asmeniškai įžeidė A. Kovnerį, ir jis intensyviai svarstė, kaip pralaužti britišką blokadą. Jis siekė, kad į Palestiną žydai keltųsi masiškai, šimtais tūkstančių kas mėnesį. Prie A. Kovnerio prisijungė ir daugiau keršto idėjos užvaldytų žymių žydų – Jahuda Maimon, Paša Raichman, Vita Kepner…

Ir vis dėlto A. Kovnerio netenkino pavienės keršto akcijos. Jis troško suburti nuosavą armiją, kuri imtųsi keršyti masiškai. A. Kovnerio būrys pasivadino “Nakam”. Išvertus į lietuvių kalbą šis žodis reiškia “kerštą”. Štai tada “Nakam” organizacijos nariams ir kilo mintis užnuodyti geriamąjį vandenį, kuris tiektas didiesiems Vokietijos miestams. “Nakam” vadovai paskaičiavo, jog sėkmingai užnuodiję vandentiekį myriop jie galėtų pasiųsti apie šešis milijonus vokiečių.

Toks keršto akcijos dydis A. Kovnerį tenkino. Jo nebaugino sąžinės priekaištai, jog pasisekimo atveju žus ir šimtai tūkstančių tikrai žydams nieko blogo nepadariusių žmonių, įskaitant vaikus, senelius, moteris. A. Kovneris buvo nusiteikęs ryžtingai. Išeivis iš Vilniaus siekė, kad vokiečiai pajustų mirties baimę, kai žudoma nesirenkant aukų, kai žudomi ir tikrai niekuo dėti asmenys. Pavyzdžiui, vaikai. A. Kovneris ir jo artimiausi bendražygiai buvo įsitikinę, jog keršija ne asmeniškai, o už visos žydų tautos kančias. Jie manė, jog turi teisę atstovauti visą žydų tautą ir keršyti visos žydų tautos vardu.

Abba Kovner iš „Nakam”

A. Kovneris nusprendė užnuodyti geriamąjį vandenį keturiuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose – Niurnberge, Miunchene, Hamburge ir Frankfurte. Savo planą jis pavadino raide “A”. Netrukus į šiuos miestus buvo pasiųsti “Nakam” atstovai išsiaiškinti, kaip ten įrengti vandentiekiai. Žydai iš “Nakam” apsimetė esą inžinieriai ir netrukus grįžo pas A. Kovnerį su būtinais detaliais brėžiniais.

1945-ųjų rugpjūtį A. Kovneris buvo pasiruošęs įgyvendinti siaubingą sumanymą. Laimė, paskutiniuoju momentu jis vis tik pradėjo abejoti, ar teisingai elgiasi. Abejonių kamuojamas jis paliko savo grupę – išvyko į Palestiną pasitarti su to meto įtakingiausiais žydų politikais. Pati įtakingiausia to meto grupė buvo “Hagana”. Būtent “Haganos” lyderiai piktinosi britų valdymo metodais ir ketino, britams pasitraukus, nedelsiant įkurti Izraelio valstybę. “Hagana” pasižymėjo ir tuo, kad turėjo savo karines struktūras, sudarytas iš savanorių.

Pats įtakingiausias žydas “Haganoje” buvo Davidas ben Gurionas. Manoma, kad A. Kovneris pirmiausiai susitiko būtent su juo. Tačiau Davidas ben Gurionas, regis, nepritarė keršto planui. Būtent ponas Davidas ben Gurionas pareiškė, jog jam labiau patiktų, jei A. Kovneris šešis milijonus vokiečių paverstų žydais arba bent jau žydų draugais. Visi kiti planai jo nedomina.

Šis atsakymas – smūgis A. Kovnerio planams. Bet jis nenuleidžia rankų. Tada jis pradėjo ieškoti užtrarimo pas kitus įtakingus žydus. Pavyzdžiui, pas Chaimą Veicmaną. Nors šis žydas nebuvo toks įtakingas kaip D. ben Gurionas, jo įtaka buvo ženkli (jis vėliau tapo pirmuoju Izraelio valstybės prezidentu). O tuo metu, kai A. Kovneris atvyko į Palestiną, Ch. Veicmanas garsėjo kaip žymus chemikas, dirbęs moksliniame tyrimų institute “Zifa” netoli Tel Avivo.

A. Kovneris yra tvirtinęs, jog sulaukė Ch. Veicmano pritarimo. Esą jo planui buvo ne tik pritarta, bet dar ir nuodų parūpinta. Stiprių, greitai veikiančių. Bet ar tikrai Ch. Veicmanas pritarė masiniam vokiečių nuodijimui? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Ch. Veicmano tuo metu net nebuvo Palestinoje, kai ten lankėsi keršytojas iš “Nakam”.

Žodžiu, A. Kovneris greičiausiai nesulaukė pritarimo nė iš vieno ano meto įtakingo žydo. Bet jis negalėjo grįžti pas ginklo draugus nesulaukęs pritarimo. Tiesiog negalėjo prisipažinti, jog planas “A” – žlugęs. Juolab kad keršytojams iš “Nakam” buvo sunku gyventi tarp vokiečių – savo priešų. Žydai buvo priversti slėpti savo tikruosius vardus ir tikruosius ketinimus. Todėl juos laikė esant vokiečiais. Ir jie puikiai girdėjo, kaip to meto vokiečiai koneveikia žydus.

1945-aisiais metais gruodį A. Kovneris gavo nuodų ir buvo pasiruošęs grįžti į Vokietiją. Aleksandrijos uoste sėkmingai įlipo į britų minininką. Bet Vokietijos nepasiekė. Dėl priežasčių, kurios iki šiol nėra aiškios. Britų minininke jis buvo suimtas. Tiesa, po to, kai į jūrą išmetė nuodus. Kas iš tikrųjų atsitiko laive, – niekas deramai nežino. Egzistuoja versija, jog A. Kovneris lemiamu momentu prisipažino britams. Tačiau turint omenyje šio išeivio iš Vilniaus atkaklumą, kryptingumą ir užsispyrimą, tokia versija vis dėlto mažai tikėtina.

Apie lyderio areštą netrukus sužinojo “Nakam”. Keršytojams tai buvo smūgis žemiau juostos. Tačiau jie nusprendė imtis kito plano – plano “B”. Keršytojai iš “Nakam” nutarė išnuodyti Niurbergo kalėjimuose ir sulaikymo stovyklose kalinčius vokiečių karininkus ir kareivius. “Nakam” vadovybė žinojo, jog senuosiuose Niurnbergo Teisingumo rūmuose teisiami aukščiausio rango vokiečių karo nusikaltėliai. Tačiau žydų netenkino tos ilgai trunkančios teisinės procedūros. “Nakam” planavo įsiveržti į rūmus ir savo rankomis iššaudyti suimtus nacistus. Bet šio sumanymo netrukus atsisakyta, nes išsiaiškinta, kaip kruopščiai saugomas pastatas.

“Nakam” nutarė imtis nuodijimo. Visame Niurnberge tuo metu būta kelių kalėjimų ir stovyklų, kuriose buvo kalinami nacistinės Vokietijos karininkai ir eiliniai. Žydų keršytojai baiminosi, jog kai kurie belaisviai gali būti paleisti namo arba sulaukti švelnių įkalinimo bausmių. Jie nutarė juos nunuodyti. Siekiant šio tikslo tereikėjo su nuodais patekti į kepyklą, kurioje buvo kepama duona suimtiesiems.

Žydų keršytojai ne tik gavo nuodų iš vieno Paryžiaus chemiko, bet ir turėjo pramokti kepėjo amato bei įsidarbinti pagrindinėje Niurnbergo duonos kepykloje. Planas “B” klostėsi kuo puikiausiai. Nuodai buvo saugiai paslėpti kepykloje. Sutartą naktį į kepyklą patekę keršytojai užnuodijo tūkstančius duonos kepalų. 1946-ųjų balandžio 13-ąją “Nakam” keršytojai nuodais ištepė tris tūkstančius duonos kepaliukų. Turint omenyje, kad kepaliukas dalinamas keturiems belaisviams, mirti privalėjo apie 12 tūkst. kalinių. Beje, baisiose kančiose.

Bet ir šis planas nepasisekė. Tiksliau tariant, viskas buvo atlikta tiksliai, kruopščiai, be sutrikimų. Tačiau vokiečių belaisviai mirties vis dėlto išvengė. Jie tik patyrė laikinų negalavimų. Niurnbergo ligoninėse jiems praplovė skrandžius. Nė vienos mirties. To meto spauda nieko nerašė apie šį incidentą. Tikroji informacija buvo slepiama nuo visuomenės. Visuomenė tesužinojo, kad Niurnberge susirgo maždaug tūkstantis vokiečių belaisvių. Kituose šaltiniuose teigta, jog ūmia skrandžio liga susirgo 2300 vokiečių kareivių. Bet visi laikraščiai akcentavo, jog mirčių išvengta.

Mossad emblema

Žodžiu, žydų keršytojai iš “Nakam” neįgyvendino nė vieno savo plano. Kai kurie šiandien gyvi “Nakam” atstovai tvirtina, jog nesigaili planavę masines vokiečių žudynes kaip keršto akciją už savųjų mirtis. Jie tenorėjo pasakyti tiek vokiečiams, tiek kitoms pasaulio tautoms, jog neįmanoma pralieti žydų kraujo ir nesulaukti atpildo. Jie taip pat siekė parodyti, jog visiems, kurie praliejo žydų kraują, teks labai brangiai sumokėti. Pats A.Kovneris yra sakęs, kad jei tik būtų turėtų atominę bombą, ją numestų ant pralaimėjusios Vokietijos. Jį įkvėpė amerikiečių sprendimas su žeme sulyginti japonų miestus Hirosimą ir Nagasaki.

Prabuvęs britų kalėjimuose maždaug vienerius metus A. Kovneris išėjo į laisvę ir vėl ketino imtis keršto akcijų. Tačiau tuo metu iš Palestinos pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė ir žydams pavyko įkurti Izraelio valstybę, kurią čia pat užpuolė kelios priešiškai nusiteikusios arabų kariuomenės. A. Kovneris teturėjo du kelius: arba grįžti į Vokietiją ir keršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo baisumus, arba atvykti į Izraelį ir padėti savo valstybei gintis nuo arabų. A.Kovneris pasirinko Izraelio valstybę. Izraelio nepriklausomybės karuose jis buvo vienas iš aktyviausių karininkų.

Tačiau pavienių keršytojų Vokietijoje vis dar buvo likę. 1949-aisiais automobilio avarijoje žuvo aukšto rango nacistų karininkads Vilhelmas Štugartas. Manoma, kad avarinę situaciją parengė žydų keršytojai. 1954-aisiais metais savo nuosavame automobilyje sudegė kitas aukšto rango vokiečių karininkas – Foto Abec. 1976 metais Prancūzijoje buvo nužudytas Joachim Peiper – žymus vokiečių tankų kariuomenės karininkas. Į jį mesta padegamoji bomba, ir jis tiesiog sudegė gyvas. Tačiau vardijant šiuos atvejus, nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tai – būtent žydų keršto akcijos.

Tėra užfiksuotas vienas vienintelis atvejis, kai keršto akciją tikrai organizavo ir tikrai įvykdė valstybinės Izraelio struktūros už žydų mokesčių mokėtojų pinigus. Tai nutiko 1964 metais Brazilijos San Paulo mieste, kur, žydų manymu, slapstėsi kadaise su fašistine Vokietija tampriai bendradarbiavęs latvis Gerbertas Cukursas. Nors esama versijų, kad G. Cukursas viso labo dirbo aukšto rango vokiečių karininko vairuotoju, jį žydai įtaria dalyvavus masiškai žudžius žydus Latvijos teritorijoje. Pasibaigus karui šis latvis sėkmingai persikėlė į Braziliją, kur užsiėmė turizmo verslu. G. Cukursas buvo labai atsargus ir įtarus. Bet “Mossad” agentui Antonui Kiunceliui pavyko apsimesti Austrijos verslininku ir įgauti latvio pasitikėjimą. G. Cukursas buvo nuviliotas į Urugvajų ir Montevidėjo mieste nušautas.

Įvykdant mirties nuosprendį G. Cukursas priešinosi kaip įmanydamas. Nedaug trūko, kad jis būtų pasprukęs, nes pistoletas su garso slopintuvu, kurį turėjo “Mossad” agentas, pirmą kartą užstrigo. Urugvajaus policija kūną aptiko tik po vienuolikos parų. Ant dėžės, kurioje buvo paslėptas kūnas, gulėjo raštelis su užrašu: “Cukursas nubaustas rankomis tų, kurie niekada nepamiršta”. Atsakomybę už šią operaciją oficialiai prisiėmė Izraelio valstybė ir jos slaptoji tarnyba “Mossad”. Dėl kitų keršto akcijų Izraelio valstybė tvirtinanti niekuo dėta. Nors tokių atvejų, kaip G. Cukurso mirtis, būta ir daugiau – Čilėje, Argentinoje…

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Beveik neabejojama, kad po Antrojo pasaulinio karo “Mossad” po visą pasaulį, vaizdžiai tariant, ne tik medžiojo, bet ir sumedžiojo mažiausiai keliasdešimt aukšto rango nacistų.  Bet persekiojo slaptai. Dokumentiniame filme kalbėjusi viena žydė svarstė: kokia prasmė keršyti, jeigu niekas nežino, kad tai – būtent kerštas?

Ištraukos iš slaptai.lt publikacijos „Žydų keršytojai iš “Nakam” – TV kanalo “History” akimis” (20111 metų liepos 31 diena).

2019.08.06; 07:30

Žvalgyba

Izraelio specialiosios tarnybos sulaikė žmogų vardu Thaeras Shaafutas, kuris kaltinamas šnipinėjimu Irano naudai. Tai ketvirtadienį tviteryje pranešė oficialus Izraelio premjero kanceliarijos atstovas Ofiras Gendelmanas.
 
„Bendrojo saugumo tarnyba sulaikė Jordanijos pilietį Th. Shaafutą, kuris atvyko į Izraelį, vykdydamas Irano žvalgybos užduotį“, – parašė O. Gendelmanas.
 
Pasak jo, jordanietis, kuris dėjosi verslininku, „kūrė šnipų tinklą ir bazę Irano žvalgybos operacijoms“.
 
Laikraštis „The Times of Israel“ rašo, jog Th. Shaafutas buvo sulaikytas dar balandžio mėnesį, bet ši informacija iki šiol nebuvo skelbiama, kad nebūtų pakenkta tyrimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.21; 00:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar praeitą kartą, mitingo prie Seimo metu, Viktorą Pranckietį, kuris, ūžiant miniai, prisipažino, kad jam kariais būna gėda dėl politikų veiksmų, Ramūnas Karbauskis apkaltino politinės patirties trūkumu, drauge užuominomis leidęs suprasti, kad Seimo pirmininkas dėl tokio savo atlapaširdiškumo greitai gali prarasti postą.

Kita vertus, dabar jau Remigijus Žemaitaitis prikaišioja V.Pranckiečiui dėl neva politinės patirties trūkumo, negalėdamas atsistebėti – kodėl R. Karbauskiui paliepus atsistatydinti parlamento vadovas nepuola iškart vykdyti Ramiojo (?) Naisiečio pageidavimų? Tačiau koks tai dalykas yra ta politinė patirtis, kai aukštesnės politinės kultūros nei įprasta pademonstravimo atveju tam naujosios stilistikos nešėjui yra priekaištaujama dėl politinės patirties stokos? Ar politinė kultūra čia yra suprantama tik kaip atitrūkęs nuo gyvenimo realijų, perteklinis idealizmas, politikos naujoko nesugebėjimas susigaudyti realiose aplinkybėse, o politinė patirtis – kaip politinio realizmo laidininkas, įpareigojantis čia papuolusį žmogų pripažinti politikos kaip nešvarios virtuvės dėsnius, ar yra dar kažkaip?

Tačiau net jeigu žiūrėtume į politinę patirtį visiškai pragmatiškai ar net ciniškai, kyla klausimas – argi R.Karbauskis ir R.Žemaitaitis yra tie politinės patirties vilkai, iš kurių būtų galima pasimokyti sėkmės istorijos? Kitaip klausiant – kokius vadinamosios politinės patirties turtus jie yra sukaupę, ar yra čia dėl ko labai didžiuotis?

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar labai sektinas yra toks pavyzdys, kai partijos vadas bando vairuoti iš užpakalinės sėdynės, pasislėpęs už plačių kito žmogaus pečių, t. y. bando vilioti rinkėjus kaukėmis? Jeigu tokią pasikartojančią praktiką (prieš Saulių Skvernelį buvo Danutė Prunskienė) galima būtų pavadinti politine patirtimi, tai, kaip atrodo, tik negatyvia reikšme kaip pavyzdį, kuriuo nederėtų sekti. Visų pirma dangstymasis po kauke išduoda žmogaus nepasitikėjimą savo paties įvaizdžiu, o toks užsikompleksavimas anksčiau ar vėliau prasimuša į paviršių neracionaliais veiksmais ir neurotinėmis kalbomis.

Tačiau dar didesnės problemos kyla, kai reprezentaciniais tikslais pritrauktos figūros anksčiau ar vėliau pareikalauja realaus valdžios pasidalijimo arba, kitaip tariant, kai kaukės, kaip rodoma net lėkštuose siaubo filmuose, anksčiau ar vėliau ateina nužudyti.

Kaip ir Ingrida Šimonytė, norėčiau sušukti: „Man gaila R.Karbauskio“.  Užjaučiu anąjį visų pirma dėl to, kad jo krūtimi išmaitinta partija ūgtelėjusi gali pasukti savais keliais.

Vis tik ne mažas vaikas yra tas R.Karbauskis, taigi ir jis privalėtų be didesnės širdperšos suprasti, kad pagarbos ir draugystės už pinigus nenusipirksi. Kita vertus, esant progai, privalau pasakyti ir tai, kad, kaip atrodo, ne vien tik nuostoliais mūsų padangėje užderėjo valstiečių politinis valdymas, nori to, ar nenori, bet dėl teisybės reikėtų pripažinti, kad šio šaukimo valdžios veikloje galima įžiūrėti ir pozityvių momentų.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Štai, pavyzdžiui, istorinės atminties politikoje pastaraisiais metais buvo žengtas didelis žingsnis į priekį. Kaip atrodo bent man, net dabartinė konservatorių vadovybė neturi tokio užsiangažavimo šioje sferoje, kokį parodė valstiečių įtakojama vyriausybė. Pabandykime įsivaizduoti, kad žavingoji Ingrida, kuriai šiaip niekas negali prilygti, būdama aukščiausiosios valdžios pozicijose, partizanų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo memorialinių apeigų scenarijui nebūtų pritarusi nė už ką, jeigu tai nepatiktų Zuroffui (man kažkodėl vaidenasi, kad Mossad gerai žino, jog Zuroffas visų pirma tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau niekas dėl to nekelia vėjų, nes net kelių šalių kompetentingąsias tarnybas tokia užmaskuota padėtis tenkina).

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ar politinė patirtis sako, kad tokiu atveju, kai traukinys atvažiuoja į klyną, išmintingumo imperatyvas reikalauja dar plačiau prasižergti? Valstiečiams valdžia slysta iš rankų, tačiau, kaip atrodo, koalicijos su visiškai bankrutavusiomis partijomis įteisinimas ir nacionalinis išreklamavimas smigimo į dugną proceso pagreitį padidins keleriopai. Ar jau plačiai išreklamuota koalicijos sutartis užtikrins politinį šalies stabilumą – to nežinau, tačiau nekyla jokių abejonių, jog reputacinė valstiečių partijos katastrofa jau yra užprogramuojama tokios sutarties parengimo stadijoje.

Kas yra ta politinė patirtis pasaulyje pagal Remigijų Žemaitaitį. Gal tai yra sugebėjimas, kaip parodė viena istorija Seime, kūlversčiais įsiteikti rusamas ir imperinių kompleksų kankinamai Rusijai, pralenkiant net tokį entuziastą šioje sferoje kaip Bronius Bradauskas (anksčiau atrodė, kad pralenkti B.Bradauską kanopų laižymo čempionate neįmanoma iš principo, iki pat R.Žemaitaičio pasirodymo toks žmogus nebuvo užgimęs)?

Žinia, R.Žemaitaitis yra tas vienintelis aukščiausiosios lygos Lietuvos politikas, kuris  iš Seimo tribūnos iš esmės pateisino Krymo okupaciją. To nutylėti ir užmiršti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų paslėpti žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje, todėl, kaip atrodo, anksčiau ar vėliau civilizuotos šalys nuspręs nebeleisti šiam politikui kirsti jų sienų, tačiau Lietuvoje, kaip matome, anas kol kas jaučiasi visai neblogai, įsitaisęs centrinėje šalies agoroje

Kaip yra pasakyta senuose raštuose, prostitutė garbiniuotais plaukais esmės požiūriu beveik nesiskiria nuo prostitutės negarbiniuotais plaukais.

2019.06.13; 18:37

Žvalgyba

Libano specialiosios tarnybos sulaikė agentą, dirbusį Izraelio žvalgybai. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas „Al Mayadeen“.

Jo žiniomis, sulaikytasis – libaniečių kilmės Kanados pilietis (jo pavardė neskelbiama), kuris buvo užverbuotas 2013 metais. Per apklausą sulaikytas agentas prisipažino rinkęs slaptą informaciją apie šiitų partijos „Hezbollah“ vadovaujančių struktūrų veiklą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.19; 15:06
SkaitomiausiosŽvalgyba

Izraelio užsienio slaptoji tarnyba „Mossad“, anot laikraščio „New York Times“, Sirijoje likvidavo žinomą raketų tyrėją. Anonimu norėjęs likti aukštas vienos žvalgybos Artimuosiuose Rytuose darbuotojas pareiškė, kad dėl mokslininko nužudymo kaltė tenka „Mossad“.

Asisas Asbaras žuvo naktį į sekmadienį Masjafe Vakarų Sirijoje, kai buvo detonuotas užminuotas automobilis. Izraelio laikraštis „Haaretz“ antradienį atkreipė dėmesį į tai, kad atsakomybę už išpuolį prieš A. Asbarą prisiėmė Sirijos sukilėlių grupuotė „Abu Amara brigados“.

A. Asbaras, pasak „New York Times“, buvo vienas svarbiausių Sirijos raketų technikų. Jis palaikė labai glaudžius kontaktus su Sirijos vyriausybe bei „Al Kudso brigadų“, kurios laikomos Irano ginkluotųjų pajėgų elitiniu daliniu, vadu.

Be to, anot laikraščio, Izraelis spėja, kad A. Asbaras vadovavo slaptam daliniui, kūrusiam ilgojo nuotolio raketas Sirijoje. Jis esą taip pat bendradarbiavo statant požeminį ginklų fabriką. Pasak anoniminio šaltinio, „Mossad“ jau seniai norėjo nužudyti mokslininką dėl jo vaidmens Sirijos raketų programai.

Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu atstovai bei gynybos ministras Avigdoras Liebermanas straipsnio komentuoti nenorėjo. Tačiau A. Liebermanas atitinkamus kaltinimus paneigė Izraelio žiniasklaidoje. „Jie kaskart mėgina mus apkaltinti. Todėl mes to rimtai nevertiname“, – laikraštis citavo ministro pokalbį su „Channel 2 News“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.08; 08:10

Žvalgyba

Gina Haspel. EPA – ELTA nuotr.

Naujuoju CŽV direktoriumi tapo moteris – Džina (Gina) Haspel. Jos kandidatūrą Amerikos politikai patvirtinto užtektinai vieningai. Nors Senato komitete, nagrinėjančiame žvalgybos – kontržvalgybos temas, kandidatei pateikė ir nepatogių, piktų klausimų. Per daugiau nei dvi valandas trukusį kamantinėjimą jai buvo pateikta ir itin nepatogių klausimų. Sakykim, ar ji asmeniškai buvo susijusi su specialia JAV programa, leidusia kankinti sučiuptus teroristus specialiuose kalėjimuose.

Ir vis dėlto – kas toji Dž.Haspel, tapusi CŽV vadove? Ji – JAV karo lakūno duktė. Ji nuo pat vaikystės buvo priversta keliauti paskui savo tėvą – gyventi po visą pasaulį išsibarsčiusiose JAV kariuomenės bazėse. Ilgokai gyventa ir Kentukio valstijoje, kurioje – ypač žemas pragyvenimo lygis ir didelė bedarbystė. Todėl Dž.Haspel – tvirta, kieta, jos nepastumsi, nenuskriausi. Ji nuo pat mažens buvo užgrūdinta nuolatinių persikėlimų ir grubios vyriškos aplinkos.

Kaip praneša azerbaidžanietiškas leidinys haqqin.az, Dž.Haspel kaip CŽV agentė ilgokai darbavosi Afrikoje. Po komandiruotės Afrikoje ji kaip CŽV darbuotoja, turinti diplomatinę neliečiamybę, perkelta dirbti į Rusiją. Rusijoje, jei informacija tiksli, sėkmingai dirbo ne mažiau kaip 15 metų. Tiesa, „The Washington Post“ skelbia, esą Dž.Haspel niekada nedirbo Maskvoje. Bet buvę jos kolegos teigia, kad Dž.Haspel vadovavo kelioms svarbioms operacijoms prieš rusų agentus. Tik nežinia, kokiose ir kur. Beje, iki šiol apie Dž.Haspel  veiklą Rusijoje nieko nežinota.

Taip pat svarbi naujiena, kad Dž.Haspel kadaise gyveno Azerbaidžane. Kad Azerbaidžane ji atliko svarbių slaptų užduočių, – patvirtina CBS News. Manoma, kad tarp 1990 – 2000 metų CŽV rezidentūrai Azerbaidžane vadovavo ne kas kitas, o Dž.Haspel. Ji greičiausiai vadovavo (arba buvo svarbus asmuo) ir operacijai, kurios metu Azerbaidžano sostinėje Baku suimti įtariamieji, kaltinami 1998-aisiais užpuolę amerikiečių ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje. Jai kaip CŽV darbuotojai teko paplušėti ir Turkijoje (ten ji pramoko laisvokai kalbėti turkiškai).

Vakarų spaudoje esama pranešimų, būtent kokią operaciją Dž.Haspel atliko Azerbaidžane. Taigi Azerbaidžano teritorijoje prieš maždaug du dešimtmečius CŽV (Amerika) ir Mossad (Izraelio žvalgyba) atliko bendrą operaciją. Dž.Haspel greičiausiai joje dalyvavo. Nežinoma tik tiek – kas operacijai vadovavo. Operacijos būta sudėtingos ir pavojingos. Ji pradėta 1998 metais, kai Mossadas gavo žinių, jog trys vieno teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovo aplinkos žmonių slapta atsikraustė į Baku. Tuo metu žydai neturėjo Azerbaidžane savo žvalgybinės rezidencijos. Todėl Mossad vadovybė paprašė CŽV pagalbos. Amerikiečiai padėti neatsisakė. Netrukus buvo sudaryta speciali grupė, kurioje, apsimetę amerikiečiais, veikė Mossado agetai. Padedant Azerbaidžano slaptosioms tarnyboms jie sėkmingai viešbutyje „Apšeron“ suėmė įtariamuosius teroristus.

Vienas iš šios operacijos dalyvių, buvęs Mossad slaptųjų tarnybų karininkas, papasakojo: „Taip, mes bendradarbiavome su amerikiečiais. Mes persekiojome asmenis, kurie organizavo JAV ambasadų užpuolimą užsienyje. Mes taip pat žinojoje, kad teroristai priklauso Egipto džihadistams ir kad jie nusprendė pasitraukti į Azerbaidžano sostinę Baku“.

Neatmestina versija, kad Azerbaidžane atliktai užduočiai vadovavo Dž.Haspel.

Žodžiu, Dž.Haspel – kietas riešutėlis. Ji – ne popierinis, o konkrečius darbus užsienyje atlikti turėjęs CŽV darbuotojas.

Įdomu taiai, kad atsakinėdama į Senato Žvalgybos atstovų klausimus Dž.Haspel teigė neleisianti ateityje atgaivinti įtariamųjų teroristų kankinimo programų, net jei šito reikalaus pats JAV prezidentas.

Bet svarbiausia, kad Rusiją ji laiko valstybe, kuri kelia vieną iš didžiausių pavojų. Antroje vietoje – terorizmas, Irano avantiūrizmas bei milžiniškos Kinijos ambicijos.

Manoma, kad Dž.Haspel tikriausiai priklauso tiems įtakingiems Amerikos politikos ir žvalgybos veikėjams, kurie skatino oficialųjį Vašingtoną Amerikos išvyti kuo daugiau rusų šnipų po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo.

Parengta pagal haqqin.az publikacijas: https://haqqin.az/dictatorship/128396

2018.05.19; 12:18

SkaitomiausiosŽvalgyba

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus)  politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus  užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“. 

Amerikos žvilgsnis

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino. 

Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04

Žvalgyba

Giordano Stabile / La Stampa

Tai – pasakojimas, kodėl Izraeliui pavyko sunaikinti Osirak‘ą. Atlikti šią sudėtingą operaciją padėjo ne tik Mossad agentų sumanumas bei drąsa, tačiau ir milžiniškso techninės galimybės, ir Irake užverbuoti didelės įtakos turėję agentai. 

Mossado ir CŽV draugystė.
Mossado ir CŽV draugystė.

Mosadas išslaptino prieš 35 metus atliktą operaciją, kuria siekta sunaikinti branduolinį reaktorių Irake, rašo Džordanas Stabile itališkame laikraštyje La Stampa.

Praėjus 35-riems metams nuo 1981 metų birželio 7-osios, Mosado veteranai ir agentai papasakojo nežinomas operacijos Opera detales. Tai buvo žaibiška, ties lėktuvų ir žmonių galimybių riba. Taikinys ir data buvo pasirinkti pasitelkus „pagalbą iš šalies“, patvirtino buvęs Mosado bendradarbis Gadas Šimronas, rašo korespondentas.

Izraelis sužinojo apie Irako plutonio gamybos ir atominės bombos kūrimo programą 1976 metais. Po to etapais imdavosi veiksmų reaktoriaus Osirak sukūrimo projektui sabotuoti.

Objekto statybos truko dvejus ar trejus metus. Operacija Prancūzijoje, La-Seyne-sur-Mer uoste buvo viena iš svarbiausių: pirmas jūrų keliu į Iraką siunčiamo reaktoriaus mazgas sprogo „nepaaiškinamomis“ aplinkybėmis, rašo leidinys.

Šaltinis iš Irako režimo vidinės aplinkos pranešė, kada bus pradėta pakankamo bombai sukurti urano gamyba.

Operaciją, užkoduotą pavadinimu Ammunition Hill, atskleidė opozicijos lyderis Šimonas Peresas. Menahemas Beginas atšaukė operaciją, bet vėl pradėjo ją rengti kitu pavadinimu: Opera.

Mossado emblema.
Mossado emblema.

Pagrindinė problema buvo ta, kad lėktuvai F-16 neturėjo būtinos skrydžio autonomijos, kad smogtų į objektą, esantį už 15 km nuo Bagdado, ir grįžtų namo. Izraelio aviacija tik 1982 metais turėjo gauti lėktuvų kuro papildymui ore.

Nederėjo delsti. Buvo nuspręsta veikti sekmadienį, kai užsienio specialistų nebūdavo objekte. Lėktuvuose buvo pastatyta papildomų bakų, 3000 km skrydis buvo aptartas iki smulkmenų, praneša korespondentas.

Vyriausybė ir KOP vadas Davidas Ivris buvo pasirengę prarasti vieną ar du lėktuvus. „Problematiška buvo ne suduoti smūgį, o grįžti namo gyviems“. Ilanui Ramonui tas reidas buvo kovinis krikštas. Jam buvo pavesta grįžtant būti grupės gale: „Tai galima palyginti su bėgančių nuo tigro antilopių banda“. Ramonui pavyko numesti bombas ir grįžti atgal.

Nepatvirtintais šaltinių iš Irako duomenimis, Izraelio lėktuvams Irako teritorijoje padėjo: POG (Priešlėktuvinės oro gynybos) sistemos padaliniai, darbuotojams išėjus užkandžiauti, išjungus radarus.

Reaktorius taip niekada ir nebuvo pastatytas, nors Sadamas pradėjo vykdyti didelio masto požeminę sodrinto urano gamybos programą, sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: La Stampa.

2016.07.01; 07:45

Žvalgyba

Bausmės dydis – ne pats svarbiausias parametras teisinėje valstybėje.

Skirdami griežčiausias bausmes ne visuomet pasieksime norimų rezultatų.

Senų seniausiai įrodyta, kad per daug griežtas atpildas, įskaitant net pačią griežčiausiąją bausmę, neatbaido linkusiųjų nusikalsti.

Kuo daugiau griežtų bausmių – tuo mažiau sunkių nusikaltimų? Ne visuomet, ne visada, ne visur…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuvoje šnipinėti – ir nesudėtinga, ir nepavojinga…” →

Žvalgyba

„Benjamino Netanjahu vyriausybei ir Izraelio valdžiai nelengvai pavyksta tramdyti smurto bangą, neslūgstančią jau trečią savaitę“, – rašo Financial Times. Ekspertų nuomone,  ta nauja įtampos vija, kurią kai kurie palestiniečiai pavadino „Jeruzalės intifada“, buvo netikėta tiek Izraelio, tiek ir Palestinos valdžiai.

Vien tik antradienį žuvo trys izraeliečiai, keliolika sužeista, praneša straipsnio autoriai.

Continue reading „„Jeruzalės intifada“ Izraelio specialiąsias tarnybas užklupo netikėtai” →

Žvalgyba

Šiandien papasakosime apie žydą Markusą Klinbergą, kuris, manoma, Izraeliui padarė daugiausiai bėdų iš visų žinomų šnipų išdavikų. Pasirodo, paskutiniuoju metu Markusas Klinbergas ilgokai gyveno Paryžiuje pas savo dukrą Silviją.  Bet apie viską – nuo pradžių.

M.Klinbergas gimė 1918 metais Varšuvoje itin religingoje šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo religinėje mokykloje. Tačiau vėliau ėmė lankyti paprastą mokyklą, kur neskiriama tiek dėmesio religiniams reikalams. 1935 metais įstojo į Varšuvos medicinos universitetą. Tačiau jo nebaigė, nes 1939-aisiais prasidėjo karas. M.Klinbergas, kaip ir šimtai tūkstančių kitų žydų, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Minske bandė toliau studijuoti mediciną.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Izraeliui daugiausiai žalos atnešęs žydas” →

Atsargiai

Borisas Berezovskis buvo nužudytas savo vonios kambaryje, nes ketino perduoti Vladimirui Putinui žinių apie prieš jį rengiamą suokalbį, dalyvaujant stambiausiems oligarchams. Taip rašo The Daily Mail.

„Išguitą rusų oligarchą nužudė Vakarų slaptosios tarnybos, susijusios su planu nuversti Kremliaus lyderį. Tai Berezovskio buvusio ilgalaikio apsaugos vadovo Sergejaus Sokolovo versija. Pastarasis ginčija Didžiosios Britanijos policijos versiją, pagal kurią 67 metų buvęs milijardierius nusižudė Berkšyre 2013 metų kovą“, – praneša straipsnio autorius Vilis Stiuartas.

Continue reading „Buvęs Boriso Berezovskio apsaugos vadovas keičia nuomonę” →