Naujoji Zelandija turi pareigą palaikyti musulmonų bendruomenę. EPA-ELTA nuotr.
Naujajai Zelandijai minint antrąsias Kraistčerčo mečečių atakos metines, premjerė Jacinda Ardern per šiai datai paminėti skirtą renginį teigė, jog šalis turi „pareigą“ palaikyti savo musulmonų bendruomenę.
Į renginį, skirtą atminti 51 išpuolio auką ir sužeistuosius, susirinko šimtai žmonių. 2019 m. kovo 15 d. smarkiai apsiginklavęs šaulys paleido ugnį dviejose Kraistčerčo miesto mečetėse.
Į veidą, rankas ir kojas devynis kartus pašautas Temelas Atacocugu verkdamas prisiminė, kaip laukdamas medicininės pagalbos su trejų metų berniuko Mucado Ibrahimo tėvu sužinojo, kad berniukas neišgyveno.
„Staiga mano skausmas atrodė nereikšmingas“, – sakė jis.
J. Ardern, kuri buvo plačiai giriama už išgyvenusiesiems ir aukų šeimoms parodytą užuojautą bei sparčius veiksmus sugriežtinti ginklų kontrolę Naujojoje Zelandijoje, teigė, kad nepaisant žodžių „gydomosios galios“, jie niekuomet nepakeis įvykių baigties.
„Vyrai, moterys ir vaikai… neteko gyvybių per teroro aktą. Žodžiai nepašalins baimės, kuri užklupo musulmonų bendruomenę“, – sakė premjerė, pridurdama, kad Naujoji Zelandija turi būti „labiau integruota šalis, kuri didžiuojasi žmonių įvairove, juos priima ir, jei to reikia, juos atkakliai gina.“
T. Atacocugu teigė, jog jis išgyveno tik per stebuklą.
„Nuo tada man atliktos septynios didelės operacijos ir ateityje laukia daugiau. Visą savo likusį gyvenimą kūne nešiošiuosi kulkų atplaišų. Kiekvieną kartą per rentgeną mano kūnas nušvinta kaip kalėdinė eglutė“, – sakė jis.
Kiran Munir, per ataką netekusi savo vyro Shaheedo Haroono Mahmoodo, renginio metu teigė, kad geriausias kerštas yra „nebūti panašiu į priešą“.
Baltujų viršenybės propaguotoju pasiskelbęs šaulys Brentonas Tarrantas buvo suimtas praėjus vos kelioms minutėms po mirtinų atakų dviejose mečetėse.
Jis pripažino kaltę dėl 51 žmogaus nužudymo, pasikėsinimo nužudyti 40 žmonių ir terorizmo. Jis pernai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo. Tai pirmas kartas, kai Naujojoje Zelandijoje paskirta tokia griežta bausmė.
Praėjusią savaitę policija Kraistčerče suėmė 27-erių metų vyrą ir pareiškė jam kaltinimus grasinimu nužudyti, po to, kai šis internete pagrasino surengti atakų tose pačiose mečetėse.
Per atminimo renginį prie objekto buvo dislokuota ginkluotų policijos pareigūnų. Specialiai mokytas šuo tikrino kiekvieno į objektą įeinančio asmens krepšius.
Nekontroliuojama musulmonų bendruomenių plėtra kelia potencialią grėsmę nacionaliniam Čekijos saugumui. Tai sakoma trečiadienį paskelbtoje Nacionalinio kovos su organizuotu nusikalstamumu centro ataskaitoje.
„Galimos teroristinės veiklos organizavimo požiūriu pavojų kelia nekontroliuojamas musulmonų įvažiavimas (į Čekiją), – pažymima dokumente. – Šalyje veikia bendrovės, kurių savininkai yra atvykėliai iš arabų šalių. Jie parūpina musulmonams dokumentų, reikalingų leidimams nuolat gyventi Čekijoje gauti“.
Centras konstatuoja, kad tokios bendrovės aktyvėja, o musulmonų, įforminusių su jų pagalba įvažiavimo dokumentus, daugėja. Be to, išaugo fiktyvių santuokų tarp Čekijos piliečių ir užsieniečių, norinčių legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, skaičius.
Elitinio Čekijos policijos padalinio ekspertai taip pat pažymėjo, kad į šalį gali patekti radikalių islamistų – Vakarų Europos valstybių piliečių, dalyvavusių karo veiksmuose Sirijoje. Jie tranzitu mėgina per Čekiją grįžti į ES šalis.
Daugeliui palengvėjo ant širdies sužinojus, kad Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi buvo paskirtas Jamesas Matissas, jūrų pėstininkų atsargos generolas, neabejotinai įžvalgus strategas, talentingas vadas, užsiangažavęs vakarietiško pasaulio vertybių gynėjęs, kartais vadinamas „pasiutusiu šunimi“.
Ką pasakė JAV gynybos sekretorius Jamesas Matissas
Kitą vertus, tikriausiai ne be pagrindo pasitikdami neseniai įvykusį jo vizitą mūsų šalyje garsūs ekspertai ir apžvalgininkai kalbėjo, kad naujasis Pentagono vadas yra didelis Lietuvos draugas. Tiesą sakant, žymiajam svečiui nebuvo reikalo mums rodyti didelio savo sentimentalumo, mus užganėdino supratimas, kad įtakingas sąjungininkas yra ryžtingas žmogus ir kietas technokratas.
Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sykiu leiskite atkreipti dėmesį į tarsi atsitiktinį, bet, mano galva, garsiojo generolo reputaciją tikrai negadinantį jo dar anksčiau išsakytą pastebėjimą apie informacijos technologinę sklaidą, kad neva PowerPoint mus bukina (sic), ne kitaip.
Kaip atrodo, J.Matissas yra pirmasis tokio aukšto rango pasaulio formuotojas praktikas, kuris jau andai išdrįso garsiai pareikšti, kad vadinamosios skaidrės PowerPoint formatu slopina žmogaus mentalinius sugebėjimus, jeigu norite, išskaidrina protą visiškos sterilizacijos nuo dar užsilikusių minčių linkme. Toks išskaidrinto proto žmogus jau, galimas daiktas, apmąsto sutinkamus reiškinius gėlių įvairovės vardais, bet realių problemų ir gyvenimo paradoksų pradeda nebesuvokti užskubėjusiame į priekį pasaulyje.
Vadovavęs Jungtinių Valstijų kariams Irake ir Afganistane, išmintingas generolas pastebėjo, kad žemesniųjų vadų pranešimai ir karinių operacijų planavimas skaidrių pavidalu kartas nuo karto nuveda į paskutiniojo realybės likučio išgarinimą įvaizdintuose tezių rėmeliuose pažįstame mums visiems formate.
Kodėl taip atsitinka? Prabėgom pastebėsime tik keletą momentų, nekeldami tikslo pateikti išsamią ataskaitą šiuo klausimu.
Natūrali teksto minties seka čia neretai yra pakeičiama paveikslėlių pakeitimu klavišo bakstelėjimu, siekiant daugmaž tolygiai padalinti informacijos srautą per tam tikrą laiką. Tokiu būdu neretai mintijimo voratinklis yra suplėšomas, mintis – išdraskoma, jeigu norite, iškastruojama. Galime pavadinti tokias skaidres paveikslėliais dar ir todėl, kad joks skaidrių gamintojas nepraleidžia progos vardan įtaigumo papuošti įrėmintą tezę gėlytėmis ar kitokiu ornamentu, tarkime, patikėjęs, jog papuošimai gali sustiprinti vadinamąją mintį. Taigi, regis, ne be reikalo užsiminėme, kad skaidrės įpareigoja pervadinti pasaulį gėlių vardais, tačiau čia neabejotinai susiduriame su plastmasinių gėlių pasauliu.
Tai netinka meilės prisipažinimuose
Galimas daiktas, skaidrės iš tiesų tinka atvaizduoti plokščiąjį pasaulį, bet ypač netinka karybos sferoje, kur viskas pagreitėja iki kraštutinės ribos, pasaulis tampa pernelyg staigus, kad būtų galima jį atvaizduoti tokiu būdu. Dar labiau skaidrės netinka filosofijos dalykų dėstyme, kai tokiu būdu yra naikinama filosofija kaip dialogo kultūra. Tarkime, visiškai netinka skaidrės meilės prisipažinimuose, tačiau labiausiai už viską – teologinių intuicijų išpakavime.
Žydėjimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu, kaip atrodo, vis tik žymi ne kažkokio nesuvaldyto godumo priepuolį, – kaip dabar esame įpratę aiškinti, – o draustino čia „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.
Dar daugiau, – net ir mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, siekiant adekvataus supratimo, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors šiaip gyvenime, studijose, taip pat ir mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas tikrai gali būti sėkmės laidininku. Savo ruožtu skaidrių subkultūros įsivyravimas liudija, iš vienos pusės, katastrofišką vaizduotės nususimą, savotišką vaizduotės luošumą, kai keliauti tolyn įstengiame tik su PowerPoint ramentų pagalba, o, iš kitos, atveria pačią blogiausią įvaizdinimo perspektyvą rėmelių automatizuotame formate.
Kai apie teroro aktus prabylame vaizdingais štampais
Kaip atrodo, skaidrių subkultūros nuostolingas įsivyravimas labai aiškiai išryškėja kiekvieną kartą, kai po siaubingų teroro aktų Europos šalyse prabylame tais pačiais vaizdingais štampais, papuoštais gėlytėmis, mechaniškai artikuliuotoje sekoje. Čia iš tiesų mums kaskart pritrūksta kažkokio Mattiso, galinčio padėti valingu judesiu prasiveržti pro skaidrių kuriamą visų žmogaus sugebėjimų fragmentizacijos dulksnos uždangą.
Prisiminkime, kad po eilinių žudynių mūsų protingiausieji komentatoriai teisuolišku balsu praneša, kad dabar svarbiausia dalykas yra išsaugoti ramybę, nepasiduoti panikai, o ypač reikia stengtis, kad nesudrumstume savo sielos komfortinės būsenos neapykantos užkratu. Esą dėl žudynių kaltas yra ne islamas apskritai, o ekstremizmas. Dar priduriama, kad žudo ne religija, o blogi žmonės (išvirkščias tokio teiginio pavaizdavimas – Alacho pranašo, apsikarsčiusio bombomis, karikatūros).
Svarbiausia – išsaugoti ramybę?
Tokie teiginiai įgyja dar ir estetinę vertę, nes tarsi ir pati mirtis dabar tampa graži, kai mes pademonstruojame sugebėjimą išsaugoti ramybę, nepasiduodant žiaurių žudynių provokacijoms, parodome nepaprastą savo sielos grožį, širdies dosnumą.
Tačiau jeigu kažkas mestų akmenį į tokios gražios tiesos vitražus, tai pamatytume, kad jie tik pridengia negražią mirtį ir mūsų nežinojimą, ką daryti ar net bandymą nustumti galvos skausmą nuo savo galvos.
Ar šių eilučių autorius, pradėdamas iš toli, nebando dabar purenti dirvą kenksmingoms mintims, ar sugebės laiku sustoti, nepradėjęs kažką marmaliuoti apie teisinei visuomenei svetimą ir nežinia kur galintį nuvesti kolektyvinės atsakomybės principą?
Tačiau tikriausiai yra taip, kad išvytas iš teisinės visuomenė teorinio diskurso kolektyvinės atsakomybės principas teisinių visuomenių teisinėje praktikoje yra toleruojama daugiau ar mažiau pridengtu pavidalu, – prisiminkime ta proga kai kurioms valstybėms užkrautą kontribucijų naštą, tarptautinės visuomenės praktikuojamą sankcijų politiką, nukreiptą prieš tarptautinės teisės normas pažeidusias šalis ir pan.
Musulmonų bendruomenių laikysena
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Gausios Europos ir Jungtinių Valstijų musulmonų bendruomenės, besinaudodamos dosniu demokratijų svetingumu, labai aktyviai gina savo kultūrines, socialines ir adaptuotas islamistų poreikiams religijų laisvės teises, tarkime, apskųsdamos draudimą pasaulietinėse mokyklose mergaitėms dėvėti musulmoniško aprangos kodo skaras, skųsdamos prokuratūrai draudimą atvykti į šalį bendratikiams iš kai kurių musulmoniškų šalių ir t.t.
Kaip atrodo bent man, kolektyvinės atsakomybės principas šiomis islamo ekstremistų paskelbto karo vakarų demokratijoms sąlygomis galėtų būti taikomas ta proporcija, kad legaliais teisiniais subjektais vakarų visuomenėse turėtų būti laikomi tik tie islamo išpažintojų susivienijimai, pasaulietinės ir religinės įstaigos, draugijos, kurie ir kurios ekstremizmo pasmerkimą įtvirtina kaip savo konstitucinės sąrangos principą.
Priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, tokį reikalavimą net nebūtina pavadinti kolektyvinės atsakomybės ar apskritai atsakomybės principo taikymo pavyzdžiu, jeigu norite, pavadinkime tai įpareigojimu labai aiškiai pasirinkti žaidimo taisykles.
„Bostono teroristų“ biografija studijuojama kaip įžymybių gyvenimo kelias: ar galėjo Tamerlanas Carnajevas „užsikrėsti džihadizmu“ Kaukaze? O kas tas armėnas musulmonas Miša? Bet svarbiausia – „ką mums byloja brolių Carnajevų istorija apie radikalųjį islamą, imigrantus iš Rusijos, musulmonų bendruomenes ir asimiliacijos JAV mašiną“, rašo žiniasklaida, ypač pabrėždama, kad „Putino antiamerikanizmas“ nepalengvina gyvenimo JAV saugumo tarnyboms.
„Kai praėjusių metų pradžioje Tamerlanas Carnajevas lankėsi Dagestane, jis atsidūrė pavojingame rajone, kur pastaraisiais metais išplito smurtas, o radikaliausia islamo atšaka įsigyja vis naujų šalininkų, ypač jaunimo“, – rašo "The Wall Street Journal".
Lietuvos žinaisklaidoje jau buvo skelbta apie Vokietijos Kelno miesto apygardos teismo sprendimą, numatantį baudžamąją atsakomybę už berniukų apipjaustymą dėl religinių priežasčių. Šį sprendimą lėmė komplikacijos, kilusios po vieno musulmonų berniuko apipjaustymo.
Vokietijos spaudoje kilo diskusijų audra. Diskutuojant dėl laisvės išpažinti religiją ir kūno fizinio integralumo, daugiausia kalbama apie apipjaustymo naudą, žalą, tradicijas.
Remiantis apklausa, 56 proc. gyventojų pritarė teismo sprendimui, 35 proc. buvo prieš. Gydytojų organizacijos ir urologai reikalauja uždrausti ritualinį apipjaustymą arba operacijas bent riboti.
Federalinių gydytojų rūmų prezidentas Frankas Ulrichas Montgomety pasakė, jog ateityje privalės atkreipti kolegų dėmesį į rizikas, susijusias su apipjaustymo operacija. Vokietijos vaikų chirurgijos sąjungos prezidento pavaduotojas Berndas Tilligas rekomendavo tėvams palaukti, kol vaikai patys galėtų apsispręsti.
Vokiečių kalba leidžiamuose internetiniuose laikraščiuose gausu straipsnių apie antiislamiškas nuotaikas Europoje.
Islamo išpažinėjų susirūpinimą sustiprino praėjusiais metais Šveicarijos gyventojų referendumu priimtas sprendimas, kuriuo šalyje draudžiama statyti minaretus.
Amerikoje antiislamiškas nuotaikas sukurstė numatoma musulmonų bendruomenės centro ir mečetės statyba Niujorko Manheteno kvartale, netoli rugsėjo 11-osios tragedijos vietos.
Ypač pasižymėjo dešiniųjų populistų „Arbatos partija“ (Tea-Party), kuri islamą tapatina su terorizmu. Superpatriotine ir prieš imigrantus nukreipta retorika teigiama, jog maždaug 2,5 milijono Amerikos musulmonų kelia pavojų, ir stengiamasi sukliudyti mečečių statybą šalyje.
