Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Likus daugiau kaip trims savaitėms iki Europos Parlamento rinkimų, Prancūzijoje pirmą kartą dviejose apklausose į priekį išsiveržė Marine Le Pen dešinioji populistinė partija „Nacionalinis sambūris“.
Institutų „Ifop“ ir „OpinionWay“ apklausose partija, kuri anksčiau vadinosi „Nacionalinis frontas“, su 22,5 ir 24 proc. balsų lenkia prezidento Emmanuelio Macrono partiją „Respublika, pirmyn“, kuriai simpatijas pareiškė 21,5 ir 21 proc. apklaustųjų. Kitų nuomonės tyrimų institutų – BVA ir „Harris interactive“ – duomenimis, prezidento partija pirmauja arba yra vienodose pozicijose su dešiniaisiais populistais („Elabe“).
Prancūzijos dešinieji populistai per pastaruosius Europos Parlamento rinkimus 2014-aisiais tapo stipriausia jėga. E. Macronui, kuris 2017-aisiais prezidento rinkimuose antrajame rate įveikė M. Le Pen, dešiniųjų populistų pergalė būtų ir asmeninis pralaimėjimas.
Vengrijos premjero partija švenčia pergalę šalies parlamento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Vengrija dar iki balandžio 8-ąją vykusių parlamento rinkimų „atsiriekė“ nemenką dozę dėmesio didžiuosiuose Vakarų laikraščiuose daugiausia vieno asmens dėka, sunku pasakyti, kiek tai atitinka demokratijos tradiciją. Bet kuriuo atveju kalbama apie populistinį paternalizmą, kurio apraiškų, beje, mūsų tėvynėje irgi netrūksta, tarkime, tautinių kostiumų vaikučiams (kodėl ne skaityklių?) dalinimo forma.
Pasak savaitraščio „Die Zeit“ (04 02), Vengrijos valdančioji partija „Fidesz – vengrų pilietinė sąjunga“ ir jos nepamainomas lyderis premjeras Viktoras Orbanas į jų reputaciją ardančius korupcinius skandalus reagavo tarp šalininkų sėdami paniką. Kovos viduryje suorganizuotame paramos mitinge ministras pirmininkas ragino neprarasti budrumo, mat vengrų nacijos priešas veikia visame pasaulyje, netiki darbu, pelnosi spekuliacijomis ir dega noru atakuoti pirmiausia žmonių širdis. Be abejo, čia apie vengriško kraujo turintį milijardierių filantropą Georgą Sorosą, kaip be jo. „Fidesz“ šalininkai šio naratyvo klausė tylėdami, o 54-erių jo autorius niūriai tęsė: „Tarptautinės jėgos“ pasitelkusios vietinius „vanagus“ planavo užtvenkti Vengriją šimtais tūkstančių migrantų, iš mūsų nori atimti mūsų šalį. Eikite ir kaukitės!..“
Budapešto analitinio fondo „Political Capital“ direktorius Péteris Krekó šį srautą pavadino isteriška karine retorika. Partija galėjo rinkimų kampaniją grįsti objektyviais ekonominės sėkmės rodikliais, bet pasirinko sąmokslo teorijas, esą dėl visko kaltas JAV investuotojas ir „Atviros visuomenės“ fondo steigėjas bei fundatorius ir tariama grėsmė migrantų, kurių iš tiesų Vengrijoje nėra. Žurnalui „Focus“ Vengrijos ministras pirmininkas pareiškė (04 06), jog už masinės musulmonų imigracijos į Europą stovi G.Sorosas, kuris esą ne tik grasina Vengrijos nacionaliniams interesams, bet ir siekia atimti iš visų Senojo Žemyno tautų jų krikščioniškąjį bei nacionalinį identitetą.
Tiesa, atoveiksmis tolygus veiksmui ne tik mechaninėje fizikoje. Interviu „The Financial Times“ (01 16) 87-erių investuotojas pareiškė esąs pasirengęs atkirčiui – iš pradžių ketino fondą uždaryti iki savo mirties, dabar nusprendė jo veiklos mastus padvigubinti. „Atviros visuomenės“ fondą išmetė iš Rusijos bei Uzbekistano, gavusieji jo stipendijas turi problemų Vengrijoje, kurios ministras pirmininkas yra davęs nurodymą ištirti, kaip pats formuluoja, „niekam neatskaitingą liberalią G.Soroso imperiją“. Pikantiškiausia, kad karjeros pradžioje 1989-aisiais V.Orbanas pats yra gavęs G.Soroso fondo stipendiją metų stažuotei Oksfordo universiteto Pembrouko kolegijoje. Bet kuriuo atveju dabartinės atakos prieš milijardierių filantropą, kas ką apie jį bemanytų, yra stulbinantis permainingos politinės konjunktūros pavydys, ypač vidurio bei rytų Europoje. Po Berlyno sienos griuvimo G.Soroso fondas simbolizavo vakarietiškos demokratijos sklaidos buvusiose sovietinėse respublikose optimizmą, dabar jis daugelyje vietų yra tapęs nacionalistų puolimų taikiniu, ypač kai liberalios vertybės mūsų regione yra praradusios reikšmingą buvusio patrauklumo dalį.
Pasak politologo P.Krekó, agresyvi retorika aktyvavo ne tik „Fidesz“ šalininkus, bet ir opoziciją – tradiciškai valdantiesiems palankiame Hodmezėvašarhėjaus mieste vasario pabaigoje vykusiuose mero rinkimuose netikėtai laimėjo opozicijos atstovas. Vis dėlto opozicijos galimybes regimai ribojo jos susikaldymas, kaip „Die Zeit“ pareiškė vienas kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ šalininkas, ši partija atsisakė agresyvios retorikos ir dabar yra tinkamiausia vengrams, o už kairiuosius liberalus jis nebalsuosiąs. Savo ruožtu pastarieji bendradarbiavimų su „Jobbik“ laiko problemišku. Vis dėlto apžvalgininkai atsargiai tikėjosi, jog V.Orbanui nepavyks pakartoti 2010 ir 2014 metų rinkimų absoliučios sėkmės, kai pelnydavo apie du trečdalius vietų parlamente, nors, pavyzdžiui, paskutiniuos rinkimuose už „Fidesz“ balsavo 44,11 proc. balsavusiųjų. Tam tarnavo ir dabartinei valdančiajai partijai palanki pačios 2011 metais įtvirtinta tvarka, kai 106 vietos atiduodamos tiesioginiams mandatams, likusi dalis 199 vietų parlamente paskirstoma pagal partijų surinktus balsus.
Rinkimai Vengrijoje vyko sudėtingais Europos Sąjungai (ES) laikais. Italija po paskutinių rinkimų atsidūrė politinio pato būvyje, nes niekaip neįstengia suformuoti vyriausybės, pačioje ES vyksta sudėtinga diskusija dėl biudžeto bei migracinės politikos reformų. Vengrijos premjero užsispyrimas bei pasitikėjimas savimi jų tikrai nepadarys paprastesnėmis, juo labiau, kad, pasak Stefano Lehne iš analitinio fondo „Carnegie Europe“, su juo bus tariamasi. V.Orbanas yra protingas politikas, tutintis gerų ryšių su įtakingais Vokietijos krikščionimis demokratais ir tiksliai jaučiantis, kiek „toli“ gali sau leisti demonstruoti užsispyrimą, o jo kategorišką nepritarimą migrantų kvotoms palaiko dalis Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Tiesa, politinės praktikos lygmenyje vengrų premjero arogancija turi pažeidžiamą pusę, ES fondų dotacijos sudaro 4 proc. Vengrijos BVP bei regimai prisideda prie šalies gerovės kilimo, šią aplinkybę nesunku susieti su solidarumo reikalavimu migracijos klausimais. Vokietijos kanlcerė A.Merkel jau iškėlė idėją ES fondų finansavimą susieti su valstybės įsipareigojimais priimti migrantus.
Dienarštis „Libération“ balandžio 4-osios publikacijoje „V.Orbanas: naujasis eurosketicizmas, meistriškas ir pavojingas“ citavo istoriką bei geografą Sylvainą Kahną, pasak kurio, Vengrijos premjeras ne prieš demokratiją bei vieningą ES socialinę, agrarinę, saugumo politiką. V.Orbanas agituoja už antiimigracinę, neliberalios demokratijos Europą, tai jis 2010-aisiais pavartojo terminą „ribota demokratija“ (il liberal democracy), nusižiūrėjęs jį nuo JAV analitiko (beje, liberalo) Fareedo Zakarios. Vengrų politikas tėvynėje kurpia ir ES propaguoja režimą, gerbiantį rinkimus, tačiau nepasitikintį kitais demokratijos elementais, tokiais kaip teisinė valstybė bei valdžių atskyrimas. Ekonomikoje pirmenybė atiduodama ne konkurencijai, o monopolijoms bei oligopolijoms, nuopelnų įvertinimas – pažintims bei savų protegavimu. Tai savaip paaiškina, kodėl jis yra vienas nuosekliausių irgi „ribotą demokratiją“ propaguojančio Vladimiro Putino supratėjų Europoje.
V.Orbanas kovoja už vengrų nacijos reikšmės įtvirtinimą, baiminasi Europos islamizacijos ir nėra radikalus euroskeptikas kaip Maria Le Pen iš Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ ar Italijos „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini. Jis – už vieningos Europos projektą, bet be liberalaus humanizmo. Kaip yra išsitaręs vienas aukštas vokiečių pareigūnas, V.Orbanas nenori išeiti iš ES, o nori ją pakeisti. Interviu „Bild“ Vengrijos premjeras nurodė (01 08), kad prieš imigrantų kvotas pasisakė virš 20 ES šalių narių, bet tik Vengrija yra kritikuojama, nors tik dirba savo darbą, saugo ES išorės sieną su Serbija nuo antplūdžio musulmonų, kuriuos jis laiko ne pabėgėliais, o musulmoniškais grobikais.
Pasak „The Washington Post“ (04 06), ES neturi instrumentų atkirčiui tokiai laikysenai, nes tebevaržoma kažkada plėtros įžiebto optimizmo. Bendrija niekada (net kai 2004-aisiais išsiplėtė toli už savo pradinės vakarų europietiškos šerdies) negalvojo, jog gali prireikti „tramdymo“ mechanizmų naujoms narėms su skurdžia demokratinio valdymo patirtimi. Kaip yra pastebėjęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Balázsas (beje, profesorius G.Soroso finansuojamo Vidurio Europos universiteto, kurį iš Budapešto bando „išrūkyti“ V.Orbanas), vengrai turėjo iliuziją, kad ES išspręs jų problemas, o europiečiai tikėjosi, kad vengrai taps tokie pat kaip jie. Rezultatas – išsipureno dirva V.Orbano tipo politikams, kurie Rusiją bei Kiniją dabar skelbia pavyzdiniais visuomenės raidos modeliais. „Freedom House“ reitinge Vengrija įvardyta kaip nelaisviausia ES šalis narė, „Transparency International“ korupcijos reitinge ji – antra nuo galo po Bulgarijos.
Kadangi užsiminta apie Vengrijos premjerą kaip vieną ryškiausių V.Putino supratėjų Europoje, tinkama paminėti dar vieną aplinkybę, siekį „sėdėti“ ant dviejų geopolitinių kėdžių. Pradėjus kiek iš toliau, vasario 26-ąją lankydamasis Kremliuje irgi įtakingas V.Putino supratėjas Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas pareiškė esąs linkęs paisyti ES politinės linijos ir tuo pat metu siūlyti Rusijos prezidentui tarpininkavimo su Vakarasi paslaugas. Būta gandų, jog Maskva svarstė Austrijos kaip geriausiai suprantančios V.Putiną neutralios valstybės kandidatūrą siųsti taikdarišką kontingentą į rytų Ukrainą. Tarsi pačios Ukrainos nė nebūtų. Maskva tiesiog medžioja Europos lyderius, kurie dėl įvairių priežasčių rodo palankumą Kremliui, jokio skirtumo, tai nuo rusiškų energetinių resursų tiekimo stipriai priklausoma Bulgarija, rusų verslo oligarchų investicijomis suinteresuotas Kipras, ar „mentaliniai“ V.Putino simpatikai Graikijoje, Italijoje, Čekijoje. Šios šalies prezidentu sausį perrinkus Miloshą Zemaną, Rusijos prezidentas jį pasveikino vienas pirmųjų.
Kad Vengrijoje„sėdėjimo“ ant dviejų geopolitinių kėdžių vektorius laikomas perspektyviu, savaip iliustruoja aplinkybė, jog į „priešų“ sąrašą patenka tiesioginę Rusijos agresiją patirianti Ukraina. Kovo 20-ąją Briuselyje per Bendrijos užsienio reikalų ministrų susitikimą jos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareikalavo iš Kijevo koreguoti švietimo įstatymą (ukrainiečiai mėgina įtvirtinti mokymą ukrainiečių kalba bendrojo lavinimo mokyklose, beje, kaip tą ne be problemų tebedaro ir latviai) bei atidėti jo vykdymą iki 2023 metų, priešingu atveju Budapeštas blokuos visas Ukrainos pastangas suartėti su ES bei NATO. Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal televizijos „Priamoj“ eteryje (03 22) atsakydamas į klausimą, kodėl jos šalis stovi skersai gerklės vengrams, priminė Austrijos-Vengrijos imperijos paveldą. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijjai žlugus ir buvus padalintai, nemaža dalis vengrų liko gyventi Kroatijoje, Transilvanijoje, Slovakijoje, taip pat ir dabartinėje Vakarų Ukrainoje. Pasak J.Zerkal, tas „išbarstytas“ užsienio diasporų paveldas tebeskauda. Beje, tarkime, Slovakijoje Budapeštas elgiasi dar kategoriškiau – reikalauja vietos vengrams autonomijos ir švietimo vien vengrų kalba. Vengrijos istorija iš tiesų paini, jos užsienio politikos „vingius“ galima nurašyti šiai aplinkybei, iš kitos pusės, o kurios vidurio ir rytų Europos valstybės istorija paprasta? Vis dėlto ciniška taikyti ultimatumų kalbą likimo broliams, ypač tai pasakytina apie Ukrainą.
Tiesa, ant dviejų „geopolitinių kėdžių“ sėdėti kuo toliau, tuo sudėtingiau. Solidarizuodamiesi su Vakarais po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo kilusiame diplomatiniame kare vengrai vis dėlto išsiuntė vieną rusų diplomatą. Kaip tik šiomis dienomis Vengrija gydymui priėmė tris kare su rusų samdiniais rytų Ukrainoje sužeistus ukrainiečių karius.
Rinkimai Vengrijoje. EPA – ELTA nuotr.
Apibendrinant tinka priminti kita intencija pasakytą rusų opozicinio politiko Levo Šlosbergo pastabą („Svoboda“ 04 05), jog bet koks valstybės modelis, kurį kurpia ir toliau kurps V.Putinas, laisvės aspektą ignoruos, nors būtent ji judina pasaulį. Esama politinių lyderių, kurie net refleksų lygyje nepriima laisvės. Neprimena nieko, tarkime, iš populistų stovyklos, nesvarbu kur, Vengrijoje. Lenkijoje ar populizmo kryptimi ypač regimai „nepažengusioje“ (belieka viltis – nepažengsiančioje) Lietuvoje? Pasirodo, yra tokia rytų bei vidurio europietiška „kompromiso“ versija – griežtai populistiški, tačiau vis dar demokratiniai režimai. O juk dabartinis pasaulis kečiasi, galima sakyti, gniaužiančiu kvapą tempu, ir „konservuoti“ bet kokią reikalų padėtį interneto socialinių tinklų epochoje nerealu. Įdomu, supranta tą populistai ar ne? Tikriausia bent iš dalies taip, nes populizmą galima laikyti ir geopolitiniu prekės ženklu, kurį ponas V.Orbanas paprasčiausiai parduoda, jo politinė intuicija nujaučia jo paklausą Vengrijoje.
Na, ir moralas – balandžio 9-osios rytą ėmė aiškėti, jog intuicija Vengrijos premjero nepavedė, jau akivaizdu, kad jo partija parlamente turės ryškią, gal net vėl konstitucinę daugumą. Yra toks dalykas kaip visuomenės savisaugos instinktas, Vengrijos atveju gana sudėtinga pasakyti, ar toliaregiškas sprendimas vėl suteikti beveik neribotus įgaliojimus populistams laikais, kai kaip niekad ryški (ir jau akivaizdžiai konfrontacinė) skirtis tarp laisvojo ir nelaisvojo pasaulių. Belieka kartoti banalybę – parodys laikas. Trumpoje kalboje vidurnaktį pradėjus ryškėti rinkimų rezultatui V.Orbanas mįslingai išsitarė, jog dabar valdžios partijai būtų išmintinga elgtis kukliai. Nujaučia politinės konjunktūros pokyčius? Sunku pasakyti.
Teksto pradžioje buvo paminėti lietuviški populistai (ar kandidatai į tokius) vengriškiems kraštutinumams nesiryžta, vis dėlto vengrų pamoka mūsų šaliai aktuali jau labai apžvelgiamoje ateityje vyksiančių rinkimų akivaizdoje.
Gruodžio 24-ąją Sergejus Lavrovas interviu Kipro laikraščiui „Simerini“ pareiškė tikįs, kad Europos Sąjunga (ES) liausis klausytis nuomonės negausios, bet agresyvios grupės „šalių-rusofobių“, esą Amerikos spaudimu ES priimtos sankcijos prieš Rusiją kenkia konstruktyviems dvišaliams ryšiams.
Rusijos užsienio reikalų ministras pagyrė Nikoziją kaip santykių normalizavimo iniciatorę (pasak žiniasklaidos, apie dialogo atstatymą per susitikimą Maskvoje spalį kalbėjosi prezidentas V.Putinas bei jo Kirpo kolega Nicosas Anastasiadesas). Primintina, kad paskutinį kartą ES sankcijas Maskvai dėl agresijos prieš Ukrainą pratęsė gruodžio 14-ąją.
Kaip tyčia, tą pačią dieną dienraštis „The Guardian“ informavo apie JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) lapkritį iš Kipro centrinio banko užprašytos informacijos apie 2017 metais likviduotą Kipro banką FBME (anksčiau – „Federal Bank of the Middle East“) dėl įtarimų pinigų plovimu. Pasak tyrėjų, tarp banko klientų buvo ir turtingi rusai su politiškai „jautriais“ ryšiais, tarkime, kuriems taikomoms ar gresia sankcijos dėl Kremliaus politikos kaimynių (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos) atžvilgiu.
Dienraščio dispozicijoje atsidūrė 2014 metais sudaryta Kipro centrinio banko vidaus ataskaita, pasak kurios, maždaug pusę visų klientų sudarė rusai, tarp kurių V.Putino aplinkos atstovas Vladimiras Smirnovas bei partijos „Vieningoji Rusija“ funkcionierius Alkesandras Šiškinas.
Pasak „The Guardian“, FTB užklausimas sietas ir su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamu tyrimu dėl kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais. Ir JAV finansų ministerija 2014-aisiais įvardijo šį banką kaip svarbią „pinigų plovyklos“ instituciją, apkaltinusi jį tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo finansavimu. Centrinis FBME biuras buvo įsikūręs Tanzanijoje, bet 90 proc. operacijų bankas vykdė per Kipro filialą.
Jau sausio 3 dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas McMasteris interviu „Amerikos balsui“ pareiškė, jog Maskva kišosi į paskutinius rinkimus Prancūzijoje, referendumą dėl Katalonijos statuso Ispanijoje, mėgino provokuoti neramumus Juodkalnijoje, demonstruoja aktyvumą Meksikoje artėjant gegužę vyksiantiems parlamento rinkimams. Ir apibendrino, kad Kremliaus dievagojimusi neprisidėjus prie šių bei kitų konfliktų niekas nebetiki.
Rusijos valdantis elitas net veikia prieš savo šalies interesus (sankcijos prieš šią šalį vienos griežčiausių pasaulyje), kad tik pakenktų Amerikai bei jos sąjungininkėms Europoje. Sausio 8 dieną naujienų agentūra „Reuters“ citavo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovą Mikeą Pompeo, televizijos kanalo CBS eteryje pareiškusį, jog Maskva bei kai kurios kitos šalys jau mėgina veikti šį rudenį vyksiančius tarpinius rinkimus į Amerikos kongresą. Ir pridūrė, kad Maskva Vakarų demokratijos destabilizavimo kampaniją pradėjo seniai ir ją tęsia.
Tą, kas išdėstyta, galima laikyti gal ir kiek per išsamia įžanga situacijos, kuri šiaip jau konstatuota senokai. Suprantama, kad tarptautines sutartis laužanti bei kaimynių teritorinį suverenumą ignoruojanti Maskva graibstosi bet kokios galimybės, mėgindama ir destabilizuoti oponentus (jos nuomone) iš Laisvojo pasaulio, ir pralaužti izoliaciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) demokratijos bei žmogaus teisių biuras sausio pradžioje paskelbė tikrai nesiųsiąs stebėtojų į Rusijos aneksuotą Krymą per kovo 18-ąją (pusiasalio aneksijos metines) vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus. Pernai ES, ESBO bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja ignoravo Kryme surengtus rinkimus į Rusijos dūmą.
Šiaip konfrontacijos linija nesikeičia, pasak prancūzų analitikės Tatjanos Kastuevos-Jean, pagrindinis Kremliaus tikslas santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis (tenka pasikartoti – šiame etape Ukraina, Gruzija, Moldova) išlieka tas pats – neleisti jų į NATO bei ES. Be abejo, primintina, kad tai šalys, dėl Maskvos politikos patyrusios teritorinių nuostolių. Po 2008 metų karo Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis, nors tarptautinė bendruomenė šiuos regionus laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.
Beje, pasak „The Independent“, praėjusių metų liepą Kremliaus pajėgos Šiaurės Osetijoje vienašališkai perkėlė pasienį žymintį ženklą keliais šimtais metrų į okupuotos Gruzijos teritorijos pusę, ir tai ne pirmas toks precedentas. Šįkart „mini aneksija“ įvyko prieš Donaldo Trumpo ir V.Putino susitikimą Hamburge G-20 suvažiavimo metu. Apie Maskvos įvykdytą Krymo okupaciją bei aneksiją ir tebesitęsiantį kruviną konfliktą Ukrainos rytuose turbūt priminti neverta. Dėl Moldovos primintinas buvusio šios respublikos parlamentaro, Moldovos politologų asociacijos prezidento Oazu Nantojaus liudijimas, jog naudojantis rusų okupuota Padniestre Moldovoje būta tiesioginių bandymų inicijuoti projektus, panašiusį Kremliaus pradėtą (ir Ukrainoje įstrigusį) vadinamosios Novorusijos planą.
Tiesa, ir ES diplomatai pripažįsta, kad aneksuotame Kryme rinkimus kovo 18-ąją vis dėlto stebės kelios dešimtys Kremliui simpatizuojančių ekspertų bei parlamentų deputatų iš tokių ES narių kaip Austrija, Italija, Prancūzija, Čekija, Kipras bei kai kurių kitų. Siekiant bet kuria kaina skaldyti bei destabilizuoti Vakarus, kaip rodo praėjusių metų geopolitinės peripetijos, tinkamas ėjimas yra verbuoti tuose pačiuose Vakaruose sąjungininkus, ypač dėl išaugusių įtampų ir baimių tarp tų pačių vakariečių. Nėra beveik jokio pagrindo abejoti, kad Europos gyvenimą ir šiemet regimai veiks politinis populizmas, kurį maitina pabėgėlių antplūdžio į Senąjį Žemyną baimė, vis dar trapi ekonominė situacija, euroskepticizmas, na, ir banali ksenofobija.
Taigi kas tie herojai, viešojoje erdvėje įvardijami kaip „suprantantys V. Putiną“? Jų reiškinys nenaujas – per pastaruosius 20 metų dešiniosios populistinės partijos augino savo įtaką ir dabar atstovaujamos 20-yje šalių, ES narių, parlamentų. Vienas ryškiausių „supratėjų“ buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra didelis V. Putino draugas, vadovauja rusų valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir nuosekliai lobuoja Maskvos interesus. Be abejo, turi prognozuojamai neigiamą nuomonę Maskvai taikomų sankcijų dėl Krymo klausimu.
Gruodžio 16-ąją Europos dešinieji populistai surengė savo frakcijos Europos Parlamente (EP) „Nacijų bei laisvių Europa“ (tiesa, mažiausios EP) kongresą Čekijos sostinėje Prahoje, kuriame eilinį kartą pasisakė prieš imigraciją bei, jų vertinimu, neišvengiamą ES projekto žlugimą – kaip pareiškė Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen, Briuselis kelia grėsmę nacionalinėms valstybėms.
Nyderlandų Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas pagyrė Čekiją, Vengriją bei Lenkiją už atsisakymą priimti pabėgėlius (EK už tai joms iškėlė ieškinį Europos teisme). Japonų kilmės čekų nacionalistas, partijos „Laisvė bei tiesioginė demokratija“ lyderis pramonininkas Tomio Okamura kalbėjo apie musulmonų Europos kolonizacijos grėsmę. Beje, T. Okamuros „regimumas“ kongrese paaiškina, kodėl jo vieta pasirinkta Čekijos sostinė – po spalį įvykusių rinkimų šio pramonininko partija turi 22 iš 200 vietų parlamente.
Pasak EP užsakytos apklausos, trečdalis čekų neigiamai vertina šalies narystę ES, ir tai prasčiausias rodiklis tarp visų 27 Bendrijos šalių narių. Tiesa, vokiečių populistų flagmanės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) atstovai kongrese nedalyvavo, galbūt dėl organizacinių bėdų – EP frakcijos „Nacijų bei laisvių Europa“ narys Marcusas Pretzellis su žmona Frauke Petry, buvusia viena AFD steigėjų bei lydere, praėjusių metų rugsėjį paliko partiją.
„Nacionalinio fronto“ lyderė gera žinia Europai pavadino faktą, kad Austrijoje valdančiąją koaliciją po praėjusį spalį įvykusių rinkimų suformavo konservatyvi Liaudies partija (OeVP) bei dešinieji populistai iš Laisvės partijos (FPO). Dešiniųjų populistų iškilimas Austrijoje – beveik išskirtinis reiškinys visoje ES. Nors koalicinės vyriausybės priesaikos ceremoniją sostinėje Vienoje lydėjo gatvės protestai, vis dėlto ypatingo rūpesčio dėl koalicijos sudėties austrai neišgyvena, taigi galima sakyti, jog prie kraštutinių nacionalistų jau priprato.
FPO atstovaujama nemažoje dalyje regioninių (žemių) parlamentų, jos atstovai du kartus, 1980 ir 2000 metais, dirbo federalinėje vyriausybėje, dar prieš metus ši partija pirmavo visuomenės nuomonės apklausose. Beje, ES šalys narės 2000-aisiais nesėkmingai mėgino taikyti sankcijas į kraštutinę dešinę kryptelėjusiai Austrijai.
Austrijos vicekancleris bei FPO lyderis Heinzas – Christianas Strachė atvirai deklaruoja savo nacionalizmą, giria Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimą iš ES ir skelbia toliau bendradarbiausiąs su „Nacionaliniu frontu“ EP frakcijoje.
H. Ch. Strachė lankėsi Maskvoje, kai jo vadovaujama partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su V.Putino „Vieningąja Rusija“. Praėjusį rugsėjį būsimasis vicekancleris pareiškė, jog vertinant iš realistinės politikos Krymas yra Rusijos dalis, todėl sankcijos Maskvai galų gale bus atšauktos. Iškart po kraštutinių dešiniųjų sėkmės rinkimuose Austrijoje Rusijos dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas juos įvertino kaip blaivesnio požiūrio į Rusiją pergale.
Austrijos premjero OeVP lyderio 31-čio Sebasatiano Kurzo laukia nelengvas uždavinys „ganyti“ koalicijos partnerius tokiu būdu, kad jų radikalizmo želmenėliai dar labiau nesuvešėtų. Kol kas pasiekta tiek, kad derybose dėl koalicijoje išsiderėta, jog referendumo dėl Austrijos išstojimo iš ES nebus. Vakarų europiečiams jau dabar nerimą kelia galimybė Vienai pritapti prie Vyšegrado ketvertuko Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bei kartu lošti nacionalizmo korta. Bet kuriuo atveju viešojoje erdvėje beveik neabejojama, kad Austrija FPO įtakoje glaudins santykius su Maskva.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, jog reikšmingos dalies ES šalių piliečiai laiko beveik normalia praktika, kai dešinieji nacionalistai bei populistai rinkimuose pelno daugumą kaip kad Lenkijoje ar Vengrijoje, yra atstovaujami nacionaliniuose parlamentuose, arba dirba vyriausybėse (Graikija, Slovakija, Čekija, Belgija, Bulgarija, Suomija). Dešinieji populistai svariai prisidėjo prie JK išstojimo iš ES, Prancūzijoje M. Le Pen sugebėjo prasiveržti į prezidento rinkimų antrą turą, rugsėjį AFD rinkimuose į Bundestagą sugebėjo pelnyti trečią vietą. Šie bei kiti faktai jau veikia ES politiką ir neabejotinai turės pasekmių ES projektui ateityje.
Be abejo, Europos kraštutiniai dešinieji (beje, ne tik) prie Maskvos linksta ne tik dėl ideologinių sumetimų, Rusijos prezidento asmeninės sugestijos, bet ir labai žemiškų argumentų. Apie tą savotišką vertybinį kokteilį – kitame V.Putino „supratėjų“ ciklo tekste.
Viena žinomiausių Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ („Front National“, FN) asmenybių paskelbė paliekanti partiją, informuoja BBC.
Florijanas Filipo (Florian Philippot) buvo dešinioji partijos lyderės Marin Le Pen (Marine Le Pen) ranka per šiųmečius prezidento rinkimus, kurie baigėsi politikės nesėkme – ji buvo sutriuškinta Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron).
Be to, F. Filipo buvo žmogus, FN dėmesį nuo imigracijos nukreipęs prie globalizacijos poveikio darbininkams. Tačiau jis neretai buvo kaltinamas, kad dėl tokio žingsnio partija neteko dalies savo elektorato.
Politikas, kuris neslepia esąs homoseksualus, buvo tapęs simboliu fakto, kad partija, jai vadovaujant M. Le Pen, pradėjo priimti liberalias socialines vertybes.
Tačiau FN kilus konfliktui dėl prastesnio nei tikėtasi pasirodymo rinkimuose, trečiadienį M. Le Pen paskelbė, kad F. Filipo lieka partijos viceprezidentu, tačiau nuo šiol nebebus atsakingas už jos strategiją ir komunikaciją.
Į tai reaguodamas ketvirtadienį televizijos „France 2“ eteryje F. Filipo pareiškė: „Klausykite, man nepatinka, kai iš manęs šaiposi. Man niekada nepatiko neturėti ką veikti, todėl, žinoma, aš traukiuosi iš „Nacionalinio fronto.“
Šeštadienį mirė ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro. Iš pirmo žvilgsnio, pusę amžiaus nedemokratiškai ją valdęs ir oponentus į kalėjimus sodindavęs žmogus nusipelno būti vadinamas diktatoriumi ir tironu.
Tačiau kai kam jis – didvyris.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Štai Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris, dar pernai pavadinęs diktatoriumi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, pareiškė, kad „mirus Fideliui Castro, pasaulis prarado žmogų, kuris daugeliui buvo herojus“.
Perversmu į valdžią atėjęs ir pusšimtį metų geležiniu kumščiu ją valdęs F. Castro – herojus, o demokratiškai išrinktas Vengrijos premjeras – diktatorius? Labai savotiškas demokratijos suvokimas. Dar blogiau – po tokių šio eurofederalisto pareiškimų imi labai gerai suvokti, kodėl nebesulauksi tos dienos, kai Vakarų Europoje komunistinių režimų nusikaltimai bus sulyginti su nacistiniais nusikaltimais.
Tuo tarpu „demokratijos priešu“ ir „Putinu draugeliu“ liberalių pažiūrų nuolat pravardžiuojamas išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nevyniodamas žodžių į vatą, buvo vienas iš tų nedaugelio pasaulio lyderių, kurie F. Castro pavadino tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų – brutaliu diktatoriumi. D. Trumpas žino kas yra komunizmas. O mums belieka jam padėti išsiaiškinti, kad dabartinis Vladimiro Putino režimas ne taip jau ir yra nutolęs nuo SSRS politinės trajektorijos.
Tačiau šilti žodžiai velioniui Kubos diktatoriui – ne vienintelis dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai. Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę.
Kiek netikėtai, bet pritariančių balsų atsirado ir Lietuvoje. O juk tai sena eurokontinentalistų, norinčių nukarpyti transatlantinius ryšius su JAV, vis dar niekaip neįgyvendinta svajonė. Savarankiška ES karinė struktūra gali imti dubliuoti NATO ir taip išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. O tai jau prieštarautų gyvybiniams Lietuvos saugumo interesams ir visiškai atitiktų Kremliaus interesą įkalti pleištą tarp JAV ir Europos.
Deja, bet eurofederalistai ir toliau kartoja savo klaidas. Ką tik Europos federalistų sąjungos pirmininkas Europos Parlamento narys Elmaras Brokas ir jo kolegė Mercedes Bresso parengė rezoliuciją, kuria siekiama sukurti bendrą Europos vyriausybę, faktiškai apribojant nacionalinių vyriausybių galias ir dar daugiau jų suteikiant europinėms institucijoms.
Reikėtų priminti, kad britus į pasitraukimą iš ES nuvedusios N. Farage‘o vadovautos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumas nuolat didėjo kaip didelės dalies britų atsakas į bandymus federalizuoti Europos Sąjungą. Logika paprasta: kuo daugiau kalbų apie poreikį paversti ES supervalstybe, tuo populiaresni euroskeptikai. Juk jau ne vienerius metus stebime, kaip Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, stiprėja radikaliai euroskeptiškos partijos, pasisakančios prieš narystę ES.
Paradoksalu, bet tokios iniciatyvos naudingos yra būtent V. Putino Rusijai. Žinant, kad daugelis vadinamųjų radikalų, tokių kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, garsėja draugiškumu V. Putinui, galiausiai nutiks taip, kad dėl perdėto noro dar labiau federalizuoti Europą daugelyje jos šalių prorusiškos partijos taps dominuojančiomis. Ir tada, nesunku nuspėti, ES bus pasmerkta žlugimui, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – geopolitinei nežiniai.
Be to, eurofederalistai mėgsta inicijuoti ir vėliau kokius metus aptarinėti visiškai mažareikšmes ir nieko nesprendžiančias iniciatyvas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – siūlymas, kad rinkimuose į Europos Parlamentą būtų balsuojama už europinių partijų, apimančių visas ES nares, sąrašus. Tai turėtų pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, kai kiekvienoje šalyje renkamasi iš nacionalinių politinių jėgų pateiktų sąrašų. Ar tokia reforma prisidėtų prie šiandieninių egzistencinių ES valstybių narių problemų sprendimo?
Jeigu siekiame tikros, o ne fasadinės ES vienybės, reikia galvoti ne apie politinių partijų funkcijų perleidimą pan-europinėms partijoms, o apie didesnį valstybių narių gynybos finansavimą ir naštos su JAV pasidalijimą, tvarios europietiškos tapatybės ramsčius, bendros Europos saugumo kultūros puoselėjimą.
Lietuvai reikia transatlantinės Europos su bendra energetine ir transporto infrastruktūra, efektyviai veikiančia vieninga rinka, bet kartu tai turi būti tokia ES, kuri gerbia valstybių narių nepriklausomybę ir tradicijas. Būtent tai ir yra mūsų Europos politikos sėkmės formulė.
„Prancūzija pasirinko gėdą. Lyg ir nukenksminta kraštutinė dešinioji partija „Nacionalinis frontas“, kuriai vadovauja neva tai nekelianti pavojaus Marin Le Pen, pasisakanti prieš Europos Sąjungą ir besilaikanti antiimigrantinės pozicijos, mikliai aplenkė rinkimuose į Europos Parlamentą ir valdančiuosius socialistus, ir opozicionierius – golistus“, – komentuoja rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Džonas Vinokuras.
Pasak Barako Obamos, Kremlius įstrigo praeityje, atsidūrė šaltojo karo laikų, o gal net XIX amžiaus mąstymo spąstuose. Jeigu deramai įsižiūrėsime į Kremliaus veiksmus per Ukrainos krizę, tai pamatysime gana artimą XIX amžiui mąstymo būdą…
Bet gal tai Vakarai įstrigo praeityje, o Kremlius, įkvėptas niūrios, griaunančios globalizavimo traktuotės, išsiveržė į geopolitinį avangardą? Šiuos klausimus kelia Piotras Pomerancevas laikraštyje Foreign Policy.
Jo nuomone, Kremliaus elgsenos Rytų Ukrainoje modelis turi bendrų bruožų su „nelinijinio karo“ koncepcija, aprašyta viename Natano Dubovickio (tai „vieno iš artimiausių Putino politinių patarėjų“ Vladislavo Surkovo slapyvardis, nurodo Pomerancevas) apsakymų.
Ankstų sausio 24-osios, antradienio, rytą maždaug trys dešimtys kaukėtų ir ginkluotų smogikų bandė užpulti grupę jaunuolių šalia Sorbonos universiteto Paryžiuje. Užpultieji priklauso judėjimui „Jaunimas su Marin“ ir buvo atvykę prie universiteto platinti lankstinukų, kuriuose pristatoma Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen.
Nors jauniesiems tautininkams pavyko išvengti jiems skirtos pasalos, tačiau stipriais smūgiais į šonkaulius ir pakaušį buvo stipriai sužalotas judėjimo lyderis Žuljenas Rošedi (Rochedy), bandęs nuraminti užpuolikus.
