„Nemunas“- geriausias užsienio lietuvių mėgėjų meno kolektyvas
Argentinos lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Nemunas“ buvo paskelbtas laureatu, kaip geriausias užsienio lietuvių mėgėjų meno kolektyvas.
Nominantus ir laureatą tvirtina „Aukso paukštė“ premijai gauti specialiai sudaryta komisija. Apdovanojimų skyrimo komisija yra patvirtinta Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus. Komisijoje taip pat dalyvauja ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai.
Didelė garbė, kad 2022 m. Argentinos Beriso lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Nemunas“ vadovaujamas Nicolas Cabrera Dulkė yra paskelbtas laureatu kaip geriausias užsienio kolektyvas už visą artistinę ir kultūrinę veiklą per 50 metų. Kolektyvas „Nemunas“, kuriam vadovauja Nicolas Cabrera Dulkė ir Amparo Cabrera Dulkė koncertavo daugelyje šokių festivalių, teatrų scenų ir televizijos studijose.
„Aukso paukštė” – „Nemunui”
Šokių Šventės Argentinoje “Ten, kur Nemunas banguoja” metu kolektyvo “Nemunas” vadovui Nikolui Cabrera Dulkei premiją įteikė Lietuvos Nacionalinio Kultūros Centro direktorius Saulius Liausa.
Per visą “Nemuno” gyvavimo istoriją, kolektyvui vadovavo: Alfredo Dulke (kolektyvo įkūrėjas), Ana Luján Gedzevičius, Analia Dulkė, Mario Alberto Leguizamon ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Įvyko daugiau kaip 700 pasirodymų po visą Argentiną, nemažai provincijose ir net Urugvajuje.
2000 metais „Nemunas“ dalyvavo XI Tautinių šokių šventėje Kanadoje, Toronte.
Tarp labiausiai įsimintinų švenčių buvo 2018 m. dalyvavimas Lietuvos šimtmečio Dainų šventėje „Vardan tos“ šokio dienoje. Atvykę nemuniečiai galėjo visą savaitę koncertuoti keliaujant po Lietuvą, pristatydami atskirą programą, kurioje ne tik lietuvių tautiniai šokiai, bet ir Tango bei Argentinos folkloras. „Nemunas“ aplankė Trakus, Kauną, Anykščius, Nidą, Panevėžį, Klaipėdą, Palangą, taip pat susitiko su Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansambliu „Nemunas“, Kultūros centro Panevėžio bendruomenių rūmų šokių kolektyvu „Grandinėlė“, Nidos KTIC „Agila” tautinių šokių kolektyvu”Kalnapušė.
Dar reikėtų priminti, kad „Aukso paukštė“ buvo apdovanoti užsienio lietuvių mėgėjų meno kolektyvai: 2008 m. Los Angeles (JAV) lietuvių tautinių šokių ansamblis „Spindulys“ (Vadovė Danguolė Razutytė-Varnienė) ir 2018 m. Čikagos (JAV) lietuvių tautinių šokių ansamblis „Grandis“ (Meno vadovai Dalia Bilaišytė-DeMuth, Gintaras Grinkevičius).
Nuotraukos: Nuotraukose buvę ir esami kolektyvo “Nemunas” vadovai: Nicolás Cabrera Dulkė, Amparo Cabrera Dulkė, Alfredo Dulkė, Mario Leguizamón, Ana Lujan Gedzevicius, Analía Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis.
Laivais rengs pasiplaukymus Nemune po Kauno apylinkes. Kauno m. sav. nuotr.
Nemuno salos akvatorija ruošiama pozityviems pokyčiams. Šalia „Žalgirio“ arenos upės vagos tvarkymo darbus pradėjusi Vidaus vandens kelių direkcija (VVKD) šio mėnesio pabaigoje numato įrengti prieplauką, prie kurios galės švartuotis pramoginiai ir keleiviniai laivai.
Kauniečius bei miesto svečius žadama plukdyti po Kauno apylinkes nuo miesto širdies iki pat Kulautuvos. Ir tai – tik dalis numatytų planų.
„Sutvarkyta Nemuno salos akvatorija ir įrengta prieplauka ateityje taps dar vienu traukos centru. Tai ypač svarbu mūsų turizmui. Kaunas – upių miestas, todėl artėjančių pokyčių laukiame ir jais džiaugiamės“, – sakė mero pavaduotojas Andrius Palionis.
Šį pavasarį, primena ELTA, VVKD pradėjo istorinį Nemuno tvarkymo projektą, kuriam tapus realybe, apie 225 km ilgio upės vagą reguliuos maždaug 500 pastatytų naujų bei atnaujintų esamų hidrotechnikos statinių – bunų. Projekto pabaiga numatyta 2023 metais.
Lygiagrečiai darbai prasidėjo šalia „Žalgirio“ arenos, kur darbuojasi VVKD žemsiurbė „Upyna“ ir ją aptarnaujantys laivai.
„Į viską žiūrime kompleksiškai. Kaunas, taip pat visa jo teritorija, kur teka Nemunas, mums yra prioritetas. Šių metų tikslas – maždaug 3 kilometrų sutvarkyta atkarpa nuo Nemuno salos iki santakos. Tada šioje teritorijoje bus galima pilnai vykdyti pramoginę ir keleivinę laivybą“, – patikina Vidaus vandens kelių direkcijos generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas.
Pasak jo, darbus Nemuno salos akvatorijoje planuojama užbaigti per artimiausias kelias savaites. Tada bus pastatyta prieplauka, prie kurios numatyta galimybė švartuotis minėtų paskirčių laivams.
„Veiksmus deriname su Kauno miesto savivaldybe. Vos išvalius akvatoriją, atsiras galimybė laivams ne tik apsisukti, bet ir prisišvartuoti prieplaukoje, kurią planuojame pastatyti šio mėnesio pabaigoje. Norime, kad Kauno gyventojai ir svečiai turėtų galimybę atplaukti į pačią miesto širdį. Tačiau turime ir daugiau naujienų – po Kauno apylinkes plukdys atnaujintas Vidaus vandens kelių direkcijos 100 vietų keleivinis laivas „Žalgiris“, kuris keliaus nuo Nemuno salos iki pat Kulautuvos“, – artimiausiomis naujienomis dalijosi V. Vinokurovas.
Jo teigimu, kitąmet Nemune darbai numatyti Kauno hidroelektrinės link. O būtent ten ilgiausią Lietuvos upę atkerta daugiau kaip 20 metrų aukščio užtvanka.
ELTA jau skelbė, kad kovo gale Kauno miesto vadovai inicijavo siūlymą imtis šliuzo ir žuvitakio projekto įgyvendinimo, apie ką kalbama jau ne vieną dešimtmetį. Tikima, kad įgyvendintas toks projektas paspartintų upeivystės atgaivinimą. Kad šliuzo įrengimas yra daugiau nei realus, neabejoja ir V. Vinokurovas. Jo teigimu, praeityje techniškai šis inžinerinis statinys buvo suprojektuotas.
„Kauno miesto iniciatyva idealiai atitinka mūsų planus. Nemuno atkarpą iki Kauno hidroelektrinės planuojame sutvarkyti per porą metų. Tada turėsime pilnai funkcionuojantį vandens kelią ir turėsime kalbėti apie šliuzo įrengimo darbus. Tai – daugiau nei realu“, – teigė V. Vinokurovas.
VVKD vadovas pridūrė, kad Europos Sąjungoje kasmet įrengiamas ne vienas ir ne du laivų šliuzai. Tokio projekto įgyvendinimui paprastai reikia nuo 50 iki 70 milijonų eurų. Būtent šio šliuzo kaina labai priklausys nuo aplinkosauginių reikalavimų dėl žuvų migracijos užtikrinimo poreikio, sudėtingos inžinerinės situacijos (kelias, geležinkelis).
Anot Savivaldybės administracijos atstovo Mindaugo Drąsučio, minėti atsakymai bus gauti tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, parengus projektinius pasiūlymus ir paskaičiavus kaštus.
Susitikimas dėl šokių šventės Argentinoje su Berisso miesto meru
Argentinos lietuvių draugijos „Nemunas“ valdybos atstovai šokių šventės Argentinoje reikalams susitiko su Beriso miesto savivaldybės meru Fabián Cagliardi, kuris mielai visus priėmė.
Šokių Šventė Argentinoje „Ten, kur Nemunas banguoja“ organizuojama šokių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ 50-mečio proga, įvyks 2021 m. gruodžio mėn. Beriso mieste, kuris oficialiai pripažintas imigrantų provincijos sostine. Posėdžio metu aptarėme organizacinius, logistikos klausimus. Beriso miesto savivaldybė bus viena iš pagrindinių šokių šventės rėmėjų.
Šventėje iš viso dalyvaus apie 500 šokėjų iš Lietuvos šokių kolektyvų, ansamblių bei iš visos Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos, JAV, Kanados.
Posėdyje dalyvavo dabartinis Argentinos lietuviu draugijos „Nemunas“ valdybos pirmininkas ir „Nemuno“ šokių kolektyvo įkūrėjas Alfredo Dulke, dabartinis lietuvių šokių grupės „Nemunas“ vadovas Nicolas Cabrera Dulke, Argentinos Lietuviu Jaunimo Sąjungos (ALJS) valdybos pirmininkė ir viena iš lietuvių kalbos kursų dėstytojų Malena Tanevitch Braziunas ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Plėtros ir tvarumo komisijos narys ir buvęs šokių grupės „Nemunas” vadovas Juan Ignacio Fourment Kalvelis.
Svarbu pažymėti, kad 2009 metais lietuvių draugijos „Nemunas“ šimtmečio proga Berise įvyko Pietų Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė, į kurią susirinko beveik 1000 išeivių. Draugija „Nemunas“ buvo viena iš Argentinos lietuvių tautinių šokių šventės 1985 m. organizatorių, tada į šventę susirinko 3000 žmonių.
Vaizdingame Nemuno posūkyje ir kelių upių bei upelių sandūroje įsikūręs nedidelis Užnemunės miestelis, daug kam juokingai skambančiu pavadinimu – Balbieriškis prieš daugiau kaip 500 metų buvo tik nedidelė sielininkų gyvenvietė, vadinta Hanusiškėmis. 1502 m. ji gavo Magdeburgo teises.
Bet sielininkams reikėjo ne tik maitintis, kažkur apsistoti, bet ir melstis. Tad apie 1520-uosius netoli buvusio pagonių alko buvo pastatyta pirmoji bažnytėlė, o tikinčiųjų apylinkei Romos popiežius suteikė parapijos įgaliojimus. Tad kasmet, per šv. Magdalenos atlaidus, antroje liepos pusėje, rengiama miestelio šventė.
Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500
Šiemet ji ypatinga: liepos 18-19 dienomis pažymimos Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios ir parapijos 500-osios metinės.
Nors šventinius renginius šįkart riboj apandemija, išskirtinis dėmesys bus skiriamas bažnyčios jubiliejui. Be eisenos per miestelį prie Maldos namų bus surengtas pučiamųjų koncertas, o bažnyčioje vyks knygos apie parapiją ir bažnyčią pristatymas. Šį solidų leidinį, kurį, remdamiesi daugiausiai kunigo Jono Reitelaičio, Krikštonių bažnyčios (Lazdijų raj.) klebono, 1957 m. paliktu 295 pslp. rankraščiu, sudarė grupė kraštiečių.
Kvietimas į šventę Balbieriškyje
Klebonas Remigijus Veprauskas sakė, kad knyga „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500“ yra gražus parapijiečių indėlis į permainingą bažnyčios istoriją ir penktosios šventyklos, pastatytos ir konsekruotos prieš dvejus metus vietoj sudegusios 2013 m. rugpjūčio naktį, atgimimą.
Kitą dieną, sekmadienį, vyks šv. Magdalenos atlaidai, šv. Mišios, šventoriuje bus pašventintas kryžius su po gaisro išlikusiu Nukryžiuotuoju, paskui aikštėje vyks Balbieriškio ir svečių saviveiklininkų koncertas.
Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) pirmųjų tyrimų atsakymus dėl Nemuno taršos ties Gardinu tikisi turėti antradienį.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad yra paimti mėginiai netoli Alytaus ir netoli Druskininkų. Įprastai tokio pobūdžio tyrimai dėl taikomų metodų atliekami maždaug iki 7 parų, bet stengiamės kuo greičiau duoti žmonėms atsakymus, tai patys pirmieji tam tikrų parametrų rezultatai bus rytoj į antrą dienos pusę“, – Eltai sakė AAA atstovė Lina Gaidžiūnaitė.
Jos teigimu, šie tyrimų atsakymai parodys, kokia yra paimto mėginio sudėtis, ar fiksuojama tarša.
Žuvinto biosferos rezervatas pirmadienį feisbuke pranešė, kad greičiausiai dėl cheminių medžiagų poveikio masiškai gaišta žuvys ir vėžiai ties Gardinu.
Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…
Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.
Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!
Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.
Džocharo Dudajevo knyga
Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.
Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.
Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?
Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.
Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?
Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.
Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…
Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.
Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.
Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.
Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.
Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.
Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.
Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.
Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.
———————————
Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.
Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.
Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.
Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.
Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.
Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…
—————————————
Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.
Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…
Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.
Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.
Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.
Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.
Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.
Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.
Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.
Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.
Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.
Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.
Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.
————————————–
Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.
Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.
Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.
Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.
Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.
Čečėnijos kalnuose
Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.
Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.
Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.
Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas.
Pirmadienį Vyriausybėje rengiamas pasitarimas dėl laivybos Nemunu atnaujinimo.
Atsakingi ministrai, merai ir verslo atstovai tarsis dėl veiksmų, kad ilgiausia šalies upė taptų atvira turistams bei krovininėms baržoms.
Kaip pranešime nurodė ministro pirmininko patarėjas Giedrius Surplys, Susisiekimo ministerija numato upės vagos gilinimo darbams skirti 30 mln. eurų, tačiau reikalinga strategija, kad investicijos atsipirktų.
Vyriausybė nurodo, kad sugrąžinus laivus į Nemuną, galima tikėtis didesnių turistų srautų, ekonomiškesnio krovinių gabenimo, menkesnio kelių apkrovimo ir nusidėvėjimo bei mažesnio poveikio aplinkai transporto sektoriuje.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) pirmininkas, Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentasRemigijus Lapinskas stebisiAplinkos ministerijos siūlymu po gaisro gesinimo Alytuje didžiuliuose rūsiuose subėgusį užterštą vandenį praleisti pro „Dzūkijos vandenų“ nuotekų valymo įrenginius ir išleisti į Nemuną.
„Dėl to fakto, kad paleidus nuo taršos net juodą vandenį per biologinius valymo įrengimus bus užmuštos nuotekas valančios bakterijos ir tie įrengimai ne tik neišvalys šio užteršto vandens, bet ir bus sugadinti, tiesiog užmerkia akis. Vadinasi, ne tik užterštas gaisro gesinimo vanduo, bet ir visos miesto nevalytos nuotekos padės tekėti į Nemuną“, – perspėja LŽP pirmininkas.
Jo teigimu, vanduo, kuriuo buvo gesinamos degančios padangos, susikaupė pastato rūsiuose ir pradėjo sunktis, pamažu teka į gruntinius vandenis. Skaičiuojama, kad avarijos metu į Nemuną jau ištekėjo apie 145 tūkst. kubinių metrų nevalyto vandens. Rūsiuose per parą vanduo nusėda maždaug 8 cm.
„Laikas spaudžia. Ministerijoje gūžčiojama pečiais, bet juk visada geriausia atsakomybę perleisti kitiems, šiuo atveju Alytaus ekstremalių situacijų komisijai, kuri ir turi tarti galutinį žodį išgirdusi tokią rekomendaciją „iš viršaus“.
Aplinkos ministras aiškina esą tyrimai padaryti, nieko tragiško nėra, gaisro gesinimo vandenyje tik cinkas viršija normas. Tačiau ar tikrai? Nereikia būti specialistu, kad suprastum, jog jei nuo pajuodusio vandens, kaip teigia Alytaus meras, sklinda galvą svaiginantis kvapas, vanduo yra tikrai pavojingai užterštas. Tai pavojinga, greičiausiai – toksinė atlieka, kurią privalu tvarkyti pagal tokioms atliekoms keliamus reikalavimus, o ne naudotis pigiausiai kainuojančia išeitimi“, – sako R.Lapinskas.
LŽP pirmininkas klausia, kodėl vis dar palikta šią situaciją spręsti vien Alytaus ekstremalių situacijų komisijai, kodėl šios situacijos neperima neperima aukščiausiasis lygmuo, darydamas išvadą, kad visa šios istorijos eiga tik patvirtina, kad Lietuva nėra pasirengusi tokio masto ekologinėms nelaimėms.
Koncertuoja „Nemunas”. Pablo Cabrera foto.Įspūdingi „Nemuno” šokiai. Pablo Cabrera nuotr.
Argentinos lietuvių tautinių šokių ansamblis „Nemunas” iš Berisso miesto koncertavo La Platos miesto municipaliniame „Coliseo Podestá” teatre, kur buvo švenčiama Tarptautinė šokio diena.
Renginyje dalyvavo iš viso 130 šokėjų, kurie atstovavo įvarius šokių stilius. Aukšto lygio Tango, šiuolaikinis šokis, Argentinos folkloras, operos ir baleto teatro baleto trupė bei baltarusių šokių ansamblis.
„Coliseo Podestá” teatras yra vienas iš svarbiausių teatrų Pietų Amerikoje, kur telpa 1065 žiūrovių. Buvo pastatytas 1886 m. ir 1986 m. buvo paskelbtas La Platos miesto savivaldybės kultūros paveldu, 1987 m. Buenos Aires provincijos vyriausybės kulturos paveldu. Per teatro istoriją koncertavo garūs artistai – Remete Lacconi, Margarita Xirgu, Marian Anderson, Arthur Rubinstein, Lola Membrives ir kiti.
Apie lietuvių grupę – šiuo metu jaunimo ansamblyje „Nemunas“ yra 50 šokėjų nuo 13 iki 25 metų. Ansambliui vadovauja Analia Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Šiuo metu šis kolektyvas yra didžiausias lietuvių šokių ansamblis Pietų Amerikoje. Šokių kolektyvas „Nemunas” dalyvaus Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos…“.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.
Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.
Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.
Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.
Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.
Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.
Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.
Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.
Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.
Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.
Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.
Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos
Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.
Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.
Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…
Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.
x x x
Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.
x x x
Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.
x x x
Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.
Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.
Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau: karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.
Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.
Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.
Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.
Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:
Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…
x x x
Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.
x x x
Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.
Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).
Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).
Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.
x x x
Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.
…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).
Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.
Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:
O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:
Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!
Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!
Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.
(Lietuvių jaunimo tautinių šokių ansamblis „Nemunas“ švenčia 45-ąjį gimtadienį)
Gruodžio 11 d. La Platos mieste (Argentina), „Operos” teatro salėje, Argentinos šokių grupių „Nemunas” ir „Skaidra” 45-ojo jubiliejaus proga vyko Šokių festivalis, kuris vadinosi – „Protėvių žemė: nuo aušros iki saulėlydžio”, į kurį susirinko daugiau nei 300 žmonių.
Šventėje koncertavo šio įspūdingo festivalio organizatorius – jaunimo ansamblis „Nemunas“ ir lietuvių vaikų šokių grupė „Skaidra“, lietuvių jaunimo šokėjų grupė „Nemunas“, lietuvių senjorų šokėjų grupė „Griaustinis“ ir lietuvių veteranų šokėjų grupė „Pipiras“ su muzikos grupe, kuri grojo gyvai.
Dar specialiai ta proga atvyko iš Lietuvos Panevėžio bendruomenių rūmų jaunimo šokių ansamblis „Grandinėlė”, kuris atvažiavo į Argentiną antrą kartą, pirmasis buvo 2009 m., Pietų Amerikos Lietuvių Šokių Šventės „Nemuno” draugijos šimtmečio minėjime.
Per programą „Protėvių žemė: nuo aušros iki saulėlydžio” buvo vaidinama pasaka, kurioje vaizduojama viena diena Lietuvos kaimuose, kaip žmonės dirbdavo nuo saulėtekio, kai moteris eidavo pasitikti saulės. Vėliau šoko visus darbo šokius, pvz., Malūnas, Aštuonytis, o po jų – bendravimo šokius. Po jaunųjų susipažinimo buvo vestuvių ceremonija (apie Rezginėlę ir Papleštauodegį), o tuomet pristatė šventinius šokius, tokius kaip Alučio puota ir Polka opa opa.
Spektaklio pabaigoje scenoje 50 šokėjų sušoko dvylika šokių, tarp kurių buvo ir garsioji Šventinė polka. „Nemuno” muzikos grupė, kuri nuo šiol nuolat koncertuos kartu su „Nemunu”, žiūrovus nudžiugino grodama gyvai. Pabaigoje muzikos grupė grojo Paskutinį suktinį ir Paskutinę polką.
Šiuo metu jaunimo ansamblyje „Nemunas“ yra 50 šokėjų, nuo 13 iki 25 metų. Ansambliui vadovauja Analia Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Šiuo metu šis kolektyvas yra didžiausias lietuvių šokių ansamblis Pietų Amerikoje. „Nemuno” draugijos veikloje dar yra vaikų ansamblis „Skaidra” ir veteranų ansamblis „Pipiras”.
„Nemuno” ansamblis koncertuoja įvairiuose šokių festivaliuose, Argentinos ir Urugvajaus miestuose. 2000 metais lietuvių jaunimo tautinių šokių ansamblis „Nemunas“ dalyvavo šokių šventėje Toronte (Kanada) ir planuoja dalyvauti kitoje šokių šventėje Lietuvoje 2018 m.
„Nemuno” lietuvių draugijos vardu noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvių fondui (LF. Lithuanian Foundation) ir Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentui už paramą jubiliejaus proga.
2016 m. vasario 13 d., artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, La Platoje koncertavo Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“. Koncertą organizavo Argentinos lietuvių kultūros draugijos „Mindaugas” ir „Nemunas” bei lietuviška radijo valandėlė „Ecos de Lituania”.
Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.
Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.
Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…
Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija ,,Nemunas” paminėjo savo 104-ąsias gyvavimo metines. Ši lietuviškoji draugija yra seniausia Pietų Amerikoje lyginant su kitų tautų draugijomis Berisso mieste. Argentinos lietuvių draugija ,,Nemunas” buvo įkurta 1909 metais.
Šventė surengta draugijos patalpose, Berisso mieste, į kur susirinko per 200 žmonių. Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenė išrinko savo karalienę, kuri atstovaus visaii bendruomenei ,,Imigrantų” šventėje bei mugėje.
Ilgiausių metų
Šventės pradžioje, prieš sveikinimus ir vakarienę, buvo iškeltos Argentinos ir Lietuvos valstybinės vėliavos, giedojami Argentinos bei Lietuvos himnai.
Iškilmingą šventės pradžios žodį tarė Guillermo Di Giácomo – Berisso miesto savivaldybės sekretorius, kuris maloniai pasveikino visus susirinkusius, palinkėjo sėkmės ir darbingo jubiliejaus.
Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija ,,Nemunas” paminėjo savo 104-ąsias gyvavimo metines. Ši lietuviškoji draugija yra seniausia Pietų Amerikoje lyginant su kitų tautų draugijomis Berisso mieste. Argentinos lietuvių draugija ,,Nemunas” buvo įkurta 1909 metais.
Šventė surengta draugijos patalpose, Berisso mieste, į kur susirinko per 200 žmonių. Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenė išrinko savo karalienę, kuri atstovaus visaii bendruomenei ,,Imigrantų” šventėje bei mugėje.
Ilgiausių metų
Šventės pradžioje, prieš sveikinimus ir vakarienę, buvo iškeltos Argentinos ir Lietuvos valstybinės vėliavos, giedojami Argentinos bei Lietuvos himnai.
Iškilmingą šventės pradžios žodį tarė Guillermo Di Giácomo – Berisso miesto savivaldybės sekretorius, kuris maloniai pasveikino visus susirinkusius, palinkėjo sėkmės ir darbingo jubiliejaus.
Žodį tarė: Argentinos lietuvių bendruomenės (ALB-ALOST) ir Susivienijimo Lietuvių Argentinoje (SLA) vardu Jorge Brazaitis, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos narys ir lietuviškos radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Argentinos Lietuvių Centro atstovė Marta Pilka, Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijos „Mindaugas” valdybos sekretorė Juana Trinskis, Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenės karalienė, Karen Balchunas (Balčiūnaitė) ir vaikų karalienė Lourdes Contreras Chizas Guntulis (Čižaitė Guntulytė). Berisso miesto Imigrantų organizacijų sąjungos atstovė (AEE) Rosana Bajcic ir Berisso miesto darbuotojų sindikato generalinis direktorius Alfredo Dulkė.
Atvyko svečiai iš Tandil miesto „Laisva Lietuva” grupės atstovė Selene Bañiles ir Lietuvių Kultūros draugijos atstovas Sergio Velo iš Urugvajaus.
Lietuvių draugiją „Nemunas” sveikino Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų viceministras Neris Germanas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė Danguolė Navickas, Lietuvos vyskupų konferencijos delegato užsienio lietuvių sielovados reikalams, PLB Valdybos Sielovados reikalų komisijos pirmininkas prelatas Edmundas Putrimas.
Šventę pradėjo ir savo pasirodymu džiugino vaikų šokių grupė „Skaidra”, kuriai vadovauja Romina Fourment Kalvelis (Kalvelytė) ir Alejandra Pumar Žebrauskas (Žebrauskaitė). Šita grupė buvo įkurta 1971 metais, o joje šoka daugiau nei 20 vaikų nuo 3 iki 12 metų. Su džiaugsmu ir dideliu entuziazmu vaikai atliko savo pasirodymą. Vėliau vaikai dainavo lietuviškas dainas, skaičiavo lietuviškai.
Šventės akimirkos
Pasirodymų pabaigoje buvo išrinkta lietuvių vaikų bendruomenės karalienė. Ja tapo Amparo Cabrera Dulkė.
Vėliau koncertavo jaunimo šokių grupė „Nemunas“. Jie šoko naujus šokius. „Nemunas“ yra šokęs visoje Argentinoje, taip pat Kanadoje 2000-aisiais metais per Pasaulio Šokių Šventę ir planuoja dalyvauti Lietuvos Šokių Šventėje 2014-aisiais „Čia mano namai”. Ansambliui vadovauja Analia Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Žiūrovai plojimais sveikino šokėjus už gražius tautinius šokius.
Po koncerto ir pasisakymų, Esteban Dulke, „Nemuno“ draugijos pirmininkas, susirinkusiems tarė atsisveikinimo žodį. Argentinos lietuvių draugijos ,,Nemuno” gimtadienis baigėsi visiems stovint ir dainuojant Ilgiausių Metų.
Nauja Lietuvių Bendruomenės karalienė
Ta pačia proga per „Nemuno” lietuvių draugijos šventę Argentinos lietuvių bendruomenė išsirinko savo karalienę. Ja tapo Eunice Casandra Linkevičius.
Eunice Casandra Linkevičius atstovaus lietuvių bendruomenę ,,Imigrantų šventėje”.
Berisso yra Buenos Aires provincijos Imigrantų sostinė, imigrantų šventėje galima išvysti 20 tautų. Čia kasmet, rugsėjį ir spalį, švenčiama Imigrantų šventė (Fiesta Provincial del Inmigrante), kurioje Berisso mieste gyvenančios tautos pristato savo kultūrą.
Birželio mėnesio 15 dieną Berisso mieste (Argentina), “Nemuno” Lietuvių draugijos salėje, “Nemuno” lietuvių jaunimo tautinių šokių ansamblio 42-ojo jubiliejaus proga įvyko Šokių festivalis, į kurį susirinko per 300 žmonių.
Į šventę buvo pakviesti ir koncertavo graikų, italų ir bulgarų šokių ansambliai, taip pat lietuvių šokių ansambliai “Dobilas, “Inkaras” ir “Laisvės akmuo”. Buvo labai gražus, įspūdingas festivalio spektaklis.
Spektaklio pabaigoje koncertavo vietinis ansamblis “Nemunas”, sušoko šešis, labai gražius šokius. Tarp kurių buvo ir vestuviniai šokiai “Paplėstuodegis” ir “Rezginėlė”, kuriems žiūroviai labai plojo, šokių spektaklis buvo pripažintas labai geru.
Šiuo metu “Nemune” yra beveik 40 šokėjų nuo 13 iki 24 metų, ansambliui vadovauja Analia Dulke ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Ansamblis koncertuoja įvairuose šokių festivaliuose Argentinos ir Urugvajaus miestuose.
Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.
Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.
Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.
Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.
