Karlas Dönitzas ir jo prisiminimai

Atsiminimus „Dešimt metų ir dvidešimt dienų“ parašė legendinė asmenybė – Trečiojo reicho grosadmirolas, povandeninio, o paskui ir viso karinio jūrų laivyno vadas Karlas Dönitzas (1891–1980), kurį A. Hitleris savo priešmirtiniame testamente paskyrė Vokietijos reichsprezidentu.

Tačiau Dönitzo prezidentavimas karo suniokotoje, 1945 m. gegužės 8 d. besąlygiškai kapituliavusioje šalyje tetruko 20 dienų. Niurnbergo tribunolo sprendimu grosadmirolas buvo pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų ir nuteistas dešimčiai metų nelaisvės.

Dar ir mūsų dienomis Dönitzas – gana kontroversiška asmenybė, pasiekęs įspūdingą kariškio karjerą. Pirmojo pasaulinio karo veteranas ir britų karo belaisvis, tarpukariu – karinio jūrų laivyno inspekcijos karininkas ir kelių karo laivų kapitonas, nuo 1939 m. – Trečiojo reicho povandeninio laivyno vadas.

Eidamas naujas pareigas Dönitzas sukūrė ir įdiegė ypatingą povandeninių laisvų puolimo ir sąveikos taktiką, vienu metu faktiškai paralyžiavusią britų karinių, prekybos ir transporto laivų judėjimą Atlanto vandenyne. Jūrų karaliene vadinamai Britanijai, o vėliau ir jos sąjungininkei JAV teko labai pasistengti, kad sumažintų patiriamus milžiniškus nuostolius ir apsaugotų savo konvojus nuo „vilkų gaujų“ atakų. „Vilko gaujomis“ vadintas grupinis vokiečių povandeninių laivų veikimas.

Vieni Dönitzą smerkia kaip fanatišką nacį ir karo nusikaltėlį, kiti tvirtina, kad grosadmirolas buvo vienas gabiausių Vokietijos kariuomenės vadų, povandeninio karo genijus, menkai su totalitarinio režimo politika susijusi figūra, iš esmės nuteistas tik už tai, kad atsidūrė pralaimėtojų gretose. Nepaisant visko, Dönitzo pavardę priešai tardavo ne tik su įniršiu, bet ir su pagarba. Kalėjime grosadmirolas praleido lygiai dešimt metų, kiek ir buvo skirta.  

Atgavęs laisvę Dönitzas įsikūrė netoli Hamburgo. Jam buvo skiriama karinio jūrų laivyno leitenanto pensija, nes Trečiajame reiche užsitarnauti rangai ir laipsniai pripažinti kaip neverti pagerbimo. Grosadmirolas mirė 1980 m. gruodžio 24 d. Į jo laidotuves susirinko daugybė Vakarų Vokietijos ir užsienio šalių karinių jūrų laivynų atstovų, nors reglamentas jiems draudė vilkėti kariškas uniformas.

Šioje knygoje Dönitzas pasakoja apie save, priimtus sprendimus, kai ėjo vadovaujamas pareigas, ir jų motyvus. Vokietijoje buvusio Trečiojo reicho grosadmirolo atsiminimai pirmą kartą pasirodė 1958 m., kai jis jau buvo atlikęs skirtą bausmę.

2020.12.18; 05:04

modestas_kolerovas

Latvijos ir Rusijos dvišalių santykių standartai kuriami Rygoje, o ne Maskvoje, ir tai stabdo politinį dialogą tarp šalių, teigė politologas Modestas Kolerovas pristatydamas Rygoje išleistą savo straipsnių rinkinį „Imperijų pulsavimas“.

„Latviška etnokratija kuria naciją, kurios negalima sukurti be priešo įvaizdžio“, – sakė M. Kolerovas. Jo prognozėmis, Latvijoje į valdžią ateis radikali-nacionalistinė partija „Viskas – Latvijai!“, premjeru taps šios partijos lyderis Raivis Dzintarsas, ir atitinkamai blogės Latvijos ir Rusijos santykiai.

Continue reading „Modestas Kolerovas: “Mes privalome gerbti Pabaltijo ir Užkaukazės tautų pasirinkimą, net jeigu jis veda į pražūtį””

kovner

Tas maždaug pusvalandžio trukmės dokumentinis filmas apie žydų keršytojus, ieškojusius būdų, kaip atkeršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo metais patirtas kančias, – negalėjo nesudominti.

Svarbiausius momentus ir detales pasižymėjau. Filmas ieško atsakymo į klausimą: ar būtina keršyti priešams, jeigu priešas jau nugalėtas? O jei verta, tai koks privalo būti keršto dydis – masinis, pasirinktinis, atsitiktinis? Į šį filosofinį klausimą žvelgiama žydų akimis: ir tų, kurie nepritarė keršto planams, ir tų, kurie sąmoningai siekė nugalabyti kuo daugiau vokiečių, įskaitant ir niekuo dėtus civilius.

Continue reading „Žydų keršytojai iš “Nakam” – TV kanalo “History” akimis”

auschwitz25

„Kaip visuomenėje, prisotintoje Holokausto, geriau pateisinsi didėjantį muziejų, knygų, švietimo programų, filmų skaičių, jei ne žadinant Holokausto neigimo šmėklą“, – kalbėdamas apie Ameriką,  klausia Normanas Finkelsteinas savo knygoje  „Holokausto industrija“ (Dialogo kultūros institutas, 2004, p. 64). Nė vienas lietuviams kolektyvinę atsakomybę besistengiantis primesti rašantysis šiam drąsiam mokslininkui nemojuoja holokausto vėzdu – mat, Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose žuvo šio žydų kilmės autoriaus giminių, o jo tėvai buvo Varšuvos geto ir koncentracijos stovyklų  kaliniai.

Continue reading „Kodėl nieko nepiktina katastrofiškai sumažėjęs Osvencimo/Aušvico aukų skaičius?”