Žydų keršytojai iš “Nakam” – TV kanalo “History” akimis


Print

Tas maždaug pusvalandžio trukmės dokumentinis filmas apie žydų keršytojus, ieškojusius būdų, kaip atkeršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo metais patirtas kančias, – negalėjo nesudominti.

Svarbiausius momentus ir detales pasižymėjau. Filmas ieško atsakymo į klausimą: ar būtina keršyti priešams, jeigu priešas jau nugalėtas? O jei verta, tai koks privalo būti keršto dydis – masinis, pasirinktinis, atsitiktinis? Į šį filosofinį klausimą žvelgiama žydų akimis: ir tų, kurie nepritarė keršto planams, ir tų, kurie sąmoningai siekė nugalabyti kuo daugiau vokiečių, įskaitant ir niekuo dėtus civilius.

XXX

Pati įdomiausia filmo atkarpa, kurioje tvirtinama, esą įtakingas žydų bendruomenės narys nepritaria planui nunuodyti maždaug 6 milijonus vokiečių, gyvenančių didžiuosiuose Vokietijos miestuose – Niurnberge, Miunchene, Frankfurte ir Hamburge. Keršto idėja susižavėjusiam Aba Kovneriui jis atsako maždaug taip: kokia nauda iš to, kad tu myriom pasiųsi šešis milijonus vokiečių, man labiau patiktų, jei tu juos paverstumei žydais, tada tokį žingsnį laikyčiau vertingu ir prasmingu kerštu…

Dokumentinio filmo pradžia – 1945- ieji metai, kai britų armijos sudėtyje dar veikė speciali žydų brigada, suformuota iš Europos ir Artimųjų Rytų žydų. 1945-aisiais ši brigada buvo dislokuota Šiaurės Italijoje. Bet kai baigėsi karas, žydų kareiviai, nieko neperspėję, skubiai dezertyravo. Kitaip tariant, apie savo pasitraukimą neinformavo tiesioginių vadų. Palikę britų kariuomenės gretas jie niekur neišsiskirstė ir, svarbiausia, nesudėjo ginklų. Dauguma jų troško keršyti visiems, kurie, jų manymu, kalti dėl Holokausto.

Slapta, spontaniška, niekieno nesankcionuota buvusių nacių medžioklė prasidėjo. Britų kariuomenės uniformą dėvintys žydų tautybės vyrai Europoje ieškojo tų, kurie Hitlerio valdymo metais išžudė jų artimuosius, gimines, pažįstamus. Įtariamuosius karo nusikaltėlius žydai savavališkai sučiupdavo gatvėje arba areštuodavo namuose. Tada susodindavo į sunkvežimius, nugabendavo į mišką ar kokią nors atokesnę vietą ir ten sušaudydavo. Be abejo, pirma suimtiesiems pasakydavo, kuo jie kaltinami. Paskui retoriškai paklausdavo, kokios bausmės jie už tai nusipelnė. Ir paleisdavo kulką į galvą. Manoma, kad iš Šiaurės Italijos dezertyravusi žydų karių brigada 1945 – 1946 metais nužudė kelis šimtus tikrų ar menamų karo nusikaltėlių. Ji daugiausiai keršijo Šiaurės Italijos ir kai kuriuose Austrijos regionuose.

Bet toji brigada buvo ne vienintelė, troškusi mirties bausme nubausti kuo daugiau tikrų ar menamų savo skriaudėjų. Keršytojų grupių Europoje būta ir daugiau. Vienai jų vadovavo iš Vilniaus kilęs Aba Kovneris. A.Kovneris jau pirmosiomis dienomis pasižymėjo kovingumu ir atkaklumu. Dar 1941-aisiais, būdamas Vilniaus geto kalinys, jis ragino žydus verčiau žūti priešinantis, nei mirti kenčiant pažeminimus. Atsakydamas į klausimą, kodėl žydai privalo į rankas paimti ginklus ir nubausti savo skriaudikus, kurie jau – nugalėti, A.Kovneris atsakydavo vaizdingai pasakodamas apie Panerių miškelio baisumus. Kas iš tiesų dėjosi Paneriuose netoli Vilniaus, A.Kovneris savo akimis nematė. Jis rėmėsi liudininko žydo Menechemo (tai – slapyvardis) pasakojimais.

A.Kovneris buvo išsilavinęs, protingas, įžvalgus. Tačiau turėjo ir savimylos bruožų. Manė esąs labai protingas ir išmintingas. Todėl užtektinai daug žydų jam nepakluso. Bet būta, žinoma, ir tokių, kuriuos sužavėjo A.Kovnerio ketinimai pralieti kuo daugiau buvusių nacistų kraujo. Išeivis iš Vilniaus surinko maždaug 200 – 300 keršytojų būrį ir ėmėsi darbo. Kruvino darbo. Jie pirmiausiai persekiojo tuos, kuriuos įtarė esant kaltus dėl savo artimųjų mirčių. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog keršto akcijos buvo atliekamos be teismo, be įrodymų patikrinimo, be liudininkų apklausų. Bausdavo tuos, kuriuos manė esant kaltus.

1945-aisiais metais dar nebuvo Izraelio valstybės. Tuometinei Palestinai vadovavo Didžioji Britanija. Prisibijodama arabų nepasitenkinimo britų vadovybė neleido žydams masiškai emigruoti iš Europos į Palestiną. Metinė kvota tebuvo tokia: dešimt tūkstančių žydų per metus. Britų elgesys įžeidė A.Kovnerį, ir jis intensyviai svarstė, kaip pralaužti britišką blokadą. Jis siekė, kad į Palestiną žydai keltųsi masiškai, šimtais tūkstančių kas mėnesį. Prie A.Kovnerio prisijungė ir daugiau keršto idėjos užvaldytų žymių žydų – Jahuda Maimon, Paša Raichman, Vita Kepner…

Ir vis dėlto A.Kovnerio netenkino pavienės keršto akcijos. Jis troško suburti nuosavą armiją, kuri imtųsi keršyti masiškai. A.Kovnerio būrys pasivadino “Nakam”. Išvertus į lietuvių kalbą šis žodis reiškia “kerštą”. Štai tada “Nakam” organizacijos nariams ir kilo mintis užnuodyti geriamąjį vandenį, kuris tiektas didiesiems Vokietijos miestams. “Nakam” vadovai paskaičiavo, jog sėkmingai užnuodiję vandentiekį myriop jie galėtų pasiųsti apie šešis milijonus vokiečių.

Toks keršto akcijos dydis A.Kovnerį tenkino. Jo nebaugino sąžinės priekaištai, jog pasisekimo atveju žus ir šimtai tūkstančių tikrai žydams nieko blogo nepadariusių žmonių, įskaitant vaikus, senelius, moteris. A.Kovneris buvo nusiteikęs ryžtingai. Išeivis iš Vilniaus siekė, kad vokiečiai pajustų mirties baimę, kai žudoma nesirenkant aukų, kai žudomi ir tikrai niekuo dėti asmenys. Pavyzdžiui, vaikai. A.Kovneris ir jo artimiausi bendražygiai buvo įsitikinę, jog keršija ne asmeniškai, o už visos žydų tautos kančias. Jie nuoširdžiai manė, jog turi teisę atstovauti visą žydų tautą ir keršyti visos žydų tautos vardu.

A.Kovneris nusprendė užnuodyti geriamąjį vandenį keturiuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose – Niurnberge, Miunchene, Hamburge ir Frankfurte. Savo planą jis pavadino raide “A”. Netrukus į šiuos miestus buvo pasiųsti “Nakam” atstovai išsiaiškinti, kaip ten įrengti vandentiekiai. Žydai iš “Nakam” apsimetė esą inžinieriai ir netrukus grįžo pas A.Kovnerį su būtinais detaliais brėžiniais.

1945-ųjų rugpjūtį A.Kovneris buvo pasiruošęs įgyvendinti siaubingą sumanymą. Laimė, paskutiniuoju momentu jis vis tik pradėjo abejoti, ar teisingai elgiasi. Abejonių kamuojamas jis paliko savo grupę – išvyko į Palestiną pasitarti su to meto įtakingiausiais žydų politikais. Pati įtakingiausia to meto grupė buvo “Hagana”. Būtent “Haganos” lyderiai piktinosi britų valdymo metodais ir ketino, britams pasitraukus, nedelsiant įkurti Izraelio valstybę. “Hagana” pasižymėjo ir tuo, kad turėjo savo karines struktūras, sudarytas iš savanorių.

Pats įtakingiausias žydas “Haganoje” buvo Davidas ben Gurionas. Manoma, kad A.Kovneris pirmiausiai susitiko būtent su juo. Tačiau Davidas ben Gurionas, regis, nepritarė keršto planui. Būtent ponas Davidas ben Gurionas pareiškė, jog jam labiau patiktų, jei A.Kovneris šešis milijonus vokiečių paverstų žydais arba bent jau žydų draugais. Visi kiti planai jo nedomina.

Šis atsakymas – smūgis A.Kovnerio planams. Bet jis nenuleidžia rankų. Tada jis pradėjo ieškoti užtrarimo pas kitus įtakingus žydus.  Pavyzdžiui, pas Chaimą Veicmaną. Nors šis žydas nebuvo toks įtakingas kaip D. ben Gurionas, jo įtaka buvo ženkli (jis vėliau tapo pirmuoju Izraelio valstybės prezidentu). O tuo metu, kai A.Kovneris atvyko į Palestiną, Ch.Veicmanas garsėjo kaip žymus chemikas, dirbęs moksliniame tyrimų institute “Zifa” netoli Tel Avivo.

A.Kovneris yra tvirtinęs, jog sulaukė Ch.Veicmano pritarimo. Esą jo planui buvo ne tik pritarta, bet dar ir nuodų parūpinta. Stiprių, greitai veikiančių. Bet ar tikrai Ch.Veicmanas pritarė masiniam vokiečių nuodijimui? Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Ch.Veicmano tuo metu net nebuvo Palestinoje, kai ten lankėsi keršytojas iš “Nakam”.

Žodžiu, A.Kovneris greičiausiai nesulaukė pritarimo nė iš vieno ano meto įtakingo žydo. Bet jis negalėjo grįžti pas ginklo draugus nesulaukęs pritarimo. Tiesiog negalėjo prisipažinti, jog planas “A” – žlugęs. Juolab kad keršytojams iš “Nakam” buvo sunku gyventi tarp vokiečių – savo priešų. Žydai buvo priversti slėpti savo tikruosius vardus ir tikruosius ketinimus. Todėl juos laikė esant vokiečiais. Ir jie puikiai girdėjo, kaip to meto vokiečiai koneveikia žydus.

1945-aisiais metais gruodį A.Kovneris gavo nuodų ir buvo pasiruošęs grįžti į Vokietiją. Aleksandrijos uoste sėkmingai įlipo į britų minininką. Bet Vokietijos nepasiekė. Dėl priežasčių, kurios iki šiol nėra aiškios. Britų minininke jis buvo suimtas. Tiesa, po to, kai į jūrą išmetė nuodus. Kas iš tikrųjų atsitiko laive, – niekas deramai nežino. Egzistuoja versija, jog A.Kovneris lemiamu momentu prisipažino britams. Tačiau turint omenyje šio išeivio iš Vilniaus atkaklumą, kryptingumą ir užsispyrimą, tokia versija vis dėlto mažai tikėtina.

Apie lyderio areštą netrukus sužinojo “Nakam”. Keršytojams tai buvo smūgis žemiau juostos. Tačiau jie nusprendė imtis kito plano – plano “B”. Keršytojai iš “Nakam” nutarė išnuodyti Niurbergo kalėjimuose ir sulaikymo stovyklose kalinčius vokiečių karininkus ir kareivius. “Nakam” vadovybė žinojo, jog senuosiuose Niurnbergo Teisingumo rūmuose teisiami aukščiausio rango vokiečių karo nusikaltėliai. Tačiau žydų netenkino tos ilgai trunkančios teisinės procedūros. “Nakam” planavo įsiveržti į rūmus ir savo rankomis iššaudyti suimtus nacistus. Bet šio sumanymo netrukus atsisakyta, nes išsiaiškinta, kaip kruopščiai saugomas pastatas.

“Nakam” nutarė imtis nuodijimo. Visame Niurnberge tuo metu būta kelių kalėjimų ir stovyklų, kuriose buvo kalinami nacistinės Vokietijos karininkai ir eiliniai. Žydų keršytojai baiminosi, jog kai kurie belaisviai gali būti paleisti namo arba sulaukti švelnių įkalinimo bausmių. Jie nutarė juos nunuodyti. Siekiant šio tikslo tereikėjo su nuodais patekti į kepyklą, kurioje buvo kepama duona suimtiesiems.

Žydų keršytojai ne tik gavo nuodų iš vieno Paryžiaus chemiko, bet ir turėjo pramokti kepėjo amato bei įsidarbinti pagrindinėje Niurnbergo duonos kepykloje. Planas “B” klostėsi kuo puikiausiai. Nuodai buvo saugiai paslėpti kepykloje. Sutartą naktį į kepyklą patekę keršytojai užnuodijo tūkstančius duonos kepalų. 1946-ųjų balandžio 13-ąją “Nakam” keršytojai nuodais ištepė tris tūkstančius duonos kepaliukų. Turint omenyje, kad kepaliukas dalinamas keturiems belaisviams, mirti privalėjo apie 12 tūkst. kalinių. Beje, baisiose kančiose.

Bet ir šis planas nepasisekė. Tiksliau tariant, viskas buvo atlikta tiksliai, kruopščiai, be sutrikimų. Tačiau vokiečių belaisviai mirties vis dėlto išvengė. Jie tik patyrė laikinų negalavimų. Niurnbergo ligoninėse jiems praplovė skrandžius. Nė vienos mirties. To meto spauda nieko nerašė apie šį incidentą. Tikroji informacija buvo slepiama nuo visuomenės. Visuomenė tesužinojo, kad Niurnberge susirgo maždaug tūkstantis vokiečių belaisvių. Kituose šaltiniuose teigta, jog ūmia skrandžio liga susirgo 2300 vokiečių kareivių. Bet visi laikraščiai akcentavo, jog mirčių išvengta.

Žodžiu, žydų keršytojai iš “Nakam” neįgyvendino nė vieno savo plano. Kai kurie šiandien gyvi “Nakam” atstovai tvirtina, jog nesigaili planavę masines vokiečių žudynes kaip keršto akciją už savųjų mirtis. Jie tenorėjo pasakyti tiek vokiečiams, tiek kitoms pasaulio tautoms, jog neįmanoma pralieti žydų kraujo ir nesulaukti atpildo. Jie taip pat siekė parodyti, jog visiems, kurie praliejo žydų kraują, teks labai brangiai sumokėti. Pats A.Kovneris yra sakęs, kad jei tik būtų turėtų atominę bombą, ją numestų ant pralaimėjusios Vokietijos. Jį įkvėpė amerikiečių sprendimas su žeme sulyginti japonų miestus Hirosimą ir Nagasaki.

Prabuvęs britų kalėjimuose maždaug vienerius metus A.Kovneris išėjo į laisvę ir vėl ketino imtis keršto akcijų. Tačiau tuo metu iš Palestinos pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė ir žydams pavyko įkurti Izraelio valstybę, kurią čia pat užuopė kelios priešiškai nusiteikusios arabų kariuomenės. A.Kovneris teturėjo du kelius: arba grįžti į Vokietiją ir keršyti vokiečiams už Antrojo pasaulinio karo baisumus, arba atvykti į Izraelį ir padėti savo valstybei gintis nuo arabų. A.Kovneris pasirinko Izraelio valstybę. Izraelio nepriklausomybės karuose jis buvo vienas iš aktyviausių karininkų.

Tačiau pavienių keršytojų Vokietijoje vis dar buvo likę. 1949-aisiais automobilio avarijoje žuvo aukšto rango nacistų karininkads Vilhelmas Štugartas. Manoma, kad avarinę situaciją parengė žydų keršytojai. 1954-aisiais metais savo nuosavame automobilyje sudegė kitas aukšto rango vokiečių karininkas – Foto Abec. 1976 metais Prancūzijoje buvo nužudytas Joachim Peiper – žymus vokiečių tankų kariuomenės karininkas. Į jį mesta padegamoji bomba, ir jis tiesiog sudegė gyvas. Tačiau vardijant šiuos atvejus, nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tai – būtent žydų keršto akcijos.

Tėra užfiksuotas vienas vienintelis atvejis, kai keršto akciją tikrai organizavo ir tikrai įvykdė valstybinės Izraelio struktūros už žydų mokesčių mokėtojų pinigus. Tai nutiko 1964 metais Brazilijos San Paulo mieste, kur, žydų manymu, slapstėsi kadaise su fašistine Vokietija tampriai bendradarbiavęs latvis Gerbertas Cukursas. Nors esama versijų, kad G.Cukursas viso labo dirbo aukšto rango vokiečių karininko vairuotoju, jį žydai įtaria dalyvavus masiškai žudžius žydus Latvijos teritorijoje. Pasibaigus karui šis latvis sėkmingai persikėlė į Braziliją, kur užsiėmė turizmo verslu. G.Cukursas buvo labai atsargus ir įtarus. Bet “Mossad” agentui Antonui Kiunceliui pavyko apsimesti Austrijos verslininku ir įgauti latvio pasitikėjimą. G.Cukursas buvo nuviliotas į Urugvajų ir Montevidėjo mieste nušautas.

Įvykdant mirties nuosprendį G.Cukursas priešinosi kaip įmanydamas. Nedaug trūko, kad jis būtų pasprukęs, nes pistoletas su garso slopintuvu, kurį turėjo “Mossad” agentas, pirmą kartą užstrigo. Urugvajaus policija kūną aptiko tik po vienuolikos parų. Ant dėžės, kurioje buvo paslėptas kūnas, gulėjo raštelis su užrašu” “Cukursas nubaustas rankomis tų, kurie niekada nepamiršta”. Atsakomybę už šią operaciją oficialiai prisiėmė Izraelio valstybė ir jos slaptoji tarnyba “Mossad”. Dėl kitų keršto akcijų Izraelio valstybė tvirtinanti niekuo dėta. Nors tokių atvejų, kaip G.Cukurso mirtis, būta ir daugiau – Čilėje, Argentinoje… Beveik neabejojama, kad po Antrojo pasaulinio karo “Mossad” po visą pasaulį, vaizdžiai tariant, ne tik medžiojo, bet ir sumedžiojo mažiausiai keliasdešimt aukšto rango nacistų.  Bet persekiojo slaptai. Dokumentiniame filme kalbėjusi viena žydė svarstė: kokia prasmė keršyti, jeigu niekas nežino, kad tai – būtent kerštas?

XXX

Žiūrint filmą ne kartą kamavo prieštaringos nuotaikos. Jau vien dėl to, kad filmo kūrėjai nieko nepasakoja, kaip keršytojų lyderis iš “Nakam” žvelgė į lietuvius. Tiksliau tariant, filme neanalizuotos A.Kovnerio operacijos Lietuvos teritorijoje 1941 – 1945-aisiais metais. Ar viskas čia gražu, aišku ir lietuviams priimtina? Ir vis dėlto filmas – įdomus. Naudodamasis proga norėčiau paraginti: mokykimės iš žydų išminties, atkaklumo ir patriotiškumo. Ir tada tikrai neišnyksime. Neištirpsime net didžiausių nelaimių metu.

Nuotraukoje: žydų keršytojų organizacijos “Nakam” lyderis Aba Kovneris (centre), siekęs nunuodyti šešis milijonus vokiečių.

2011.07.31


Prisijunkite prie diskusijos