„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus. Banko nuotr.
Esama ekonominė situacija reikalauja griežtesnės pinigų politikos, kurios rizikos taip pat akivaizdžios − beatodairiškas palūkanų didinimo tempas grasina pagilinti recesiją ir gali destabilizuoti finansų sistemą, teigia Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
Pasak jo, Europos centrinis bankas (ECB) per paskutinius kelis susirinkimus padidino palūkanas nuo neigiamų -0,5 proc. iki 0,75 proc. Rinkoms tikintis, kad per kelis artimiausius pinigų politikos susirinkimus palūkanos didės panašiu tempu, bazinės palūkanos kitais metais viršys 3 proc.
Euro zonos ekonomika svyruoja ant recesijos ribos − naujausi pirkimų vadybininkų indekso duomenys signalizuoja, kad pastaruosius porą mėnesių ekonomika traukiasi. Aukštos energijos kainos ne tik kerta per vartotojų kišenę, tačiau neretai verčia įmones pristabdyti savo veiklą, ir tai Europos ekonomikai sukelia įvairiapusį spaudimą.
Aukštesnės palūkanos nuo dabartinės infliacijos nepadeda
Infliacija Europoje yra bene išimtinai energetikos šoko padarinys. Pagrindinė infliacija taip pat išaugo įmonėms perkėlus kaštų padidėjimą ant vartotojų pečių, tačiau itin silpnas atlyginimų augimas rodo, kad infliacijos spiralės nėra.
Ekonomisto vertinimu, centriniai bankai gali efektyviai kovoti su perteklinės paklausos sukelta infliacija, tačiau energetikos krizės akivaizdoje vyriausybių sprendimai turi daug didesnės įtakos. Išsprendus energetikos bėdas, neliktų ir infliacijos.
ECB atstovai argumentuoja, kad bando užkirsti kelią susiformuoti infliaciniams lūkesčiams ir kainų augimo spiralei. Tačiau dauguma vidutinio laikotarpio infliacijos lūkesčių rodiklių nerodo reikšmingo padidėjimo. Aukštesnės palūkanos gali pristabdyti tolesnį euro pigimą ir taip sumažinti importuojamą infliaciją, tačiau valiutos kursas neturėtų būti ECB prioritetas.
JK mokslininkė Daniela Gabor tokią ECB padėtį apibūdino „cugcvangu“ – tai šachmatų padėtis, kai žaidėjas privalo atlikti ėjimą, nors visi jam likę ėjimai yra blogi. Viena vertus, ECB galėtų nedaryti nieko, tačiau tuomet rinkos nusmukdytų euro kursą, kita vertus, palūkanų kėlimas artėjant recesijai gali žymiai pabloginti situaciją.
Fiskalinė politika kertasi su ECB planais
Centrinis bankas kelia palūkanas, bandydamas prislopinti paklausą ir atvėsinti ekonomiką. Panašu, kad jis net toleruotų recesiją ir nedarbo padidėjimą, jei tai leistų pasiekti norimą infliacijos lygį ir taip apsaugoti savo reputaciją.
Tačiau vyriausybės ir šalių rinkėjai turi kitų idėjų. Dešimtmetis taupymo politikos atnešė didelių ekonominių ir socialinių kaštų, taip pat pažadino euroskepticizmo vėjus Europoje. Vyriausybės visiškai neturi apetito dar vienai recesijai, todėl jos didins išlaidas energijos kainų gyventojams ir verslams kompensavimui.
Toks išlaidų didėjimas kertasi su ECB politika, ir skirtingos fiskalinė bei monetarinė politikos tempia Europos ekonomiką į priešingas puses. Po 2009 m. krizės didėjančios palūkanos privertė vyriausybes per anksti nutraukti paramą, taip pailginant krizę bei atsigavimą, todėl Europos vyriausybės darys viską, kad išvengtų tokio scenarijaus pasikartojimo.
Staigūs pokyčiai destabilizuoja finansų rinkas
Šiandien pasaulio ekonomika yra daug labiau įsiskolinusi − dešimtmetis itin mažų palūkanų skatino verslus ir gyventojus padidinti savo finansinį svertą. Namų ūkių ir ne finansų bendrovių skola daugelyje pasaulio šalių viršija 100 proc. BVP. Kuo didesnis skolos lygis, tuo didesnis ekonomikos jautrumas palūkanų normų pokyčiams. Todėl didėja rizika, kad vis daugiau įmonių pasaulyje susidurs su problemomis, bandant refinansuoti savo skolą, ir tai gali išprovokuoti paniką rinkose.
Kitas reikšmingas veiksnys yra tai, kad obligacijos naudojamos kaip užstatas likvidumo užtikrinimui. Itin sparčiai krentant obligacijų kainoms, įmonės ir finansų institucijos vis dažniau susidurs su likvidumo problemomis, nes neturės pakankamai kokybiško užstato finansavimui užsitikrinti.
Tokiu būdu finansų sistema patiria dvigubą spaudimą dėl griežtesnės pinigų politikos. Taip sparčiai griežtinant pinigų politiką tikėtini itin didelio masto rinkos svyravimai, kurie gali peraugti net į mokumo problemas.
Centriniai bankai ir toliau didins palūkanas, tačiau bus priversti atsižvelgti į sistemines rinkų ir viešųjų finansų rizikas. Anglijos bankui jau teko įsikišti į obligacijų rinką ir užkirsti kelią finansinei suirutei. Neatmestina, kad ir ECB teks panaudoti obligacijų pirkimo įrankius viešiesiems finansams stabilizuoti.
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.
Augantys valstybės skolos administravimo kaštai signalizuoja, kad galimybių pasiskolinti neribotas pinigų sumas nėra, pabrėžia premjerė Ingrida Šimonytė. Pasak ministrės pirmininkės, skolinimosi kainos brangimą pirmiausia lemia rinkos dalyvių įskaičiuojamos geopolitinės rizikos.
„Aplinkui kalbant kolegoms, tenka išgirsti, kad viskam galime pasiskolinti, kiek tik kam į galvą kvėšteli. Tai faktas, kad taip nėra“, – šeštadienį Seime atsakinėdama į žurnalistų klausimus teigė I. Šimonytė.
Vis tik premjerė pažymi, kad už skolą Lietuva šiuo metu moka kur kas mažiau nei 2009 m., kuomet už skolą buvo mokamos ir 9 proc. siekiančios palūkanos.
„Labai ilgai užtruko, kol Lietuvos obligacijų pajamingumas sumažėjo. Aišku, pirmiausia dėl to, kad įstojome į euro zoną. Tai tuomet, kai žmonės klausia, ko mums ten stoti ir kokia iš to nauda, tai dabar tą naudą galime labai paprastai įsivertinti. Nes devalvacijos rizika dabar tikrai būtų įkainota ne 3 proc., o gerokai daugiau“, – tikino ji.
I. Šimonytė kartu atkreipia dėmesį, kad dabar, kai skolos kaina yra didesnė nei 0 proc., jos augimas reškia, kad vis didesnė valstybės išlaidų dalis būtų skiriama palūkanų mokėjimui, o ne kitų valstybės poreikių tenkinimui.
„Iki šiol tendencija buvo palanki, kai ankstesnės ženklios išlaidos skolai aptarnauti mažėjo ir tai atverdavo erdvės kitoms išlaidoms finansuoti. Dabar tendencija gali tapti priešinga, kai reikės atidėti daugiau pinigų skolos aptarnavimui. Tai reiškia, kad galimybės didinti finansavimą kitoms sritims bus atitinkamai mažesnės. Tai yra problema ir ją reikia matyti“, – aiškino Vyriausybės vadovė.
Tačiau premjerė kartu patikino, kad kitų metų biudžeto deficitas dar bus „palankus, kadangi dalis jo dar galės būti padengiama nulinėmis palūkanomis, lėšas pasiskolinant iš ES Ekonominio gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (Recovery and Resilience Facility). Vis dėlto ministrė pirmininkė įspėja, kad iš skolintų lėšų nereikėtų įprasti finansuoti nuolatinių ir ilgalaikių valstybės įsipareigojimų.
„Nereikėtų vėl įprasti finansuoti nuolatines išlaidas iš skolos. Vienkartinės išlaidos, kurios susijusios su kažkokiais šokais, karo pabėgėlių poreikiais ar energetikos šoku, kuris anksčiau ar vėliau baigsis, tai yra vienas dalykas. Bet jeigu pradėsime savo einamąsias išlaidas finansuoti iš skolintų lėšų – labai rekomenduočiau to nedaryti“, – akcentavo I. Šimonytė.
ELTA primena, kad Vyriausybės patvirtintame patobulintame 2022 m. valstybės biudžeto projekte numatoma, jog valdžios sektoriaus deficitas 2022 metais sudarys -4,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Rugpjūčio pabaigoje SEB banko pateiktais duomenimis, pirmasis 2022 metų pusmetis buvo ypač sėkmingas valstybės finansams – per jį valstybės biudžete fiksuotas 818 mln. eurų perteklius, o dėl to mažiau, nei tikėtasi pavasarį, šiemet augs ir valstybės skola.
2,26 mlrd. eurų vertės infliacijos poveikio švelninimo paketą Vyriausybė parengė, o Seimas priėmė dar pavasarį. Juo nuo birželio padidintos senatvės pensijos ir socialinės išmokos, o nuo liepos visiems buitiniams vartotojams kompensuojama dalis elektros ir dujų kainų.
ECB Vadovė Christine Lagarde. EPA-ELTA nuotr. Nors birželio mėnesį Europos centrinis bankas (ECB) skelbė, kad nuo liepos mėnesio imsis palūkanų normų didinimo 25 baziniais punktais, galiausiai, ketvirtadienį į posėdį susirinkusi šios finansų institucijos Valdančioji taryba apsisprendė imtis ryžtingesnio sprendimo ir bazines palūkanų normas padidino puse procentinio punkto.
Nors rinkos dalyviai ir ekspertai buvo linkę prognozuoti, kad sprendimų priėmėjai veikiausiai išliks nuoseklūs ir pirmą kartą per vienuolika metų didinant palūkanas apsiribos ketvirčio procento pakėlimu, galiausiai priimtas Banko sprendimas stebinti neturėtų. Euro zonoje ir toliau fiksuojama rekordinė infliacija, JAV dolerio atžvilgiu smunkantis euro kursas ir kritika dėl vėluojančių sprendimų, galinčių prislopinti spartų kainų augimą, ECB privertė ieškoti sprendimų, kuriais būtų pasiųstas signalas apie pasirengimą imtis veiksmų.
Vis tik, nors pagrindiniu euro zonos pinigų politikos formuotojų rūpesčiu išlieka itin aukšta infliacija, sprendimą dėl palūkanų normų didinimo lydėjo ir naujos priemonės, skirtos valdyti „nepagrįstų“ skolinimosi skirtumų tarp šalių narių išaugimą, priėmimas.
Kiti didieji bankai palūkanas didina kur kas sparčiau
Ketvirtadienį Frankfurte priimtus sprendimus ECB vadovė Christine Lagarde vadino „išties istoriniais“. Tendencingas palūkanų normų mažėjimas euro zonoje prasidėjo dar 2008 m. gruodį, visam pasauliui susiduriant su ekonominės krizės iššūkiais. Jas vėl didinti imta 2011 m., kuomet balandžio ir liepos mėnesiais apsispręsta palūkanas pakelti po 0,25 proc. punkto. Tačiau pinigų politiką vėl imta švelninti tų pačių metų lapkritį.
Prieš daugiau nei dešimtmetį priimtas sprendimas didinti palūkanų normas buvo pernelyg skubotas, aiškina buvęs Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Tačiau šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA jis sakė esąs tikras, kad šį kartą ECB savo sprendimų atšaukinėti nereikės, kadangi „turime visiškai fundamentaliai kitokią situaciją“. Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Galiausiai 2014 m. euro zonoje vis dar fiksuojant nepakankamai spartų ekonominį augimą, indėlių palūkanų normos apskritai įžengė į neigiamą teritoriją, o visiškas žemumas jos pasiekė dar 2019 m. rugsėjį, pasauliui dar nesusidūrus su COVID-19 pandemija. Euro zonoje ir visame pasaulyje prasidėjus koronaviruso iššūkiams, centriniai bankai ir toliau vykdė skatinamąją pinigų politiką.
Tačiau praėjusių metų pabaigoje pradėjusi augti infliacija, sprendimų priėmėjus privertė imtis monetarinės politikos griežtinimo. JAV Federalinis rezervas (FED) palūkanų normas jau padidino iki 1,5-1,75 proc. ribos, Anglijos bankas nustatė 1,25 proc. lygį. Todėl vienintelis „didžiojo ketverto“ bankas, kuriame palūkanų normos vis dar bus mažesnės nei ECB, yra Japonijos centrinis bankas, kuriame palūkanos siekia -0,1 proc. Todėl euro zonos pinigų politikos formuotojai neretai buvo kritikuojami, kad siekiant valdyti infliaciją jie atsilieka nuo kitų centrinių bankų.
Ilgojo laikotarpio infliacijos prognozės viršija paties ECB keliamą tikslą
Infliacija buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, paskatinusių ECB imtis pinigų politikos griežtinimo. Ilgojo laikotarpio kainų augimo prognozės, šiek tiek viršijo sprendimų priėmėjų užsibrėžtą 2 proc. lygį.
Pagal birželio mėnesį skelbtas Banko ekspertų prognozes, 2022 m. vidutinė metinė infliacija bus 6,8 proc., o 2023 ir 2024 m., numatoma, kad kainų augimo tempas sumažės atitinkamai iki 3,5 ir 2,1 proc.
Šią savaitę ECB priimtus sprendimus komentavęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus aiškino, kad spartesnį palūkanų kėlimą paskatino tai, jog infliacija ima įsigalėti vis platesne apimtimi, o euro zonoje fiksuojami mėnesio infliacijos duomenys „dar kartą nustebino“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dar viena priežastis, skatinusi centrinį banką imtis veiksmų, galinčių bent kažkiek nustebinti rinkas – euro kurso smukimas dolerio atžvilgiu. Prieš keletą savaičių vienas euras pirmą kartą per dvidešimt metų nukrito žemiau dolerio, jo kursas siekė 0,9998. Po savaitės, šį trečiadienį euro kursas kiek išaugo, rinkoje kiek padidėjus lūkesčiams, kad ECB bazines palūkanas ketvirtadienį gali pakelti ne 0,25, o iš karto 0,50 proc. punkto.
Nors ECB nesiekia tiesiogiai paveikti valiutos kurso, euro kurso mažėjimas JAV dolerio atžvilgiu taip pat buvo vienas iš veiksnių, kurį, priimant sprendimą dėl spartesnio palūkanų didinimo įvertino ECB. Tai pripažino ir G. Šimkus.
Lietuvos banko vadovo teigimu, dolerio sustiprėjimas euro atžvilgiu taip pat prisideda prie infliacijos augimo, kadangi daugelis energetinių išteklių yra perkami juos įkainojant būtent JAV valiuta. Todėl valiutų kursas yra vienas iš „informacijos šaltinių“, lemiančių sprendimą, akcentavo G. Šimkus.
ECB formuoja „koridorių“, kuriame gali skolintis komerciniai bankai: tai lemia ir Euribor dydį
Todėl ECB apsisprendė nuo liepos 27 d. pagrindinių refinansavimo operacijų normas pakelti iki 0,5 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos sieks 0,75 proc., o indėlių palūkanų normos sudarys 0,00 proc.
Nustatydami šiuos dydžius, centriniai bankai siekia paveikti tarpbankines palūkanų normas. Taip suformojamas „koridorius“, kurio ribose ir varijuoja komercinių bankų taikomi įkainiai. Pinigų politikos formuotojų nustatoma indėlių palūkanų norma (deposit facility) lemia tai, kokią grąžą komerciniai bankai gautų padėdami savo rezervus centriniame banke.
Tuo metu ribinio skolinimosi galimybių palūkanų norma (marginal lending facility) yra viršutinė riba, už kurią gali skolintis finansų įstaigos. Komerciniai bankai pirmiausiai skolinasi vieni iš kitų, tačiau neatsiradus galimam skolintojui, jie savo rezervus visada gali pasididinti skolindamiesi iš centrinio banko būtent už ribinę normą.
Būtent tarp šių dviejų centrinio banko nustatomų dydžių ir kinta pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos (Main refinancing operations rate), kurios nėra konkrečiai fiksuojamos pinigų politikos formuotojų sprendimu. Tačiau bandydami paveikti tarpbankinio skolinosi normą, centriniai bankai galiausiai padidina ar sumažina rinkoje esantį pinigų kiekį.
Komercinių bankų skolinimosi galimybės paveikia ir tarpbankinės palūkanų normos Euribor procentą, kuris, kartu su banko nustatoma marža, lemia galutinį paskolų palūkanų dydį. Lietuvos banko pateikiamais skaičiavimais, vidutinė paskola, kuri Lietuvoje šiuo metu sudaro maždaug 50 tūkst. eurų, Euribor išaugus 0,5 proc. punkto, brangtų 12 eurų. Atitinkamai išaugus 1 proc. punktu – palūkanos išaugtų 24 eurais, o pasiekus 2 proc. – apie 50 eurų.
ECB sieks ir toliau didinti palūkanas, tačiau susidurs su sunkumais
Nors Lietuvos atstovas ECB Valdančiojoje taryboje G. Šimkus aiškiai indikuoja, kad tai nėra pirmas ir paskutinis palūkanų normų didinimas artimiausiu metu, tačiau ekonomistai jau dabar sako, jog sprendimų priėmėjams siekiant toliau griežtinti pinigų politiką, bus susiduriama su iššūkiais.
„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad finansų rinkose vis dar girdimi praėjusį dešimtmetį euro zoną krėtusios valstybių skolos krizės aidai – Italijos skolinimosi kaina sparčiai didėja, o jai nepadės ir byranti Mario Draghio vyriausybė bei galimi išankstiniai rinkimai Italijoje.
„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dėl šios priežasties ECB pristatė ir naują bei, N. Mačiulio teigimu, „šiek tiek prieštaringai vertinamą“ pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (angl. transmission protection instrument), kurio pagalba bus siekiama užtikrinti, kad nė vienos euro zonos valstybės skolinimosi kaina netaptų netvari.
Tai, kad išeinant iš neigiamų palūkanų normų ribos, prie „pigių pinigų pripratinta“ euro zona veikiausiai susidurs su sunkumais, akcentavo ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas.
Būtent naujosios transmisijos apsaugos priemonės poreikis, LLRI eksperto vertinimu, iliustruoja situacijos, kurioje atsidūrė pinigų politikos formuotojai sudėtingumą.
Tokios priemonės būtinybė kyla dėl to, kad euro sistemą sudaro 19 valstybių narių. Todėl siekiant, kad pinigų politikos sprendimai visas šalis nares paveiktų panašiai, yra būtinas naujas instrumentas, G. Šimkaus teigimu „iš principo bazuka“, kuri „ex ante“ nebus apribota savo pirkimų apimtimi. Tuo metu ECB vadovė Ch. Lagarde, pristatydama šį instrumentą, pabrėžė, kad ECB būtų linkęs jo nenaudoti. „Tačiau jeigu jį panaudoti teks, mes nedvejosime“, – ketvirtadienį kalbėjo ji.
Anot sprendimų priėmėjų, pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmas padės Valdančiajai tarybai dar veiksmingiau vykdyti jai suteiktus įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą.
LLRI asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas. LLRI nuotr.
Naujoji priemonė leis euro sistemai vykdyti vertybinių popierių pirkimus antrinėje rinkoje. Banko pranešime teigiama, kad šiuo instrumentu būtų supirkinėjamos tų jurisdikcijų obligacijos, kurios susidurtų su finansavimo sąlygų pablogėjimu, nesusijusiu su priežastimis, nulemtomis konkrečiai šaliai būdingų bruožų.
Bet kokiu atveju, šiuo metu pirmoji gynybos linija apsisaugant nuo su pandemija susijusios rizikos pinigų politikos perdavimo mechanizmui, vis dar yra sumų, gautų iš pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) įsigytų vertybinių popierių išpirkimo, suėjus jų išpirkimo terminui, reinvestavimo lankstumas, akcentuoja ECB.
ECB paskelbus apie planus didinti palūkanas smarkiai išaugo Italijos skolos kaštai
Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio Banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims. Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų. Būtent Pietų Europos šalys įvardijamos kaip nuosaikesnio ir atsargesnio pinigų politikos griežtinimo šalininkės.
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trilijono eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Eurai. Keletas kupiūrų. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva antradienį tarptautinėse kapitalo rinkose pasiskolino 1,75 mlrd. eurų, išleisdama 30 metų trukmės euroobligacijų emisiją. Metinė palūkanų norma yra kaip niekad maža, – lyginant su anksčiau išleistomis tokios pat trukmės emisijomis, jos daugiau nei triskart mažesnės, pranešė Finansų ministerija.
„Džiugu, jog turime ne tik sėkmingai pasiektą susitarimą tarp ES šalių narių, leisiantį transformuoti šalies ekonomiką, bet ir tarptautinėse kapitalo rinkose pasinaudojome itin palankiomis sąlygomis euroobligacijų emisijos išleidimui. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuva laikoma itin atsakingu ir patikimu partneriu“, – sako finansų ministras Vilius Šapoka.
Anksčiau Lietuva tokios pat trukmės emisijas buvo išleidusi 2017 m. ir 2019 m., tuomet jų metinės palūkanų normos siekė atitinkamai 2,1 ir 1,625 proc. Už šį antradienį išleistą 1,75 mlrd. eurų nominalios vertės 30 metų euroobligacijų emisiją bus mokama tik 0,5 proc.
Šiomis lėšomis bus finansuojamas šių metų skolinimosi poreikis, įskaitant ir kitais metais planuojamą 1,35 mlrd. JAV dolerių euroobligacijų emisijos išpirkimą.
Euroobligacijos išplatintos 0,637 proc. pelningumu, o išleidimo kaina lygi 96,27 proc. jų nominaliosios vertės. Euroobligacijos bus apmokamos 2020 m. liepos 28 d. ir išperkamos 2050 m. liepos 28 d.
Bankais-platintojais buvo pasirinkti „BNP Paribas“, „Citi“ ir „Erste Group“ bankai.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.
Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.
Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.
Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.
Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų 3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.
Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.
Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:
1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;
2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;
3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;
4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;
5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.
Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.
Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.
Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.
Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).
O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.
Žaizda. Slaptai.lt nuotr.
Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.
Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.
Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.
Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S
uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas
Mūsų valdžia nusprendė kovoti su šešėliais. O šešėlių daugiausia ten, kur daug žmonių. Labiausiai lankoma vieta yra turgus. Kiekvienas prekeivis turi šešėlį, pirkėjas taip pat.
Todėl ten ir nuspręsta mesti visas pajėgas ir techniką, kad visi tamsumai būtų pašalinti, kaip Lietuvos himne liepiama…
Tiesą pasakius, galima buvo ir be tokių išlaidų apsieiti, nes žmonių, sakykime, sveikatos apsaugos sistemoje daug daugiau nei turguje. Ir be specialių aparatų žurnalistai ten atkapstė 700 milijonų litų. Ligonių kasos į banką “taupiai” pasidėjo… O tuo metu ligoniai buvo priversti pirkti tvarsliavą, vaistus ir daktarams siūlyti “padėkos” vokelius. Jei taip tiksliau, tai Sveikatos apsaugos ministerija yra tapusi “vsio zakonno” Klondaiku.
Iki šiol mus laikė kvailiais. Jei asmuo patiki savo pinigus bankui, jam pasiūloma 0,5-1 proc. metinių palūkanų.
Tuo tarpu bankininkai, neįdėję nė mažiausių pastangų pinigų uždirbimui, skolindami svetimus pinigus uždirba šimtus ir tūkstančius procentų lupikaudami. Jie dirba dangoraižiuose, pastatytuose už mūsų uždirbtus pinigus, gauna didžiausius atlyginimus, išsidalina pelną, kurį uždirba visi. Jie gi nieko nedirba ir dirbti nemoka, jie moka skaičiuoti mūsų pinigus ir mums patiems juos skolinti – tik jau už dešimteriopai didesnes palūkanas.
Lietuvos situacija yra apverktina dėl to, kad Lietuvos piliečiai, turėdami pakankamai pinigų, maitina užsienio bankus. Šiuo metu apie 32 mlrd. litų yra išvežti ir naudojami užsienio ekonomikų kėlimui. Nejaugi mes patys, lietuviai, savo pinigų net paskolinti, investuoti nemokame?
Internetinėje erdvėje radau nedidelį, tačiau iškalbingą Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tekstą, analizuojantį, ar kai kurie Lietuvos teritorijoje veikiantys bankai mūsų neapgaudinėja, siūlydami neva milžiniškas palūkanas už į jų saugyklas padėtus gyventojų indėlius. Kolegai žurnalistui D.Radzevičiui įtarimų sukėlė kai kurie konkretūs Danske banko pasiūlymai.
Jis rašė facebook’e radęs tokį skelbimą ir raginimą žaisti: “Iki 2009 m. spalio 12 d. bet kuriame Danske banko padalinyje galite išbandyti savo sėkmę ir laimėti net iki 10 % papildomų terminuotojo indėlio palūkanų. Šiuo metu kartu su žaidimo laimėjimu už indėlį galite gauti net 17.8 % metinių palūkanų”. Štai koks buvo D.Radzevičiaus nusistebėjimas.
“Pradžioje nusišypsojau, o tada pamaniau pasidomėti, koks čia žaidimas. Ir mano įspūdis toks, kad ekonominio sunkmečio metu bankas organizuoja tokį žaidimą, kuris primena žaidimą antpirščiais turgaus tarpuvartėje. Arba miesto mugėse prekeivių siūlomas loterijas, kuomet už 2 litus gali pirkti bilietą, ir visi bilietai laimingi. Tik prizų vertė dažnai būna mažesnė nei 1 litas. Todėl tavo laimė tokia – perki pigų daiktą brangiai. Linksma ar ne? Man tai kvaila. Bet kai kam gal ir linksma.
„Kuriam bankui jūs tarnaujate?“ – Švietimo ir mokslo ministras sulaukė klausimo iš Seimo narių, kai buvo iškviestas pasiaiškinti dėl absoliučiai nevykusios, ne vietoj ir ne laiku vykdomos aukštojo mokslo reformos. Tik jam tai nė motais. Jis, kaip amžinas dar neatrastas variklis, vis sukasi ir sukasi nesustodamas, nematydamas, vis žiūrėdamas pro rožinius akinius, save vadinantis „puikios“ reformos „architektu“ ir kaskart vis piktindamasis, kodėl studentų atstovai „nesupranta“ ir nepritaria jo rožiniam kūriniui. Komunistai irgi visuomet teigdavo, kad tai, ką jie daro, yra tiesiog puiku, kaip ir G.Kirkilas teigė, kad jokios krizės nėra.
Reformos kalvis apgavo mokyklą vos baigusį jaunimą. Būdama abituriente aš nė už ką nesirinkčiau studijų Lietuvoje. Niekada (ir tikrai žinau, kad magistrantūrą studijuosiu užsienyje). Niekaip nesupratau, kodėl jaunimas vis tiek stoja į aukštąsias mokyklas užsikraudami ant pečių tūkstantines paskolas, siekiančias iki 20 000Lt. per metus, milžiniškas palūkanas ir pasiduodami į vergiją bankams.
