Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia” (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla”.
Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui.
Pirmoji dalis – apie istorinius tyrinėjimus, istorines falsifikacijas, cenzūrą, bandymus ignoruoti akivaizdžiausias tiesas…
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.Armėnijoje vyksta pirmalaikiai parlamento rinkimai. EPA-ELTA nuotr.
Kaip praneša ELTA, Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ankstų pirmadienį pareiškė laimėjęs pirmalaikius rinkimus, kuriuos sušaukė siekdamas numalšinti politinę krizę po nesėkmingo karo su Azerbaidžanu.
Tačiau jo pagrindinio konkurento, buvusio prezidento Roberto Kočariano rinkimų blokas sparčiai užginčijo rinkimų rezultatus ir pareiškė įtarimų dėl sukčiavimo.
Rinkimai buvo vertinami kaip N. Pašiniano ir R. Kočariano dvikova. Prieš rinkimus abu jie sutraukė didžiules minias į savo rinkimų kampanijų mitingus.
Preliminarūs sekmadienio rinkimų rezultatai rodo, kad N. Pašiniano partija pirmauja su 57 proc. balsų ir gerokai lenkia R. Kočariano bloką, kuris surinko 19 proc. balsų.
„Armėnijos žmonės suteikė mūsų „Pilietinio susitarimo“ partijai mandatą valdyti šalį ir man asmeniškai – (mandatą) valdyti šalį kaip ministrui pirmininkui“, – ankstų pirmadienį paskelbė N. Pašinianas.
„Mes jau žinome, kad iškovojome užtikrintą pergalę rinkimuose ir turėsime užtikrintą daugumą parlamente“, – pridūrė jis ir paragino savo šalininkus pirmadienio vakarą susirinkti į pagrindinę Jerevano aikštę.
R. Kočariano rinkimų blokas savo ruožtu pareiškė nepripažinsiantis greito N. Pašiniano pareiškimo apie pergalę, kurį pastarasis paskelbė suskaičiavus tik 30 proc. balsų.
„Šimtai ženklų iš rinkimų apylinkių apie organizuotą ir planuotą klastojimą yra rimta priežastis nepasitikėjimui“, – sakoma bloko pranešime, kuriame priduriama, kad blokas „nepripažins“ rezultatų, kol nebus išnagrinėti „pažeidimai“.
Sekmadienio vakarą šalies Generalinė prokuratūra nurodė gavusi 319 pranešimų apie pažeidimus. Institucija teigė pradėjusi šešis kriminalinius tyrimus, kurie visi susiję su kyšiais rinkimų kampanijų metu.
Štai tokią informaciją mums pateikia agentūra ELTA.
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Šia proga verta prisiminti žinomo armėnų kilmės tyrinėtojo, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autoriaus Filipo Ekozjanco (gyvenančio Ukrainoje) rekomendaciją, už kokius politikus turinti balsuoti armėnų tauta, jei nori, kad Armėnija taptų klestinčia, turtinga valstybe. Youtube.com erdvėje apstu štai tokių F.Ekozjanco palinkėjimų: „Armėnijos gerovė priklauso nuo to, ar armėnai liausis turkus ir azerbaidžaniečius laikyti savo priešais“.
Taigi F.Ekozjancas tvirtina, jog derėtų į valdžią rinkti tik tuos, kurie nelaiko Armėnijos priešais nei Azerbaidžano, nei Turkijos.
Ar Nikolas Pašinianas priskirtinas prie blaiviai mąstančiųjų?
F.Ekozjancas taip pat primena (gausu jo videointerviu youtube.com erdvėje), kad šiandien pateikiama Armėnijos istorija – labai daug kur suklastota. Ji suklastota kryptingai, dirbtinai. Tų klastų tikslas – įkalti armėnams į galvas, kad musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaiečiai – amžini jų priešai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog taip tikrai nėra.
Jo manymu, dabartinę Armėnijos istoriją derėtų atidžiai peržiūrėti. Nuo pradžios iki pat šių dienų. Štai tik vienas konkretus pavyzdys. Dabartinė Armėnija garbina Mchitaristų ordino įkūrėją vienuolį Mchitarą Sebastacijų, XVIII amžiaus pradžioje pabėgusį į Veneciją ir ten įkūrusį ordiną, pavadintą savo vardu. Oficialusis Jerevanas garbina šį vienuolį, laiko jį šventuoju, nes jis esą bėgo iš tuometinės Osmanų imperijos dėl turkų rengiamų persekiojimų, patyrė daug vargo, pavojų, neteisybių.
Tačiau F.Ekozjancas pastebi, kad archyvai, kuriuos jis peržiūrėjo, byloja visai kitą tiesą: Mchitarą Sebastacijų tuometinėje Osmanų imperijoje persekiojo visai ne turkai. Jį nubausti troško Osmanų imperijoje gyvenę armėnai. Vietiniai armėnai nekentė šio vienuolio tik todėl, kad šis persimetęs pas katalikus.
Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?
Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką
A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?
Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.
Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia GrybauskaitėMarius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?
Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?
Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.
Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?
Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.
Valerija Novodvorskaja
Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.
Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?
Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.
Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!
Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).
Europos atsakomybė
Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.
Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?
Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.
Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.
Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.
Filipo Ekozjanco pasveikinimas
Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.
Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.
F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.
Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Karts nuo karto skaitytojams pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“, pavyzdžiui, taip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Karininkų ramovėje ir Šiaulių regiono bibliotekoje, sulaukdavau pastabų, girdi, Armėnija – labai sena valstybė, egzistavusi dar prieš tūkstantį metų, o Azerbaidžanas susiformavęs, vaizdžiai tariant, vos prieš keletą dienų.
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Šią mintį piršdami oponentai greičiausiai norėdavę pasakyti, jog Armėnija lyg ir vertingesnė už Azerbaidžaną, jog oficialusis Jerevanas, neatsižvelgiant į šių dienų realijas, turįs teisę bent morališkai pretenduoti į Kalnų Karabachą.
Tokiais atvejais tekdavo retoriškai teirautis, o kur tie neginčijami įrodymai, skelbiantys, jog prieš tūkstantį metų Armėnija pagrįstai dėjosi esanti galinga ir įtakinga valstybė, o štai Azerbaidžano tada nebūta nė kvapo? Tokių įrodymų nėra. Kas išdrįstų laiduoti savo galva, jog istorikai, politikai, publicistai, įrodinėjantys ypatingą Armėnijos senovę, remiasi neišgalvotais šaltiniais? Kokie duomenys leidžia neabejojant teigti, jog prieš dešimt amžių buvo būtent taip ir nė trupučiuko – kitaip?
Atsakydamas į pasitaikydavusių kritikų priekaištus dar pridurdavau, jog narpliojant Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho šiandien vis tik svarbiau, kas Pietų Kaukaze nutiko prieš šimtą, o ne prieš tūkstantį metų. Prapulsime, jei gyvenimą konstruosime pagal tai, kas galbūt dėjosi prieš tūkstantį metų, o penkiasdešimties ar šimto metų įvykius – nurašysime į paraštes.
Dabar oponentams bus dar lengviau atkirsti. Armėnų istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, besidomintis savo šalies istorija, parašęs itin svarbų traktatą šia tema – „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (slaptai.lt skaitytojams šis armėnų kilmės autorius jau seniai žinomas), nūnai paskelbė naują svarbią analizę istorinėmis temomis. Viešojoje erdvėje aptinkamas rusų kalba surašytas jo tekstas „Pjeras Davitas – apie armėnus“. Ten skelbiama ne itin maloni žinia ypatingą Armėnijos senovę propaguojantiems ir Azerbaidžaną tendencingai menkinantiems istorikams.
Kuo ypatingas šis naujausias F.Ekozjanco atradimas? Armėnų tautybės tyrinėtojas pabrėžia, jog neužtenka studijuoti senąją Armėnijos praeitį remiantis vien senaisiais … armėniškais tekstais. Senuosius armėnų archyvarų surašytus rankraščius, jo manymu, ne tik pageidautina, bet būtina gretinti su to paties meto europietiškais archyvais, t.y. lyginti, ką apie Armėniją anuomet žinojo ir rašė tiek vieni, tiek kiti.
Tyrinėtojas įsitikinęs, jog didžiausia nuodėmė – ignoruoti anų dienų europiečių istorikų, geografų, keliautojų ir mokslininkų parengtus enciklopedinius veikalus. Nes tik lyginant įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kuri pusė – objektyvesnė. Vaizdžiai tariant, jei prieš tūkstantį metų egzistavo įtakinga valstybė, kodėl apie ją garsūs to meto Europos geografai, istorikai, keliautojai neužsimena nė vienu žodeliu?
Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalo viršelis
Jei kalbama apie senąja armėnų kalba surašytus tekstus, kuriuose smulkiai, nuodugniai ir neva objektyviai nušviečiama Armėnijos istorija, tarsi įrodanti Armėniją egzistavus „nuo seniausių laikų“, tai, peržiūrėjus to paties laikotarpio Europos enciklopedijas, keliautojų prisiminimus, matysime, jog europiečiai apie Armėniją ir armėnus nieko nežinojo iki pat XVII amžiaus vidurio, kai Amsterdame buvo išleista Arakelo Davrižeci „Istorijos knyga“ (1669) ir Movseso Horenaci veikalas „Armėnijos istorija“ (1695). F.Ekozjancas spėja, esą faktas, jog Europa taip ilgai nebuvo girdėjusi žodžio Armėnija, leidžia manyti, kad armėnų metraštininkai, kurie ateinančioms armėnų kartoms perrašinėjo senuosius armėniškus rankraščius, turėjo per daug lakią fantaziją, nevengė iškraipymų, sutiršinimų, pagražinimų.
F.Ekozjancas savo publikacijoje „Pjeras Davitas – apie armėnus“ taip pat priduria, jog net Prancūzijos Mokslų Akademijos narys, vienas iš žymiausių to meto armėnistų ponas San-Martenas knygoje „Istorinės ir geografinės pastabos apie Armėniją“ (paskelbtas prabėgus maždaug 120 metų po pirmųjų žinių, pasirodžiusių apie Armėniją XVII–ąjame amžiuje) tvirtina, esą „tai pirmasis darbas apie Armėniją, publikuotas Europoje, ir mes visi tikimės, jog jis duos tikslių žinių apie Armėniją“.
Kodėl San-Martenas nepastebėjo, sakykim, Movseso Horenaci veikalo? Gal laikė jį kompiliacija, fantazijomis? Taip gali būti. Nes 1883 metais prof. Patkanovas, vertindamas 1695 metais išleistą M.Horenaci traktatą apie Armėniją, jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Jei iš Horenaci istorijos apie Armėniją išbrauksime visus atnaujinimus ir armėnų archyvarų prirašinėtas pastabas, tai teturėsime tik paprastą Ptolomėjaus „Geografijos“ nuolaužą“.
Žodžiu, Prancūzijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, žinomas mokslininkas San-Martenas buvo tvirtai įsitikinęs, jog iki XVII amžiaus armėnų literatūra, istorija, geografija liko „visiškai nežinoma europiečiams“. Kodėl nežinoma – europiečiai nesidomėjo Armėnija, ją sąmoningai ignoravo ar tiesiog Armėnija tuomet dar neegzistavo?
Be kita ko, analizuodamas išlikusius europietiškus veikalus apie Armėniją tyrinėtojas F.Ekozjancas brėžia drąsią išvadą, jog net tuomet, kai Armėnija buvo įvardinta Armėnija, tai greičiausiai būta ne valstybės, o geografinio pavadinimo. Jis mano, kad žodis „Armėnija“ anuomet reiškė geografinį pavadinimą. Armėnija, žvelgiant to meto akimis, – tai ne armėniška valstybė, kurioje gyvena armėnai, kurią valdo armėnai. Tai – valstybė, kurioje gyvena labai daug ne armėnų, kurią valdo turkų, persų ir rusų valdovai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog šiandieninė Armėnijos Respublika neturi teisės pretenduoti į tai, kas anuomet buvo vadinama Armėnija. Į tuomet Armėnija vadintą kraštą kur kas daugiau teisių pretenduoti turinti nebent Turkija.
Ir dar viena svarbi pastaba: nereikia manyti, kad visi tie, kuriuos anuomet šaukė armėnais, išties buvo armėnai. Anais laikais armėnais dažnai apibūdinami žmonės, priklausę vienai iš krikščioniškojo tikėjimo atšakų. Trumpiau tariant, anuomet armėnais vadinta viena religinė bendruomenė.
Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Armėnijai nepalankūs aiškinimai ir – dėl senosios armėnų kalbos. Analizuodamas to meto Europos tekstus (pateikdamas jų originalus ir profesionalius vertimus) F.Ekozjancas pastebi, jog XVI – XVII amžiais armėnų kalba tiesiog buvusi turkų kalba, tik skirtingai vadinama. Regis, XVII amžiuje katalikų misionieriai pradėjo išskirti armėnus iš kitų bendruomenių. Bet jais nevertėtų aklai pasitikėti, mat jie, misionieriai, turėję aiškių politinių, ekspansinių tikslų.
F.Ekozjancas tvirtina kruopščiai susipažinęs su Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalu armėniška tematika. Būtent Pjeras Davitas sudaręs išsamią gegografinę ano meto enciklopediją, kuri paneigia versiją, jog Armėnijai – ne mažiau tūkstančio metų, o Azerbaidžanas atsiradęs pasaulio žemėlapiuose tik XX amžiuje. Remdamasis to meto Pjero Davito veikalu, F.Ekozjancas teigia, kad mes privalome pripažinti, jog pavadinimas „Aderbaion“ aptinkamas įžanginiame tekste „Žodis apie Persijos valstybę“, kurio 1613 ir 1616 leidimuose greta Aderbaion dar randame terminą Azerbaion. Šitaip vadinama valstybė, to meto žiniomis, turėjo sostinę Tebrizą ir prekiavo su Rusija, Lenkija, Moskovija, Čerkesija, Gruzija. Taip, Azerbaidžano vardas minimas kaip provincijos pavadinimas. Bet terminu „provincija“ prancūzai anuomet vadino būtent savarankiškas valstybes. Tik po 1665 metų Prancūzijos karaliai susiaurino provincijų teises, drausdami priešgyniauti Paryžiaus potvarkiams.
O tuomet, kai pirmą kartą dienos švesą išvydo Pjero Davito enciklopedija, prancūzai „provincijomis“ vadino savarankiškai besitvarkančias valstybes. Bet net ir po to, prabėgus keliems dešimtmečiams, prancūziškos provincijos turėjo labai daug valstybės požymių.
Net ir Europos tyrinėtojo Žano Šardeno dienoraštyje, datuojamame 1672-1673 metais (pirmą kartą išleistas 1686-aisiais), minimas pavdinimas Azerbaeyan. Autorius dar akcetavo, kad būtent šitaip kraštą vadina ir europiečiai, ir vietiniai gyventojai. O tai – labai svarbu. Tai sustiprina žinią, jog tokia valstybė išties egzistavo, jos su niekuo nesupainiosi. Azerbaeyan, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „Ugnies vieta“ arba „Ugnies žemė“.
Ugnies garbintojų muziejus prie Baku. Dešinėje – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi tuo metu Azerbaidžano vardas minimas europiečių enciklopedijose, kai apie Armėniją nėra net užuominų.
Ką dar vertėtų prisiminti? XI amžiuje kryžiuočiai buvo įkūrę valstybę, kuri vadinosi Ermenie (kitur – Kilikija). Bet ją įkūrė ir joje gyveno ne šiandieninių armėnų protėviai, o prancūzai iš Bretanijos. Jie pakluso Romos bažnyčiai. Rašoma, kad jie kalbėjo neva armėniškai. Bet tuo metu armėnų ir turkų šnektos buvo viena ir ta pati kalba, tik skirtingais pavadinimais įvardinama. Tiksliai žinoma, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio armėnai visi kalbėjo turkiškai. Žinoma, kad XVII amžiuje šiandieninių Turkijos, Sirijos, Egipto, Vengrijos, Tuniso, Alžyro, Kipro, Bulgarijos valstybių teritorijose gyveno apie 20 tūkst. šeimų, priklausiusių religinei armėnų bendrijai. Armėnų religinei bendruomenei save priskiriančios šeimos turėjusios 24 vienuolynus ir 18 vyskupų.
Ugnies garbintojų aukuras prie Azerbaidžano sostinės Baku. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, Europa iki pat XVII amžiaus nieko nežinojo apie armėnus. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog visi tie Armėnijos propaguojami senieji armėniški archyvai, perrašyti savųjų, neva patvirtinantys Armėniją egzistavus dar prieš 1000 metų, – tėra fantazijos, neparemtos konkrečiais, neginčijamais faktais.
O apie Azerbaidžaną kaip didelę, galingą valstybę europiečiai žinojo jau 17 amžiuje. Tai byloja iki šių dienų išlikę senųjų Europos keliautojų, geografų, mokslininkų darbai.
Tad kas meluoja, kas sako tiesą? Azerbaidžano, besidžiaugiančio savo žila senove, versiją patvirtina senieji europietiški traktatai ir enciklopedijos. Armėnijos, neva skaičiuojančios antrąjį tūkstantmetį, versijos, deja,senosios europietiškos enciklopedijos nepatvirtina.
Kodėl šituos dalykus pasakojame? Tikrai ne tam, kad viena valstybė būtų pažeminta, o kita – išaukštinta. Tiesiog mes manome, kad civilizuotoms bendruomenėms derėtų žinoti kuo daugiau tiesos pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Civilizuotos bendruomenės neturi bijot žvelgti tiesai į akis.
Keletas duomenų apie armėnų kilmės tyrinėtoją Filipą Ekozjancą.
Filipas Ekozjanas gimė 1964 metais Charkove (Ukraina). Publicistas, istorikas, vertėjas, dainininkas. Laiko save Osmanų imperijos piliečių, kurie 1915-1916 pasitraukė į Rusiją, palikuoniu. Šiuo metu intensyviai domisi armėnų tautos istorija. 2020-aisiais išleido daug dėmesio sulaukusią knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“.
Kas nepamena iš vaikystės užkoduoto klausimo apie raštą: baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano. Mįslė mįsle, tačiau išties juk čia galima įžvelgti ir daug giliau užkoduotą atsakymą. Nebūtinai tiesa yra tai, ką skaitote ar nuolat girdite.
Kaip atskirti mitą nuo tiesos
Kiekvienos tautos istorijoje yra jautrių temų. Jų peržiūrėjimas kai kada gali pateikti šokiruojančių, nemalonių atsakymų. Tačiau tikėdami, kad gyvename moderniajame pasaulyje, turime suprasti, jog tiesa padeda atsikratyti įsisenėjusių mitų ir leidžia judėti tolyn.
Štai ir vėl žiniasklaidoje pasirodė tekstai „armėnų klausimu“. Minėtos 105-osios armėnų tautos genocido metinės, šventas nekaltų krikščionių aukų kraujas, dėl kurio visa kaltė neva tenka Osmanų imperijos musulmonams.
Mėgindama atskleisti įvykių priešistorę, 15min.lt viena autorė pasakojo baisumus, kaip engiami buvo armėnai: „Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas“.
Toliau skaitytojas apšviečiamas, kad dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tik nedaugelis galėjo prasigyventi iš prekybos bei amato. Vis dėlto jiems pavykę įsitraukti į tarptautinę prekybą XVII-XVIII a., tai paskatino šios diasporos gyvenviečių įsikūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.
Čia siūlau stabtelėti ir atsiversti armėnų autoriaus Filipo Ekozjanco knygą, kurioje randame daug autentiško būtent apie XVII pabaigos-XVIII a. pradžios armėnų gyvenimo ypatumus Persijoje – būtent tą istorijos tarpsnį, kai pasaulyje gimė vadinamasis armėnų klausimas. Tai istorinė dokumentinė apybraiža, detektyvo elementų turinti studija, kurios centre – armėnų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pradininku laikomas Izraelis Ori. Knyga taip ir pavadinta: „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (Филипп Экозьянц, „Исраэл Ори. Ларец Пандоры“).
Studijos pasirodymas prilygo sprogimui: remdamasis autentiškais dokumentų šaltiniais autorius triuškina 300 metų senumo mitą, tarsi kortų namelį griaudamas ant šios pradinės kortos rūpestingai kurtas istorijas. Apie tai, kokių atgarsių sulaukė ši knyga (recenziją galėjote pastebėti ir portale slaptai.lt), šiek tiek vėliau.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Pirmiausia noriu pasidalyti kai kuriais pastebėjimais iš F.Ekozjanco knygos, kalbama tema aktualiomis citatomis.
Pirmoji citata: apie šaltinių autentiką
Iki XVIII amžiaus armėnų tautos rašytinė istorija buvo neturtinga, joje retai minima Armėnija ir armėnai. Daugiausia tai buvo kūryba Europos autorių, tolimų tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo jos gyventojų. O XVIII amžius tiesiog sprogo istoriniais „atradimais“ ir iš nebūties ištraukė daugybę armėnų karalysčių, apie kurias anksčiau niekas nebuvo girdėjęs ir kurios viena po kitos atsirado darbuojantis ištisai armijai perrašinėtojų, kurių plunksnos labai greitai sužvilgo Naujosios arkos apylinkėse – mistiniame žmonijos civilizacijos lopšyje.
Pasak Ekozjanco, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, Armėnijos vardas atsirado ne istorinėje, o grožinėje literatūroje. Jis nepasitiki senovinių knygų autentiškumu, mat kadaise rankraščių perrašinėtojai davė valią savo fantazijai, prikūrė nebūtų dalykų. Viename interviu armėnų autorius atskleidė, kad pasikliauja tais šaltiniais, kurių egzistavimą patvirtina pakankamas kiekis egzempliorių – gerai, jeigu Europos spaudinių archyvuose pavyksta rasti 10-20 pavyzdžių.
Ekozjancas dar labiau šokiravo ir papiktino savo tautiečius teiginiu, kad net ir neginčijant visų turimų knygų išleidimo fakto, jose nėra istorijų apie Senąją Armėniją, apie Didįjį Tigraną ir kitus jos veikėjus. Jo vertinimu, bėdų dėl senovės istorijos turi ne tik Armėnija, bet ir kitos šalys.
Antroji citata: melikams nieko netrūko
Pfalcokurfiurstui Johanui Vilhelmui melikai savo laiške pranešė: „Dievo malone mums nieko netrūksta, mes turime pinigų, turto, žmonių, kurie sugeba valdyti ginklą, ir visko, ko reikia mūsų įmonėms; mums trūksta tik šalies valdovo, mes trokštame to ir meldžiame Dievą, kad ši dalia tektų Jums“.
Knygos intriga prasideda 1678 metais, kai Izraelis Ori, tada maždaug devyniolikos metų jaunuolis, drauge su keliais kitais vyrais išvyksta į Europą nešinas melikų (armėnų didikų, kunigaikščių) laiškais – nuolankiu prašymu padėti, nes vietos patriarchas yra visiškai prasiskolinęs, spaudžiamas kreditorių. Tačiau Izraelis Europoje prapuola ilgam. Po įvairių nuotykių į Persiją sugrįžta praėjus 20 metų. Prisistato visiems kaip Izraelis Ori, tačiau jo neatpažįsta nei tikra sesuo, nei broliai. Kirba įtarimas, kada tai gali būti apsimetėlis, prisidengęs kito žmogaus vardu. Tačiau armėnų melikai juo kažkodėl besąlygiškai pasitiki ir jam paklūsta. Rašo slaptuosius laiškus Europos galingiesiems valdovams ir įteikia vyrui, save vadinančiam Izraeliu, netgi tuščią popieriaus lapą su iš anksto suraitytais savo parašais – laiškas buvo parašytas vėliau, jo turinio melikai nežinojo. Ekozjancas daro prielaidą, kad armėnų didikai galimai buvo šantažuojami.
1699 m. armėnų atstovai slaptaisiais laiškais (apie juos nežinojo ir armėnų dvasininkai) kreipėsi į Romos popiežių, Pfalcokurfiurstą Johaną Vilhelmą ir Rusijos carą Petrą I su prašymu išvaduoti krikščionis armėnus nuo musulmonų priespaudos.
Tačiau iš to meto dokumentų aiškėja, kad melikai puikiai sugyveno su valdžia, gausino savo turtus, turėjo namus, žemes ir netgi nuosavas kariaunas! Juos jaudino tai, kad krikščionys perėjo į mahometonų tikėjimą, moterys tekėjo už musulmonų – laisva valia.
Trečioji citata: apie tikruosius tikslus
Aš visiškai įsitikinęs, kad Persijos valdovo kariuomenė nieko nepajėgs imtis prieš jus, tai būtų žiemos pradžia ar pavasaris. Persijos karalystė yra Armėnijos prieigose, tai gausiai apgyvendinta ir derlinga žemė, 150 ljė ilgio ir 120 pločio, yra Persijos karaliaus valdžioje, neskaitant dviejų provincijų, kurios palaikomos gruzinų, ir 5 provincijų, kurios priklauso turkams. Štai krikščioniškų provincijų sąrašas: 1) Zakas gali tiekti mums pradžioje 10 000 žmonių, yra (ten) labai mažai turkų 2) Varanda (yra nemažai turkų, bet tai ne kariai) galės surinkti 6000 žmonių 3) Kustachas – 10 000…
Tai citata iš slapto Izraelio Ori laiško Johanui Vilhelmui. Iš jo pranešimų aiškėja, kad Šventosios Romos imperijos kurfiurstas iš tiesų planavo užkariauti šį kraštą. Izraelis jam tarnavo, čia buvo jo akys ir ausys. Romos sostui rūpėjo musulmoniškuose kraštuose įgyti atsvarą.
Persijos puolimo planas buvo nuodugniai aptartas. Armėnų melikai siūlė užkariauti visą Persiją, kartu su musulmonų gyventomis provincijomis ir miestais – Gendže, Baku ir kt. Sumanymas nepavyko, Europos monarcho kariuomenė, palaikoma organizuotų sąjungininkų, žygio į Persiją atsisakė. Vis dėlto laiškai (beje, jie parašyti ne armėnų kalba) ir pastangos neliko nepastebėti: taip buvo sukurtas „armėnų klausimas“.
Ekozjancas kelia logišką klausimą: kokia buvo viso šio sumanymo esmė? Nejau kviesdamas užkariauti žemes Izraelis Ori tikėjosi, kad išsilaisvinimas iš kurfiursto valdžios, palaikomos Šventosios Romos imperijos galios ir jėzuitų ordino, bus lengvesnis nei atsikratymas esamos „priespaudos“? Juk šimtus tūkstančių valstiečių prižiūrėjo mažiau nei tūkstantis šacho žmonių? Pasak studijos autoriaus išvados, tikrieji šio veikėjo tikslai buvo savanaudiški – pakeisti valdžią, o valstiečių krikščionių išlaisvinimas tebuvo priedanga.
Kodėl šiandien verta kapstytis archyvuose?
Filipas Ekozjancas rašo antrąją knygos dalį, kurioje tikisi pateikti išsamius atsakymus į klausimus, kurie iškilo rašant pirmąją knygą.
Izraelis Ori. Senovės piešinys
Mitų demaskavimas sukėlė milžinišką neigiamą reakciją. Antai Rusijoje gyvenantis armėnų rašytojas ir tinklaraštininkas Levas Voljanas socialiniame televizijos tinkle knygoje dėstomas mintis apibūdino kaip absurdą ir gėdingą, šventvagišką dalyką. „Būsi prakeiktas nacijos, kuriai save priskiri!“ – pareiškė. Apkaltino parsidavimu azerbaidžaniečių lobistams.
Tiesą sakant, azerbaidžaniečių medijoje apie Ekozjanco knygą išties nemažai informacijos. Pvz., MA Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Huseinovas patvirtino, jog „Rytų klausimas“ buvo sukurtas Vatikane, pagal gudrų projektą ketinta prieš Osmanus ir Sefevidus mobilizuoti krikščionių, tarp jų ir armėnų, bendrijas, jomis pasinaudoti.
Kai kurie azerbaidžanietiškosios stovyklos mokslininkai Ekozjancui turi pastabų. Antai technikos mokslų daktaras, profesorius ir visuomenės veikėjas Kermanas Rustamovas knygai skirtoje diskusijoje (kanale „Patriot TvAz“) kritikavo autorių dėl to, kad jis cituoja melikų laiškus skaitytojui nepateikdamas paaiškinimų – jie yra būtini citatoms, kuriose armėnų melikai kaip savo žemes nurodo azerbaidžaniečių teritorijas.
Tačiau kodėl vis dėlto šiandien verta gilintis į trijų šimtų metų senumo istoriją?
Filipas Ekozjancas tiki, kad šis darbas yra prasmingas, pirmiausia jo tautiečiams svarbu atsikratyti senų mitų ir kurti ateitį pakeitus požiūrį į kaimynines tautas. Autorius reiškia apgailestavimą dėl armėnų istorikų, kurie eikvoja daug energijos tradicinės armėnų istorijos versijos studijoms, tačiau niekada nevėlu pradėti nuo pat pradžių ir paversti viską aplink savo galvoje, ir savo artimuosius
Pabaigai pastebėjimas. Tie patys dalykai, kurie vyko Izraelio Ori laikais, yra aktualūs ir šiandien: visais laikais atsiranda žmonių, siekiančių manipuliuoti kitais ir primesti savo žaidimo taisykles, savo gyvenimo supratimą, savo istorijos interpretavimą.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus.
Armėnai, kurių pasaulyje yra apie 10 milijonų, o dabartinėje Armėnijoje gyvena tik koks trečdalis, ne išimtis. Iš tikrųjų, šie Mažosios Azijos gyventojai šaltiniuose minimi jau XIV – XIII a. prieš mūsų erą. Bet tai negali būti dingstimi iškelti save aukščiau kitų ir šiuo tariamu unikalumu grįsti gana agresyvius santykius su kaimynais.
Vieną tokių istorinių etapų naujoje savo knygoje nagrinėja ne koks kitatautis mokslininkas, o armėnų istorikas, publicistas ir visuomenės veikėjas Filipas Vartanovičius Ekoziansas. Į mano rankas pateko visai naujas 2020 m. išleistas tyrimas „Izarelis Ori. Pandoros skrynia. I knyga. Persija“ (Экозяанц Ф.В. Исраэль Ори, Ларец Пандоры. Книга первая. Персия; Москва, 2020; armėnų k.: Иɫɪɚɷɥ Ɉɪɢ. Ʌɚɪɟɰ ɉɚɧɞɨɪɵ. Ʉɧɢɝɚ 1: ɉɟɪɫɢɹ).
Šis autorius, apie kurį Lietuvoje žinoma nedaug, pagarsėjęs ne tik kaip rašytojas ir vertėjas, bet ir kaip meninės prigimties žmogus. Jis yra sukūręs nemažai muzikinių kūrinių. Šiandien 1964 m. Charkove gimęs romansų atlikėjas gana kandžiai rašo ne tik istorinėmis temomis, bet ir nūdienos aktualijomis, net apie koronavirusą (jo blogas https://cont.ws/@melkicedek).
Bet mes grįžkime prie jo pirmosios knygos apie laikotarpį, kuris, kaip rašo autorius, XVIII a. pradžioje tapo persilaužimu Armėnijos istorijoje, kai 1711 m. mirė Izraelis Ori (Israel Ori) – didysis Persijos armėnas, melikas (arabų k. didikas, caras, kunigaikštis, armėnų titulas, kurį duodavo persų šachai) pasiskundęs Romos Popiežiui, jog persai engia armėnus ir juos reikia gelbėti. Šiandienos terminais, Izraelis Ori šaukė apie armėnų genocidą. Šie laiškai šv. Tėvui ir Rusijos carui Petrui I išplito po Europą. Popiežius gelbėti armėnų nesiėmė, tik Rusijos caras 1721 m. padėjo jiems kare su Osmanų imperija, tačiau laisvės neatnešė.
Po 100 metų armėnai vėl kreipėsi pagalbos į kitą carą – Nikolajų I, bet ir šį kartą nieko nepešė, tik caras leido armėnams persikelti į imperijos valdas, daugiausiai į Kaukazą, kurį galutinai užkariavo XIX a. vidury. Tiesa, po bolševikinio lenininio perversmo Rusijoje 1917 m. Armėnija gavo valstybės statusą, tačiau iškart buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Tik 1991 m. ji iškovojo nepriklausomybę tose pačiose persų žemėse, kur prieš 300 metų Izraelis Ori ir ketino ją įkurti.
Savo knygoje F. Ekoziansas analizuoja, kaip kilmingi armėnų melikai gyveno persų valdžioje. Šiame skyriuje autorius rašo, kad su persais armėnai sugyveno puikiai, nuolat turtėjo, turėjo žemių, savo namus, tarnus ir net savo kariuomenę. Moterys laisvai rinkosi vyrus iš musulmonų bendruomenės, ir šaltiniuose apie jokią prievartą neminima. Kitame armėnų laiške savo valdovui Petrui I melikai skundėsi tik dėl to, kad armėnės gimdo vaikus persams, taip plėsdamos jų šeimas ir silpnindamos krikščionybę. O priimdamas caro kariuomenę, Izraelis Ori žadėjo: jo didenybės caro kareiviai gali visą žiemą praleisti Armėnijoje, čia armėnų maitinami, nes viena provincija per metus gali išlaikyti 100 tūkstančių karių be jokio vargo… „Tiesiai pasakysiu: ne kiekvienas Europos monarchas tais laikais galėjo tai sau leisti…“, – pastebi knygos autorius.
Tad kyla klausimas: ar tikrai tuomet armėnai jautė tokią baisią priespaudą, ar tik ieškojo galingesnių jėgų užtarimo? Kitaip sakant, jie nuo senų laikų rinkosi vasalo dalią, tokia ji yra ir šiandien, kai atskira valstybe tapusi Armėnija toliau vergauja Rusijai ir šios pavyzdžiu vykdo agresyvią politiką artimiausių kaimynų atžvilgiu.
Į knygos turinį neįeina 1915 m. armėnus ir kitas Osmanų imperijos tautas ištikusi tragedija, kuri Jerevane (ir ne tik čia) vadinama armėnų genocidu. Tačiau autorius, pats būdamas armėnų kilmės, neslepia, kad nuolat save vaizduojanti kitų auka Armėnija nėra vienintelė tokia per trejetą amžių. 1915 m. nelaimė ištiko tiek armėnus, kurie pirmieji pakėlė kardą prieš turkus, tiek kurdus, tiek musulmonus ir krikščionis.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Kaip jis sakė savo interviu portalui Slaptai.lt, „protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Naujausiuose savo interviu F. Ekoziancas neslepia savo pozicijos Kalnų Karabacho atžvilgiu: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“
Pasididžiavimas savo tauta, savo valstybe, jos praeitimi dar nesukuria teisės į išskirtinumą, juo labiau, kai ši teisė nepatvirtinama realia politika – laisvės troškimu sau ir savo kaimynams.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Knygos skirstomos į tas, kurias galima padėti į lentyną nė neatsivertus, ir 5 darbus, kuriuos verta perskaityti. Jie ne tik įdomiai, intriguojančiai surašyti, bet juos perskaitęs daug svarbaus, aktualaus, sensacingo sužinosi.
Sensacinga Filipo Ekozjanco knyga
Filipo Ekozjanco veikalas „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ – būtent tas tyrimas, su kuriuo verta rimčiau susipažinti, nors senovės įvykiai, kuriuos atidžiai analizuoja autorius, tiesiogiai su Lietuva nesusiję.
Šio armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo vos prieš keletą dienų išleistą darbą rusų kalba perskaičiau internete.
Internetinį variantą atsiuntė pats autorius. Mes – šiek tiek pažįstami. Beje, aš didžiuojuosi šia draugyste. Manau, kad F.Ekozjancas nuoširdžiai myli Armėniją, nori vien gero savo tautiečiams. Kad ir kaip nemėgstu pompastiškų kalbų apie patriotizmą, pasakysiu, kad būtent jis – tikras Armėnijos patriotas. Nes jam skauda, kai mato, kur jo tautiečiai elgiasi netinkamai (vaizdžiai tariant, mato ne vien Azerbaidžano ir Turkijos klaidas).
Kadangi senokai domiuosi Kaukazo istorija, stengiuosi nepraleisti nė vieno naujo F.Ekozjanco videokomentaro, pasirodančio youtube.com erdvėje. Kai 2019-ųjų antroje pusėje paprašiau, kad atsakytų į keletą mano specifinių, lietuviškų, klausimų, iškart sutiko. Atsiuntė išsamius, gilius atsakymus (jie paskelbti čia – https://slaptai.lt/filipas-ekozjancas-kova-del-genocido-pripazinimo-nera-kova-del-teisingumo-pergales/). Mano supratimu, tai – labai nuoširdi išpažintis, įvardinanti būtent armėniškas klaidas.
Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.
O 2020-ųjų pavasarį Filipas Ekozjancas užbaigė knygą (jo teigimu, bus dar ir antroji). Šį darbą derėtų išversti į lietuvių kalbą – padalinti tiems lietuvių istorikams, politikams, žurnalistams, kurie dėl pašlijusių Armėnijos santykių su kaimynais kaltina vien azerbaidžaniečius ir turkus.
Palyginimas su Algimanto Bučio veikalu
F.Ekozjanco veikalą palyginčiau su prieš keletą metų pasirodžiusiu Algimanto Bučio moksliniu darbu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Lietuvių literatūrologo, literatūros kritiko A.Bučio veikalas tapo tikra sensacija – tyrinėdamas senuosius tiek Vakarų, tiek Rytų rankraščius autorius išsiaiškino, kad mūsų valdovai buvo visur pagarbiai tituluojami karaliais, tačiau mes savo valdovus kažkodėl iki šiol menkiname, vadindami tik kunigaikščiais, tegul ir didžiaisiais. A.Bučio analizė tapo solidžiu, rimtu, nepaneigiamu įrodymu, demaskuojančiu, kaip buvo klastojama ir, deja, iki šiol iškraipoma Lietuvos istorija. Knyga – labai populiari, nors kai kurie oficialūs Lietuvos istorikai bei įtakingos žiniasklaidos priemonės ją stengiasi nutylėti, jos nepastebi.
Mano manymu, panašus likimas laukia ir F.Ekozjanco tekstų. Mokslinis darbas greičiausiai Armėnijoje bus ignoruojamas. Oficialūs Armėnijos diplomatai tikriausiai dės milžiniškas pastangas, kad apie šią armėnų tautybės publicisto, istoriko analizę būtų kuo mažiau žinoma Europoje, Amerikoje, taip pat – ir Baltijos kraštuose.
Ir vis dėlto tie du šimtai puslapių, kuriuose F.Ekozjancas atidžiai, preciziškai, be išankstinių nusistatymų analizuoja savo tautos istoriją, – tikra sensacija. Tai, ką jis atrado, pastebėjo, nustatė, palygino, analizuodamas išlikusius senovės rankraščius, kardinaliai prieštarauja oficialiai Jerevano pozicijai dėl neva nuo pat seniausių laikų skriaustą tautą. Būtent todėl F.Ekozjanco išvados negali patikti savų klaidų nematantiems, vien tik kitus kaltinantiems Armėnijos politikams, istorikams.
Nepalankiai knygą greičiausiai priims ir tie Europos atstovai, kurie iki šiol fanatiškai laikėsi antiazerbaidžanietiškų, antiturkiškų nuostatų. Kai kurie iš jų taip giliai įklimpo skelbdami demagogijas, klaidingas versijas ir pusiau tiesas, kad dabar nėra kelio atgal. Nėra kaip sausiems išbristi iš melo pelkių, nepraradus autoriteto, nepripažinus klystkelių.
Armėnas, kuris nekaltina turkų ir azerbaidžaniečių
„Israelis Ori. Pandoros skrynia”. Autorius – Filipas Ekozjancas
F.Ekozjanco veikalui solidumo tikrai prideda žinia, kad autorius – armėnas. F.Ekozjancas laiko save buvusios Osmanų imperijos piliečiu, kurio protėviams 1915 – 1916-aisiais teko bėgti į Rusijos imperiją. Bet jis – iš tų armėnų, kurie nekaltina turkų dėl 1915-ųjų tragedijos. Jis mano, jog 1915-aisiais metais didelė nelaimė ištiko visus Osmanų imperijos gyventojus – turkus, kurdus, armėnus, musulmonus, krikščionis… (iš F.Ekozjanco interviu, duoto portalui slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
F.Ekozjancas taip pat mano, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija (iš interviu, duoto slaptai.lt portalui: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“)
Priekaištai Lietuvai
Nederėtų pamiršti ir šių žodžių – Lietuva, pasak F.Ekozjanco, pasielgė nederamai, kai 2005-aisiais Seime priėmė specialią rezoliuciją, tragiškus 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje pripažindama „armėnų genocidu“ (iš interviu, skelbto portale slaptai.lt: „Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu.“)
F.Ekozjancas nemėgiamas oficialiojo Jerevano, nes ne sykį viešai teiravosi, ką jo tautiečiai, kaltinantys azerbaidžaniečius ir turkus dėl nesugyvenamo charakterio, patys nuveikė, siekdami taikos, draugystės, abipusio supratimo? Jis taip pat domėjosi, kodėl jo tautiečiai vienu atveju siekia tarptautinio pripažinimo (omenyje turima 1915-ųjų tragedija), tačiau tuomet, kai Vakarai sako, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano regionas, šio NATO ir Europos Sąjungos šalių pareiškimo armėnai nenori nė girdėti, jį atmeta, ignoruoja.
Žodžiu, F.Ekozjancas negali būti mylimas tų, kurie iki šiol tebesvajoja apie Didžiąją Armėniją „nuo jūrų iki jūrų“, kurie vis dar mano, jog svetimų teritorijų užgrobimas – pateisinamas elgesys (analogiška situacija ir Lietuvoje dėl A.Bučio, kurio nemėgsta Lietuvos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai klastoję Lietuvos valdovų titulus).
Algimantas Bučys. Slaptai.lt nuotr.
Pasirodžius veikalui „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F.Ekozjancas tikriausiai bus dar labiau nemėgstamas įsikandusiųjų versijos, esą musulmonai skriaudė armėnus nuo pat seniausių laikų. Savo tyrinėjimuose F.Ekozjancas įrodo, jog klaidinga manyti, girdi, išsivadavimo kovas prieš persų valdovus armėnai pradėjo dar XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžoje. Išsivadavimo kovų tais amžiais tikrai nebuvo, nes anuomet tuometinėje Persijoje … niekas krikščionių armėnų neskriaudė.
Kas ką skriaudė?
F.Ekozjancas pateikia argumentų, leidžiančių manyti, jog Israelis Ori, kurį Armėnija laiko nacionaliniu didvyriu, neva drąsiai ir pasiaukojančiai gynusiu Persijoje gyvenusių armėnų interesus, buvo visai ne tuo, kuo dėjosi. Israeliui Ori nė kiek nerūpėjo Persijoje gyvenusių armėnų likimas, nes jis buvo avantiūristas, intrigantas, apsišaukėlis, šnipas… Žodžiu, žmogus, kuriam buvo aktualūs visai kiti reikalai, nei Persijoje gyvenusių armėnų teisės, privilegijos, pareigos.
Rusijos ir Ukrainos Rašytojų sąjungų narė Irina Glebova įžanginiame žodyje pastebi, kad knygos autorius, remdamasis konkrečiais dokumentais, įtikinamai įrodo, jog „laisvės karai, kurių neva ėmėsi armėnai” ir „krikščionių noras išsiveržti iš musulmonų priespaudos“ – tai lengvatikiams skirta apgaulė.
Iškalbinga Džulfos istorija
Kad šiandien mes dažnai vadovaujamės neteisingai kadaise suformuotais mitais, iškalbingai byloja Džulfos miesto istorija. Neva 17-ojo amžiaus pradžioje šachas Abbasas su žeme sulyginio šį miestą tam, kad išvytų visus armėnus. Taip, šachas išvijo armėnus. Bet tokiais kaltinimais besišvaistantys „visažiniai“ nutyli, kad šachas iš miesto išsiuntė visus alei vieno jo gyventojus – taip pat ir musulmonus. Ir tai padarė tik todėl, kad nenorėjo, jog miestas atitektų priešams. Be to, šachas netrukus pastatė naują miestą – naująjį Džulfą, kuriame apgyvendino visus, iškeldintus iš Senosios Džulfos. Taigi apgyvendino ir armėnus, nepalikdamas jų be stogo virš galvos. Tad ar sąžininga su žeme sulyginto Džulfos miesto istoriją laikyti faktu, bylojančiu apie krikščionių beteisiškumą?
Ir vis tik kada pirmą kartą oficialiai nuskambėjo vadinamasis „armėnų klausimas“? Gal tiktų 1690-ųjų Erzrumo istorija, kada iš miesto buvo išvyta gausi armėnų – katalikų bendruomenė? Bet šios akcijos vadinti prieš armėnus nukreipta musulmonų ataka irgi negalima, kadangi armėnus –katalikus išvyti reikalavo ne kas kitas, o tie patys armėnai, tik priklausantys kitai krikščionybės šakai. Taigi ši istorija tėra dviems skirtingoms religinėms grupėms priklaususių armėnų tarpusavio rietenos, į kurias bandyta įtraukti ir musulmonus. Beje, pogromuose prieš savo neva netikėlius tautiečius noriai, aktyviai dalyvavo armėnai, manę, jog būtent jie išpažįsta teisingąją religiją.
F.Ekozjancas įsitikinęs, kad Armėnijos istorija pradėta falsifikuoti dar 1699 metais, kai keli turtingi armėnai šventikai parašė laiškus Romos Popiežiui ir Europos bei Rusijos valdovams. Tuose laiškuose skųstasi, kad persų valdžia juos skriaudžia, engia, žemina, todėl jie norėtų išsivaduoti, jei tik jiems padėtų Europa arba Rusijos imperija.
Atidžiai analizuodamas išlikusius anų laikų rankraščius F.Ekozjancas kaip sumanus tyrinėtojas atskleidžia kelias labai svarbias oficialiąją Armėnijos istorijos traktuotę paneigiančias tiesas. Pirmoji sensacija – tuometinėje Persijoje armėnų krikščionių niekas neskriaudė. Tuometinėje Persijoje šios tautybės ir tikėjimo žmonės buvo priviligijuoti. Persų valdovai jais pasitikėjo, jiems patikėdavo svarbias pareigas. Jei ir buvo nelaimingų armėnų, tai juos skriaudė ne persai, o praturtėję armėnai.
Tad ko siekė tie, kurie rašė laiškus Europos valdovams prašydami apginti armėnus nuo persų, kurie žadėjo besąlygišką armėnų paklusnumą Romos arba Maskvos bažnyčioms už pagalbą atsikratant „persų jungo“? Kodėl jie norėjo, kad Europa užkariautų tuometines Persijos teritorijas? Kodėl jie patys nesigriebė ginklų, jei gyvenimas buvo toks niūriai nebeįmanomas?
Be kita ko, F.Ekozjancas pateikia oficialių skaičių, kiek karių, ginklų, parako, arklių ir maisto atsargų turėjo anuomet tose teritorijose gyvenę turtingi armėnai. Skaičiavimai – ne persų kariuomenės naudai. Jei būtų tik norėję, krikščionys galėjo patys, be niekieno pagalbos, nuversti persų vietininkus…
Gretindamas rankraščiuose išlikusius įrašus F.Ekozjancas pateikia itin daug nežinomųjų, dau abejonių – ar tikrai žinome, kas juos rašė, kodėl rašė? Pavyzdžiui, kodėl nutylima aplinkybė, jog tas armėnų patriarchas, skundęsis Europai dėl neva kylančių musulmoniškų persekiojimų, buvo paskendęs skolose, nemėgstamas krikščionių?
Skolose paskendęs patriarchas
Omenyje turimas XVII amžiuje Ečmiadzine šeimininkavęs patriarchas Jakovas IV, kuris oficialioje Armėnijos istorijoje apibūdinamas kaip labai gerbiamas, nuoširdus armėnų teisių gynėjas. Tačiau jei rimčiau įsigilintume į to meto rankraščius, jei perskaitytume visus tuomet užfiksuotus laiškus, ataskaitas, pranešimus, akivaizdu, jog minima persona – milžiniškų finansinių skolų krikščionių bendruomenei pridaręs gobšuolis, kuriam nusipjauti į armėnų tautos likimą.
Sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
F.Ekozjano veikale randame daug įtikinamų faktų, kurie verčia suklusti: kodėl šiandieniniai Armėnijos istorikai nekalba apie to meto krikščionių nepadorumus prekiaujant pareigomis, kodėl nutylimi pranešimai apie armėnų bažnyčios vadovų nuožmias tarpusavio pjautynes, konkurenciją, nesutarimus?
Vadinamasis „armėnų klausimas” vargu ar rūpėjo
Galų gale – kas tas paslaptingasis Israelis Ori? Armėnija jį šiandien laiko nacionaliniu didvyriu. Bet F.Ekozjanco tyrimas (rankraščių, laiškų, istorikų analizių gretinimas) leidžia manyti, kad jis buvo visai ne tuo, kuo jį šiandien laiko Armėnijoje. Avantiūristas, šnipas, intrigantas, greičiausiai siekęs padėti Persijoje įsitvirtinti Jėzuitų ordinui – šai kas buvo tas Israelis Ori. Vadinamasis „armėnų klausimas“ jam tiek ir terūpėjęs. Israelį Ori demaskavo jį lydėjęs asmuo – Vardapetas Minasa. Būtent jis pastebėjo, kad negalima tikėti nė vienu Israelio Ori žodžiu.
O kas buvo tie vienuoliai, kurie įsikūrė netoli Venecijos esančioje Šventojo Lozoriaus saloje? Nuoširdūs šventieji, troškę smulkiai, tiksliai, sąžiningai užrašyti praeities įvykius, ar falsifikatoriai, tendencingai padirbinėję, klastoję, perrašinėję rankraščius, kad juos perskaitęs imtumei tikėti didžiuoju mitu apie „skriaudžiamus brolius krikščionis“?
Kodėl tie, kurie šiadien remiasi tais trimis laiškais (ten neva užfiksuotas armėnų prašymas išlaisvinti juos iš persų vergijos), nemato akivaizdžiausių tiesų, – atvykusieji su šiais laiškais į Europą neturėjo teisės kalbėti visų Perijos armėnų vardu. Kodėl nematoma, kad 1692-aisiais metais tarp armėnų kilusių nesutarimų kalti ne musulmonai, o intrigų griebęsis Jėzuitų ordinas, troškęs sukiršinti ir tuo pačiu sau pajungti dvi skirtingas krikščionybės kryptis palaikiusią armėnų bendruomenę?
Žodžiu, F.Ekozjancas nemato jokių požymių, kad 17 – 18 amžiais armėnai Persijoje būtų buvę skriaudžiami, niekinami ar žeminami. Neužfiksuota sukilimų, bruzdėjimų, neramumų. Nors šie turėjo galingus nuosavus karinius būrius, kur kas galingesnius už persų įgulas. Sakykim, laiške, adresuotame Petrui I, labai smulkiai pasakojama, kur ir kiek armėnai, gyvenantys Persijoje, turi karinių pajėgumų. Tačiau prašoma Rusijos imperijos vadovų pagalbos. Kodėl? Gal laiškas Petrui I tėra klastotė?
Knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“autorius F.Ekozjancas atidžiai analizuoja, kas 18 amžiuje supjudė Persijos krikščionis su Persijos musulmonais. Žvilgsnis krypsta Jėzuitų ordino pusėn.
Filipas Ekozjancas. Trumpa biografija
Skelbdamas išvadas F.Ekozjancas įsitikinęs, jog brutali to meto armėnų šventikų tarpusavio kova dėl valdžios jokiu būdu nevadintina armėnų tautos kova už savo teises.
Kodėl Filipo Ekozjanco knyga praverstų Lietuvai?
O dabar – spręskime, ar verta šį darbą išsiversti į lietuvių kalbą? Man regis, tikrai praverstų turėti lietuviškąjį šios knygos variantą. Jį būtų galima padovanoti tiems, kurie iki šiol aklai tiki kiekvienu oficialiojo Jerevano pareiškimu. Būtent jiems vertėtų perskaityti F.Ekozjanco veikalą. Sakykim, tiems Lietuvos politikams, kurie 2005-aisiais palaimino Lietuvos rezoliuciją, smerkiančią turkų elgesį Osmanų imperijoje 1915-aisiais. Su knyga galėtų susipažinti ir Lietuvos Mokslų Akademijos vadovai, neįsileidę turkų mokslininkų, tyrinėtojų, siekusių Lietuvos visuomenei pateikti turkiškąją 1915-ųjų metų nelaimės versiją. Ši knyga papuoštų ir „Vorutos“ laikaščio redaktoriaus, noriai propaguojančio oficialųjį Armėnijos požiūrį į praeities įvykius, biblioteką. F.Ekozjanco knyga praverstų ir Lietuvos politikams, susiruošusiems oficialių vizitų į Armėniją.
Neraginu atsisakyti kritiškumo, skaitant F.Ekozjanco darbą. Istorija – sudėtingas mokslas. Gal po šimto metų kokiame nors archyve bus surasta naujų įrodymų, aukštyn kojomis apverčiančių šiandienines tiesas?! Tačiau į tolimo, mums mažai pažįstamo Kaukazo istoriją žvelkime bent jau taip atidžiai, kaip tai daro F.Ekozjancas savo veikale „Israelis Ori. Pandoros skrynia“.
Analizuoti teismų, ypač Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, sprendimus – nemalonus užsiėmimas, nes juk visi suprantame, kad teisėjai – irgi žmonės ir gali klysti.
Be to, jie dar gali būti ir išdidūs bei turėti gerą atmintį, todėl kritikams gali atsirūgti.
Tačiau kartais būna situacijų, kai užsimerkti negalima, juk Aukščiausiasis Teismas yra ta institucija, kuri gali arba padėti Lietuvos visuomenei įveikti oligarchiją, arba šias viltis palaidoti.
