Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Ketvirtadienį pirmą kartą posėdžiavo Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisija, praneša Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).
Ketvirtadienio posėdyje komisija nagrinėjo 21 objektą, dėl kurio kreipėsi Ukmergės, Anykščių, Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų, Šiaulių rajonų savivaldybės ir privatūs asmenys.
Trys paminklai ir dvi gatvės buvo pripažinti kaip propaguojantys totalitarinius, autoritarinius režimus, skelbia LGGRTC.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Komisija bendru sutarimu nusprendė, kad tai Ukmergės mieste esantis paminklas J. Krikštaponiui, Anykščių rajone esantis paminklas A. Ubagevičiui, Šalčininkų rajone paminklas sovietų armijos kariams, Gagarino gatvės pavadinimas Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, bei P. Cvirkos gatvė Gargžduose“, – po posėdžio sakė komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.
Pažymima, kad visus tris įvardintus paminklus rekomenduojama nukelti, rašytojo ir sovietų veikėjo Petro Cvirkos gatvę pervadinti, o kosmonauto Jurijaus Gagarino gatvėje įrengti paaiškinančią lentelę.
„P. Cvirka tiesiogiai kolaboravo, parvežė Stalino saulę į Lietuvą, tai asmuo, dėl kurio Lietuvos valstybingumui ir visuomenei padarytos žalos yra žinomos, aiškios ir suprantamos. J. Gagarinas buvo daugiau ideologinis įrankis Sovietų Sąjungoje. Niekas nenuginčys, kad jis buvo pirmasis kosmonautas ir tai didelis įvykis pasaulio istorijoje“, – tvirtino V. Karčiauskas.
Dėl dar keturių objektų ketveriose kapinėse, esančiose Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų savivaldybių teritorijose, palaidojimo vietose esančių paminklų sovietų kariams – bus raštu kreipiamasi nuomonės į Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijas, taip pat Kultūros paveldo departamentą, skelbia LGGRTC. Gavus šių institucijų pozicijas, komisija spręs dėl tolimesnio paminklų likimo.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienio posėdyje taip pat buvo išrinktas komisijos pirmininko pavaduotojas. Juo tapo Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas, praneša tyrimo centras. Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją Seimas sudarė birželio pradžioje. Ją sudaro 9 įvairių sričių specialistai.
Nuo gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Praėjusių metų gruodį priimtas įstatymas numato prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojantiems totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Viešųjų objektų vertinimą ir pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Nukėlus Petro Cvirkos paminklą Vilniaus centrinėje aikštėje jau keliami balsai, besikėsinantys ir į Salomėjos Nėries literatūrinę vertę.
Gerbiu Salomėją Nėrį – poetę. Ji – lietuvių tautos lakštingala. Tokie prievardžiai vėjais nemėtomi. Ir anaiptol nelaikau jos tarybine ar sovietine poete. Kažkuo ji skiriasi nuo A. Venclovos ir kitų to meto kūrėjų. Sunku suvokti, kiek lietuvių motinų lūpos nustotų auklėjamojo poveikio savo jaunosioms kartoms, jeigu kokia jėga išbrauktų šios poetės mums paliktą janystės ir jos brandžią kūrybą laisvoje Lietuvoje bei ilgai falsifikuotas, bet išsaugotas klajonių eiles rinkiny „PRIE DIDŽIOJO KELIO“, kur Salomėja Neris išlalikė savo skaistų vardą.
Yra ir kitokia Salomėjos Nėries asmenybės dalis – sovietinė veikėja, lietuvių tautos išdavikė, kolaborantė, poemos apie Staliną ar apie Marytę Melninkaitę autorė. Šita Salomėja man nereikalinga ir apie ją aš niekur nerandu reikalo kalbėti ar svajoti. Tiesiog tos nepasiilgstu. Tai stalininės prievartos gal net iki galo nei mūsų (nei jos pačios) neįsisąmoninta auka. Tai dirbtinai epochos kelta herojė. Šitos asmenybės dalies man niekur neprireikia. Gal kam?
Daug kas kalba apie okupacijos epochą, bet, matyt, mes nei vieni, nei kiti nemokame iki galo suprasti nei to istorijos tarpsnio, nei juo net ir nuoširdžiai susižavėjusių žmonių tikrųjų mentalitetų, net nemokame tinkakmai istorijai padėkoti už šiandienę laisvę. Tiesiog neatsakėme iki galo, kas tuos žmones į tą išdavysčių kelią pastūmėjo, ir kokia buvo alternatyvi Lietuvai išeitis ar ko kas nepadarėme, kad to neįvyktų. Nepamirškime, kad teisė didvyriškomo iš nieko nereikalauja.
Salomėja Nėris. Vikipedija foto
Jau kelintą kartą girdime, kaip Salomėja Neris suplakama į vieną šutvę su Petru Cvirka ir kitais to meto veikėjais. Tikrai Salomėja pasirašė po garsiuoju stojimo į Trečiąjį Frontą pareiškimu ir pasuko Lietuvai pavojingu keliu. Bet pasakykime ir antrą tiesą, kad ją tuo keliu pasukti prikalbėjo garsūs kiti to meto kairieji veikėjai K. Korsakas, A. Venclova, A. Sniečkus, J. Paleckis… Ir pamirštame, kad jai garsaus pareiškimo į Trečiąjį Frontą tekstą parašė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) išeivijoje steigėjas Bronys Raila. Jis dar prieš karą išvykoje į Austriją Vienoje Neriai aiškino, kaip kapitalistai į Atlantą ar Dunojų verčia kviečius, kad darbo žmonės neturėtų pigios duonos. Ir jai tų žmonių darėsi gaila. Abejingas svetimam likimui žmogus to būtų nepatyręs.
Prisiminkime poetės jautrų požiūrį į neturtingą tėviškės kaimynystėje Kiršuose gyvernusią amžininkę, ką rodo jos eilėraštis JAUNYSTĖ: Saule nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina, tau akyse dangaus šviesa, tu man viena, viena, viena… Ne. Salomėja, rašydama šį kūrinį, nebuvo dar parsidavusi Stalinui. Ji tik mokėjo į vargšę kaimynę pažvelgti per jautrumo akis ir jos gailėtis.
Mes dar nežinome, kuo Lietuvai baigsis stojimas į Europos Sąjungą. O stojome, regis, su didele euforija, ir linkime jai čia sėkmės. Bet ar vienas patriotiškai nusiteikusių didžiųjų mūsų Sąjūdžio veikėjų (tarp jų R.Ozolas) nelaikė šio žingsnio atsisveikinimu su nepriklausomybe? Matome gal tik lenkus ir vengrus, drįstančius kelti balsą dėl savo suverenų. Mes bijome net pagalvoti apie tai. Ar šiandien lengva pasakyti, kas čia teisus? Pasikliauname savo tikėjimu ir tiek.
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Salomėja Neris buvo ne vienintelė, kuri tikėjo, kad Stalinas yra kažkas didingo, ir ginklais žvanginančio Hitlerio fone gal iš tikrųjų laukė išsigelbėjimo Lietuvai. Nemanykime, kad visi kairieji lietuviai buvo tikri tėvynės išdavikai. Kiek dorų kairiųjų Lietuvoje Stalino administracija pašalino iš gyvųjų? Šiandien to nesvarstome. Jų buvo ir tarp „liaudies seimo“ rinkimus nenorėjusių klastoti komisijos narių.
Petras Cvirka – literatūros talentas, bet, ko gero, šaltakraujis tėvynės išdavikas. Jo biografiją apsunkina ir šis faktas, kad jis tikrai skųsdavo svetimam saugumui savo tautos šviesuolius, gal net jo asmeniškus konkurentus ir artimus talentus, kaip antai Juozą Keliuotį… Reiktų matyti Cvirkos literatūrinį talentą ir tik jo asmenybės fone atsakyti, kokios gal įgimtos, o gal įgytos charakterio savybės paskatino jį žengti išdavystės keliu. Jo kairiškumas čia niekuo dėtas. Ir vargetos tėvynę mylėdavo. Salomėja, sužinojusi apie pirmus tremtinių vagonus Kauno geležinkelio stotyje bėgo pas A.Sniečkų apie tai pranešti ir teirautis, kas čia ką baisaus daro. Šie du faktai neleidžia man Neries sodyti į vieną ešeloną su Petru.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Ar pasisakyčiau už Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą iš centrinės Vilniaus aikštės? Pirma – Vilnius nėra pertekęs net ir literatūros kūrėjų paminklų. Labai stebina, kad tie, kurie garsiai rėkia, kaip reikėję nukelti Cvirką, nepasigenda, kaip labai sostinei kitų paminklų trūksta. Sostinei neprireikė net Vyčio, kuris prieglobstį susirado vadinamoje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ar tai nėra iškalbus mūsų požiūrius atskleidžiantis faktas? Kodėl dėl to mums širdies neskauda? Ačiū Dievui susilaukėme J. Basanavičiui paminklo Vilniuje. O kur paminklai prezidentui Antanui Smetonai, kuris čia gyveno ir dirbo, lakūnams Dariui ir Girėnui, kur įamžinti literatūros aukštieji kūrėjai, muzikai, choreografai, dailininkai, architektai, gydytojai, mokytojai, žemdirbiai, kurių duoną valgome?.. Kur sostinės svečiams užsieniečiams pamatyti, kad Lietuvoje gyvena save gerbianti kultūringa tauta, ne tik statistiniai žmonės? Ar paminklo autoriai kūrė Cvirkai – išdavikui-kolaborantui – paminklą? Sunku tuo tikėti. Ką besakytume – talentingo skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas P.Cvirkos monumentas buvo labai dekoratyvus. Skulptorius ir architektas bei aikštės tvarkytojai įdėjo daug meilės, kuri švytėjo tautai, ir kūrėjai ją aukštino, bet visų pastangos buvo išmestos į šiukšlyną. 1959 metais buvau P.Cvirkos paminklo atidengime, bet tik dabar ėmiau suvokti, kad jis pastatytas ne lietuvių literatūros ryškiam kūrėjui. Anais sunkiais laikais apie tai nieks nekalbėjome.
Būčiau jo negriovęs ir dar dėl vienos priežasties: Petras tikrai nusikalto tautai ir žmogiškumui. Mes jį pašalinome, ir apie tai neliks progų kalbėti. O kokios galėjo prie jo vykti lituanistinės pamokos moksleiviams? Juk tai čia, to grožio šviesoje, ir derėjo su jaunimu paanalizuoti, kas talentingą žmogų pakreipia eiti Judo keliu ir krėsti piktadarystes. Bet praktika rodo, kad šiame žemės sklypelyje istorijai lemta bus dar ne sykį kartotis, nes tokie judai netramdomi, jų kas kartą rasis naujų. Neduok Dieve, kad tai taptų pranašyste.
Dar vienas argumentas man byloja, dėl ko nepatikliai žiūriu į paminklo iškėlimą iš sostinės centrinės aikštės – tai vyksta valdžios akistatoje, kuri taip palankiai žvelgia į svetimą hunveibinų kultūrą ir taip lengvai neigia mūsų tautoje šimtmečiais ir tūkstantmečiais besiformavusias Vėlines. Ne apie hunveibinus būtų Salomėja šiandien dainavusi. Jos planuose be Eglės, žalčių karalienės, buvo visas plačiai nujaučiamas lietuvių epas. Svajonė ši liko neįgyvendinta. Gal užuot ją smerkę imkimės jos darbų tęsti?
Galvodamas apie Salomėją Nerį galvoju ir apie save. Visi mes turime ir nuodėmių, ne tik dorybių. Bet vis dėl to esame linkę kalbėti apie mūsų teigiamas vertybes, ne apie klaidas, nes tik dorybes keliame pavyzdžiu, kad jos daugintųsi. Tačiau analizuodami asmenybes neturime pamiršti ir jų šešėliu persmelktų pusių. Tik pasvėrę klaidas ir vertybes pasakysime, ko ir patys esame verti. Koks buvo didis Mokytojas Kristus, kuris tarė: „Temeta akmenį tas, kuris jaučiasi be nuodėmės“.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ar daug turime lietuvių moterų, pagarsėjusių politikių? Visuomenės veikėjų – taip, bet politikių? Nors gal ne be trūkumų, bene aukščiausiai drįsčiau vertinti Dalią Grybauskaitę. O ko verta Salomėja Nėris kaip politikė? Dieve brangus, kokia ji politikė. Kai rusų gydytojas fiziologas Ivanas Pavlovas susitiko su tautos išskirtinai didingu rašytoju Levu Tolstojoumi, Jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Rašytojas – jis neturi sau lygių. Bet filosofas? Koks jis filosofas. Dieve mano, koks jis filosofas“…
Salomėja ne per savo ambicijas įsitraukė į politines girnas, ji buvo į jas įtraukta tik todėl, kad propagandiniais sumetimais šito reikėjo pavergėjui. Jos balsas valstybės problemų klausimais buvo lygintinas su melžėjos balsu. Ji galėjo tik savo eilių paskaityti, bet ne politines problemas kelti aukštojoje tribūnoje. Man baisu, kad tie neatodairiški tautos talentų valymai yra tos pačiõs užkeiktõs svetimõs propagandos reliktas ir veikia vėl svetimiems. Pasakę, kuo Salomėja mums neparanki, nenutylėkime, kuo ji nepakeičiama. Ir rinkimės kiekvienas ją tokią, kokią turime už ką gerbti. Niekur ji nešlovino tolimųjų kraštų ir nelaikė jų savo tėvyne, vien tik reiškė nenumaldopmą ilgesį savajai. Kai iš rusų atstovybės Kaune paskambinę ELTOS direktoriui K.Korsakui ir paprašę atvežti du geriausius Lietuvos poetus, tas pasigriebė Pajėsyje Kazį Borutą bei Palemone Salomėją, ir pristatė juos Dekanozovui. Pasirodęs Nikolajus Pozdniakovas, SSRS liaudies komisarų taryvos įgaliotinis, pareiškė, kad yra dvi temos, kuriomis reikia skubiai parašyti: sveikinimą liaudies seimui ir sveikinimą J.Stalinui. Boruta savo vyriška galva susigribo, kad seimą sveikinti galima ir trumpai, todėl pirmas pasisiūlė tos temos imtis. Salomėjai liko, kas liko. Atminimai liudija, kad didysis NKVD viršininkas Vladimiras Dekanozovas savo pokalbyje džentelmeniškumo principais anaiptol nesišvaistė. Salomėja dirbusi visą naktį ir ryto 6 poema buvo baigta. Bet ir išprievartautoje poemoje Salomėja neišlaikė nesuklikusi: Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį… Tai žodžiai, kurių iki šiandien net nemokame į kitas kalbas deramai išversti. Poetę visomis išgalėmis gynė ir lietuvių rašytojas, poetas ir pedagogas Robertas Keturakis, kuris lengvatikių ironijai teigė, kad pirmoje poemos apie Staliną redakcijoje Salomėja komunizmą surimavo su klizma, kas buvo atspausdinta 1940 metų Tiesoje. Beje, kai kalbame apie vieną tiesą, nepamirškime ir tos kitos tiesos, kitos jos dalies: kai Lietuvai grėsė vokiškoji okupacija (daug kas vylėsi, kad ji bus geresnė Lietuvai išeitis, tačiau ir tai nepasiteisino), Salomėja eilėraštyje LIETUVAI prabilo: Iš negandingų vakarų audrų, perkūnijų prikrauti lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai akim tyliųjų ežerų lyg eidama linelių rauti. Todėl man ir kyla noras teigti, kad jos talentas yra jos didžioji kaltė. Stalinas apgavo ir V.Krėvę, pirmosios liaudies valdžios ministrą pirmininką, apgavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, kuriam buvo žadėjęs, kad Lietuva ir Sovietų Sąjungos sudėty išlaikys savo suverenumą.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po šių ir daugybės kitų žodžių aš nemoku Salomėjos laikyti tautos išdavike. Ne ji suprojektavo spąstus Lietuvai, ir ne joje ieškokime kaltės už padarinius. Man ji – ta, kuri pernelyg lengvai patikėjo, kad slibinas apsaugos Lietuvą nuo baisių kataklizmų. Bet ji tokia Lietuvai nėra pavojinga. Skaudžiai ir ji pati tuo nusivylė ir gal net gyvybe už savo lengvabūdišką požiūrį užmokėjo. Cituojame jos pranašiškus žodžius: Ir išbūrė, ir nulėmė būti jaunai amžinai. Bet priminsiu ir antrus jos gal nė kiek nemažiau pranašiškus žodžius: Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja, kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu tyru krauju nedirbtinos širdies. Kad man reikalinga tik prigimtinė Salomėjos asmenybės pusė, manau, ji tuo tik džiaugiasi. Anos kitos niekam ji ir pati nesiūlo.
Pasakiau ir susimąsčiau – juk pagal tą sielojimąsi dėl Lietuvos likimo ir aš esu toje pačioje pusėje, kaip ir tie, kurie šaukia – saugoti mūsų tyrąją dvasią ir šalinti iš viešumos tautos parsidavėlius. Tik kad mūsų argumentai pateikiami skirtingi.
Antanas Miškinkis artimai pažinojo plunksnos draugę Salomėją. Jis nustebo dėl tokios Salės rodomos drąsos, bet prasitarė tik gilios užuojautos žodžiais, kad sesę palaidojo patvorėly. Ne menkiau poetę buvo pažinojęs meno paveikslų mylėtojas, poetas, kankinys kun. Ričardas Mikutavičius, kuris vadovavo Salomėjos Neries perlaidojimo į Petrašiūnų kapines iškilmėms. Priimu jo tokį aktyvumą kaip krikščioniško atlaidumo žvilgsnį į tą, kuri skaudžiai buvo apgauta ir nuvilta, nes pernelyg lengvai tikėjo. Jų net ir kapai sukelti į kaimynystę Petrašiūnų Panteone Kaune, ir ta kaimynystė nėra nebyli. Dėl braidžiojimo klystkeliais Salomėjos neprakeikė ir mūsų literatūrą į aukštumas iškėlęs Vincas Mykolaitis Putinas, net priėmęs Kaune į savo butą ją gyventi. Man tokie šių žmonių poelgiai labai dera su krikščioniškąja filosofija.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas sako, kad konkreti data, kada bus nukeltas miesto centre stovinčio rašytojo Petro Cvirkos paminklas turėtų paaiškėti artimiausiu metu, o šiuo metu jau vyksta pasirengiamieji darbai. Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisija šią savaitę sostinės administracijai uždegė „žalią šviesą“ pradėti P. Cvirkos paminklo nukėlimo darbus.
Istorinės atminties komisija, dar prieš priimant sprendimą dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės taryboje, buvo suformavusi rekomendaciją, kad prieš imantis konkrečių nukėlimo veiksmų, būtina turėti aiškų planą dėl paties paminklo ir skvero likimo. Dabar komisijos pirmininkas sako, kad toks planas šiuo metu yra suformuotas, o tai iš esmės reiškia, kad savivaldybės administracija gali imtis tolesnių veiksmų.
„Komisijoje aptarėme, kaip nukėlus paminklą atrodys pats skveras. Komisijos pozicija yra, kad tai turėtų būti neutralus sprendimas, be jokių papildomų ar kokių nors kompensuojančių tą erdvę sprendimų. Tiesiog neutraliai sutvarkyta erdvė be paminklo laikinuoju periodu“,- Eltai teigė G. Jaunius.
Tuo metu formuojant ilgalaikę skvero viziją, savivaldybės tarybos Laisvės partijos frakcijai priklausančio politiko vertinimu, dar laukia nemažai darbo siekiant įtraukti atitinkamų sričių ekspertus ir visuomenę į diskusijas.
„Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, laukia ilgas kelias. Aptarėme, kaip prasidės darbai, formuosime darbo grupę, kurioje dalyvaus ir komisijos atstovai formuojant tam tikrą uždavinį kūrybinėms dirbtuvėms, tuomet kūrybinių dirbtuvių ir diskusijų su visuomene keliu judėsime link skvero ilgalaikės vizijos atsižvelgiant į visus įpareigojimus, kurie ateina ir iš paveldo“,- aiškino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Gediminas Jaunius.
V. Benkunskas: artimiausiu metu planuojame paskelbti konkrečius terminus dėl paminklo nukėlimo darbų
Dabar, kai sostinės savivaldybės vykdomoji valdžia gali imtis konkrečių procedūrų nukeliant P. Cvirkos paminklą, vicemeras V. Benkunskas aiškina, kad jau pradėti vykdyti pasiruošimo darbai, o tikslesni terminai dėl atitinkamų veiksmų turėtų būti paskelbti artimiausiomis savaitėmis.
„Konkrečių datų dar neturime, tiesiog vyksta parengiamieji dalykai. Su muziejumi deriname dėl perdavimo aktų pasirašymo, laikino pasaugojimo pas mus. Dar yra klausimų dėl tos erdvės sutvarkymo pereinamuoju laikotarpiu. Planuojame per gerą savaitę tuos pasirengimo darbus susidėlioti, išspręsti klausimus, kurie dar yra atviri ir pradėti rengtis su konkrečiomis datomis“, – tolesnę proceso dėl paminklo nukėlimo eigą Eltai pristatė V. Benkunskas.
Pasak Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai priklausančio politiko, su Nacionaliniu muziejumi, į kurį ir planuojama perkelti paminklą, jau yra pasiektas susitarimas, o dabar yra derinamos techninės detalės.
„Principinis susitarimas yra pasiektas, kad šis paminklas atsidurs pas juos ir jie eksponuos. Klausimai daugiau susiję su terminais, nes muziejui reikia pasiruošti, jie dabar nėra pasirengę perimti, tai mes turėtume laikinai pasaugoti skulptūras, kaip ir Žaliojo tilto skulptūros pas mus yra saugomos“,- sakė vicemeras.
Kalbant dėl darbų pačiame skvere, V. Benkunskas pritarė savivaldybės tarybos kolegai G. Jauniui, sakiusiam, kad artimiausiu metu, kol nėra paruošta ilgalaikė vizija, šioje erdvėje dideli pokyčiai nėra planuojami.
„Jokių didelių meninių, piniginių darbų ten dabar nebus. Tiesiog skveras po paminklo nukėlimo turi būti sutvarkytas, kad jis visų pirma būtų saugus ten praeiti, leisti laiką toje aplinkoje. Daugiau orientacijos bus į ilgalaikę perspektyvą, kaip tą skverą pertvarkyti, žinant, kad dar yra įdėta daug apsaugos taškų iš kultūros paveldo prizmės“,- tvirtino jis.
Kadangi savivaldybės administracijai nebereikia laukti jokių patvirtinimų iš Vilniaus politikų, vicemeras tikisi, kad paminklą gali pavykti nukelti dar šiais metais.
„Labai spėlioti ir prognozuoti nelabai ką ir reikia. Politiniai sprendimai yra priimti, jokių tvirtinimų daugiau kaip ir nereikia. Dabar yra pasirengimo stadija, kelios detalės yra atviros. Jas pabaigus derinti, visos prielaidos yra, kad jau artimiausiu metu tas paminklas bus nuimtas. Kad ir šiemet turbūt tikrai yra realu“,- mano V. Benkunskas.
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba rugsėjo viduryje priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl sostinės centre esančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo, meras Remigijus Šimašius teigė, kad toks Tarybos sprendimas nebuvo netikėtas. Jis akcentavo, kad buvo nuspręsta ne dėl paminklo griovimo, kaip sako kai kurie kiti politikai, o dėl paminklo perkėlimo į kitą vietą.
„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.
Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.
„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.
Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai kaip šių vietų atnaujinimą.
„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras. Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.
„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
Apie Petro Cvirkos prozos veikalų vertę neturiu jokios pagrįstos nuomonės, nes tikriausiai nieko iš jo raštų nesu skaitęs net vaikystėje, tačiau viena bibliotekininkė liudija, kad, pasklidus gandui apie planuojamą Cvirkos paminklo nuvertimą (iškėlimą?), pastebimai šoktelėjo skaitytojų susidomėjimas šio rašytojo kūrybiniu palikimu, žmonės esą masiškai tempia į namus jo knygas, nežiūrint to, kad bibliotekos dirba ekstremalios situacijos sąlygomis. Tai reiškia, kad rašytojo atminimas prisikelia iš numirusių, vėlė prabunda, jo veikalai iš naujo yra atverčiami, sužinojus, kad 60 su viršum metų išstovėjęs ir jau suvis sukriošęs kontroversiško rašytojo paminklas bus nubaustas kalėti, uždarytas į belangę ar net nukankintas ketvirčiuojant.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai nieko verti yra pasakojimai, kad P.Cvirka buvo nunuodytas sovietų valdžios agentų 1947 m., baiminantis rašytojo atsivertimo į kitą pusę, kažin ar anas išties jau buvo toks didelis kankinys, kaip dabar kartais sporadiškai yra bandoma pavaizduoti, tačiau labai tikėtina, kad kankinio statusą liaudies vaizduotėje greitai įgys P.Cvirkos paminklas. Kas be ko, ne kiekvienam buvo lemta tapti kovotoju už laisvę, tačiau tokiu atveju, kaip matome, nelaimėliui galima guostis bent tuo, kad kartais net ir labai nešvento žmogaus paminklas įgyją paminklo disidento statusą.
XXX
Tačiau, broliai ir seserys, ne pats paminklo nukėlimas mums gali užtraukti dideles nelaimes, daug didesnį nerimą turėtų kelti tai, kad meras Šimašius jau siūlo P. Cvirkos skverą iš šalia prilipusią gatvę pervadinti į Uosto skverą ir Uosto gatvę, tarsi dar būtų galima kur nors išplaukti.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu prisimenate, tas pats Šimašius neseniai niekuo dėtą Lukiškių aikštę buvo pavertęs pliažu, taigi dabar jau baisu net pagalvoti apie tai, kokius grandiozinius užmanymus puoselėja nevykėlis meras, užsimoję vieną iš pagrindinių miesto skverų pavadinti Uosto vardu. Klausiu labai rimtai – ar tas pats Šimašius jau nėra nusprendęs užtvindyti Vilniaus miestą, paverčiant jį Vilniaus mariomis, ir tokiu būdu štai nuplaunant visas nuodėmingo vadovavimo savivaldybei žymes? Tarkime, „Po manęs nors ir tvanas“, dar spės pagalvoti Šimašius, pavertęs Vilniaus miestą nuskendusių laivų kapinynu su vaiduoklių uostu, vietoj buvusio skvero.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Žinia, nuskendusio dugne laivui vadovauja padugnių komanda, todėl jums, broliai ir seserys, į rugsėjo 10 d. mitingą derėtų rinktis užsidėjus gelbėjimosi liemenes.
2021.09.09; 06:00
XXX
išvykome iš ryto kai vanduo čia matinis
į marių dugną ir įstrigęs į žoles
jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai
undinės priartėjančias akis giliai žalias
X
ką akys dar matys? –
— gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas
dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas
nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Po Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo išbraukti sostinėje esantį rašytojo Petro Cvirkos paminklą iš Kultūros vertybių registro šio objekto likimas priklausys nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo. Tačiau net ir miesto valdančiojoje koalicijoje nėra vienareikšmiško sutarimo, ar šiuo metu derėtų balsuoti už P. Cvirkos paminklo nukėlimą.
Valdančiosios Vilniaus savivaldybės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Kamilė Šeraitė tvirtina vienareikšmiškai palaikanti, kad paminklas būtų nukeltas, o ji pati sako ties šiuo klausimu dirbusi visą šią kadenciją.
„Jau seniai atėjo laikas. Tikimės, kad pagaliau neliks Vilniaus centre šio komunistinio paminklo“, – Eltai sakė K. Šeraitė.
Tačiau kiek nuosaikesnės pozicijos laikosi didžiausios valdančiosios Laisvės partijos frakcijos tarybos narė Deimantė Rimkutė. Jos manymu, sostinės valdžia pirmiausiai turėtų rasti atsakymą, ką reikėtų daryti su skveru, kuriame dabar stovi P. Cvirkos paminklas.
„Tai, ką su ta skulptūra daryti yra antras klausimas, bet pirma turbūt reikėtų nuspręsti, kas ten turėtų stovėti ir kokias prasmes mes norėtume kurti, kokią istorinę atmintį puoselėti“, – teigė D. Rimkutė.
G. Jaunius: diskusijų etapas artėja prie pabaigos
Tai, kad tarybos narių pozicijos dėl P. Cvirkos paminklo likimo išsiskiria, iliustruoja ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos istorinės atminties komisijos sprendimai. Jos pirmininkas Gediminas Jaunius pasakojo, kad dauguma komisijos narių sutaria, jog P. Cvirkos paminklo nederėtų palikti visiškai nepaliesto. Tačiau, kaip aiškina G. Jaunius, pozicijos išsiskyrė sprendžiant, ar paminklą reikėtų nukelti iš karto, ar pirmiausiai derėtų paieškoti tam tikrų sprendimų, kaip pakeisti šio objekto skleidžiamą žinią.
„Istorinės atminties komisija pritaria, kad palikti taip, kaip yra, nėra geras sprendimas. Tik sprendėme, ar iš karto nukelti, ar ieškoti kažkokio perkontekstualizavimo kelio. Buvo padaryti tyrimai ir išvada, kad visuomenė iš tiesų pasiskirsčiusi šiuo klausimu į lygias dvi dalis. Vieni kategoriškai už tai, kad turi būti išvežtas, kiti – kad paliktas, galbūt su ta mintimi, kad turėtų būti dekonstruotas“, – Eltai komisijos poziciją pristatė G. Jaunius, kartu pridurdamas, kad buvo sulaukta ekspertų rekomendacijos inicijuoti išsamią diskusiją dėl šio paminko.
„Ekspertai rekomendavo surasti būdą visuomenei diskutuoti. Kadangi visuomenė nepasiruošusi nei vienam, nei kitam sprendimui, nes visais atvejais tai būtų nesėkmingas sprendimas visuomenės susitarimo atžvilgiu. Ekspertai matė diskusijos poreikį, kad atskiros visuomenės grupės turėtų laiko, progos išsidiskutuoti, išsisakyti, ieškoti geriausio sprendimo“, – pasakojo Laisvės partijos frakcijos narys.
Pats G. Jaunius mano, kad šiuo klausimu pakankamai kokybiška diskusija jau įvyko ir jau atėjo laikas ieškoti tolesnių sprendimų.
„Aš asmeniškai vertinu, kad tam tikras diskusijos etapas artėja prie pabaigos, kur reikalingas tolesnis judėjimas, neliekant užstrigus šitoje situacijoje“, – mano jis.
Nori matyti visus sprendimus bendrame kontekste
Kaip pasakojo G. Jaunius, trečiadienį vyksiančiame istorinės atminties komisijos posėdyje turėtų būti suformuojama komisijos pozicija dėl P. Cvirkos paminklo likimo, tačiau tuo pačiu priduria, kad savivaldybės administracija yra linkusi palaikyti šio objekto patraukimo iš dabartinės vietos idėją.
„Dabartinis sprendimas, kuris dabar besiformuluoja vykdomojoje savivaldybės valdžioje – vis dėlto nukelti skulptūrą, atsižvelgiant į Kultūros ministerijos sprendimą bei Nacionalinio muziejaus sutikimą skulptūrą priglausti. Man atrodo, sprendimas yra savalaikis ir gana nuosaikus“, – aiškino komisijos pirmininkas.
Tačiau jis kartu ir pridūrė, kad būtina atsakyti į klausimą, kaip Vilniaus Naujamiesčio rajone esantis Petro Cvirkos skveras atrodys laikinuoju periodu, nukėlus paminklą. Tarybos narys laikosi pozicijos, kad prieš balsuojant dėl paminklo patraukimo iš dabartinės vietos, pirmiausiai derėtų suformuoti ilgalaikę skvero viziją. Vilniaus miesto savivaldybė
„Norėčiau matyti visus veiksmus bendrame kontekste. „Neužsiciklinti“ tik ant vieno tikslo, kad žūtbūt reikia išvežti paminklą, o kaip bus po to, taip jau bus. Man atrodo, kad visi veiksmai yra svarbūs. Jeigu bus priimtas sprendimas taryboje paminklą nukelti, tai tokiu atveju turi būti aišku, kaip mes paliekame tą skverą laikinuoju laikotarpiu, ir iš karto toliau tęsti diskusijas dėl ilgalaikės skvero vizijos“, – savo poziciją dėstė istorinės atminties komisijos pirmininkas.
„Labai svarbu žiūrėti, o kaip gi tas skveras atrodys. Nes vis dėlto išrauti ir palikti taip tikrai nėra kelias“, – pridūrė G. Jaunius.
D. Rimkutė: pirmiausiai reikėtų apsispręsti, kas stovės vietoje P. Cvirkos paminklo
Panašios pozicijos kaip ir istorinės atminties komisijos pirmininkas laikosi D. Rimkutė. Tarybos narė sako suprantanti, kodėl P. Cvirkos asmenybė kelia tiek aistrų, tačiau tuo pačiu pažymi, kad Vilniaus centre esantis sovietinis paminklas yra pastatytas ne už literatūrinius, o už politinius šio rašytojo nuopelnus.
Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
„Natūralu, kad Cvirkos paminklas paliečia skaudžius istorinius kampus, atsižvelgiant į tai, jog Cvirka nuo pirmųjų dienų kolaboravo su Maskva, būdamas fiktyvus liaudies seimo sekretorius, jis pasirašė deklaraciją, kuria Lietuvoje buvo patvirtinamas sovietinės santvarkos įvedimas. Paminklas, kuris yra pastatytas, šiandien jis labiau už nuopelnus, kurie atsirado kolaboruojant su sovietine valdžia, o ne už literatūrinius nuopelnus“, – pasakojo D. Rimkutė.
Tačiau Laisvės partijos politikė pabrėžia, kad sprendžiant šio paminklo klausimą nederėtų pasielgti taip pat, kaip buvo daroma keturių sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų atveju.
„Į šią situaciją reikėtų pažvelgti kitaip, nei buvo su Žaliojo tilto skulptūromis, laikytis kitokios strategijos. Pirma, apsispręsti, kas šioje vietoje turėtų stovėti po Petro Cvirkos, tačiau visame svarstymo etape neatmesti ir idėjos, kaip galima šią erdvę įprasminti, paliekant skulptūrą, suteikiant platesnį istorinį kontekstą. Užsienyje yra tokių istorinės atminties pavyzdžių. Man atrodo, reikia išlaikyti tą atvirumą ir daugiau diskusijų su kultūros ekspertais, kokie sprendimai galėtų būti įgyvendinami“, – mano Vilniaus miesto politikė.
Tačiau tokiam Laisvės partijos frakcijos narės požiūriui nepritaria konservatorė K. Šeraitė. Ji sako nemananti, kad P. Cvirkos paminklą nukelti turėtų trukdyti tai, jog nėra aišku, ką ketinama daryti pačiame skvere.
„Nesutikčiau su tuo. Manau, kad tikrai galime iškelti paminklą, jog jis nebekeltų diskusijų, tos diskusijos, ar paminklas ten turi būti, ar neturi, nėra reikalingos. Turėjome 30 metų tokioms diskusijoms. Laikas priimti sprendimus, o kas gali ten atsirasti ateityje, tai priklausys ir nuo paties skvero rekonstrukcijos. Turbūt ir nuo skvero pervadinimo, nes jeigu ten neliks Petro Cvirkos paminklo, tai nebereikės ir skvero vadinti Petro Cvirkos skveru“, – įsitikinusi TS-LKD frakcijos tarybos narė.
K. Šeraitė: meninių sprendimų paieškai buvo pakankamai laiko, o dabar laikas svarstyti paminklo iškėlimo klausimą
Valdančiojoje koalicijoje esančių tarybos narių požiūris išsiskiria ir dėl idėjos, kad paminklą būtų galima palikti dabartinėje vietoje, tačiau meninėmis priemonėmis jam suteikti visiškai kitokią prasmę. D. Rimkutė tikina, kad sprendžiant šį klausimą nereikėtų apsiriboti vien paminklo griovimo idėja, tačiau apsvarstyti klausimą, kaip Vilniaus centre esančiame skvere sukurti Lietuvos istorinį naratyvą skleidžiančią žinią.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Man atrodo, kad diskusija apie Petrą Cvirką turėtų būti nukreipta ne į skulptūros griovimą, bet pirmiausiai į naujų prasmių toje erdvėje sukūrimą ir būtent tokių prasmių, kurios atitiktų ir derėtų mūsų istorinį naratyvą, o ne saugotų sovietinius kolaborantus“, – tvirtino Laisvės partijos frakcijos tarybos narė.
Tačiau visiškai kitokio požiūrio laikosi TS-LKD politikė, sakanti, kad tokio sprendimo, apie kurį kalba koalicijos partnerė D. Rimkutė, savivaldybei rasti iki šiol nepavyko. Todėl, jos manymu, jau atėjo laikas pereiti prie paminklo perkėlimo klausimo.
„Šių idėjų nebesvarstome. Turėjome dvejus metus taryboje ir istorinės atminties komisijoje tas idėjas pasvarstyti. Toks projektas nepavyko, tad manome, kad jau laikas tiesiog eiti su paminklo iškėlimo klausimu“, – įsitikinusi K. Šeraitė, kartu primenanti, kad dėl paminklo konteksto keitimo Lietuvos kultūros tarybai buvo siūlomi du projektai.
„Lietuvos kultūros tarybai buvo teiktos paraiškos du kartus, dėl diskusijų, meninių sprendimų, ką galima padaryti su šiuo paminklu. Jiems nepavyko gauti finansavimo, tad aš manau, kad atsakyta į visus klausimus, ar tokių diskusijų ir dar kažkokių kitokių meninių dirbtuvių reikia“, – pridūrė konservatorė.
TS-LKD frakcijos narė taip pat sako, kad meninių sprendimų, paliekant objektą dabartinėje vietoje, nederėtų ieškoti, kadangi paminklą derėtų palikti tokį, kokį jį sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas.
„Mes visgi laikomės pozicijos, kad nereikia daryti kažko naujo iš gerbiamo skulptoriaus paminklo, ir tegul jis būna toks, koks jis yra. Mes tikimės, kad pavyks perduoti jį Nacionaliniam muziejui ir jie nuspręs, ką su juo daryti, o mums svarbu jį tiesiog iškeldinti iš Vilniaus miesto centrinės aikštės“, – sakė K. Šeraitė.
Savivaldybės taryboje dėl šio klausimo tikisi balsuoti jau už kelių savaičių
Konservatorė laikosi pozicijos, kad diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo istorinės atminties komisijoje jau pakanka ir galiausiai atėjo laikas sprendimą priimti savivaldybės tarybai. Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Manau, kad Petro Cvirkos paminklo klausimas gali keliauti tiesiai į tarybą. Tuomet būtent tarybos nariai apsispręs, ar paminklo toje vietoje turi nebelikti“, – tvirtino TS-LKD frakcijos tarybos narė, kartu patikslindama, kad balsavimą šiuo klausimu ketinama inicijuoti jau už kelių savaičių.
„Rugsėjo 14 dienai tikrai inicijuosime sprendimą dėl paminklo iškeldinimo iš Petro Cvirkos skvero“, – kalbėjo K. Šeraitė.
ELTA primena, kad rugpjūčio 24 d. priimtą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą išbraukti rašytojo P. Cvirkos paminklą iš Kultūros vertybių registro sveikino ir Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas.
„Sveikiname vertinimo komisijos priimtą sprendimą, kuri šiandien pirmą kartą naujos sudėties susirinko į posėdį. Vilniaus miestui jis yra labai ilgai lauktas ir po ilgų diskusijų pagaliau priimtas. Petro Cvirkos paminklas šiandien neteko teisinės apsaugos, valstybė jo nebesaugo. Tai atveria galimybes miestui pirmiausiai pradėti diskusijas dėl paties skvero sutvarkymo, nukeliant paminklą į kitą vietą“, – praėjusią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo V. Benkunskas.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Konservatorius tuomet pažymėjo, kad artimiausiu metu savivaldybės taryboje ketinama svarstyti rezoliuciją dėl paminklo nukėlimo.
„Mes artimiausiame tarybos posėdyje žadame priimti rezoliuciją, kuri įpareigos administraciją padaryti visus techninius klausimus ir paminklą perkelti į kitą vietą. Šis paminklas šitame skvere turėtų daugiau nebestovėti“, – aiškino jis.
Vicemero teigimu, P. Cvirkos paminklas greičiausiai taps Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
„Pats paminklas greičiausiai keliaus į Nacionalinį muziejų, kur mes jau turime diskusiją dėl prieš šešerius metus nukeltų Žaliojo tilto skulptūrų. Šiuo meto jos vis dar saugomos „Grindos“ teritorijoje, bet Nacionalinis muziejus jas ketina perimti ir įrengti atskirą ekspoziciją lauko sąlygomis apie tai, kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“, – pasakojo V. Benkunskas.
Tuo metu kultūros ministras Simonas Kairys po Kultūros paveldo tarybos sprendimo paskelbimo aiškino, kad jo išnagrinėto prašymo tikslas ir buvo nebetaikyti valstybės apsaugos šiam objektui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Mano tikslas buvo, kad šis paminklas, kuris tikrai kalba ne apie nuopelnus literatūrai, ne apie nuopelnus kultūrai, o tiesiog yra sovietinės politikos simbolis, tai kad jo šiuolaikinė Lietuva nesaugotų kaip valstybės kultūros vertybės“, – tuomet kalbėjo S. Kairys.
Kultūros ministras sako, kad tolesnis paminklo likimas yra Vilniaus miesto savivaldybės rankose. Visgi jis tuo pačiu pabrėžė, kad laikas priimti sprendimus jau atėjo.
„Reikia apsispręsti, ar mes jį norime gerbti kaip rašytoją, ar mes šitą objektą traktuojame kaip blogą dalyką, rodantį tikrai bjaurų mūsų istorijos laikotarpį. Situacija yra labai paprasta: arba mes sakome, kad jis mums tinka, arba mes sakome, kad jis mums netinka“,– teigė S. Kairys.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas sveikina Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą išbraukti rašytojo Petro Cvirkos paminklą sostinėje iš Kultūros vertybių registro. Vicemeras tikisi, kad paminklą artimiausiu metu pavyks nukelti.
„Sveikiname vertinimo komisijos priimtą sprendimą, kuri šiandien pirmą kartą naujos sudėties susirinko į posėdį. Vilniaus miestui jis yra labai ilgai lauktas ir po ilgų diskusijų pagaliau priimtas. Petro Cvirkos paminklas šiandien neteko teisinės apsaugos, valstybė jo nebesaugo.
Tai atveria galimybes miestui pirmiausiai pradėti diskusijas dėl paties skvero sutvarkymo, nukeliant paminklą į kitą vietą“, – antradienį surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo V. Benkunskas, kartu pridurdamas, kad artimiausiu metu savivaldybės taryboje ketinama svarstyti rezoliuciją dėl paminklo nukėlimo.
„Mes artimiausiame tarybos posėdyje žadame priimti rezoliuciją, kuri įpareigos administraciją padaryti visus techninius klausimus ir paminklą perkelti į kitą vietą. Šis paminklas šitame skvere turėtų daugiau nebestovėti“, – aiškino jis.
Vicemero teigimu, P. Cvirkos paminklas greičiausiai taps Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
„Pats paminklas greičiausiai keliaus į Nacionalinį muziejų, kur mes jau turime diskusiją dėl prieš šešerius metus nukeltų Žaliojo tilto skulptūrų. Šiuo meto jos vis dar saugomos „Grindos” teritorijoje, bet Nacionalinis muziejus jas ketina perimti ir įrengti atskirą ekspoziciją lauko sąlygomis apie tai, kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“, – pasakojo V. Benkunskas.
Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako palaikanti jos vadovaujamos liberalų partijos deleguotą kultūros ministrą Simoną Kairį, kuris kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kad iš Kultūros vertybių registro būtų išbrauktas paminklas sovietmečio rašytojui Petrui Cvirkai. Toks sprendimas leistų Vilniaus valdžiai nevienareikšmiškai vertinamai asmenybei skirtą paminklą nukelti.
„Manau, kad tai yra gera iniciatyva, apie tai buvo daug svarstoma ir diskutuojama. Matyt, tą daryti galėtume ne vienerius metus. Manau, kad tai yra teisingas ministro žingsnis, ir tikrai jį palaikau“, – LRT radijui trečiadienį teigė Seimo vadovė.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Visuomenei pastaruoju metu intensyviai diskutuojant istorinės atminties klausimais, iš dalies ekspertų pasigirdę raginimai susilaikyti nuo paminklų griovimo ir naujų statymo V. Čmilytės-Nielsen neįtikino. Pasak jos, politikai neturėtų vengti nepatogių klausimų. Kita vertus, akcentuoja ji, visuomenė nenori matyti paminklų, kurie įamžina dalykus, kurių nenorima matyti.
„Politikai neturėtų nusišalinti nuo sprendimų, kokie jie kartais nepatogūs bebūtų. Šiuo atveju, manau, kad yra tikėtina, jog visuomenės reakcija ir šio klausimo išsprendimas sulauktų didelio palaikymo. Kaip ne kartą jau esame matę su panašiais paminklais, kurie mums primena skausmingą istoriją ir įamžina ne tai, ką norėtume matyti“, – sakė liberalė.
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis abejoja Kultūros tarybos sprendimu diskusijoms, ką daryti su Petro Cvirkos paminklu, skirti 42 tūkst. eurų. Vyriausybės vadovas sako, kad šie pinigai galėtų būti panaudoti gerokai tikslingiau, sritims, kurios kultūros bendruomenei yra gerokai svarbesnės.
„Keistai atrodo tokiems tikslams skiriamos tokios sumos, kur galima iš tikrųjų padaryti ir nuomonių tyrimą, ir specialistų ar ekspertų pasisakymus, ir įvertinimus, juo labiau, kad nemažai jų yra ir padaryta“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje trečiadienį kalbėjo S. Skvernelis.
„Kultūros taryba, aišku, pati sprendžia, bet kažkaip atrodo, kad buvo galima tuos pinigus panaudoti ten, kur kultūros laukui, kultūros bendruomenei gerokai svarbesni šie pinigai yra ir tikslingiau būtų panaudoti“, – pridūrė jis.
Portalas LRT.lt pastarąją savaitę pranešė Kultūros tarybos sprendimą, kad Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimas turėtų paaiškėti per diskusijas, rengiamas už 42 tūkst. eurų. Kultūros taryba savo sprendimą grindžia akcentuodama, kad tai bus ne tik diskusijos, bet ir viešos virtualios paskaitos, o visa informacija esą bus skaitmenizuota ir pateikta visuomenei.
Šį Kultūros tarybos sprendimą dėl Petro Cvirkos paminklo atsargiai vertina ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė G. Nausėda.
Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.
Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…
Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…
Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.
Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.
Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.
Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.
Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…
Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos atminimą.
Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?
O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.
Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.
Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo. Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.
Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…
Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!
Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…
Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.
O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?
Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.
Čia apie paminklus. Vienus griaunam, kitų nestatom, tik apsimetam, kad ketiname statyti, apsiribojam konkursais.
Dar neaišku, ar Vilniuje pastatysime paminklą Jonui Basanavičiui. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis – tikrai nepatastatytumėm, nesusitartumėm dėl vietos, atmestumėm Rapolo Jakimavičiaus sukurtą, nes Basanavičius sėdi ne ant vamzdžio, net ne ant žirgo. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis… Tik to šimtmečio dar reikia sulaukti. Putinas gali pasirūpinti, kad nesulauktumėm, bet šį kartą aš ne apie tai.
Daugiau kaip dvidešimt metų šalia mažo upeliuko, šalia dulkėto keliuko, žemė ilsėjosi – be plūgo ir be dalgio.
Negerai, žemė turi dirbti, nešti naudą, pasakė žemės ūkio ministras, ūkininkas. Ir žmogaus ūgio žolė, kurioje gyveno, slėpėsi paukščiai, žvėreliai, vabalai vabalėliai, išnyko.
Liko tik galingo traktoriaus ratų pėdsakai, apibarstyti smulkiais šiaudeliais. Varlės ir varlytės, gandrų džiaugsmui, blaškėsi likusios be namų. Toje žemėje nei rudenį, nei pavasarį nebus sodinama, sėjama. Kai žolės žolelės vėl sužaliuos ir stiebsis į saulę, atvažiuos tas pats galingas traktorius… Žemės savininkas su traktorininku jau iš anksto susitarė.
