Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau naują knygą. Naujosios knygos pavadinimas – „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju”.
Kodėl – būtent toks pavadinimas? „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ – iš trijų dalių. Pirmoji – pati svarbiausia. Čia sudėta šešetas išsamių rašytojo Petro Dirgėlos komentarų, kuriuos jis davė šių eilučių autoriui 1990 – 1992 metais (paskelbti „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“).
Kodėl sumaniau išleisti interviu sudėdamas juos krūvon? Nenoriu, kad liktų išbarstyti. Nors parašyti prieš keletą dešimtmečių, jie nepraradę aktualumo. Man regis, jie bus aktualūs visąlaik, kol tik egzistuos lietuvių tauta.
P.Dirgėlos įžvalgos rimtos, gilios. Kiekviena iš jų dvelkia nuoširdžiu susirūpinimu Lietuvos ateitimi. O kai visi interviu – greta vienas kito, – tuomet dar ryškesnė filosofinė gelmė. Rašytojas atvirai diskutuoja Lietuvai egzistenciškai svarbiais klausimais – dėl mūsų tarpusavio rietenų, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviškojo istorinio romano perspektyvų. Jis skelbia meilę gimtiesiems namams, tėviškei, tėvynei. Jis nuoširdus, atviras, nors, primenu, savo politines pažiūras ir kūrybinius nusiteikimus deklaravo tuomet, kai iš Lietuvos nebuvo išsinešdinusi okupacinė armija. Taip atvirauti anuomet drįso ne kiekvienas.
Turiu prisipažinti – P.Dirgėla vienas mėgstamiausių mano lietuvių rašytojų. Anuomet prarijau visus svarbiausius jo kūrinius: „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“, „Kūlgrindą“, Minijos žemę“, „Vėtrungiškąją dalią“, „Amžių dienai dūzgiančią girią“… Visos knygos paliko neišdildomą įspūdį. Interviu su P.Dirgėla rengiau remdamasis jo veikaluose aptiktomis tiesomis. Dirgėliška išmintis man padeda gyventi ir šiandien, po trisdešimties metų!
Tačiau ši knyga – ne vien apie P.Dirgėlą ir jo garsiuosius romanus. Antrojoje dalyje skaitytojas ras fotografijų, kurios byloja, jog, be P.Dirgėlos, esu kalbinęs dar keliolika žymių plunksnos meistrų. Tie pokalbiai – taip pat įdomūs, vertingi, turintys išliekamosios vertės. Taigi esu laimės kūdikis. Asmeninėje mano bibliotekoje – interviu su rašytojais Leonidu Jacinevičiumi, Juozu Apučiu, Vytautu Martinkumi, Ramūnu Klimu, Liudviku Gadeikiu, poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Valdemaru Kukulu, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, literatūros kritike Vanda Zaborskaite, filosofo Vydūno kūrybos žinovu, populiarintoju Vaciu Bagdonavičiumi, rusų literatūros dėstytoja profesore Birute Masioniene…
O juk savo kelyje sutikau daug žodžio meistrų, su kuriais nesu parengęs interviu, tačiau kurių patarimus tebeprisimenu. Šis sąrašas taip pat ilgokas: Romualdas Granauskas, Vygandas Račkaitis, Kazimieras Jonušas, Vaclovas Mikailionis, Danielius Mušinskas, Algimantas Bučys, Paulina Žemgulytė, Jonas Juškaitis…
O štai trečioji dalis – tai keletas mano beletristinių bandymų. Kam, kodėl jie čia? Kadaise svajojau tapti rašytoju. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vietoj rašytojo tapau žurnalistu. Tačiau šie keli tekstai – tai tarsi įrodymas, jog laisvalaikiu tarp žurnalistinių komandiruočių, spaudos konferencijų, skubiai kurpiamų vedamųjų tikrai mėginau rašyti noveles, apsakymus. Šioje sudėti „Traukiniai važiuoja į niekur”, „Lūžusi ranka”, „Miūrivahės gatvės paslaptis”, „Čečėniška rožė”, „Sodyba Voronių kaime”, „Kruvina korida Barselonoje” ir „Pastumdėlis”.
Žodžiu, šis darbas – nuoširdi padėka P.Dirgėlai, kuriam skolingas už visus visus interviu, palinkėjimus, drąsinimus. Tai – padėka ir visiems kitiems rašytojams, poetams, literatūros kritikams, su kuriais bendravau dirbdamas Lietuvos leidiniuose.
Ypač dėkingas rašytojui Vytautui Martinkui (jo istorinis romanas „Žemaičio garlėkys“ labai patiko; taip pat susidomėjęs perskaičiau „Tavo bažnyčios rūsį“). V.Martinkui sakau ačiū už kantrybę aiškinant, kokia turėtų būti tikra novelė, tikras apsakymas.
Beje, mano pirmoji redakcija, kurios duris pravėriau, dar nė nebaigęs Vilniaus Universiteto, buvo „Literatūra ir menas“. Nors ten pradirbta tik keletą metų, bet dienų, praleistų anuomet netoli „Alumnato“ kavinės įsikūrusioje redakcijoje, niekad neužmiršiu. Tai buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo atkarpų, kurią visuomet mielai prisimenu.
Dabar skaitytojai žino, kodėl šią knygą pavadinau „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Šeštadienį istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje susirinkę valdžios atstovai, signatarai, diplomatai, visuomeninių organizacijų atstovai paminės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos 33-ąsias metines.
Minėjime dalyvaus Lietuvoje viešinti Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Elžbieta Vitek (Elżbieta Witek).
Iškilmingą minėjimą sveikinimo kalba pradės Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Renginyje taip pat kalbės Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai Gediminas Vagnorius ir Algirdas Kumža, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 2022 m. laureatė Giedrė Žickytė, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, 2012 m. Laisvės premijos laureato, politinio kalinio, kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Terlecko anūkas, istorikas Antanas Terleckas.
Šventinę– kovo 11-osios dieną taip pat bus įteikta Valstybės nepriklausomybės stipendija. Iš Seimo tribūnos kalbės Valstybės nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininkas Virginijus Valentinavičius, kuris pristatys 2023 m. Valstybės nepriklausomybės stipendijos laureatą dr. Vilių Bartninką. Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai V.Bartninkas pateikė projektą „Valstybė kaip veiklos subjektas Petro Dirgėlos ir Gintaro Beresnevičiaus kūryboje“. Tyrimo tikslas – analizuoti P. Dirgėlos ir G. Beresnevičiaus tekstuose „valstybės“ sąvoką, jos reikšmes ir prasmes, valstybės veiklumo sampratą, pateikti abiejų autorių lyginamąją valstybės istorinę ir politinę koncepciją. Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
2023 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Vilius Bartninkas 2014 m. baigė Vilniaus universitete filosofijos bakalauro studijas ir įstojo į klasikinių studijų magistrantūrą Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė), kurią 2015 m. baigė su pagyrimu. Toliau tęsė filosofijos krypties doktorantūros studijas Kembridžo universitete, kur 2019 m. įgijo daktaro laipsnį.
Iškilmingame minėjime visuomeninių organizacijų apdovanojimo „Žinia“ laureatą pristatys Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas.
Pasibaigus iškilmingam posėdžiui, Nepriklausomybės aikštėje bus iškilmingai pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Po to Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras Gedimino prospektu žygiuos nuo Nepriklausomybės iki Katedros aikštės; juos lydės eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostomis.
Šeštadienį sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami į atvirų durų valandas Seimo lankytojų centre, kur vyks edukaciniai užsiėmimai ir kūrybinės dirbtuvės vaikams, žinių viktorinos, bus rodoma vaizdo medžiaga, eksponuojamos teminės parodos ir ekspozicijos.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.
Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.
Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?
Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.
Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti novelę.
Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.
Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”
Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.
Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir kadaise, autoriaus, ypač mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją.
Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene,Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95) iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Visocko išleistų rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.
Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.
Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.
Rašymas. Slaptai.lt nuotr.
Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.
Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.
Literatūra ir menas
Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Dabar, kai knygynų lentynos lūžta nuo knygų gausos, sunku išsirinkti, ką vertėtų būtinai perskaityti. Čia pateikiu keletą nuotraukų, kuriose užfiksuotos mane sudominusios knygos.
Vasario 10 dieną Literatų gatvėje buvo atidengtas bareljefas, skirtas rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“.
Bareljefą sukūrė dailininkas Gediminas Šibonis. Įžanginį žodį tarė filosofas Vilius Bartninkas. Aktorius Vytautas Rumšas perskaitė ištraukų iš „Karalystės“. Kad iškilmingai atidengiamas bareljefas, pranešė trimitininkas Dominykas Vyšniauskas.
Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ Petras Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. P. Dirgėla – Lietuvos prozininkas, eseistas, vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų, lietuviško epo autorius. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų.
Bareljefo atidengimo akimirkos. Slaptai.lt foto
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Vytautas Martinkus žurnale „Metai” (2022-ieji, vasaris) straipsnyje „Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje”) yra rašęs: „Gerai, kad už jį pelnė Nacionalinę premiją (2003), bet ir be jos visiems buvo aišku, kad dar sovietams iš Lietuvos neišėjus ( ! ) Petras Dirgėla atnaujino istorinį mūsų romaną, suteikė jam antrą kvėpavimą. Keista, bet normalu. „Karalystei“ Petras ruošėsi ir rašė ją visą gyvenimą. Dėl to ji ne tik „atspindi“ (aiškina, rodo, vaizduoja) Lietuvos valstybės kūną ir dvasią, bet ir diagnozuoja jos silpnas geopolitines genomas, drąsiai kritiškai vertina Sąjūdžio epochą ir jos veikėjus, liūdnai prognozuoja rytdieną. (Kuri jau išaušo). Gal čia šuva pakastas? Pernelyg giliai tas Petras Dirgėla pats kasėsi?…“
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – 10 minučių trukmės videoreportažas iš renginio.
Vilniuje atidengtas bareljefas, skirtas rašytojo Petro Dirgėlos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Spalvingas sostinės Literatų gatvės namų sienas, dedikuotas rašytojams ir poetams, papildė naujas simbolis. Ketvirtadienį atidengtas bronzos ir akmens bareljefas, skirtas moderniam lietuvių tautos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ ir jo autoriui – istoriosofinio romano kūrėjui Petrui Dirgėlai (1947–2015).
Vienu mįslingiausių Lietuvos rašytojų vadinamas P. Dirgėla vasario 21 dieną būtų šventęs 75 metų jubiliejų. Įdomi detalė – ilgus metus rašytojas savo gimtadienį minėjo būtent vasario 10-ąją. Nesusipratimą lėmė gimimo liudijime įsivėlusi klaida.
„Karalystė“ buvo ir vis dar išlieka nepaprastos vertės artefaktas mūsų literatūriniame lauke, kurio centre dažniausiai aptinkame individą ir jo patirtis, bet ne bandymus apčiuopti didesnių darinių už mus pačius gyvavimą, jų prasmę. „Karalystė“ yra epinis pasakojimas, pirmasis tokio pobūdžio mūsų kultūroje“, – sako bareljefą atidengęs filosofas Vilius Bartninkas, knygos „Apie Karalystę“ autorius.
Anot jo, P. Dirgėla ieško mūsų valstybės pagrindo – paieškos veda į mitologinę valstybės gyvavimo dimensiją. „Karalystė“ yra nuoroda į daugiau nei Mindaugo valstybę, bet į tą pamatinį suverenumo statusą ir politinės brandos etapą, kuri kiekviena politinė bendruomenė turi pasiekti“, – teigia V. Bartninkas.
„Karalystės“ koridoriuose aptinkami vaizdiniai – gausybė mitinių įvaizdžių, religinių nuorodų, biblijinių palyginimų, keistų simbolių ir paslaptingų ištarų – trikdo, bet kartu skamba be galo aktualiai.
Bareljefas, skirtas rašytojo Petro Dirgėlos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tai yra mitinio mąstymo gyvastingumo liudijimas – jis peržengia kasdienį laiką ir kreipiasi į mus, nežadėdamas atsakymų, tik suteikdamas priemones vaizduotei įveikti savo pačios ribotumus ir pakilti į amžinybės erdvę“, – sako filosofas.
Jo vertinimu, kalbėjimas apie valstybę būna viename iš trijų laikų: praeityje, kalbančioje apie dalykų ištakas, dabartyje, keliančioje nerimą savo problemomis ir iššūkiais, ir ateityje, įsivaizduojančioje ateisiančią gerovę.
„Dirgėla ragina galvoti apie ketvirtą, egzistencinį laiką, kuris užtikrina, kad per trijų laikų virsmus valstybė išliktų savimi. „Karalystė“ yra šių apmąstymų paminklas, o atidengtas bareljefas tapo paminklu „Karalystei“, rodančiu, kad mums šie klausimai nepaliauja būti svarbūs. Kaip Dirgėla to ir norėjo“, – sako V. Bartninkas.
Literatų gatvę papildžiusiame bareljefe galima įžiūrėti pilies kontūrus, karūnos motyvą, skirtingų religijų simboliką, kurią gaubia baltų kosmologinė visatos samprata.
„Bareljefo idėja susijusi su prieš kelis metus Dirgėlai kurtos atminimo plokštės koncepcija. Naudojau panašią simboliką, kurią rašydamas epą savo piešiniuose–schemose vaizdavo pats autorius. Grafikos išraišką transformavau į bareljefą, simbolizuojantį Karalystės kaip visumos ir harmonijos jungtį“, – pasakoja bareljefą sutvėręs dailininkas Gediminas Šibonis.
„Karalystė“ – kaip gera šachmatų partija, daug yra užkoduota. Pilnas, prasmingas tekstas, kiekvienas žodis yra gyvas ir savo vietoj. Dirgėla rašė iš pašaknų, tas ir jaučiasi, tas ir traukia. Ir jo fantazijos man prie širdies. „Karalystė“, o ir kiti Petro kūriniai, traukia savo tikrumu, kviečia sugrįžti prie jo knygų“, – sako renginį epo ištraukomis įgarsinęs aktorius Vytautas Rumšas. Bareljefas. Petro Dirgėlos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ garbei. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ P. Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
P. Dirgėla – prozininkas, eseistas, vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų.
Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ P. Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
P. Dirgėla – prozininkas, eseistas, vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų.
Niekad nebuvau pesimistas. Nelaikau savęs pesimistu ir nūnai. Greičiau esu optimistas. Kiek mano gyvenime būta sunkių akimirkų, visuomet gelbėdavausi pasitelkdamas optimizmą. Nuolat drąsindavau save – „Velnias negriebs“. Ir, kaip bebūtų keista, padėdavo.
Bet šiandien nebežinau, kuo džiaugtis. Lietuva pralaimi visuose frontuose.
Baisiausia, kad žlungame pačiame svarbiausiame fronte. Lietuviai tirpsta. Mūsų klaikiai bjauri demografinė situacija. Per pastaruosius tris dešimtmečius lietuvių ženkliai sumažėjo. Lietuvių – jau ne trys milijonai. Nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir mūsų, nenorinčių auginti vaikų, liks dar mažiau, tiek mažai, kad po kelių kartų biologinė mirtis – neišvengiama.
Vaikų žaidimų aikštelė Vilniaus pakrašty. Slaptai.lt nuotr.
Jokių išsigelbėjimo ratų Lietuvos valdžios nerado ir greičiausiai neras, nes tai – galbūt neįmanoma net ir stengiantis „iš visų jėgų“. O mūsų valdžios – nesistengia. Jei anksčiau šią skaudžią temą bent prisimindavo, tai šiandien ją užgožė koronavirusas, ekonominis karas su Kinija, išaugusios šildymo kainos ir įtampa Ukrainos – Rusijos pasienyje.
Tik ar protinga šitaip teisintis? Nejaugi nėra jokių galimybių pasiekti, pavyzdžiui, Danijos Karalystės lygį – turėti bent 5 milijonus? Kodėl neužsibrėžti šio ambicingo tikslo?
Įkvepiančių pavyzdžių esama. Imkime Azerbaidžaną, kurio istorija ir kultūra senokai domiuosi. Kaip ir Lietuva, buvusi SSRS respublika Azerbaidžanas, ištrūkdamas iš sovietinio kalėjimo 1990-aisiais, turėjo apie 8 milijonus gyventojų. Šiemet – jau dešimt milijonų. Azerbaidžaniečių per tris dešimtmečius padaugėjo dviem milijonais. Nors šią šalį visus paskutiniuosius tris dešimtmečius sekino nesibaigiantys kariniai susidūrimai su Armėnijos kariuomene. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas trisdešimt metų buvo karinės įtampos sukaustyta valstybė. Azerbaidžanas buvo netekęs apie 20 proc. savo teritorijos (beveik viską susigrąžino tik 2020-ųjų pabaigoje) ir turėjo apie 800 tūkst. pabėgėlių. Bet, nepaisant visų ekonominių sunkumų (iš Jerevano ir Karabacho išvytus pabėgėlius teko deramai priglausti), – jų jau dešimt milijonų.
Tik nereikia demagogiškai meluoti, esą tai – Kaspijos naftos dėka. Mes, skirtingai nei jie, per pastaruosius kelis laisvės dešimtmečius praradome kovingumą, užsispyrimą, drąsą. Mums jau rūpi vien … šildymo kainos. Azerbaidžaniečiams – ne vien nafta ir dujos.
Koks šiandieninis Lietuvos istorinis romanas? Lietuvos istorinis romanas man pirmiausia asocijuojasi su Petro Dirgėlos „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Anciliaus ežeru“, „Karalyste“, Vytauto Martinkaus romanais „Žemaičio garlėkys“, „Tavo bažnyčios rūsys“. Vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrinius bandžiau perskaityti, bet neužkabino, nesudomino. Drįstu prisipažinti, jog nesužavėjo ir visur, net maisto parduotuvėse, siūlomi Kristinos Sabaliauskaitės romanai. Daug kur, ne tik ten, neužčiuopiu nuoširdaus susirūpinimo lietuviškosios Lietuvos likimu.
Kokia šiandieninė Lietuvos žurnalistika? Atidžiai perskaičiau ilgamečio „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko knygą „Redaktoriaus testamentas“. Įdomi, reikalinga, ypač praversianti tiems, kurie nori suprasti, kokia vis dėlto sudėtinga, net pavojinga toji žurnalisto, leidėjo profesija. Bet testamentą skelbiančio redaktoriaus, beveik tris dešimtmečius vadovavusio vienam pagrindinių leidinių Lietuvoje (tebevadovauja), išpažintyje – mažoka rūpesčio lietuviškosios Lietuvos ateitimi. Pasakojimų apie Lietuvos galingųjų intrigas, pykčius, nedėkingumą, kautynes už vietą po Saule, reklaminius pinigus, krepšinį – apstu. O kur kova už lietuviškuosius reikalus – neištirpti, nenutautėti, neįsileisti nė vienos svetimos raidės, mylėti savas tradicijas, atmesti svetimas istorines traktuotes, drąsą nepataikauti Lenkijai, Izraeliui?
Rašytojas Vytautas Martinkus rankoje laiko „Žemaičio garlėkį”. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat nederėtų meluoti sau, esą šiandien Lietuva iš visų pusių apsupta draugų ir bičiulių, kurie tik ir žiūri, kaip galėtų mums padėti.
Kai 1990-aisiais vadavomės iš sovietų okupacijos, naiviai maniau, jog Rytuose teturime vieną mirtiną priešą, užtat Vakaruose – labai daug tikrų draugų, partnerių, rėmėjų. Bet šiandien matau, kad Kremlius – niekur neišgaravo, o Vakaruose – ne tiek jau daug nuoširdžių brolių. Nebent – Latvija. Visi kiti – šiaip sau. Lietuva priversta net draskyti akis Kinijai, kad tik nebūtų pamiršta didžiųjų Vakarų šalių sostinėse. Štai kokia tikroji draugsytės kaina.
Taip, Vladimiras Putinas – patalogiškas melagis, agresorius, niekšas… Kad ir kokį epitetą parinkskime – visi tiks. O Vakarai ar nelinkę meluoti, išsisukinėti, gudrauti? Apie tai, kad JAV ir Didžioji Britanija neištęsėjo pažado saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą, kad Angela Merkel niekingai išdavė Europos ir NATO solidarumo principus leisdama tiesti „Nord Stream 2“, – jau esu rašęs.
Dabar noriu prisiminti Mažąją Lietuvą. Kai Vašingtono ir Londono politikai postringauja, esą Ukraina anksčiau ar vėliau atgaus Krymą, nereikia labai pergyventi, lieti daug ašarų, aš sakau: būtų labai šaunu, jei atgautų. Būtų labai puiku, kad ir Gruzija (Sakartvelas), ir Moldova susigrąžintų savas žemes. Bet puikiai prisimenu, kaip 1945-aisiais Pasaulio galingieji atidavė Rusijai administruoti Mažąją Lietuvą „tik laikinai“, o paskui tas „laikinai“ tapo „amžinai“.
Kai nūnai Vašingtonas ir Londonas susirūpina, kiek daug mirtinų ginklų Rusija sugrūdo į Kaliningrado sritimi vadinamą Mažąją Lietuvą, visuomet retoriškai klausiu – kas dėl to kaltas?
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesuprantu ir tokios logikos: Vokietijoje, kurios tikrai niekas dabar nepuls, – itin daug amerikiečių karių. O štai Baltijos šalyse, kurios nuoalat jaučia piktą Kremliaus alsavimą, – vos keli šimtai. Jeigu NATO ir JAV rimtai žvelgtų į Vilniaus, Talino ir Rygos susirūpinimus, viskas turėtų klostytis atvirkščiai.
Kai tai sumetu į krūvą, apima egzistencinis liūdesys. Ramybėje nepalieka klausimų klausimas: kas nutiks, kai Kremlius nuspręs surengti grubią karinę provokaciją prieš Baltijos šalis?
Atsakymo į šį klausimą neturiu.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis DRAUGAS
Prisimenu rusų rašytojo Michailo Velerio viešojoje erdvėje skelbtą komentarą, kuo skiriasi protingas žmogus nuo kvailio. Plunksnos meistras M. Veleris pastebėjo, jog kvailys visuomet regi tik vieną pusę, o išmintinga asmenybė mato daug spalvų ir atspalvių.
Mano supratimu, – puikus patarimas mums visiems. Imkime kad ir Lietuvos – Kinijos – Taivanio santykius. Negalima į šį trikampį žvelgti vien per demokratijos ir žmogaus teisių prizmę. Laisvės ir teisės – labai svarbus argumentas. Bet svarbūs ir kiti požiūriai. Privalu juos visus matyti. Teritorinio vientisumo klausimai – ne mažiau aktualūs.
Taigi, 1991-aisiais metais, užmegsdama diplomatinius santykius su Pekinu, Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje teigiama (cituoju iš atminties): „oficialusis Vilnius pripažįsta Kinijos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivanio, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, Vyriausybę. Lietuvos Vyriausybė įsipareigoja neužmegzti ir neskatinti jokių oficialių santykių su Taivaniu“.
Jei Lietuva tikrai 1991-aisiais brūkštelėjo parašą ant šių popierių, tai šiandien, flirtuodami su Taibėjumi, Taivanio sostine, mes elgiamės nesąžiningai. Kai Lietuvai verkiant reikėjo Kinijos politinio pripažinimo, sutikome su visomis sąlygomis, o dabar, kai atkutome, sustiprėjome, spjauname į savo vos prieš tris dešimtmečius duotus pažadus? Nejaugi Kinija neteisi, kai kaltina lietuvius nepatikimumu, mat nesilaikome savų įsipareigojimų? Lietuvoje yra, žinoma, politikų, politologų, žurnalistų, kurie įsitikinę, jog išmesdami į šiukšlių kibirą 1991-ųjų sutartį su kiniečiais, mes demonstruojame pačios aukščiausios prabos padorumą – giname laisves. Štai kas dabar, pasirodo, svarbiausia ir madingiausia – visur ir visada ginti laisves.
Kinijos žemėlapis
Tačiau, prisimenant M.Velerį, patarčiau žvelgti plačiau: rodydami meilę demokratijai mes tuo pačiu metu visam pasauliui demonstruojame, kad mūsų duotas žodis – nieko nevertas. Lietuvos informacinėje viešojoje erdvėje gausu pasiteisinimų: esą Kinija su mumis nenutrauks visų santykių, nes jai pačiai tai būtų nenaudinga; esą Kinijos galimybė nubausti Lietuvą – minimali. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė portalui LRT duotame interviu teigia, esą Kinija labiau loja nei kanda. Lietuvos bičiulis Edwardas Lucasas (Europos politikos analizės centro CEPA viceprezidentas) straipsnyje „Tigrų medžioklė“ (BNS) atkreipia dėmesį, kad Lietuvos elgesį nesutikti su oficialia Pekino doktrina absoliučiai palaiko JAV, panašiai elgiasi Čekija, ir čekai – vis dar sveiki ir gyvi, tad ir Lietuvai nėra ko bijoti.
Jei esame saugūs – džiugu. Tai – gyvybiškai svarbus argumentas. Bet vis tiek lieka neatsakyta į klausimą: ar 1991-aisiais Lietuva žadėjo nedraugauti su Taivaniu?
Nesu iš tų, kurie įsikalę sau į galvą, girdi, niekas šiame Pasaulyje nesikeičia. Per pastaruosius tris dešimtmečius išties daug pasikeitimų. Visi matome: gausu kardinalių pokyčių. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad ir 1991-ųjų sutartis su Pekinu galbūt senstelėjo. Tačiau tuomet oficialusis Vilnius turėjo į Pekiną siųsti oficialią delegaciją, kurios užduotis – kiniečiams paaiškinti lietuviškuosius argumentus. Informuodama Kiniją mūsų šalis būtų atrodžiusi bent jau mandagi: perspėjome, paaiškinome, atsiprašėme. Dabar gi lietuvių draugystė su Taivanu kiniečiams primena perkūną iš giedro dangaus. O aplinkinės šalys, įskaitant mūsų keikiamas Rusiją ir Baltarusiją, žvelgdamos į lietuvių kūliaversčius dėl Kinijos – Taivano tarpusavio santykių, užrašų knygutėje pasižymėjo: lietuviai – iš tų, kurie, susiklosčius specifinėms aplinkybėms, nusispjauna į savo įsipareigojimus. Vaizdžiai tariant, politinės prostitutės – težiūri, iš kur vėjas pučia.
Man regis, Lietuva pasirinko pavojingą kelią. Jei mes taip lengvai pamirštame savus įsipareigojimus, ar nenutiks taip, kad ir kiti pamirš mums duotus pažadus? Kuo dažniau ir garsiau NATO vadovybė tvirtina, jog Baltijos šalys, iškilus pavojui, bus neabejotinai ginamos, tuo mane apima didesnis nerimas. Šių eilučių autoriui įtarimų kelia visi, kurie itin dažnai ir itin garsiai deklaruoja ištikimybę. Jei vyras žmonai šimtus sykių kartoja „myliu, myliu, myliu“, ar tik jis neturi meilužės?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Lietuvai ir Lenkijai šiuo metu ramybės neduoda nelegalūs migrantai. Akivaizdu, kad mes turime teisę ginti savo sienas visais įmanomais būdais. Net ir nagais bei iltimis. Bet kiek daug pasipiktinimų, jog mums griežtomis priemonėmis gintis nevalia?! Mums perša klaidingą nuostatą – nusikaltėlį tramdyti privalu tik švelniais, draugiškais būdais. Bet nepaaiškinama, ką vertėtų daryti, jei į Lietuvą veržiamasi neteisėtai, jėga ir klasta, grubiai ir brutaliai, niekšiškai prisidengiant vaikais ir moterimis? Mus bando suklaidinti, apgauti, demoralizuoti: esą jei nusikaltėlis – agresyvus, tuomet privalu, deja, atsitraukti tenkinant visas jo užgaidas.
Būsiu atviras: jau baugu fiksuoti visus Europos Sąjungos vadovų vėlavimus reaguojant į kritines situacijas – tų vėlavimų susikaupė užtektinai. Jau nemalonu žiūrėti, kaip ES biurokratai iš tribūnų iškilmingai skelbia, deklaruoja, remia – juk tai tik deklaratyvūs lozungai ir popieriniai dokumentai. Tikrasis gyvenimas – visai kitoks. Tik pabandyk pavėluot sumokėti mokesčius, apmokėti sąskaitas už šilumą, dujas, vandenį, išvežtas šiukšles, – iškart griebs už gerklės anstoliai. Pavėluok į redakciją atsiųsti straipsnį – vėl būsi nubaustas. O štai vėluojantiems Briuselio ir Strasbūro biurokratams – jokių sankcijų ir baudų, jokio galvos skausmo. Vos tik prireikia jų pagalbos, jie išdidžiai sušunka: mes labai norėtume ištiesti pagalbos ranką, bet štai įstatymai draudžia skirti lėšų valstybinės sienos statybai. Arba: kad pažeidžiamos lietuvių ir lenkų teisės turėti valstybę, į kurią negalėtų bet kas ir bet kaip įžengti, – gausioms žmogaus teisių gynimo organizacijoms nė motais, joms terūpi, kad nebūtų pažeistos nelegalių migrantų teisės į geresnį ir sotesnį gyvenimą…
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Lietuvai nepakenktų vėl prisiminti 1990-aisiais išleistą Petro Dirgėlos knygą „Tranų pasaulyje“. Minėtame esė rašytojas tvirtino, jog Lietuva privalo būti itin teisinga ir sąžininga su visais be išimties, jei nori išlikt saugi ir gyva. Man regis, rašytojas P. Dirgėla (mirė 2015-aisiais) omenyje turėjo tai, jog Lietuvai verkiant reikia ieškoti įtakingų, galingų užtarėjų, bet ji neturėtų aklai paklusti visiems jų planams. Lietuva galinti remti tik tai, kas neabejotinai teisinga. Vardan savo paties saugumo. Nes tik elgdamasi ypatingai teisingai ji galinti reikalauti absoliutaus teisingumo iš kitų.
Tikėtis objektyvaus, nešališko žvilgsnio iš Kinijos mes jau nebegalime. O ir Vašingtonas širdies gilumoje galbūt nerimauja: ar nenutiks taip, kad, kardinaliai pasikeitus jėgų pusiausvyrai, lietuviai lengvai išsižadės susitarimų su JAV? Lygiai taip pat, kaip 2021-aisiais pamynė 1991-ųjų susitarimus su Kinija…
Knygų spintoje aptikau seniai pamirštą ryšulį. Radinys – į celofaninį maišelį rūpestingai suvyniotas pluoštas maniškių publikacijų, kadaise skelbtų daugiausia „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“. Tai tekstai, kurie man brangūs, kuriuos vertinu, dėl kurių niekad nebus gėda.
Žvelgdami į nuotraukas jau supratote, jog čia daugiausia interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais – Petru Dirgėla, Juozu Apučiu, Leonidu Jacinevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi, Vanda Zaborskaite, Valdemaru Kukulu, Liudviku Gadeikiu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Ramūnu Klimu, Vladu Dautartu, Vaciu Bagdonavičiumi… Žinoma, svarbiausia tema juose – Lietuvos nepriklausomybė. Ar pavyks išsaugoti, ką privalome daryti, kad išliktume, kas ir kodėl mums kenkia? Daug klausimų – tebeaktualūs. Daug atsakymų – tarsi šiandien parašytų.
Nuotraukose užfiksavau ir keletą piktų savo publikacijų, kuriose pasakoju apie Kaliningrado srityje griaunamus prūsų bei lietuvių istorijos, kultūros, architektūros paminklus, kryptingai, ciniškai rusinamus lietuvius. Čia rasite ir tekstą „Istorinių klaidų“ šalis“, kuriame kritikuoju Arvydą Juozaitį, Bronislovą Genzelį, Krescencijų Stoškų. O rašinys apie netikruosius pranašus? Verta prisiminti, kaip tuomet dar tik besistojančią ant kojų Lietuvą aršiai puolė opozicija, tarsi sava, tarsi lietuviška… Čia – ir polemika su vienu Lietuvos rusu, kas gi yra tikroji Tėvynė ir kuo ji skiriasi nuo Sovietų Sąjungos…
Žodžiu, sudėjus visus šiuos tekstus į krūvą, man regis, ant stalo gulėtų puiki, išliekamąją vertę turinti knyga.
Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.
Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.
Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.
Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.
Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.
„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą V.Bartininką.
Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.
Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.
Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.
Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.
Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.
„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.
P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.
Rašytojas Petras Dirgėla.Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.
Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.
P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
(Etiudas apie rašytoją Petrą Dirgėlą)
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. 2016 metais pasirodė knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. („Naujasis Židinys-Aidai“). Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą. Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.
Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų ciklas „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų. Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos…
Dar jį menu iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, E. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras ir Povilas Dirgėlos išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“dvasiniame dualizme. Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir ją suprasti.
Rašytojas Petras Dirgėla
Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 metų vasarą filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“.*(„Apie Karalystę“, p. 26;). (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po ketvirčio amžiaus užtrukusio intensyvaus darbo).
Apie sinchroną
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta –A. G.).
R. Granauskas savo kritiniame rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra kontrastinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ /1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktąja istorijos interpretavimo prasme. Jau 1986 metais pasirodė „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. Analizuodamas Saulių Kondrotą, Dirgėla rašė ir save: savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
S. T. Kondrotas, kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, anot Petro Dirgėlos teiginio, „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P. 216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S. T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
Menininkas kuria… siela
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „ O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. (Kursyvas – mano, p. 79- 80).
Rašytojas Petras Dirgėla
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę karalystės koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
Apie istoriografinę metafikciją
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010 , pabraukta –A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius Petras Dirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ Petro Dirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
Apie literatūrinį „kerštą“
Petro Dirgėlos romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
Manai, kad tikrai?
O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip kaip į turgų.
O! Jei dar kepėjupakviestumeGranauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta –A. G., p. 281, 283).
Petro Dirgėlos romanas „Karalystė”
Maniau, kad Viliaus Bartninko knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Petro Dirgėlos pastebėjimą ar užuominą apie tai, kas jį įkvėpė pasinaudoti R. Granausko „Jaučio apysaka“. Bet neradau nieko, – gal klausėjas nebuvo skaitęs tos knygos? Nežinau, kaip sureagavo pats R. Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“, ir jis spaudoje pratylėjo. Gal su didėjančiu amžiumi ateina išmintis, gal jam užteko prisiminti Petro Dirgėlos įžvalgą esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.) apie save: „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“, (p. 61). Rinkinys „Duonos valgytojai“ pasirodė spaudoje 1975 metais, jis buvo pradedamas apysaka „Jaučio aukojimas“.
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip, po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mitinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
Simonas Grygas apie lietuviškąjį epą
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu…„Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio…. Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanų dilogija „Joldijos jūra“ (1987, 1988) ir „Litorina, Litorina“, „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ ciklą („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais.
Apie „Joldijos jūrą“
Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla suprato, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos kūrinius bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suvokė, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriuose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mitinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas,- išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas, mirtingumo – nemirtingumo sąsajos Tvirbuto bei Zavišos gyvenimuose.
„Nematomi ir negalėdami matyti…“
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“. 2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame į dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Petras Dirgėla, kaip rašytojas ir istoriologas, rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirtuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą… Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petrui Dirgėlai svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas , – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame dar keletą pusiau asmeninių, pusiau visuomeninių prisiminimų, įamžintų Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukose.
Ant stalo Vinco Mykolaičio – Putino romanas/epopėja/ „Sukilėliai“. Labai geras kūrinys, vertas atminties. Senatvėje (dar kol kas brandžioje, nes dar regi akys), vėl galiu skaityti ir domėtis Lietuvos istorija. To dėmesio dingstis, – Petro Dirgėlos istoriniai romanai, apie kuriuos rašau savo knygoje, kuri turi išeiti šį rudenį…
Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Sukilėlai”
Skaitydamas „Sukilėlius“ 498 puslapyje radau nemažą pastraipą apie Plungę, apie baudžiauninką Antaną Vaišvilą. Gražia kalba, stililistiškai rišliu tekstu V. Mykolaitis – Putinas, kurio vienas iš pagrindinių personažų Petras Balsys per netiesiogine kalba su kitais personažais išgirstą pasakojimą sudomino mane intriguojančiu faktu: kad Plungės dvare įvykęs didelis valstiečių maištas, įtraukęs Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Salantų, Gintiliškių baudžiauninkus. „Petras dažnai šypsodamasis prisimena, kaip Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs bažnytkaimyje apie to narsų Plungės dvaro baužiaunininką Antaną Vaišvilą, kaip jį kaimiečiai neleido suimti, kaip tūkstantinė minia žmonių privertė pristavą ir dragūnų eskadroną paleisti suimtuosius Vaišvilos palydovus.
Kitą sykį pusbrolis Jurgis papasakojo, ką girdėjęs turguje, kaip žmonės, susirinkę į sueigą, sugavo policijos šimtininką, jį sumušė, išpiovė su drabužio medžiaga jo policinius ženklus, sukalė kojas į kaladę ir uždarė arešto patalpoje. Vaišvila pasiskelbė valstiečių vadu nuo Plungės ligi Baltijos jūros. Jis ketinęs sukelti maištą ne vien prieš dvarininkus, bet ir prieš vyriausybę. Visų aplinkinių dvarų valstiečiai jį klausę ir tikėję, kad jie nugalėsią ir kareivius.
„Mūsų daug, – jie sakydavę, – saldotų maža. Ginklų mes gausime pas žydus ir kontrabandininkus ir visus saldotus iššaudysime“. (Paryškinta A. G., p. 498).
Iš kur romano autorius sužinojo apie tokį valstietį Antaną Vaišvilą ir jo vadovaujamą maištą?
Aš – plungiškis, esu matęs tokį vardą ir pavardę, iki tolei buvusios ant Kulių gatvės namų. Naujas pavadinimas atsirado jau vėl išlaisvintoje Lietuvoje, prie kurios, žinoma, prisidėjo ir 1863, 1864 metų sukilėliai. Tai man reikia kreiptis į istorikus, kraštotyrininkus. Pirmiausia į plungiškius, – S.Stropų, E. Ravickienę. Perverčiau jų knygas, bet tokios pavardės neradau. Turiu Žemaičių kultūros draugijos „A mon sakaa?“ laikraščio redakcijos knygą „Žemaitija“, išleistą knygą 1992 metais. Ir ten neradau.
Turiu ir istoriko Aleksandro Vitkaus veikalą „Lietuvių istorijos įvykių chronologija, 1795-1918“. Nuodugniai išnagrinėjau 1863, 1864 metų įvykius, pavardes ir ten neradau Vaišvilos. Pagaliau pasiėmiau iš Vilniaus Lazdynų bibliotekos Onos Maksimaitienės veikalą „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 metais“, išleistą 1969 metais. Ten radau Vaišvilą (be vardo), bet jis buvo karininkas ir veikė jisai Joniškio krašte.
Pagaliau turiu Gedimino Ilgūno knygą „Antanas Mackevičius; sukilimo žygiai ir kovos“ (2007). Ir ten nei vietovardžių rodyklėse neradau Plungės, nei tarp asmenvardžių – Vaišvilos…
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.
O kaip vis dėlto atsirado Plungėje tokio pavadinimo gatvė? Gal Eleonora Ravickienė, gal Stasys Stropus bendravo su Vincu Mykolaičiu – Putinu, rašančiu „Sukilėlius“? Ir jie jam patarė įdėti apie jį? (Jie abudu jau mirę). O gal pats romano Autorius skaitė A. Mackevičiaus laiškus, parodymus, surastus istorijos archyve? (1988 m. išleista knyga Antano Mackevičiaus „Laiškai ir parodymai“, deja, kurios aš neturiu)…
O gal paklausti Plungės savivaldybės dėl vardo pakeitimo? Bet per pastaruosius metus ten keitėsi merai, o kultūros darbuotojai, bet irgi nauji, nežinos… Arba garsi lietuvių literatūros mokytoja Elena Adomavičienė gal patarė? Galėjau jos paklausti anksčiau, o dabar ji mirusi… Ir Juozas Šimkus gal galėtų atsakyti, bet jau ir jis – Anapilyje… Kas galėtų atsakyti į klausimą, – dėl Antano Vaišvilos gatvės pavadinimo?
… Gal reikėjo padaryti taip, kaip Telšiuose? Ten visa gatvė turi gražias skelbimo lentas, kur yra įrašai, susiję su istorija, su asmenybėmis… Man būtų užtekę ir kuklesnės iškabos/rodyklės/.
Tarp Pauosupės ir Palėvenės – pluoštas Viliaus Baltrėno prisiminimų
Prie poeto Anzelmo Matučio garsiosios Drevės. Trys Poezijos pavasarėlio įvairių metų laureatai šiemetinis Vilius Baltrėnas (pirmas iš kairės), Jonas Linkevičius (trečias), Birutė Švagždienė (ketvirta) ir A.Matučio kūrybos bičiuliai Genovaitė Juknevičienė ir prof. emeritas Jonas Amrukaitis
Pirmų pirma privalau pabrėžti: esu gan mėgėjiškas paeiliuotojas. Su paprastais, sakyčiau, tradiciniais eilėraštukais. Su prastokai aprengtomis knygelaitėmis. Kam gi būtų pūtę į jaunas galvas šiokį tokį literatūrinį supratimą garbieji VU šviesuoliai J.Lebedys, V.Zaborskaitė, M.Lukšienė, I.Kostkevičiūtė, D.Sauka… Taigi kam?.. – jeigu šiandien nesuvokčiau savojo, kaip čia išvaizdžiau pasakius… – stono ir statuso.
O pradžių pradžia?.. Galbūt tokia… Pirmąjį posmelį būsiu sueiliavęs – dar nemokėdamas rašyti. Mamos dieną nubėgęs priraškiau pagriovy geltonuojančių… pienių žiedų. Įteikiau ir padeklamavau. Atsimenu mamos akis!
Mama, kilusi iš nediduko – ne tiktai pavadinimu – Rudikėlių kaimo, buvo ėjusi pradžios mokyklą. Tėtis, gimęs ir augęs didokoje didelio Miliūnų kaimo taip pat valstiečių šeimoje, kaip pasakodavosi, susikalė mokyklinėms knygelėms medinį ,,karmonėlį“… Ir tuo jo mokslai baigėsi: piemenavo, bernavo. Griebėsi meistrysrtės, buvo auksarankis… Mėgęs drožinėti.
Padarydavo vieną kitą ,,autentišką“ liaudies instrumentą. Jau gilioje senatvėje – maniškei žmonai, muzikinės lemties profesorei, padėjo keletą originalių instrumentų atgaivinti, prikelti iš užmaršties.
Abu tėvai, mano supratimu, anam laikui buvo ganėtinai šviesūs, imlūs kultūrinei slinkčiai. Tai vis – per nuoširdžiausiai pamėgtąją kaimo muziką, per garsingus kupiškėnų susibūrimus, vaišingus suėjimus, smagius pasidainavimus… Ir man mama, ar ką siūdama, ar šaip ką darydama – yra išringavusi visas visas kaimo melodijas.
Demeniškiuose poeto Viliaus Baltrėno knygos buvo populiarios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Itin spalvinga, savitai šakota asmenybė buvo mamos brolis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis iš to pat Rudikėlių kaimo – daugelio aplink pažinotas, smarkusis Pranas Kirda. Linksmakalbis ir dainorius. Važiuodavo per laukus stačias mėšlinose vežėčiose ir garsiai traukdavo: ,,Kas gi tau, mergyte, iš stiklinių gonkų, iš plaukų šilkinių, akių mėlynų…” Lipte prilipusiam sūnėnui – padainuodavo jumoristinų, kupiškėnišku sąmojumi padruskintų dainelių. Nesyk pasigrožėdamas deklamuodavo ,,Anykščių šilelį”… Gal užkrėtė?..
Taip ir prasidėjo. Alizavos septynmetėje – pabiro eilėraštukai sienlaikraščiui. Nuo 1952 metų – eiliutojas Kupiškio vidurinėje, buvau nuolat spausdinamas rajono laikraštyje. Kviečiamas kartu su kitais ką paskaityti Kupiškio kultūros namų renginiuose.
Nagi, su tais renginiais, su pasirodymais plačiajai visuomenei susiję ir nuotykingų epizodų… Gal kas kupiškėnų dar pamena – gausingiems klausytojams eiles skaitantį per lietų atšlepsėjusį vaikinuką su… smagiai atraitotomis kelnėmis. Būsimam poetui tas išsiblaškymas, ko gero, pritiko ir buvo visiškai dovanotinas…
Kitas epizodas – jau iš Universiteto, bet susijęs vėlgi su Kupiškiu. Buvau ten pakviestas – per spalio švenčių iškilmes Kultūros namuose garbingai atsiimti aukso medalį. Pirmą Kupiškio mokyklų istorijoje: 1957 m. abiturientui, už mokslus, už egzaminus be priekaištų, už pavyzdingą elgesį. O po iškilmių grįžusį į Vilnių – pasitiko siurprizas: viešai iškabintas fakulteto prodekano rūstus papeikimas. Kad nedalyvavau vilniečių šventinėje demonstracijoje. Nors… išvažiuodamas sutikimą buvau gavęs.
Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi – vis dar Kupiškis. Visais aspektais likęs įsimintinas visam gyvenimui. Čia atskubėjo mano paauglystė. Čia mane globojo ir kūrybai skatino legendinė daugelio kupiškėnų kartų Mokytoja – lituanistė Felicija Jakutytė. Iš čia buvau priimtas į Lietuvos radijo literatų sambūrį, Vilniuje sulaukęs paskatinančios premijos – iš įspūdingai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir žurnalisto Leono Stepanausko rankų.
Betgi Kupiškis… Po savojo kaimo pradinės, po Alizavos septynmetės – Kupiškis man buvo pirmas ir tikrų tikriausias didmiestis! Su įspūdingiausia bažnyčia. Su turgumi. Didele aikšte centre… Taipgi – su įsidėmėtinu Konelio malūnu, kuris ir mums vakarais mokykloje įžiebdavo elektrą… Neretai ji gesdavo ir užgesdavo, nemažam išdaigininkų šurmuliui ir džiaugsmui. Grįždavom į balanos gadynę. Žibinome žvakes, žvakutes… Būdavo – kad ir popiergalius… Nenuobodžiavom.
O Kupiškio mokytojai?.. O Kupiškio mokytojai!.. Jie taipgi buvo kur kas įdomesni ir išvaizdesni už alizaviškius. Labiau išsilavinę ir išprusę. Pedagogai iš pašaukimo… Jakutytė, Pajarskas, Striupas, Dubrindis, Daukšaitė, Sasnauskas… Vardai ne visų likę atminty. Vadindavom pavardėmis, retkarčiais, kaipgi be to – ir pravardėmis… O jauną prancūzų kalbos mokytoją – tiktai Aldute!
Literatūros studijoms iškakdamas į Vilnių, nemaniau, jog visą gyvenimėlį matysiu prieš akis ir tokį paprastą mokyklinį vaizdelį… Mes, pulkelis dešimtos b vyrukų – Romas Tonka, Algis Maironis, Algimantas Čepelė, Vilius Baltrėnas… Ir dar.. Ir dar.. Po bulviakasio talkos – pėsčiomis žygiuojame namo, Kupiškin… Keliolika kilometrų!.. Nemanykit, niekieno nevaryti. Smarkūs ir narsūs – tikri vyrai. Su vyriška daina!
Vilius Baltrėnas – studentas
O vėlgi… – savieji, gimtieji namai, namučiai… Kaip, o kaip besilankyti į juos – nebeegzistuojančius? Jų dar būta, kai kelerius mokslo metus glaudžiausi Kupišky privačiai. Tai pas ,,šeimininkiukus“ Stankevičius, tai pas ,,davatkėlę“ Jonušytę ar Jonuškaitę… Į pabaigą – pas Jonuko Prapiesčio tėvus. To paties Jonuko, vėliau, jau naujaisiais laikais, išaugusio iki teisingumo ministro, teisėjo, etc. Tėviškėj – bebūta tik vasaromis.
Atskubėjus studijoms į Vilnių – niekur iš sostinės pabėgti nė nebežadėta. Tėviškę lankydavau: kol buvo namai ir tėvai… Melioracija – neilgai trukus be pėdsakų sulygino viską su žeme. Teisybė, trobą perpirko kaimynė, nusikeldama į Palėvenėlės miestelį. Tėvai – išsikėlė į Rokiškį. Ten ir pasilaidojo.
Tėviškės, gimtų namų netektį ir su tuo susijusius jausmus – daug vėliau išgyvenau iš naujo. Leisdamas į svietą pakeliui su vaikiškomis išdygusias penkias lyrikos knygas suaugusiems. Su gan dažnais savų namų, tėviškės, tėvynės motyvais. Gimtųjų apylinkių, savosios žemės ir visko, kas su ja suaugę, įvaizdis – išliko visam laikui. Iki šiol sakau: mūsų kaime buvo taip ir taip, mūsų kaimynai darė tą ir tą… Išlikusi begalinė nostalgija to savojo krašto žmonėms, jų gyvenimo būdui. Žemei, gyvulėliams, ūkio darbams. Nostalgija tiems giminių ir kaimynų suėjimams – kasdieniškomis ir šventiškomis, linksmomis ir liūdnomis progomis.
Oi, mokėjo kupiškėnai ne tiktai pagerbti, iškilmingai palaidoti ir apraudoti mirusius. Visais laikais, visomis aplinkybėmis gebėjo ir smagiai pasiviešnagėti, taipgi patys – vaišingai sutikti ir priimti svečius. Kelti didingas vestuves ir linksmas krikštynas, švęsti ir džiaugtis. Išlikęs nedylantis iš širdies ilgesys – tiems patiems įvairiausiems pasibuvimams, neskubriam gyvenimui, sodriai šnekėsenai, savotiškai nešiosenai, šeimininkių begalinėms išmonėms… Visam tradiciniam etnografiniam paveldui… Ko, iš teisybės, šiandienos skubrioje bėgtyje, kasdieniškoje aplinkoje – gal ne taip daug ir belikę?.. O vis viena – apšnekama, prisimenama, neįsivaizduojamai šio ir to trūksta, ir tiek.
Betgi gal per daug įsismaginau… Laikas persikelti į Vilnių. Prie mokslų, prie darbų, prie savosios, kad ir ne per didžiausios, kūrybinės priebėgos…
…Garbiuosius VU dėstytojus, vėliau suprofesorėjusius, kaipgi – išauginusius ir iš mūsų gabaus kurso gausų būrį profesorių – jau minėjau. Jie mums buvo didieji kelrodžiai. O greta tiesioginių studijų… Istorinės ekskursijos. Menotyros ir svetimų kalbų fakultatyvai. Tautosakos rinkėjų ekspedicijos. Literatų būrelio diskusijos su mus lankančiais rašytojais… Visa pamažėliais kaupėsi į tą patį aruodą, lavino ir prusino. Skatino, be abejo, ir saviems mėginimams. Eiliavimo priepuoliai tai padažnėdavo, tai vėl retėjo: viena kita publikacija – studentų, jaunimo spaudoje… Kol – vėl lyg išsiveržė… O kasdienybė kremtančiam mokslus nebuvo paprasta. Nuo trečio kurso – studijuodamas kartu ir dirbau. Savaitraščio redakcijoje… Tame pačiame ,,Gimtajame krašte“, kur ir išbuvau bemaž keturiasdešimt metų…
Darbas daru… Betgi redakcija ypatinga tuo, kad čia kartu dirbo arba nuolatos lankydavosi nemaža rašytojų. Ir vyresnių, ir patys jauniausieji, būsimieji. Bičiuliavomės.
Eidavome pas kaimynus į RS pietauti. Ne kaip tikrieji nariai, juokaudavome, o kaip „nariai-valgytojai”… Tenai, eilutėje prie pietų, vienąsyk inteligentiškasis literatūrologas Vincas Auryla pristatė mane jaunesnės kartos garsenybei – poetui ir kylančiam kritikui Valdemarui Kukului. ,,Na, va! – pakratė ranką poetas. – Kupiškėnai… Žinau, broleli, pavardę… Vienukart perrausiau visus rajoninio komplektus – su vietos literatų kūryba. Štai jau ir čia…“
Rašančių, jau išleidusių vieną kitą knygą ar tik besiruošiančių, mūsų redakcijoje įvairiu laiku darbavosi ne vienas. Ir Petras Dirgėla, ir Stasys Kašauskas, ir Vladas Braziūnas… Ir dar… Ir dar… Kai po ilgesnio rengimosi pagaliau su didoku popierių ryšuliu susiruošiau į ,,Moksleivio“ redakciją, ten jau buvo perėjęs mūsiškis Stsys Kašauskas. Pavartinėjo, paskaitė eilėraštukus… Žinai, sako, niekur čia, broleli, nevaikštinėk, nesisukaliok… Drožk tiesiai, nosies tiesumu – į ,,Vagos“ leidyklą. Ir priims, ir išleis…
Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas
Taip ir nutiko. Redagavo Dalia Montvilienė. Pavadinimą pirmai knygelei parinko tuometinis Vaikų literatūros skyriaus vedėjas Jonas Linkevičius: ,,Ryto sniegena“, pagal vieną eilėraštuką, ir tiek. Rūpestis ir problema buvo nebent tokia, kad redaktorė pasiūlė iš karto leisti dvi knygeles… Tam kartui susiturėjom – didelį pluoštą palikom vėliau leistiems rinkinėliams.
Raginimų į leidybą buvau jau ir anksčiau girdėjęs. Mano paeiliavimams labai palankūs buvo du šviesios atminties dzūkai: jau minėtasis literatūrologas, kritikas Vincas Auryla ir artimas mano bičiulis, poetas Martynas Vainilaitis. Skatino, ragino – rašyk, spausdinkis. Tu privalai… Taip ir ėmė rastis tų sniegenų. Tik vis kitokiais vardais… Pelėdai – visi savi pelėdžiukai gražūs ir nepaprasti?… Niekad nesu svarstęs, kuris čia rinkinėlis… Nors, prisipažinsiu, gan buvo paglostyta širdis, kai vieno susitikimo metu Felicija Jakutytė kažkaip ypatingai džiaugėsi nediduke knygute ,,Ką saldi uogelė sakė“. Na, ir visos kitos – tai dar iki šiol neatlyginta skola svarbiausiai mano kelyje Mokytojai.
Sakote, kas lemia, kas įkvepia… Ogi, visi čia paminėti ir nepaminėti paraginimai. Palankūs, ypač mažiausiųjų skaitytojukų, žvilgsniai… Ir visa, kas skamba, kas žydi aplink. Kas skaidriai juokiasi arba neretai ir verkia… Tai šaltinis troškuliui ar kvaituliui, ar kaip kitaip pasakyti…. Bent jau šeimos artimieji žino, kad jeigu iš esmės – niekas daugiau šiam žmogeliui ir nerūpėjo. Visos buities negandos, visos bėdos ar klaidos, naivus patiklumas – iš to paties kelmo.
Knygelės… atsirasdavo lyg ir iš nieko. O gal ir iš ne vienąsyk kiaurai pražiburiuotų naktų. Neretai į leidyklą skubindavosi po dvi. Kai pasisekdavo labiau atitrūkti nuo kasdieninių realijų arba išsiprašyti kokių nors atostogų. Ne vieną kartą gal ir persistengta, paskubėta publikuoti. Visko būta. Rūpesčių rasdavosi ir tokių – kaip suvaldyti įsisiautėjančią, sakykim, ,,personalizuotą“ leidybą. Ypač kai stigo popieriaus ir t.t. Kai gero popieriaus radosi į valias – tiražai, deja, susitraukė nuo įprastinių 20 000 iki 1 000 arba net ir iki kelių šimtelių… Autoriaus pasigarsinimo užgaidoms paaukotas visos šeimynos užgyventasis požeminis garažas – kuo giliau, negrįžtamaipalindęs po žeme.
Ėgi, viskas – lyg vanduo nuo žąsytės uodegos! Sakytum, nieko nė nebūta…. Ir jokių skambių apmatų, planų, pažadų ar užsimojimų… Užkimbi už kokių poros žodžių, už kokio nors nebeatstojančio sąskambio – ir tegu sau rieda, tegu rutuliojasi toliau. Savo spėkomis, savais keliais takeliais. Mėgindamas kaip nors sudrausminti, išmintingiau surikiuoti – tiktai pagadini. Eilėraštukas ar didesnis koks paeiliavimas – ne dienraščio vedamasis. Nemėgsta postringavimų, išsamiai protingų išlukštenimų. Ginkdie, persistengiančios auklės moralų… Prie kūrinėlio sėkmės ar įtaigos – daugiau prisideda, sakyčiau, ne autorius, o pats pasaulyje išmoningiausias veikėjas – skaitytojas. Su savo erdve, patirtimi, išmintimi. Autoriaus kūrinėlis – tik tos erdvės kontūrai, tik paskata: išgirsti, pamatyti, pačiam pamąstyti, gal ką netikėta suprasti ar netyčia atrasti.
Nežinau, gal ne visada man pavykdavo tinkamai, įtaigiai tuos erdvės kontūrus suramstyti… Kad be šnekos – susišnekėtume! Kad patyliukais, kaip kupiškėnai sako, susigiedotume… Ką dabar bepadarysi, jei rezultatas ne visai toks, kokio norėta ar tikėtasi.
O metų metų – jau visa virtinė…
Didžiausia mano silpnybė buvo ir tebėra – neatgrasomas polinkis į skambesnį žodį, poetinė muzika, melodingumas… Tuo gyvenau, kitaip nemokėjau ir nesistengiau. To pirmų pirmiausia ir ieškojau, tebeieškau – didžiųjų, tikrųjų talentų, o ne ,,narių-valgytojų“ knygose ir knygelėse. Mano mėgstamiausieji – J.Baltrušaitis, S.Nėris, du netolimi kraštiečiai Kaziai: Binkis ir Jakubėnas… Pririnkčiau ir daugiau – vis tuo pačiu keliu kepurę kilnodamas… O kaipgi iš tiesų nepriminčiau Martyno Vainilaičio… Arba – su nuostabia poetinio žodžio ir dvasios dovana – Zitos Gaižauskaitės… Ir dar gal ne vieno, gal…
Po tų pakeliavimų poezijos padangėmis – sunku, be galo sunku grįžti prie savos kasdienybės. Lyg kėsintumeisi matuotis tau neskirtus kūrybinius retežius… O jeigu netyčia tavo nuosavoj erdvėje – šmėsteli koks kad ir pasiklydęs padoresnis sąskambis, kokia ryškėlesnė psalva ar atspalvis, koks nors netikėtas šypsnis – ačiū likimui ir už tai! Daugiau ką – Jis, Jo Prakilnioji Didenybė, manding visai išmintingai … bus patausojęs kitiems…
Šis interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbtas beveik prieš tris dešimtmečius – 1990 metų gruodžio 8 dieną.
Prisiminiau tekstą ne vien todėl, kad jis man asmeniškai brangus – kaip aidas tų dienų, kada turėjau keletą unikalių progų su istorinių romanų autoriumi Petru Dirgėla (1947 – 2015) atvirai diskutuoti apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį. Kalbėdavomės arba senojoje „Literatūros ir meno“ redakcijoje Alumnato kieme, arba jo namuose netoli „Minsko“ parduotuvės. Pokalbiai visuomet trukdavo ilgiau nei planuodavome.
Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė”
Bet šį interviu skelbiu pirmiausia kaip priminimą jau išvykusiems arba ketinantiems svetur išvykti tautiečiams – net ir palikę Lietuvą, net ir toliausiai išskridę nepamirškite Lietuvos. Jei susiklostė nepalankios aplinkybės ir užmaršties dulkės jau tirštos, tai vis tiek būkime ištvermingi – stenkimės kuo ilgiau atmintyje išsaugoti Lietuvos vardą. Tėvynė – tai brangiausia, ką mes turime. Niekur kitur taip gerai nebus, kaip gera buvo Lietuvoje. Net jei šiandien atrodo, kad anglijose ir airijose – žymiai patogiau, mieliau, skalsiau, nepamirškime: mūsų Tėvynė – Lietuva. Vienintelė, nepakartojama, neišmainoma, neparduodama. Lietuviais privalome išlikti nepaisant sudėtingiausių aplinkybių.
Net jei liekame gyventi anglijose ir airijose, privalome gyventi vardan Lietuvos. Tokia kiekvieno lietuvio misija. Prasminga, teisinga misija. Apie tai byloja ir rašytojo Petro Dirgėlos kadaise išleista esė „Minijos žemė“, kurią su didžiausiu įdomumu perskaičiau 1990-aisiais, kai Lietuva skelbė Kovo 11-osios Aktą…
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.
XXX
Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Garbingo amžiaus sulaukusi senelio sesuo padovanojo seną maldaknygę. Kaip vėliau sužinojau, iš jos meldėsi net mano proseneliai…. Pasijutau turįs labai brangią relikviją. Mane apėmė jausmas, kurio dar nebuvau patyręs, – lyg nerimas, lyg baimė, lyg kaltė. Aš beveik nieko nežinau apie tuos, kurie šimtą metų meldėsi iš šios maldaknygės aptrintais viršeliais. Ir daug ko jau niekad nesužinosiu, nes tas „daug kas“ amžiams nugrimzdo į Alytaus, Butrimonių, Pakruojo kapinių žemę… Dabar suprantu: išsigandau savęs – žmogaus be praeities…
Nesi be praeities. Kaip ir visi, dabar gyvenantys, esi unikalus – tavo gyvasties siūlas atsivynioja iš neįžvelgiamų praeities glūdumų ir niekada nebuvo nutrūkęs. Nėra nė vieno žmogaus be praeities. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris atsimintų ją visą. Kodėl žmogus daug ką užmiršta? Ar tai – tik į blogą?
Rašytojas Petras Dirgėla.
Įsivaizduok, kad tu atsimintum viską, ką patyrė tie tūkstančiai ar milijonai tėvų ir motinų, kurių gyvasties siūlo galas dabar esi tu. Kas atsitiktų? Išsikraustytum iš proto, negyvas kristum… Neaprėptum, nesuvoktum, nepakeltum, neištvertum to, ką patyrė, suprato, iškentėjo tie tūkstančiai, milijonai tavo pirmtakų. Pats Dievas (jei nori, gamtos sąranga) saugo žmogų, nesuteikdamas jam galių atsiminti visko. Dievo mums lemta, kad mes atsimintume tai, kas padeda mums prie gamtos rūstumo prisitaikyti, o visa kita, kas mus sugniuždytų, pražudytų, – užmirštume. Toks mūsų užmaršumas natūralus.
Sutinku, tačiau Jūs veikiausiai neužginčysite, kad lietuviai pernelyg blogai atsimena savo praeitį, dar blogiau pažįsta savo tautos istoriją. Dažnas lietuvis nieko negirdėjęs net apie savo senolius: iš kur jie kilę, kas buvo jų tėvai, jų tėvų tėvai. O juk geriau pažindami tėviškės praeitį, jos žmones, būtume atsparesni mums peršamoms svetimoms ideologijoms.
Normali ideologija yra žmoniška, jos dėka žmonės geriau supranta vieni kitus, gali jaukiai bendrauti. Normalios ideologijos sąlygomis sąvoka ŽMONIJA reikštų visus žmones, turinčius lygias teises ir pareigas. Normalios ideologijos etalonas – dešimt Dievo įstatymų. Tačiau ar daug žmonių jų laikosi?
Dievas (ar gamta) suteikia žmogui užmaršumo tam ir tiek, kiek žmogus ištvertų, išgyventų, iki mirties žmogum liktų. Galingieji žmonės („antžmogiai“, vergvaldžiai, monarchai, ponų tarybų, politinių biurų visagaliai ir t.t.) natūralųjį užmaršumą fetišizuoja, plėtoja, ugdo savanaudiškomis doktrinomis tam ir tiek, kad kiti žmonės (valdiniai) įtikėtų, jog tik galingieji „viską žino“, ir taptų jų vergais, pastumdėliais, žmogiena karuose dėl turtų ir valdžios.
Kodėl lietuviai primiršo savo istoriją? Kam ir kodėl reikėjo, kad lietuviai užmirštų savo istoriją? Reikėjo stipresniems mūsų kaimynams – lenkams, rusams, vokiečiams, vėl rusams. Reikėjo, kad užmirštume senovėj turėję valstybę, kad užmirštume tautinį orumą, kuris visada skatina žmogų reikštis savita kultūra, savarankiška valstybe.
Kiekvienas minėtas kaimynas turėjo savitą mūsų istorinės atminties susinimo metodiką. Lenkų ponijos metodas: lietuviškai šnekėt – juodnugariška, gėdinga; Lietuva tegul būna, tačiau jei jos gyventojai šnekės tauriąja lenkų kalba, vadinasi, anksčiau ar vėliau Lietuva taps Lenkijos karalystės provincija kaip, tarkim, Mozūrija ar kokia Kujavų vaivadija.
Carų metodas: Lietuva – mūsų paveldima tėvonija… Ką čia bepridursi?
Vokiečių nacionalsocialistų metodas: vokiečiai – geriausia rasė, visos kitos – arba nepilnavertės iš prigimties, arba išsigimusios.
Tarybinis, socialistinis metodas: mes – broliai ir seserys; viskas, kuo kitos tautos savitos, – religija, papročiai, tradicijos, – tai tik tamsuolių prietarai, nuodai, liaudies opiumas; iki mūsų niekas nė negyveno, tikrą gyvenimą mes pradedam. Kas ta tavo prosenelių maldaknygė? Tamsuolių pliauškalai, žmogaus parklupdymas, Pabaigos agonija. O štai čia: oho! kompartijos manifestas – Pradžios knyga, šviesos ir tiesos versmė!
Tėvų ir vaikų supriešinimas (tėvai – tamsuoliai, vaikai – visažiniai šviesuoliai, pirmeiviai) kasdien, nuolatos, visą laiką – baisesnis dalykas net ir už tautos genocidą. Kas ta Mindaugo, Gedimino, Vytauto Lietuva? Argi valstybė buvo? Juokai… Laukinių žmonių vaiduoklija, ir tiek. Mūsų bobutės – šmėklos, senoliai – vaiduokliai… Ar šviesaus proto dėmesio vertas jų nykus, tamsus, kvailas, gėdingas gyvenimas?
Panieka seneliams, protėviams neregėtai greitai trumpina žmogaus genealoginę atmintį. O trumpa genealoginė atmintis liudija, kad tautos istorija jau beveik ar suvis užmiršta…
Tad nereikia būti dideliu mąstytoju, kad suprastum, kodėl taip drąsiai M.Gorbačiovas mums į akis rėžia: mes visada, ilgus šimtmečius, ir carų laikais kūrėme bendrą ūkį, bendrą kultūrą, o jūs dabar norit visa tai sugriaut.
Jūsų esė apie tėviškę „Minijos žemė“ – tai tarsi raginimas ir mums, protėvių likimais nesidomėjusiems, į tolimą kelionę praeitin leistis. O kas Jus paskatino leistis į tokią „nedėkingą“ kelionę, paaukoti jai tiek daug laiko ir jėgų?
Į tokias keliones dažną mūsų kartos žmogų pašaukė vaikystė. Namie, atsimenu, tėvas pasakodavo, kaip rusai (taip vadino visus sovietų karius) nukankino žmonelius Rainiuose, daktarus Panevėžyje… O mokykloj mums aiškindavo: jūsų tėvai buvo buožės, fašistai, banditai, jus išvadavo tėvelis Stalinas, dėkokite jam. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima išvaduoti vaikus iš tėvų ir kodėl iš tėvų išvaduoti vaikai turėtų būti laimingi, dar baisiau – privalėtų kažkam dėkot už išvadavimą.
„Minijos žemę“ rašant rūpėjo ir tėviškės istoriją atskleisti, ir patirti, kiek švarios sąžinės, teisingumo, jautrumo, elementaraus žmoniškumo mano tėviškės žmonės išsaugojo „tais šviesiais laikais“, kai sąvokos „neteisybė“, „prievarta“ ir „laimė“ buvo sinonimai. Knygą rašiau 1985- 1987 metais. Jos puslapiuose turėjo kalbėti tėviškėnai, konkretūs žmonės: vardas, pavardė… O tų metų įvykiai lyg ir liudijo, kad „kieta smako letena vėl siekia žmogelio gerklės“. Kuris tėviškėnas išdrįso ką nors tikrą pasakyt – užrašiau žodis žodin. Kuris apsigalvojęs ir išsigandęs pokalbiuose užrašytų žodžių išsižadėjo – išbraukiau iš knygos. Tad „Minijos žemė“ – mano tėviškės žmonių dvasinės laikysenos priešsąjūdiniais metais aprašas.
Knygai išėjus, tuoj išgirdau: pavėlavusi knyga. Žinoma, 1985 ar 1987-aisiais aš negalėjau parašyti, kad 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. Tačiau nesupratau ir nesuprantu, kur galėjo pavėluoti, tarkim, 1593-1603 metai, aprašomi romane „Anciliaus ežeras“? Kur pavėlavo 1985-1987 metai? Norint suprasti kiekvieno laikotarpio vertę, reikia į jį įsigyventi taip, kad pradėtų gelti širdį, panages, plaukus.
Apskritai mane glumina ir skaitytojų, ir kritikų (intelektualų, ar ne?) požiūris į praeitį. Antai ir Jūsų savaitraštyje (1990. lX. 29) A.Bučys rašė: „Mūsų pačių stambioji proza nūnai aiškiai privengia opių ir sudėtingų dabarties temų. Rašytojai, atrodo, kur kas geriau jaučiasi istorinės prozos baruose“ (beje, kiek tų rašytojų istorinės prozos baruose kruta – trys, keturi?).
Ši istorinio romano „Anciliaus ežeras“ vetinimo preliudija – tai keistas teigimas, kad praeitis rašytojui yra tik slėptuvė nuo dabarties vargų ir pavojų. Jei nori nuo dabarties atsiribot, pasislėpt, rašyk apie praeitį. O juk nei mene, nei istoriosofijoj nėra nei vien tik praeities, nei vien tik dabarties, nei vien tik ateities problemų ir temų. Yra tik kažkas, kas svarbu visais laikais, yra tik tai, ko mums trūko praeity, trūksta dabar, trūks ateity. Jei praeities nepažįsti, jos tau ir nėra. Deja, jei praeitį pažįsti, nepasislėpsi joje net nuo dabarties, nei nuo ateities.
„Joldijos jūros“ Lietuva sprendžia daug tų pačių problemų, kurias sprendžia ir šiandienos Lietuva (pavyzdžiui, nepriklausomybės nuo kitos valstybės problemą). „Anciliaus ežero“ Lietuvos (teisinės valstybės, turinčios vieną pažangiausių Teisynų Europoje!) įstatymų galią „gudri“ visuomenė sugeria kaip kempinė vandenį, o ar ne teisinės valstybės rentimas, ar ne tokių įstatymų, kurie veiktų, kūryba yra šiandienos Lietuvos svarbiausias rūpestis? Ir ar tikrai mūsų politikai yra tiek pranašesni kad ir už Mikalojų Radvilą Juodąjį ar Leoną Sapiegą, jog pastarųjų patirtis jiems nieko verta? Mieli skaitytojai, brangūs kritikai, mūsų istoriniai romanai tikrai nepadės Lietuvai užhipnotizuoti Maskvos Drakono. Aš tik sakau: nuo dabarties pasislėpt gali tik dabarty – istorinės atminties neturi, apie ateitį ir pagalvot bijai, tad kur dėsies?
„Minijos žemėje“ išteisinote žmogų, kurį, būdamas dar labai jaunas, Klaipėdos rajono laikraštyje neteisingai apkaltinot išdavyste. Šį faktą galėjote nutylėti – veikiausiai niekas šiandien nebūtų jo atsiminęs. Tačiau nenutylėjote… O, kad visi mes taip žiūrėtume į viešai pasakytus ar parašytus savo žodžius!
Žaviai šūktelėjai… O juk neatkreipei dėmesio į žodžius, kuriais palydėjau savo nenutylėjimą: „Mano sąžinė tepasilieka tokia, kokia buvusi, – su dėme“. Su dėme (ar dėmėm) ji tebėr ir dabar. Tą mūsų visuomenėj paplitusį nuodėmių išpažinimą (abejotino nuoširdumo) lydintis atgailavimas, apsišvarinimas (vis kokios nors naudos intencija) man primena pagirių sindromą. Renkuosi ne skubią atgailą ir greitą išrišimą – renkuosi gyvenimą su nuodėme, su nuodėmės ir sąžinės priešprieša, iki mirties. Be įtampos tarp nuodėmės ir sąžinės žmogus nebėra žmogus – nesvarbu, ar demokratijos rojuj, ar imperijos lagery jis gyventų.
O tą viešą, triukšmingą, demonstratyvią saviplaką (buvome šiokie, tokie, anokie…) laikau iškrypėliška. Kadaise vienuolės, plakdamos savo apnuogintus kūnus spygliuotais botagais, patenkindavo gašliuosius geidulius, patirdavo tariamą dvasios katarsį. Iki apkvaitimo niekinti savo bejėgiškumą (?), nuolankumą (?), vergiškumą (?) ir t.t. yra iškrypėliška lygiai taip pat, kaip ir mėgautis saviplaka.
Neniekinu savo tautos, gyvenusios tautų kalėjime. Neniekinu nei savęs, nei kitų, gyvenusių įkalintoje tautoje. Neniekinu pabėgusiųjų į „laisvas šalis“. Žmogus dažniausiai renkasi vargą, pavojus, riziką, jei tik aplinkybės sielos klausyti nebeleidžia. Kaltinimas „pardavė sielą velniui“ yra frazeologizmas – tiesmukai suprastas, šis kaltinimas reiškia nieką, nes sielos neįmanoma nei parduoti, nei užstatyti, nei šiaip kam nors atiduoti (Fausto eksperimentas mus klaidina). Prekeiva, vertelga yra ne siela, o sąmonė (tai Fausto eksperimento paklaidos esmė).
Laisvė – pastovi sielos būsena. Nebūtų sielos, nebūtų laisvės. Laisvė – sielos egzistavimo forma, laisvės forma egzistuoja tik siela. Tačiau siela žemiškame gyvenime neatskiriama nuo kūno, kurio egzistavimo forma – nelaisvė, taigi ir nuolatinė kliūtis tobulam sielos egzistavimui.
Per kelerius pastaruosius metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė TSRS, pasikeitė Europa, pasikeitė pasaulis. Ką tie pasikeitimai liudija? Ar tik politikos humanizaciją? Politika – paviršius. Paviršiuje niekas nesikeičia, jeigu nieko neįvyksta gelmėj. Į gelmę žiūrint ištarta: tarsi-būtis (lietuviškas terminas – Arvydo Šliogerio). Tarsi-būties apmąstymu, man rodos, pasibaigs ilgas filosofijos blaškymosi laikotarpis, prasidėjęs po Pirmojo pasaulinio karo, kai klasikinė filosofija pasijuto bejėgė prieš „ideologijos tvaną“, prieš „proto tarnystę beprotybei“. Sielos negalima nei užuiti, nei pavergti. Užuiti, pavergti galima tik sąmonę, protą, t.y. tą instrumentą, kuriuo filosofuojama. Teisybė pažįstama siela, filosofuojama protu. Mirties sielai nėra, protui mirtis – problema. Tarsi-būties sielai nėra, protui, sąmonei ji – problema. Ideologija sena kaip pasaulis. Tarsi-būtis taip pat seniai, įvairiais vardais vadinama, protui žinoma. Tačiau tik šiuo paklaikusios ideologijos tvano laiku, atrodo, jau įsitikinta: tarsi-būtis – būties idolas, pakištas ideologijos, inertiškų tradicijų ir proto palaikytas ne vien sąmonės, o visa ko problema.
Jei aš neklystu (taip būna retai), jei tikrai tuo įsitikinta, filosofijoj neišvengiamas perversmas: protas, buvęs sielos valdovas, bus priverstas tenkintis sielos patarnautojo, sekretoriaus veikla (užsiims tuo, kam natūraliai yra pašauktas). Perversmą mąstyme suprantu ne kaip revoliucinį aktą, o kaip savaiminį evoliucinį žmogaus laisvėjimą, nuoseklų išsivadavimą iš sveiko proto doktrinų, išteisinančių arba įteisinančių beprotybę, – šio proceso sinonimu galėtume laikyti ir Lietuvos laisvėjimą pastaraisiais metais.
Lietuva laisvėja „mąstydama siela“. Kai tik laisvėjimą pabandoma koreguoti „sveiku (pavergtu) protu“, tuojau padvelkia laisvės laidotuvių vystančiais vainikais. Kiekvienas pats galėtų pamąstyti, kokie kokybiniai pakitimai žmonių bendravime ir pasaulio suvokime įvyktų, jei filosofijos, apskritai mąstymo hierarchijoj protas ir siela susikeistų vietom.
Iliuzija? Veikiausiai. Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ (1989.Xl.4) kraštotyrininkas V.Rimgaila, lyg ir recenzuodamas „Minijos žemę“, pateikė man nepaneigiamą, neginčytiną, tyrą kaip krištolas įrodymą, kad išteisinau vis dėlto… išdaviką: „K. Bukys ne tik išdavikas, bet ir prityręs hitlerininkų, gestapininkų šnipas. Valstybės saugumo komitete Vilniuje saugomas K. Bukio tardymo protokolas ir byla, kuri iki šiol visuomenei nežinoma. (Išdaviko byla, o taip pat ilgai ir stropiai slepiama nuo visuomenės! – P.D.). Apie jo veiklą tarybiniai organai žinojo. Štai kodėl išvadavus rajoną K.Bukys buvo suimtas. Tardomas jis prisipažino ir detaliai papasakojo apie šnipinėjimą 1940-1941 m. (…)“
Štai šitaip: saugumo komitete tardomas žmogus prisipažino – nebereikia nei siela, nei protu mąstyt. Trumfuoja mąstymas tardymu. Koks mąstymas, tokia ir išvada: žmogelis šnipinėjo (?!) sovietų karių įsitvirtinimus, tačiau vokiečiai sudegino ne įsitvirtinimus, o niekuo dėtus Abligos kaimo gyventojus.
Man atrodo, kad apie savo tėviškes rašyti turėtume visi. Ne spaudai – sau, savo vaikams. Tačiau negaliu nesutikti ir su tokia vieno „Minijos žemės“ herojaus mintimi: „Tik, Dieve gink, neforsuokime praeities atsiminimo kokiais nors nutarimais ar įstatymais, naujais išskaičiavimais. Pats gyvenimas viską, ką reikia, mums primins“.
Teisybę žmogus sakė. Gyvenimas daug ką jau priminė, primena dabar, primins ateity – tai pozityvus procesas. Tačiau ir „praeities atsiminimo“ forsavimo niekaip nepajėgiam išsižadėti. Ar pastebėjai, kaip įdomiai sužydėjo ir nužydėjo „Teisybės sakymas“? Per labai trumpą laiką paaiškėjo, kad teisybės yra mažiau negu „tik teisybę, kaip mane gyvą matai“ kalbėti ir rašyti norinčių ir tai darančių. Paaiškėjo, kad teisybė ir sąžinė – ne tas pats. Dar paaiškėjo: iš anksto užsiprogramuotas teisybės sakymas, pasirodo, nė nėra teisybės sakymas – tai tik vienų ar kitų, vienokių ar kitokių interesų viešas skelbimas.
Daug tikslų norime pasiekti šturmu. Vienus trokštam urmu išteisint, kitus – urmu nuteist. „Nedelsiant nė valandos“ norima perdislokuot ir meninkinkus.
Istorinis patyrimas nemeluoja: liaudis mąsto stereotipais, klišėmis, kiekviena valdžia stabarėja, konservatyvėja, menas nuolatos rizikuoja: menas – visada opozicija ir liaudžiai, ir valdžiai.
Tačiau meno opoziciškumas neprasimanomas, neprisišaukiamas – natūraliai, savaime atsirandantis. Naujai Lietuvai – vos keli mėnesiai, o jau šimtai balsų salonuose, redakcijose, spaudos puslapiuose rėkia: „Menininkai, į opoziciją!“
Šis reiškinys taip pat labai įdomus. Kas taip rūpinosi jo plėtra? Vien tik išminčiai ar ir pikta šakališka pasalūnija? Interesai, interesai… Interesai aukščiau visko!.. Neįsivaizduoju jokios – nei politikos, nei meno – opozicijos, neturinčios naujos, natūraliai susiklosčiusios pozicijos.
Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“.
Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze.
Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.
Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.
Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.
Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?
Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.
Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.
Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…
O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…
Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.
Vilniuje šių metų lapkričio 16 dieną Vilniuje Šventos Teresės bažnyčioje arkivyskupas emeritas SJ Sigitas Tamkevičius prisipažino šioje šventovėje meldęsis prieš 60 metų.
Žinome Sigito Tamkevičiaus ilgą kalinio ir tremtinio kelią. Savo pamoksle jis kalbėjo apie Lietuvą, išreiškė nuostabą, kad lietuviai laisvoje tėvynėje dabar laisvai išsitremia patys, kad jaunos merginos, moterys užsienyje ieško nuodėmingų būdų užsidirbti… „Ir kas gali pasakyti, kokia Lietuva bus po kokių 30 metų?“, – klausė arkivyskupas.
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. Neseniai išėjo dialogo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. Vilnius Naujasis Židinys – Aidai. 2016. Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą.
Rašytojas Petras Dirgėla.
Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų. Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų.
Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos… Dar jį menu ir iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, R. Šavelis, B. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras Dirgėla išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“ dvasiniame dualizme…
Petro Dirgėlos romanas „Joldijos jūra”.
Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir jos suprasti. Patsai Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 m. filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“.
Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus, ištikimas kolaborantas. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“. (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po poros dešimties metų intensyvaus darbo). *
*„Apie Karalystę“, p. 26.
XXX
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta – A. G.).
R.Granauskas savo rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra iliuzorinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ / 1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šios recenzijos autorius.
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktaja kūrybinio tikslo prasme. Jau 1986 metais pasirodė Petras Dirgėla „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. O tuo pat metu pasirodė Sigito Gedos poema „Strazdas“, kuriame fantastinė realybė mezgama tarp kūdikio, naivios būtybės, ir žmogaus, nuėjusio visą savosios istorijos, kelią. Analizuodamas Kondrotą, Petras Dirgėla rašė apie save: apie savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
Kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, Petras Dirgėla teigia, kad S. T. Kondrotas „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P.216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S.T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
XXX
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. P. 79- 80.
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
XXX
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010, pabraukta – A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą, kuris būdingas visai Petro Dirgėlos kūrybai, pradedant esė, apsakymais, apysakomis ir romanais. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius PetrasDirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Kursyvas ir paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ PetroDirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
XXX
Romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
Manai, kad tikrai?
O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip į turgų.
O! Jei dar kepėju pakviestume Granauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta – A. G., p. 281, 283).
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mistinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
XXX
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu… „Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio… Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
XXX
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanai „Litorina, Litorina“, ir „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais. Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suprato, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mistinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas, – išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas: „Kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa“… (Pabraukta – A. G.).
XXX
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“.2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Ir tikrai, – Petras Dirgėla būtų atsakęs į arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus klausimą, – kadangi rašytojas ir istoriosofas rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirbuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą. Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petro Dirgėla svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas, – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
Paskutinėmis vasaros dienomis galų gale atradau keletą laisvesnių vakarų ir ramiai, nesiblaškydamas, niekur neskubėdamas, perskaičiau paskutinįjį rašytojo Petro Dirgėlos interviu – „Apie Karalystę“.
Rašytojas Petras Dirgėla.
Perskaičiau lėtai, atidžiai. Perskaičiau genamas pagarbos rašytojui. Kitaip ir būti negalėjo. Jei gilų įspūdį kadaise paliko istoriosofiniai jo veikalai „Joldijos jūra“, „Kūlgrinda“, „Minijos žemė“, „Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulis“, „Pogodalis“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, jei kadaise Lietuvos spaudai teko parengti dešimtis rašytojo interviu apie svarbiausias nūdienos aktualijas, argi galėjau nepastebėti jo paskutiniojo liudijimo apie politiką, istoriją, kūrybą?
Pusantro šimto puslapių knyga „Apie Karalystę“, kurią 2016-ųjų pradžioje išleido „Naujasis Židinys – Aidai“, mano supratimu, – vertinga. Pirmiausia – dėl atvirumo, aštrumo.
Viliui Bartninkui savo mintis rašytojas dėstė jau sunkiai sirgdamas. P.Dirgėla negalėjo nesuvokti: jėgų įveikti ligą nėra daug. Todėl apie svarbiausius nūdienos reiškinius rašytojas savo nuomonę dėstė ypač atvirai, nė kiek nesidairydamas į šalis, ką pamanys aplinkiniai.
Sutikite, šiandieninėje politkorektiškumo gadynėje, kai tapo ypač madinga daug kalbėti ir mažai pasakyti arba kalbėti taip, kad būtų sunku suprasti, už ką tu ir prieš ką, šis P.Dirgėlos bruožas – nekeliaklupsčiauti nei prieš redaktorius, nei politikus, nei didžiausius autoritetus, – ne tik pagirtinas, sveikintinas, bet ir gražus, prasmingas.
Tiesa, privalu pabrėžti, jog P.Dirgėla niekad nebijojo atvirai atskleisti savo įsitikinimų. Nei tuomet, kai Lietuva prabilo norinti gyventi savarankiškai, be Rusijos globos, nei vėliau, kai paaiškėjo, jog Rusijos imperija – ne vienintelis mūsų priešas. Galiu būti liudininkas – visuose šių eilučių autoriui duotuose interviu P.Dirgėla rašė neslėpdamas savo nuomonės, niekam nedalindamas mandagumo reveransų, net ir tiesioginiams darbdaviams, nuo kurių priklausė galimybė paskelbti tekstą, sulaukti didesnio honoraro ar prestižinės premijos. Nepatinka – nereikia, bet švelninti, išbraukti kritikuojamųjų pavardes, nutylėti nepalankius faktus, aplinkybes, – niekuomet.
Jei įtariate, kad galiu būti tendencingas, minėdamas interviu, kuriuos man davė P.Dirgėla, kai dirbau tuometiniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ arba dienraštyje „Lietuvos aidas“, susiraskite 1997 – 1998-aisiais metais „Valstiečių laikraštyje“ rašytus P.Dirgėlos „Suvokimus“. Jų – apie pusantro šimto. Jeigu atidžiai perskaitysite bent didžiąją „Suvokimų“ dalį, prieš jus atsivers sudėtinga Lietuvos valstybės byla, kuri narpliojama atsižvelgiant į viską – ir į kaimyninių valstybių galias, ir į jų padorumą, ir į lietuviškus interesus bei lietuviškus pajėgumus. O P.Dirgėla – nuoširdus, geranoriškas, ne už honorarus plušantis Lietuvos advokatas.
Gal ir sunku patikėti, bet rašytojas P.Dirgėla niekur neprašovė pro šalį „Suvokimuose“ vertindamas tų dienų realijas – referendumus, buvusius komunistus, dešiniuosius, tylinčius rašytojus, Nuosavybės, Žemės grąžinimo įstatymus, Rusiją, tremtis ar kolaboravimą. Kaip jis manė, įtarė, nujautė, – taip galų galiausiai ir nutiko.
Paimkime kad ir 1992-ųjų gegužės 22-ąją duotą interviu „Atpažink, Lietuva, save“ (“Lietuvos aidas“). Įsidėmėkime: „Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: „Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos“. Vėliau: „Velniop tiesą. Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos“. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: „Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?“ Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…“
Argi šie žodžiai – ne apie šiandienines mūsų nuotaikas, kai dėl netvarkų, mažų atlyginimų, bedarbystės ar korupcijos keikiame valstybę, kuri niekuo dėta dėl lietuviško godumo, savanaudiškumo ar žioplumo?
Taigi interviu „Apie Karalystę“ laikau ypatingai nuoširdžia P.Dirgėlos išpažintimi. Rašytojas nujautė sergąs sunkiai pagydoma liga, todėl jo atvirumas šioje knygoje – ypatingas. Jis skubėjo kuo daugiau, atviriau, aiškiau pasakyti. Kalbėjo mažai, bet išmintingai, įžvalgiai. Mažai žodžių, o mintims – erdvu.
Toje knygoje, man regis, randu atsakymus į svarbiausius šiandienos klausimus: kaip gyventi neišduodant gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų?
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą citatų iš interviu „Apie Karalystę“. Man regis, jos svarbios, turi išliekamąją vertę. Jomis derėtų vadovautis. Jos – apie svarbiausius lietuvių tautos uždavinius.
Gintaras Visockas
XXX
„Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali išgyventi. Ji negali ilgai būti be valstybės“.
„Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jei esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus. Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti. Antras dalykas – pamišusi. Racionaliai žiūrint, iš mūsų situacijos neįmanoma išsikapanoti, išsipinti, bet lietuviai vis ieško būdų. „Maža pamišusi“ tauta – tai nusako visą mūsų sudėtingumą. Šioks toks pamišimas kartais yra pati geriausia išeitis, nes suteikia jėgų, energijos, galimybę priimti rizikingą sprendimą. Kaip tie, kurie iš pradžių atrodo juokingi, bet galiausiai nukerta drakonui galvą. Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020-aisiais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau kiek kartų dingsui, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei…“
Knygos „Apie Karalystę” viršelis.
„Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti… Tai sakau dėl to, kad buvo bandyta supainioti protus. Tarkim, Algirdas Brazauskas per Lietuvos tūkstantmečio šventę pasakė, kad Lietuva sukūrė penkias valstybes: karalystę, LDK, tarpukario respubliką, LTSR ir dabar penktą. Aš spaudoj sakiau, kad Lietuva sukūrė vieną valstybę, ji buvo okupuojama, bet viena…“.
„…Buvimo tvirtumas apnykęs. Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo istorijos. Tada daraisi mankurtas, vėjo panešamas. Nyksta ir dėl kitų priežasčių: kai tauta pradeda blaškytis, demografinė padėtis tampa bloga. Tauta miršta taip pat, kaip dingsta gyvybės rūšys. Arba kai susitapatina su nukariautoju. Tai kodėl reikia valstybės? Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą…“
„Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama. Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omenyje teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti. Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų“.
„Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas. Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų tauta, kuri jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš“.
Vis dažniau susimąstau – kiek daug bėdų išvengtume, jei kalbėtume atvirai, nuoširdžiai, jei ieškotume tikrųjų priežasčių, jei nebijotume, esant reikalui, laužyti net nusistovėjusių politinio korektiškumo taisyklių.
Bet svajojant apie didesnį atvirumą visuomet pasirodo ponia Neviltis. Juk nuoširdesnio, atviresnio pokalbio apie jau užgriuvusias ir ateityje užgriūti galinčias nelaimes nėra ir nebus. Vis tiek komentuosime, ginčysimės, rašysime, mintyse turėdami nematomus, tačiau tvirtai rankas ir kojas apraizgiusius savicenzūros pančius.
Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Šitaip sakydamas mintyse turiu ir Prancūzijos kurortą Nicą sudrebinusį teroro aktą, ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių nerimą dėl „Brexit“ pasekmių. Tikriausiai televizijoje matėte, kaip mūsų komentatoriai iš prestižinio Lietuvos Tarptautinių santykių ir politikos instituto kalbėjo apie būtinybę ES vadovybei dar daugiau dėmesio skirti imigrantų integracijai, dar labiau mažinti ES miestuose susiformavusius tautinius ir religinius getus.
Graži, prasminga veikla – toji integracija. Bet kada suvoksime, kad ji ne visuomet įgyvendinama? Kodėl neturime drąsos prisipažinti, jog kai kurių tautinių ir religinių bendruomenių niekad nepavyks suvilioti tegul ir pačiomis gražiausiomis, teisingiausiomis, pažangiausiomis europietiškomis vertybėmis? Tiesiog jie nenori tapti panašūs į mus. Ir jie turi tokią teisę – būti savimi.
O mes, jei vadovaujamės šiandieninėmis europietiškomis normomis, net negalime jų prievartaut gyventi pagal mūsų principus. Juk mes – demokratai, tegul ir nesuvokiantys, jog negalima šaipytis iš musulmonams šventų relikvijų nei laikraščiuose, nei kur nors kitur.
Žodžiu, labai keista, kodėl nepajėgiame suvokti, jog itin didelis tautų bei religijų maišymas bei maišimasis, net jei ir savanoriškas, tėra toks pat blogas sumanymas, kaip ir Stalino sugalvotas priverstinis tautų kilnojimas iš vienos vietos į kitą Blogio imperijos erdvėse.
Redaktorius Ovidijus Lukošius viename iš paskutiniųjų žurnalo „IQ“ numerių teigia: „Nors turi trūkumų, ES projektas suteikia daugybę galimybių ir naudos visiems jo dalyviams: laisvą kapitalo, prekių ir žmonių judėjimą (…)“.
„IQ“ leidinio vadovo žodžiuose rastume tiesos. Tačiau redaktorius nenori pripažinti kitos medalio pusės – absoliučiai teisingų dalykų mūsų Žemėje nėra. Vieniems – naudinga, kitai grupei – kenkia. Kalbant atvirai, laisvas žmonių judėjimas labiausiai naudingas gausioms, daug vaikų auginančioms, asimiliacijai atsparioms tautoms. Lietuviams itin laisvas žmonių judėjimas po ES platybes nėra absoliutus gėris. Turistauti, poilsiauti, mokytis, atlikti praktiką, važiuoti į ilgalaikę komandiruotę, – puiku. Bet ne visiems laikams.
Absoliuti teisė judėti kur panorėjus jau sukūrė Lietuvai mažiausiai dvi bjaurias problemas: mūsų gydymo įstaigoms trūksta medikų, mūsų universitetai merdi be studentų. Todėl lietuviams bent jau retsykiais derėtų prisiminti rašytojo Petro Dirgėlos istoriniuose romanuose, pavyzdžiui, „Joldijos jūroje“, pagarbiai puoselėtą ir vertintą idėją: „Ne vienas žmogus teneišeik pro vartus savo namų“. Kodėl šalia laisvojo judėjimo galimybės demokratinėje Europoje negalėtų gyvuoti ir ši idėja, ši versija?
Sutinku, ES misija tikrai tauri bei prasminga – užtikrinti taiką žemyne, kuriame visuomet buvo ankšta ambicingoms tautoms. Bet „IQ“ redaktoriui turėtų būti žinoma, kad dirbtinė, primygtinė tautų niveliacija taip pat gali atnešti kruvinus nesusipratimus. Jei visi mes, kaip ir O.Lukošius, manysime, jog „eurofobų argumentai dažniausiai tėra apgailėtini paistalai, daugumą kurių sukūrė bulvariniai Anglijos laikraščiai“, ES tikrai subyrės arba išsivaikščios.
O aš nenoriu, kad ES projektas žlugtų. Nenoriu vien dėl to, kad žlugus ES vienybei iškiltų pavojus ir NATO vienybei, mat kariuomenė be tvirtų ekonominių pamatų negali išsilaikyti, o žlugus NATO projektui, Lietuva ir vėl neabejotinai taptų Rusijos pavergta, okupuota ir rusifikuojama teritorija.
XXX
Dabar lietuviškoje televizijoje gausu pranešimų apie sunerimusius Didžiosios Britanijos lietuvius – išvys ar neišvys. Vis dažniau mūsų televizijos parodo videointerviu, kuriuose lietuviai susijaudinę pasakoja, kaip nukentėjo dėl nei iš šio, nei iš to prasiveržiančio britų priešiškumo.
Tikriausiai nėra prasmės ginčytis, kad tokio pobūdžio nutikimai galimi. Drįstu manyti, kad jų net padaugės, nepaisant oficialiojo Londono pastangų tramdyti aistras.
Bet kas kaltas, kad britai tapo piktesni, priešiškesi, irzlesni (o gal – atviresni)? Ar, užuot britams prikaišiojus jų storžieviškumą, nederėtų pirmiausia atsiprašyti už visas jiems iškrėstas lietuviškas bjaurastis? Vienoje Info TV laidoje aštrusis Andrius Užkalnis išvardijo, kokių žiaurių nusikaltimų mūsų tautiečiai yra surengę Anglijos žemėje. Jau vien jų užtenka, kad neturėtume moralinės teisės aršiai piktintis britų reiškiamu nepasitenkinimu.
Tačiau ir šalia lietuviškų žmogžudysčių egzistuoja dalykų, dėl kurių nepakenktų atsiprašyti Didžiosios Britanijos žmonių. Prisipažinkime, jog metų metais gyvendami šioje šalyje dauguma mūsų taip ir neparodėme nė mažiausios pagarbos mums priglaudusios šalies istorijai, papročiams, kultūrai. Darbo dienomis plušėdavome gamyklose, šiltnamiuose, statybose, o savaitgaliais – arba miegodavome, arba gerdavome degtinę, arba naršydavome po parduotves, ieškodami pigesnio maisto ir drabužių.
Iš kur apie tai žinau? Pačiam ne taip seniai teko paragauti emigrantų duonos. Maždaug pusmetį praleidau britų grafystėje Northamptone, paskui beveik metus – Danijos sostinėje Kopenhagoje. Taigi mačiau visokių lietuvių. Ir tų, kurie dirbo kaip vergai, taupydami kiekvieną sunkiai uždirbtą svarą arba kroną, ir tų, kurie viską nedelsiant pragerdavo, ir tų, kurie tiesiog … vegetuodavo, niekur nematydami jokios prasmės. Sėkmingųjų, t.y. laimingųjų, emigrantų, kuriuos mūsų televizijos mielai reklamuoja, – ne tiek daug. O tų, kurie būtų parodę bent mažytę pagarbą britų tradicijoms, – dar mažiau.
Todėl ir klausiu: ar britams galėjo patikti, kad į jų šalį atvykusieji visiškai nesidomi Didžiosios Britanijos rašytojais, teatrais, muziejais? Puikiai prisimenu: laisvalaikiu klaidžiodamas Northamptono gatvėmis atsitiktinai aptikau paminklą žuvusiems britų kariams, prie kurio tąsyk buvo susirinkęs gausus vietinių gyventojų būrys. Jie atėjo nešini Britanijos karalystės vėliavomis, su gėlių puokštėmis rankose, jie dainavo dainas, sakė kalbas.
Minioje nebuvo nė vieno lietuvio. Mes, Northamptone uždarbiaujantys lietuviai, nesusipratome, jog ir mums derėjo atvykt pagerbti žuvusiųjų britų karių atminimo. Britai būtų įsiminę – štai ir kelios dešimtys lietuvių, kurių rankose gėlės, mus supranta. Būtume pasiuntę bent mažytę, bent simbolinę žinutę, jog ne vien geriame, mušamės, „kalame“ pinigus ir mokame mokesčius. Deja, tokios žinutės nepasiuntėme.
O Danijoje – dar blogiau. Iš danų galvų išmušėme bet kokį nuoširdesnį pasitikėjimą atvykėliais. Pirmosiomis savaitėmis dirbant Kopenhagoje naktiniu paštininku buvo keista patirti, kad danai naktimis nerakina savo namų durų. Į pašto dėžutę brukant laikraščius kartais durys prasiverdavo. O koridoriuje ant spintelių – dokumentai, piniginės, mobilieji telefonai, auksinis žiedas, raktai…
Mes, lietuviai ir latviai, dirbę M – Press firmoje naktiniais paštininkais, nevogdavome nei iš butų, nei iš parduotuvių. Bet kažkas vis tik iš atvykėlių vogdavo. Dabar danai jau tikrai naktimis užsirakina ir nepatikliai nužvelgia kiekvieną atvykėlį, užsukusį į parduotuvę: ar tik jis nepaslėpė po striukės ar palto skvernu brangios prekės?
Tad ar turėsime teisę piktintis danų priešiškumu, jei tokių atvejų pasitaikys? Juk jie pasibaisėjo, kaip atvykėliai elgėsi Viperodo miestelio bendrabutyje. Iš pradžių danai mums leido nemokamai naudotis ir indais, ir televizoriumi, ir minkštasuoliais, ir virtuve, ir poilsio kambariu. Viskas – nemokamai. Bet kai per kelias dienas viskas buvo išvogta, prišnerkšta arba sulaužyta, jų pasitikėjimas bei pagarba atvykėliams ištirpo. Pagrįstai ištirpo. Įsivaizduoju, kokį šiurpą jiems kėlė Viperodo miestelio bendrabutyje keliamos migrantų orgijos – girtuokliauta, muštasi, privemta, prišiukšlinta. Šiuos dalykus mačiau savo akimis. Mačiau ne vieną kartą. Ir, beje, lietuvių ir latvių kaltės čia – mažiausia. Daugiausia išgėrę mušdavosi lenkų jaunuoliai.
XXX
Laikas prisipažinti: emigranto duonos esame paragavę vos ne visi. Arba tiesiogiai, arba netiesiogiai. Suskaičiavau, kiek mano pažįstamų, įskaitant buvusius bendradarbius, kursiokus, klasiokus ar jų vaikus, anūkus, dirbo ir tebedirba Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje. Vos ne kas penktas. Jei ne jis pats, tai jo vaikai arba anūkai. Bet keisčiausia, kad niekas iš jų nenori papasakoti apie savo emigrantišką patirtį. Net ir anonimiškai. Ką tai galėtų reikšti? Tik apie nemalonius nutikimus žmogus nelinkęs atvirauti.
Net ir sėkminga istorija, labiau įsigilinus, nėra labai saldi. Buvusio kursioko sesuo ištekėjo už vokiečio verslininko. Vyras – idealus. Ir daug uždirba, ir dėmesingas žmonai. Tačiau kursioko sesers laiminga nepavadinsi. Kai gyvena Vokietijoje, ilgisi Lietuvos, kai atvažiuoja į Lietuvą, ilgisi Vokietijos. Žodžiu, niekur nesijaučia esanti namuose.
Jos vaikams jau kitaip susiklostys likimas. Jų tikrieji namai bus Vokietija. Jie auklėjami taip, kad kuo greičiau pamirštų lietuviškas šaknis. Dirbtinumo šitaip auklėjant nėra. Tiesiog taip natūraliai klostosi tėvų, vaikų ir aplinkos santykiai. Buvęs kursiokas nejučiom prisipažino, kad jam liūdna – ilgainiui nesusišnekės su sesers vaikais, ir jokios „dvigubos pilietybės neprivers jų likti lietuviais“.
Tik vienas mano pažįstamas, dirbantis Didžiosios Britanijos vakaruose, sutiko smulkiau papasakoti, kas tuoj po „Brexit“ referendumo dėjosi mieste, kuriame jis jau trejis metus be perstojo sunkiai dirba kroviku. Ogi nenutiko nieko blogo. Firmų ir įmonių, kuriose dirba lietuviai, vadovai nedelsiant atsiuntė laiškus, kuriuose oficialiai sakoma, kad atvykusiems iki referendumo nėra ko baimintis. Sąžiningai plušantys, darbo drausmės besilaikantys lietuviai neturi jokių priežasčių nerimauti dėl savo ateities. Be kita ko, darbdaviai prašė nedelsiant informuoti apie bet kokius priešiškumo imigrantams pasireiškimus.
Tačiau mano pažįstamas tvirtina jokių britiškų priešiškumų nepatyręs nei prieš „Brexit“, nei po jo. Jis įsitikinęs, kad pasakojimai apie piktuosius britus – ganėtinai perdėti. Pirmiausiai piktintis, jo manymu, derėtų ne britų, o saviškių elgesiu. Ten, kur jis gyvena, dauguma lietuvių savaitgaliais girtuokliauja, kelia pasilinksminimo vakarėlius ir nė kiek nesidomi ne tik Britanijos, bet ir Lietuvos reikalais. Jie tiesiog kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kokia tolima ir svetima jiems tapusi Lietuva. Jie giriasi nedalyvaują ir nedalyvausiantys Lietuvos rinkimuose. Jie niekad savo noru negrįšią į Lietuvą. Jiems į lietuviškąją pilietybę – nusispjauti.
Sutinku, kad mano bičiulio patirties negalima apibendrinti. Ne visi lietuviai geria ir keikia Lietuvą. Bet kodėl, sakykim, Artūras Zuokas, buvęs Vilniaus meras, straipsnyje „Ar atsisakysime beveik 400 tūkstančių savo piliečių?“ mato tik lietuvius emigrantus, kurie verti pagarbos ir dvigubos pilietybės? Internetiniame 15min.lt portale buvęs Vilniaus galva teigia, esą „dviguba pilietybė aktuali kaip niekad“, esą „būtent dvigubos pilietybės galimybė yra nacionalinio saugumo klausimas“, kurį, jo manymu, reikia nedelsiant išnarplioti palankiai – suteikiant galimybę lietuviams emigrantams išsaugoti Lietuvos piliečio pasą.
Didžiojoje Britanijoje jau trejis metus gyvenantis ir dirbantis pažįstamas įsitikinęs priešingai: iš kai kurių Britanijoje gyvenančių lietuvių emigrantų derėtų atimti Lietuvos pilietybę. Už girtuokliavimus, vagystes, valkatavimą, už nenorą domėtis Lietuvos realijomis. Jie daro mums gėdą.
Užrašų knygelėje pasižymėjau: šių metų spalio 8 – 9 dienomis derėtų aplankyti teatrą „Lėlė“, kuriame bus demonstruojama Rolando Kazlo režisuoto spektaklio „Lietuviškomis temomis“ premjera.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl panorau pamatyti būtent R.Kazlo spektaklį „Lietuviškomis temomis“? Juk pastaraisiais metais nebevaikštau į teatrus. Šiuolaikinis teatras, kur daug triukšmo, maivymosi, darkymosi, o tikrų jausmų maža, man neįdomus. Modernusis teatras, kuriame siekiama šaipytis iš visko, kas lietuviška, tradiciška, įprasta, šventa, – atstumiantis.
Būtent dėl įsivyravusių šiuolaikiškumo, modernumo tendencijų beveik išnyko poreikis skubėti į Nacionalinį dramos ar Jaunimo teatrus net tais atvejais, kai, regis, ir režisieriai iškilūs, ir temos – aktualios. Nenoriu dar sykį nusivilti. Kiek jau kartų jaučiausi apgautas: afišos, anotacijos, recenzijos – puikios, o spektaklis – tuštuma ir nusivylimas.
Bet R.Kazlo kūrinys „Lietuviškomis temomis“, regis, nepanašus į tuos, kuriuose lietuvybė – tarsi keiksmažodis. Intrigą sukėlė „Lietuvos ryte“ paskelbtas interviu su R.Kazlu. Dėmesį patraukė retorinis klausimas: „ar mes išliksime“. Lietuvoje ne tiek daug garsių, žymių meno, kultūros žmonių, kuriems viešai rūpi, ar išbandymas laisve, demokratija, respublika ir atviromis sienomis bus paskutinis lietuvių tautai? Lietuvoje jau ne visi intelektualai drįsta viešai ginčytis su tais, kurie mūsų istoriją tik menkina, žemina, nes, esą, lietuviai negali turėti nieko didingo bei įspūdingo.
Sprendžiant iš lrytas.lt publikacijos, aktoriui R.Kazlui – skauda dėl tokios perspektyvos. Ir jis nevengia apie tai prabilti. Jis mato, kad lietuviai nūnai – „išblaškyti, pasimetę dabartyje, neramiai žvelgia į ateitį“, kad „išgyvena dramatišką laikotarpį“, kad „turi daug galimybių, bet tuo pačiu metu vyksta tylus pasitraukimas to, kas gyvybiškai svarbu ir sava“.
Štai vaidinimą, kur nesityčiojama iš lietuviškumo, norėčiau pamatyti. Tokie spektakliai, knygos, filmai, straipsniai – jau retenybė. Vis dažniau vyrauja anie, kitokie.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Net Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga „Lietuvos žinios“ paskelbė interviu su istoriku Dariumi Baronu, tuo liūdnai pagarsėjusiu istoriku, kuris tyčiojosi iš Pilėnų gynėjų aukos, esą Margirio kariai, pasirinkdami ne vergiją, bet mirtį, pademonstravo ne tiek drąsą, kiek bailumą.
Tad ar verta stebėtis, kad ir visi kiti teiginiai, Liepos 6-osios proga užrašyti pokalbyje „Baltų Atlantidos paieškos: kodėl klesti pasakos“, – panašūs į samprotavimus apie Pilėnų tragediją.
Pavyzdžiui, kritikuojama Jūratė Statkutė Rosales, parašiusi knygą „Europos šaknys“. Tame veikale – nieko tikro, vien pasakos?
Abejojama ir tvirtinimais, kad Lietuva galinti didžiuotis karalystės statusu. Istorikas D.Baronas nekreipia dėmesio, kad rimtų istorinių romanų autorius rašytojas Petras Dirgėla, be kita ko, ne mažiau už istoriką gilinęsis į Lietuvos praeitį, tvirtino: „Lietuvos valstybingumo pamatas – karalystė“. Taip, karalius nėra amžinas, jis mirė, bet juk karalystės statusas – neatšaukiamas. Sykį sukurta valstybė išliko ta pati, net ir svetimųjų užimta („Apie Karalystę“; „Naujasis židinys – Aidai“, 2016 metai).
Tad kas galėtų man paaiškinti, iš kur atsiranda begalinis noras menkinti viską, kas sava, artima, suprantama? Galėtume per amžių amžius didžiuotis Pilėnų žygdarbiu, bet štai atsiranda istorikų, kurie mano, jog pasirinkę vergiją lietuviai būtų buvę narsesni.
Laimė, literatūrologas Algimantas Bučys straipsnyje „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, vaizdžiai ir įtikinamai papasakojo, ko verti D.Barono priekaištai viduramžiais gyvenusiems lietuvių kariams.
Kur kas skaitlingesnės už mus tautos Pilėnus būtų išaukštinusios ir filmuose, ir romanuose, ir dramose, ir paminkluose. Mes – tarsi bijome didžiuotis dalykais, kurie neabejotinai verti pagarbos. Kur kas gausesnės už mus tautos dantimis ir nagais būtų įsikibusios į Karalystės statusą. Mes gi savanoriškai save menkiname, tuo pačiu padėdami žeminti mus ir mūsų išnykimu suinteresuotoms skaitlingesnėms tautoms.
Nejaugi nematome, neaugi nesuprantame, kad mums neleidžiama, mums trukdoma atkurti tai, ką praradome ilgais rusifikacijos, polonizacijos ir germanizacijos šimtmečiais? Mus tarsi specialiai įvelia į gynybinius karus, kad negalėtume eiti į priekį.
Štai „Lietuvos ryte“ skaitau Kotrynos Šimaitienės tekstus ir netikiu savo akimis. Ji ragina Lietuvos lenkus į mus, lietuvius, žvelgti „kaip į savo jaunesniuosius, mažuosius brolius, kurie dažnai prikrečia eibių“, nes mes, lietuviai, tik pamanyk, niekaip nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių.
Į tuos, kurie mano, jog lietuviškosios abėcėlės nedera taikyti prie lenkiškų užgaidų, K.Šimaitienė svaido įžeidžius epitetus: „kalbos talibanas terorizuoja“, „nukriošęs sovietikas sunkiai gali adaptuotis demokratinėje visuomenėje“, „girdžiu mekenimus“, „perkaitę superpatriotai“…
Šią dažnai lrytas.lt portale kategoriškas pastabas skelbiančią autorę pavadinčiau komentatore, kuri menkina, niekina viską, kas lietuviška. Jai atrodo bloga ne tik lietuviškoji abėcėlė, jai jau užkliuvo ir Lietuvos himas – Tautiška giesmė. Ji entuziastingai sveikina sukūrusius naująją lietuviškojo himno versiją.
Kiek anksčiau muzikologas Viktoras Gerulaitis tvirtino, kad mūsų himnas yra niekam tikęs, nes primityvus ir per daug ilgas. Dar anksčiau kelios feministės bjaurojo mūsų himną, esą jame diskriminuojamos moterys, mat kalbama tik apie sūnūs, o dukros pamirštos… Akivaizdi, kryptinga, bjaurių tikslų turinti politika: kad lietuviams būtų gėda giedoti puikią, melodingą, prasmingą, gražią, didžiausios pagarbos vertą Vinco Kudirkos Tautišką giesmę.
Prie šios kompanijos, mano manymu, galima priskirti ir K.Šimaitienę. K.Šimaitienė mano, kad Lietuvai būtina „atsikratyti senų baimių“. Esą Erikos ir Jurgio Didžiulių sukurta naujoji himno versija – neabejotinas gėris, grožis, meniškumas, modernumas, kūrybiškumas. Ukraina ir Amerika turi roko versijas saviesiems himnams, tad ir mes neišsiversime be naujovių? O visi tie, kurie bandys abejoti naujosios versijos prasmingumu, bus išvadinti paskendę „stagnacijos gniaužtuose“, „neleidžiantys skleistis nei menui, nei grožiui, nei muzikai, nei kūrybai“?
Kokius pakeitimus turėsime padaryti dar, kad K.Šimaitienė mūsų nebevadintų „pasilikusiais mažame kambarėlyje tarp keturių sienų, kuriame iki pat gyvenimo pabaigos niūniuosime tik vieną melodiją, tik vienu ritmu ir su rūsčiu kartėliu lūpose“?
Gal netrukus pasipils raginimų keisti ir patį Lietuvos vardą, nes jam gi trūksa modernumo, trūksta lenkiškos „W“, be to, tautinių mažumų atstovams jį sunku ištarti. Tikriausiai neteks ilgai laukti dienos, kai bus kalbama, jog Lietuva – puiki šalis, tik blogai, kad joje gyvena per daug lietuvių.
Vienintelė paguoda: Varšuvos viršūnių susitikime nebūta atsižegnojimų nuo prisiimtų įsipareigojimų bei duotų pažadų. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje netrukus turėsime po tūkstantį NATO karių. Žinoma, omenyje turint Kremliaus agresyvumą, jų divizijas mūsų pasienyje, – nedaug. Bet tas rusiškas divizijas sustabdys ne tiek tas tūkstantis karių, kiek NATO ryžtas mus ginti.
