Rostovo gubernatorius perspėja dėl pilietinio karo „katastrofos“. Gyventojai prie tanko. EPA-ELTA nuotr.
Maskva/ Rostovas prie Dono, birželio 24 d. (ELTA). „Vagner“ samdiniai pareiškė užėmę Rostovo prie Dono miestą, praneša BBC.
Prieš kurį laiką Rostovo srities gubernatorius Vasilijus Golubevas per „Telegram“ kreipėsi į žmones, ragindamas palaikyti prezidentą Vladimirą Putiną: „Rusijos istorijoje buvo atvejų, kai kažkas norėjo suskaldyti mūsų visuomenę ir pakurstyti pilietinio karo liepsnas… tai privedė prie katastrofos“.
Jis pridūrė: „Negalima leisti, kad tai pasikartotų. Rostovo sritis yra prezidento pusėje! Brangūs tėvynainiai, turime būti vieningi!“
Prieš Arabų lygos viršūnių susitikimą Sirijos prezidentas B. Al Assadas atvyko į Saudo Arabiją. EPA-ELTA nuotr.
Damaskas, gegužės 18 d. (dpa-ELTA). Sirijos prezidentas Basharas al Assadas ketvirtadienį prieš 32-ąjį Arabų lygos viršūnių susitikimą atvyko į Saudo Arabijos Džidos uostamiestį, pranešė valstybinė Sirijos naujienų agentūra (SANA).
Viršūnių susitikimas turi prasidėti penktadienį, jame Sirija dalyvaus pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį, kai jos narystė buvo sustabdyta dėl šalyje kilusio pilietinio karo. Gegužės 7 d. arabų valstybių užsienio reikalų ministrai nusprendė vėl priimti Siriją į Arabų lygą.
Sirija buvo pašalinta iš 22 narių Arabų lygos 2011 m. dėl Sirijos vyriausybės pernelyg didelės karinės jėgos panaudojimo malšinant sukilimą už demokratiją, peraugusį į pilietinį karą.
Arabų šalių suartėjimas su Sirijos vyriausybe vyksta Saudo Arabijai, anksčiau rėmusiai Sirijos sukilėlius, ir Iranui, vienam svarbiausių B. Al Assado sąjungininkų, kovo mėnesį sutarus atkurti ryšius.
Naftos turtinga Saudo Arabija nutraukė ryšius su Sirija 2012 m., po žiauraus Sirijos vyriausybės susidorojimo su sukilėliais.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Džuba, vasario 4 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus šeštadienį susitinka su Pietų Sudano pilietinio karo aukomis. Dieną prieš tai jis karštai paragino šalies vadovus nepaliaujamai siekti taikos vardan savo ilgą laiką kenčiančių tautiečių.
Pontifikas pirmą kartą lankosi Pietų Sudane nuo tada, kai Pietų Sudanas 2011 metais paskelbė nepriklausomybę nuo Sudano, o vėliau įsivėlė į žiaurų etninį konfliktą, dėl kurio jauna tauta liko susiskaldžiusi ir traumuota.
Per penkerius metus trukusį kruviną konfliktą žuvo apie 380 000 žmonių. Pilietinis karas oficialiai baigėsi 2018 metais, kariaujantiems lyderiams, kurie šiandien tebėra valdžioje, sudarius paliaubas.
Popiežius Pranciškus šeštadienį paragino Pietų Sudano vadovus sugrąžinti „orumą“ milijonams nuo konflikto nukentėjusių savo tėvynainių ir dar kartą primygtinai paragino siekti taikos konfliktų draskomoje šalyje.
Antrąją savo vizito Pietų Sudane – šalyje, kurioje maždaug pusę jos gyvavimo laiko vyksta karas, – dieną popiežius Pranciškus išklausė vaikus, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido bėgdami nuo smurto. Afrikos žemynas
86-erių metų pontifikas ragino Pietų Sudano vadovus šalinti nesutarimus vardan tautos, traumuotos penkerius metus trukusio pilietinio karo.
Buvo sudarytos paliaubos, tačiau taikos naujausioje pasaulio valstybėje pasiekti nepavyko. Popiežius Pranciškus, kuris mėgino tarpininkauti sudarant taiką tarp konkuruojančių pusių, mato, kad Pietų Sudaną kamuoja smurtas ir neviltis.
Šeštadienį Pranciškus sakė šimtams žmonių, kurie buvo perkelti dėl konflikto, jog jie nusipelnė geresnės ateities.
„Deja, šioje karo draskomoje šalyje būti perkeltuoju asmeniu ar pabėgėliu tampa bendra ir kolektyvine patirtimi“, – kalbėjo jis miniai Džuboje.
„Noriu pakartoti savo ryžtingą ir nuoširdų raginimą nutraukti visus konfliktus ir rimtai atnaujinti taikos procesą, idant smurtas baigtųsi ir žmonės vėl galėtų gyventi oriai.“
Pietų Sudane gyvena 2,2 mln. šalies viduje perkeltųjų asmenų ir dar du milijonai už šalies ribų. Tai giliausia pabėgėlių krizė Afrikoje.
Afrika
Pietų Sudane perkeltieji asmenys gyvena perpildytose, apleistose ir nepakankamai finansuojamose stovyklose, kurias saugo Jungtinės Tautos, ir jaučiasi pernelyg įsibauginę išvykti arba tiesiog neturintys kur grįžti.
Pontifikas pareiškė, kad „delsti nebegalima“ siekiant taikos visiems Pietų Sudane, kai šiose stovyklose kasdien gimsta vaikų.
„Jie neprisimena, ką reiškia turėti namus; jie praranda ryšį su gimtąja žeme, savo šaknimis ir tradicijomis“, – kalbėjo jis pridurdamas, kad jie yra „naujojo Pietų Sudano sėkla“.
„Ateitis neįmanoma pabėgėlių stovyklose“, – pasakė jis, ir jo žodžius palydėjo plojimai.
Popiežiaus Pranciškaus kelionė į dvi Afrikos šalis – Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną – buvo planuota jau 2022 metų liepą, tačiau atšaukta dėl pontifiko kelio problemų. Popiežiui tai yra penktoji kelionė Afrikos žemyne ir 40-oji kelionė į užsienį nuo pontifikato pradžios prieš beveik dešimt metų.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos savaitraštis „Valeurs Actuelles“ sekmadienį paskelbė grupės tikrosios tarnybos kariškių kreipimąsi, kuriame remiamas atviras dimisijos generolų laiškas šalies vyriausybei.
Neįvardijami šio kreipimosi autoriai smerkia Prancūzijos valdžios reakciją į dimisijos generolų laišką, kuriame įspėjama, kad islamistai ir priemiesčių gaujos kelia šalyje pilietinio karo pavojų.
„Į juos buvo pažiūrėta kaip į maištininkus, nors vienintelė jų nuodėmė – meilė savo šaliai“, – pažymima kreipimesi. Taip pat pabrėžiama, kad jo autoriai dar nelabai seniai pasirinko profesionalių kariškių kelią, bet negali tylėti. „Mes matome smurtą mūsų miestuose ir kaimuose. Mes matome, kad neapykanta Prancūzijai ir jos istorijai tampa norma“, – atkreipia dėmesį jie. Pasak jų, Prancūzijoje „jau rusena pilietinis karas“.
„Veikite. Nuo to priklauso mūsų ir jūsų šalies išlikimas“, – ragina jie. Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. Karinis paradas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmąjį kolektyvinį kreipimąsi, kurį pasirašė 20 dimisijos generolų, balandžio mėnesį taip pat paskelbė žurnalas „Valeurs Actuelles“. Jo autoriai teigė norį „apginti patriotizmą“ vis garsiau skambant „antikolonijinei retorikai“, kuri gali „ištirpdyti Prancūzijos tradicijas, kultūrą ir istoriją“.
Laiške taip pat buvo rašoma apie pilietinio karo grėsmę. Jį gali sukelti įtampos didėjimas ir visuomenės susiskaldymas vis platesnį mastą įgaunat smurtui ir atsirandant teritorijoms, „kur negalioja Respublikos įstatymai“. Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas generolas Francois Lecointre’as interviu laikraščiui „Le Parisien“ pagrasino atviro laiško autoriams sankcijomis.
Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla diskusijų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.
Šiemet didžiausia intriga – kaip pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Remiantis ELTOS agentūros pranešimais, JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komiteto vadovas demokratas Robertas Menendezas jau pasveikino Amerikos prezidentą Joe Bideną, ketinantį oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame pareiškime. Anksčiau apie J. Bideno planus pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, kuris rėmėsi šaltiniais JAV administracijoje.
„Sveikinu prezidento sprendimą padaryti galą daugiau kaip šimtmetį trunkančiam vieno niūriausių žmonijos istorijos įvykių nutylėjimui. Mes pagerbiame tuos, kurie tapo genocido aukomis, prisimename, kaip jie žuvo, ir džiaugiamės pakeitę tai, kas istorijoje bus žinoma apie jų žūtį“, – pabrėžia savo pareiškime R. Menendezas.
„The Wall Street Journal“ duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą greičiausiai oficialiai paskelbs šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Leidinio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas galįs apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
Beje, J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas.
Štai kokia 2021-ųjų balandžio 24-osios intriga. Kaip derėtų reaguoti į tokį proarmėniškų jėgų atkaklumą? Mano supratimu, naujasis JAV lyderis pasielgs neteisingai, jei tolimus 1915-ųjų karus pripažintų buvus „armėnų genocidu“. Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neįmanoma perprasti svaidantis politiniais pareiškimais. Kvaila, primityvu ieškoti, kas anuomet buvo teisus, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Tėra vienintelis kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. Šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tikrai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Dėl to, kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę peržiūrėti armėniškus archyvus.
O kol kas Jerevano skleidžiama informacija, neva patvirtinanti genocido faktą, tėra … nuomonė, įsitikinimas, versija, spekuliacija, interpretacijos arba politinės intrigos, kurių pagalba bandoma spustelėti oponentus ir priešininkus. Mat armėniški archyvai, kaip jau pabrėžiau, aklinai užrakinti. Armėnija neįsileidžia istorijos tyrinėtojų. Kažką akylai slepia. Jei jau viskas buvo taip, kaip porina oficialusis Jerevanas, kam slėpti archyvus? Kodėl Turkija jau seniai nebijanti viešumo, o Armėnija – vis dar slapukauja? Kaip tai įmanoma civilizuotame pasaulyje: armėniški archyvai dar net neperžiūrėti, apie išsamią jų analizę belieka tik svajoti, o „armėnų genocidas” – jau pripažįstamas !
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviausiai žvelgia, mano supratimu, armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:
„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar išgirs šiuos armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo žodžius oficialusis Vašingtonas?
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Jei JAV prezidentas Dž.Baidenas pasiduos spaudimui, bus praverta garsioji Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Dideli ir maži Amerikos oponentai turėsiantys teisę teirautis Jungtinių Valstijų: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, Irako, Serbijos bombardavimus? Taip pat būtų galima prisiminti net ir išpuolius prieš raudonodžius Amerikos gyventojus.
Ar 46-asis JAV prezidentas žinąs, kaip atsakytų į nepatogius klausimus dėl, pavyzdžiui, Japonijos, Vietnamo, Serbijos, Irako bombardavimų?
Viliuosi, jog Amerikai užteks sveiko proto nesivelti į primityvias Jerevano intrigas.
Turkija tūkstantį kartų teisi, kai sako: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.”
R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija toliau gins savo poziciją vadinamojo armėnų genocido Osmanų imperijoje klausimu. Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano kanceliarijos pranešime.
„Ponas prezidentas informavo, kad Turkija ir ateityje gins tiesą nuo tų, kurie meluoja apie vadinamąjį armėnų genocidą ir pritaria šiam šmeižtui dėl politinių priežasčių“, – sakoma pranešime.
Anksčiau laikraštis „The Wall Street Journal“, remdamasis šaltiniais JAV administracijoje, pranešė, kad Amerikos prezidentas Joe Bidenas ketina oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
Leidinio duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą oficialiai gali paskelbti šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Laikraščio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas gali apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose apie 1915 metų įvykius. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas. Tai sukėlė didelį Ankaros nepasitenkinimą.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijoje gyveno apie 2,5 mln. armėnų. 1915 metais deportacija ir sisteminės žudynės pareikalavo, įvairiais vertinimais, nuo 600 tūkst. iki 1,5 mln. armėnų gyvybių.
Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.
Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinė knyga „Tarp baltųjų ir raudonųjų”
Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinę knygą „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ būtina perskaityti mažiausiai dėl trijų priežasčių: dėl temų, kurių aktualumas neišnyko ir po šimto metų, dėl lyg poema skambančios autoriaus kalbos ir dėl aukščiausio kalibro vertimo.
Tai jauno vokiečių karo belaisvio išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji –kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis, nepatenkinti buvę cariniai karininkai bei jų šalininkai.
1915 m. į vokiečių kariuomenę savanoriu nuėjęs tarnauti jaunasis E. E. Dwingeris, vokiečių karininko ir rusės sūnus, tolimajame Sibire atsiduria kaip Pirmojo pasaulinio karo belaisvis. Po kelerių metų, praleistų tolimajame Sibire įkurtose belaisvių stovyklose, jam pavyksta pabėgti ir nusigauti iki Čitos.
Štai nuo šios vietos ir prasideda knygos veiksmas. Autorius trokšta kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją, bet pasiekęs Omską dėl kažkokio trūkstamo patikros spaudo vėl atsiduria už grotų. Jo likimas aiškus – laukia sušaudymas. Mirties dieną gauna pasiūlymą: už išgelbėtą galvą ne kaip karo belaisvis, o kaip karininkas turi prisidėti prie baltųjų ir kovoti su vis labiau įsigalinčiais raudonaisiais. Jaunasis E. E. Dwingerisne savo valia vėl įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą, o prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija.
Nors propaganda skelbia, kad baltieji su admirolu Kolčiaku priešakyje tuoj tuoj užims visą didžiąją Rusiją, tikrovė visai kitokia –sėdami mirtį baltieji bėga iš vieno miesto į kitą, jų vadų veiksmai menkai koordinuojami, o žadėta pagalba iš užsienio niekur neskuba. Viltys sulaukti pastiprinimo, arklių, ginklų, maisto pamažu bliūkšta. O į duris jau beldžiasi žiema. Sibiro žiema.
Baltas dangus vis labiau raudonėja – baltieji stumiami vis gilyn į Sibirą. O kartu su jais iš kiekvieno didesnio miesto bėga ir dešimtys tūkstančių raudonųjų bijančių civilių. Traukiasi ir E. E. Dwingeris, pakeliui susiradęs ir į savo dalinį paėmęs buvusius bendražygius vokiečių karo belaisvius, su kuriais ne taip seniai kalėjo. Baltieji vadai, karininkai raiti, karo belaisviai – pėsti nuo Omsko artėjo prie Baikalo, už kurio – autoriui pažįstama Čita.
Kasdien įveikdamas po maždaug 25 kilometrus, jis regi karo niokojamą šalį, tos pačios tautos žmonių skerdynes, stirtas lavonų, jaučia nuolatinį badą, smegenis stingdantį šaltį, bando suvokti vykstančios tragedijos mastą, bet kartu nepraranda žmogiškumo ir vilties. Nors su kiekvienu žingsniu, nuklampotu per Sibiro speigynus, jis tolsta nuo didžiausios savo vilties – namų. Bet stengiasi viską, kas įmanoma, įsiminti ir užrašyti, mėgina atrasti šios daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų kelionės (pėsčiomis arba ant arklio) prasmę. Ir atranda: jie visi šias žvėriškas kančias patiria tam, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje daugiau nebepasikartotų.
Kai iš nuovargio, šalčio, alkio vos pastovėdamas ant kojų mėgini įveikti ne bet ką, o atšiaurią Sibiro žiemą – kas tu esi? Vokietis, rusas, karininkas, belaisvis ar visų pirma žmogus? O ką bendra turi viso pasaulio karo belaisviai? Ogi jiems kaip niekam kitam tenka pažinti žmogaus didybę ir menkumą, jie labiau nei bet kas kitas išmoksta didžiuotis savo žmogiškumu ir gėdytis dėl jo. Kaip niekas kitas jie patiria, kaip žmonės gali sugyvulėti ir kokių kone dieviškų žygdarbių atlikti.
1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Autoriui pavyko įgyvendinti du didžiuosius tikslus – vėl pabėgti iš stovyklos ir kirtus Lietuvos sieną pargrįžti namo į Rytprūsius bei savo knygoje papasakoti, ką daro sugyvulėję žmonės.
Deja, nuo baisybių tai neapsaugojo – be didžiausios XX amžiaus katastrofos Antrojo pasaulinio karo, karų ir karinių konfliktų pasaulyje iki šiol kyla nuolatos.
JAV Atstovų Rūmai pritarė nuo Kapitolijaus kalvos nuimti konfederatų statulas. EPA-ELTA nuotr.
JAV Atstovų Rūmai patvirtino įstatymo projektą, pagal kurį nuo Kapitolijaus kalvos bus nuimtos statulos JAV pilietinio karo metu Konfederacijos pusėje veikusiems žmonėms.
Nors projektas buvo priimtas 305 parlamentarams balsavus už ir 113 – prieš, šiam sprendimui dar turės pritarti respublikonų kontroliuojamas Senatas.
Projektui galutinai patvirtinti dar reikės Donaldo Trumpo, kuris griežtai prieštarauja istorinių paminklų nuėmimui, parašo.
Projekte nurodome nuo JAV Kapitolijaus kalvos, kur stovi Kongresas, nuimti statulas asmenų, kurie savanoriškai veikė Konfederacijos pusėje.
1861–1865 m. pilietinio karo metu kelios pietinės JAV valstijos pasitraukė ir pabandė sukurti nepriklausomą respubliką, kurioje būtų įteisinta vergija.
Pagal įstatymo projektą, būtų nuimtos trijų vyrų statulos, kurie rėmė vergiją arba baltųjų viršenybės idėjas.
Aktyvistai ir daugelis juodaodžių amerikiečių Konfederacijos vėliavas ir paminklus konfederatams laiko rasizmo simboliais, tačiau kiti, daugiausia baltaodžiai pietiečiai, juos laiko istoriniu paveldu.
Birželio viduryje nuo JAV Kongreso sienų buvo nuimti keturių aukštų XIX a. parlamentarų, kurie veikė Konfederacijos pusėje, portretai. Šių buvusių Atstovų Rūmų pirmininkų portretai nuimti pagal dabartinės Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi įsaką.
JAV visuomenė vis labiau priešinasi šalies rasistinei ir vergijos praeičiai po to, kai gegužės 25 d. baltaodis Mineapolio policijos pareigūnas nužudė juodaodį amerikietį George’ą Floydą. Po nužudymo visoje šalyje kilo masiniai protestai.
„Mano protėviai pastatė Kapitolijų, tačiau čia vis dar yra paminklų žmonėms, kurie paėmė į vergiją man protėvius“, – sakė juodaodė Atstovų Rūmų narė iš Kalifornijos valstijos Karen Bass.
Šios statulos rodo „baltųjų viršenybės ir rasizmo toleranciją“, teigė ji.
Kristupo Kolumbo skulptūra Bostone. EPA – ELTA nuotr.
JAV kilus protestams prieš rasizmą ir skambant raginimams nuimti kolonizatorių ir vergvaldžių skulptūras, trečiadienį buvo nupjauta Kristupo Kolumbo statulos galva Bostone.
Šią savaitę taip pat buvo apgadinta K. Kolumbo statula Majamyje, o Ričmonde garsiojo keliautojo statulą protestuotojai nutempė į vandenį.
Šie incidentai JAV įvyko kylant įtampai ir pasirodžius raginimams nuimti skulptūras, siejamas su su rasizmu, prasidėjus masinėms demonstracijoms po to, kai baltaodis policijos pareigūnas Mineapolyje nužudė juodaodį George’ą Floydą.
Italas keliautojas K. Kolumbas, istorijos vadovėliuose dažniausiai vadinamas Amerikos atradėju, daugelio yra laikomas žmogumi, paskatinusiu ilgus metus trukusį genocidą prieš Amerikų vietos gyventojus.
K. Kolumbo veiksmai JAV dažnai smerkiami panašiai, kaip ir JAV pilietiniame kare vergiją rėmusioje Konfederacijos pusėje kovoję generolai.
Bostono meras Marty’is Walshas pasmerkė šį incidentą, tačiau patvirtino, kad statula bus nuimta, kol sprendžiamas jos likimas, skelbė vietos žiniasklaida.
Visuotinis atšilimas aplenkė branduolinio karo šešėlį ir tapo didžiausia žmoniją kamuojančia grėsme, įspėja buvęs Kolumbijos prezidentas ir 2016 m. Nobelio taikos premijos laureatas Juanas Manuelis Santosas.
„Po Antrojo pasaulinio karo visas pasaulis susidūrė su branduolinio karo grėsme“, – Pasaulio žaliosios ekonomikos viršūnių susitikime Dubajuje sakė užkietėjęs aplinkosaugininkas J. M. Santosas.
„Branduolinio karo grėsmė išlieka, bet turime kai ką užtikrinto ir gerokai blogesnio. Tai yra klimato kaita. Jei nesiimsime veiksmų, žūsime. Turime veikti, kad išgyventume“, – įspėjo jis.
Už savo pastangas užbaigti 50 metų vykusį Kolumbijos pilietinį karą 2016-aisiais Nobelio taikos premija apdovanotas J. M. Santosas taip pat sulaukė pagyrų už savo žaliąją politiką.
Konferencijoje susirinkę ekspertai ragino imtis ryžtingesnių veiksmų siekiant 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslų. Paryžiuje beveik visos pasaulio valstybės sutarė neleisti vidutinei pasaulio temperatūrai pakilti labiau nei 2 laipsniais Celsijaus, palyginti su iki pramonės revoliucijos buvusia temperatūra.
Ekspertai taip pat paragino imtis veiksmų mažinant anglies emisiją ir sparčiau įgyvendinti atsinaujinančios energetikos projektus bei įvesti mokesčius anglies taršai.
„Kai kurios šalys vis dar mano, kad judėjimas žaliosios ekonomikos link yra prabanga. Iš tiesų, tai tapo savotišku klausimu – būti ar nebūti“, – sakė Pasaulio žaliosios energetikos tarybos pirmininkas Mohamedas Kafafy, suorganizavęs konferenciją kartu su Dubajaus miesto valdžia.
M. Kafafy teigimu, iš anglies mokesčių gautos lėšos turėtų būti naudojamos žaliosios ekonomikos ir atsinaujinančių išteklių iniciatyvoms skatinti.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šį mėnesį paragino daugiausiai pasaulyje klimatą teršiančias per artimiausią dešimtmetį įvesti mokesčius anglies emisijoms, kurie siektų 75 dolerius už toną. Taip esą klimato kaita būtų sulaikyta.
Šiltnamio efektą sukeliančias dujas išskiria įvairūs ūkio sektoriai, nuo energetikos iki gamybos, laivybos ir žemės ūkio.
Mokesčiai anglies emisijai galėtų paskatinti verslą sumažinti taršą. TVF teigimu, tokie mokesčiai yra pats efektyviausias būdas kovoti su visuotiniu atšilimu.
Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus pavaduotojas klimato kaitai Ovais Sarmadas įspėjo, kad pasaulis susiduria su egzistencine krize.
„Turime visus susitarimus, įstatymus ir įrankius. Dabar turime pagerinti jų įgyvendinimą“, – tvirtino O. Sarmadas.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį Maskvoje priėmė su valstybiniu vizitu atvykusį Saudo Arabijos karalių Salmaną bin Abdelazizą al Saudį (Salman bin Abdelasis al-Saudi). Kremliaus šeimininkas per pokalbius patvirtino savo norą bendradarbiauti Artimuosiuose Rytuose.
Susitikimas suteikia dvišaliams santykiams stiprų impulsą, sakė V. Putinas. Turėdami omenyje Maskvos vaidmenį Sirijos kare, ekspertai pokalbius įvertino kaip aiškų Rusijos siekio plėsti įtaką Artimuosiuose Rytuose patvirtinimą.
Karalius Salmanas yra pirmasis Saudo Arabijos monarchas, viešintis Rusijoje. „Vien tai yra labai svarbus įvykis“, – sakė V. Putinas. Karalius pabrėžė, kad dvišaliai santykiai turi būti stiprinami „taikos, saugumo ir ekonomikos plėtros labui“.
Stebėtojai reikšmę įžvelgia pirmiausiai štai kur: Saudo Arabija, nors tradiciškai bendradarbiauja su JAV, dabar atsigręžia į Rusiją. Didėjanti Maskvos įtaka arabų pasaulyje verčia Rijadą ieškoti alternatyvių partnerių.
Susitikime pirmiausiai buvo kalbama apie padėtį naftos rinkoje ir pilietinį karą Sirijoje. Anot rusų naujienų agentūrų, delegacijos pasirašė memorandumą dėl galimo rusiškų ginklų pardavimo Rijadui.
Karalius Salmanas pabrėžė, kad Saudo Arabijos ir Rusijos požiūris į regiono klausimus daugeliu atvejų sutampa. Tačiau kad yra ir problemų, įrodo griežtas perspėjimas Iranui. Vadovybė Teherane neturėtų destabilizuoti padėties pilietinio karo alinamame Jemene, sakė svečias.
Iranas yra artimas Rusijos sąjungininkas ir kartu su Maskva karinėmis priemonėmis remia Sirijos vadovybę pilietiniame kare. Sunitų vyraujama Saudo Arabija ir šiitiškas Iranas rungiasi dėl viešpatavimo regione.
Retai Vokietijos politikai būna tokie vieningi. Svarstydami galimą ginkluotą JAV įsikišimą į Siriją, visų partijų atstovai buvo santūrūs. Jų poziciją šiuo klausimu taikliai apibūdinta portalo www.sueddeutsche.depolitikos skiltyje: jeigu JAV pultų Siriją, tai veikiausiai be vokiečių pagalbos. Nepasirašyto komentaro autorius pažymi, jog buvo politikų, kurie griežtai ir net labai griežtai pasisakė prieš bet kokį dalyvavimą konflikte.
Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos koalicija Bundestage pareiškė, jog karinėje intervencijoje prieš Sirijos režimą nedalyvautų dėl politinių ir karinių priežasčių. Philippas Mißfelderis, už užsienio klausimus atsakingas koalicijos atstovas, pasakė, jog „šiuo metu Bundesveras yra pasiekęs savo dalyvavimo taraptautinėse operacijose galimybių ribas“. Dėl to jis nematąs galimybės Vokietijai kištis į konfliktą.
„Naujienos iš spaudos konferencijos turi pakliūti į antraštes, bet birželio 5-ąją dieną Ženevoje aš daviau dingstį paskelbti šiek tiek daugiau naujienų negu ketinau“, – taip pradeda savo straipsnį laikraštyje "The Daily Beast" Garis Kasparovas. Jis paaiškina, kad atvyko į Ženevą pasiimti Moriso B. Ebremo teisių gynimo premijos.
„Spaudos konferencijoje vienas žurnalistas uždavė klausimą, kurį girdėjau šimtus kartų – ar aš nesibaiminu dėl savo saugumo ir laisvės Vladimiro Putino Rusijoje. Bet aš atsakiau ne taip, kaip paprastai, girdi, gyvenime apskritai negalima būti dėl nieko garantuotam. Aš atsakiau, kad jei grįšiu į Rusiją, tai man kils rimtų abejonių, ar galėsiu vėl išvažiuoti, nes vasarį jau buvo akivaizdu, kad mane palies tebesitęsiantys politinių protestų dalyvių persekiojimai. Taigi, kol kas, apibendrinau (jeigu tik turiu teisę pats save cituoti, kad viskas būtų tikslu) – aš susilaikysiu ir negrįšiu į Rusiją“, – rašo G.Kasparovas.
Pjeras Boregaras, brigados generolas (1818 – 1893) – Konfederatų (pietiečių) armijos karininkas pilietinio karo metais Amerikoje, organizavęs išplėtotą šnipų tinklą.
Gimęs Luizianoje, Pjeras Boregaras 1838 metais baigė JAV Karo akademiją. Dalyvavo kare su Meksika. 1861 metais buvo Karo akademijos Vest-Pointe Niujorko valstijoje viršininkas (tiesa, tik penketą dienų; buvo pašalintas po to, kai pareiškė, kad jeigu prasidėtų karas, jis prisidės prie pietiečių).
1861 metų balandžio 12-ąją P.Boregarui pavaldus artilerijos padalinys paleido pirmąsias pilietinio karo salves, apšaudydamas Samtero tvirtovę Čarlstono prieplaukoje Pietų Karolinos valstijoje. P.Boregaras kariavo ir kaip kovų vadas, ir kaip žvalgybos vadovas, sugebėjęs pasižymėti abiejuose postuose.
Jis pavedė vienam iš savo karininkų, kapitonui Tomasui Džordanui, suformuoti šnipų tinklą Vašingtone. Pagrindinis agentas buvo Roza Grinhau, turtinga matrona, neretai rengusi savo namuose kviestinius pietus, per kuriuos prisirinkdavo politinės ir karinės žvalgybos duomenų.
Vakarų leidiniai atsiliepė į Džiuliano Asandžo (Juliano Assange) debiutą interviuotojo vaidmenyje per “Russia Today” (RT) kanalą.
Assandžo laida vadinasi „Pasaulis rytoj“.
Pirmuoju svečiu tapo Hasanas Nasrala (Hassan Nasrallah), libanų judėjimo Hezbala (Hezbollah) lyderis. Pašnekesys surengtas per vaizdo įrašą, Assandžas – Britanijoje namų arešte, o Nasrala – nenurodytoje vietoje Libane. „Areštantas veda televizijos šou“ – praneša “The New York Times” antraštė, turint omenyje, kad Assandžas laikomas namų arešte.
Kai kurie rusiški leidiniai pastaruoju metu pradėjo eskaluoti mintį, esą Latvijoje galimi etniniai neramumai ir net – pilietinis karas.
Štai kad ir portalo regnum.ru publikacija “Ar pavyks Latvijai išvengti pilietinio karo?” Straipsnyje pasakojama apie šiomis dienomis Latvijoje augančią įtampą. Teigiama, jog konfliktai Latvijos Respublikoje gali kilti tuo pačiu metu ir dėl socialinių, ir dėl etninių priežasčių. Įvairiai traktuojamas Latvijos politologas Vladimiras Lindermanas įsitikinęs, esą socialinio pobūdžio protestai šalyje nekyla tik dėl dviejų tramdančių aplinkybių.
Mano kuklus straipsnis apie partizanus (tinklink.lt) susilaukė dėmesio – Ervinas Koršunovas tai pavadino „Prokrusto lova“ (delfi.lt). Kelis kartus perskaitęs komentarą vis dėl to nusprendžiau atsakyti, patikslinti kai kurias savo mintis ir nesutikti su mano gerb. oponento kai kuriais teiginiais.
Pirmiausia norėčiau baigti bergždžią diskusiją: egzistuoja partizanų kultas (mitas, tik vienas „teisingas“ požiūris ar pan.) Lietuvoje, ar ne. Man atrodo, kad partizanų vaidmuo neįvertintas, Ervinui Koršunovui – pervertintas. Kadangi sunku susitarti, kokiais kriterijais remiantis galime įvertinti, kada tas kultas egzistuoja, o kada ne, tai gal šiuo atveju ir likime kiekvienas prie savo nuomonės.
Prisipažinsiu, kad nelabai supratau E. Koršunovo minties, kodėl negalėčiau iškelti kokios nors provokuojančios minties (nors ir absurdo pavidalu) vien todėl, kad priklausau tautai, kuri lyginant su kitomis, atrodo nykštukinė. Jei jau taip, tai esu parašęs žymiai daugiau provokuojančių straipsnių – ir nieko. Nejaučiu, kad svetimos šalies slaptosios ar viešosios tarnybos mane kaip nors persekiotų.
