Auksas – lėkštutėje. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, gegužės 12 d. (ELTA). Kipras ir Malta dėl Rusijos invazijos į Ukrainą iš dešimčių asmenų atėmė vadinamuosius „auksinius pasus“.
43 rusai ir baltarusiai neteko Kipro, o du – Maltos pilietybės, rašo Vokietijos leidinys „Spiegel“, remdamasis Europos Komisijos atsakymu į atitinkamą vokiečių europarlamentaro Moritzo Körnerio paklausimą.
Šiose šalyse buvo taikoma praktika suteikti pilietybę dideles sumas investuojantiems asmenims. „Auksinių pasų“ turėtojai tada galėdavo apsigyventi visose ES šalyse ir vykdyti čia verslą.
Kipras, pavyzdžiui, už pasą reikalavo mažiausiai 2,5 mln. eurų investicijų.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą Europos Komisija dar kartą šią ginčytiną praktiką paskelbė neteisėta ir rekomendavo ES valstybėms įvertinti galimybę atimti tokią pilietybę, visų pirma – jei atitinkami asmenys įtraukti į ES sankcijų sąrašą. Prieš Maltą Komisija ėmėsi teisinių veiksmų, nes ji nutraukė pasų išdavimą tik rusams ir baltarusiams. Kipras šios praktikos visai atsisakė.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Seimui bus pasiūlyta Pilietybės įstatyme įtvirtinti naują pilietybės netekimo pagrindą: už asmens veiksmus, sukeliančius grėsmę Lietuvos, regiono ir valstybių sąjungininkių saugumui, už grėsmę keliančios valstybės palaikymą.
Atsižvelgiant į esamą Rusijos karo Ukrainoje situaciją ir grėsmę Lietuvai, taip pat visam regionui, tokią įstatymo pataisą ketina pateikti Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Dalia Asanavičiūtė.
Pagal projektą, asmuo, palaikydamas valstybę, keliančią grėsmę Lietuvos saugumui, gali netekti pilietybės. Toks pilietybės netekimo pagrindas būtų taikomas tik asmenims, įgijusiems pilietybę išimties tvarka.
„Labai liūdna, kad šio baisaus Rusijos karo Ukrainoje fone, turime numatyti papildomus atvejus, kurie sukurtų atskirą pilietybės netekimo mechanizmą, tačiau būtent dabar turime būti principingi ir aiškiai nubrėžti, kad Lietuvos pilietybė, suteikta išimties tvarka, turi ne tik privilegijas, bet ir pareigas. Viena iš pareigų – nekenkti Lietuvos, regiono ir sąjungininkų saugumui ir nepalaikyti agresorių valstybių“, – dar vasarą registruodama projektą sakė jo iniciatorė Dalia Asanavičiūtė.
Taip ji reagavo į Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko pasirodymą Kremliaus ruporo Dmitrijaus Peskovo žmonos Tatjanos Navkos renginyje Sočyje, kurie, jos nuomone, pažemino Lietuvos valstybės vardą.
Siūlomame įstatymo projekte numatoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: „ jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijus išimties tvarka, asmeniui esant ir kitos valstybės piliečiu, atliekami veiksmai, keliantys grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir interesams, palaikoma valstybė, kelianti grėsmę Lietuvos ir kitų regiono valstybių ir valstybių sąjungininkių saugumui, pažeminus Lietuvos valstybės vardą“.
Galiojančiame Pilietybės įstatyme numatyti šeši atvejai, kada yra netenkama Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau nenumatomas atvejis, kuris sukurtų mechanizmą pilietybės netekimui, ją įgijus išimties tvarka, esant ir kitos valstybės piliečiu, jeigu asmuo palaiko valstybes agresores ir tokiu būdu kelia grėsmę Lietuvos, regiono ir sąjungininkių saugumui.
Pilietybės įstatymo pataisas kartu su D. Asanavičiūte teikia Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Andrius Vyšniauskas ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.
Seimo Teisės departamento ir komiteto nuomonės išsiskyrė
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas mano, kad siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos prieštarauja Konstitucijai, tačiau šią nuomonę įvertinęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas prieštaravimo pagrindiniam šalies dokumentui nerado.
„Pilietybės netekimo aspektu skirtingai traktuoti piliečius, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu jie yra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, mūsų vertinimu, nėra konstitucinio pagrindo“,- mano Seimo Teisės departamentas.
Anot jo, projekte nurodyta Lietuvos Respublikos piliečių kategorija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdą ir turimą kitos valstybės pilietybę, būtų traktuojama skirtingai nei kiti Lietuvos Respublikos piliečiai.
„Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip piliečio teisinio ryšio su Lietuvos valstybe, turinys nepriklauso nuo pilietybės įgijimo būdo: pilietybės turėjimas, nesvarbu, kuriuo iš įstatyme nustatytų būdų ji įgyta, suponuoja vienodą piliečių teisinį statusą ir yra prielaida turėti visas piliečio teises ir laisves, vykdyti nustatytas pareigas, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“,- sakoma Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje.
Joje pažymima, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius su piliečio nelojalumu valstybei siejamus pilietybės netekimo pagrindus, tačiau, paisant konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo ir atsižvelgiant į Lietuvos valstybės tarptautinį įsipareigojimą nepripažinti asmens netekusiu pilietybės, jeigu jos netekęs jis taptų asmeniu be pilietybės.Tokie pagrindai, anot Seimo teisininkų, turėtų būti taikomi visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kartu yra ir kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kokiu pagrindu turi dvigubą (daugybinę) pilietybę.
„Mūsų nuomone, (….) siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybės netektų tik tie dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui“,- sakoma Teisės departamento išvadoje.
Beje, asmuo, netekęs vienintelės turimos Lietuvos Respublikos pilietybės, liktų asmeniu be pilietybės. Teisės departamentas primena, kad Seimas 2013 m. gegužės 9 d. priimtu įstatymu yra ratifikavęs Jungtinių Tautų konvenciją dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, kurioje įtvirtintas susitariančiųjų valstybių įsipareigojimas nepripažinti asmens netekusiu pilietybės, jeigu dėl tokio netekimo jis taptų asmeniu be pilietybės.
Šių metų rugsėjo mėn. įvertinęs Teisės departamento išvadą, Teisės ir teisėtvarkos komitetas preliminariai nustatė, kad siūlomas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Už tokią išvadą balsavo 4 komiteto nariai, prieš buvo irgi 4, tačiau sprendimą lėmė Teisė ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro balsas.
Londono Hitrou oro uostas. EPA-ELTA nuotr.
Teisė gyventi Didžiojoje Britanijoje po „Brexito“ suteikta 97 proc. Europos Sąjungos (ES), Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Šveicarijos piliečių.
Tokius duomenis ketvirtadienį paskelbė Didžiosios Britanijos vyriausybė. Buvo išnagrinėta daugiau kaip 4,5 mln. paraiškų, kurias galėjo pateikti žmonės, iki 2020 m. gruodžio 31 d. gyvenę šioje šalyje.
54 proc. paraiškas pateikusių žmonių (2,4 mln.) suteiktas nuolatinio gyventojo statusas, skirtas žmonėms, išgyvenusiems Didžiojoje Britanijoje penkerius metus.
Tuo metu 43 proc. žmonių (1,9 mln.) suteiktas preliminarus nuolatinio gyventojo statusas, skirtas žmonėms, išgyvenusiems šalyje mažiau nei penkerius metus, tačiau apsigyvenusiems dar prieš gruodžio 31 d.
Apie 3 proc. paraiškų buvo atsiimtos, atmestos ar pripažintos negaliojančiomis.
Daugiausiai paraiškų pateikė lenkai, rumunai, italai, portugalai ir lenkai.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsisakė ketinimų įtraukti į 2020 metais įvyksiančio visuotinio gyventojų surašymo anketas klausimą apie pilietybę, bet įpareigojo federalines žinybas rinkti šiuos duomenis savo kanalais, pasirašydamas atitinkamą įsaką.
Savo sprendimą Amerikos lyderis paskelbė ketvirtadienį per spaudos konferenciją Baltuosiuose rūmuose.
„Mes neatsisakome pastangų nustatyti, ar JAV teritorijoje gyvenantys žmonės turi pilietybę“, – sakė jis. „Šiandien aš pasirašysiu vykdomąjį įsaką, kuris padės tučtuojau įgyvendinti šį planą. Aš duodu nurodymą visoms JAV žinyboms pateikti Prekybos departamentui visus reikiamus duomenis apie piliečių ir asmenų be Amerikos pilietybės skaičių mūsų šalyje“, – paaiškino jis.
Anksčiau JAV Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, pagal kurį Amerikos administracija negalės įtraukti į surašymo anketas klausimo apie pilietybę, kadangi nepateikė tam pakankamų argumentų.
Teisingumo departamentas nuo praėjusių metų sausio svarstė galimybę įtraukti į 2020 metų gyventojų surašymo anketas punktą dėl pilietybės. Ekspertų nuomone, tokios grafos atsiradimas gali paskatinti daugelį atvykėlių iš Lotynų Amerikos, nelegaliai gyvenančių Jungtinėse Valstijose, ignoruoti surašymą, kas atsilieptų jo tikslumui.
JAV gyventojų surašymai rengiami nuo 1790 metų kas dešimtmetį. 2020 metais gyventojų surašymas vyks jau 24-ąjį kartą. Jis turi apimti apie 143 mln. namų ūkių. Dalyvavimas jame yra privalomas, o surašymo anketų turinys – konfidencialus.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pasirašė įsaką, kuriuo Ukrainos pilietybė grąžinama buvusiam Sakartvelo prezidentui ir Odesos srities gubernatoriui Michailui Saakašviliui.
Žinia paskelbta Ukrainos prezidentūros interneto svetainėje.
V. Zelenskis savo įsaku panaikino kadenciją baigusio prezidento Petro Porošenkos 2017-ųjų sprendimą atimti Ukrainos pilietybę iš M. Saakašvilio. Pats M. Saakašvilis savo tviterio paskyroje padėkojo V. Zelenskiui. „Ačiū prezidentui Zelenskiui! Šlovė Ukrainai!“ – rašo M. Saakašvilis.
M. Saakašvilis gegužės 22 d. parašė laišką Ukrainos prezidentui, kuriame paprašė sugrąžinti šalies pilietybę. Pasak M. Saakašvilio, P. Porošenkos sprendimas atimti pilietybę buvo neteisėtas, nes Ukrainos konstitucija tai daryti esą draudžia.
Juokiamės, šaipomės iš politikų ar prasivogusių verslininkų, kada jie teisinasi esą nekalti, o kalta aplinka, bet dabar pati įsitikinau, kad aplinka išties labai stipriai veikia ir mąstymą, ir, kaip to pasekmė – elgesį.
Skaitydama ar klausydamasi optimistinių raliavimų, kad mes, lietuviai, niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar, aš, lindėdama savo nejaukiai tuštėjančioje provincijoje, nuoširdžiai piktinausi: jokios renovuotos mokyklos, jokie mašinų prikimšti kiemai negalėjo man kompensuoti tos beviltiškos nykumos, kurią kėlė vis didėjantis iš Lietuvos bėgančių lietuvių skaičius. Juk negali būti, kad lietuviai iš Lietuvos bėga nebepakęsdami gyvenimo „gerumo‘?
Bet pirmojo prezidentinių rinkimų turo rezultatai kalba patys už save: iš viso būrio kandidatų su pačiomis įvairiausiomis programomis, tarp kurių nestigo ir tokių, kuriose buvo žadama sumažinti ekonominę atskirtį, didinti pensijas ir kitaip penėti vargstančius ir alkstančius, didesnė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų savo balsus atidavė kitiems. Tiems, kurie atvirai atstovauja rinkėjams, kuriems valstybės praktiškai (išskyrus nebent saugumą) net nereikia, nes viską – nuo išsilavinimo vaikams iki kokybiškų medicininių paslaugų pasiligojusiems šeimos nariams, – gali nusipirkti iš savo uždarbio, savo pajamų, nelaukdami malonių iš valstybės.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Argi ne keista, kad didesnių rinkėjų simpatijų nesulaukė netgi premjeras, plačiu mostu pažadėjęs, pavyzdžiui, svariai padidinti pensijas?
O gal tai liudija, kad mūsų rinkėjas jau toks subrendęs, kad ant tuščių pažadų nebeužkimba, ir renkasi išmintingai…. kaip, pavyzdžiui, per Seimo rinkimus, kai pasirinko valstiečius ir žaliuosius?
Ne, nesueina galai su galais: tik pora metų praėjo, kai rinkėjai aistringai tikėjo visais valstiečių pažadais, o šiandien nebetiki net pačiu valstiečių premjeru…
Lieka dar vienas spėjimas: mūsų žmonės tik apsimeta, kad jiems Lietuvoje sunku gyventi… O iš tiesų jie (ar rinkimuose dalyvavusieji) yra sotūs, laimingi, tiki gražia ateitimi, tiki ES ir laisvąja rinka, todėl neužkibo nei ant skurdesniems rinkėjams patrauklesnio masalo, nei ant patriotinių vizijų, neparėmė ir kovotojų už gausią, laimingą, valstybės neterorizuojamą šeimą… Todėl jų valia į antrą rinkimų turą ir pateko nuobodžiai vienodi ar bent jau labai panašių liberalių pažiūrų kandidatai.
Liberalioje žiniasklaidoje nestinga džiūgavimų ir palengvėjimo atodūsių, kad bet kuriam iš dviejų laimėjus prezidento postą, Lietuva nepasuks nei Lenkijos, nei Vengrijos keliu, o ištikimai vizgins uodega, klausydama ir vykdydama liberaliojo Macrono-Merkel tandemo nurodymus.
O tai reiškia, kad Lietuvoje neatsiras valios ir galios, galinčios uždrausti Barnevernet tipo organizacijoms atiminėti iš normalių (ne asocialių) šeimų normalius vaikus ir atidavinėti juos neva geresniems globėjams kitose šalyse. Vadinasi, nebus vykdoma realiai, panašiai kaip Lenkijoje, šeimas remianti politika…
Tai reiškia, kad Lietuvoj dar ne greit atsiras tokia politinė jėga, tokia vyriausybė, kuri, panašiai kaip Vengrijoje, vykdys kultūrinę, ekonominę-finansinę politiką, ginančią nacionalinius, lietuvių, o ne globalistinius, Briuselio, TVF ar Europos banko interesus…
Na, nebūtų teisinga sakyti, kad abu kandidatai – vienas kito klonas. Ir ne tik dėl lyčių skirtumo, kurių dar nespėjo išnaikinti neoliberalai, bet ir dėl skirtingo bendrosios kultūros lygio, skirtingų vertybių.
Pavyzdžiui, skiriasi kandidatų nuomonė dėl nelietuviškos kilmės pavardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose… Bet ar daug atsiras rinkėjų, suvokiančių šitą skirtumą ir vienokio ar kitokio sprendimo pasekmes? Mat, norint tokius niuansus suvokti, reikia pačiam save suvokti pirmiausia kaip Lietuvos valstybės, o ne amorfinės Sąjungos pilietį. Kitaip sakant – reikia rinkėjo, kuris pats būtų pakankamai pilietiškas.
Kur jis, tas pilietiškasis rinkėjas? Gal tarp tų, kurie visai nedalyvavo rinkimuose?
Viena per stebuklą dar išlikusi ‚popierinė‘ žiniasklaidos priemonė teiravosi savo skaitytojų: „Ar pilietiškumas gali įveikti nepotizmą“?
Keistuoliai… Ar naivuoliai?… Juk panašiai galime paklausti, ar gali smegenų uždegimu susirgti mumija, iš kurios galvos smegenys pašalinti jau prieš keletą tūkstančių metų…
Kokia prasmė teirautis apie pilietiškumą šalyje, kur piliečių, kaip liudija rezultatai ką tik įvykusio referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pilietybės atsisakiusiems, likę vos dvidešimt su trupučiu procentų?
Kiti beveik 80 procentų formalių, balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių arba nedalyvavo referendume, arba pasisakė už tai, kad Lietuvos pilietybė būtų ištąsyta po šalis plačiausias, net nepasidomėjus, nori tos šalys ar ne, kad jų piliečių būrys pagausėtų tokiais savo pilietinės tapatybės nebesuvokiančiais subjektais.
Nesunku suprasti tuos tėčius ir mamas, bočius ir babūnėles, kurių vaikai ir anūkai pluša užsieniuose, dalijasi savo sunkiau ar lengviau uždirbtu euru ar doleriu su Lietuvoje „skurstančiais“ (žodį „skurstančiais“ imu į kabutes dėl aukščiau minėtų priežasčių…) giminaičiais ir kurių „laimei“ betrūksta galimybės nusivalyti kojas į Lietuvos Respublikos Konstituciją ir patvarkyti ją taip, kaip patogiau jiems, ieškantiems laimės svetur…
Klaustukas. Referendumas dėl dvigubos pilietybės. Slaptai.lt nuotr.
Įdomu, kas būtų pasikeitę tų už pilietybės ištąsymą balsavusių tėvelių ir senelių gyvenime, jei jiems būtų pasisekę pakeisti Konstitucijos atitinkamą straipsnį? Jų vaikai/anūkai būtų siuntę jiems daugiau siuntų? Būtų padidėjusios pensijos? Būtų pagerėjęs medicininių paslaugų prieinamumas, o kai kurie Hipokrato priesaikos išsižadėję (juk išsižadėti galima ne tik pilietybės, ne tik Tėvynės, bet ir priesaikų gydyti, padėti, mylėti, gerbti, ginti, aukotis…) būtų liovęsi melžti iš pacientų papildomo „atlyginimo“? Gal darbdaviai būtų ėmę kelti atlyginimus, kad dėl to daugiau mokesčių surinkusi valstybė galėtų kelti atlyginimus, didinti pensijas ir socialines pašalpas, o šeimos būtų pradėjusios gimdyti daugiau vaikų, ir taip galų gale būtų atkutusi provincija?
Deja… Spėju, kad tie, kurie pilietybės referendume pasisakė „už“, apie tokius dalykus net negalvojo. Nes galvoti apie dalykus, kurie svarbūs visai tautai, visai visuomenei, pagaliau – valstybei, o ne tik „man“ ar „mano“ šeimai, geba tik pilietiški, o ne „popieriniai“ piliečiai.
Gebėjimas galvoti apie visuomenei svarbius dalykus kažkodėl man siejasi su vienu nuotykiu iš mokyklinių dienų.
Vieną gražią pavasario dieną kažkokiam namų darbų, matyt, nepadariusiam „startuoliui“ pasiūlius, visa mūsų devinta klasė pabėgo iš pamokos. Integravomės į gamtą…
Sugrįžusių laukė pamokslai ir represijos. Pirmiausia buvo mėginta išsiaiškinti, kodėl bėgome. Dažniausias atsakymas buvo „O kad visi bėgo…“. Mane tardęs pedagogas, išgirdęs tokį paaiškinimą, pasiteiravo: „O jei visi sugalvos šokti į šulinį, tu irgi šoksi?“ Apstulbinta tokio minties vingio, aš neužtikrintai numykiau: „Neee…“. „Beee…“ – atsiliepė pedagogas, ir tas sulyginimas su avimi man labai stipriai trinktelėjo per smegenis. Pasijutau pažeminta, bet ne todėl, kad iš manęs pasišaipė pedagogas (taip, matyt, tą situaciją traktuotų šiandieniniai psichologai ir visa vaikus nuglostinėjanti specialistų armija), o todėl, kad labai vaizdingai parodė mano pasiaiškinimo bukumą. Taip vaizdingai ir aiškiai, kad aš iki šiol tebevengiu vadovautis principu (ar kriterijumi?) elgtis “kaip visi“. Nes man tai tolygu – elgtis kaip kvaila avis. Beee…
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė. Slaptai.lt nuotr.
Gal tai tik eilinė mokyklinės vaikystės trauma, iš kurios daugelis mano amžininkų išaugo („mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo…“), o gal tai – talentingo pedagogo įtaigi pamoka?
Tiesa, „Beee…“ elgesio principą kai kas šiandien pavadina demokratija. Bet tokia jau tų laisvųjų laisvė: vieni laisvai galvoja patys, kiti laisvai buriasi į bandą ir net nepastebi, kad bandai kryptį reguliuoja… įgudusio piemens botagas.
Pirmadienio rytą, suskaičiavus visus balsus, paaiškėjo, kad referendumas dėl pilietybės išsaugojimo įvyko, jame balsavo 52,58 proc. rinkėjų, tačiau įteisinti pilietybės išsaugojimą pritrūko balsų. Kitas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo neįvyko, jame balsavo mažiau nei pusė balsavimo teisę turinčių piliečių – 47,25 proc.
Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, gautais iš visų 1972 apylinkių, už tai, kad būtų išsaugota Lietuvos pilietybė tiems, kurie priėmė kitos šalies pilietybę, balsavo 71,78 proc. rinkėjų, „ne“ pasakė 26,04 proc. rinkėjų.
Kitame referendume už tai, kad būtų sumažintas Seimo narių skaičius iki 121, pasisakė 73,70 proc. rinkėjų, „ne“ pasakė 23,07 proc. rinkėjų.
Kaip ELTA jau skelbė, kad referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo pavyktų, rinkėjų aktyvumas turi pasiekti 50 proc. visų rinkėjų, o klausimui pritarti – daugiau negu pusė piliečių, apskritai dalyvavusių referendume.
Konstitucijos 12 straipsnio (pilietybės) pakeitimo sąlygos yra itin griežtos – kad referendumas įvyktų, balsavime privalo dalyvauti 50 proc. visų rinkėjų. Norint pakeisti šį Konstitucijos straipsnį, 50 proc. visų rinkėjų turi pritarti referendumo klausimui. Taigi, jeigu šiuo metu Lietuvos valstybėje yra per 2,4 mln. į rinkėjų sąrašą įrašytų piliečių, tai pilietybės išsaugojimo referendume turi balsuoti mažiausiai 1,2 mln. visų balso teisę turinčių rinkėjų ir pasisakyti „už“.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Gegužės 12 dienos pilietybės referendumo traktuotė kelia diskusijas. Referendumo traktavimas, kaip siekio atsiklausti dėl pilietybės išsaugojimo, sulaukė kritikos iš konstitucinės teisės specialisto, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus. Jis ją vadina visuomenės klaidinimu, esą žaidžiama žmonių jausmais. Tuo metu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikina, kad ji pasirinkta siekiant aiškiau perteikti balsavimo esmę.
Kad gegužės 12-ąją vyksiantis referendumas yra dėl pilietybės išsaugojimo, aiškina Vyriausybė, kuriai paskirta viešinti referendumą. Nors ankstesni kai kurie Vyriausybės ir Seimo nutarimai bei parlamento aiškinamasis raštas referendumo tikslą apibrėžia, kaip siekį tautos atsiklausti dėl Konstitucijos 12 straipsnio arba dvigubos pilietybės.
Pasak Vyriausybės kanceliarijos, traktuotėje akcentuojamas pilietybės išsaugojimas, nes referendumo „formuluotė aiškiai kalba apie Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą (nepraradimą) tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie ją įgijo pagal kilmę“.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat teigiama, kad nei Konstitucijos 12 straipsnyje, nei Pilietybės įstatyme nėra naudojamos sąvokos „dviguba“ ar „daugybinė“ pilietybė.
Į pačią referendumo klausimo formuluotę dėmesį kreipia ir Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkas Antanas Vinkus. Seimo nario teigimu, joje nėra žodžių „dviguba“ ar „daugybinė“ pilietybė, dėl to tinkama referendumą traktuoti kaip dėl pilietybės išsaugojimo.
Tiksli formuluotė skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.
Vienas šios formuluotės autorių Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius teigia esą nesuprantama, kodėl pasirinktas būtent traktavimas – dėl pilietybės išsaugojimo. Jo teigimu, tokiu būdu manipuliuojama žmonių jausmais siekiant pozityvaus balsavimo rezultato.
„Ar jūs už tai, kad būtų išsaugota pilietybė? Žmogus pagalvoja, kad taip, kad kažkas lyg kėsintųsi į ją, atsiranda psichologinis dalykas. O jei paklaustume, ar už tai, kad Lietuvos pilietis turėtų kartu ir kitų penkių valstybių pilietybę, tai jūsų atsakymas būtų gal visiškai kitoks. Pradėtume galvoti. (Dabar – ELTA) matau žaidimą žmonių jausmais“, – sakė V. Sinkevičius.
Pasak jo, Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, sakydami, kad nebalsuos dėl dvigubos pilietybės, bet dėl jos išsaugojimo – gudrauja. Esą bandoma atskirti neišskiriamus dalykus.
„Kaip galima šitaip sakyti? Juk visi supranta, kad jeigu išsaugosi pilietybę tam, kuris įgyja kitos valstybės pilietybę, tai jis bus dvigubas pilietis. Kaip tai galima atskirti? Tai yra nepagarbus požiūris į visuomenę, jos mulkinimas“, – teigė V. Sinkevičius.
Pilietybės referendumą traktuojant kaip dėl jos išsaugojimo, MRU profesorius sako, atsispiriama nuo klaidingo teiginio, kad pilietybė yra žmogaus prigimtinė teisė. V. Sinkevičius tikina, kad Europos konvencijoje dėl pilietybės pasakyta – pačios valstybės turi teisę nustatyti, kad kai pilietis įgyja kitos valstybės pilietybę, netenka savosios.
„Nėra prigimtinės teisės į Lietuvos pilietybę, yra prigimtinės teisė į pilietybę kaip tokią, bet ne į konkrečios valstybės“, – teigė buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasirinkto referendumo akcento nelaiko probleminiu. Pasak jo, traktuotė „dėl pilietybės išsaugojimo“ yra paprastesnė ir aiškesnė nei „dėl Konstitucijos 12 straipsnio keitimo“ ar „dėl dvigubos ar daugybinės pilietybės“.
„Šiuo atveju kalbama, jeigu mūsų piliečiai išvyktų, prieš tai įgavę įgimtą teisę būti piliečiais, kad tos pilietybės neprarastų. Todėl ir vadinama išsaugojimu, kad būtų aiškiau. O kai kalbi apie dvigubą pilietybę, galima susidaryti iliuziją, kad kažkas kolekcionuoja pilietybes ir kam to reikia. Aš manau, kad yra gana teisingai atspindėta, apgaulės nėra“, – sakė L. Linkevičiaus.
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Seimo nutarimo dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo projekto aiškinamajame rašte rašoma, kad jis organizuojamas „siekiant išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes ir suteikti kuo didesniam iš Lietuvos išvykusių piliečių skaičiui galimybę išlaikyti tamprų, pilietybės saitais susaistytą, ryšį su valstybe“.
Šių metų sausio 11 d. Seimo nutarime rašoma, kad Vyriausybei paskiriama informuoti visuomenę dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.
O sausio 16 dieną Vyriausybės nutarimu referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo buvo akcentuotas darsyk – buvo nutarta „įgalioti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją valstybės biudžeto lėšomis informuoti visuomenę apie privalomuoju referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo teikiamo spręsti klausimo svarbą Valstybės ir Tautos gyvenimui“.
Kartu su gegužės 12 d. referendumu dėl pilietybės išsaugojimo vyks ir referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, taip pat bus renkamas prezidentas.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų gegužės 12 d. kartu su pirmuoju Lietuvos prezidento rinkimų turu vyks privalomasis referendumas dėl dvigubos pilietybės.
Tokią referendumo datą sekmadienį nustatė Seimas, ypatingos skubos tvarka priėmęs tai numatantį nutarimą.
Už nutarimą balsavo 85 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 3 tautos atstovai.
„Tai yra pilietybės išsaugojimo referendumas. Tai yra, tie asmenys, kurie šiuo metu turi Lietuvos Respublikos pilietybę, įgiję kitos valstybės, kuri atitinka eurointegracinius ir NATO kriterijus, pilietybę, jie tiesiog išlaikytų Lietuvos Respublikos pilietybę. Ne Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų valstybių piliečiai, pagal siūlomą normą kažkokių išskirtinių teisių įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę po referendumo neturės“, – pristatydama projektą sakė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė.
Privalomajame referendume bus siūloma apsispręsti dėl šio Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo teksto: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.„
Referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.
Anksčiau Seimas buvo nutaręs referendumą rengti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai. Tačiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad iniciatyva, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, prieštarauja Konstitucijai.
Dėl to Seimas buvo priverstas keisti savo nutarimą ir skelbti naują referendumo datą – gegužės 12 d.
Šiuo metu Konstitucijos 12 straipsnis apibrėžia pagrindines Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nuostatas, pagal kurias Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, o išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…
Jei iki šiol jie mėgino akėti vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.
Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.
Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.
Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.
Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.
Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!
Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti” kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).
Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.
Neprisimenu, kas, bet „kažkas” suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.
Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.
Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.
Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei du penktadaliai balsuotojų.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?
Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…
Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.
O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.
Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?
Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų… Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.
Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.
Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.
Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.
Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.
Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.
Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.
Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo.
Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?
Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?
Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.
Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?
Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…
Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.
Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.
Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.
Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?
Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.
Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.
Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.
Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai?
Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.
Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?
Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.
O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.
Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.
Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien spėlioti atsakymus į testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.
Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…
Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Korupcija yra ta budinti tema, ypač dažnai aktualizuojama globalizacijai naikinant sienas, Šaltojo karo metais saugojusias laisvąjį pasaulį nuo autoritarizmo „puoselėtų“ įpročių.
Dabar vis dažnesnis leitmotyvas – išgyventi bet kuria kaina. Ir lietuviškoje žiniasklaidoje cituotas britų „The Guardian“, rugsėjo 18-ąją atskleidęs Kipre veikiančią vadinamųjų „auksinių vizų“ suteikimo schemą, pagal kurią Nikozija parduoda Europos Sąjungos (ES) pilietybę turčiams (taip pat esantiems po sankcijomis dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), korupcija įtariamiems posovietinės valdininkijos elito atstovams ir ne tik jiems.
Kipro vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pilietybę norintys gauti asmenys gali tai padaryti investuodami 2 milijonus eurų į šalies nekilnojamąjį turtą arba 2,5 milijono į Kipro kompanijas ar vyriausybės obligacijas. Naujai iškeptas pilietis neprivalo laikyti jokių kalbos testų nei pastoviai gyventi saloje, pakanka pasirodyti Kipre kartą per 7-eris metus.
Kipro vyriausybė tokiu būdu nuo 2013-ųjų uždirbo virš 4 milijardų dolerių, vien pernai išduota daugiau nei 400 pasų. „The Guardian“ juos gavusiųjų pavardžių nemini, nebent užuominas – pavyzdžiui, buvęs Rusijos dūmos narys arba iš azartinių turtų susikrovęs milijardierius.
Tiesa, viena pavardė į viešąją erdvę prasismelkė – Sirijos prezidento Basharo al Assado pusbrolio, įtakingo sirų verslininko Rami Makhloufo, kuris JAV diplomatinėje korespondencijoje pavadintas „korupcijos įsikūnijimu“. Iki 2013-ųjų Kipro pilietybė buvo suteikiama vyriausybės sprendimu, beje, tokiu būdu ją gavo to paties B. Al Assado brolis, kuriam nuo 2008 metų taikomos Junginių Tautų (JT) sankcijos. Primintina, kad Kipro pasas vienas gerbiamiausių planetoje – pasaulio pasų reitinge „Passport index“ jis yra 12 pozicijoje, nes jo turėtojui suteikia galimybę be vizos lankytis 146 valstybėse, įskaitant ES bei Šengeno zoną.
Užrašas skelbia, jog užeiti – leidžiama
Be abejo, tai ne vien Kipro taikoma praktika. Mūsų kaimynė Latvija yra viena populiariausių tarp nekilnojamąjį turtą joje geidžiančių įsigyti rusų, svarus argumentas yra galimybė investavus gauti leidimą pastoviai gyventi. 2010-aisiais pradėjusi tokius leidimus dalinti mainais už 70 tūkstančių eurų nekilnojamojo turto pirkinį provincijoje bei 140 tūkstančių sostinėje, Ryga spėriai išdalino jų 17 tūkstančių, iš kurių 12 tūkstančių gavo Rusijos piliečiai – Jūrmala bei Ryga labai populiarios tarp pasiturinčių rusų, nors daugelis jų čia pastoviai ir negyvena.
Ispanija nuo 2013-ųjų spalio suteikia leidimą porą metų gyventi ir be kliūčių keliauti visoje ES užsieniečiams, kurie perka nekilnojamąjį turtą, kainuojantį nuo 500 tūkstančių eurų. Tokį pat leidimą gauna įsigiję Ispanijos vyriausybės obligacijų už porą milijonų eurų arba investavę milijoną į privačią kompaniją ar investicinį fondą. Praėjus dvejiems metams, galima pateikti prašymą pratęsti terminą tokiam pačiam laikui.
Portugalijoje pastovaus gyvenimo leidimo kaina irgi siekia ne mažiau 500 tūkstančių eurų už nekilnojamojo turto pirkinį, kurio negalima parduoti mažiausiai 5-eris metus, priešingu atveju rezidento statusas bus prarastas. Po 6-erių metų pastovaus gyvenimo galima teikti prašymą pilietybei gauti. Beje, atsisakyti tėvyninės pilietybės nereikalaujama.
Bulgarijoje minimalus slenkstis leidimui pastoviai gyventi siekia nuo 300 tūkstančius eurų už nekilnojamojo turto pirkinį. Kadangi Bulgarija yra ES narė, bet nepriklauso Šengeno zonai, rezidavimas šioje šalyje suteikia galimybę judėti Europoje su tam tikrais apribojimais.
Maltoje rezidento statusas suteikiamas užsieniečiams, įsigijusiems nekilnojamojo turto už ne mažiau 220–275 tūkstančių eurų arba nuomojantiems patalpas už 8,7– 9,6 tūkstančio eurų per metus.
Užtat Turkija suteikia leidimą metus pastoviai gyventi pirkusiems nekilnojamąjį turtą už bet kokią kainą, tiesa, jis nesuteikia galimybės laisvai keliauti po ES.
Lotynų Amerikos šalyje Panamoje pirkinys už ne mažiau kaip 300 tūkstančių dolerių suteikia užsieniečiui galimybę gyventi šioje šalyje 5-enkeris metus be teisės įsidarbinti. Pasibaigus šiam terminui galima pretenduoti į pilietybę su sąlyga, jei nekilnojamasis turtas neparduotas.
Nors Panama toli nuo Europos ir neatrodo ypač aktuali, šios šalies piliečiai be vizų keliauja ne tik po beveik visą Lotynų Ameriką, bet ir Šengeno zonoje.
„Auksinių vizų“ praktika veikiausiai neviliotų, jei nebūtų pelninga. Pasak Ispanijos ekonomikos, pramonės bei konkurencingumo ministerijos šių metų balandžio 25-ąją paskelbtos atsakaitos, tarp per pastaruosius porą metų „auksines vizas“ gavusių ne ES šalių atstovų pirmauja Rusijos piliečiai, 685 rusai už jas paklojo maždaug milijardą eurų. Portugalija vien 2016-ųjų gegužę iš „auksinių vizų“ uždirbo 96 milijonus eurų (išduoti 157 leidimai gyventi), 16,6 proc. daugiau nei balandį (išduota 130 leidimų).
Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblat“ šių metų birželio 14-ąją nurodė, jog būtent išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos piniginių įplaukų dėka Kipro bankų sistema demonstravo įspūdingą augimą (galų gale jų lėšos devynis kartus viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą) iki pat jos žlugimo 2012 metais. 2013-aisiais gelbėjant bankus (su Tarptautinio valiutos fondo ir ES institucijų pagalba) daug rusų prarado milžiniškas (nuo 47,5 proc.) neapdraustų sąskaitų sumas, vis dėlto dauguma liko ištikimi salai. Tiesa, praradusiems virš 3 milijjonų eurų kaip kompensacija išduotas Kirpo respublikos pasas be jokių papildomų sąlygų. Sala su sunkumais susidorojo greičiau nei daugelis tikėjosi (2016-aisiais ekonomika augo 2,8 proc., investicijos – net 26 proc.), veikiausiai ne be „auksinių vizų“ programos.
Nekilnojamojo turto sandorių Kipre praėjusiais metais lyginant su 2015-aisiais išaugo 43 proc., šiemet nuo sausio iki rugsėjo nekilnojamojno turto pirkėjų „priaugo“ dar 63 proc. Kipro universiteto ekonomikos profesorius Sofronis Clerides sunerimęs net prabilo apie nekilnojamojo turto „burbulo“ grėsmę.
„The Guardian“ paviešinta schema iki šiol bene akivaizdžiausiai, bet tik šiek tiek atskleidė, kaip veikia ši nuo publikos slepiama labai pelninga industrija. Be abejo, kyla klausimas, ar ir kiek ji kėsinasi ardyti ES pilietybės suteikimo tradiciją, nors Kipro respublikos finansų ministerija tvirtina, jog programa orientuota į tikrus investuotojus, kurie kloja Kipro verslo pamatus.
Bet kuriuo atveju „auksinių vizų“ prekyba apnuogina bent porą aplinkybių – viena vertus, laisvasis pasaulis yra labai geidžiamas, kas ką bekalbėtų, bet šalies nesitvardymas siekiant „greitų pinigų“ tą pačią šalį gali ir korumpuoti.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Vis garsiau ginčijamasi dėl „auksinių vizų“ teikimo schemos teisėtumo. Pasak studiją apie galimus piktnaudžiavimus (pavyzdžiui, pinigų plovimą) vykdant pilietybės suteikimą mainais už investicijas į vyriausybės obligacijas Vengrijoje paskelbusios „Transparency International Hungary“ teisės direktoriaus Miklos Ligeti, tai vis viena yra „juodasis kanalas“ gauti pilietybę. Irgi „business asusual“ naudai liudijanti aplinkybė, kad Europos parlamento narė nuo Portugalijos Ana Gomes kelis kartus iš vyriausybės mėgino gauti „auksinės vizos“ pelnytojų pavardes, galų gale nieko nepešusi padarė išvadą, jog viskas šioje schemoje net labai įtartina.
Dar šiemet Europos Parlamente ketinama diskutuoti dėl A. Gomes siūlomos pataisos, numatančios ypač kruopščias saugumo patikros procedūras, kurios visose šalyse turėtų būti atliekamos kiekvienu „auksinės vizos“ suteikimo atveju. Jau po Kipro istorijos antikorpucionė grupė „Global Witness“ pareikalavo griežtesnės „auksinių vizų“ politikos taikymo patikros.
2014-aisiais Europos parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, jog ES pilietybė negali tapti preke, nes leidimo gyventi suteikimas tik dėl disponuojamo turto prieštarauja lygių galimybių principui. Tada Strasbūre vykusiuose debatuose europarlamentaras nuo Rumunijos Sebastianas Bodu pareiškė, kad bet koks solidesne sąskaita banke disponuojantis gangsteris taip gali pelnyti teisę be kliūčių judėti visoje ES.
Kita vertus, kaip nurodo rusų investicijas ofšorinėse zonose nagrinėjanti Suomijos Ааlto universiteto ekonomikos docentė Svetlana Lediajeva, svarbiausia priežastis, dėl ko pasiturintys rusai renkasi Kiprą ar kitas „ofšorines vieteles“, ta, kad jie bijo prarasti savo pinigus, mat laiko tėvynę politiškai nestabilia ir nepatikima valstybe, kur nutikti gali bet kas.
Tiesa, jei ES vis dėlto ims aktyviau reaguoti ir spausti Nikoziją sunorminti pilietybės gavimą pagal europietiškus standartus, savo turtų saugumą siekiantiems užtikrinti rusams gali tekti ieškoti naujos šalies, kad įsigytų naują pilietybę.
Latvijos sostinė kartu su Berlynu, Londonu, Niujorku imta vis dažniau minėti kaip miestas, į kurį dažniausiai vyksta nusivylę Kremliaus vykdoma politika rusai. Po Krymo aneksijos 2014-ųjų pradžioje atvykstančiųjų skaičius išaugo tiek, kad leidimo gyventi suteikimą vien už būsto įsigijimą Latvijos valdžia pradėjo laikyti grėsme nacionaliniam saugumui ir nuo tų metų rugsėjo 1-osios įsigyjamo nekilnojamojo turto vertės slenkstį siekiant gauti leidimą gyventi pakėlė iki 250 tūkstančių eurų. Investuotojas gali pirkti tik vieną nekilnojamojo turto vienetą ir dar sumokėti 5 proc. mokestį nuo jo vertės.
Bet kuriuo atveju tai labai miglota, „paslaptinga“ praktika, nes su pinigais atkeliauja ir atitinkami įpročiai. Tikriausiai dauguma siekiančiųjų bet kuria kaina „įsipilietinti“ Europoje yra ne tik respektabilūs, bet ir padorūs, vis dėlto atvykę iš šalies su tam tikrais papročiais bei korupciniu „paveldu“, jie yra pažeidžiami, o tai savo ruožtu daro pažeidžiama juos priėmusią šalį.
Didžiosios Britanijos vyriausybė slapta išplėtojo specialią programą, kurios uždavinys – atimti iš žmonių Britanijos pilietybę nacionalinio saugumo sumetimais, tvirtina "The Independent".
„Du tokie asmenys vėliau buvo nužudyti smūgiais iš amerikiečių nepilotuojamų lėktuvų“. Taip rašo žurnalistai Chrisas Voodsas, Elis K. Ross ir Oliveris Ritas.
Kaip rodo tyrimas, kurį atliko “Bureau of Investigative Journalism” organizacija laikraščio užsakymu, nuo 2010 metų Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Tereza Mei (Theresa May) anuliavo pasus 16-ai asmenų, iš kurių daugelis kaltinami ryšiais su radikaliomis arba teroristinėmis organizacijomis.
Mes jau nebesuvokiame, jog normalioje valstybėje normalus piliečių gyvenimas ir jų pagrindinė teisė yra gyventi savo kilmės valstybėje. Čia žmonės gimsta, sau artimų žmonių aplinkoje auga, bręsta, mokosi ir vėliau dirba (grąžindami tėvams ir valstybei į juos įdėtas investicijas), karta po kartos stiprindami ir gausindami savo valstybės dvasinį, intelektinį, kultūrinį, ekonominį bei socialinį potencialą. Bet apie tai dabar galime tik pasvajoti. Klausimas – „ką perduosime ateinančioms kartoms?“ – vis labiau tampa retoriniu.
Jau ne kartą sakiau, kad esu prieš Lietuvą, kuri būtų užsitvėrusi nuo pasaulio. Normali emigracija neturi viršyti pasaulinio vidurkio – 3 proc. Tokios apykaitos visiškai pakanka valstybei, kad vanduo baloje nepradėtų pelkėti, kad šalis normaliai vystytųsi ir aktyvai dalyvautų pasauliniuose procesuose, protingai pasinaudotų globalizavimo proceso teikiamomis galimybėmis.
Šviesiąją Lietuvos dvasią vagoja bjaurios takoskyros. Nedraugai jas rėžia kaip kas gali, nepraustom burnom, menkindami normaliam žmogui šventą Tėvynės sąvoką, nešvariom rankom – pamindami padorumą ir dorą apskritai ar prabangių džipų ratais – ciniškai gvelbdami visiems priklausančius išteklius.
Vienas tokių randų – manipuliavimas Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių interesais. Rajoninio lygio Vilnijos nomenklatūra, pajutusi centrinės valdžios abuojumą tautiniams reikalams, bet labai didelį apetitą materialioms motyvacijoms, bemaž dvidešimt metų laukė dienos „x“, kai savo juodąjį kiršinimo ir apgavysčių darbą galės paversti didele politika.
Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas įregistravo įstatymų pataisas, suteiksiančias piliečiui teisę pase ir asmens tapatybės kortelėje įrašyti duomenis apie savo tautybę, jei jis to pageidaus. Tautybės įrašo įteisinimas asmens dokumentuose leistų piliečiui jį identifikuojančiais duomenimis nurodyti ne tik vardą, pavardę ar gimimo datą, bet ir priklausymą tautai.
Šiuo metu Lietuvoje yra uždrausta piliečiui nurodyti savo tautybę pase ir asmens tapatybės kortelėje. Šiam įrašui reikalingos skilties nėra nei viename iš asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Toks prievartinis asmenų nutautinimas veda link žmogaus tautiškumo ir patriotizmo žlugdymo, silpnina ne tik tautą, jai priklausančius narius, bet ir pačią valstybę.
