Bjaurios takoskyros


Print

Šviesiąją Lietuvos dvasią vagoja bjaurios takoskyros. Nedraugai jas rėžia kaip kas gali, nepraustom burnom, menkindami normaliam žmogui šventą Tėvynės sąvoką, nešvariom rankom – pamindami padorumą ir dorą apskritai ar prabangių džipų ratais – ciniškai gvelbdami visiems priklausančius išteklius.

Vienas tokių randų – manipuliavimas Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių interesais. Rajoninio lygio Vilnijos nomenklatūra, pajutusi centrinės valdžios abuojumą tautiniams reikalams, bet labai didelį apetitą materialioms motyvacijoms, bemaž dvidešimt metų laukė dienos „x“, kai savo juodąjį kiršinimo ir apgavysčių darbą galės paversti didele politika.

Ir jiems tai pavyko. Išėsto kiaušinio nevertas „lietuvių ir lenkų konfliktas“ krauna jiems jau ne tik ūkinius, bet ir politinius dividendus.

Tačiau visas jų įdirbis yra pastatytas ant smėlio, nepatvarios dirvos. Ant to, ką apibendrintai galima pavadinti tautinio ir pilietinio susivokimo trūkumu ar net nebuvimu.

Dabar Lietuvoje grumiasi dvi pagrindinės politinės stovyklos.

Pirmoji – pilietininkų, teigiančių, kad Lietuvą kuria jos piliečiai, kosmopolitiniu žargonu vadinami „Lietuvos tauta“, pagal JAV (amerikiečiai – savanoriškai  apsijungę į valstybinį darinį įvairių tautų ir rasių atstovai) ir Rusijos (jėga sulipdyta valstybė iš įvairių eurazijos plotuose gyvavusių tautų ir tautelių) pavyzdžius. Žodžių derinys „Lietuvos tauta“, beje, semantiškai idealiai atitinka rusiškąjį „rossijane“.

Galime turėti savo požiūrį į tų valstybių tvarką, bet bendro pilietinio – tautinio lydynio formulė reikalinga ir mums.

Pilietininkai eksploatuoja pasaulio kosmopolitinių finansinių – ūkinių sluoksnių brukamą laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo visame pasaulyje doktriną. Todėl yra dosniai aprūpinami intelektualiniais, medijų ir finansų ištekliais.

Antroji stovykla – tautininkai, teigiantys, kad Lietuvą sukūrė etninė lietuvių tauta, kuri dabar, po šimtmečius trukusių kovų, didžiulių žmogiškųjų nuostolių dėka turi išskirtines teises gyvenimo Lietuvoje tvarkymui. Kitoms tautoms jie priskiria pagalbinį vaidmenį, nors neniekina jų ir pripažįsta atskirų tų tautų atstovų indėlį statant Lietuvos valstybės pamatus.

Istoriškai tautininkai remiasi tautų apsisprendimo teise, o dabartyje puoselėja viltis stiprėsiant jų įtakai analogiškiems procesams vykstant visoje Europoje.

Abiejų stovyklų ideologijos yra diametraliai priešingos, todėl susitarimas gali būti grindžiamas tik laikiniems interesams laikinai sutapus, kaip antai, sovietų agresijos atveju ar įsisavinant ES išteklius.

Šiame fone atsirado niša siekti politinės įtakos grupuotei, kuri kol kas labai sėkmingai eksploatuoja nesutarimus tarp tų dviejų stovyklų. Jų tarpusavio kova politiniame užribyje paliko apie 200 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų – Lietuvos piliečių, nes nei vienos, nei kitos stovyklos siūlomos tapatybės paradigmos neskatina jų susitapatinti su Lietuva, nepatiriant moralinių savo kilmės atsisakymo ar ignoravimo nuostolių.

Tautininkų mokslininkų tyrimai dėl lietuviškos Vilnijos gyventojų kilmės, nors ir teisingi, negali būti jų tapatybės suvokimo pagrindu, nes prieštarauja jų kasdieniame gyvenime naudojamiems tapatybės atributams – kalbai, ryšiams su kaimyninėmis valstybėmis.

Pilietininkai, remdamiesi liberaliaja tradicija, Vilnijoje, tradiciškai pakankamai atsilikusiame ūkiniu požiūriu regione, negali rasti elektoralinės atramos dėl ten dar nuo sovietų laikų giliai įsisšaknijusių politinių nuostatų ir politinės kolūkiapirmininkiškos tradicijos.

Prarasti rinkėjai yra lengvas grobis pseudolenkiškumo idėją eksploatuojantiems sovietinės nomenklatūros tradicijų paveldėtojams.

Tokią užduotį jiems palengvina ir akivaizdžiai pasenęs bei susikompromitavęs dėl savo nelankstumo Lietuvos gyventojų skirstymas į autochtonus ir tautines mažumas.

Situacija yra labai palanki visiems išskyrus Lietuvos valstybę – tiek Rusijos politiniam isteblišmentui, nuo seno grindžiančiam Rusijos išlikimą priešų gausa bei imperine tradicija, tiek, kaip įrankį vidinėje politinėje kovoje pasirinkusiems „kresuose“ gyvenančių „lenkų“ gynimą, Lenkijos politikams.

Taigi šio ideologinio mazgo išrišimui reikia pakeisti šablonus, pagal kuriuos konstruojama Lietuvos valstybės gyventojų tapatybė, tai yra išmušti pagrindą iš po kojų taip vadinamiems autonomininkams.

Tam poros „autochtonai – tautinės mažumos“ schemą reikia pakeisti nuostata, kad visi Lietuvos piliečiai yra lietuviai. Lietuviai, tik turintys nevienodą kilmės tradiciją. Skirstymas į tautines mažumas ir daugumas iš esmės yra diskriminacinio pobūdžio, todėl ir sukuria palankią terpę piktnaudžiauti tapatybės klausimais.

Vilnijoje gyvenantys lenkų kilmės lietuviai, baltarusių kilmės lietuviai, rusų kilmės lietuviai  yra lygiateisiai Didžiosios Lietuvos šeimininkai, atsakingi ne tik už savo bažnytkaimio, bet ir už visos šalies likimą. Čia Didžioji Lietuva yra lietuvių gyvenama teritorija, kuri, kaip ir daugelyje šalių, ne visai sutampa su Lietuvos valstybės teritorija. 

Visi lietuviai gali puoselėti savo kilmės istoriją, mokytis savo kilmės kalba mokyklose pagal dabar galiojančią tvarką bei per kultūrinę su kilme susijusią veiklą. Tačiau visi lietuviai atsakingi už vienintelę savo Tėvynę – Lietuvą. Tos šalys, kurios yra jų kilmės nešiotojos, tėra jiems buitinio intereso ar genealogijos tyrinėjimo laukas.

Visi lietuviai kuria bendrą valstybinę, politinę tradiciją.

Suprantama, kad tokia tranformacija labiau tinka tradiciškai Lietuvoje gyvenančioms tautinėms grupėms – baltų ir slavų kilmės piliečiams. Taip pat suprantama, tokie pokyčiai neįvyksta greitai ir negali būti vykdomi priverstinėm administracinėm priemonėm.

Tokia tautinės tapatybės doktrina pasaulyje neformaliai egzistuoja de facto – visi atvykėliai iš Lietuvos kitose šalyse vis viena vadinami lietuviais, kaip ir atvykėliai iš kitų šalių vadinami tos šalies pavadinimo pagrindu.

Toks lietuviškos tautinės tapatybės suvokimo rakursas taip pat turi trūkumų bei gali sukurti paradoksalias situacijas, atsiradus, pavyzdžiui, juodaodžiams lietuviams, bet tai yra ženkliai mažesnė blogybė už dalies Lietuvos piliečių tapatybės, susijusios su Lietuva, vakuumą. Galų gale tai gal net ir ne blogybė, o mūsų šalies atvirumo, beje, pasiduodančio valstybiniam reguliavimui, modelis. Modelis, kuris negriauna valstybės vientisumo dėl dalies jo piliečių tapatinimosi ne su Lietuva, o su kokia kita šalimi.

Žinoma, atsiras piliečių, kurie nenorės visiškai atsisakyti savo „pirminės“ kilmės – greičiausiai tai bus atvykę iš tolimesnių šalių, ir tai normalu. Bet jų palikuonims, pavyzdžiui, gimusiems jau Lietuvoje, tokių problemų kils mažiau ir tapatintis su Lietuva bus daug lengviau, o gal ir visai nesunku.

Pilietinės ir tautinės lietuviškos tapatybės doktrinų susiliejimas švelnina ir kitus su tautine tapatybe susijusius prieštaravimus. Pavyzdžiui, Baltarusijoje aktyviai eksploatuojama baltarusių kaip tikrųjų LDK „litvinų“ palikuonių idėja tampa tiesiog bendros mūsų kilmės variacija su prielaida, kad mūsų kilmė yra bendra, tačiau, susiklosčius istorinėms aplinkybėms, esame skirtingų valstybių piliečiai.

Toks požiūris amortizuoja nesveiką, inspiruojamą rytų kaimyno spectarnybų konkurenciją dėl LDK simbolikos ir viduramžių pergalių „autorystės“.

Beje, anksčiau ar vėliau žlugus Lukašenkos režimui, dabar mūsų remiami baltarusių opozicionieriai dėl tų tapatybės ir tapatinimosi prieštaravimų nesunkiai gali tapti priešininkais, kontorai vėl laimint, tradiciškai privertus žarijas žarstyti kitus – šiuo atveju mus su baltarusiais.

Tautininkai yra nuolat kritikuojami ir iš dalies tapatinami su naciais būtent dėl tautinio grynumo idėjos dominavimo jų ideologijoje arba dėl aiškiai artikuliariai išreikštos alternatyvos tokiai pozicijai nebuvimo.

Siūlomas pilietinės – etninės tautos modelis visai naujoje šviesoje leidžia pamatyti ir kosmopolitų argumentacijos baze prieš tautininkus tapusį šūkį „Lietuva – lietuviams“. Taip, nes visi esame lietuviai, Lietuva yra mūsų visų – lietuvių – žemė, o mūsų neidentiška kilmė yra mūsų turtas ir pozityvus judesys, kaip kažkada dalies baltų genčių susiliejimas į lietuvių tautą.

Tai perėjimas į naują pilietinio ir politinio bendrabūvio kokybę, neprarandant individualių bruožų bei išvengiant autonominių ir asimiliacinių klystkelių.

Nuotraukoje: komentaro autorius Dalius Rupeika.

2011.09.22 


Prisijunkite prie diskusijos