Dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją” spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) foto
Penktadienį žiniasklaidai pristatytas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Kaip po filmo premjeros žurnalistams sakė režisierius, 4 valandų trukmės filmas apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą, galėjo trukti net pusšeštos valandos.
„Iš pradžių mes sukūrėme penkių su puse valandos filmą“, – žurnalistams teigė režisierius, pridurdamas, kad dar turi ketinimų grįžti prie iškirptos medžiagos.
Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo susilaukti spėjusio S. Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.
Kaip surengtoje spaudos konferencijoje pažymėjo pats V. Landsbergis, vien dėl šio fakto filmas nėra apie jį.
„Nei filmo pavadinimas, nei tas faktas, kad yra pasitelktas vienas liudininkas ir pasakotojas… Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės“, – teigė profesorius, pažymėdamas, kad būtent dėl pastarojo momento filmas yra labai svarbus pasauliui.
„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje. Todėl jeigu kuo daugiau šį filmą pamatys, pamatys, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas“, – sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
Su tam tikru nostalgijos akcentu profesorius pažymėjo, kad filme parodyta tokia Lietuva, kokią dabar sunku net įsivaizduoti.
„Pagrindinis klausimas, o tai kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais. Bet tai kartu reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?“, – svarstė profesorius.
Filme atskleidė tikrąjį M. Gorbačiovo veidą
Ukrainiečių kino režisieriaus filme nemažai dėmesio skiriama paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. V. Landsbergis sutiko, kad filmas gali padėti sugriauti paplitusius mitus, apie tariamą šios politinės asmenybės kilnumą. Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
„Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba apie tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius ir apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą“, – teigė V. Landsbergis.
„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – tęsė V. Landsbergis.
„Partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą, kaip jiems tada atrodė. Šis filmas rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – teigė V. Landsbergis.
Reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės
Filme apie lietuvių išsivadavimą dėmesio skiriama ne vienam tuo metu veikusiam politikui. Kaip spaudos konferencijoje teigė režisierius, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos galima visiškai kitaip vertinti jau vykusią situaciją ir atskirus joje dalyvavusius politikus. Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Viena tokių asmenybių – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. S. Loznica pakomentavo filmo fragmentą, kai Antanas Terleckas pažymi, kad „reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės“.
„Tuo metu, kai Terleckas tuos žodžius pasakė, į jį žiūrėta kaip į keistuolį, marginalą, o iš tiesų tai žmogus, kuris turi gebėjimą pasakyti tiesą. Ir dabar tie dalykai matosi“, – komentavo S. Loznica.
Kita vertus, režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kaip ekranizuotame Lietuvos išsilaisvinimo procese, bent jau jo pradžioje, koegzistavo ryškiai skirtingos nuomonės.
„Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime kai kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), po to kalba Brazauskas, Terleckas… tai yra visiškai skirtingi pasisakymai, bet visiems vienodai ploja. Aš tai (filme – ELTA) išryškinu, ir tai yra konfliktas, bet tuo metu to konflikto ten esantys tarsi ir nematė“, – teigė S. Loznica.
Jo pastebėjimą pratęsė V. Landsbergis. Pasak profesoriaus, prisiminus tuometinius įvykius, tenka konstatuoti, kad nebuvo paprasta išlaikyti bendrą išsilaisvinimo kryptį. Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
„Vienu metu vyksta visiškai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių koegzistencija, bet jie telpa į bendrą paveikslą, ir tas paveikslas labai turtingas, viską apimantis (…). Tai man nebuvo taip paprasta. Man reikėjo kažkaip išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti“, – teigė V. Landsbergis.
„Man ten teko suktis viduryje viso virdulio ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas“, – apibendrino profesorius.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį.
Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga.
Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).
2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) surengta mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.
—————————————
Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris?
Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.
XXX
Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties.
XXX
Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos ir poezijos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jisbuvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1975 metais aš jau kandidatas…
XXX
Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,
Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę. Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t.y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d.).
Vakaras poetui Vaidotui Dauniui atminti. Vytauto Visocko nuotr.
V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t.y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat).
Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu.
XXX
Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t.y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį… Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš – subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t.t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).
Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.
XXX
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas.
O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Petras Dirgėla. Apie istoriją, politiką ir šakališką pasalūniją
Šis interviu buvo paskelbtas beveik prieš 30 metų – 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“
Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Pirmą kartą Jūsų esė – alegoriją „Tranų pasaulyje“ perskaičiau 1990 metais, vos tik pasirodė knygynuose. Man regis, ši esė „apie vaikišką meilę namams ir kapams“ po Kovo 11-osios tapo dar auktualesnė. Apie Lietuvos ateitį joje rašote liūdnai: sugebame iškovoti nepriklausomybę, tačiau nepajėgiame jos apginti. Kodėl?
Šia formuluote aš nesakau, kad mūsų pastangos Lietuvos valstybę atstatyti dabar yra vaisingos, o įtvirtinti ateityje – bergždžios. Šia praeitį apibendrinančia teze pradedu mąstyti, ko moko mūsų praeitis, kad atstatytą valstybę pajėgtume apginti.
„Anciliaus ežere“ (dalis romano jau paskelbta žurnale „Metai“) aprašiau, kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza pirmąsyk istorijoje pabandė sukurt Baltijos imperiją. Į jo smūgį Švedijai atsibudęs senovės švedų „griebiantis žvėris“ 1598 metais atsakė smūgiu Livonijai ir Lietuvai. Imperijos kūrimas įsismagino. Europa daugiau kaip šimtą metų maudėsi karų kraujuose, kol imperiją įkūrė … ne, ne Lenkija, ne Švedija – Rusija.
Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai
Lietuvos politikai anksti suprato idėjos sukurti imperiją pražūtingumą. Z.Vazą pripažino Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tik tada, kai jis patvirtino Lietuvos Trečiąjį Statutą. Lietuva viena pirmųjų Europos pradėjo ginti savo namus ir žmones ne tiek jėga, kiek teise, kultūra, kuria trukdė kaimynams – ir lenkams, ir švedams, ir rusams – įgyvendinti imperines užmačias. Kultūra, teisė, deja, nėra patranka… Dievo įsakymas „Nežudyk“ patrankai negalioja. Teise ir kultūra Lietuva neapsigynė. Ją prarijo Rusijos imperija. Tačiau ir šiandien tebėra labai svarbi kita Lietuvos gynimosi, trukdymo kaimynams imperiją kurti pasekmė: Lietuvos valstybė per tuos du šimtmečius, kol ją parijo Rusijos imperija, „nesuspėjo“ (trukdoma ir negalėjo „suspėt“) nusistatyti pastovių, ilgaamžių santykių su artimiausiais kaimynais lenkais ir rusais. Ji visada turėdavo pasikliauti tik laikinais, nuolatos laužomais kaimynų „gerais pažadais“. Istoriškai nusistovėję trapūs Lietuvos santykiai su Lenkija ir Rusija tokie pat išliko iki šiol.
Dabar šiurpiau supratau Jūsų kažkada pasakytus žodžius: „Okupacija mums grės per amžių amžius“. Prisimenu ir kitką: dar visai neseniai aiškinom sau ir pasauliui, kodėl būtinai turim sprukt iš SSRS: sąjungoj ištirpsim, sąjunga – tai lėta negausių tautų mirtis; dabar sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkai šios aksiomos nebemini… Gal ir juos veikia „okupacijos grėsmės per amžius“ pojūtis?
Žinoma, veikia. Sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkų turime ne vien todėl, kad kai kam atrodo, jog Kremliaus kariuomenės iš Lietuvos niekada neišvarysi. Kai sakome „mūsų istoriniai santykiai su lenkais, su rusais“, turime galvoje, deja, ne pastovius ir patikimus, o tik trapius, šią pat valandą sulaužomus santykius. Tai turim galvoje ne metus, ne dešimt metų – jau kelis šimtmečius. O istorinis patyrimas neišvengiamai veikia psichologiją. Kas iš to, jei kaimynas mūsų nepriklausomybę ir pripažintų, – ar ilgam? Nepasitikėjimas kaimynų pažadais ir savimi, abejonė, ar ištversi, ar gyvas liksi, ar vaikai išliks, jei kaimynai vėl apgautų, jėga tave parklupdytų, stumia žmogų naujos sąjunginės sutarties pasirašyti… Kol kas tyčia nekalbu, kad Lietuvos istorija labiau grūdino, o ne tižino lietuvių psichologiją. Tačiau ir tižliosios psichologijos ištakų nedera šiandien užmiršti.
Taip, istorijos poveikio psichologijai nenuginčysi. Tačiau bent aš niekada neužmiršiu, kaip perai, balandžio septintą, Lietuvos žmonių sueigoj skambėjo daina: „…rovė neišrovė, skynė nenuskynė…“ Tvirta dvasia išgydo kad ir kaip sunkiai traumuotą psichologiją.
Rovė neišrovė, skynė nenuskynė… Vadinasi, ir neišraus, nenuskins. Tik kaip turime elgtis, kuo vadovautis, kad mūsų atkurtos valstybės niekas niekada nebenuskintų?
SSRS imperija – klastingas drakonas. Visos jos struktūros – valstybinės, politinės, visuomeninės, ekonominės ir t.t. – sukurtos mechaniškai sujaukiant natūralias ir todėl labai skirtingas daugelio tautų susinimo, asimiliavimo būdas. Kad suardytume tą mechanišką imperijos struktūrą, kad atkurtume natūralią lietuvių (estų, latvių, baškirų, azerbaidžaniečių etc.) tautos gyvenseną, privalome remtis žmogiška politika, tai yra absoliučiai priešinga klasikinei drakoniškai politikai pažiūrų sistema. Privalome remtis tik tokia politika, kuri augina valstybę ne iš galingųjų Drakonų pripažinimo, ne iš jų malonės, o iš tautos sąmonės, iš tautos žmonių prigimtinių ir paprotinių vertybių, iš piliečių istorinio patyrimo, taigi ir iš kelių šimtmečių gynimosi teise, kultūra pamokų, ir iš tautos priešinimosi okupantams įvairiom formom džiaugsmų ir kančių, vadinasi, iš visko, kas susiklostė ir įsitvirtino mūsų sąmonėj, psichologijoj, gyvenimo būde ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
V. Landsbergis vykdo šią – žmogišką – politiką neregėtai valingai, kantriai, nė akimirką nesuabejodamas jos perspektyvumu. V. Landsbergis nėra tautos vadas. Žmogiškai politikai vykdyti vadų nereikia. Žmogiškos politikos lyderis ne vadovauja tautai, o aiškina pasauliui tautos vertybių sistemą kaip valstybės pamatą klausdamas: katrame pasaulyje jūsų žmonės nori gyventi – Dievo skurtame ar agresyviosios sąmonės iškreiptame? Šitaip klausiant valstybė yra neliečiama. Kaip šuo negali gaudyti pelių, taip drakoniškoji politika negali pasmaugti žmogiškosios. Miglotai pasakiau? Gerai, kalbėkime šitaip: kai SSRS derasi, tarkim, su JAV, Kremliaus branduolinio ginklo aruodas yra lobis, brangiausias turtas; o kai ta pati SSRS šiandien šnekasi su Lietuva arba Estija, Kremliaus aruodai, prikrauti branduolinių galvučių, yra tik nieko vertas šiukšlynas. Kol nesam susitepę krauju (tokie privalom išlikti per amžius), kol ramiai galime klausti: „Mes turime sąžinę, o jūs ar turite?“, nė vienas pasaulio galingasis, nė vienas iš Didžiųjų Drakonų negalės mūsų pavergti. Mes prarastume neliečiamumą, mus vėl galėtų pavergti, vėl galėtų priversti žygiuoti klaikiu prievartos maršo žingsnu tik tuo atveju, jei išsuktume iš evoliucino kelio, jei išduotume žmogišką politiką.
Tačiau mūsų valstybės atkūrimo priešai nelaiko mūsų neliečiamais. Ir piktas Kremliaus balsas, ir skystas lietuviškų balsų choras be paliovos reikalauja, kad mes pasirašytume sąjungos sutartį. Reikalaudami nevenga šantažo, karinės jėgos, smurto, kraujo…
O tu man pasakyk, kodėl girtuoklis įžūliai reikalauja iš negeriančio išgert bent taurelę? Todėl, kad galėtų pasidžiaugti: „Visi geria, net ir jis“ ir primesti jam savo gyvenimo būdą. Kremlius puikiai žino, kad negalės mūsų paliesti, kol vadovausimės sąžine, teisybe, teisingumu, prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Todėl jis stengiasi padaryti viską, kad tik mes žmogiškumą po kojomis pamintume. Tada Kremlius ramiai atsidustų: esame abu labu tokie, klausyk manęs, nes aš stipresnis. Mūsų pasirinktosios politikos žmogiškasis statusas mus gina neįtikėtinai patikimai! „Realistai“ nepajėgia šito suprasti. Ir kaipgi supras? Lietuva prigrūsta Kremliaus kariuomenės, tačiau Lietuva – ne Kremliaus, SSRS sargybiniai saugo Lietuvos teritorijos sienas, tačiau SSRS tos teritorijos nevaldo. Iracionalizmas, siaubas, košmaras!
„Opozicija. O gal šakališka pasalūnija?“ Jūsų žodžiai. Tuo metu, kai ėmėte abejoti mūsų opozicijos nuoširdumu, man regis, ji dar nebuvo tokia šakališka, tokia pasalūniška kaip šiandien…
Nuoširdžios, kaip tu sakai, opozicijos mes neturėjome ir dar neturim. Visi, kurie po pernykštės kovo 11-osios pasiskelbė opozicija kam nors, iš tikrųjų buvo ir yra opozicija tik mūsų žmogiškai politikai, tam vieninteliam patikimam skydui, apginančiam mus ir nuo prezidentinio valdymo, ir nuo karinės padėties įvedimo – nuo bet kokios jėgos, kuri mus parblokštų ir atsikelti nebeleistų. Ar verta įrodinėti pasalūniškumą opozicijos, kuri kaip kobra taip ir taikosi įkirsti į tavo, į mano, į jo širdį, tik į širdį?
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla pagal romaną „Joldijos jūra”
Perskaitysiu šį tą iš dienoraščio: „1990 07 07, šeštadienis, 118 Lietuvos Respublikos diena. K.Prunskienė keliskart telefonu kalbėjosi su N.Ryžkovu (…). K.Prunskienės priklausomybė „nuo nežinia ko“ gali uždegti bikfordo virvę, ir ji, sprogdindama pakeliui viską, kas sprogsta, gali nudundėti į giliausius Lietuvos visuomenės sluoksnius“. Ir nudundėjo… Kas buvo K.Prunskienė mums, mūsų žmogiškai politikai – argi natūrali, nuoširdi opozicija?
O kas subūrė ir į politinės kovos areną išvedė Ateities forumą? Buvusi nomenklatūra, netekusi politinės valdžios, tačiau greitai tapusi materialinių vertybių (valdžios susigrąžinimo garanto) monopoliste. Lietuvos turtas, visa jos žmonių sukurta ir kuriama materija tebėra buvusios nomenklatūros rankose. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir vadovybė, reorganizuodama sąjungą, tuo kasdien vis iš naujo įsitikindavo. Nuolatos patiria tai ir dabar, kai jau turi mobilias, su normalia ekonomika besisiejančias ūkines struktūras. Tačiau nelegaliai monopolijai mūsų padalinių ekonominio rišlumo nereikia. Kodėl?
Nomenklatūrininkai, kompetetingai tvarkę Lietuvos TSR turtą, ir po pernykštės kovo 11-osios nepakeičiamais kompetetingaisiais pasirodė K.Prunskienės vyriausybės kabinetui, miestų ir rajonų valdyboms. Nepakeičiamieji kompetetingieji greitai susivienijo, susikabino rankutėmis, sudarė nenutraukiamą gradinę, vinguriuojančią per visas ūkio sritis, ir nedelsdami užkonservavo, tai yra „įsisavino“ jau ne Lietuvos TSR, o Lietuvos Respublikos turtą. Dabar Lietuvos turtas apvožtas gelžbetoniniu sarkofagu, saugumo dėlei dar ir spygliuota viela apipintas.
Po tuo sarkofagu visokia gamyba, prekyba, perprekyba, spekluliacija ir visokia vagišiška gvelba virte verda, tiktai, žinoma, savo rato savuose katiluose – naujos, juo labiau kultūrinės pakraipos ūkinės struktūros, kad ir kokios rišlios, kibios būtų, stumiamos nuo tų katilų kuo tolyn. „Versmės“ knygyno nuomą perleist Rašytojų sąjungai, rašytojams? Tai jau ne! Išlenda iš sarkofago, saugančio turtą kaip atominį reaktorių, orus, įmitęs veidelis – atsižiūrėti negali, koks malonus – ir pasigirsta šnypštimas: „Tik per mano lavoną“. Reikia LRS leidyklai popieriaus valstybine kaina, kad įstengtų tikrai rimtai knygai, o ne sapnininkui išleisti, – išlenda iš sarkofago dar geriau įmitęs veidelis, dar pikčiau šnypščia: „Tik per mano lavoną“. Taigi: negeisk Lietuvos turto kaip ir artimo moteries. Negeisk jo nei pasiskolinti, nei išsinuomot.. Lietuva turto neturi. Visas jos turtas priklauso nepakeičiamųjų kompetetingųjų, pažįstančių vieni kitus nuo 1913, atsiprašau, gal nuo 1945 ar 1970 metų, grandinei. „Tik per mano lavoną“, – populiariausias turto globėjų šūkis.
Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje. Slaptai.lt nuotr.
Ko tiems globėjams dar reikia, kad mikliai „įsisavintą“ Lietuvos turtą privatizuotų, parduotų ar vaikams , pusbroliams, dėdėms padovanotų? O ne! Pilniausio įstatymų komplekso tam nepakaktų. Mat visko, kas “įsisavinta”, juridiškai saugiai pasisavinti neįmanoma. O jie, turto valdytojai, yra VISI (kiti žmonės – ne jie, net ne žmonės) ir jiems reikia VISKO. Laikas sarkofagą nuo Lietuvos turto nuimti ateis tada, kai į Parlamentą ir Vyriausybę daug savų vyrų įžengs. Žinoma, intelektualų ar bent tokių, kuriuos kūrybiniais inteligentais galėtume tautai pristatyti. Tačiau dar reikia labai griausmingo politinio sambūrio, iš kurio tie intelektualai išsiristų ir tiesiai prie premjero ar šiaip ministro kėdės patrauktų. Ir plika akimi neregimi nepakeičiamieji kompetetingieji Lietuvos turto valdytojai pristatė lietuvių tautai „intelektualų žiedą“ – Lietuvos Ateities Forumą. Pasižiūrėjo tauta: graži kompanija – ir griausminga, ir titulais ornamentuota. Taip koncernas „Lietuvos turtas“ įkūrė partiją „Smegenų centras“. Tad pirmyn į valdžią ir turtingą gyvenimą!
Jūs esate Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Ar lengva dabar gyventi visuomeninei, tačiau nepolitinei organizacijai, kai aplink visi pamišę dėl politikos?
Labai „lengva“… Koncernas „Lietuvos turtas“ mūsų nė iš tolo neprisileidžia. „Smegenų centras“ apstatė mus kreivais veidrodžiais. Senos ir naujos partijos persekioja, šio bei to nori… Aš vis dar – ir tvirtai, istorijos tyrinėjimais pasiremdamas, – tebeginu savo įsitikinimą: politinės partijos – bene pavojingausia opozicija mūsų valstybės žmogiškai politikai. Partijos yra ne žmogiškosios, o tik drakoniškosios, tos klasikinės politikos įrankiai. Į politines partijas buriasi, brukasi agresyviausi protai. Jei tauta deleguoja savo teises agresyviųjų saujelėms, ji gimdo antžmogius, o antžmogiai kuria ir vykdo tik drakonišką politiką. Partijos, kad ir kaip jos save vadintų – krikdemų, tautininkų ar socialdemokratų, liberalų, – yra degradantiškos žmogiškosios politikos atžvilgiu. Visos jos, be išimties – visos, pavojingos žmogiškai politikai. Kuo?
Ne viena ir naujoji mūsų partija gyrėsi užmezgusi gerus santykius su analogiškomis užsienio valstybių partijomis. Girdi, kaip naudinga Lietuvai: socialdemokratų yra visame pasaulyje, ir mes, Lietuvos socialdemokratai, su jais bendraudami Lietuvą garsiname, teisingą informaciją apie ją skleidžiame. Panašiai šneka krikščionys demokratai, šiaip demokratai, liberalai. Taip, žmonių (kodėl būtinai partinių, valdžios siekiančių?) bendravimas – visada į gera.Tačiau varge varge, kodėl mūsų mielieji partiniai užmiršta, kad visos politinės partijos pasaulyje veikia pagal drakoniškos politikos taisykles ir dėsnius? Kodėl partijų lyderiai, sėdėdami parlamente, ir nagais, ir ragais gina mūsų žmogišką – valstybinę – politiką, o per savo partijų veiklą ją išduoda, mūsų neliečiamumą, mūsų valstybės išsaugojimo garantijas į nieką verčia? Vis dėl tos pačios valdžios ateityje, kada nors…
O juk žmogiškai politikai vykdyti jokių politinių partijų nereikia. Užtenka sąjungų, draugijų, fondų, bendrijų, žodžiu, tokių visuomeninių orgaizacijų, kurios nekelia sau tikslo paimti valdžią. Taip, tos organizacijos kauptų, pačios generuotų idėjas, kaip žmogišką politiką išsaugoti ir puoselėti, jos bendrautų su užsienio analogiškom organizacijom (žmogiškumu, o ne drakoniškumu suinteresuotom – tokių yra šimtai!), tų organizacijų aktyviausi nariai, potencialūs sukauptų idėjų įgyvendintojai dalyvautų rinkimuose į parlamentą, į vietines valdybas.. Kaip paprastai ir tikrai demokratiškai susikurtų valdžios institucijos valstybėje, kuri vadovautųsi žmogiška politika! Gaila, laikrašty nėra vietos tas mano pažiūras plėtoti, o prie visokių apskritų stalų šitokių pažiūrų dėstymą, neabejoju, lydėtų atlaidus ir „realistiškai išmintingas“ partinių kikenimas…
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
O kol kas kuriasi vis naujos politinės partijos. Ir visos siekia valdžios, siekdamos ir politinių organizacijų, taigi ir Lietuvos rašytojų sąjungos, paramos prašo, reikalauja. Reikalauja – švelniai pasakyta. Atvirus laiškus rašytojų sąjungai rašo ir … ant medžių, skelbimų stulpų gatvėse kabina. Gandus skleidžia. Jei ne vadovybę, ne valdybą, tai atskirus sąjungos narius kokį nors popierių pasirašyti prievartauja, dar gražiau: narius skaldo, kursto – sąjungos statusas esą bespalvis, organizacija neturinti politinės orientacijos (o juk žmogišką politiką vykdo kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių organizacija); įtikinėja, šnypščia į ausį: šaukit greitai neeilinį suvažiavimą, griebkit vienas kitą už gerklės, kaip reikiant, rimtai užsiangažuokit tautos gyvenime. Ir tai daro mūsų pačių, lietuvių, partijos, senos ir naujos, ir tai daro tuo metu, kai Kremlius ir jo vietninkai apskritai visų mūsų respublikos struktūrų – nuo valstybinių iki kūrybinių ir profesinių – prosovietines antrininkes paslapčia kuria. Jei sukurtų, galima N diena nebebūtų panaši į sausio 13-osios rytą, kai tik katiniškai kniaukiantis balsas per garsiakalbius skelbėsi, girdi, valdžią paėmęs. Ta galima naujoji N diena būtų kitokia: per radiją, per TV tautai prisistatytų nauja „tikroji“ vyrausybė, nauja „tikroji“ darbininkų sąjunga, nauja „tikroji“ rašytojų organizacija, žodžiu, visa naujoji ir jau „tikrai tikroji“ Lietuva, nemariojoj imperijoj suverenioji.
Negąsdinu tuo nei skaitytojų, nei savęs.
Lietuvos rašytojų sąjunga bet kokią N dieną, kad ir N kvadratu, pasitiktų pasiruošusi ne išnykti, o veikti ir kurti Lietuvos ateities labui.
Dėkoju už pokalbį.
Interviu pirmą kartą paskelbtas 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
1990 metais rugsėjo mėnesį žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą, kurią nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“
Sąjūdininkai jūroje ir krante
Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik 1989 metais, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius-Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?
Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą , Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“. Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.
Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo tuomet. O nūnai? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų kvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė…
Romualdą Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją, į „Minties“ leidyklą. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K. Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…
Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko 1988 m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau ir jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai…
… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.
… Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvariausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.
Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.
O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)… Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė, redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…
To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: „Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“, šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…
O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to…
Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš … Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai– dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis…
Atplaukusius sąjūdiečius į Stokholmą 1989 metais vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas numarino sūnų, ir pats 2015 metais mirė, paveiktas vėžio ligos. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį, kurį reikia studijuoti. Į Stokholmą atplaukę jo bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Antanas Rybelis matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų, profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus, pernai mirė ir Arvydas Šliogeris. (O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą).
Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…
Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”
Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?
A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.
Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…
Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai.
Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.
Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).
Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).
Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams.
Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.
Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.
Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną, jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…
Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.
Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?
Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.
Sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: „Nusipirkau knygą „Raudonoji dalia“… Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia epitetas, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo B. Sruogos istorinė dramos pavadinimas „Apyaušrio dalia“).
„Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią“, – patvirtino parapijietis … Žinojau apie jo „kairiąsias“ pažiūras (dažnai kritikuoja konservatorių politiką, per prezidentinius rinkimus balsavo už Zigmą Balčytį), labai nenustebau, kodėl jisai nusipirko šią „politinę“ , o ne, sakykim, grožinę knygą, pavyzdžiui, ką tiktai prieš kelias dienas mirusio rašytojo Romualdo Granausko, kurio, kaip tyčia, dvi knygas nešiausi į bažnyčią paskolinti kitai parapijietei.
Leidykla „Alma littera“ drauge su iš Rusijos kilusiu istoriku, rašytoju ir disidentu Pavelu Stroilovu suteikia galimybę Lietuvos skaitytojams pažvelgti į netolimą praeitį žlungančios Sovietų Sąjungos elito akimis. Šią savaitę knygynus pasiekė knyga „Slapti Gorbačiovo archyvai“, kurioje paviešinta dalis su Lietuva susijusių slaptųjų dokumentų, apimančių 1989 – 1991 metus.
Slaptųjų archyvų medžiagos kelionė iki lietuvių skaitytojų buvo ilga ir rizikinga. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje politinį prieglobstį gavęs ir ten gyvenantis Pavelas Stroilovas dokumentus slapta kopijavo, kai studijavo gimtojoje Rusijoje ir tyrinėjo archyvinę medžiagą Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde). 2011 metais bendradarbiaujant su britų žurnalu „The Spectator“, jame pirmą kartą išspausdinta dalis slaptų su Michailu Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje.
Savivaldos rinkimai – čia pat, ne už kalnų. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad į rinkiminę – agitacinę kovą metami milžiniški pinigai, dalis kurių greičiausiai yra nelegalūs. Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas Algimantas Matulevičius pabrėžia: rinkiminės kampanijos Lietuvoje vis brangesnės ir brangesnės. Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip gausiai reklamuojasi, pavyzdžiui Artūras Zuokas, Viktoras Uspaskich ar Kazimira Prunskienė. Ir tuo pačiu klausia: ar verta rinkti tuos, kurie gausiai reklamuojasi? Mat visuomet iškyla dilema – o iš kur gauti pinigai, skirti rinkiminei kampanijai? Pasak TAF lyderio A.Matulevičiaus, o Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas vis dar nemato akivaizdžių problemų…
Apie sausio įvykius jau daug kalbėta ne tik Lietuvoje, apie juos ne mažiau kalbama ir šiandien. Kalbama, rodoma, rašoma. Bus išleistos knygos. Pirmoji, rengiama Spaudos departamento, pasirodys po keliolikos dienų. Ir vis dėlto noriu tarti ir savo žodį, nes daug ką mačiau savo akimis.
Vyriausybė ir Parlamentas susikibo ne juokais. Seniai jautėme jų priešiškumą, kartais tiesiog neapykantą. Vyriausybė perdėm komunistinė, Parlamente komunistinės nuotaikos ne tokios stiprios, tačiau kai kurie kairieji itin agresyvūs: Pangonis, Antanavičius, Jasukaitytė, Stakvilevičius, Šadreika… Kaip šiomis dienomis sakė A.Terleckas, Parlamente yra apie 30 deputatų, kurie Landsbergiui pasirengę perkąsti gerklę. Jiems trūksta dar devyniolikos – ir Landsbergis būtų sutvarkytas. Prunskienė įsiutusi, net sustorėjusi nuo pasiutimo. Suaktyvėjo Beriozovas.
Sakoma, kad iš minties kyla noras, iš noro – poelgis, iš poelgių – įprotis, iš įpročių formuojasi charakteris, o charakteris jau apsprendžia likimą. Tačiau būna ir kitaip, kai mintis, norus, įpročius, charakterį ir patį likimą formuoja kažkas iš šalies, kai žmogus tampa priklausomas, pavaldus kažkam, kai jo likimą lemia pašalinės jėgos. Taip atsitinka, kai iš smalsumo ar nedoros draugijos poveikio randasi priklausomybė nuo įvairių kvaišalų – alkoholio, tabako, narkotikų.
Kovai su tokiomis priklausomybėmis veikia dispanseriai, ligoninės, įvairūs visuomeniniai dariniai. Tačiau visuomenei žinoma kitokia priklausomybė – nuo komunistų partijos („epochos proto, garbės ir sąžinės“) bei jai pavaldžių saugumo organų. Pakliuvus į saugumo priklausomybę, iš jos išsivaduoti, pasirodo, nei dispanserių, nei ligoninių nėra, nes, tų pačių organų tvirtinimu, buvusių saugumiečių nebūna (jie tebetarnauja arba, priešingu atveju, fiziškai sunaikinami). Šalyse, išsivadavusiose iš sovietinės priklausomybės, veikia liustracijos komisijos, teismai, kurie tik paviešina saugumo organų parankinius, tačiau jų priklausomybės panaikinti nepajėgia. Išlikusią priklausomybę liudija pačių kolaborantų įpročiai, mankurtiškas elgesys, gyvenimo būdas.
Algimantas Urmonas: ” Mūsų komisija daug ko nepajėgi atlikti vien dėl to, kad ji neturi deramų įgaliojimų, kad jos darbo pobūdis įspraustas į griežtus rėmus. Norint išsamiai ištirti kai kurias painias bylas, mums reikalingi ne tik aukštą teisinę kvalifikaciją turintys specialistai. Mums reikia istorikų, politologų, ekonomistų patarimų. Reikia nemažų lėšų, kad galėtume samdytis deramos kvalifikacijos profesionalus. O lėšų kaip tik ir nėra. Galų gale mūsų komisija negali pasikviesti į apklausą nei K.Prunskienės, nei jokio kito asmens. Tiksliau tariant, pasikviesti gali. Bet jei šis asmuo atsisako atvykti, mes negalime taikyti jokių drausminių sankcijų. Prievarta į apklausą atvesti įtariamojo mes neturime teisės. O jei jis ir atvyksta, jei duoda parodymus, mes negalime iš jo reikalauti raštiško pasižadėjimo “sakyti tiesą ir tik tiesą”. Jei jis mums meluoja, vėliau teisme jis nebūtų baudžiamas už duotus melagingus parodymus.”
