Igoris Dodonas. EPA – ELTA foto
Kišiniovas, gegužės 24 d. (AFP-ELTA). Antradienį Moldova sulaikė prorusišką buvusį prezidentą Igorį Dodoną, įtariamą išdavyste ir korupcija, pranešė prokurorai. Konfliktas kaimyninėje Ukrainoje didina įtampą šioje narystės Europos Sąjungoje (ES) siekiančioje šalyje.
„Igoris Dodonas antradienį sulaikytas 72 valandoms“, – žurnalistams sakė Generalinės prokuratūros atstovė Mariana Čiorpec ir pridūrė, kad jis laikomas Nacionaliniame antikorupcijos centre. Ji sakė, kad kratos vyksta 12-oje skirtingų vietų, įskaitant I. Dodono namus sostinėje Kišiniove.
I. Dodonas tiriamas dėl keturių atskirų nusikaltimų: valstybės išdavystės, politinių lėšų gavimo iš nusikalstamos organizacijos, neteisėto praturtėjimo ir „pasyvios korupcijos“. Tyrėjai įtaria, kad 2019 m. I. Dodonas paėmė pinigus iš politinio sąjungininko ir įtakingo oligarcho Vladimiro Plahotniuko, 2020 m. pabėgusio iš šalies dėl įtarimų kyšininkavimu ir neįleisto į Jungtines Valstijas.
I.Dodonas vadovavo Moldovai 2016–2020 m. ir buvo atvirai Maskvos remiamas.
Dauguma Moldovos gyventojų kalba rumuniškai, bet yra ir didelė rusakalbių mažuma bei Maskvos remiamas separatistinis Uždniestrės regionas. Per dažnas politines krizes besikeičiančios valdžios nuolat krypsta tai į Vakarus, tai į Maskvą.
Įklimpęs į skandalus, susijusius su korupcija skurdžioje šalyje, I. Dodonas pralaimėjo prezidento postą Maiai Sandu. Jos proeuropietiška partija per parlamento rinkimus 2021 m. iškovojo skambią pergalę. Rusijai pradėjus puolimą Ukrainoje Kišiniovas tvirtai palaiko Kyjivą.
Moldova priima pabėgėlius, pateikė paraišką dėl narystės Europos Sąjungoje ir gavo karinės pagalbos pažadą iš Europos.
Rusija griežtai kritikuoja Moldovą, kuri baiminasi, kad gali tapti kitu Maskvos taikiniu. Separatistų valdžia Uždniestrėje balandį pranešė apie daugybę atakų, dėl jų kaltino Ukrainą.
FSB jus seka
Vašingtonas, sausio 20 d. (AFP-ELTA). JAV finansų departamentas ketvirtadienį paskelbė sankcijas keturiems ukrainiečiams, kurie, jo teigimu, dalyvauja Rusijos žvalgybos tarnybos FSB operacijose, kuriomis siekiama pakenkti Ukrainos vyriausybei ir ekonomikai.
Keturi asmenys, iš kurių du yra dabartiniai parlamento nariai ir du buvę pareigūnai, „veikia Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) nurodymu“ ir „užsiima Rusijos vyriausybės vadovaujama įtakos veikla, kuria siekiama destabilizuoti Ukrainą“, nurodė JAV iždas.
Du įstatymų leidėjai, kuriems buvo paskelbtos sankcijos, Tarasas Kozakas ir Olehas Vološynas, priklauso Viktoro Medvedčuko politinei partijai. Šis su Maskva susijęs politikas jau įtrauktas į JAV juodąjį sąrašą „dėl jo vaidmens kenkiant Ukrainos suverenitetui 2014 metais“.
JAV finansų departamentas pavadino T. Kozaką ir O. Vološiną FSB „marionetėmis“, nes, pasak jo, T. Kozakas naudojasi savo kontroliuojamais televizijos kanalais, siekdamas sumenkinti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę.
Abu vyrai, pasak departamento, dalyvavo dezinformacijos kampanijose, nukreiptose į JAV prezidento rinkimus 2020 metais, kurioms vadovavo Rusijos žvalgyba.
FSB intrigos
Sankcijos taip pat skirtos buvusiam Ukrainos pareigūnui Volodymyrui Olijnykui, kuris, pasak Iždo departamento, persikėlė į Rusiją ir bendradarbiavo su Maskva, kenkdamas svarbiai Ukrainos infrastruktūrai; taip pat buvusiam aukštam Ukrainos nacionalinio saugumo pareigūnui Vladimirui Sivkovičiui, kuris, kaip manoma, aktyviai rėmė Rusijos vykdomą Krymo regiono kontrolę po jo užgrobimo 2014 metais.
Teigiama, kad V. Sivkovičius irgi dalyvavo FSB dezinformacijos operacijose prieš JAV, susijusiose su 2020 metų rinkimais.
„Šiuo veiksmu siekiama nusitaikyti, išryškinti ir pakirsti Rusijos destabilizavimo pastangas Ukrainoje“, – sakė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas, šiuo metu esantis Europoje ir dalyvaujantis derybose su sąjungininkais dėl Ukrainos krizės.
A. Blinkenas pabrėžė, kad ketvirtadienį paskelbtos sankcijos yra „atskiros ir skirtingos“ nuo priemonių, kurias JAV ir sąjungininkai parengė Rusijai, jei ji įsiveržtų į Ukrainą.
Lietuvos rusakalbiai patiria spaudimą, o Vilnius skatina antirusišką isteriją, dirbtinai kuriamą persekiojimą ir kursto baimės atmosferą rusiškai kalbančių Lietuvos gyventojų bendruomenėse, todėl turėtų įsikišti tarptautinės organizacijos, aiškina Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovė spaudai Marija Zacharova.
„Ryžtingai smerkiame Lietuvoje kylančią policinę savivalę. Tai pasireiškia Lietuvos rusakalbių spaudimu vidaus politinės konjunktūros labui. Raginame tarptautines struktūras atkreipti dėmesį į nerimą keliančią situaciją, susidariusią šioje Europos valstybėje“, – pareiškė M. Zacharova.
Pasak Rusijos URM atstovės, „nelojalumo“ ir „Kremliaus agento“ etiketes bandoma kabinti ir neva garbingiems visuomenininkams, kaip Lietuvos rusakalbių mokyklų asociacijos vadovė, istorijos mokytoja Ela Kanaitė, kurios įrašai feisbuke sukėlė pasipiktinimą – E. Kanaitė dalijosi Kremliaus propagandinių ruporų platinamomis melagingomis naujienomis.
Ji buvo įtraukta į 2015 m. Valstybės saugumo departamento (VSD) Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą ir buvo oficialiai apdovanota tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo.
Taip pat Rusijos URM atstovė susirūpino ir vieno iš Socialistinio liaudies fronto, kurio buvęs lyderis Algirdas Paleckis įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai, valdybos nario Pavelo Ževžikovo namuose ir darbo vietoje vykdytomis kratomis bei apklausomis.
Be to, M. Zacharova tikina, kad tokį neva atstumiantį Lietuvos elgesį be jokio pagrindo yra priversti kentėti ir rusakalbiai Lietuvos jaunuoliai.
Penktadienį Stokholmo apygardos teismas patenkino prokuratūros prašymą pratęsti suėmimą žmogui, įtariamam šnipinėjimu Rusijos naudai. Tai pranešė teismo atstovai.
„Apygardos teismas prokuroro prašymu šiandien priėmė sprendimą dėl žmogaus, įtariamo neteisėta žvalgybine veikla prieš Švediją, suėmimo pratęsimo. Kaltinimai bus pateikti pirmadienį, kovo 18 d. Posėdis paskirtas 15 valandą“, – sakoma pranešime.
45 metų švedas įtariamas „neteisėta žvalgybine veikla prieš Švediją“. Jis buvo sulaikytas vasario mėnesį per susitikimą restorane Stokholmo centre. Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnų nuomone, jį užverbavo Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, „dirbęs diplomatinėje priedangoje“. Spėjama, kad sulaikytasis šnipinėjo bent jau nuo 2017 metų. Jeigu jo kaltė bus įrodyta, jam gresia nuo šešių mėnesių iki ketverių metų kalėjimo.
Vyras neigia savo kaltę. Jis dirba Švedijoje aukštųjų technologijų srityje su informacija, kuri, pasak SAPO atstovų, domina užsienio šalių žvalgybininkus. Kaip pranešė leidinys „Dagens Nyheter“, jis turi keturis vaikus, gimė Švedijoje ir yra jos pilietis.
Vyras turi savo bendrovę, kuri rengia informacijos perdavimo modeliavimo, mobiliųjų telefonų programavimo ir kompiuterių virusų modeliavimo projektus. Be to, jis dirbo mokslinį darbą ir skelbė straipsnius mokslo žurnaluose. Anksčiau buvo nuteistas lygtinai už užpuolimą.
Didžiosios Britanijos mieste Solsberyje mėgintas nunuodyti dvigubas Rusijos agentas Sergejus Skripalis neturi nieko bendra su šnipų demaskavimu Estijoje. Tai penktadienį pareiškė Estijos Saugumo policijos (KaPo) atstovai, kuriais remiasi portalas ERR.
„S. Skripalis nesusijęs nė su vienu šnipų demaskavimo Estijoje atveju“, – pranešė KaPo pareigūnai, reaguodami į Vokietijos žiniasklaidos publikacijas, kad esą S. Skripalio perduota informacija padėjo jiems susekti šnipinėjimu įtariamus Denisą Metsavą ir jo tėvą.
Vokietijos leidinys „Focus“ penktadienį rašo, jog 2016 metų vasarą lankydamasis Talino mieste S. Skripalis galėjo suteikti Estijos tarnyboms informacijos apie šalyje veikiančius Rusijos šnipus.
Apie tai šių metų gegužę rašė ir Jungtinių Valstijų laikraštis „The New York Times“, kurio duomenimis S. Skripalis po malonės suteikimo 2010 metais buvo susitikęs su kelių Europos šalių, taip pat ir Estijos, žvalgybų atstovais.
Harju apskrities teismas šių metų rugsėjo 4 d. leido suimti du vyrus, įtariamus valstybės išdavimu – Estijos gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininką D. Metsavą ir jo tėvą Piotrą Voliną. Pasak Estijos pareigūnų, įtariamieji ne mažiau kaip penkerius metus perdavinėjo Rusijai slaptus duomenis.
Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?
Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?
Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.
Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.
Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.
Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.
Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.
Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.
Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.
Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.
Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.
Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.
Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…
Hermanas Simmas
Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:
„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.
Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.
Gilėjant ginčui dėl buvusio dvigubo Rusijos agento ir jo dukters apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje (JK), Rusija pareiškė, kad iš Rusijos iš viso turi išvykti daugiau kaip 50 JK diplomatų, informuoja BBC.
Londonui išsiuntus 23 Rusijos diplomatus, Rusija atsakė tuo pačiu ir išsiuntė 23 britų diplomatus. Tačiau dabar rusai atkakliai tvirtina, kad iš jų šalies turi išvykti dar daugiau diplomatų. Tai reiškia, kad dar mažiausiai 27 JK pareigūnai tūrėtų būti išsiųsti namo.
Rusijos teigimu, JK ir Rusijos diplomatinės atstovybės abiejose šalyse turi būti vienodo dydžio. Penktadienį JK ambasadorius Maskvoje teigė, kad jam buvo pasakyta, jog JK turi per mėnesį suvienodinti savo diplomatų Rusijoje skaičių iki Rusijos diplomatų JK skaičiaus.
Ginčas kilo po išpuolio prieš Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją. JK vyriausybė kaltina Rusiją dėl nervus paralyžiuojančios medžiagos panaudojimo prieš Skripalius, bet Maskva atsakomybę neigia.
Tebesitęsiant Londono ir Maskvos diplomatiniam ginčui, Rusija penktadienį atliktą į Jungtinę Karalystę (JK) atskridusio Rusijos oro linijų bendrovės „Aeroflot“ lėktuvo patikrinimą pavadino „akivaizdžia provokacija“.
JK teigimu, ji atlieka įprastinius lėktuvų patikrinimus, siekdama apsaugoti šalį nuo organizuoto nusikalstamumo ir žmonių, bandančių atsivežti į šalį kenksmingų medžiagų.
Rusijos ambasada Londone teigė, neva penktadienį Londono Hitrou oro uoste įvykdytas lėktuvo iš Maskvos apieškojimas yra „neįprastas“.
Rusijos ambasada mano, kad lėktuvo apieškojimas susijęs su diplomatine krize, kilusia dėl buvusio dvigubo Rusijos agento Sergejaus Skriaplio ir jo dukros Julijos apnuodijimo JK teritorijoje.
„Matėme dar vieną akivaizdžią JK institucijų provokaciją“, – skelbė ambasada ir pridūrė, kad britų pareigūnai iš pradžių norėjo apieškoti lėktuvą nedalyvaujat jo įgulai, tačiau galiausiai leido kapitonui dalyvauti patikrinime.
„Neturime kito paaiškinimo kaip tik šis, kad incidentas Hitrou oro uoste vienaip ar kitaip yra susijęs su priešiška politika, kurią JK vyriausybė vykdo Rusijos atžvilgiu“, – skelbiama Rusijos ambasados pranešime.
Rusijos ir Vakarų santykiai krizėje atsidūrė po Skripalių apnuodijimo JK teritorijoje. Sergejus ir Julija Skripaliai jau nuo kovo 4 dienos gydomi ligoninėje. Teigiama, kad moters sveikata gerėja.
Britų institucijų teigimu, jie buvo apnuodyti Sovietų Sąjungoje sukurta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“.
Yra tokia lietuviška pasaką apie tai, kaip senelis išsiruošė parduoti arklį, o pakeliui į turgų vedamą arklį išmainė į karvę, toliau karvę – į avį, avį – į žąsį, žąsį – į vištą, vištą savo ruožtu – į supuvusių obuolių maišą, o čia – mainų grandinė tarsi ir baigiasi, nes niekas nieko nenorėjo mainyti į prasmirdusią obuolių krūvą.
Pavargęs nuo tokių mainų senelis užsuko pailsinti sielos į smuklę, sutiktiems klausytojams viską išklodamas apie savo mainikavimo istoriją ir pasiektus rezultatus. Žmonės esą klausydamiesi apie tokius dyvų dyvus juokėsi, drauge perspėdami senelį, kad anas gaus pylos nuo savo senelės arba net bus išvarytas iš namų už tokį savo neregėtą kvailumą. Tačiau senelis įrodinėjo priešingai, kad bet kokiu atveju senelės bus tik išgirtas, išbučiuotas, anajai kartojant nepaneigiamą išvadą: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.
Skirtingą nuomonę turinčioms pusėms susiginčijus, senelio besiklausantys žmogeliai pasižadėjo atpilti statinę aukso, jeigu taip ir būtų, kad senelė jokių priekaištų nepareikštų, o tik girtų savo senelį be saiko už pridarytus nuostolius, kartodama išankstinę tiesą, kad senelis niekados neklysta. Žinia, tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, senelis neturėjo progos slapčiomis perspėti savo senelės, taigi visi abejojantys turėjo progą atvykę į vietą įsitikinti, kad senelė iš tikrųjų gyrė senelį už kiekvieną mainų pasirinkimą labai nuoširdžiai, be jokios inscenizacijos, mainikavimo sekoje įžvelgdama didžiąją senelio išmintį, kartodama išankstinę tiesą – ką senelis padarys, viskas bus gerai.
Esu net keletą kartų bandęs atpasakoti šį siužetą savo karštai mylimai žmonai, slapta vildamasis, kad ji sugebės įžvelgti šios nuostabios pasakos išmintingąją potekstę, tačiau su dideliu liūdesiu skubu pranešti, kad visa, ko sulaukdavau išvardijęs legendinę progresijos seką, buvo tik įsirėžusi rūpesčio raukšlelė mylimosios kaktoje su klausiamąja intonacija – ar kartais šitas vyrukas jau nebando man iškišti už vertingą dalyką supuvusių obuolių maišo? Tačiau, norite tikėkite, norite ne, stebuklinės pasakos siužetą apie nuostabią senelę, niekados nenusivylusia savo seneliuku, į mūsų tikrovę tobulai perkelia toks Mečislovas Laurinkus, niekados nepraleidžiantis progos rasti užtariamąjį žodelytį dabartinės Rusijos režimui, beatodairiškai demonstruojantis savo ypatingąją nuomonę net tada, kai visas civilizuotasis pasaulis jau suka nosį nuo V.Putino regresuojančių mainikavimo pasirinkimų kaip nuo vis labiau nemaloniais kvapais atsidengiančios mėšlo krūvos (žinoma, garsusis polemistas šitai daro su tarsi ir privaloma retorine figūra, kad esą tai ir tai nėra labai gerai, bet…).
Kas be ko, ne vienas toks M.Laurinkus yra mūsų padangėje, tačiau buvęs VSD vadas, teisindamas šiandieninės Rusijos nusikaltimus, išsiskiria ne tik ypatingu nuoseklumu ir nuodugnumu, bet ir nesumaišomo kolorito seneliukės iš pasakos logika, pavyzdžiui, tvirtinant, kad nėra labai gerai, jog Rusija užpuolė Ukrainą, bet… Ukraina yra korumpuota šalis ir t.t.
Mečys Laurinkus
Klausiate – o kur pasakininkas pradangino aukso statinę? Tarkime, už prizą čia lieka įsitikinimas, kad net Vladimiras nuodytojas visų neišnuodys, galimas daiktas, nuolankiausiųjų ims ir pagailės…
Kartais M.Laurinkus dar ir pagąsdina mus dėl to, kad jeigu nebūsime tokie geri, kaip norėtų anoji pusė, Rusija Lietuvoje gali dar labiau išplėsti savo agentūrinę veiklą. Jeigu šitaip kalba žmogus, stovėjęs ilgą laiką prie Lietuvos žvalgybinių pajėgumų sukūrimo ištakų, reikia manyti, kad žino, ką sako, ar ne? Tačiau žmogaus iš pašalės teisėmis pastebėsiu, kad pats M. Laurinkus yra tokia stambiagabaritė figūra, kad jo advokatavimas Kremliui atstoja kelis Rusijos įtakos agentų legionus arba, kitaip tariant, kai yra toks M. Laurinkus Lietuvoje, Rusijai šnipai čia tampa nereikalingi, būtų tik tuščias pinigų mėtymas, nereikalingas veiklos dubliavimas.
Žinoma, pats M.Laurinkus nėra joks Rusijos agentas, ginkDie, niekas nedrįstų taip net pagalvoti! Kita vertus, ilgiau pamintijęs, pradedi suprasti, kad nebūtų taip pikta, jeigu žmonės, kuriuos bent aš mintyse vadinu V.Putino gėjais, būtų tik pasižadėję Rusijai agentai nei tokiu atveju, kai kvailumas ir šrioderiškos prabos falšas kyla iš mūsų gretų tarsi ir savaiminiu pavidalu. Toks agentas gali būti anksčiau ar vėliau sustabdomas, o kvailumas yra beribis, jo niekaip neužkardysi!
Kad ir kaip būtų, nereikia laikyti kitus kvailesniais už save (tarsi smegenėlės net po žiemos niekam neatitirpsta), tvirtinant, kad advokatavimo pasija Rusijai kyla iš meilės tiesai ir noro įveikti informacinio karo prieštaras.
Ką tik aptartos pasakos siužetas pritaikomas dar ir kitu atveju, stebint tai mainikavimo logiką, kai neva vadybiniais sumetimais, siekiant radikalaus švietimo ir mokslo įstaigų veiklos optimizavimo, Lietuvoje yra naikinamos lituanistikos katedros universitetuose ir lituanistinio profilio mokslinio tyrimo institutai tarsi ir bandant įpiršti nuomone, kad vadybiniu požiūriu lietuviu būti jau neapsimoka. Tokią vadybos logiką pavadinkime būtent supuvusių obuolių maišo vadyba, – bet apie tai plačiau pakalbėsime kitą kartą.
Portugalijos pareigūnai apkaltino šalies nacionalinio saugumo tarnybos SIS darbuotoją šnipinėjimu Rusijos naudai, praneša „Reuters“.
Gautomis žiniomis, Portugalijos prokuratūra taip pat pateikė kaltinimus „rusui“, kuris laikomas Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos (IŽT) agentu. Asmenys, kuriems pateikti kaltinimai, neįvardijami.
Portugalijos leidinys Jornal de Noticias
„Pagal pateiktus kaltinimus, SIS darbuotojas buvo užverbuotas IŽT ir už mokestį perduodavo slaptą valstybinę informaciją, kurią galėjo gauti“, – cituoja žiniasklaida prokuratūros pranešimą.
Portugalijos prokuratūra nepatikslino, ar perduota informacija susijusi su NATO, ar su ES. Pas Portugalijos saugumo tarnybos darbuotoją buvo rasta 10 tūkstančių eurų – manoma, kad šią sumą jis gavo iš Rusijos agento už perduotą informaciją.
„Reuters“ duomenimis, abu kaltinamieji pirmą kartą buvo sulaikyti Portugalijos reikalavimu 2016 metais Romoje. Italijos teismas atsisakė perduoti Rusijos pilietį Portugalijai, po to rusas buvo paleistas ir grįžo į Rusiją. Portugalas buvo išsiųstas į tėvynę, kur jam buvo paskirtas namų areštas.
Pernai leidinys „Jornal de Noticias“ įvardijo portugalą kaip Frederiką Karvalją (Frederico Carvalhao). Buvo pranešta, kad po sulaikymo jo namuose Lisabonoje buvo atlikta krata, kuri padėjo nustatyti, jog F. Karvaljas užmezgė ryšius su Rusijos piliečiu prieš mažiausiai dvejus metus.
Leidinys taip pat rašė, kad anksčiau portugalui buvo skirta drausminė nuobauda už jo intymius ryšius su merginomis iš Rytų Europos šalių, taip pat iš Rusijos.
Penktadienį apkaltos komisija ketina apklausti Seimo narį Mindaugą Bastį.
Trečiadienį planuota jo apklausa nukelta penktadieniui, nes kaip žurnalistams sakė komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė, „Seimo narys M. Bastys atsisakė bendrauti su komisija, motyvuodamas tuo, kad jam reikėtų pasiruošti“.
„Mes suprantame, kad jam galbūt reikia pasiruošti, ir lauksime jo penktadienį“, – yra sakiusi A. Širinskienė.
Jos teigimu, komisija sulaukė labai daug – apie 16 – Seimo nario M. Basčio prašymų, kurie susiję su papildomais dokumentais ir įvairiomis apklausomis.
Todėl A. Širinskienei susidarė įspūdis, kad bandoma vilkinti procesą.
Tuo tarpu trečiadienį po apkaltos komisijos posėdžio Seimo narys M. Bastys pareiškė, kad buvo grubiai pažeistos jo teisės.
Jis tvirtino, kad komisija jam nesuteikė galimybės pateikti klausimų Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovui Dariui Jauniškiui. M. Bastys teigė, kad su juo yra bandoma susidoroti. „Tiesiog tendencingai suorganizuotas puikus politinis procesas, susidorojant su manimi kaip asmeniu“, – sakė M. Bastys.
Iki birželio 1 d. Seimo apkaltos komisija turėtų ištirti ir pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.
Parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
1940–1941 metų žiemą sovietų šnipas Jakovas Golosas užverbavo Ernestą Hemingvėjų, praneša Nikolasas Reinoldsas leidinyje The Daily Beast.
Tuo metu be vyriausybinių valdininkų, turėjusių priėjimą prie valstybės paslapčių, NKVD „turėjo ir kitokių rūšių šnipų, kurie irgi galėjo būti naudingi, tokių kaip politikai ir žurnalistai“, patikslina autorius. „Jie turėjo kitoje pasaulio pusėje padaryti suprantamesnius Sovietus – didelę jauną šalį, tokią kitonišką, kad ji visiškai galėjo būti kitoje planetoje. Kartkartėmis jie galėjo net daryti įtaką politikai“, – sakoma straipsnyje.
„Sovietai žiūrėjo į Hemingvėjų kaip į žurnalistą. Jis buvo vienas įžymiausių rašytojų pasaulyje, ir jo pažintys driekėsi nuo Europos sostinių iki Baltųjų rūmų. Jo trečioji žmona Marta Gelhorn buvo viena iš Eleonoros Ruzvelt protežė, – praneša Reinoldsas. – Kartą 1937 metų vasarą Gelhorn suorganizavo rašytojui ir Kominterno agentui vakarą su prezidentu ir ponia Ruzvelt. Iš pradžių jie žiūrėjo Hemingvėjaus ir Nyderlandų režisieriaus komunisto Jorio Ivenso dokumentinį filmą The Spanish Earth (liet. – Ispanijos žemė), o paskui aptarė užsienio politiką. Hemingvėjus ir Ivensas (nesėkmingai) bandė įtikinti Ruzveltą atsisakyti neutraliteto politikos“.
„1940 metais sutikęs dirbti NKVD naudai, Hemingvėjus nepažeidė savo šalies šnipinėjimo įstatymo. Tačiau jam galėjo būti taikomas (bent jau teoriškai) „Užsienio agentų registracijos įstatymas“, reikalaujantis užsienio žvalgybos agentų registracijos, – aiškina autorius.
„Nors jis ir netapo didžiu NKVD šnipu, jis metų metus laikėsi prosovietinių pažiūrų. 1940 metais tai turėjo daugiau prasmės nei 1945-aisiais, kai Amerikos ir sovietų interesai pradėjo aiškiai tolti vieni nuo kitų, ruošdami šaltąjį karą, – nurodo žurnalistas. – Antai, 1948 metais jis parėmė kandidato į JAV prezidentus Henrio Voleso optimistišką požiūrį į sovietų imperiją, pritardamas nuomonei, kad dvi didžios valstybės turi daugiau panašumų nei skirtumu, ir kalbėjo, kad joms reikia tvarkyti reikalus vienai su kita tiesiogiai, neteikdamas daug reikšmės Senojo pasaulio valstybėms, tokioms kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija“.
Tikrieji Trumpo ketinimai Rusijos atžvilgiu taip ir neaiškūs, bet jis Europą įtikinėja, kad JAV „neparduos“ Rytų Europos ir Ukrainos Rusijai. Kremliaus viltys blėsta.
Tuo tarpu įsisuka konspirologinės kautynės, rašo žiniasklaida: prezidento neprieteliai sako, kad dėl pergalės rinkimuose jis sudarė suokalbį su Putinu. Trumpas, priešingai, laiko save Barako Obamos sumanyto sąmokslo auka.
„Trumpo išrinkimą į prezidento postą Rusija sutiko džiūgaudama, o Europa – susirūpinusi, nes Trumpas viešai reiškė simpatijas Rusijos prezidentui Putinui, – rašo The Wall Street Journal žurnalistai. – Bet per šešias savaites, praėjusias nuo Trumpo prezidentavimo pradžios, emocijos ir ten, ir ten pradėjo keistis priešingai“.
Trumpas parinko keletą administracijos narių, kurie vykdo griežtą kursą Kremliaus atžvilgiu, o taip pat pradėjo kalbėti apie NATO palankesniu tonu.
Net vedantieji ekspertai kol kas spėlioja, kokie tikrieji Trumpo ketinimai, sakoma straipsnyje. Gal jis „pozuoja“ prieš derybas su Kremliumi, kurių tikslas – judėti link susitaikymo su Rusija ir rasti bendrą požiūrį į Europą ir Artimuosius Rytus, mano kai kas.
Europa ploja permainai, o Maskva nerimauja. Europos diplomatai pareiškė: juos įtikino, kad JAV „neparduos“ Rusijai Rytų Europos ir Ukrainos, nes taip pripažintų išplėstą Maskvos įtakos sferą.
Putino vyriausybė, priešingai, riboja viltis suartėti su JAV ar sušvelninti amerikiečių pozicijas, tvirtina autoriai, remdamiesi Dmitrijaus Peskovo ir Aleksejaus Puškovo pareiškimais.
Leidinyje rašoma: „Kremliaus ekspertai iš JAV sako, kad nuodugnus santykių su Rusija „perkrovimas“ visada būdavo sudėtingas uždavinys, nes Putinas, remdamasis vidaus politikos sumetimais, iš tikrųjų nenori tokio „perkrovimo“. Kremlius seniai įtikinėja, kad JAV stengiasi nuversti Putiną, ir prieš rinkimus kaitina antiamerikanizmą“.
„Mano nuomone, pranešimai apie Trumpo iniciatyvos Maskvos atžvilgiu mirtį per ankstyvos, – sakė Carnegie Endowment for International Peace tyrimų viceprezidentas Endrius Veisas. – Tai buvo jo požiūrio į užsienio politiką idee fixe“.
Center for the National Interest vykdomasis direktorius Polas Sondersas, priešingai, neatmeta, kad santykiai gali paaštrėti. „Kai Trumpas sako, kad nori pagerinti santykius, tai jam labai svarbu padaryti iš jėgos pozicijų, – paaiškino Sondersas. – O Rusijai tai, matyt, nepatinka“.
„Polemika apie prezidentą Trumpą ir Rusiją – tai, iš esmės, konkuruojančių konspirologinių teorijų tarpusavio kova, – leidinyje The Wall Street rašo Hudson Institute vyresnysis mokslinis bendradarbis Maiklas Doranasa. – Jei paklausysime prezidento neprietelių, tai dėl pergalės rinkimuose jis sudarė suokalbį su Putinu. Trumpas, priešingai, laiko save Obamos sumanyto ir turinčio jį suteršti, pavaizduoti Putino „mančžūrišku kandidatu“, sąmokslo auka.
Šeštadienį Trumpas pradėjo naują kautynių raundą, Twitter‘yje pareiškęs: „Prezidentas Obama klausėsi mano telefonų spalyje, tiesiog prieš rinkimus!“ Didelė dalis žiniasklaidos paskelbė, kad tas Trumpo pareiškimas neturi pagrindo. Džeimsas Kleperis, kuris buvo JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius iki Obamos kadencijos pabaigos, pareiškė: „Nacionalinio saugumo aparatas, kurį aš kuravau, nesiklausė prezidento telefonų, tuo metu išrinkto prezidento ar jam esant kandidatu, ar jo rinkiminio štabo telefonų“.
Doranas mano: galima situacija, kai ir Trumpo, ir Kleperio tvirtinimai teisingi (bent jau tiesiogine prasme).
Straipsnio autorius grynai teoriškai spėlioja, kad gal buvo klausomasi Trumpo neoficialaus politikos patarėjo Rodžerio Stouno, jo asmeninio juristo Maiklo Koeno ir jo tuomečio nacionalinio saugumo patarėjo Maio Flino. „Visi trys turėjo kažkokių ryšių su Maskva ar jos draugais“.
Autorius prašo nevadinti Trumpo skundų „nepagrįstais“. NSA sekti Trumpo partnerių pokalbiai bei susirašinėjimas „kol kas nedavė jokių įrodymų, kad būta Trumpo rinkiminio štabo ir Rusijos vyriausybės hipotetinio aljanso, užtat iššaukė visą srautą informacijos nutekinimų, kurie sudaro įspūdį, kad tokio aljanso būta“, sakoma straipsnyje.
Obama pakeitė NSA „telefoninių pasiklausymų“ plėtros taisykles ir garantavo, kad toji medžiaga bus paskleista daugybėje žinybų. Valdininkai tą žingsnį grindė siekiu sutrukdyti nuslėpti informaciją apie kenksmingus Rusijos veiksmus. Tas pagrindimas pats savaime sustiprino vaizdą, kad Trumpas sudaręs sąjungą su Putinu, o naujos taisyklės pametėjo šviežios medžiagos Trumpo priešininkams, „nutekinantiems“ informaciją, rašo Doranas.
Autorius apibendrina: „Prezidento kritikus piktina bet kokios prielaidos, kad Obamos administracija „nukalibravo“ NSA vykdytą sekimą, kad sutrukdytų Trumpui. Užtat jie prašo mūsų patikėti alternatyvia konspirologine teorija – kad Trumpas yra Putino marionetė. Įrodymų persvara kol kas liudija Trumpo naudai“.
The Independent praneša: „Buvęs kontržvalgas iš JAV NSA, saugumo ekspertas, šnipinėjimo ir terorizmo specialistas Džonas Šindleris Twiterr‘yje parašė: „Cha-cha, JAV žvalgybos bendruomenė turi daug SIGINT (perimtos slaptos informacijos, – red. past.) apie aukštus rusus, aptarinėjusius su Trumpo komanda jų suokalbį“.
Kitame įraše Šindleris pareiškė: „Vienas perimtas dviejų svarbių Kremliaus vyrukų pokalbis apie suokalbį su Trumpu, – nedidelis dalykas, keletas tokių pokalbių – labai didelis dalykas“.
The New York Times skiria straipsnį naujajam JAV prekybos ministrui Vilburui L. Rosui, pabrėždamas, kad „Kipro banko“ bendrasavininkis „nebuvo rusų draugas“.
„Kai amerikiečių milijardierius ir investuotojas Vilburas L. Rosas prieš trejus metus nusipirko „Kipro banko“ akcijų, jis tapo didelio, bet problemiško banko bendrasavininkiu su vicepirmininku, kuris anksčiau dirbo su Vladimiru Putinu Leningrado KGB, ir penkiais kitais rusais direktorių taryboje“, – rašo laikraštis.
„To pakako, kad kiltų įtarimų, kai prezidentas Trumpas paskyrė Rosą į prekybos ministro postą“, – rašo straipsnio autorius Endrius Higinsas. Tačiau Rosas netapo draugu rusams Kipre – maža to, iš esmės, jis juos išstūmė iš banko.
Vienintelis rusas, šiuo metu turintis reikšmingos įtakos banke, lieka Viktoras Vekselbergas.
2013 metų bankų krizė leido rusams, kai kuriems turėjusiems glaudžių ryšių su Kremliumi, įgyti „Kipro banko“ kontrolę, bent jau popieriuje, rašo autorius.
„Tai atsitiko, kai Kipro valdžia, kuriai beviltiškai reikėjo pinigų bankams palaikyti, konfiskavo milijardus dolerių „Kipro banko“ ir Laiki Bank, taip pat žinomo kaip „Kipro liaudies bankas“ depozituose. Daugiausia tai buvo rusų indėliai, ir jie kaip dalinę kompensaciją gavo „Kipro banko“ akcijų“, – paaiškino Higinsas.
Deja, sako didžiausios Kipro juridinės kompanijos steigėjas ir pirmininkas Andreas Neokleusas, niekas iš jų nenusimanė banko reikaluose, ir jie nesugebėjo susitarti, kokiais būdais išgelbėti nuo nusigyvenimo „Kipro banką“. Pasak jo, „Rosas tapo savotišku gelbėtoju“, nes turėjo daug patirties investuojant į probleminius aktyvus.
„Rosas tapo banko vicepirmininku 2014 metų lapkritį ir paliko tas pozicijas, kai buvo patvirtintas JAV prekybos ministru“, – rašoma leidinyje.
„Juodkalnija pateiks kaltinimus aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiui“, – praneša The Sunday Times žurnalistas Bojanas Pančevskis. Valdžia kaltina tą žmogų organizavus bandymą nuversti vyriausybę ir sužlugdyti Juodkalnijos įstojimą į NATO.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
„46-rių metų Rusijos KJP kapitonas Eduardas Šišmakovas, demaskuotas kaip GRU – karinės žvalgybos – agentas, kaltinamas tuo, kad vadovavo dimisijos karininkų ir sukarintų formuočių kovotojų iš Juodkalnijos ir kaimyninės Serbijos tinklui, susijusiam su bandymu surengti perversmą (Juodkalnijoje, – red. pas.) praėjusį spalį“, – tvirtina korespondentas.
Leidinio duomenimis, Juodkalnija paskelbė Šišmakovo ir „kito Rusijos agento“ Vladimiro Popovo tarptautinę paiešką.
„Atliekamas tyrimas dėl trečio Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbio, kuris, kaip manoma, dirbo FSB naudai, bet jo asmenybė neišsiaiškinta“, – praneša autorius.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
„Sužlugdžiusi numanomą sąmokslą, Serbijos valdžia suėmė Šišmakovą ir Popovą. Juos paleido po to, kai į tą šalį skubaus vizito atvyko Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas. Numanoma, kad tiedu žmonės grįžo į Maskvą kartu su juo. Nelabai tikėtina, kad Putino Rusija išduotų Šišmakovą ir jo draugą sąmokslininką, bet oficialių Maskvos sąsajų su perversmu įrodymai pastatys į nepatogią padėtį Kremlių, kuris neigia kišimosi į Juodkalnijos reikalus faktą“, – sakoma straipsnyje.
Informacijos šaltinis: laikraštis The Times ir inopressa.ru internetinis leidinys.
Jurijus Švecas. Štai kaip užsidarė spąstai, ir juose atsidūrė mažas pliktelėjęs žmogeliukas, siauruose KGB sluoksniuose savo laiku žinomas kaip Nuorūka (Okurok – rus.), o vėliau – kaip Blanki Kandis (Bliednaja Mol – rus.). Ir tai atsitiko po negrabiai sužlugdytos Putino operacijos, bandant įsikišti į prezidentinę kampaniją JAV. Prisižaidė.
Natalia Dvali.Argi dosjė tikslas – ne diskredituoti Trumpą, parodžius jo galimus ryšius su Rusijos valdžia? Kodėl jūs įsitikinęs, kad tai „spąstai“ Putinui?
Jurijus Švecas. Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prie kurio prisilietimas gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau JAV. Dabar Trumpui teks įrodinėti, kad jis ne Kremliaus agentas.
Atkreipkite dėmesį, Trumpas jau sutinka, kad Rusija kišosi į rinkimų procesą, tai yra sudavė smūgį vienam iš amerikietiškos sistemos principų. O Putino ordininkas Reksas Tilersonas, tvirtinant Senate jo kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą, Rusiją vadina adversary (priešininke – liet.). Priminsiu, šaltojo karo metais KGB laikė Ameriką main adversary, tai yra pagrindine priešininke. O dabar RF Tilersonui – priešininkė. O atsimenate, kokias viltis į jį dėjo Kremlius?! Obama jiems, debilams, nepatiko.
Dar griežčiau apie Putino valdomą Rusiją pasisakė naujasis CŽV vadovas ir gynybos ministras. Trumpiau sakant, vedantieji naujosios JAV administracijos atstovai, kurie vaidins lemiamą vaidmenį formuojant politiką RF atžvilgiu, suformulavo naują doktriną: Rusijos sutramdymas arba taika per jėgą.
Kongrese, o ir visame Amerikos isteblišmente, susiformavo dominuojanti dvipartinė dauguma, kuri tą doktriną aršiai palaiko. Ir toji dauguma aiškiai supranta: su Putinu vesti derybas visiškai beprasmiška, nes jis melagis, apsukrus tipas, kuris tik ir galvoja, kaip išsilaikyti valdžioje. Ir kaip dabar Trumpui atšaukti sankcijas Rusijai, ko taip beviltiškai tikisi Kremlius?
Operatyvinė byla Trumpui buvo užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvyko į Maskvą.
Natalia Dvali. Net jeigu išviešinta Trumpo dosjė – „fanera“, tai nereiškia, kad Maskvoje nėra tikros JAV prezidentą kompromituojančios medžiagos.
Jurijus Švecas. Žinoma, yra. Maskvoje turi būti Trumpo operatyvinė byla. Ir ji užvesta mažiausiai 1987 metais, kai jis pirmą kartą atvažiavo į Maskvą. Kaip tik tuo metu aš dirbau Vašingtono rezidentūroje ir užsiėmiau „apdorojimo objekto“ išvedimu į Maskvą, kur su juo padirbėjo, o paskui įtraukė į agentūrinį aparatą kaip ypač vertingą agentą, kurį planuojama įdiegti į Baltuosius rūmus. Tiesa, ne kaip prezidentą, o kuklesnėms pareigoms (šypsosi).
Natalia Dvali. Kas gali būti tikrajame Maskvos faile apie Trumpą?
Jurijus Švecas. Bet koks verbavimas remiasi trim pagrindiniais dalykais – kompromituojančia medžiaga, pinigais ir ideologija. Na, arba jų kombinacija. Trumpo atveju, kaip jūs suprantate, ideologija atkrenta. Lieka kompromituojanti medžiaga ir pinigai. Pradėkim nuo pirmojo. Pateiksiu keletą pavyzdžių, ką tuo metu darė KGB.
Į Maskvą oficialaus vizitu atvyksta vienos Vakarų valstybės, artimiausios JAV sąjungininkės, ministras pirmininkas. KGB įvykdo operaciją Olga arba paprasčiau sakant, įrašinėja vaizdajuostėje patalpas, kuriose apsistojo aukštas svečias. Taip nustatoma, kad premjero sutuoktinė turi ypatingą seksualinį apetitą ir kol jis veda derybas su sovietų aukšto rango asmenimis, jo žmona aktyviai užsiima seksu su apsaugininku. Kaip toliau naudojama informacija – nežinau, bet tai kompromituojančios medžiagos, kurios reikėjo KGB, pavyzdys.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Dar vienas pavyzdys. Į Maskvą atskrenda JAV senatorius, kuris turėjo didžiulės įtakos Amerikos ir sovietų santykiams. Jam pristatoma dieviškos išvaizdos vertėja. Senatorius neteko proto, ėmė reguliariai lankytis Maskvoje, kartojo gražuolei (suprantama, įrašinėjant KGB): girdi, dėl tavęs viską pasiruošęs padaryti, tu tik pasakyk. Apskritai, jis nuo jos (ir nuo KGB) nieko neslėpė.
Trečias pavyzdys. KGB gauna informacijos, kad į Maskvą atvyksta Amerikos orkestras ir vienas iš muzikantų – netradicinės seksualinės orientacijos žmogus. Tuo metu Vakaruose tai buvo rimta kompromituojanti medžiaga, kurios pagalba galima sužlugdyti karjerą. Kuris muzikantas yra gėjus – to kontora nežinojo. Tad pasiuntė į koncertą vieną agentą, irgi gėjų, su užduotim: išskaičiuoti reikalingą muzikantą. Agentas ne tik išskaičiavo, bet per koncerto pertrauką net susitarė su amerikiečiu dėl pasimatymo. Toliau, žinoma, viskas klostėsi pagal operaciją Olga.
Natalia Dvali. Trumpo toks audringas asmeninis gyvenimas, kad vargu ar Kremliaus galbūt turima jį kompromituojanti medžiaga sukeltų rimtą politinį skandalą JAV.
Jurijus Švecas. Žinoma. Verbavimas, pasinaudojant kompromituojančia medžiaga, apskritai laikomas pačiu nepatikimiausiu, ir darbas su tokiu agentu paprastai trunka neilgai. Atskleisiu paslaptį: sovietų žvalgyba praktiškai niekada nėra paskelbusi kompromituojančios medžiagos, kad nubaustų užsienietį, jeigu jis atsisakydavo bendradarbiauti arba nutraukdavo bendradarbiavimą. Ne iš humaniškumo. Paprasčiausiai kompromitacinės medžiagos „realizavimas“ už bausmę suduotų nepaprastai stiprų smūgį būsimos agentūros verbavimui. Jeigu žvalgybos tarnyba ryžtasi niekšybei, pradeda keršyti, su ja niekas nenorės dirbti.
Idealu, kad žvalgyboje darbas su agentu būtų grindžiamas džentelmeniškais principais. Tai yra, jeigu, teoriškai, Kremlius pradėtų šantažuoti Trumpą dėl „žemesnės socialinės atsakomybės“ merginų, jis gali drąsiai pasiųsti Maskvą į visas keturias puses. Bet net jeigu įsivaizduosime neįsivaizduojamus dalykus, kad Putinas nusprendė nubausti Trumpą ir paskelbti pikantiškus vaizdo įrašus (žinoma, jeigu tokių yra), Trumpui tai būtų kaip šratai drambliui.
Idiotiška Putino kišimosi į rinkimų kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos stebi kiekvieną Trumpo judesį.
Natalia Dvali. Trumpas oficialiai šešis kartus bankrutavo, iki šiol nepaviešino savo mokesčių deklaracijos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą išsakyti įtarimai, kad Kremlius galėjo finansais padėti Trumpo korporacijai.
Jurijus Švecas. Viename interviu žurnalistas sakė Trumpui: girdi, jau nustatyta, kad vienas iš jūsų verslo partnerių susijęs su rusų mafija. Į tai būsimasis JAV prezidentas atsakė: girdi, kai aš pasirašiau su juo kontraktą, aš apie tai nežinojau, o dabar reikia laikytis kontrakto. Ir pridūrė: „Jeigu jis iš rusų mafijos, kodėl FTB manęs neperspėjo?“ Štai ir visa kalba.
Jeigu RF specialiosios tarnybos investavo į Trumpą kažkiek pinigų, jos negalėjo to daryti tiesiogiai. Tokios tranzitinės akcijos turėjo būti atliekamos per tarpininkus, o tai atveria plačias perspektyvas neigimams: girdi, nežinojau, nemačiau, suklaidino, bjaurybės. Apskritai, jei aš jums kažkiek skolingas, tai aš jums atleidžiu.
Tiesa, yra vienas kabliukas – 19,5% Rosneft akcijų, kurios gana suktai buvo išvestos iš RF ir paskutinį kartą iškilo Singapūre. Taip, jos galėjo būti Trumpui kaip „morka“: nuimsi sankcijas – gausi akcijas. Bet visiškai idiotiška Putino kišimosi į rinkiminę kampaniją JAV operacija sudarė tokias sąlygas, kad dabar visos pasaulio specialiosios tarnybos seka kiekvieną Trumpo žingsnį ir tas akcijas.
Natalia Dvali. Ir kas bus toliau?
Jurijus Švecas. Toliau Trumpas turi įvykdyti, ką pažadėjęs. Dėl sienos su Meksika, 25 milijonų darbo vietų sukūrimo, Amerikos įmonių sugrąžinimo į JAV yra rimtų abejonių. Bet štai ką jis būtinai padarys.
Jis padidins skalūninės naftos ir dujų gamybą bei eksportą siekiant visiškos JAV energetinės nepriklausomybės. Tą projektą jis jau pradėjo. Suprantate, kokios įtakos tai turės pasaulinėms naftos ir dujų kainoms?
„Blogas“ Obama tik žadėjo sustiprinti priešraketinės gynybos sistemą Europoje. „Geras“ (Kremliui) Trumpas tą padarys.
„Blogas“ Obama mažino JAV ginkluotąsias pajėgas. „Geras“ Trumpas jas padidins. Tai – dėl laivyno, aviacijos, branduolinės triados. Ir reikia neužmiršti, kad jau dabar JAV karinis biudžetas apie 10 kartų didesnis už Rusijos, o JAV paprasta ginkluotė per visą kartą pranašesnė už RF, jeigu ne daugiau.
Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje KGB užsienio žvalgyboje nenaudojamos dulkėjo apie 80% technikos naujovių pavyzdžių, kuriuos pavyko pavogti Vakaruose sovietų karinės pramonės kompleksui. Jau tada SSSR pramonė buvo atsilikusi nuo Amerikos tiek, kad tų naujovių paprasčiausiai negalėjo panaudoti. O Putino Rusija atsiliko dar labiau. Visą garą paleido į propagandą.
Štai tie trys punktai – tai Putino Rusijos mirtis. Išrinkus Trumpą iš Kremliaus be paliovos sklinda užkeikimai: reikia sėsti ir tartis. Tartis dėl ko? Ko Rusijai reikia iš JAV – man aišku: panaikinti sankcijas, daug pinigų investicijoms, naujausių technologijų. Bet ką Maskva gali mainais pasiūlyti Vašingtonui?
Natalia Dvali.Pavyzdžiui, būti sąjungininke kovoje su Kinija.
Jurijus Švecas.Užmirškite. Trumpas menkai susigaudo užsienio politikoje. Jis dar išsako egzotiškų idėjų, bet jam netrukus paaiškins, kad reali konfrontacija su Kinija – kliedesiai. Trumpas dar nežino, pavyzdžiui, kad Kinija turi priešlaivinių raketų, kurios gali sukelti labai rimtą pavojų JAV lėktuvnešių grupėms. Be to, Kinijoje, kitaip nei Rusijoje, Trumpas realiai turėjo didelį verslą. O ir RF nekonfrontuos su Kinija, net dėl Trumpo.
Natalia Dvali. Kremlius gali pasiūlyti Vašingtonui gyvos jėgos kovoje su Islamo valstybės smogikais Sirijoje, tuo labiau, kad Vakarai nesirengia ten vykdyti antžeminės operacijos.
Jurijus Švecas. Tai daug realiau. Kremlius gali pasiūlyti Trumpui „patrankų mėsos“. O kaip priedą Putinas „geriausių pasaulyje prostitučių“ iš Rusijos draugijoje gali surengti ant Baltųjų rūmų pievelės „aukso lietų“ Trumpui. Tai, ko gero, ir visos realios Kremliaus galimybės. Bet ar tai verta to, ko Rusijos Federacijai reikia iš JAV?
Rusija ties ekonominio kracho riba ir išgyvena tirpstančių valiutos rezervų sąskaita. Prošvaistės nėra, tik šmėkliška viltis, kad įvyks stebuklas. Likimas padovanojo Putinui 15 stebuklingų metų – neregėtų naftos ir dujų kainų. Jas pravalgė, išleido dvarams, jachtoms, elitiniam nekilnojamajam turtui ir iškaišiojo po ofšorus. Daugiau stebuklų nebus.
JAV žvalgybos ataskaitoje rašoma, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi Donaldą Trampą (Donald Trump) kompromituojančios medžiagos. Ataskaitoje taip skelbiama, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi išsamių žinių ir apie D.Trampo finansinę veiklą.
CNN televizijos, paskelbusios, kad Rusija gali turėti Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, emblema.
Apie tai pranešta ir kadenciją baigiančiam JAV prezidentui Barakui Obamai, ir naująjam Amerikos prezidentui Donaldui Trampui.
Tokią sensacingą žinią paskelbė televizija CNN, kuri remiasi keliais oficialiais JAV pareigūnais, susipažinusiais su visa, įskaitant ir slaptąją, JAV žvalgybos ataskaita (apie Rusijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą JAV prezidento rinkimų metu ir apie asmeninę Rusijos prezidento Vladimiro Putino atsakomybę dėl FSB, GRU kišimosi į Amerikos vadovo rinkimus). D.Trampą kompromituojanti medžiaga užfiksuota dviejuose puslapiuose, pridėtuose prie slaptosios dalies.
CNN taip pat skelbia, jog ši žinia gauta iš buvusio Didžiosios Britanijos slaptųjųjų tarnybų agento, kurį JAV žvalgybininkai laiko „patikimu šaltiniu“. Šiuos duomenis slaptasis britų agentas gavo iš rusiškųjų šaltinių.
Remiantis CNN pranešimais, Federalinis Tyrimų Biuras (FTB) šiuo metu tikrina D.Trampui nepalankią versiją. CNN kalbinti analitikai tvirtina, kad sprendimas šias žinias įtraukti į ataskaita buvo priimtas siekiant parodyti, jog Rusija turėjo potencialiai pavojingos informacijos apie abu kandidatus į JAV prezidento postą. Tačiau Kremlius paskelbė tik tas žinias, kurios žalos atnešė demokratų kandidatei Hilary Klinton.
Priminsime, kad sausio 5-ąją Amerikos žvalgyba paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma: „Rusija kelia milžinišką kibenetinį pavojų visoms svariausioms JAV struktūroms, įskaitant JAV vyriausybę, karines, žvalgybines, diplomatines ir ekonomines žinybas“. JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pareiškė, kad Rusijos slaptųjų tarnybų pastangos kištis į JAV preizidento rinkimų kampaniją neapsiribojo vien programišių (hakerių) atakomis. Programišių atakas lydėjo ir propagandiniai, dezinformaciniai, sąmoningi akivaizdžiai melagingų žinių skelbimo triukai.
Svarbu ir tai, kad ataskaitoje apžvelgiami ne tik 2016-ieji metai. Ataskaitoje analizuojama Rusijos slaptųjų tarnybų ardomoji veikla, apimanti beveik dešimties metų laikotarpį.
Sausio 6-ąją ataskaita buvo pateikta naująjam JAV prezidentui D.Trampui.
Rusijos politinė viršūnėlė atkemša šampano butelius, skendėdama euforijoje dėl Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Kremlius dar nesuprato, kokių problemų jam pateiks naujasis Amerikos lyderis.
Bet tam Trampas turi suprasti svarbiausią dalyką: kuo labiau bijo Rusijos vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. O kad suprastų RF prezidento Vladimiro Putino psichologiją, JAV tereikia perskaityti tris pagrindines rusų literatūros knygas: dvi pasakas ir vieną apysaką, – rašo analitiniame straipsnyje leidinyje Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis iš KGB instituto Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir tapęs ten verslo žvalgybos analitiku.
Jurijus Švecas, verslo žvalgybos analitikas iš JAV
Sumaištis Maskvoje dėl Donaldo Trampo išrinkimo JAV prezidentu kelia rimtų klausimų. Valstybės Dūma plojo. Vladimiras Žirinivskis visos šalies televizijos auditorijos akivaizdoje kėlė taurę šampano. Kremliaus propagandistai springo iš džiaugsmo.
Džiūgavimų Maskvoje mastai žadino mintį, kad tai ne šiaip džiaugsmas dėl jums malonaus žmogaus pergalės. Taip springstant pažymimas didžiausias užsienio politikos laimėjimas, kaip mums iš Maskvos skelbiama beveik atviru tekstu, kad tai Vladimiras Putinas padarė Donaldą Trampą JAV prezidentu.
Vienas iš didžiausių besmegenių deputatų taip tiesiai ir pranešė socialiniuose tinkluose: „Amerika mūsų! Ir įsidėmėkite, kad kaip ir Krymas ji buvo paimta be jokio kraujo! Štai veiksmingos užsienio politikos galia!“
Taigi, pasirodo, Trampas už išrinkimą turi būti dėkingas Putinui ir dabar turi mokėti skolą. Tarkime, kad tai tiesa. Bet kam apie tokį didžiulį laimėjimą taip garsiai ir atvirai šūkalioti? Apie jį reikia tylėti bent jau šimtą metų. O čia atviras džiūgavimas, tarsi būtų pasaulio futbolo čempionatą laimėję. Ir suprantama, kad tokiu svarbiu klausimu niekas nebūtų drįsęs net užsiminti, jeigu tam nebūtų sankcijų davęs Kremlius.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Toliau – dar daugiau. Kremlius nutekino informaciją, kad tarp jo emisarų ir Trampo atstovų anksčiau būta konfidencialių kontaktų. Žodžiu, faktiškai patvirtino tai, kuo Trampas buvo kaltinamas rinkiminės kampanijos metu ir nuo ko jis visaip atsižegnodavo. Ir vėlgi, jeigu tokių kontaktų būta ir jei jie buvo sėkmingi, tai kam atskleisti savą žmogų, prastumtą – nesuvokiama! – į pačius Baltuosius rūmus?
Trampo atstovai čia pat pranešė, kad jokių kontaktų nebuvo, bet Kremlius vis nerimo. Į JAV metėsi Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas ir prapliupo visa serija svarbių pranešimų apie Amerikos ir Rusijos santykius, kurių prasmę galima trumpai išsakyti banaliai: „draugaukime“.
O atsakymas – tyla. Ir Trampas skambina į Londoną ministrei pirmininkei Teresai Mei, o ne į Maskvą Putinui, ir kviečia ją, o ne Putiną, dar iki inauguracijos atvykti į Vašingtoną svarbioms konsultacijoms.
Maža to, po rinkimų Trampas praktiškai nemini Putino ir Rusijos, o per debatus jis pasisakė ta tema tik atsakydamas į Hilari Klinton kaltinimus, kur simpatijos Putinui ir „Grab her by the pussy” buvo vienoje gretoje, kaip vienos kategorijos ir visiškai nepadorūs reiškiniai.
Iš principo, Kremlius siunčia emisarus į Vašingtoną prieš svarbius įvykius. Antai, prieš tai, kai Borisas Jelcinas paskelbė Putiną savo įpėdiniu, į Vašingtoną nuvyko „pasiuntinys“ iš Maskvos. Jis surengė visą seriją konfidencialių susitikimų su JAV administracijos, kongreso, verslo ir intelektualinio elito atstovų, ir pranešė apie artėjančius įvykius bei paaiškino, ko iš jo laukti. Ir jokio nutekėjimo žiniasklaidai! Viskas buvo griežtai konfidencialu.
Peskovas traukia Putino arijas apie meilę ir draugystę Trampui per žiniasklaidą. Bet asmeniškai susitikti su Putinu nepanoro nei pats Trampas, nei žemiausias jo aplinkos klerkas. Beveik kaip žinomoje patarlėje: jei pro duris išveja, tai pro langą lenda.
Kremlius aiškiai blaškosi aplink „klientą“, bet „klientas“ neskuba reaguoti. Kažkas panašaus buvo po 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai Putinas pirmas iš užsienio lyderių paskubėjo pareikšti užuojautą Džordžui Bušui ir pasiūlė bendradarbiauti. Bušas pratylėjo ir Putinas iš nuoskaudos prikando lūpą. Panašių įvykių po Trumpo išrinkimo, kol kas dar tik preliminarių, bet daugėja, ir jie rodo, kad istorija gali pasikartoti.
Valdininkai aiškiai įtikino Putiną, kad Rusijos propagandos ir specialiųjų tarnybų pastangos suvaidino kritiškai svarbų vaidmenį Trampo pergalėje, ir jis (Putinas) visiškai nesupranta, kad viskas įvyko tiksliai priešingai ir kad įžūli Rusijos parama pridarė problemų ir Trampui, ir dar labiau Kremliui.
Dar praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, kai sovietų diplomatijos ir žvalgybos tarnybų profesionalumas buvo nepalyginamai aukštesnis už dabartinį, Kremliuje buvo gyva aksioma, kad kitas JAV prezidentas demokratas bus didesnis „antisovietas“, negu prezidentas respublikonas. Tai buvo aiškinama tuo, kad demokratų kandidatas a priori buvo įtariamas simpatizuojąs Maskvai, todėl išrinktas jis turės įrodinėti priešingai ir bus griežtesnis SSSR atžvilgiu, negu prezidentas respublikonas, jei būtų jo vietoje.
Dabar – ačiū Putinui už tai! – įtarimų dėl specifinių ryšių su Kremliumi dėmė sutepė Trampą, ir jam teks savo politika įrodinėti, kad to nėra. Kaip tik įrodinėti, nes Amerikos valdančiuosiuose sluoksniuose susiformavo konsensusas, kad Putinas – tai nesisteminis pasaulinis marginalas, su kuriuo bičiuliautis taip pat nepadoru, kaip vaikščioti neplauta galva ir pleiskanotam.
Titaniškomis Kremliaus propagandos ir Rusijos specialiųjų jėgų pastangomis Trampas įsižiūrėjo į Putiną ir dabar jam teks apsivalyti. Su šia problema anksčiau ar vėliau susidurs kiekvienas Vakarų lyderis, kuris dar naiviai galvoja, kad su Putinu galima dėl ko nors susitarti.
Prezidento Bilo Klintono laikais aš paklausiau vieno kongresmeno, kodėl tokia nesupratinga administracijos politika Rusijos valdančio Jelcino atžvilgiu. Tada JAV duodavo Maskvai milijardus, kurie įsisukdavo ir ugdydavo korupciją, o ne reformas ir demokratiją. Kongresmenas atsakė: „Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente dirba kadriniai valdininkai ir politikai. „They have no guts“ („Jie neturi kiaušinių“). Štai, jeigu ten dirbtų buvę verslininkai, išėję iš žiaurios konkurencinės kovos pasaulio, tada JAV užsienio politika būtų visiškai kitokia“.
Na štai – taip ir nutiko! JAV prezidentu tapo kaip tik toks žmogus. Pažiūrėsim, prie ko tai prives. Bet pradžiai jam prireiks adekvačios informacijos apie Rusiją. Kiek aš pastebėjau, norėtųsi, kad situacija šioje sferoje būtų geresnė.
2014 metų vasario 24 dieną, vakare Vašingtono laiku, žiūrinėdamas internete Krymo socialinius tinklus, aptikau pranešimą, kad nežinomi asmenys praėjo pulti Krymo parlamentą. Surasti tiesioginę transliacija buvo nesunku ir po kelių minučių per vaizdo kamerą ant parlamento rūmų aš savo akimis pamačiau, kaip tai vyksta. Dirbo aiškiai grupė Rusijos specialiosios paskirties karių – tiksliai, raštingai, darniai. Internete jau šurmuliavo pranešimai iš įvykio vietos.
Iškart įjungęs CNN aš nustebau išgirdęs, kad, remiantis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdybos (angl. Defense Intelligence Agency – DIA) analitiku, nėra jokio pagrindo manyti, jog „rašenz“ ketina pradėti kokią nors karinę operaciją Kryme, nes – dėmesio! – jie nepritraukė arčiau veiksmų zonos lauko ligoninių. DIA organizacija – karinė, ir atskiri analitikai kažin ar ryžtųsi dalytis savo nuomone su CNN be vadovybės sankcijos. Kitaip sakant, tai buvo visos DIA nuomonė apie situaciją Kryme.
Pamenu, aš įpykęs nusikeikiau. Mačiau – tai buvo gana paplitusi žvalgybos tarnybose šiurkščiausia klaida, kai analitikas nesupranta pačios tiriamojo objekto prigimties ir stengiasi įminti jo veiksmus, vadovaudamasis vaizduote, kaip analogišku atveju pasielgtų jis pats. Žodžiu, analitikas sumetė, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtų Amerikos kariškiai, ir nusprendė, kad taip turi elgtis ir rusai. Big mistake!
Kadaise Vinstono Čerčilio memuaruose apie Antrąjį pasaulinį karą mane apstulbino vienas epizodas. 1942 metais anglai ir amerikiečiai planavo stambią desantinę operaciją Afrikos šiaurėje, savotišką būsimojo antrojo fronto atidarymo treniruotę. Buvo numatyta desantą išlaipinti keliais etapais, pirmiausia išmetant pagrindinį. Tad štai, pirmiausia buvo numatyta išmesti su parašiutais… dantų gydymo kėdes. O kaip gi kitaip? Juk toliau išsilaipinant kareiviai gali susižeisti dantis ir jiems prireiks dantų gydymo kėdžių. Taip mąstė amerikiečių ir britų generolai.
Maždaug tuo pat metu generolas Žukovas kovinius uždavinius sprendė kitaip. Jeigu jam prieš akis buvo užminuotas laukas, už kurio įsitaisęs priešas, jis siuntė į ataką kareivius, o kai šie „išminuodavo“ lauką savais kūnais, įkandin važiuodavo tankai. Vakarų analitikams tokie dalykai ir į galvą neateitų, bet Žukovui viskas buvo aišku kaip dieną: tankai kainuoja brangiai, jų mažai, o kareivių bobos dar prigimdys.
Nuo to laiko ir „rašenz“, ir Vakarų analitikų mentalitetas mažai tepasikeitė. Štai ir dabar DIA analitikas įsitikinęs, kad prieš karinę operaciją rusai turi netoliese įkurti lauko ligoninę. Ir jam sunku įsivaizduoti, kad rusų generolai mąsto kitaip: kam jiems iš anksto įkurdinti ligoninę, jei jie turi mobiliųjų krematoriumų? Atvarys juos po mūšio ir išspręs visus klausimus.
Štai taip dėl ligoninių pražiopsojo Rusijos agresijos Kryme pradžią.
Po to apie savaitę CNN kanale reguliariai pasirodydavo Pentagono dimisijos generolų kalbančios galvos, jie aiškino, kad Rusija užpuolė Krymą, kadangi jis jai labai reikalingas, nes ten yra Sevastopolis, vienintelis šilto vandens uostas pietuose. Ir visą savaitę niekas jiems taip ir nepaaiškino, kad Sevastopolis – tai ne prekybos uostas, o KJP bazė, kad ten ir taip yra Juodosios jūros laivynas, o šilto vandens uostą Juodojoje jūroje RF jau turi, ir jis vadinasi Novorosijskas.
Tai tik atskiri eskizai, bet jie gana tiksliai atspindi lygį, kaip Vašingtono vyriausybinės struktūros supranta Rusiją. Pasibaigus šaltajam karui, Rusiją nuspręsta užmiršti. Tas procesas prasidėjo prie prezidento Klintono, kuris savaičių savaites nepriėmė CŽV direktoriaus Džeimso Vulsio su pranešimu. Tai stūmė žvalgybos tarnybas į demoralizaciją, orientacijos ir kvalifikuotų kadrų praradimą.
Galų gale, CŽV rezidentūros užsienyje praktiškai liovėsi užsiiminėti agentūriniu darbu ir virto savotiškais apsikeitimo informacija su vietinėmis specialiosiomis tarnybomis centrais, žodžiu, gaudavo tai, ką jiems geranoriškai duodavo. Ta siaubinga situacija peraugo į didelį skandalą dėl masinio naikinimo ginklų, kuriuos amerikiečiai neva tai rado Irake, tuo pagrindu nuvertė Sadamą Huseiną, bet ginklų realių pėdsakų taip ir nerado.
Visas pasaulis atkakliai bando suvokti, kas yra naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Kol kas – nieko džiuginančio, raminančio.
Dauguma istorikų, politikos, saugumo ekspertų pripažįsta, kad nežino, ko verta tikėtis iš aukščiausią JAV postą užėmusio verslininko. Pasaulio sostinėse tvyro didelė nežinia ir neapibrėžtumas. Niekas nedrįsta kategoriškai tvirtinti, kaip būtent elgsis prisiekęs D.Trampas – laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų, ar juos pamirš?
Be kita ko, kai kurie rinkimų dienomis duoti pažadai per daug prieštaringi, kad būtų galima suvokti pagrindines D.Trampo vidaus ir užsienio politikos kryptis.
Net ir Rusija džiaugiasi D.Trampo atėjimu į valdžią santūriai, tarsi baimintųsi, jog „taip gerai, kaip nutiko, negali būti“. Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas greičiausiai suvokia: „Kas greitai susidraugauja, tas greitai ir susipyksta“.
Taigi apie kokias D.Trampo nuodėmes kalba pasaulio politikai, ekspertai, analitikai?
EK prezidentas Žanas Klodas Junkeris: „Teks mokytis dvejis metus“
Pradėkime nuo Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio žodžių, ištartų Liuksemburgo konferencijoje susitikus su studentais. EK prezidentas Žanas Klodas – Junkeris pareiškė, kad naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui teks ilgai mokytis, kad suprastų, kas yra Europa ir kaip ji dirba.
Žinoma, naudojantis proga, verta pajuokauti: o ar pats Junkeris supranta, kas yra Europa, kaip ji veikia ir kur ji eina? Tačiau šiuo atveju mums svarbiausia tai, kad vienas iš Europai vadovaujančių pirmųjų asmenų viešai ir oficialiai pabrėžė: „Esama pavojaus, kad D.Trampo išrinkimas Amerikos prezidentu pakenks iki šiol egzistavusiems stabiliems JAV – Europos santykiams“.
Taigi ir šis Europos Sąjungos funkcionierius baiminasi, kad D.Trampo vadovavimas gali atešti „bjaurių pasekmių“ saugumo politikai. Iškalbinga ir ši Junkerio citata: „D.Trampui teks sugaišti dvejis metus, kad pažintų šiandieninį pasaulį tokį, koks jis iš tiesų egzistuoja“.
Dveji metai – ilgoka laiko atkarpa. Būtų buvę žymiai geriau: „pirma išmoksti, sužinai, suvoki, ir tik po to eini prezidentauti“.
Jurijus Felštinskis: „Ukraina neturi nė vienos priežasties džiūgauti“
Rusijos – Amerikos santykių žinovas, istorikas Jurijus Felštinskis, gyvenantis Amerikoje, pareiškė, kad Ukraina po D.Trampo išrinkimo Amerikos prezidentu turėtų įdėmiai suklusti. Optimizmui nėra nė kruopelytės pagrindo. Nerimui – daug pagrindo.
Istorikas, JAV – Rusijos santykių ekspertas Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Priešrinkiminio turo metu D.Trampo pareiškimai – keisti, dviprasmiški. Tos mintys, kuriomis D.Trampas dalinosi, jam buvo nenaudingi kaip kandidatui. Felštinskio manymu, dėl tų pareiškimų jis prarado rinkėjų balsų. Jis negalėjo tikėtis pritraukti gerbėjų, nes tvirtino norįs susilpninti JAV įtaką ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis taip pat teigė sieksiąs sumažinti JAV skiriamas lėšas NATO aljansui.
Atvirai kalbant, D.Trampas propagavo užsisklendimo, užsidarymo politiką. Jis beveik atvirai ragino Rusijai leist pasiimti Ukrainą. Jis atvirai gyrė V.Putino vidaus politiką. Tad D.Trampo priešrinkiminiai lozungai negalėjo negluminti.
Pasak Felštinskio, D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai.
Ir vis dėlto tie pareiškimai buvo ištarti rinkiminių batalijų metu. Ir niekas pasaulyje kol kas nežino, ar D.Trampas taip įstikinęs nuoširdžiai, ar tik gudravo?
Didžiausia šiandieninė problema – mes nieko nežinome apie naująjį JAV vadovą. O tai, ką žinome, nekelia optimizmo. Pirmą kartą JAV prezidentu tapo ne politikas, o verslininkas. Beje, prisimenant net šešetą D.Trampo bankrotų, jis nebuvo sėkmingas verslininkas. Greičiau prastas, nei sėkmingas verslininkas.
Kita tema: D.Trampas yra respublikonų kandidatas, o respublikonai šiuo metu turi daugumą tiek Senate, tiek Kongrese. Tad formaliai D.Trampo rankos atrištos. Ir jei jis išties norės nekišti pinigų užsienio konfliktų sureguliavimui, NATO ir Ukrainai, jis tai galės padaryti.
Bet mes puikiai žinome, tvirtina Felštinskis, kas ištikdavo Europą, kai tik oficialusis Vašingtonas nusisukdavo nuo Europos reikalų. Ogi Europoje kildavo pasauliniai karai. Europa niekad nebuvo saugi ir stabili be Amerikos globos ir niekad nebus ramybės oaze, jei Amerikai nebebus įdomus jos likimas. Jei Amerika trauksis iš Europos, Rusija būtinai išnaudos galimybę puldinėti kaimynines šalis.
Taigi Rytų Europa – dideliame pavojuje. Jei D.Trampas laikysis pažadų, duotų rinkiminės kampanijos metu, Rytų Europa atsidurs Rusijos gniaužtuose.
Šį komentarą istorikas Jurijus Felštinskis davė Ukrainos leidiniui Gordonua.com.
Jurijus Švecas: „D.Trampą išrinko Amerikos provicija“
Jurijus Švecas, buvęs KGB darbuotojas, prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs finansų analitiku, perspėja, kad D.Trampas būtinai domėsis, kur dingsta Ukrainai skiriami pinigai. Ir vos tik suvoks, kad amerikiečių doleriai nusėda korumpuotų Ukrainos pareigūnų ir valdininkų kišenėse, tikriausiai šį „finansavimo šaltinį uždarys“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.
Finansų analitikas J.Švecas prisipažįsta nusivylęs JAV rinkimų rezultatais. Garsiausi analitikai ir prognozuotojai, analitikai ir ekspertai nesusigaudė, neatspėjo, nesuvokė, kad šį kartą JAV prezidento rinkimų rezultatus nulems ne dideli pinigai ir korporacijos, o JAV provincijoje gyvenanti vadinamoji prastuomenė. Žinomiausi pasaulio ekspertai nė neįtarė, kad šį kartą vargingai mažuosiuose miesteliuose gyvenantys amerikiečiai bus tokie aktyvūs.
JAV provincija rinkosi ne taip, kaip rinkosi didieji JAV miestai. Sunkiai besiverčiantiems provincijos amerikiečiams patauklesnis pasirodė D.Trampas. Jiems nusispjauti, kad pirmą sykį JAV istorijoje prezidentu tapo žmogus, netarnavęs JAV kariuomenėje.
Beje, kvailysčių vidaus politikoje D.Trampui krėsti niekas neleis, Šveco įsitikinimu. Bet užsienio politikoje jo rankos labiau atviros.
Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad D.Trampas – labai ambicingas. V.Putinui jis neleis su savimi elgtis taip, ką leido V.Putinui išdarinėti Barakas Obama. D.Trampas baisiai supyks, jei V.Putinas jį apgaus arba jį bandys parodyti kaip silpną prezidentą, kuriam duotų pažadų nebūtina laikytis.
Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas.
„Kodėl D.Trampas gali būti Kremliaus marionete?“
Focus žurnale yra paskelbta Boriso Raitšusterio publikacija „Kodėl Putinas džiaugiasi Trampo pergale, bet gali greitai su juo susipykti“.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Ši publikacija sudomino todėl, kad ten rašoma apie neva egzistuojančius D.Trampą kompromituojančius vaizdo įrašus. Omenyje turimos štai kokios aplinkybės: kai D.Trampas viešėjo Maskvoje, jis galbūt buvo įviliotas į seks – orgijas, tas vakarėlis buvo slapta nufilmuotas, ir dabar Kremlius galįs D.Trampą šantažuoti. Suprask: elgsiesi ne taip, kaip mes norime, videofilmas išvys dienos šviesą, ir tavo politinei karjerai – galas.
KGB tokius metodus anksčiau tikrai naudojo prieš užsienio politikus. Nėra jokių abejonių, kad tokius metodus naudoja ir dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos. Bet ar į tokias Rusijos slaptųjų tarnybų pinkles pakliuvo D.Trampas, – niekas nežino.
Torstenas Beneris: „D.Trampo išrinkimas byloja, kad žmonėms nusibodo liberalioji demokratija“
Verta dėmesio ir Hanso Monatos (Tagesspiegel) publikacija, kurioje svarstoma, kodėl D.Trampas laimėjo prezidento rinkimus. Ten cituojamas Berlyno analitininio centro Global Public Policy Institute direktorius Torstenas Beneris, kuris mano, esą D.Trampo išrinkimas byloja, kad visuomenė pavargo nuo liberaliosios demokratijos. D.Trampo išrinkimas – tai ženklas, kad liberaliosios demokratijos principų žmonės daugiau nebelaiko didele vertybe.
Ten esama ir pastabos, kad D.Trampas neleis V.Putinui demonstruoti, esą JAV turi silpną prezidentą, kuriam galima ir meluoti, ir nesilaikyti jam duoto žodžio, ir leist kištis į amerikietiškus reikalus.
Ši aplinkybė – lyg ir viltinga. Bet ekspertas iš Berlyno perspėja, kad D.Trampas gali būti per daug kietas – per toli nueiti įrodinėdamas Kremliui, kad nėra silpnas.
Post scriptum
Žodžiu, D.Trampas gali būti blogas dėl to, kad atsisakys ginti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos, sutiks su Kremliaus noru pasaulį pasidalinti į įtakos zonas bei nuspręs trauktis iš Europos palikdamas atrištas rankas Rusijos diktatoriui.
Donaldas ir Melanija Trampai.
D.Trampas turi ir dar vieną silpnąją vietą. Tai jo žmona Melanija Tramp, daug jaunesnė už savo vyrą. Ji gimė ne JAV. Atvykusi į Ameriką ji kurį laiką dirbo nelegaliai. Dirbo, beje, grožio modeliu. O tai reiškia, kad jai teko fotografuotis vyrams skirtiems žurnalams apsinuoginusiai.
Be to, šių metų vasarą ji, viešai kalbėdama Respublikonų partijos suvažiavime, nuplagijavo daug Mišelės Obamos teiginių ir minčių, tarsi tai būtų jos mintys, jos žodžiai. Taigi išdrįso JAV prezidento Barako Obamos žmonos žodžius pateikti kaip savo. Jai dėl to nebuvo gėda, ji net neatsiprašė.
Vietoj epilogo
Ar galima D.Trampą teisiškai pašalinti iš JAV prezidento posto? D.Trampui šiuo metu iškelti 75 teisiniai ieškiniai dėl verslo reikalų. Kai kuriuose teismo posėdžiuose jis privalės duoti parodymus dar iki prezidento inauguracijos iškilmių. O per visą savo kaip verslininko karjerą D.Trampui buvo išelti 4 tūkst. teisiminių ieškinių – dėl sukčiavimo, apgaulės, finansinių įsipareigojimų nevykdymo…
Italija perdavė Maskvai rusą Sergejų Pozdniakovą, kuris įtariamas šnipinėjęs Rusijos labui, pirkdamas slaptus duomenis iš portugalų agento.
Bendraujantį su portugalų agentu viename iš Romos barų rusą – agentą Italijos kontržvalgyba ir sučiupo, tuo pačiu įgydama ir „tiesioginius įkalčius“.
Taip rašo Tomas Kingtonas ir Debora Heins, „The Times korespondentai.
Šaltiniai Europos slaptosiose tarnybose tvirtina, jog Sergejaus Pozdniakovo sulaikymas Kremliui – labai nemalonus įvykis. Dėl jo Maskva turėtų raudonuoti iš gėdos bei drebėti nuo įsūčio. Mat šis įtariamasis sulaikytas per patį Vakarų ir Rusijos konfrontacijos įkarštį, kada Rusija visais būdais stengiasi pasirodyti geresnė, nei esanti iš tiesų. Italams ir portugalams tai buvo sėkminga kontržvalgybų operacija.
Italijos karabinieriai. Skubama į įvykio vietą.
Remiantis teismo dokumentais, įtariamasis rusas jau sykį pirko NATO paslaptis iš to paties agento.
Esama įtarimų, jog S.Pozdniakovas – aukšto rango Rusijos žvalgybininkas iš SVR (Služba vnešnej razvedki). Manoma, kad jis į Italiją atvyko neturėdamas diplomatinės neliečiamybės statuso, ir tai buvo jo klaida.
Pinigų perdavimas tarnautojui už slaptos informacijos gavimą – neteisėtas elgesys. Dažniausiai už tokį nusikaltimą slaptosios informacijos medžiotojas išsiunčiamas iš šalies kaip nepageidaujamas asmuo. Išsinešdinti iš šalies, kurios teritorijoje neteisėtais būdais rinkti slaptieji duomenys, sulaikytasis privalo per 48 valandas.
Šį kartą buvo kitaip. Įtariamąjam rusui už grotų teko praleisti net aštuonetą savaičių, kol buvo grąžintas Rusijai. Kokios sulaikytojo pareigos, iki šiol nepranešama. Galbūt nežinoma, o galbūt nenorima pranešti. Rusija tvirtina, esą S.Pozdniakovas – diplomatas.
Remiantis portugalų ir italų kontržvalgybininkų surikta medžiagoje, 47 metų amžiaus S.Pozdniakovas sulaikytas tuo metu, kai ketino portugalų kontržvalgybos karininkui Frederiko Karvaljau Žilui perduoti 10 tūkst. eurų ir butelį viskio mainais už laikmeną, kurioje įrašyta konfidenciali informacija apie NATO aljansą. Laikmena su Vakarų aljanso paslaptimis perduota viename iš Romos barų.
Šių metų vasarą Italijos teisėsauga sutiko paleisti įtariamąjį pasinaudojusi teisiniais formalumais. Rusijos ambasados Italijoje pareigūnas ir Portugalijos užsienio reikalų ministerijos atstovai atsisakė duoti komentarus, kodėl S.Pozdniakovas taip lengvai perduotas Rusijai.
Italijos policija areštavo „kurmį“ iš Portugalijos slaptųjų struktūrų. Pasirodo, Portugalijos žvalgybininkas talkino Rusijos užsienio žvalgybai.
La Stampa leidinyje pasirodžiusi publikacija apie su Rusijos žvalgyba bendradarbiavusio asmens demaskavimą – tai tarsi dar vienas patvirtinimas, dar vienas neginčijamas įrodymas, kad Rusijos šnipų esama visur. Rusija nė kiek nesikeičia: jos agentai ir vėl aktyvūs.
Anos Zafesovos aprašytoji istorija – tarsi iš šnipų vadovėlio, kur pasakojama, kaip veikia „kurmiai“, kaip jie atpažįstami ir kaip neutralizuojami. Šį kartą Rusijos žvalgybai parsidavęs „kurmis“ slaptąją informaciją bandė perduoti savo kuratoriui viename iš Romos barų. Tą šeštadienį abu ir buvo sulaikyti Italijos policijos pareigūnų.
„Kurmis“ – Frederiko Karvalju iš Portugalijos slaptųjų tarnybų. Konkrečiau tariant – Portugalijos Informacijos ir saugumo tarnybos analitikas. Manoma, kad šis portugalas talkino Rusijos užsienio žvalgybai mažiausiai dvejis metus. Į Italijos sostinę jis atsivežė konfidencialių dokumentų, susijusių su NATO ir Europos Sąjungos paslaptimis.
Maskvos kuratorius iš Rusijos užsienio žvalgybos (SVR – Služba vnešnej razvedki) paskyrė susitikimą portugalui Romoje, vienoje iš šio miesto kavinių. Italijos policija sulaikymo operacijai buvo puikiai pasiruošusi. Įtariamasis „kurmis“ sulaikytas perduodant laikmenas su slaptąja informacija. Taigi įkalčiai – nepaneigiami.
Šaltiniai iš Lisabonos teigia, kad pasiruošimas sulaikymo operacijai užtruko dvejis mėnesius. Preliminariai žinoma, kodėl portugalas Karvalju sutiko bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba. Jis jautėsi įskaudintas saviškių. Karvalju kadaise vadovavo vienam iš Portugalijos nacionalinės žvalgybos departamentų. Vadinasi, užėmė aukštą postą ir buvo traktuojamas kaip perspektyvus darbuotojas, galėjęs ir toliau sėkmingai kilti karjeros laiptais. Tačiau atlikus tarnybinį patikrinimą paaiškėjo, jog vyras turėjo įtartinų seksualinių ryšių su merginomis iš Rytų Europos, įskaitant ir Rusijos prostitutes.
Po sulaikymo operacijos portugalo namuose atlikta krata. Kratos metu aptikta slaptų dokumentų ir grynųjų pinigų. Manoma, kad už kiekvieną slaptą dokumentą, perduotą SVR agentui, portugalas uždirbdavo po 10 tūkst. eurų.
Ši istorija – tipiška Šaltojo karo laikams. Šnipai tuomet dažnai žlugdavo per moteris. Keista tik tai, kad dokumentus iš portugalo paėmęs SVR darbuotojas neturėjo diplomatinės priedangos. Beje, SVR darbuotojas sučiuptas kartu su savo bendrininku ir šiuo metu laukia ekstradicijos į Portugaliją.
Oficialioji Maskva kol kas nekomentuoja viešų pranešimų apie žvalgybinio pobūdžio incidentą.
