Rusijos agresija

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotrauka

Lietuvoje ne itin noriai prisimenami NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo atstovo pareiškimai, girdi, vardan taikos Ukraina privalėtų padovanoti Rusijai keletą savų teritorijų, ir tuomet visiems iki gyvo kaulo nusibodęs kruvinas karas sustotų. Lietuva linkusi tylėti, nes tokie akibrokštai nedaro garbės visam NATO aljansui.

Ką byloja NATO generalinio sekretoriaus laikysena?

Tiesa, kiek vėliau skandalingasis J. Stoltenbergo klerkas atsiprašė, leisdamas suprasti, jog ne itin tiksliai sudėliojo žodžius ir todėl liko nesuprastas.  

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.

Taigi – kaip reaguoti į šį nesusipratimą? Tėra dvi išeitys. Arba šį kvailą „taikos mylėtojo“ nusišnekėjimą išties priskiriame smulkiems nesusipratimams, arba žiūrime priekabiai, įtardami, jog nieko atsitiktinio didžiojoje politikoje nenutinka. Jei J. Stoltenbergo sekretorius prakalbo, vadinasi, galima įtarti, jog J. Stoltenbergas šnipinėja, kokia bus Ukrainos ir ją remiančių šalių reakcija. Jei Ukraina ir jos sąjungininkai labai piktinsis – viena tema. Jei prisisems į burną vandens – kita byla.

Beje, Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis ir jo komanda aiškiai pareiškė, jog Kijevas nelinkęs prekiauti savomis žemėmis vardan abejotinos taikos su Kremliaus banditais.

V. Zelenskio pozicija bent iki šiol – aiški, nuosekli. Nuodėmė paaukoti Krymą ir dar keletą sričių tave niekingai užpuolusiam, tave žiauriai žudančiam agresoriui. Žinoma, pasaulyje gausu neteisybės, todėl neatmestina, jog Ukraina bus priversta rinktis ne patį geriausią, o patį blogiausią variantą. Juk ji ypač priklausoma nuo stipriausios ir įtakingiausios NATO narės JAV malonių. Deja, šiandieninis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) neduoda Ukrainai tiek daug rimtos ginkluotės, kad ukrainiečių kariai sparčiai išspirtų okupacinę Rusijos kariuomenę iš visų savo teritorijų. Gal artėjant Amerikos prezidento rinkimams 2024-aisiais metais senukas Dž. Baidenas pakeis savąją nuomonę. Bet kol kas tematome keistą JAV prezidento administracijos tūpčiojimą vietoje. Tarsi šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas nenorėtų aiškios Ukrainos pergalės. Dž. Baidenas muistosi tarsi ungurys: tai Ukrainoje per daug korupcijos, tai Ukrainoje per mažai demokratijos, tai Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, tai Kremlius pagrūmojo kumščiu, jog Rusijos raketomis bus atakuojamos Lenkija ir Baltijos šalys, jei Amerika nusiųs į Ukrainą daug galingų pabūklų, tankų ir naikintuvų…

Joe Bideno kritimai

Tad nenuostabu, jog ir J. Stoltenbergas puolė dvejoti, matydamas pusantrų metų besitęsiančius Dž. Baideno nenuoseklumus. Tačiau pats asmeniškai nedrįso prabilti apie būtinybę „aukoti žemes vardan taikos“. Liepė šią mintį ištarti pavaldiniui. Jei taip tikrai nutiko, – amoralu, niekinga.

Šlykštu ne vien dėl to, kad J. Stoltenbergas į viešumą stumtelėjo savąjį padėjėją, užuot pats atvirai, vyriškai, kietai išdėstęs mintis. Niekinga ir amoralu todėl, kad tokia solidi, itin gražiems tikslams sukurta organizacija tarsi smulkus kišenvagis ima prekiauti … svetimomis teritorijomis. Priminsiu ponui J. Stoltenbergui: tu turi teisę dovanoti, aukoti arba parduoti Rusijai tik savas žemes. Jei jau knieti pamaloninti Rusijos diktatorių teritorinėmis nuolaidomis, tai aukok Rusijai savo tėvynę – Norvegiją. Pavyzdžiui, atriek Rusijai šiaurinę Norvegiją! Bet štai Ukrainos pjaustyti į gabalus tu neturi nei moralinės, nei juridinės teisės. Teisę plėšyti į gabalus Ukrainą turi tik ukrainiečiai.

Tokį atsakymą privalo išgirsti visi pasaulio didžiūnai, kurie ateityje panorės prekiauti svetimomis žemėmis. Jei Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pliurps, jog Ukraina privalo aukoti Donecką, Luhanską, Krymą ar Charkovą, priminkime Prancūzijos lyderiui karčią tiesą. Malšinti V. Putino imperinius apetitus jis galįs aukodamas tik prancūziškas teritorijas.

Kaip elgtis, jei ir Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) susapnuos, jog šio karo be ukrainietiškų nuolaidų neįmanoma nutraukti? Vėl mandagiai priminkime: O. Šolcas tegali Kremliaus vadovą pamaloninti vokiškomis teritorinėmis nuolaidomis. Sakykim, tegul imperiniu nepilnavertiškumo kompleksu sergantiems Kremliaus vadovams atriekia visą rytų Vokietiją – buvusią Vokietijos demokratinę respubliką. O Krymo – neaukok Rusijai, nes Krymas – ne tavo turtas.  

Jei buvęs ilgametis JAV valstybės sekretorius, buvęs ilgametis JAV prezidento padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Henris Kisendžeris (Hery Kissinger) ims įrodinėti, jog Ukraina privalo pamiršti, sakykim, Krymą, garbaus amžiaus sulaukusiam amerikiečiui turėtume į akis išdėti tą pačią karčią tiesą. Prekiauti su V. Putinu jis turįs teisę aukodamas tik Kaliforniją, Teksasą ar Čikagą. Krymas ar Donbasas – ne amerikietiškoje piniginėje, ne amerikietiškame seife.

Kuomet Vakarai elgėsi nesąžiningai

Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva jau užtektinai regėjo vakarietiško nesąžiningumo. Prisiminkime, kaip tuometiniai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai kritikavo 1990-ųjų kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Girdi, lietuviškas skubėjimas išsiveržti iš Blogio imperijos pakenks … Michailo Gorbačiovo reformoms ir tuo pačiu – Vokietijų susivienijimui. Koliai ir miteratai tuomet rėkė, jog svarbiausia – Berlyno sienos griūtis, o žiaurią sovietinę vergiją pusę amžiaus kentę lietuviai galį dar palaukti. O kodėl – ne atvirkščiai? Kodėl negalėjo palaukti vokiečiai? Tiesa, vėliau viskas susiklostė užtektinai palankiai tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Bet anuometinio Berlyno ir Paryžiaus gudravimų nederėtų užmiršti.

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Juolab kad panašaus pobūdžio išdavysčių matome ir šiandien. 1994 ir 1999-aisiais Vakarai išdavė Čečėniją, palikdami ją visiškoje Kremliaus įtakoje. 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją (Sakartvelą). Gruzija taip pat buvo paaukota V. Putino imperinėms ambicijoms. Žinoma, visiškai okupuoti Gruzijos neleido. Tačiau tai – menka paguoda. Vakarų neryžtingumo dėka Kremliui buvo suteikta galimybė atsiriekti Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai, kad šiandien Sakartvelo kalėjime mirtimi vaduojasi buvęs Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis – ne tik V. Putino kaltė. Kalti ir Vakarai, kurie ryžtingai nestabdė V. Putino imperinių ambicijų. Pripažinkime, 2008-aisiais Vakarai panašiai tūpčiojo pagal NATO generalinio sekretoriaus atstovo šiandienines rekomendacijas: jei paaukosite Kremliui teritorijų, tuomet karas liausis…

Bet Rusijos imperiniai apetitai nebuvo numalšinti. V. Putino ambicijos tik išsipūtė. V. Putinas netrukus užsimanė Krymo (2014-ieji), o 2022-ųjų vasarį – ir visos Ukrainos. Jei amerikiečiai dar šiais metais neduos Ukrainai ginklų tiek, kiek reikia rimtai pergalei, Kijevas kris. Jį išprievartaus suteikti V. Putinui teritorinių nuolaidų. Tad, vadovaujantis Kremliaus logika, 2024 ar 2025 metais V. Putinas vėl reikalaus naujų teritorijų. Kur pakryps V. Putino žvilgsnis po metų ar dviejų, įmanoma nuspėti. Didžiausias pavojus – Lietuvai. Kremlius greičiausiai nusitaikys būtent į mus, nes jam itin svarbus sausumos susisiekimas su Kaliningrado sritimi. Kaip elgsis NATO? Dž. Baidenas tebešauks, kad Vašingtonas gins kiekvieną NATO milimetrą, o iš tiesų mums, lietuviams, bus liepta Kremliui atiduoti keletą savų teritorijų. Pavyzdžiui, Klaipėdą. Didieji Vakarų pragmatikai teisinsis: V. Putinas pagrasino branduoliniu karu, tad mes vardan mažytės Lietuvos negalime rizikuoti … viso pasaulio likimu.    

Azerbaidžanietiška sėkmė

Klausiate, ar esama bent vieno pavyzdžio, kuomet šalis per pastaruosius tris dešimtmečius konfliktų metu išsaugojo savo teritorinį vientisumą? Tai – Azerbaidžanas. Ši Pietų Kaukaze esanti valstybė ne tik neprarado, bet net susigrąžino daugumą 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą. 2020-ųjų rudenį Baku surengė sėkmingą karinę operaciją – iš Karabacho išstūmė armėnų separatistus ir armėnų teroristus. Karinis žygis užtruko 44 paras. Pareikalavo aukų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Ar buvo įmanoma išvengti žūčių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje? Dėl 2020-ųjų rudenį pralieto kraujo Karabache kalčiausi … Vakarai. Būtina priminti: Azerbaidžanas šias žemes susigrąžino ne Vakarų organizuotų derybų dėka. Vakariečių pastangos taikiai sureguliuoti armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą dėl Karabacho buvo bevaisės. Vakarai nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai. Viena ranka pripažindami, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija ne tik dėl moralinių, etninių, bet dar ir dėl tarptautinių taisyklių, tiek JAV, tiek Europa tris dešimtmečius prievartavo Azerbaidžano vadovus nusileisti armėnų separatistų užgaidoms. Vaizdžiai tariant, bandė įpiršti nuomonę, jog Azerbaidžanas išgyvens ir be Karabacho, o štai Armėnija – ne. Visus tris dešimtmečius Armėnijai siuntė klaidingas viltis, esą Azerbaidžanas galų gale nusileis. Užuot aiškiai pareikalavę, kad armėnų separatistai nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų kalnų, lygumų, miestų ir gyvenviečių, Vakarai piršo Jerevanui klaidingą viltį – priešinkitės, ir mes visi drauge palaušime azerbaidžaniečių valią.

Ypač niekingą poziciją šiuo klausimu užėmė Prancūzijos prezidentai. Šlykščiai elgiasi ir šiandieninis Prancūzijos vadovas E. Makronas. Jis tarptautinėje arenoje vinguriuoja taip, tarsi azerbaidžaniečiai privalo suteikti Armėnijai teritorinių nuolaidų.

Kokia svarbi šiandienos aktualija? Vakarai vis dar apsimeta naivuoliais dėl Lačino – neva nesupranta, kodėl Azerbaidžanas įrengęs pasienio postus šiame kelyje. Pirma, tai – Azerbaidžano teritorija. Azerbaidžaniečiai savo žemėje turi teisę įrengti tiek pasienio, tiek muitinių postus kur tik panorėję. Antra, Karabache likę armėnai dėl Lačino kelyje įrengtų patikrinimo postų tikrai nebadauja. Nes yra kitas kelias, kuriuo armėnai galį patekti į Karabachą. Tai – vadinamasis Agdamo kelias. Vadinamasis kelias per Agdamą egzistavo nuo seniausių laikų. O Lačino kelią nutiesė armėnų separatistai, okupavę Karabachą. Tad Lačino kelias jei ir turi didelę prasmę, tai tik simbolinę prasmę … armėnų separatistams.

Neliekite krokodilo ašarų, Karabache niekas nebadauja, niekas nemiršta iš troškulio. Karabache likę armėnai nekenčia dėl vaistų trūkumo. Viskas, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, įmanoma atsigabenti vadinamuoju Agdamo keliu. Jokių humanitarinių katastrofų, apie kurias Armėnijos politikai virkauja Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungos parlamente, – nėra. Tiesiog visuomet, kai atvyksta Vakarų žurnalistai, armėnų separatistai iš maisto produktų parduotuvių išveža visas prekes, o kai korespondentai nufotografuoja tuščias lentynas, kitą dieną prekes grąžina į parduotuvę. Arba parodo ligoninėje onkologine liga susirgusį vaikiuką – meluoja vakariečiams, neva kūdikis sulyso dėl bado.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Štai tokie pigūs triukai. Bet šiomis dezinformacijomis Prancūzijos prezidentas E. Makronas šventai tiki. Atkreipkite dėmesį: ta pati istorija kaip ir dėl Ukrainos. Ne agresorius turi nusileisti. Nusileisti privalo, remiantis oficialiuoju Paryžiumi, – auka. Jei jau E. Makronui nuoširdžiai rūpi armėnų separatistų likimas, tegul atiduoda jiems dalį Prancūzijos teritorijos. Nes prekiauti azerbaidžanietiškomis žemėmis jo niekas neįpareigojo.

Štai tokios liūdnos mintys. Jei apie tai šiandien garsiai ir atvirai nekalbėsime, jei neanalizuosime sėkmingos Azerbaidžano politikos, įmanoma situacija, kad ir Lietuva, Latvija, Estija bei Lenkija vardan pasaulinės ramybės netrukus bus prievartaujamos atsisakyti savo regionų.   

2023.08.22; 09:00

Gordijo mazgas

Ukraina nuo milžiniškos skulptūros Kyjive nuima pjautuvą ir kūjį. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, rugpjūčio 1 d. (AFP-ELTA). Ukrainos sostinėje antradienį darbininkai nuėmė pjautuvo ir kūjo simbolį nuo milžiniškos skulptūrinės figūros, stūksančios virš Kyjivo. Tai dar vienas sovietinių simbolių šalinimo kampanijos, suaktyvėjusios po Maskvos invazijos praėjusiais metais, etapas.
 
62 metrų aukščio plieninė moters, vienoje rankoje laikančios skydą su kūju ir pjautuvu, o kitoje – kardą, figūra buvo atidengta 1981 metais kaip paminklas sovietų pergalei Antrajame pasauliniame kare. Stovinti ant karo muziejaus pastato, ji ukrainietiškai vadinama „Batkivščyna-Matj“ („Motina-Tėvynė“). Ukrainos kultūros ministerija pritarė planui skulptūrai suteikti naują skydą su šalies ženklu – trišakiu.
 
Nuo praėjusio mėnesio darbininkai, dirbantys ant skydo viršaus pakabintame lopšyje, po truputį nupjauna sovietinio herbo grūdų ir juostų elementus ir virvėmis leidžia juos žemyn. Visas skydas bus pakeistas nauju skydu su trišakiu. Statula yra Nacionalinio Ukrainos Antrojo pasaulinio karo metų istorijos muziejaus dalis. Muziejaus direktorius Jurijus Savčukas paragino statulą pervadinti „Motina Ukraina“. Skydo pakeitimo projektas turėtų kainuoti 28 mln. grivinų (758 tūkst. JAV dolerių), tačiau Ukrainos pareigūnai pabrėžia, kad už jį bus apmokėta ne valstybės, o įmonių paaukotomis lėšomis.
Ukraina nuo milžiniškos skulptūros Kyjive nuima pjautuvą ir kūjį. EPA-ELTA nuotrauka
 
Praėjusį mėnesį atsistatydino projektą parėmęs ministras, sulaukęs oficialios kritikos dėl meno projektų išlaidų karo metu. Tačiau pernai Kultūros ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 85 proc. ukrainiečių pritaria pjautuvo ir kūjo pašalinimui. Po Rusijos invazijos Ukraina paspartino sovietinės istorijos ir Rusijos kultūros nuorodų pašalinimo iš geografinių pavadinimų procesą, o šią vasarą įsigaliojo dekolonizacijos įstatymas.
 
Panašių didžiulių skulptūrinių figūrų yra ir kitų miestų sovietiniuose karo memorialuose, įskaitant Volgogradą (Rusija) ir Brestą (Baltarusija).
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.08.02; 00:30
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.

Jau esame keletą kartų kritikavę Švediją, leidusią atvykėliams iš kitų šalių jos teritorijoje niekinti musulmonams šventą knygą – Koraną.

Akivaizdu, jog Korano niekinimas, jį trypiant, plėšant į skutus ar deginant centrinėse Švedijos miestų aikštėse, – jokia saviraiškos laisvė. Civilizuotos, demokratinės valstybės neleidžia niekinti jokių knygų. Juolab – religinėms bendruomenėms svarbių knygų. Koraną supleškinti miesto aikštėje – lygiai tokia pat beprotybė, kaip ir mėginimai tyčiotis iš krikščionims šventos Biblijos ar žydams šventų torų. Jei nori pareikšti savo nuomonę, kritikuok laikraščių puslapiuose, televizijų ekranuose, socialiniuose tinkluose. Jei šito maža – išeik į aikštę rankose laikydamas plakatą, kuriame parašyta, kuo gi tau neįtiko šventa knyga. Bet liepsnose pleškinti Koraną, trypti jį kojomis arba aplieti srutomis, – sveiku protu nesuvokiama niekšybė.

Deja, Švedijos valdžia, pasirodo, nesuvokia elementariausių padorumo ir mandagumo taisyklių ir, nori nenori, pati tampa panaši į barbarus, chuliganus ar bepročius. Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Švedijos karališkąją šeimą.

Beje, esama dar vieno svarbaus aspekto. Atkaklūs išpuoliai prieš musulmonams brangius simbolius labai panašūs į provokacijas, kurių tikslas – supjudyti visuomenes bei religines bendruomenes. Galbūt siekiama, jog Švedijoje kiltų rimtos riaušės tarp Korano gerbėjų ir Korano priešininkų. Suprask, tegul Švedija krenta į chaosą, kuris neleis švedams rūpintis svarbiausiais reikalais – kaip sustiprinti NATO aljansą, į kurį šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo oficialiai pakviesta. Tokio įtarimo neatmeskime: besiginčijant dėl knygų deginimo lengva pražiopsoti Rusijos provokacijas.

Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto

Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“ ne šiaip sau perspėjo: Koranų deginimas Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui. Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.

Kaip skelbia agentūra DPA, „ypač pikta reakcija buvo Irake, vyriausybė net išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių; prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė“.

Kam Švedijai rietis su Iraku, jei didysis Stokholmo priešas – Kremlius? Kam švedams pyktis su Pakistanu, jei didysis Stokholmo priešas – Vladimiro Putino valdoma Rusija? Galų gale kam švedams erzinti kolegę Turkiją politiniame – kariniame NATO aljanse, jei didysis Stokholmo priešas – bjaurų karą prieš Ukrainą pradėjusi Maskva?

Deja, vos tik atsirado vilčių, esą Švedija po truputį atsikvošėja, kvailioti ėmė Danija.

Danija. EPA – ELTA nuotr.

Danijoje šią savaitę jau trečią sykį tyčiotasi iš Korano. Tai – kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Danijos patriotai“ veikla. Provokacijas primenanti veikla. Pirmiausia jie niekino Koraną priešais Irako ambasadą, paskui – priešais Egipto ambasadą, po keliolikos valandų – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegdavo šventąją musulmonų knygą.

Leiskite paklausti, iš kur ateina neapykanta Islamui? Danijos piliečiai verčiami tapti musulmonais? Jie prievartaujami skaityti Koraną? Jiems liepiama melstis mečetėse, laikytis musulmoniškų papročių? Galų gale – ką blogo Danijai padarė Irakas, Turkija, Egiptas? Jei Danijos aikštėse ugnies liepsnose būtų pleškinama Rusijos vėliava, Rusijos herbas, Rusijos prezidento V. Putino, „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino, užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo, Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu portretai, – suprasčiau. Šiandieninė Rusija kelia mirtiną pavojų ne tik Ukainai, bet ir visai Europai, įskaitant ir Europos Sąjungos viduryje esančią Danijos Karalystę. Dabar gi – nesuprantu. Toks danų patriotizmas panašus į idiotizmą, kai tyčia ar per kvailumą nesugebama matyti tikrųjų grėsmių ir pavojų.

O Lietuvos valdžia, kaip jai įprasta, pasirinko „tyla – gera byla” taktiką. Bijo net švelniai papriekaištauti kvailiojančiam Stokholmui ir kvailiojančiai Kopenhagai…

2023.07.27; 11:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Birželio 15-ąją televizija LRT ir informacinė agentūra ELTA paskelbė svarbų buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno pareiškimą, esą NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.

 „Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“.

 Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.

Buvęs generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų.

 „Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės kalbą. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.

Jei manęs paklaustumėte, ar pritariu tokiai buvusio NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, atsakyčiau „taip, pritariu“. Dar pridurčiau, jog toks paraginimas prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis – sveikintinas. A. F. Rasmussenas kalba teisingai.

Tačiau ar galime aklai pasitikėti A. F. Rasmusseno nuoširdumu? Karti gyvenimiška patirtis nuolat mums primena istorijas, kai žodžiai dažnai vėliau skirdavosi nuo darbų arba mums būdavo specialiai sąmoningai ir akiplėšiškai meluojama. Pavyzdžiui, mušamasi į krūtinę, jog Ukrainą būtina kuo skubiau priimti po NATO politiniu – gynybiniu skėčiu, o realiai viskas daroma, kad jos Briuselis niekad niekada nepriimtų. Taip negalėtų nutikti?

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Štai viešojoje erdvėje mums, atidžiai sekantiems, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, puikiai žinomas Aleksejus Arestovičius yra prisipažinęs ( ir be prisipažinimų dabar jau akivaizdu), jog 2022-aisiais pirmosiomis karo savaitėmis jis padėtį fronte specialiai pagražindavęs. Esą tai būta švento melo. Reikėjo sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą savo jėgomis. Gal ir teisinga pozicija. Bet šiandien karinis apžvalgininkas A. Arestovičius vėl labai didelis optimistas, komentuodamas Ukrainos kariuomenės žingsnius. Suprask, Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nes Vakarai duos ginklų bei šaudmenų tiek, kiek Kijevui reikės. Tačiau A. Arestovičiaus per kraštus trykštantis optimizmas dabar jau nekelia  didelio pasitikėjimo. Daug abejonių. Gal vėl blefuoja, tegul ir gerų ketinimų vedinas.

O kaip perprasti politikus, kurie įvykius, sakykim, Europoje vertina teisingai, užtat Kaukaze – akiplėšiškai meluoja? Jei pamelavo ten, tai kokias garantijas turime, jog negudrauja čia ir dabar? Omenyje turiu būtent A. Rasmusseną.

Štai vos prieš keletą mėnesių buvau paskelbęs dvi publikacijas „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ ir „Už proarmėnišką poziciją – nuo 150 iki 400 tūkst. eurų honoraras“. Jose komentavau būtent apie NATO ir Ukrainos santykius šiandien teisingai kalbančio A. Rasmusseno viešnagę Armėnijoje šių metų kovo mėnesį.

Trumpai priminsiu, ką šių metų kovo mėnesį rašiau minėtuose savo straipsniuose.

Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.

Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.

Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas, atvykęs į Jerevaną, išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui.

Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone

Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.

Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.

Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa tarsi palaikė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta tik kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas? Kodėl gailimasi Armėnijos. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens.

Andersas Foghas Rasmussenas. Wikipedia.org nuotr.
Andersą Foghą Rasmusseną demaskuojantis dokumentas

Ilgai netrukus paaiškėjo, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti.

Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikė dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.

Tik vis dar neaišku, ar pinigai buvo sumokėti. Gal po į viešumą iškilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakė honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorėjo mokėti A. F. Rasmusenui, šiems faktams iškilus į paviršių?

Dabar jau ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes žinome, ko verti pono A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl Karabacho (honoraras svarbiau nei tiesa?). Todėl brolius lietuvius raginu nepult žavėtis šiuo buvusiu NATO vadovu. Nėra jokių garantijų, jog suklupęs Pietų Kaukaze nesuklups ir kitoje vietoje.

2023.06.15; 08:00

Gordijo mazgas

Ukrainiečių karo trofėjas atvežtas į Vilnių kaip eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Rasmussenas sako, kad NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.
 
„Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“, – trečiadienį LRT televizijai teigė A. Rasmussenas.
 
Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare, dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.
 
„(…) Vilniuje turime pasiųsti labai aiškų signalą Putinui, pakviesdami Ukrainą. Tai būtų ženklas Putinui – „nesustabdysi Ukrainos ir ji taps NATO nare“, – pabrėžė jis.
 
NATO vėliavos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų. Todėl susitikimo metu Vilniuje turėtų būti kalbama agresoriui suprantama kalba – galios ir vienybės.
 
Lietuvos ir NATO vėliavų pakėlimo ceremonija sostinės S. Daukanto aikštėje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.
 
ELTA primena, pirmą kartą Lietuvoje rengiamas NATO viršūnių susitikimas vyks liepos 11–12 dienomis Vilniuje. Tai bus didžiausias renginys Lietuvos istorijoje, kuriame tikimasi 40–50 užsienio valstybių delegacijų (iki 3000 svečių) bei maždaug 2000 nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinės žiniasklaidos atstovų. Apie galimybę dalyvauti renginyje yra užsiminęs ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
 
Skelbiama, kad viršūnių susitikimo darbotvarkėje pagrindinis dėmesys bus skirtas Aljanso kolektyvinės gynybos ir atgrasymo stiprinimui bei paramos Ukrainai didinimui.
 
Miglė Valionytė (ELTA)
 
2023.06.15; 06:00
Trumposios naujienos

Rumunijos prezidentas Klausas Iohannis ir Moldovos prezidentė Maja Sandu. EPA – ELTA foto

Kišiniovas, birželio 1 d. (ELTA). Rumunijos prezidentas Klausas Iohannis nemato savo šalies karinio įsikišimo galimybės, jei Rusija užpultų Moldovą.
 
Jis tai pareiškė ketvirtadienį Europos politinės bendrijos viršūnių susitikimo kuluaruose, praneša Moldovos portalas „Newsmaker“.
 
Valstybės vadovas šią poziciją aiškino tuo, kad Rumunija yra NATO narė, o Moldova – neutrali šalis.
 
Tačiau jis pridūrė, kad Rumunija gali padėti Moldovai didinti gynybinį potencialą, mokydama ir aprūpindama jos nacionalinę armiją.
 
„Kariniu požiūriu aš nematau mums galimybės įsikišti į konfliktą. Bet mes galime padėti mokyti kariškius, paremti įranga ir ginkluote. Yra daug būdų, kaip galime įsikišti, ir tai darome, kad padėtume Moldovai“, – pažymėjo Rumunijos prezidentas.
 
Anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viršūnių susitikimo Moldovoje kuluaruose pareiškė, kad visos šalys, turinčios bendrą sieną su Rusijos Federacija, turi prisijungti prie ES ir NATO dėl nuolatinės Rusijos grėsmės.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.06.02; 06:34
Gordijo mazgasSkaitomiausios

Andrėjus Ilarionovas duoda interviu Aleksandrui Šelestui
Andrėjus Ilarionovas duoda interviu Aleksandrui Šelestui. Youtube.com

Gegužės 25-ąją dieną youtube.com erdvėje buvo paskelbtas naujas ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo komentaras. Jokiu būdu netvirtiname, esą tądien A. Ilarionovo išdėstytos prognozės – neginčijama tiesa. Tačiau Aleksandrui Šelestui duotą A. Ilarionovo analizę apie tai, kaip jis vertina Ukrainos perspektyvas dar šiais metais sumušti į šalį įsiveržusias Rusijos karines pajėgas, vertėtų atidžiai išklausyti. Ypač išgirsti ją praverstų entuziastingiems optimistams. Vos tik išgirdę Vašingtono ar Briuselio šūktelėjimus, jog Kijevas bus gausiai remiamas iki pergalės, naivieji optimistai puola džiūgauti lyg maži vaikai. Šventai tiki kiekvienu Vakarų žodžiu. Nors verta tikėti tik tais žodžiais, kuriuos patvirtina konkretūs darbai.

Tad atsargiai vertinkime visus be išimties pareiškimus. Karo analizė – sudėtingas užsiėmimas. Gausybė nežinomųjų. Daug dezinformacijos siekiant suklaidinti priešininką. Apstu pastangų pagražinti keblią padėtį. Todėl vienintelė išeitis – lyginti optimistų ir pesimistų išvadas. Gretinkime Ukrainą mylinčių ir jos nekenčiančių priešų komentarus. Tik tuomet išryškės aštrūs kampai, tik tuomet į paviršių išlįs vienas kitą paneigiantys skaičiai, faktai. Mūsų supratimu, ekonomistas A. Ilarionovas taip ir elgiasi – lygina, gretina. Todėl jo pastabos – vertingos.

Pradėkime nuo bendrųjų frazių. Kiek sykių girdėjome, esą Ukrainai jau pavyko persilaužti, jog pergalė – čia pat, jog gausios ukrainiečių pajėgos tuoj pereis į kontrpuolimą. Gal taip ir nutiks. Duok Dieve, kad taip nutiktų kuo greičiau. Bet, kalbėdamas su A. Šelestu, analitikas A. Ilarionovas atkreipė dėmesį: nuo praėjusių metų antrosiosios pusės, kuomet ukrainiečių kariai išlaisvino keletą svarbių didelių teritorijų, šiandien Ukraina neturi kuo pasidžiaugti. Po 2022-ųjų antrosios pusės laimėjimų Ukraina iki šių metų gegužės 25-osios neturi nė vienos reikšmingos pergalės. Teturi keletą nuostolių. Prarastas Bachmutas ir Solidaras. Iš viso neteko maždaug 600 kvadratinių kilometrų teritorijos. Mažytis pralaimėjimas, bet vis tik – pralaimėjimas. Kas dėl to kaltas – Ukrainos karių silpnumas ar Vakarai, nesugebantys Ukrainai duoti tiek ginklų ir sviedinių, kiek iš tiesų Kijevui reikia? A. Ilarionovo priekaištai skirti Vakarams.

Žinoma, Rusijos laimėjimų įspūdingais nepavadinsi. Tačiau net ir mažas Rusijos laimėjimas yra jos laimėjimas. Be to, nepamirškime, jog rusų kariškiai ir jiems vadovaujantys generolai pramoko kariauti, nebedaro ypač kvailų klaidų (Rusijos kariuomenės profesionalėjimą pastebi britų analitinis centras RUSI). Prisiminkime ir kitą svarbią aplinkybę: rusai 1000 kilometrų besitęsiančiame fronte per pastaruosius metus daug kur įrengė rimtus gynybinius įtvirtinimus. Ar jais sugebės deramai pasinaudoti, ar ukrainiečių kariai pergudraus rusų kariauną, – dar viena svarbi tema.

Taip pat aišku, kad Ukraina neabejotinai ruošiasi rimtam kontrpuolimui, lemiamiems mūšiams. Ji kaupia iš Vakarų gaunamus ginklus, Vakaruose apmoko savo karius. Bet ko iš tiesų verta Vakarų pagalba? A. Ilarionovas pirmiausia už atlapų griebia JAV. Jis akcentuoja, jog apie milžinišką Amerikos paramą Ukrainai sukurta daug mitų. Vienas iš jų: esą Ukraina iš Vašingtono sulaukė net 113 milijardų dolerių vertės pagalbos. A. Ilarionovas įrodinėja, kad šie milijardai skirti ne tik Ukrainai. Iš šio maišo „žaliųjų“ bus atseikėjama kovai su badu pasaulyje, kovai su klimato kaita, JAV ambasados statybai Kijeve… Tad tikrasis skaičius – tik 49 milijardai. Būtent tiek JAV Kongresas leido atseikėti konkrečiai nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai. Bet būtina žinoti dar ir tai, kad JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracija iš 49 milijardų palaimino tik 37 milijardus. Vadinasi, realiai nuo karo pradžios (2022-ųjų vasario mėnesio) iki šios dienos (2023 metai, gegužė) Ukraina sulaukė tik 22 milijardų. Tad iki šių metų rudens, kai bus tvirtinamas naujasis JAV biudžetas, liko itin mažai dolerių. Kaip klostysis įvykiai šių metų rudenį Amerikoje, kurią vis labiau krečia finansinė krizė, sunku prognozuoti. Neatmestina, jog mažytė parama Ukrainai kitais finansiniais metais dar labiau sumažės.

Šia proga verta prisiminti nuolatinius Vašingtono perspėjimus, ko Ukraina neturi teisės daryti, naudodamasi amerikietiškais ginklais (apšaudyti Rusijos teritorijos ir t.t.), dar prisiminkime gėdingąjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduotus atominius ginklus, o 2022-ųjų vasario mėnesį JAV prezidentas Džo Baidenas nepajudino nė pirštelio, ir turėsime dar liūdnesnį vaizdelį. Ar Ukraina pajėgi pereiti į rimtą kontrpuolimą teturėdama tik tokią JAV paramą? Gal nuo šių metų birželio mėnesio viskas pakryps gerojon pusėn? Galbūt. Bet šiuo metu džiugesio – ne itin daug.

Tuomet laidos vedantysis A. Šelestas pasiteiravo A. Ilarionovo apie Europos Sąjungos paramą Ukrainai. Girdi, ES diplomatijos vadovas Džozefas Borelis (Josephas Borelis) džiūgavo, esą Briuselis skiria Ukrainai net 65 milijardus eurų. A. Ilarionovas pabrėžė, jog tiek numatyta duoti ateityje. O kol kas per paskutiniąsias derybas nesugebėta atseikėti nė 500 milijonų eurų. Derybos buvo nesėkmingos. Tad sunku patikėti, jog derybos bus lengvos dėl 65 milijardų. Reali ES parama Ukrainai per 15 mėnesių trunkantį karą – greičiausiai tebus 34 milijardai eurų.

Tad kokios  A. Ilarionovo prognozės? Karas greičiausiai užsitęs. Taip, Ukrainos padėtis gerėja. Taip, Vakarai tiekia vis daugiau ginklų. Ačiū jiems už tai. Bet gerėjimas labai lėtas. Ukrainai vargu ar užtenka šiandieninės paramos, kad pajėgtų greitai ir įtikinamai laimėti. Pasak A. Ilarionovo, neleistina nuvertinti Rusijos pajėgumų. Jis taip tvirtina nenorėdamas nieko įbauginti. Tiesiog reikia numatyti visus variantus, net pačius blogiausius. Tiek JAV, tiek Europoje esama įtakingų politinių jėgų, kurios trokšta įšaldyti konfliktą. Joms nusispjaut, kad, įšaldžius šiandien karą, Ukraina ilgam praras daug savų teritorijų ir nebus apsaugota nuo Rusijos įsiveržimo ateityje.

Pagal Aleksandro Šelesto ir Andrėjaus Ilarionovo pokalbį youtube.com erdvėje parengė Saulius Kizelavičius

2023.05.29; 07:43  

Gordijo mazgas

Krymo pusiasalis – tai Ukraina

Kyjivas, gegužės 6 d. (ELTA). Kai kurie Vakarų politikai ragina Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį nevaduoti Krymo, baimindamiesi padarinių.
 
Tai interviu naujienų agentūrai PAP pareiškė prezidento nuolatinė atstove Krymo autonominėje respublikoje Tamila Taševa.
 
„Kai kurie Vakarų politikai mus įspėja. Jie mano, jog turėtume visiškai atsisakyti veiksmų Krymui atgauti. Bet noriu pabrėžti, kad Krymą ir Ukrainą dar nuo kazokų laikų sieja labai tvirtas ryšys, ir niekas to nepakeis“, – sakė pareigūnė.
 
„Jie teigia, kad Krymą tikrai galima atgauti, bet galimi padariniai būtų skaudūs tiek pusiasalio gyventojams, tiek visai Ukrainai. Jie bijo, jog jei mes atsikovosime Krymą, tai Maskva panaudos taktinį branduolinį ginklą“, – pažymėjo T. Taševa.
 
Ji priminė, kad ukrainiečiai prieš šešis mėnesius išlaisvino Chersoną, ir nieko neįvyko, nors, pasak Maskvos, tai buvo vadinamasis Rusijos teritorijos vientisumo pažeidimas. „Pagal Putino branduolinę doktriną, jie turėjo nedelsdami panaudoti taktinį branduolinį ginklą“, – sakė Ukrainos prezidento atstovė Kryme.
 
Ji nepanoro įvardyti Vakarų politikų, kuriuos turi omenyje.
 
„Nėra tikslios pusiasalio išvadavimo datos, bet tikriausiai jau artimiausiu metu Ukraina atsikovos Krymą“, – pareiškė T. Taševa.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.05.07; 05:07
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. LNK televizija. KK2

Rusijos agresija prieš Ukrainą tęsiasi daugiau nei 400 dienų. Beveik pusantrų metų Kremlius terioja Ukrainą. Todėl susikaupė užtektinai daug pesimistiškų klausimų.

Pavyzdžiui, kodėl – taip ilgai? Teirautis, ar buvo įmanoma išvengti mėsmalės Ukrainos žemėse, jau per vėlu. Nors atsakymas akivaizdus: ištižę Vakarai per pastaruosius keletą dešimtmečių net nesistengė tramdyti Vladimiro Putino. Užuot sudrausminę Vakarai  jam padovanojo Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), nuo 2014-ųjų – aukoja Ukrainą. Man regis, NATO net nemirktelėjęs ateityje paaukos ir Baltijos šalis, tik štai Rusija įklimpo ukrainietiškose stepėse ir iš ten – nei pirmyn, nei – atgal. Bet tai, kad vyriausiasis Rusijos nusikaltėlis V. Putinas gavo į dantis prie Kijevo, Mariupolio ar Charkovo, ne Briuselyje posėdžiaujančių išlepusių NATO biurokratų nuopelnas. Paradoksas, tačiau Lietuvą šiandien labiausiai saugo ne NATO, o ukrainiečiai, besigrumdami su Rusijos ordomis savo teritorijose.  

Taip, Vakarų kaltė dėl 2022-ųjų vasarį kilusio didelio karo – milžiniška. Pirmiausia kaltinu Vašingtoną. Buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas prisipažino prikrėtęs nesąmonių, kai 1994-aisiais Budapešte atėmė iš Kijevo atominę bombą ir mainais už tai ukrainiečiams įbruko popierines, nė sudilusio skatiko nevertas amerikietiškas saugumo garantijas. Deja, šiandieninis JAV vadovas Džo Baidenas (Joe Bidenas) prezidentaudamas dar niekur niekad neprisiminė Budapešto įsipareigojimų.

Joe Bidenas. Suklupo…

O gal ir negalėjo prisiminti. Sveikata šlubuoja. Tai lipdamas trapu į lėktuvą sugeba tris sykius suklupti, tai tarptautinėje konferencijoje užsnūsta, tai saldžiu miegu užmiega šnekučiuodamasis akis į akį su Izraelio vadovu, tai, baigęs viešą kalbą Baltuosiuose rūmuose, nesusigaudo, kurion pusėn jam žingsniuoti, tai nuvirsta nuo dviračio, tai be žmonos pagalbos neįgalus užsivilkti vėjuje besiplaikstančio švarko. Liūdniau nei prisimenant sovietmetyje sukriošusį Leonidą Brežnevą. Jei būčiau Amerikos pilietis, man būtų baisiausiai gėda, jog mano šalies prezidentas vos bestovi ant kojų, bet vis tiek sapalioja apie antrąją kadenciją.

Donaldas Trampas (Trump) – man taip pat nėra simpatiškas. Tačiau jo prezidentavimo laikais V. Putinas agresyviai nesielgė nei Sirijoje, nei Afrikoje, nei Ukrainoje. V. Putinas pradėjo savo didžiąją agresiją vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas. Sutapimas, atsitiktinumas? Greičiausiai – taip. Bet viešojoje erdvėje esama užtektinai daug rimtų komentarų, jog V. Putinas su ekscentrišku, nenuspėjamu, agresyviu, pasipūtusiu D. Trampu dėl Ukrainos nesusitarė, bijojo pasitikėti trampiškais patikinimais, o su senatvės slegiamu J. Bidenu – rado bendrą kalbą. Omenyje turiu pirmiausia ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, istoriko Marko Solonino ir kai kurių kitų apžvalgininkų atsargius įtarimus.

Kodėl linkęs įžiūrėti esant kažin kokias slaptas Vašingtono ir Kremliaus draugystes aukojant Kijevą? Tai kad J. Bideno administracija visas pastarąsias 400 dienų tik ir šaukia: neduosime Ukrainai tankų, neduosime jai toliašaudžių pabūklų, ukrainiečių kariams neduosime modernių naikintuvų, nesiųsime į Kijevo rajoną naujausių oro gynybos sistemų. J. Bidenas įeis į istorija kaip senukas, kuris dažniausiai vartojo žodžius „neduosime, nesiųsime, neatvešime“.

Žinoma, amerikietiška pagalba Ukrainai – vis tik didelė. Be jos Ukraina jau būtų kritusi. Bet kai analizuojame, daug ar mažai, visuomet pravartu lyginti. Kai Vilniuje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist praėjusių metų spalio mėnesį Katedros aikštėje viešai pasidžiaugė, esą Vašingtonas duoda Kijevui net 38-ias sistemas Himars, viename savo komentare brūkštelėjau: „amerikiečiai tyčiojasi iš Ukrainos“. Jei duotų bent tris šimtus, – būtų kita kalba, kitas vertinimas. Juk savo sandėliuose visko turi užtektinai. Galėtų Kijevą užversti ginklais. Pasiųsti amerikiečiams į Ukrainą tūkstantį tankų – vieni niekai. Bet juk dabartinė JAV administracija elgiasi dar skūpiau nei Gobsekas iš Balzako romano. Jei Vokietija, valdyta Angelos Merkel, nusiginklavo taip, kad iš beveik trijų dešimčių divizijų šiandien neturi nė dešimties, jei Prancūzija be užsieniečių legiono neturi nieko rimto, tai JAV sandėliuose užkonservuotų tankų – tūkstančiai. O Ukrainai duodama vos keletas ar keliolika. Štai kodėl esu įtarus pesimistas.

Medikų automobilis iš Ukrainos. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Medikų automobilis iš Ukrainos. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įtarimų, jog šiandieninis Vašingtonas labai gražiai kalba, bet per mažai, nei galėtų, padeda į didelę nelaimę patekusiai šaliai, sustiprina ir dabartiniai ginčai dėl laukiamo – nesulaukiamo sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo. Viešojoje erdvėje – dvi kardinaliai priešingos nuomonės. Sakykim, Aleksejus Arestovičius pono Marko Feigino kanale tvirtina, esą Ukrainos kontrpuolimas artimiausiu metu bus toks sėkmingas, jog sėkmingesnių atakų neįmanoma įsivaizduoti. Kad Ukraina, padedama Vakarų, pasiruošusi rimtam kontrpuolimui, youtube erdvėje nuolat kalba ir, sakykim, JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas.

Aš – iš tų, kurie norėtų kuo greičiau sulaukti sėkmingo ukrainiečių puolimo. Rusijos kariauną privalu kuo greičiau išstumti iš visų ukrainietiškų teritorijų. net ir iš Krymo. Tikiu, Kijevas turi užtektinai profesionalių, narsių karių. Bet ar Kijevui užtenka ginkluotės? Ar Vakarai perdavė Ukrainai tiek sviedinių, kiek reikia sėkmingam žygiui į rytus ir pietus? Ar atsiuntė bent pusę šimto tankų, kai paprašė Ukrainos karinė vadovybė?

Šito aš nežinau. Štai ekonomistas A. Ilarionovas, kurį pastaruoju metu vis aršiau kaltina platinant pesimistiškas prognozes (esą taip jis baugina ukrainiečius, kursto kapituliantiškas nuotaikas), teigia, jog ginklų Ukraina greičiausiai neturi tiek, kiek reikėtų tikrai sėkmingam kontrpuolimui, o štai Rusija labai sėkmingai kaupia jėgas ukrainiečių žygiui atremti. Tad jei ukrainietiškas kontrpuolimas nebus itin įspūdingas, Ukraina bus prievartaujama sėstis prie derybų stalo – aukoti Rusijai naujų teritorijų. Tiesiog Vakarai liausis rėmę ginkluote ir pinigais, ir Kijevas neturės kitos išeities, kaip tik pasiduoti. Maždaug taip.

Žinoma, savo asmeninę paskyrą viešojoje erdvėje turintis A. Ilarionovas dažniausiai brėžia pačius juodžiausius variantus. Bet kas čia blogo? Kur čia įžvelgiate išdavystę? Brandi, civilizuota, atsakomybės jausmo nepraradusi visuomenė privalo žinoti kuo daugiau. Per daug džiūgauti – taip pat pavojinga, kaip mirtinai pavojinga – neįvertinti priešo raumenų.

Tėra viena protinga išeitis – lyginti optimizmu trykštančius A. Arestovičiaus pareiškimus apie būsimas ukrainietiškas pergales fronte su viską juodomis spalvomis piešiančiu A. Ilarionovu ir jo šalininkais. Būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje, jei Ukrainos karinio eksperto A. Arestovičiaus prognozes patvirtins gyvenimas, o A. Ilarionovo skaičiavimai pasirodys klaidingi.

Bet jau imama, deja, ūbauti, esą solidžioms žiniasklaidos priemonėms nedera įsileisti „milžiniškos ukrainietiškos pergalės neprognozuojančio A. Ilarionovo“. Esą jo išvados vis tiek nepasitvirtina (kai kurios prognozės tikrai nepasitvirtino, pavyzdžiui, toji – dėl karo pradžios; bet, žvelgiant atidžiau, A. Ilarionovas buvo teisus, kai sakė, jog 2022-ųjų pradžioje Rusija prie Ukrainos sutelkė per mažai jėgų, kad ją sėkmingai okupuotų, todėl puolimas mažai tikėtinas). Esą nėra aišku, kam jis tarnauja (o kam tarnauja jį už atlapų griebiantys, jį koneveikiantys – žinome?). Mano supratimu, jei mylime demokratiją, tai turime rasti vietos ir optimizmui, ir pesimizmui.

Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

Juolab kad džiūgauti neleidžia naujasis incidentas, kurio kaltininkė – tos pačios JAV. Omenyje turiu incidentą dėl slaptosios informacijos nutekėjimo. Jei secret ženklu antspauduotus dokumentus dėl Ukrainos karinės pergalės perspektyvų nutekino labai jaunas vaikinas, tai turime rimtų rimčiausią skandalą. Vargu ar JAV galima vadinti patikima sąjungininke. Pasirodo, Amerika ne tik leidžia, kad jai vadovautų posėdžiuose užmiegantis, nuo lėktuvo trapo kritinėjantis senukas, bet ji dar savo didžiausias paslaptis linkusi patikėti vaikiukui, kuris stačia galva pasinėręs į kompiuterinius žaidimus. Dar pridėkime žinią, jog buvęs JAV prezidentas D. Trampas neturi kada džiaugtis gyvenimu, nes neišbrenda iš teismų (vis įkyriau kirba mintis, jog D. Trampui metami kaltinimai – iš piršto laužti, pritempti, tendencingi), ir turime tikrai bjauriai kuriozišką amerikietišką vaizdelį. Ar tokia Amerika pajėgi pastatyti į vietą Rusijos diktatorių?

Duok Dieve, kad klysčiau. Gal vis tik šią vasarą Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas atneš kur kas daugiau optimizmo? Gal vis tik paaiškės, jog Ukraina turi visko, ko jai reikia pereinant į sėkmingą kontrpuolimą?

2023.04.17; 10:18

Trumposios naujienos

Švedija permetė papildomų pajėgų Gotlando salai ginti. EPA-ELTA nuotr.

Londonas, vasario 19 d. (dpa-ELTA). Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas sekmadienį dienraščio „Financial Times“ (FT)  internete paskelbtame interviu įspėjo dėl Suomijos prisijungimo prie NATO be Švedijos.
 
„Labai glaudus Švedijos ir Suomijos karinis bendradarbiavimas prieš mums tampant NATO narėmis būtų labai apsunkintas, jei būtume padalytos kaip narės“, – teigė U. Kristerssonas.
 
„Suomija ir Švedija užtikrina saugumą. […] Savo pasaulio dalyje turime pajėgumų, kuriais naudosis visos NATO šalys, įskaitant Turkiją“, – pridūrė jis.
 
Penktadienį Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin Miuncheno saugumo konferencijoje išsakė panašias mintis.
 
„Mes pasiuntėme aiškią žinią, kad norime prisijungti prie NATO tuo pačiu metu“, – kalbėjo S. Marin. – Švedija ir Suomija […] yra suinteresuotos, kad į NATO įstotų vienu metu.“
 
Suomija ir Švedija paraiškas stoti į NATO pateikė 2022 metų gegužę, reaguodamos į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tačiau NATO narė Turkija iškart pareiškė tam prieštaraujanti. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pritaria Suomijos paraiškai, tačiau blokuoja Švedijos prašymą, motyvuodamas tuo, kad ši glaudžia asmenis, kuriuos Turkija įvardija kaip teroristus. Dėl tokio pritarimo paraiškoms atidėjimo Suomijoje kilo diskusijos, ar ji turėtų laukti, ar ne.
 
Ankaros pozicija dėl Švedijos stojimo į NATO smarkiai sugriežtėjo po to, kai dešinieji ekstremistai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme.
 
Rita Vidugirienė (ELTA)
 
2023.02.20
Gordijo mazgas

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Vašingtonas, vasario 16 d. (AFP-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sako, kad 2022 metų vasario 24 dienos išvakarėse nuėjo miegoti puikiai žinodamas, kad po kelių valandų prasidės kruvini mūšiai.
 
Ištisus mėnesius trukę Vakarų karinio aljanso vadovo perspėjimai virto įsitikinimu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tą dieną pradės didelio masto puolimą prieš Ukrainą.
 
„Nuėjau miegoti. Bet tai buvo labai trumpa naktis, nes žinojau, kad kažkuriuo metu, po kelių valandų, kas nors mane pažadins, – ir būtent taip ir nutiko“, – teigė jis interviu naujienų agentūrai AFP likus savaitei iki pirmųjų invazijos metinių.
 
„Apie ketvirtą valandą man paskambino štabo viršininkas ir trumpai pranešė, kad jie pradėjo, t. y. invazija prasidėjo. Jokios staigmenos, nes mes žinojome.“
 
Nors daugelis visame pasaulyje iki pat pabaigos vylėsi, kad Maskva nerizikuos surengti plataus masto puolimo, NATO generaliniam sekretoriui nekilo abejonių, jog V. Putinas yra nusiteikęs imtis veiksmų.
 
„Karo žiaurumas gali šokiruoti. Tačiau tai nieko nenustebino, nes tokie įvykiai buvo prognozuojami likus keliems mėnesiams iki invazijos“, – sakė jis.
 
Dabar, karui, nusinešusiam dešimtis tūkstančių gyvybių ir pakirtusiam Europos saugumą, tęsiantis jau metus, J. Stoltenbergas įspėjo, kad NATO aljansas turi būti pasirengęs naujai priešpriešos su Rusija erai, kuri gali trukti ilgai.
 
„Prezidentas Putinas nori kitokios Europos, nori tokios Europos, kurioje galėtų kontroliuoti kaimynus, kurioje galėtų spręsti, ką šalys gali daryti“, – teigė J. Stoltenbergas.
 
„Turime būti pasirengę ilgam laikotarpiui, nes tai gali trukti daug, daug, daug, daug, daug metų.“
 
JAV vadovaujamo aljanso vadovas norvegas sakė nesiryžtąs prognozuoti, kiek ilgai tęsis atsinaujinusi Rusijos ir Vakarų konfrontacija, nes galimi staigūs pokyčiai.
 
„Matėme, kaip griuvo Berlyno siena, matėme, kas įvyko rugsėjo 11-ąją“, – sakė J. Stoltenbergas.
 
NATO „visada ieškos galimybių grįžti į situaciją, kurioje būtų galima užmegzti geresnius santykius, tačiau žinant, kaip dabar elgiasi Rusijos režimas, Maskvos režimas, to padaryti neįmanoma“.
 
NATO narės nesiuntė savo pajėgų į Ukrainą, o kai kurie Vakarų pareigūnai nerimauja, kad tiesioginis karinis konfliktas gali peraugti į branduolinį karą tarp Vakarų ir Rusijos.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
 
Tačiau nuo tada, kai įriedėjo Rusijos tankai, buvo dislokuoti dar dešimtys tūkstančių NATO karių rytiniame Aljanso flange, o eilė Europos sąjungininkių padidino išlaidas gynybai.
 
NATO narės, su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje, taip pat nusiuntė Ukrainai ginkluotės už dešimtis milijardų dolerių, kad padėtų jai kovoti su Rusija.
 
Buvęs Norvegijos ministras pirmininkas atmetė kaltinimus, esą NATO galėjo padaryti daugiau, kad užkirstų kelią Rusijos invazijai, greičiau apginkluodama Ukrainą dar nuo Krymo laikų arba priartindama ją prie Aljanso apsauginio skydo.
 
„Tai prezidento Putino pasirinktas karas, už kurį atsakingas tik vienas asmuo – prezidentas Putinas ir sprendimų priėmėjai Maskvoje“, – pareiškė NATO vadovas.
 
Putinas senatvėje. Foto montažas

„Galime analizuoti, galime diskutuoti, galime svarstyti įvairius sprendimus, bet tai jokiais būdais nepanaikina prezidento V. Putino atsakomybės už šį karą.“
 
Po metus trukusių kovų, per kurias abi pusės teigia nukovusios dešimtis tūkstančių savo priešų, NATO įspėja apie atsinaujinusį Rusijos puolimą, nes Maskva, siekdama kompensuoti ankstesnes nesėkmes, siunčia į fronto liniją daugiau karių.
 
Tačiau, kaip teigė  J. Stoltenbergas, 30 valstybių aljanso narės kaip visada pasiryžusios užtikrinti, kad Ukraina galiausiai laimėtų.
 
„Esame ten tam, kad užtikrintume, jog Ukraina nugalėtų šiame kare, ir kad suteiktume jiems ginklų, amunicijos ir paramos, kurios jiems reikia“, – teigė jis.
 
„Jei prezidentas Putinas laimėtų Ukrainoje, tai būtų tragedija ukrainiečiams. Tačiau tai būtų pavojinga ir mums visiems, nes tada jam ir kitiems autoritariniams vadovams būtų pasiųsta žinutė, kad jie gali pasiekti savo tikslus, jei naudos karinę jėgą.“
 
Rita Vidugirienė (ELTA)
 
2023.02.17; 05:31
Trumposios naujienos

Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.

Varšuva, vasario 12 d. (ELTA). Per artimiausias savaites Ukraina turi skubiai sulaukti karinės technikos. Jeigu ji jos negaus, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas gali laimėti karą. Tokią nuomonę išsakė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, rašo RBK-Ukraina remdamasi jo interviu leidiniui „Le Figaro“.
 
„Taip, gali. Jeigu Ukraina labai greitu metu nesulauks pagalbos. Ten nėra šiuolaikinės karinės infrastruktūros, bet yra žmonės! Jei per artimiausias savaites nenusiųsime Ukrainai karinės technikos, Putinas gali laimėti. Jis gali laimėti, ir mes nežinome, kur jis sustos“, – sakė jis atsakydamas į klausimą, ar gali rusai laimėti karą.
 
Kiek anksčiau Lenkijos prezidentas A Duda pareiškė, kad naikintuvų F-16 perdavimas Ukrainai gali tapti „rimtu iššūkiu“. Anot jo, Lenkija pasirengusi atkurti geležinę uždangą, jeigu rytuose bus agresyvi valstybė, kuri yra nusiteikusi žudyti ir kėsintis į savo kaimynų laisvę.
 
„Mano nuomone, vienintelis kelias sustabdyti Rusiją yra palaikyti Ukrainą“, – pareiškė A. Duda.
 
Rita Vidugirienė (ELTA)
 
202302.13; 00:30
Trumposios naujienos

Charkivas. Po Rusijos apšaudymų. EPA – ELTA foto

Kyjivas, vasario 5 d. (ELTA). Sekmadienio rytą Rusija raketomis apšaudė Ukrainos Charkivo miestą. Nors anksčiau pranešta apie 3 sužeistuosius, bet vėliau patikslinta, kad nukentėjo 5 žmonės, praneša „Unian“.
Charkivas. Po Rusijos raketų atakų. EPA – ELTA foto
 
Preliminariais duomenimis, sekmadienio rytą, apie 8 val. 20 min., Charkivą apšaudė Rusijos raketų sistemos S-300 iš Rusijos Federacijos Belgorodo srities.
 
Charkivo srities prokuratūros duomenimis, viena iš raketų pataikė į penkių aukštų universiteto pastatą ir jį smarkiai apgadino, o kita smogė į netoliese esančio gyvenamojo namo teritoriją.
 
Per apšaudymą buvo sužaloti penki žmonės: 4 gyvenamojo namo gyventojai ir aukštąją mokyklą saugojęs apsaugos darbuotojas.
 
Ukraina pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl karo įstatymų ir papročių pažeidimo.
 
Karolis Broga (ELTA)
 
2023.02.06; 06:00
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiek valstybių, tiek požiūrių. Kiek tautų, tiek žvilgsnių. Vieniems rūpi grožio, naudos temos. Kiti gilinasi į istorijos, kultūros klausimus. Tretiems įdomiausi teisiniai aspektai.

Man dingojasi, kad pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Taip, mums turėtų labiausiai rūpėti, teisingai ar klaidingai elgiasi žmogus, tauta, valstybė, įstaiga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo kitų išeičių ar neturėjo, – šalutinės, ne pačios svarbiausios. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga? Nes jei šį galvosūkį nustumiame šalin, pakeičiame kitais, šalutiniais, pavyzdžiui, naudos – žalos kriterijais, beviltiškai susipainiojame.

Jei išgirdęs pasiteiravimą „teisinga – neteisinga“ pašnekovas puola muistytis, girdi, „neturėjome kitos išeities“, girdi, „rūpinomės išskirtinai savo interesais“, girdi, „buvome suklaidinti“, – turime kelią, vedantį į chaosą, į naujas priešpriešas. Privalome suvokti: priimdami visus pasiteisinimus mes užgožiame svarbiausiąją – teisingumo – temą. O tai reiškia, jog, pasirinkdami vien teisinimų ir pasiteisinimų taktiką, elgiamės neteisingai, nes paminame teisingumo kriterijus. Jeigu norite, skatiname aplinkinius  elgtis negarbingai, nes jie viliasi taip pat rasią, kaip išsisukti, jei bus pagauti už rankos.

Niekad niekur nesakiau, jog draudžiama išklausyti nusidėjelio argumentų. Išklausykime, įsigilinkime. Šiame pasaulyje visaip nutinka: gal nuoširdžiai klydo. Bet vis tik neleiskime, kad mus visur ir visada užliūliuotų neva įtikinamais, neva pagrįstais pasiteisinimais. Žingsniuodami šiuo klystkeliu, žiūrėk, pajėgtume išteisinti net Staliną ir Hitlerį.

Būtent šiuo žvilgsniu vertinkime Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Akivaizdu, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Šiandieninės vokiškos dvejonės atitolina Kijevo pergalę, o agresoriui suteikia vilčių, jog, organizavus milžiniškas mobilizacijas, iš ukrainiečių pavyks išpešti bent šiokių – tokių nuolaidų. Todėl ir klausiu: Olafai Scholzai, jūs norite, kad kruvina Rusijos agresija prieš Ukrainą užtruktų kuo ilgiau? Jūs nenorite taikos? Jums nusispjauti, kad kiekvieną dieną beveik pačiame Europos centre žūsta šimtai ukrainiečių, nuo žemės paviršiaus nušluojami dideli miestai?

Visus Berlyno pasiteisinimus (bijo Trečiojo pasaulinio karo, vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, baiminasi, jog Rusija subyrės į šipulius, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, laukia, kaip pasielgs amerikiečiai, įtaria ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą: 1994-aisiais -pradėdama karą prieš vos milijoną gyventojų turinčią Čečėniją, 2008-aisiais – atakuodama Gruziją (Sakartvelas), 2014-aisiais – iš Ukrainos atplėšdama Krymą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Vokietijos politikė Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius.

Tankas Leopard 2. Youtube.com

Beje, tuometiniai Berlyno gudročiai, atsisakydami kariuomenės, nė nesiteikė pasiteirauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ar Baltijos šalys sutinka, kad Vokietija susilpnintų Bundesverą keturis kartus. O juk privalėjo sulaukti mūsų pritarimo: mes esame lygiaverčiai, vieni kitiems įsipareigoję partneriai NATO ir Europos Sąjungoje (tai neutralioji Šveicarija gali elgtis kaip tinkama).

Dabar į viešąją erdvę prasprūdo net argumentų, esą Vokietija atlieka reviziją savo ginkluotosiose pajėgose – vis dar skaičiuoja, kiek garažuose turi tankų, šarvuočių, naikintuvų. Vaizdžiai tariant, kai suskaičiuos, tuomet žinos, kiek galima Ukrainai padovanoti šarvuotosios technikos. Mano supratimu, – niekingas pasiteisinimas. Vladimiras Putinas rimtą karą prieš Ukrainą pradėjo beveik prieš metus, o vokiečių politikai per vienuolika mėnesių vis dar nesugeba suskaičiuoti, kiek angaruose turi tankų?

Šiuo kampu analizuojant JAV paramos ukrainiečiams temą akivaizdu, jog ir Amerika neduoda ukrainiečių kariams tiek ginklų, kiek prašo Kijevas. Vėl – bjauriai neteisinga. Nes JAV, skirtingai nei Vokietija, angaruose saugo užtektinai daug modernių tankų, modernių šarvuočių, kad galėtų ištiesti tvirtą pagalbos ranką.

Tiesa, visiems puikiai žinomas karo apžvalgininkas Aleksėjus Arestovičius, duodamas kanale youtube.com video komentarus Markui Feiginui, dažniausiai linkęs Vakarus teisinti dėl vėlavimų. Esą Vakarų demokratija taip surėdyta: ilgai svarsto, skaičiuoja, vertina, po to – juda į priekį; jei žengtas į priekį žingsnis pasiteisina, žengia antrą, trečią…

Apibendrinus paskutiniuosius A. Arestovičiaus ir M. Feigino debatus viešojoje erdvėje, susidariau įspūdį, jog Vakarai gelbėja Ukrainą užtektinai rimtai, todėl ukrainiečiai privalo būti labai dėkingi. Taip, jei ne šiandieninė Vakarų pagalba, Ukrainai dabar būtų kur kas sunkiau. Paskutinysis susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine byloja, jog karinės technikos paketas Ukrainai – įspūdingas.

Tačiau ten vis dar nesurašyta tiek daug puolamosios ginkluotės, kiek jos prašo Ukrainos prezidentas, Ukrainos užsienio reikalų ministras, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ko dar laukiama? JAV prezidento Joe Bideno neskubėjimas duoti tiek, kiek reikia, – toks pat įtartinas kaip ir Olafo Scholzo baimės (laukiama, kuomet nusilps Rusija, pamirštant, kad jėgų netenka ir Ukraina?). Tiksliau tariant – ir įtartinas, ir neteisingas.

Neteisinga ir tai, kad viešojoje erdvėje pradėtas žodinis puolimas prieš visuomet skeptiškai nusiteikusį JAV Center for Security Policy vyriausiąjį mokslinį bendradarbį Andrėjų Ilarionovą. Kodėl jį pradėjo puldinėti, net atvirai teiraujasi, ar jis nėra užsislaptinęs Kremliaus agentas? Keliuose savo komentaruose A. Arestovičius užsiminė, girdi, A. Ilarionovas kursto paniką, prognozuodamas naujas skaitlingas Rusijos atakas, bei sąmoningai klaidina Kijevą, jog Kremlius galbūt atakuos kelius, kuriais iš Vakarų gabenama karinė amunicija. Pasak A. Arestovičiaus užuominų, tai panašu į kapituliantiškų nuotaikų platinimą bei bandymus Ukrainą sukiršinti su sąjungininkais. Užsiminta net apie sąmoningą Ukrainos karinės vadovybės klaidinimą dėl įmanomo vakarinių šalies teritorijų puolimo siekiant Ukrainą atkirsti nuo Vakarų (tektų kai kuriuos dalinius atitraukti iš rytų; Kremlius pasinaudotų šiuo atitraukimu ir vėl smogtų pietryčių kryptimis?).

Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka

O man atrodo, kad A.Ilarionovas nuoširdžiai siekia padėt Ukrainai, įvairiausiais kampais lygindamas, kokia vis tik nedidelė Vakarų parama ukrainiečiams (gal vis tik Vakarai susigės ir ims duoti daugiau?), bei perspėdamas, jog, puldamas į neviltį, V. Putinas galbūt atakuos vakarines teritorijas, kuriomis į Ukrainą keliauja ginklai (informuotas, vadinasi, – apginkluotas). Tiesa, kokia skaudi bebūtų, visuomet geriau nei „rožiniai akiniai”.

Šį komentarą baigiu lietuviškuoju apgailestavimu. Lietuvai labai nepasisekė, kad mums priskirtas būtent vokiškas karinis dalinys. Vokiečių kariai, žinoma, niekuo dėti. Tikiu, kad jie drąsūs, profesionaliai parengti, niekur, nelaimės atveju, neišsibėgiotų. Dėl mano skeptiškumo kalčiausi olafai scholzai. Jei Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paniškai bijo Ukrainai padovanoti keliolika Leopard 2 tankų, tai kaip išdrįs duoti įsakymą vokiečių brigadai ginti Lietuvą? Nors užmuškite, niekaip neįsivaizduoju Olafo Scholzo, skelbiančio lemtingąjį įsakymą vokiečių kariams saugoti Lietuvą. O štai jį, įsakantį vokiečių kariams skubiai palikti Lietuvą, nesiveliant į susidūrimus su Rusijos kariuomene, – oi kaip įsivaizduoju.

2023.01.23; 07:34

Trumposios naujienos

Moldovos prezidentė Maja Sandu. EPA – ELTA foto

Kišiniovas, sausio 21 d. (ELTA). Moldovos prezidentė Maia Sandu teigia, kad Rusijos karas prieš Ukrainą verčia Moldovą susimąstyti, ar jai reikėtų atsisakyti konstitucijoje įtvirtinto neutraliteto ir jungtis prie „didesnio aljanso“, informuoja „Politico“.
 
Duodama interviu „Politico“, prezidentė sakė, kad Moldova vis dar svarsto, kokių žingsnių imtis ateityje ir ar tam reikėtų keisti šalies konstituciją.
 
„Šiuo metu vyksta rimta diskusija apie mūsų galimybę apsiginti: ar galime tai padaryti patys, ar turėtume būti didesnio aljanso dalimi. Jeigu galiausiai nuspręsime, kad mūsų valstybei reikia atsisakyti neutraliteto, tai turėtų įvykti demokratinio proceso būdu“, – sakė M. Sandu.
 
Atsakydama į klausimus ji stengėsi neminėti NATO nes Rusija ir taip bando destabilizuoti Moldovos pro-europietišką vyriausybę. Anksčiau Kremlius perspėjo šią valstybę nebetęsti karinio bendradarbiavimo su Vakarais.
 
Nepaisant to, kad Moldova nėra NATO narė, ji bendradarbiauja su Aljansu ir prisideda prie NATO vadovaujamos taikos palaikymo misijos Kosove.
 
Karolis Broga (ELTA)
 
2023.01.22; 05:15
Gordijo mazgasSkaitomiausios

Azerbaidžaniečiai protestuoja Lačino kelyje

Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).

Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.

Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.

Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje

Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.

Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją

Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho? 

Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?

Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?

Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.

Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus

Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.

Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.

Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.

2022.12.20; 10:00

Gordijo mazgas

Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotr.

Oslas, gruodžio 10 d. (AFP-ELTA). Šeštadienį Osle apdovanoti Nobelio taikos premijos laureatai iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Jie ragino tęsti kovą prieš Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomą „beprotišką ir nusikalstamą įsiveržimą į Ukrainą“, praneša AFP.
 
Nobelio komitetas už žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sugyvenimo palaikymą autoritarizmo akivaizdoje pagerbė įkalintą Baltarusijos žmogaus teisių gynėją Alesį Beliackį, Ukrainos žmogaus teisių organizaciją „Pilietinių laisvių centras“ ir Rusijos žmogaus teisių gynimo organizaciją „Memorial“.
 
Prestižiškiausias apdovanojimas pasaulyje nei kiek nenusilpnino šių trijų laureatų ryžto kovoti prieš žmogaus teisių pažeidimus.
„Ukrainos žmonės nori taikos labiau nei kas nors kitas pasaulyje. Tačiau šalis, kuri yra puolama, negali pasiekti taikos sudėdama ginklus“, – sakė „Pilietinių laisvių centro“ vadovė Oleksandra Matvijčiuk.
 
Įkurtas 2007 m. šis centras rinko informaciją apie karo nusikaltimus, kuriuos Ukrainoje įvykdė Rusijos kariai, įskaitant gyvenamųjų pastatų, bažnyčių, mokyklų ir ligoninių bombardavimą, evakuacijos koridorių apšaudymą, žmonių prievartinę deportaciją ir kankinimus.
O. Matvijčiuk AFP žurnalistams prieš renginį sakė, kad savo kalbą, kurią planavo sakyti per apdovanojimų ceremoniją, jai teko rašyti žvakių šviesoje nes Rusija bombarduoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą.
 
Per devynis Rusijos įsiveržimo į Ukrainą mėnesius „Pilietinių laisvių centras“ užfiksavo daugiau nei 27 000 Rusijos karo nusikaltimų, kurie, pasak moters, tėra tik ledkalnio viršūnė.
 
„Karas žmones paverčia skaičiais. Mes turime žinoti visų karo nusikaltimų aukų vardus“, – atsiimdama apdovanojimą emocingai kalbėjo O. Matvijčiuk.
 
Oslo rotušėje ji dar kartą pakartojo, kad reikia įkurti tarptautinį tribunolą, kuris teistų V. Putiną, jo bendrininką, Baltarusijai vadovaujantį Aliaksandrą Lukašenką ir kitus karo nusikaltėlius.
 
Tuo metu kitas Nobelio taikos premijos laureatas Janas Račinskis, organizacijos „Memorial“ vadovas, pasmerkė Rusijoje tebegyvuojančias imperines ambicijas, kurias ši perėmė iš Tarybų Sąjungos.
 
Nobelio taikos premijos laureatai pasmerkė „beprotišką“ V. Putino karą. EPA-ELTA nuotrauka

Jis pareiškė, kad V. Putinas ir jo „ideologiniai tarnai“ pasinaudojo „kova prieš fašizmą“ savo pačių politiniais interesais ir tai naudoja pateisindami savo beprotišką ir nusikalstamą karą prieš Ukrainą.
 
Įkurta 1989 m. organizacija „Memorial“ daug metų skleidė informaciją apie Josifo Stalino totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus, siekė išsaugoti aukų atminimą ir rinko informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.
 
Tačiau Rusijos režimui siekiant užgniaužti opoziciją ir žiniasklaidą, Rusijos aukščiausiasis teismas 2021 m. pabaigoje nurodė uždaryti organizaciją, o spalio 7 d., tą pačią dieną kai buvo paskelbti Nobelio taikos premijos nugalėtojai, „Memorial“ biure buvo įvykdytas reidas.
 
„Šiandien politinių kalinių skaičius Rusijoje yra didesnis nei jų iš viso buvo Tarybų Sąjungoje „perestroikos“ pradžioje XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, – sakė J. Račinskis.
 
Trečiasis Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Beliackis, žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ įkūrėjas, yra sulaikytas nuo 2021 m. liepos ir laukia teismo po to, kai Minsko režimas pradėjo susidorojimą su protestuotojais.
 
Jam nebuvo leista perduoti savo kalbos, kuri būtų perskaityta ceremonijos metu. Tačiau apdovanojimą vyro vardu atsiėmė jo žmona Natalija Pinčiuk, pasidalinusi anksčiau A. Beliackio išsakytomis mintimis.  
 
N. Pinčiuk citavo savo vyrą, kuris ragino kovoti prieš tarptautines diktatūras ir sakė, kad Rusija bando Ukrainoje įvesti diktatūrą. O tokioje diktatūroje, kaip ir Baltarusijoje, nebūtų klausoma pavergtų žmonių balso, būtų įkurtos Rusijos karinės bazės, įvesta ekonominė priklausomybė nuo Rusijos ir vykdoma kultūrinė bei lingvistinė rusifikacija.
 
„Gėris ir teisybė privalo būti apginti“, – sakė N. Pinčiuk.
 
Šeštadienį kita apdovanojimų ceremonija vyks ir Stokholme, kur bus pagerbti Nobelio premijos laureatai medicinos, fizikos, chemijos literatūros ir ekonomikos srityse.
 
Karolis Broga (AFP)
 
2022.12.11; 08:00
Trumposios naujienos

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto

Varšuva, lapkričio 24 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį iškėlė klausimą dėl tolesnės Rusijos narystės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), turėdamas omenyje Maskvos invaziją į jo šalį.
 
Apie tai jis kalbėjo vaizdo kreipimesi į regioninės saugumo institucijos Parlamentinę asamblėją, šiuo metu susirinkusią Lenkijos sostinėje Varšuvoje, devynis mėnesius tebesitęsiant karui Ukrainoje.
 
V. Zelenskis kalbėjo kitą dieną po to, kai Europos Parlamentas pripažino Rusiją „terorizmą remiančia valstybe“, o EP nariai paragino 27 ES valstybių narių vyriausybes pasekti šiuo pavyzdžiu.
 
„Matome, kad įvairios tarptautinės platformos randa būtinus sprendimus, kurių reikia siekiant sustabdyti Rusijos terorą, kiek įmanoma labiau izoliuoti teroristinę valstybę ir rasti išeitį iš žiaurios pasaulinės krizės, kurią sukėlė Rusija“, – sakė V. Zelenskis.
 
„Tačiau kodėl tarp šių platformų vis dar nėra ESBO? – klausė jis. – Visų pirma, kodėl teroristinė valstybė, net ir po devynis mėnesius nuolat daromų nusikaltimų, vis dar yra jūsų parlamentinės asamblėjos narė?“
 
V. Zelenskis, kurio šalis taip pat yra viena iš 57 ESBO narių, pridūrė: „Rusijos karas prieš Ukrainą yra išbandymas bet kuriai tarptautinei organizacijai“.
 
Lenkija šiuo metu rotacijos tvarka pirmininkauja organizacijai ir gruodžio 1-2 dienomis Lodzės mieste surengs kasmetinę ministrų konferenciją.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
 
Praėjusią savaitę Maskva piktai sureagavo, kai Varšuva atsisakė į kitą mėnesį Lenkijoje vyksiantį susitikimą įsileisti Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, kuriam taikomos Europos sankcijos.
 
Rusija šį atsisakymą pavadino „beprecedenčiu ir provokuojančiu“ ir pareiškė, kad jos delegacijai vadovaus nuolatinis Rusijos atstovas ESBO Aleksandras Lukaševičius.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.11.25; 06:28
Aktualijos

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International” pateikta ataskaita, kurioje teigiama, jog Ukrainos karių buvimas gyvenamuosiuose rajonuose padidino pavojų civiliams Rusijos invazijos metu, yra gėdinga. Ministras mano, kad organizacija turėtų atsiriboti nuo savo išvadų.
 
„Gėdinga. Tikrai gėdinga. Tai tokia skepetaitė pridengti Rusijos karui. Jeigu yra padorumo šioje organizacijoje ar tarp ten dirbančių žmonių, tai jie turėtų atsiriboti nuo šitų išvadų, nes tai paliks dėmę ir ateičiai“, – Eltai duotame interviu teigė G. Landsbergis.
 
„Labai apmaudu, ši organizacija, kuria daug kas pasaulyje kliovėsi, jai ši reputacinė dėmė išliks ilgam“, – pridūrė ministras.
Amnesty international. Slaptai.lt fotografija
 
ELTA primena, kad „Amnesty International” pastarąją savaitę paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Ukrainos karių buvimas gyvenamuosiuose rajonuose padidino pavojų civiliams Rusijos invazijos metu. Nors organizacija kilus pasipiktinimo bangai vėliau atsiprašė už ataskaitos sukeltą „nerimą ir pyktį“, tačiau savo išvados neišsižadėjo.
 
Visgi, pasak ataskaitą išanalizavusių specialistų, „Amnesty International“ rėmėsi parodymais, kuriuos davė žmonės, buvę filtravimo stovyklose ir kalėjimuose laikinai okupuotose teritorijose. Daug medžiagos buvo surinkta apklausiant žmones, evakuotus iš Ukrainos vyriausybės nekontroliuojamų Donecko ir Luhansko sričių teritorijų ar Krymo. Jų manymu, ši informacija neturėjo būti įtraukta į ataskaitą, kadangi ji buvo gauta Rusijos jėgos struktūrų spaudimu.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2022.08.11; 00:30
Gordijo mazgas

Amnesty international

Kyjivas, rugpjūčio 6 d. (AFP-ELTA). „Amnesty International“ Ukrainos biuro vadovė atsistatydino, apkaltinusi teisių gynimo organizaciją kartojant Kremliaus propagandą savo prieštaringai vertinamame pranešime, kritikuojančiame karo draskomos šalies karinį atsaką į Rusijos invaziją.
 
„Amnesty International“ sukėlė pasipiktinimą Ukrainoje, ketvirtadienį paskelbusi ataskaitą, kurioje Ukrainos kariuomenė kaltinama kelianti pavojų civiliams gyventojams, nes steigia bazes mokyklose ir ligoninėse bei vykdo kontratakas iš tankiai apgyvendintų vietovių.
 
„Jei negyvenate šalyje, kurią užpuolė okupantai ir drasko ją į gabalus, tikriausiai nesuprantate, ką reiškia pasmerkti gynėjų armiją“, – socialinėje žiniasklaidoje pareiškė „Amnesty International“ biuro Ukrainoje vadovė Oksana Pokalčiuk, vėlų penktadienį ji paskelbė atsistatydinanti. „Jokia kalba neturi žodžių, kurie galėtų tai perteikti kam nors, kuris nepatyrė šio skausmo“, – sakė ji.
 
O. Pokalčiuk teigė mėginusi perspėti „Amnesty International“ vyriausiąją vadovybę, kad ši ataskaita yra vienašališka ir neatsižvelgianti į Ukrainos gynybos ministerijos poziciją, tačiau tai buvo ignoruota. „Dėl to organizacija netyčia paskelbė pareiškimą, kuris skamba kaip Rusijos naratyvai. Tyrimas siekiant apsaugoti civilius tapo Rusijos propagandos įrankiu“.
 
„Amnesty International“ išvardijo incidentus, per kuriuos Ukrainos pajėgos įtariamos sukėlusios pavojų civiliams gyventojams 19-oje miestų ir kaimų Charkivo, Donbaso ir Mykolajivo regionuose. „Mes užfiksavome modelį, kai veikdamos apgyvendintose vietovėse Ukrainos pajėgos kelia pavojų civiliams ir pažeidžia karo įstatymus“, – sakė organizacijos generalinė sekretorė Agnes Callamard. „Gynyba neatleidžia Ukrainos kariuomenės nuo pareigos gerbti tarptautinę humanitarinę teisę“.
 
Ukrainos vyriausybė reagavo griežtai: užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pavadino teiginius „nesąžiningais“, o gynybos ministras Oleksyjus Reznikovas apibūdino pranešimą kaip „iškraipantį”. Prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad teisių grupė mėgina „amnestuoti teroristinę valstybę ir perkelti atsakomybę nuo agresoriaus aukai“. Jo žodžiais, netoleruotina, kad, analizuojant duomenis apie auką, ji ir agresorius „kažkaip sulyginami, o agresoriaus veiksmai ignoruojami“.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.08.07; 07:49