Ačiū už straipsnį. Patiko ir filosofinė, ir analitinė dalis. Esate teisus – Lietuva turėtų neatsisakyti savo vertybinių pozicijų ir jas viešai deklaruoti net tada, kai tai „racionalių idiotų” požiūriu kenkia jos interesams. Deja, tai gana sudėtinga.
Kai 1992 m. tuometinė AT pati nutarė atsistatydinti, niekas negalvojo, kad Sąjūdžio žmonės pralaimės rinkimus. Bet jie pralaimėjo ir į valdžia atėjo buvusieji. Tuomet ir baigėsi šviesi idealistų era – daugelis tų, kurie dirbo savo Valstybei, nesiryžo dirbti su naujuoju Seimu. Su kiekvienu, naujai išrinktu Seimu mes turime vis daugiau išsigimusių „europinių” liberalų ir vis mažiau ginančių mūsų mažą, bet tvirtą Lietuvą. Daugelis intelektualų pasitraukė iš viešosios erdvės, nes socialinių tinklų leksika neatitinka jų išprusimo, o diskusija dažnai vyksta kaip aklo su kurčiu. Antrą vertus, išaugo ne tik verslui gabaus jaunimo. Jų jau matome ir politikoje. Tikiu, kad jiems užteks tvirtybės netapti politinės karjeros vergais.
Laiškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar – apie korupciją Ukrainoje. Manau, kiekvienas Ukrainos gyventojas supranta, kad jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kito kelio jie neturi. Kadangi tai suprato ir Kremlius, tai pradėjo naudoti KGB šmeižikiškus ginklus. Ar paveiks ukrainiečius? šiuo metu, manau, dar ne, bet artėjant žiemai gali atsirasti nuovargio. Ar pasiduos Vakarai? Norėčiau pasakyti – ne, bet keistai jie elgiasi, o išlepinta visuomenė kažkodėl galvoja, kad jų patogi buitis yra svarbesnė už ukrainiečių gyvybes…
Nors, tiesą sakant, kas vyksta Europos užsienio ir saugumo politikos kuluaruose, paprastas mirtingasis nežino…
Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.
Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla
Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.
Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.
Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.
Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.
Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto
Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.
Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.
O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.
Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.
Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.
Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.
Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Britų žvalgybos būstinė
Londonas, balandžio 4 d. (dpa-ELTA). Didžioji Britanija neplanuoja išsiųsti rusų iš ambasados Londone dėl invazijos į Ukrainą, nes sostinėje liko tik keli Maskvos šnipai, pripažįsta Vakarų pareigūnai. Tolesni veiksmai neatmetami, tačiau vienas pareigūnas užsiminė, jog po išsiuntimo dėl nuodijimo Solsberyje sostinėje liko „tik nedaug” Rusijos žvalgybos pareigūnų.
Lietuva pirmadienį pranešė išprašanti Maskvos ambasadorių ir pasmerkė „žiaurias žudynes“ Bučos mieste, iš kurio buvo išstumta Rusijos kariuomenė. Kilo klausimų, ar ir Jungtinė Karalystė imsis veiksmų prieš Rusijos ambasadą Londone būgštaujant, kad ji užsiima propaganda.
Vakarų pareigūnas sakė: „Daugelis Europos partnerių išsiuntė Rusijos diplomatus, kurie daugiausia yra žvalgybos pareigūnai. Dėl visų veiksmų, kurių ėmėmės po Solsberio, šiuo metu ambasadoje Londone neturime labai daug šios kategorijos rusų. Taigi, kol mes tai peržiūrime, kol kas tokių planų neturime“.
2018 m., kai Borisas Johnsonas buvo užsienio reikalų sekretorius, reaguodama į nuodijimą Solsberyje nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, Jungtinė Karalystė išsiuntė 23 Rusijos diplomatus. Dabar ministrus piktina „melagingos naujienos“, kurias sostinėje skleidžia Rusijos ambasada, iš tviterio pašalinta dezinformacija apie ligoninės bombardavimą Mariupolyje.
Pareigūnas taip pat perspėjo, kad gynybos žvalgyba rodo, jog Rusija „perdislokuoja“ pajėgų elementus Sakartvele, kad sustiprintų invaziją į Ukrainą. „Nemanome, jog tai buvo suplanuota, labai keista, kad Rusijos kariškiai tai daro, todėl manome, jog tai rodo problemas, su kuriomis jie susiduria Ukrainoje“, – sakė jis.
Teigiama, kad per šaukimą, paprastai rengiamą du kartus per metus, Vladimiras Putinas įtraukė į kariuomenę daugiau nei 130 tūkst. naujų šauktinių. „Laikas sutampa su ankstesniais pavasario šaukimais, bet manome, kad tai neįprastai didelis skaičius“, – pridūrė pareigūnas. –
Manome, kad yra reali galimybė, jog šie šauktiniai bus išsiųsti į Ukrainą, nors Rusijos gynybos ministerija sakė, kad į Ukrainą vyksta tik profesionalūs kariai“.
Varšuva, kovo 23 d. (AFP-ELTA). Lenkijos vidaus reikalų ministras Mariuszas Kaminskis trečiadienį pranešė, kad jo šalis „išsiuntė 45 Rusijos šnipus, apsimetinėjusius diplomatais“.
„Ardome Rusijos specialiųjų tarnybų tinklą mūsų šalyje“, – tviteryje parašė M. Kaminskis.
Ryga, kovo 18 d. (AFP-ELTA). Estija, Latvija ir Lietuva, sekdamos Bulgarijos pavyzdžiu, penktadienį paskelbė išsiunčiančios 10 Rusijos diplomatų dėl Maskvos invazijos į Ukrainą.
„Latvija išsiunčia tris Rusijos ambasados darbuotojus dėl jų diplomatiniam statusui prieštaraujančios veiklos ir atsižvelgiant į tebesitęsiančią Rusijos agresiją Ukrainoje. Sprendimas buvo suderintas su Lietuva ir Estija“, – „Twitter“ tinkle parašė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius.
Estija išsiuntė tris Rusijos diplomatus, o Lietuva – keturis, pranešė jų užsienio reikalų ministerijos.
Slaptosios tarnybos. Slaptai.lt nuotr.
Briuselis, spalio 6 d. (AFP-ELTA). NATO trečiadienį pranešė, kad atėmė aštuonių Rusijos misijos prie Aljanso narių akreditaciją, ir pavadino juos „nedeklaruotais Rusijos žvalgybos pareigūnais“.
Šią informaciją suteikęs NATO pareigūnas teigė, kad „taip pat galime patvirtinti, jog sumažinome pozicijų, kurias Rusijos Federacija gali akredituoti NATO, skaičių iki 10“, palyginti su 20 anksčiau.
„Galime patvirtinti, kad atėmėme aštuonių Rusijos misijos prie NATO narių, kurie buvo nedeklaruoti Rusijos žvalgybos pareigūnai, akreditaciją“, – naujienų agentūrai AFP sakė pareigūnas, patvirtindamas informaciją, apie kurią iš pradžių skelbė britų „Sky News“.
„NATO politika Rusijos atžvilgiu išlieka nuosekli. Reaguodami į agresyvius Rusijos veiksmus, sustiprinome savo atgrasymo priemones ir gynybą, tačiau tuo pat metu išliekame atviri prasmingam dialogui“, – teigė neįvardytu norėjęs likti pareigūnas.
Sprendimas perpus sumažinti Rusijos misiją įsigalios šio mėnesio pabaigoje. Jam, kaip manoma, pritarė visos 30 NATO šalių narių.
Rusija jau kurį laiką turi stebėjimo misiją prie NATO, kuri yra dviejų dešimtmečių senumo NATO ir Rusijos tarybos dalis ir yra skirta propaguoti bendradarbiavimą bendrose saugumo srityse. Nepaisant to, šalis nepriklauso JAV vadovaujamam kariniam Aljansui.
Rusijos misija prieš tai jau buvo vieną kartą sumažinta, kai 2018 m. po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ Jungtinėje Karalystėje buvo atšaukti septyni jos nariai. Taip pat buvo atšaukti dar trijų Rusijos diplomatų akreditacijos prašymai.
NATO ir Rusijos taryba iš esmės nenaudojama dėl įtampos, kurią padidino 2014 m. Rusijos sprendimas aneksuoti Krymą, Maskvos parama prorusiškiems separatistams Ukrainoje ir ginklų, įskaitant raketas, kūrimas.
JAV prezidentas Joe Bidenas Rusijos lyderio Vladimiro Putino atžvilgiu laikosi kur kas griežtesnio kurso, nei jo pirmtakas Donaldas Trumpas.
Kitas NATO pareigūnas sakė AFP, kad NATO ir Rusijos taryba „išlieka svarbia platforma dialogui palaikyti“ ir teigė, kad „vis dar galioja“ praėjusiais metais pateiktas siūlymas surengti dar vieną šio formato susitikimą.
„Kamuolys yra Rusijos aikštėje“, – teigė pareigūnas.
„Sky News“ skelbė, kad NATO sprendimas priimtas, kai balandį buvo atskleista informacija apie 2014 m. įvykusius mirtinus sprogimus Čekijos amunicijos sandėlyje, kuriuos organizuojant, anot Prahos, dalyvavo du Rusijos šnipai, tariamai dalyvavę ir S. Skripalio apnuodijime.
Dėl Čekijos–Rusijos incidento buvo išsiųsta dešimtys ES ir Rusijos diplomatų ir kitų ambasadų darbuotojų.
Skaitome: Briuselyje veikia apie 250 kinų ir 200 rusų šnipų, daugiausia jų tūno valstybių pasiuntinybėse ir komercinėse atstovybėse. Atseit jų esama ir kitur, bet ar dažnai girdime Europos sostinėje ar kitur Rusijos specialiųjų tarnybų agentą ne tik pagavus, bet ir pasodinus į kaltinamųjų suolą? Išskyrus Baltijos šalis, kur nuteista dvi dešimtys šnipinėjimu kaltintų asmenų ir teismai tebevyksta.
Lietuviškas šakotis ir NATO naikintuvai
Lietuvos saugumas (VSD)
Paskelbus Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento kasmetį grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinimą, atsiliepė ir Rusijos propagandos skardžiausias trimitas – RT: ar tikrai Rusija ir jos pagrindinė sąjungininkė Baltarusija siekia įvilioti į savo žvalgybos tinklus lietuvius, kaip teigiama ataskaitoje? RT kalbinamas vienas profesorius atsakė, kad Lietuva yra Rytų Europos pakraštys ir vargu ar kelia didesnį Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą. Ten, pasak šio eksperto, nėra „įdomių technologijų“. Lietuva, be šakočio ir didžkukulių gamybos receptų, neturinti ką pasiūlyti.
Kai 2015 metais Vilniaus apygardos teisme teisė Baltarusijos karinei žvalgybai šnipinėjusį buvusį valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotoją, prokurorai teigė kaltinamąjį 2013 metais perdavus svetimiems taip pat ir duomenų, susijusių su Šiaulių kariniu aerodromu. Tada Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ stebėjosi: iki šiol neaišku, kam to reikėjo baltarusių specialiosioms tarnyboms, kai Lietuvos oro erdvė kiaurai permatoma iš Baltarusijos teritorijos, o NATO aviacijos bazė Šiauliuose gerai žinoma dar iš sovietinių laikų?
Iš tokio „Regnum“ stebėjimosi turėjo skaniai pasijuokti visi, taip pat ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiojoje valdyboje (karinėje žvalgyboje, dažniau tebevadinamoje GRU). Rusiškų leidinių autoriai iš tiesų neretai pažeria humoro perliukų, rašydami apie mus, kaip antai RuBaltic.Ru: agresyviosios Baltijos šalys didina karines išlaidas Rusijai okupuoti (Агрессивная Прибалтика наращивает военные расходы для оккупации России). Ne be emocijų praneša ir apie įkliuvusius šnipus – būtų gaila nepaminėjus to sausoje apžvalgoje šnipų tema.
Lapė laikoma gudria, klastinga plėšrūne. Šiauliai. Slaptai.lt nuotr.
2017 metų pradžioje Šiaulių apygardos teismas skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę Lietuvos karinių oro pajėgų kapitonui ir dešimt su puse metų – jį užverbavusiam Rusijos piliečiui. Pastarasis veikė GRU vadovaujamas. Lietuvos karininkas jam teikė tarnybos paslaptį sudarančius duomenis apie dvejus metus – iki suėmimo 2014-ųjų gruodyje. Šių metų kovo pabaigoje tame pačiame teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje dirbę asmenys kaltinami perdavinėję neskelbtinus duomenis „užsienio žvalgybai“.
Tai – antra šiam teismui perduota byla dėl šnipinėjimo Šiaulių kariniame aerodrome, iš kurio nuo 2004 metų NATO pajėgos vykdo Baltijos šalių oro erdvės patruliavimą. Dabar teisiami asmenys „užsienio valstybės žvalgybos organizacijos“ užduotis vykdė nuo 2014-ųjų rudens ir buvo suimti 2017 metų pabaigoje; jiems buvo pavesta, be visa kita, žvalgytis asmenų, galinčių parsiduoti Rusijos žvalgybai.
Dėl šakočio, tai jo liejimo gudrybių vis dėlto vertėtų ieškoti Vokietijoje. O gal koks receptas iš senesnių laikų tebeslapstomas Klaipėdoje?
Balandžio pradžioje Klaipėdos apygardos teismas skyrė 7 metus laisvės atėmimo bausmę šio miesto gyventojui, šnipinėjusiam Rusijai (Lietuvoje didžiausia bausmė už šnipinėjimą – 15 metų nelaisvės). Rusijoje gimęs ir Lietuvos pilietybę įgijęs asmuo vykdė Rusijos žvalgybos organizacijų užduotis nuo 2015 metų iki sulaikymo 2017 metų pabaigoje (rinko ir perdavinėjo duomenis apie Lietuvos karo laivyną, NATO laivus, suslėgtųjų dujų terminalą ir kitus objektus, tarp jų ir turinčius strateginę reikšmę šalies saugumui). Jeigu Apeliacinis teismas nepatenkins klaipėdiečio skundo (dabar jis nagrinėjamas), tai jis bus šeštas asmuo, kurį per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje nuteisė už šnipinėjimą.
2017 metų vasarą Vilniaus apygardos teismas šnipinėjimu kaltinamam Rusijos piliečiui Nikolajui Filipčenkai skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorų teigimu, jis veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis ir vykdė žvalgybinę operaciją, kuria siekta įsismelkti į Lietuvos valstybės vadovybę, teisėsaugos organus ir specialiąsias tarnybas.
Žurnalistai rašė paprastesniais žodžiais: nuo 2011 metų stengėsi užverbuoti ką nors iš Prezidentūroje dirbančių ar dirbusių Vadovybės apsaugos departamento žmonių ir įsivogti ten su pasiklausymo įranga.
Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį kartą jau nerašyta, kad ko brautis į Lietuvos prezidento rūmus, juk jie žinomi nuo sovietinių laikų, o dar ankstesniais amžiais Vyskupų rūmuose gyvenę Rusijos generalgubernatoriai. Ne vienas Rusijos leidinys pranešė pirmą kartą Lietuvos istorijoje dėl šnipinėjimo įkliuvus etatinį Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotoją.
Tiesa, pagrindinė valstybinė Rusijos naujienų tarnyba, TASS, parašė, kad Lietuvos prezidentūros apsaugą verbavo asmuo, „neva esantis Rusijos FSB darbuotoju“ (якобы являющийся сотрудником ФСБ). Tai pakartojusi Rusijos federalinė naujienų tarnyba (siejama su skandalingai pagarsėjusiu Sankt Peterburgo verslininku, pravardžiuojamu „Putino virėju“) pridūrė: FSB yra pirmiausia kontržvalgybos organizacija ir ji nevykdo žvalgybos už Rusijos sienų – tai daro Užsienio žvalgybos tarnyba (politinė žvalgyba) ir Generalinio štabo vyriausioji valdyba (karinė žvalgyba). Iš to turėtų būti aišku, kad Lietuvoje niekaip negalėjo veikti FSB karininkas.
Vilniuje teisiamas Nikolajus Filipčenka tepasakė, kad yra baigęs karo institutą ir turi papulkininkio laipsnį. Gal tik sutapimas: 2004 metais Kaliningrade, miesto centre, vieną asmenį nužudė, o kitą sužeidė šūviais iš automobilio, kurį vairavo FSB vietos valdyboje tarnaujantis kapitonas Nikolajus Filipčenka; federaliniai leidiniai daug rašė apie šio nusikaltimo tyrimo keistenybes.
Kodėl estai su latviais ne Somalio piratus gaudo
Estijos saugumo policijai (Kaitsepolitseiamet, KaPo) paskelbus savo kasmetę ataskaitą apie šalies saugumą, pralinksmino Rusijoje prie labiausiai įtakingų priskiriamas leidinys „Komsomolskaja pravda“. Girdi, su kuo kovoja estų saugumiečiai – gal su radikaliaisiais islamistais, prasmukusiais į Europą pabėgėlių iš Artimųjų Rytų minioje, gal su Balkanų narkotikų mafija ar su Somalio piratais? Kur tau: 57 puslapių dokumente Rusija paminima 200 kartų, o žodis „Kremlius” pavartotas apie 60 kartų!
KaPo – Estijos slaptoji tarnyba
Praėjusių metų rugsėjo pradžioje, kai KaPo suėmė valstybės išdavimu įtariamus šalies gynybos pajėgų karininką ir jo tėvą, RT priklausančios naujienų tarnybos „Sputnik“ Estijai skirtas leidinys suteikė žodį sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) atsargos pulkininkui. Šis piktinosi anglosaksiškojo pasaulio ir jo satelitų, tarp jų ir Estijos, palinkimu išpūsti Rusijos grėsmės temą. Vakaruose, girdi, be perstojo trimitavo apie Sergejaus Skripalio ir jo dukros nuodijimą, o Estijoje gąsdino, kad tuoj juos pulsianti Rusija. Dabar vėl – „išaiškintas dar vienas Rusijos šnipas“. Anglosaksai naudoja „absurdo technologiją“: tegul tai nesąmonė, bet kartok ir kartok. Rytoj estai ims tvirtinti esantys iš Marso, tik daugelį amžių tai slėpė. „Na kam Rusijai reikalingi šnipai Estijoje arba estų šnipai Rusijoje?“
Estijoje šiemet nuteisė jau tris šnipinėjimu Rusijai kaltintus asmenis. Vasario mėnesį Harju apskrities teismas pripažino minėtus karininką ir jo tėvą kaltus dėl valstybės išdavimo. Pas mūsų kaimynus ta pati nusikalstama veika užsienio piliečiui inkriminuojama kaip šnipinėjimas, o Estijos piliečiui – kaip valstybės išdavimas, už kurį gali būti skirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė ir net įkalinimas iki gyvos galvos. Šioje byloje valstybės paslapčių ir įslaptintų tarnybinių duomenų rinkimu bei perdavimu Rusijos karinei žvalgybai kaltinami buvęs Estijos gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininkas nuteistas kalėti penkiolika su puse metų, o jo tėvas – 6 metus.
Kovo pabaigoje Tartu apskrities teismas nuteisė trejus su puse metų kalėti Estijos ir Rusijos pilietybes turintį asmenį – už bendradarbiavimą su FSB, kaip pranešė TASS. Dmitrijus Kozlovas teikė rusams neskelbtinus duomenis, išgautus Policijos ir pasienio apsaugos departamento Pietų prefektūroje. Netrukus sulaikė buvusį KaPo bendradarbį Vladimirą Kulikovą – irgi dėl įtarimus sukėlusio domėjimosi pasienio tarnybos veikla. Jį, manoma, užverbavo po 2012 metų, kai saugumietis paliko tarnybą ir ėmė lankytis Rusijoje.
Prieš dvejus metus Estijoje pirmą kartą nuteisė už šnipinėjimą Rusijos karinei žvalgybai – 2009 metais užverbuotas šios šalies gyventojas Rusijos pilietis Artiomas Zinčenka gavo 5 metus kalėjimo. Praėjusių metų pavasarį GRU interesais veikusį Tartu gyventoją verslininką Ilją Tichanovskį apkaltino sąmokslu prieš valstybę (kėsinimusi išduoti) ir skyrė jam 4 metus nelaisvės. Rudenį dar vieną Estijos pilietį, Jevgenijų Slaviną, nuteisė 1 metus ir 8 mėnesius kalėti irgi už sąmokslą prieš valstybę; jis rinko duomenis tai pačiai Rusijos karinei žvalgybai.
Nenutylėjo Rusijos žiniasklaida ir Latvijos valstybės saugumo tarnybos (nuo 2019-ųjų taip vadinama buvusi saugumo policija, latviškai – Valsts drošības dienests, VDD) metinio pranešimo. „Regnum“: Latvijos specialiosios tarnybos gąsdina „Rusijos šnipais“ (Спецслужбы Латвии пугают «российскими шпионами»). Pastarųjų žodžių latvių dokumente nėra, todėl kabutės turėtų reikšti šiuos žodžius neatitinkant jų tiesioginės reikšmės. Perkeltine prasme: kam Rusijai reikalingi šnipai Es… tai yra Latvijoje?
Latvijos saugumo emblema
Dabar Latvijoje nagrinėjama baudžiamoji byla, iškelta buvusiam Vidaus reikalų ministerijos informacijos centro šaunamųjų ginklų apskaitos skyriaus vadovui. Iki suimamas praėjusių metų rudenį jis jau 12 metų buvo pensijoje. Atsargos pulkininkas leitenantas įtariamas nusikaltimais pagal keturis Latvijos baudžiamojo kodekso straipsnius, iš kurių vienas – šnipinėjimas. Prokurorai kaltina jį perdavus Rusijos specialiosioms tarnyboms įvairių duomenų, tarp jų ir sudarančių valstybės paslaptį.
Praėjusį rudenį kanalas LTV1, pakvietęs aptarti temos „Ar nėra šnipų, ar mes jų negaudome“, priminė Estijoje buvus išaiškinta 10 Rusijai šnipinėjusių asmenų, Lietuvoje – 8, o Latvijoje – trys (su minėtu atsargos pulkininku). 2016 metų pabaigoje sulaikytam bendrovės „Latvijas dzelzceļš“ ruožo meistrui (neteisėtai rinko ir teikė neskelbtinus duomenis ryšininkui Rusijoje) galiausiai skyrė 3 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo. Praėjusių metų vasarą šnipinėjimu apkaltintam ir kaltę pripažinusiam dar vienam Latvijos piliečiui teismas skyrė lygtinę 3 metų laisvės atėmimo bausmę; tyrimo metu buvo nustatyta, kad pasienyje su Rusija gyvenantis vyras jį užverbavusiam Rusijos žvalgybos karininkui perdavinėjo duomenis apie šalies ginkluotąsias pajėgas.
Ar ne skylėtas valstybės skydas?
Ne per seniausiai estų žiniasklaidoje vėl paminėjo Hermaną Simą – šiam kaliniui šalies teisingumo ministras nesutiko sušvelninti režimo ir paliko kalėjime, paaiškinęs jį atliekant bausmę už labai sunkų nusikaltimą. Praėjusią vasarą prokurorai nepritarė į aštuntą dešimtį įžengusio Simo paleidimui iš kalėjimo anksčiau laiko. Esą jis apgailestauja veikęs prieš valstybę, tačiau tebeaiškina neturėjęs kitos išeities, nes tuo metu valstybė neturėjusi žinybos, kuri būtų galėjusi apginti jį su šeima jam atsisakius šnipinėti Rusijai, – taigi 10 metų iškalėjęs tebemano, kad nuo jo paties niekas nepriklausę. Jam greičiausiai teks iki paskutinės dienos atbūti 2009 metų pradžioje Harju apskrities teismo skirtą dvylikos su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Tai – pirmas estas, apkaltintas valstybės išdavimu nepriklausomybės metais.
Hermanas Simmas
Buvęs sovietinės milicijos pulkininkas, talkinęs ir valstybės saugumui (KGB), parsidavė Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR) 1996 metais. Iki suimamas dirbo šalies gynybos ministro patarėju, o 2001–2006 metais ministerijoje buvo atsakingas už valstybės paslapčių saugojimą. Dalyvavo Estijos stojimo į NATO pasirengime, o nuo 2004 metų atstovavo šaliai Aljanse. Laimė, šiam kurmiui laiku užtrenkė duris į 2008-ųjų pavasarį Taline pradėjusį veikti NATO kibernetinės gynybos centrą. Šis centras, kaip 2013 metais, suėmus dar vieną Rusijos agentą, tiesiai šviesiai sakė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos instituto Pabaltijo (Прибалтики – tebevadina sovietiniu vardu) skyriaus vedėjas, „kelia ypatingą Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą“.
Hermano Simo, aukštas pareigas Estijoje ėjusio Rusijos šnipo, išaiškinimas sulaukė tarptautinio atgarsio. Vokiečių „Der Spiegel“ nurodė, kad Simui vienoje NATO konferencijų (2006) pavyko išgauti sąjungininkų turimą Vakarų valstybėse veikiančių Rusijos agentų sąrašą ir šis buvo paklotas ant prezidento Vladimiro Putino stalo. Pasak šio žurnalo pašnekovo, vokiečių valdininko, Simas perdavė Rusijai tiek daug svarbių duomenų apie NATO, kad tai Aljansui tapo „katastrofa“. Britų dienraštis „Financial Times“ Simo bylą pavadino didžiausiu skandalu NATO istorijoje. „New York Times“ net suabejojo NATO plėtimo į Rytų Europą reikalu. Britų „The Times“ ekspertai teigė, kad Rusija prarado labai svarbų agentą, tačiau laimėjo šiokią tokią taktinę pergalę, nes Aljanso senieji nariai ėmė šnairuoti į naujus sąjungininkus iš Rytų ir Vidurio Europos.
Estai nebijo nešti iš namų šiukšlių
Pačioje Estijoje rašyta ir apie psichologinį šoką, kurį patyrė buvę valstybės išdaviko bendradarbiai, ir apie sumišimą visuomenėje. Kaip Gynybos ministerijoje tokiam žmogui galėjo patikėti didžiausias paslaptis? Ar ne skylėtas valstybės skydas? Tuo tarpu Estijos pareigūnai liko ištikimi nuostatai nesislapstyti nuo visuomenės nei parklupdžius priešininką, nei praleidus skaudų kirtį valstybės saugumui. „Mes iš tiesų skiriamės nuo daugelio Vakarų šalių tuo, kad tokių atvejų nekišame po kilimu“, – pareiškė vienas estų saugumo ekspertų. 2009-ųjų pabaigoje per TV parodė palyginti greitai sukurtą pusantros valandos trukmės dokumentinį filmą „Valstybės išdavikas” – apie šią estams itin nemalonią istoriją.
Hermano Simo demaskavimas, kaip parašė autoritetingas amerikiečių žurnalas „Foreign Affairs“, laikytinas didžiausiu estų kontržvalgybos laimėjimu. Estija parodė pasirengusi priešintis Rusijos agresyviam veikimui geriau, negu bet kuri kita Europos šalis. Pastarosioms galėtų būti pavyzdžiu trys estų daromi dalykai: jie nenutyli atskleistų šnipinėjimo atvejų; išaiškintus agentus teisia visu įstatymų griežtumu; pirmieji pradėjo skelbti kasmetes grėsmių saugumui apžvalgas – „Aastaraamat“. Solidus britų savaitraštis „The Economist“ tada irgi pagyrė estų atvirumą: jie Simą nuteisė, kai tuo tarpu kitose šalyse paprastai vengiama garsiau kalbėti apie pagautus Rusijos šnipus ir pasitenkinama jų išsiuntimu.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Iš tikrųjų: 2010 metais JAV specialiosios tarnybos sužlugdė ilgam veikimui parengtų šnipų (nelegalų) tinklą, o netrukus jie buvo iškeisti į keturis Rusijoje kalintus asmenis (tarp jų ir valstybės išdavimu apkaltintą buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį). „The New York Times“ tada rašė, kad amerikiečių pusė nenorėjusi ilgų teismo procesų, kurių metu galėjo būti atskleisti jų specialiųjų tarnybų veikimo metodai, todėl pasiskubinusi Rusijos agentais atsikratyti, teismui apkaltinus juos nesunkiais nusikaltimais.
2012 metais išėjo britų publicisto ir rašytojo Edvardo Lukaso knyga (Deception. Spies, Lies, and How Russia Dupes the West), kritikuojanti atsainų Vakarų požiūrį į Rusijos keliamas grėsmes. Autorius primena ironiją, kuria palydėtas pranešimas apie JAV sužlugdytą Rusijos šnipų tinklą: kažin kokie nevykėliai, o viena jų – kvaila mergšė, vos ne lytinė pamišėlė… Jų neteisė už šnipinėjimą. Toks nebaudžiamumas, autoriaus tvirtinimu, labai palengvina Rusijos šnipams gyvenimą ir yra neleistinas.
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas
Lukasas pasakoja ir Simo istoriją, negailėdamas liaupsių estams. Esą jie rodo įstabų pavyzdį: atkakliai medžioja šnipus ir juos teisia, nežiūrėdami galimų žeminimų ir šmeižtų. Kitos šalys pasišaipo Estijai suklupus, nors iš tikrųjų estų pasiryžimas nedangstyti savo klaidų yra pasigėrėtinas.
Estijos saugumo policijai susekti Hermaną Simą padėjo NATO valstybių specialiosios tarnybos, daugiau žinome apie vokiečių Federalinės žvalgybos tarnybos (BND), amerikiečių Nacionalinio saugumo tarnybos (NSA) agentų ir Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) žvalgybininkų indėlį.
Vėliau estų saugumiečiai teigė, kad Simo nusikaltimo tyrimo metu sužinota padėjo jiems atskleisti dar vieną Rusijos šnipą. 2012 metų vasario pabaigoje Talino oro uoste suėmė KaPo karininką Aleksejų Dreseną ir jo žmoną Viktoriją. Pastaroji rengėsi skristi į Maskvą, kur turėjo perduoti FSB ryšininkui ką tik laukiamojoje salėje iš sutuoktinio paimtą laikmeną su slaptų dokumentų kopijomis. Nuo 1993 metų saugumo policijoje dirbusiam karininkui už valstybės išdavimą teismas skyrė griežčiausią per visą nepriklausomos Estijos istoriją bausmę – 16 metų laisvės atėmimo; sutuoktinė atsipirko lygtine 6 metų nelaisvės bausme.
Aleksejus Dressenas
2013 metų rugpjūtį suėmė buvusį KaPo techninės tarnybos specialistą Vladimirą Veitmaną. Jis nuo 2002 iki 2011 metų, kai išėjo į pensiją, rinko ir perdavinėjo Rusijos žvalgybai tarnybines ir valstybės paslaptis, taip pat jas žinančius asmenis kompromituojančius biografijos faktus, galinčius pasitarnauti jų verbavimui. Patį ryšių specialistą užverbavo ir jam vadovavo SVR agentas, su kuriuo Veitmanas sovietiniais laikais dirbo tame pačiame respublikinio KGB padalinyje. Šis kurmis įspėjo rusus, kad estų kontržvalgyba įtaria Hermaną Simą šnipinėjant ir pradeda jį sekti. Veitmaną apkaltino valstybės išdavimu ir nuteisė 15 metų kalėti.
Liaupsės FSB agentui, pagautam svetimoje valstybėje
2018 metų pavasarį Harju apskrities teismas pripažino šalyje studijavusį 20-metį Rusijos pilietį Aleksejų Vasiljevą kaltu dėl nesmurtinio veikimo prieš Estiją (FSB pavedimu mėgino įsismelkti į vienos valstybinės žinybos Wi-Fi tinklą) ir nuteisė 4 metus kalėti. Rudenį jis skundėsi estų žurnalistams laukęs iš Rusijos pusės paramos sau ir vargstantiems artimiesiems, tačiau su juo niekas taip ir nesusitiko. „Man atrodo, kad kol buvau naudingas FSB, jie mane ir po žemėmis būtų radę, – kalbėjo. – O kai atsidūriau kalėjime, tapau jiems daugiau nereikalingas. Iš viso niekam nereikalingas.“ Sakė sutikęs bendradarbiauti su Rusijos specialiąja tarnyba iš baimės, kad atsisakymas gali blogai baigtis jam pačiam ir artimiesiems. Estų leidinys „Postimees“ šį nuteistąjį pristatė kaip „Rusijos pamirštą šnipą“.
Rusijos federalinė naujienų tarnyba „EADaily“ pranešė, kad 20-metį studentą Estijoje nuteisė kaip „Rusijos šnipą” (как «российского шпиона»); jų kabutės perkeltine prasme reiškia, kad joks jis šnipas, verčiau gaudykite Somalio piratus! „EADaily“ perspausdino leidinyje „Sputnik Латвия” paskelbtą tekstą, esą demaskuojantį „estiškąją šnipų maniją“ («шпиономанию по-эстонски»). Jame, girdi, akivaizdžiai parodoma, kad estai nesuveda galų. Antai jų pasakojime apie „Rusijos pamirštą šnipą“ net 17 kartų paminima FSB. O juk pagal Rusijos įstatymus FSB neturi įgaliojimų vykdyti žvalgybos užsienyje! Ir tai – ne smulkmena, nes kompetencijų atskyrimas yra valstybės valdymo pagrindas!
„Vien šio fakto užtenka su 90% tikimybe teigti, kad kaltinimai Vasiljevui išlaužti iš piršto.“ Tokią išvadą padarė „Sputnik Латвия” autorius Viktoras Lidermanas, „EADaily“ pristatytas „žinomu publicistu ir politiniu aktyvistu“ (kadaise ta pati FSB jį, Rusijoje uždraustos socialbolševikų partijos vedlio Eduardo Limonovo bendražygį, buvo kelis kartus sučiupusi, kad išsiųstų į Latviją; pastaruoju metu ganėtinai prieštaringa asmenybe laikomas Lidermanas vadinamas „rusišku mokyklų Latvijoje gynėju„ – red.). Kiti nė tikimybės neskaičiavo. Tiesiog išplatino nuteisto studento bendramokslių ir dėstytojų pasakyta Estijos rusiško TV kanalo korespondentui: jie netikintys (greičiausiai 100%, nes abejonių nepareikšta), kad šis visais atžvilgiais mielas jaunuolis dirbo FSB…
Estonas Kochveras
2015 metų rudenį estai 16 metų įkalintą Aleksejų Dreseną išleido į Rusiją mainais į ten nuteistą 15 metų kalėti KaPo karininką Estoną Kochverą. Estijos pusė tvirtino, kad rusai pagrobė jų karininką peržengę valstybės sieną (beje, praėjus dviem dienoms po JAV prezidento Barako Obamos vizito Taline) ir kad nuteisė nepagrįstai; neteisėtus veiksmus pasmerkė Europos Sąjungos atstovai, JAV valstybės departamentas. FSB buvo gerai žinoma, kad šis estų saugumietis medžioja pasienio kontrabandininkus. Vieno Rusijos specialiosios paskirties būrių veteranų asociacijos vadovų nuomone, Kochvero pagrobimas buvo FSB iš anksto suplanuota operacija turint tikslą iškeisti jį į Dreseną.
Net ir Rusijos pusei nieko nesakant, sutikimas su mainais reiškė ją pripažinus, kad Dresenas buvo svarbus Maskvos agentas (ценный агент). Tačiau šį kartą Federalinė saugumo tarnyba pati pranešė: Kochveras buvo nuteistas „už šnipinėjimą“, o Dresenas – „už slaptų duomenų perdavimą Rusijos FSB“. Kaip parašė Rusijos žiniasklaida, Dreseno artimieji Maskvoje ištaisė pietus, kuriuose dalyvavo Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai, planavę ir vykdę jo išlaisvinimo operaciją; jie pasveikino kolegą dviem progomis – gimimo dienos ir „sugrįžimo į Tėvynę“ (neaišku, kaip Rygoje gimęs Pavolgio vokiečių palikuonis galėjo „grįžti“ į Rusiją – red.). Rusijos centrinė TV parodė reportažą, kuriame negailėjo liaupsių „sugrįžusiam rezidentui“: esą jis perdavinėjo Maskvai duomenis apie NATO žvalgybinę veiklą iš slaptų dokumentų, kurie Estijoje buvo skirti tik 4-5 asmenims, įskaičiuojant ir šalies prezidentą.
Anksčiau pas gimines į Rusiją išvykusi Viktorija Dresen žurnalistams sakė tikėjusi vyro išlaisvinimu – žinodama, kad rusai savųjų nepalieka. Rusijos federalinis įstatymas dėl užsienio žvalgybos įpareigoja valstybę visokeriopai stengtis išlaisvinti už Rusijos ribų vykdant žvalgybą sulaikytus, suimtus ar nuteistus Rusijos piliečius – ir kadrinius darbuotojus, ir pasitelktus vienkartinių užduočių vykdytojus; jeigu pasitelktieji yra ne Rusijos piliečiai, tai dėl jų stengiamasi šalies prezidento nustatyta tvarka.
2017 metų pavasarį rašytojas ir specialiųjų tarnybų istorikas, vyriausybinio laikraščio „Rosijskaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Nikolajus Dolgopolovas per valstybinį TV kanalą „Rosija 24“ pranešė, kad užsienio valstybėse nelikę nei vieno suimto ar kalinamo žvalgybininko (разведчика) – Rusijos piliečio: visi yra išlaisvinti, iškeisti arba išpirkti. Rusai savųjų nepalieka! Kaip tik tuo metu Taline, tardymo izoliatoriuje, teismo laukė 2017-ųjų pradžioje suimtas duomenų rinkimu Rusijos karinei žvalgybai įtariamas Rusijos pilietis Artiomas Zinčenka. Netrukus jį nuteisė už šnipinėjimą, o kitų metų vasarį išleido mainais į Rusijoje šnipinėjimu apkaltintą ir 12 metų kalėti nuteistą estų verslininką.
Nežinoma, ką Rusijos prezidentas daro dėl federaliniame įstatyme nurodytų „pasitelktųjų ne Rusijos piliečių“. Tačiau Rusijos žiniasklaida, kaip matome, ne be emocijų praneša apie Baltijos valsybėse įkliuvusius šnipus.
Atskrido į Amsterdamą. 2018 metų balandžio 10 diena. Defensie.nl nuotr.
Keturi rusai pavasarį atskrido į Hagą su diplomatiniais pasais, juos pasitiko Rusijos pasiuntinybės Nyderlanduose darbuotojas. Tai patvirtina oro uosto vaizdo stebėjimo kameros įrašas. Dabar visi juos pažįsta: tai GRU karininkai – kibernetiniai šnipai.
Reportažas iš slapto žvalgybos generolų pasitarimo
Abreviatūra! Ne, tai ne kokia ypatinga šnipų rezidentūra ar koks slapto veikimo būdas, o tiesiog kalbos dalykas – santrumpa, sudėtinio pavadinimo pirmosios raidės. Dar 2010 metais buvusi Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausioji žvalgybos valdyba buvo pervardyta tiesiog į „vyriausiąją valdybą“, tai yra santrumpoje neteko „r“ raidės, tačiau iki šiol visur – žurnalistų tekstuose ir oficialiuose dokumentuose šmėkščioja po senovei grėsmingai tebeskambanti „GRU“, reiškianti Rusijos gynybos ministerijos užsienio žvalgybos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų centrinės žvalgybos tarnybą. „2018 metais pagrindine Rusijos abreviatūra – ir šalies viduje, ir už jos ribų – tapo GRU“, – neseniai leidinyje „Meduza“ parašė specialusis korespondentas Danijilas Turovskis („ГРУ — это вообще что? Кого берут в шпионы? И почему их так часто раскрывают?“).
Rugsėjo pradžioje Britanijos policija paskelbė įtariamuosius byloje dėl pasikėsinimo nunuodyti buvusį GRU karininką Solsberyje. Pateikė seriją iš vaizdo stebėjimo kamerų darytų nuotraukų, rodančių, kur buvojo du iš Maskvos atskridę rusai kovo 2–4 dienomis. Oro uoste, Solsberio geležinkelio stotyje, traukinyje į Londoną, vėl Solsberyje – pakeliui į rajoną, kur nukentėjusio Sergejaus Skripalio namas, ir grįžtant į geležinkelio stotį, Hitrou oro uoste… Tą pačią dieną ministrė pirmininkė Tereza Mei parlamento posėdyje tvirtai pareiškė, jog šiedu Rusijos piliečiai, kuriems prokuratūra pateikė kaltinimą kėsinimusi nužudyti, yra „GRU agentai“.
Britų tyrėjų įtarimas šiuos du vyrus galėjus apipurkšti nuodais buvusio GRU karininko namų durų rankeną krito ant jų po 5000 valandų trukmės vaizdo stebėjimo kamerų įrašų peržiūros. Asmenų atpažinimo programa nurodė atvykėlių pasų duomenis, tačiau tyrėjai pamanė juos galint būti suklastotus ir paragino visus prisidėti prie įtariamųjų atpažinimo. Rusijos vadovybė ėmėsi žygių, kurių nebūtų prireikę vyrukams nepakliuvus CCTV kamerų objektyvą. Prezidentas Vladimiras Putinas patikino įtariamuosius esant nieko nedėtus civilius asmenis („Mes žinome, kas jie tokie, mes juos radome“) ir paragino juos pačius prisistatyti žiniasklaidoje. Tiedu taip ir padarė. Užsieniui bylojančiame Rusijos valstybiniame televizijos kanale RT jie prisipažino tomis dienomis lankęsi Solsberyje, tačiau teigė norėję pamatyti turistų lankomą tenykštę katedrą…
„Tiesiog turistų“ atsakymai į RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian klausimus susilaukė Anglijoje daugybės pašaipių atsiliepimų (Hilarious; Utterly ridiculous; Laughing stocks!). „Būtų tikrai juokinga, jeigu nebūtų taip liūdna ir tragiška“, – tėvynainių replikoms nepritarė žiniasklaidoje – juk viena moteris mirė, našlaičiais liko trys vaikai ir ją nužudė žmonės, iš kurių dabar visi šaiposi. Rimtieji parašė ir apie britus ištikusį kognityvinį disonansą: iš televizoriaus ekrano kažin ką svaičiojantys žmonės visiškai neatitiko britų galvose susiklosčiusio rusų šnipų – blogio įkūnytojų, pavojingų, puikiai parengtų – vaizdinio. Apžvalgininkams pasirodė, kad ne tik Rusijos žvalgybos reputacijai suduotas mirtinas smūgis – „šiuo nevykusiu vaidinimu Rusija pati sau paskelbė nuosprendį“.
Ne per seniausiai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Rusijos gynybos ministerijoje įvykusį slaptą pasitarimą, kuriame kalbėta apie triukšmingai žlugusius karo žvalgybos šnipų ir diversantų žygius JAV, Britanijoje, Nyderlanduose, Juodkalnijoje. Pagarsinta netgi tai, kokiais epitetais apdalijo žlugdytojus (дремучая некомпетентность; беспредельное разгильдяйство; дебилы; еще бы буденовки надели). Daugiausia kliuvo kibernetiniams diversantams, mėginusiems prieiti prie Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinių tinklų Hagoje, ir juos globojusiam Rusijos pasiuntinybės Nyderlanduose sekretoriui, GRU pulkininkui. Visa tai opoziciniame leidinyje „МБХ Медиа“ paskelbė rusų žurnalistas Sergejus Kanevas (rugsėjo pabaigoje skubiai išvažiavo iš Rusijos – išgirdęs gresiant būti apkaltintam prisidėjimu prie pasikėsinimo į Putiną rengimo). Kiti leidiniai pasigavo ir šio žurnalisto šaltinio pranašavimą, kad „artimiausiu metu Generalinio štabo vyriausioje valdyboje bus vykdomas didelis valymas ir kai kuriuos generolus paprašys pasitraukti“.
Bagažinėje rasta šnipinėjimo aparatūra. Defensie.nl nuotr.
Dar kalbama apie Gynybos ministerijoje sklandančius gandus, esą rugsėjo viduryje GRU viršininkas Igoris Kolobovas buvo iškviestas į Kremlių pasiaiškinti ir gavo tiek pylos, kad parsiradęs namo sunegalavo. Neatmetama, kad iki metų pabaigos jį pašalins iš pareigų, o jo vietą užims išeivis iš Leningrado generolas Sergejus Gizunovas; jį vadina „Putino akimis ir ausimis“ karo žvalgyboje, o daugiau apie jį beveik nieko nežinoma… Gandai – suprantamas dalykas, tačiau slaptame generolų pasitarime kalbėta atpasakojimais – to dar nebuvo. Tetrūksta garso ir vaizdo įrašų…
Rusų kibernetinės medžioklės ypatumai
Šių metų pradžioje TV kanalas „Cargrad“ (įkūrė verslininkas, „rusų pasaulio“ imperinio sparno rėmėjas Konstantinas Malofejevas) pranešė, jog „rasta įrodymų Vakarų sportininkus vartojus dopingą“. Esą kibernetinių įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ paskelbė naujų dokumentų apie Vakarų sportininkams taikytas išimtis dėl draudžiamųjų preparatų vartojimo, jomis pasinaudojo tų ir tų šalių olimpiečiai. Taigi bausdami Rusijos sportininkus „Vakarai savo akyje rąsto nepastebi“, o vietiniai liberalai dėl to kaltina Rusijos prezidentą („А виноват Путин: Хакеры нашли доказательства приема допинга олимпийцами“). Po kelių dienų Putinas pripažino, kad Rusijoje „vis dėlto buvo dopingo vartojimo ir naudojimo atvejų“, tačiau „tokių pavyzdžių daug pasaulyje“, tik jie, girdi, šitaip neišpučiami.
Neseniai Pensilvanijos Vakarų apygardos didysis žiuri pateikė kaltinimus septyniems asmenims – dėl kibernetinių atakų, elektroninio sukčiavimo, asmens duomenų vogimo ir pinigų plovimo. Visi yra Rusijos piliečiai ir tarnauja GRU. Nusikalstamą veikimą pradėjo po to, kai 2015 metais vykdyti nepriklausomi tyrimai išaiškino Rusijoje veikiant valstybės palaikomą sportininkų dopingo kontrolės duomenų klastojimo sistemą. Tai skelbiančiam „Maklareno pranešimui“ (2016) pritarė Pasaulinė dopingo kontrolės tarnyba (WADA), JAV atitinkama žinyba (USADA), Kanados sporto etikos centras (CCES), Tarptautinio sporto arbitražo teismas (TAS/CAS). Tarptautinis olimpinis komitetas neleido daugiau kaip 100 Rusijos sportininkų dalyvauti Olimpinėse vasaros žaidynėse Rio de Žaneire (2016). Į šių organizacijų kompiuterinius tinklus pirmiausia ir nusitaikė GRU diversantai (iš viso atakavo daugiau kaip 30 organizacijų).
GRU šnipai įregistravo interneto svetainių adresus (wada.arna.org, wada.awa.org, tas-cass.org), kurie vos viena raide skyrėsi nuo tikrųjų (wada-ama.org, tas-cas.org), ir siuntinėjo šių organizacijų darbuotojams elektroninius laiškus, masindami kreiptis į jų sukurtas svetaines. Taip pat jie sekiojo tarptautinius pareigūnus šių kelionėse, nepraleisdami progos atakuoti „iš arti“. Antai 2016 metais Rusijos kibernetiniai diversantai buvo du kartus atvykę į Rio de Žaneirą – prieš prasidedant Olimpinėms žaidynėms ir joms vykstant. Antros išvykos metu dviem GRU šnipams pavyko per vietinį Wi-Fi tinklą įsismelkti į vieno Tarptautinio olimpinio komiteto nario paskyrą ir per ją iškrapštyti kai ką iš WADA duomenų talpyklos ADAMS, o per aukšto USADA pareigūno paskyrą – prisibrauti prie šios organizacijos išteklių. Rugsėjo viduryje rusai Lozanoje per Wi-Fi viešbutyje, kur gyvena WADA konferencijos dalyviai, įsilaužė į aukšto CCES pareigūno paskyrą ir per ją pasiekė šios tarnybos tinklus Kanadoje. Be kitų dokumentų, jie pavogė maždaug 250 sportininkų iš 30-ies šalių medicininių tyrimų duomenis.
Kaltinamoje išvadoje sakoma apie GRU sumanytą visuomenės nuomonės klaidinimo kampaniją. Dalį pavogtų duomenų rusai skelbė kompiuterinių įsilaužėlių grupės „Fancy Bear“ svetainėse – pakoregavę juos taip, kad ant sportininkų kristų įtarimas vartojus draudžiamus preparatus tarptautiniams dopingo kontrolieriams nuolaidžiaujant. „Fancy Bear“ vardu elektroniniais laiškais ir kitais būdais kreiptasi į 186 žurnalistus su užuomina pasinaudoti pavogtais duomenimis. Kibernetinėmis atakomis ir dezinformavimo kampanija, pasak JAV generalinio prokuroro Džefo Sešnso, „buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo dopingo programų, palaikomų Rusijoje valstybiniu lygiu“.
Neišdegė nei Hagoje, nei Lozanoje
JAV teisingumo ministerija nurodė, kad GRU žygius, be JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), aiškinosi Kanados policija, prisidėjo Nyderlandų karo žvalgybos ir saugumo tarnyba (MIVD), Šveicarijos generalinio prokuroro kanceliarija, Didžiosios Britanijos nacionalinės saugumo ir žvalgybos tarnybos, kitų valstybių atitinkamos žinybos. Tą pačią dieną Nyderlandų gynybos ministerija pranešė apie MIVD pareigūnų sužlugdytą GRU kibernetinių teroristų grupės mėginimą per Wi-Fi tinklą patekti į Hagoje įsikūrusios Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinius išteklius. Tai atsitiko pavasarį, praėjus kiek daugiau kaip mėnesiui nuo kėsinimosi nunuodyti buvusį GRU karininką Solsberyje. OPCW specialistai dalyvavo šio nusikaltimo tyrime ir nustatė išpurkštame mirtiname mišinyje buvus „Novičok“ klasei priskiriamų nervus paralyžiuojančių medžiagų.
Olandams nepavyko sučiupti GRU diversantų nusikaltimo vietoje, tačiau pabėgę rusai prie OPCW buveinės paliko jų išnuomotą automobilį su bagažinėje sudėtais kibernetinei atakai reikalingais įtaisais. Rusus sulaikė netoliese esančiame viešbutyje išeinančius iš lifto. Kadangi turėjo diplomatinius pasus, tuoj pat išskraidino į Maskvą. Olandams teko rusų turėti po 20 tūkstančių eurų ir dolerių. Taip pat kvitas, liudijantis Maskvoje važiavus taksi į oro uostą iš skersgatvio, kurio artumoje įsikūrusi karinė dalis 26165 (jos teritorijoje, teigiama, veikia 85-asis specialiosios tarnybos centras, kuriame tarnauja šifruotojai, dešifravimo algoritmų kūrėjai, iš čia vykdomos kibernetinės atakos).
Jų diplomatiniai pasai. Defensie.nl nuotr.
Tikrinant olandams tekusį rusų kompiuterį paaiškėjo jį buvus jungiama prie tinklų Rusijoje, Šveicarijoje, Malaizijoje ir Nyderlanduose. Olandų manymu, Malaizijoje GRU diversantai kėsinosi pavogti dokumentus, susijusius su reisu MH17 skridusio šios šalies kompanijos lainerio katastrofos virš Donbaso 2014 metais tyrimu. Šveicarijoje jie atakavo Tarptautinio olimpinio komiteto tinklus. Hagoje sulaikyti rusai turėjo bilietus traukiniui į Bazelį ir, manytina, buvo nusitaikę į Špyco kurortiniame miestelyje veikiančią OPCW akredituotą radioaktyviųjų ir cheminių medžiagų laboratoriją. „Labor Spiez“ kovo pabaigoje tyrė žudikų Solsberyje išpurkštus nuodus. Olandai padarė išvadą Rusijos vadovybę mėginus iššniukštinėti, kas nustatyta ir kas aiškinamasi tiriant chemines atakas Sirijoje, Malaizijos lėktuvo katastrofą Donbase, pasikėsinimą nunuodyti Solsberyje. Tai sužinojus, būtų imtasi tyrėjų ieškomų įkalčių naikinimo ar kokių kitų veiksmų tyrimams pakenkti.
Šveicarijos federalinės žvalgybos tarnybos vadovas (NDB) naujienų tarnybai „Reuters“ pasakė, kad šalyje yra daug Rusijos šnipų ir kad dabar jie veikia aktyviau negu anksčiau. Šį kartą Žanas Godenas ne tik patvirtino šalies prokuratūrą tiriant dviem rusams iškeltą baudžiamąją bylą (iškėlė dar pavasarį – žurnalistai apie tai žinojo dar prieš olandams prabylant apie kontržvalgybinę operaciją), tačiau ir paskelbė „manytinų GRU bendradarbių“ pavardes. Abu – pavasarį Hagoje paleistieji, kuriuos olandai pavadino „kibernetiniais operatoriais“ (kiti du vykdė „agentūrinę žvalgybą“). Šveicarai juos įtaria prisidėjimu prie WADA būstinės Lozanoje kibernetinės atakos ir „mėginimu“ gauti duomenų iš Špyco mieste esančios laboratorijos.
Olandų vaizdo stebėjimo kamera Maskvoje
Olandai ilgai tylėjo apie pavasarį įvykdytą kontržvalgybos operaciją ir prabilo spalio 4-ąją – kaip ir JAV teisingumo ministerija. Pastarosios paskelbtame 7 kaltinamųjų sąraše pasirodė esą tie patys keturi GRU diversantai, kuriuos pavasarį išprašė iš Olandijos. Likusius tris randame tarp 12 GRU darbuotojų, kuriems JAV generalinė prokuratūra dar vasarą pateikė kaltinimus kišimusi į JAV prezidento rinkimus. Tada amerikiečiai nustatė, kad rusų šnipai atakavo kompiuterius, priklausančių asmenims, susijusiems su JAV demokratų partijos veikla, įsismelkė į šios partijos kongreso rinkimų komiteto ir galiausiai nacionalinio komiteto elektroninius išteklius. Vien šios partijos kandidatės į JAV prezidentus Hilari Klinton rinkimų štabo vadovo pašte rado daugiau kaip 50 tūkstančius laiškų. Pavogtus dokumentus rusai skelbė apsimetę „rumunų hakeriu Guccifer 2.0.“, jų pačių sukurtoje interneto svetainėje „DCLeaks“, taip pat perdavė kaltinamojoje išvadoje nurodytai „Organization 1“ (WikiLeaks?). Du GRU šnipai įsiskverbė į vienos valstijų rinkiminės komisijos svetainę ir pavogė apie pusės milijono rinkėjų duomenis…
2016-ųjų pavasarį–vasaros pradžioje GRU šnipai mažiausiai 10 kompiuterių įdiegė šnipinėjimo programą, kuri įrašinėjo spaudinėjamus klavišus, fotografavo matoma ekrane ir siuntė šiuos duomenis į serverį, kurį jie nuomojo Arizonoje. Tačiau rusai neįtarė, kad juos pačius seka. 2017-ųjų pavasarį JAV nacionalinio saugumo tarnybos (NSA) atstovai pranešė ant GRU diversantų pėdsakų amerikiečius užvedus „sąjungininką Vakaruose“. Praėjus vieneriems metams išaiškėjo: tai buvo Nyderlandų karo žvalgybos ir saugumo tarnyba (MIVD). Olandų agentams pavyko ne tik rasti pastatą Maskvos centre, iš kur rusai vykdė kompiuterines atakas, bet ir įtaisyti koridoriuje vaizdo stebėjimo kamerą…
Sumaišė Kremliaus lošikams kortas
2016 metų lapkritį Rusijos valstybės dūmoje šventė Donaldo Trampo išrinkimą JAV prezidentu – su mintimi greitai neliksiant sankcijų jungo. Metams baigiantis, vieną rytą, Maskvos centre nuosavame automobilyje rado negyvą Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) generolą Olegą Jerovinkiną. FSB neabejotinai pridėjo ranką prie trumpo pranešimo, paneigusio žiniasklaidoje sušmėžavusį žodį „nušautas“: 61-erių metų vyrą ištiko širdies priepuolis. Velionis nuo 10 dešimtmečio vidurio dirbo Rusijos prezidento administracijoje, kur kontroliavo valstybės paslapčių apsaugą (jį vadino „Kremliaus paslapčių saugotoju“). Nuo 2008 metų vadovavo Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Igorio Sečino sekretoriatui, o kai šis 2012 metais tapo valstybinės kompanijos „Rosneft“ direktoriumi – perėjo į šią kompaniją.
Kitų metų pradžioje, naktį iš sausio 10-osios į 11-ąją, JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trampas patyrė itin skaudų Demokratų partiją palaikančios žiniasklaidos smūgį. Vakare CNN pranešė Kongreso lyderius susitikime su keturiais JAV žvalgybos tarnybų vadovais gavus 35 puslapių dokumentą apie Trampo ankstesnius ryšius su Rusija. Jį turintys taip pat pagrindiniai leidiniai ir pats prezidentas; JAV specialiosios tarnybos, tikino jų vadovai, niekaip neprisidėjusios prie šios žvalgybinės ataskaitos radimosi. O naktį leidinio „Buzzfeed“ svetainėje pasirodė šio dokumento kopija. Rytą apie jį žinojo 2,5 milijono interneto skaitytojų ir būsimo prezidento netinkami nuotykiai Maskvoje bei jo ryšiai su Kremliaus pareigūnais kaip mat tapo svarbiausia politine tema.
Netrukus savo nuomonę dėl skandalą sukėlusios ataskaitos pareiškė ir Putinas: jos užsakovus jis pavadino „blogesniais už prostitutes“, „žmonėmis, neturinčiais jokių moralinių apribojimų“ (kaip paprastai, veidmainiavo – antai 2009 metais buvo parodytas FSB suklastotas vaizdo įrašas, turėjęs paliudyti nepageidaujamo JAV diplomato ryšį su prostitute Maskvoje). Naująjį Baltųjų rūmų šeimininką kompromituojantis dokumentas – Steele dossier – paskatino JAV teisingumo ministeriją gegužės mėnesį pradėti specialųjį tyrimą dėl poveikio JAV prezidento rinkimams. Šis tyrimas iškėlė dienos švieson ir Kremliaus įsakymų vykdytojus – GRU šnipus ir diversantus.
Kristoferis Stilas – buvęs britų MI6 bendradarbis, šnipinėjo Maskvoje, o išėjęs į atsargą įkūrė privačią žvalgybos kompaniją („Orbis“). „Stilo dosjė“ kalbama ne tik apie Maskvos prostitutes, tačiau ir apie slaptą Sečino susitikimą su Trampo užsienio politikos patarėju Maskvoje dėl sankcijų atšaukimo ir galimybės amerikiečiams už tai įsigyti 19% „Rosneft“ akcijų. Apie tai esą pranešęs „Rusijos šaltinis, artimas „Rosneft“ prezidentui Igoriui Sečinui“. Greičiausiai „Orbis“ buvo papirkusi kaip tik Sečino „dešiniąją ranką“ – generolą Jerovinkiną („The Telegraph“). „Stilo dosjė“ išvadose taip pat rašoma: „Buvęs aukštas Rusijos žvalgybos karininkas mano FSB turint kompromituojamų duomenų, pakankamų Trampui šantažuoti.“ Ne vienas šio reikalo tyrėjų tikina, kad tas „žvalgybos karininkas“ – Sergejus Skripalis.
Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.
2010 metais derantis dėl JAV išaiškintų 10 „nelegalų“ mainų į Rusijoje demaskuotus „kurmius“, britai pasiekė, kad į pastarųjų sąrašą įtrauktų ir bausmę atliekantį Skripalį. Esama žinančių išlaisvintą rusą Anglijoje pratęsus bendradarbiavimą su Kristoferiu Stilu, kuris jį globojo Maskvoje. Freelancer, kaip jį pavadino vienas amerikiečių analitikas, nevengė pasitarnauti ir kitiems, kai pasiūlydavo. Ne be šio „laisvojo menininko“ piršto Estijos specialiosios tarnybos 2016 vasarą sulaikė šalies gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininką, šnipinėjusį GRU naudai. BBC redaktorių Marką Urbaną, savo neseniai išleistoje knygoje („The Skripal Files“) parašiusį buvusį karininką gyvenant kaip daugelis sovietinių pensininkų – su televizoriumi ir Putinu jame, senas šnipas apmovė kaip mažą vaiką.
Kodėl Londone toks tirštas rūkas
Dėl pasikėsinimo Solsberyje, Maskvai paprašius, įvyko Jungtinių Tautų Saugumo tarybos posėdis. Diplomatų korpuse reto įžūlumo Rusijos atstovas išjuokė Didžiosios Britanijos highly likely („itin tikėtina“), Vakarų žurnalistus apkaltino vadovaujantis „fašistinės propagandos taktika“ ir, kaip jam pačiam ir Kremliaus žiniasklaidai pasirodė, sutriuškino visus britų pramanus. Jo kalboje klausimai skambėjo kaip oponentų klastos demaskavimas. Kokia logika reikėjo vadovautis pasikėsinimui parinkus prezidento rinkimų ir pasaulio futbolo čempionato Rusijoje išvakarėse laiką? Jeigu buvusį karininką medžiojo specialiųjų tarnybų profesionalai su ypatingai pavojingu preparatu, tai kodėl neprivedė reikalo iki galo?
Paskelbus įtariamuosius ir jiems atsikirtus per RT, „specialiųjų tarnybų profesionalai su ypatingai pavojingu preparatu“ virto anekdotų herojais. Armėnų radijo klausia: „Kodėl Londone kovo mėnesį toks tirštas rūkas?“ – „Tai rusai nuodija savo išdavikus“. „Iš Rusijos pabėgusių išdavikų dabar laukia ne šiaip likvidavimas, o didžiausias pažeminimas – nuo šiol juos nuodys pederastai.“ Arba: „Iš kur du paprasti turistai sužinojo Margaritos Simonian telefono numerį?“ – „Paskambino mobiliuoju Putinui ir tas pasakė.“
Kiti rimtai klausė po RT laidos: kam reikėjo šito akivaizdžiai nevykusio spektaklio? Negi Rusijos specialiosioms tarnyboms ir visai valstybei vadovauja tokie apgailėtini nemokšos? Dar kiti: o gal tai tam tikros rūšies patyčios (trolling)? Britanijai ir visam pasauliui parodytas didysis pirštas? Šių dviejų vis viena nesugaus, o kuo kvailiau visa vaizduojama, tuo didesnis įžeidimas britams ir jų valstybei. Pasigirdo ir balsų, kad per RT parodė ne tuos vyrukus, kuriuos įamžino vaizdo stebėjimo kameros Anglijoje… Kai kurie ekspertai nutarė GRU vyrukus po „Solsberio incidento“ iš tikrųjų tyčia paliekant pėdsakus realiame ir virtualiame pasaulyje, tačiau dėl kita. Girdi, Rusijai netgi naudingas jų šnipų žygių pagarsinimas: „klastingieji Vakarai“ visaip stengiasi suteršti Kremliaus „baltą ir švelnų kailiuką“, o Maskva nepasiduoda ir po visą pasaulį atkakliai ieško „tiesos“.
Kaip prisimename, netrukus po nuodijimo Solsberyje Britanijos vidaus reikalų ministras Amberas Radas pavadino pasikėsinimą „įžūliu ir protu nesuvokiamu aktu“. Buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) karininkas „Laisvės radijui“ pasakė GRU operacijas Solsberyje ir kitur rodant, kad „jie iš tikrųjų tapo įžūlesni“. Viena vertus, pasak šio nuo 2001 metų Prancūzijoje gyvenančio Putino režimo kritiko, smarkiai sumenko jų „profesinis lygis“, kita vertus, jie tebetiki užsienyje padarysiantys ką nori ir kur nori.
Olandų istorikas Benas de Jongas DW kalbėjo, kad pastaruoju metu Rusijos karo žvalgybai suduotas, jo žodžiais, „neabejotinai stiprus smūgis“. Maža to, kad daugybę jų atskleidė, dar ir parodė esant nemokšomis. „Aš manau, kad jie padarė siaubingų klaidų. Taškas.“
Rusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį iškvies Nyderlandų ambasadorę, kurios bus paprašyta pasiaiškinti dėl savo šalies teiginių, esą ji užkirtusi kelią Rusijos piliečių rengtai kibernetinei atakai, praneša valstybinės naujienų agentūros.
„Dėl Hagoje įvykdytos dezinformacijos kampanijos pirmadienį į užsienio reikalų ministeriją bus iškviesta Nyderlandų ambasadorė“, – naujienų agentūrą RIA Novosti informavo šaltinis Rusijos URM.
Nyderlandų institucijos ketvirtadienį informavo balandį išsiuntusios keturis Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) agentus, įtariamus mėginus įsilaužti į Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos (OPCW) kompiuterių tinklus.
Nyderlandų teigimu, tuo metu, kai mėginta įvykdyti šią ataką, OPCW tyrė kovą Anglijoje įvykdytą pasikėsinimą nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį.
Be to, tuo pat metu organizacija tyrė ir įtarimų, kad Maskvos remiamas Sirijos režimas prieš savo piliečius panaudojo cheminį ginklą, pagrįstumą.
Spėjami GRU agentai į Nyderlandus atvyko su rusiškais diplomatiniais pasais.
Paskutinį kartą Nyderlandų ambasadorė Renee Jones-Bos į Rusijos URM buvo iškviesta rugsėjį. Tuomet ji ir Šveicarijos ambasadorius Maskvoje turėjo pasiaiškinti dėl esą „nepagrįstų kaltinimų“, kad Rusijos šnipai mėgino įsilaužti į kelis objektus Šveicarijoje.
Rusija kaltinimus, esą ji dirigavo virtinei kibernetinių atakų, vadina „šnipų manijos“ rezultatu.
Karnegio (Carnegie) tarptautinės taikos fondo narys, politologas Aleksandras Gabujevas sako, kad Rusijos šnipai Nyderlanduose buvo sugauti dėl Rusijos valstybės korumpuotumo bei aplaidaus požiūrio į savo žvalgus. Pasak politologo, Rusijos žvalgai, norėdami išvengti baudų bei policijos keliuose, registravo automobilius savo tikraisiais vardais ir pavardėmis, nurodydami savo darbovietę bei asmens kodus.
„Bet kodėl „super“ GRU šnipas turėtų įregistruoti asmeninį savo automobilį nurodydamas slapto savo darbdavio adresą? Na tai suteikia tau lengvatų – esi įtraukiamas į specialų sąrašą, kad kelių policija negalėtų sustabdyti, tau niekada netaikomos piniginės baudos už vairavimą išgėrus ir kita, tau nereikia mokėti automobilių mokesčio“, – savo tviterio paskyroje šaržuoja politologas.
Pasak A. Gabujevo, tai buvo didžiausia žvalgybos nesėkmė šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Politologas teigia, kad tai lėmė įsišaknijęs sovietinis palikimas, aplaidumas žvalgyboje bei didžiulė korupcija valstybės aparate.
„Didžiausią žvalgybos nesėkmę šiuolaikinėje Rusijos istorijoje lėmė žlugusi vertybių sistema kai kuriose Rusijos visuomenės dalyse, giliai įsišaknijusios sovietinėje praeityje, visiems žinomas nekompetentingumas ir paprasta korupcija“, – teigė ekspertas.
Nyderlandų saugumo tarnyba balandį išsiuntė keturis Rusijos piliečius, kuriuos įtarė sąmokslu surengti kibernetinę ataką prieš cheminių ginklų kontrolę vykdančią organizaciją, pranešė pareigūnai, kuriais remiasi BBC.
Nyderlandai viešai įvardijo įtariamus rusų agentus ir sakė, kad operaciją vykdė Rusijos karinės žvalgybos agentūra GRU. Pasak pareigūnų, Nyderlandams per kontržvalgybos operaciją padėjo Jungtinė Karalystė.
Nyderlandų pareigūnų teigimu, Rusijos karinės žvalgybos GRU planuotos kibernetinės operacijos taikiniu turėjo tapti Hagoje įsikūrusi Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (OPCW).
GRU emblema – šikšnosparnis
Minimi rusai viešbučio automobilių stovėjimo aikštelėje šalia Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) būstinės Hagoje pastatė elektroninės įrangos prigrūstą automobilį, norėdami įsilaužti į šios organizacijos kompiuterių sistemas.
Tuo metu OPCW tyrė Anglijoje įvykdytą cheminę ataką, kuria buvo pasikėsinta į buvusį rusų šnipą Sergejų Skripalį bei įtariamas chemines atakas Sirijoje.
Rusija neigia kada nors įvykdžiusi cheminę ataką.
Pasak Nyderlandų pareigūnų, visi keturi įtariamieji turėjo diplomatinius pasus. Vienas jų buvo informacinių technologijų ekspertas, o likusieji – pagalbiniai agentai.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Britanijos specialiosios tarnybos identifikavo trečią GRU bendradarbį, kuris rekognoskavo vietovę Skripalio byloje. Tai praneša The Telegraph korespondentė Heili Dikson.
„Kaip manoma, GRU bendradarbis apsilankė Solsberyje, kad padėtų planuojant atakas prieš tai, kai du jo kolegos atveš į Didžiąją Britaniją nervus paralyžiuojančią ginklo tipo medžiagą“, – sakoma straipsnyje.
Kaip nurodoma vokiečių leidinio Focus žinion patekusioje informacijoje, buvęs Rusijos dvigubas agentas Sergejus Skripalis iki pat 2017 metų bendradarbiavo su keturių NATO šalių žvalgybomis.
Skripalis išdavė keletą aktyvių Rusijos agentų – GRU bendradarbių, pažymi publikacijos autorius Jozefas Hufelšultė. Apie tai leidinys sužinojo iš aukšto ACCI (NATO struktūra, kurios specializacija – priešinimasis šnipinėjimui) pareigūno.
Įtariamieji dėl Skripalių apnuodijimo: Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.
„NATO analitikai neatmeta, kad tikroji pasikėsinimo į Skripalį priežastis buvo jo aktyvus bendradarbiavimas su Vakarų specialiosiomis tarnybomis, kai jis padėjo identifikuoti rusų šnipus“, – pažymi žurnalistas.
Tuo tarpu rusų žurnalistas, slypintis už nuodijimo Solsberyje demaskavimo, skrenda atgal į Maskvą ir mano, kad jį ten sulaikys, praneša The Times.
Tinklapio The Insider redaktorius Romanas Dobrochotovas sakė, kad galėtų gauti politinį prieglobstį, bet Maskvoje – jo gyvenimas, prie kurio jis norėtų grįžti, pasakoja žurnalistai Fiona Hamilton, Benas Makintairas ir Ketrin Filp.
Dobrochotovo nuomone, vargu ar jam kenks, bet jis įtaria, kad bus sulaikytas. „Pasak jo, jį gali apkaltinti šnipinėjimu užsienio valstybės naudai dėl to, kad jis atskleidė informaciją apie užtraukusius Kremliui gėdą nevykėlius Skripalio žudikus. Valdžia gali pridaryti juridinių problemų arba uždaryti jo banko sąskaitas“, – rašo britų leidinys.
Plakatas skelbia, kad Serbijai nereikalinga Europos Sąjunga. Jai reikia Rusijos…
Roland Oliphant / The Telegraph
„Apsidairykite aplinkui. Sąžiningai pasakykite man, jeigu rasite nors kokią šnipinėjimo instrumentuotę“, – sakė interviu leidiniui The Telegraph RF Ypatingųjų situacijų ministerijos darbuotojas Viktoras Gulevičius, vienas iš Rusijos-Serbijos humanitarinio centro Niše Serbijos pietuose direktorių.
Žurnalistas Rolandas Olifantas rašo: „Gulevičius, o taip pat Rusijos ir Serbijos vyriausybės sako, kad tas kuklus industrinis objektas – tai Maskvos indėlis į kovą su potvynių ir miškų gaisrų, kurie periodiškai siaubia Dunojaus žemupį, padariniais. Bet Vakarų oficialieji asmenys įtaria, kad tai priedanga Rusijos šnipų tinklui, kurio tikslas – gaisrus ne gesinti, o įžiebti“.
Pranešęs, kad Daily Telegraph žurnalistai apsilankė centre šią vasarą, autorius rašo: „Ten nėra nei spygliuotų vielų tvoros, nei ginkluotos apsaugos, o negausus nuolatinių darbuotojų būrys, atrodo, šiek tiek susirūpinęs – ir jiems apmaudu – dėl klausimų apie kaltinimus šnipinėjimu“.
„Šių metų sausį vienas Bosnijos naujienų tinklapis tvirtino, kad centre vyko nacionalistinės grupuotės „Serbijos garbė“ sukarinti mokymai. Ši grupuotė, savo ruožtu, – tai Serbijos Respublikos prezidentui Miloradui Dodikui lojali sukarinta formuotė, darinys su serbų dauguma Bosnijoje ir Hercegovinoje. Užuominos buvo tiesiog sprogdinančios: girdi, Rusija padėjo Dodikui kurti neoficialią armiją, kad sutriuškintų vidaus priešus ir siektų jėgos metodais tos pačios idėjos – atskiros Serbijos respublikos, kuri davė impulsą 1992–1995 metų karui Bosnijoje“, – rašoma leidinyje. Ir toliau pranešama: Dodikas, Rusija, centro vadovybė ir „Serbijos garbė“ neigia, kad planavo ką nors panašaus.
„Jokių sukarintų formuočių nėra, ir niekas jų neapmoko“, – sakė „Serbijos garbės“ lyderis Bojanas Stoikovičius. „Mes grynai humanitarinė organizacija“, – tikino jis interviu Niše.
„Gulevičius sako, kad jo rūpestis – potvyniai, gaisrai ir gelbėtojų mokymas“, – rašoma leidinyje.
„Stebėdami konkuruojančias Rusijos žvalgybos tarnybas, jų tarpusavyje susikryžiuojančias operacijas prieš JAV ir kartais atsainius darbo metodus, kai kurie JAV veteranai aptarinėja klausimą, ar tikrai rusų šnipai nenori, kad juos sugautų“, – rašo The Washington Post žurnalistas Deividas Ignatiusas.
„Iš tikrųjų prezidentas Vladimiras Putinas gal būtų nieko prieš piktinančius jo žvalgybos veiksmus, kurie taptų kasdienių visuomenės debatų objektu. Jo tikslas – ne pavogti paslaptis, o destabilizuoti Amerikos politinę sistemą. Putino požiūriu, kuo labiau žmonės užsiciklina į minias rusų šnipų, tuo geriau“, – mano žurnalistas.
„Rusijos žvalgybos veiksmai pastaraisiais metais tapo ne tik energingesni, bet ir eklektyvesni, – aiškina buvęs CŽV direktorius Džonas Brenanas. – Tai įvairi, iniciatyvi ir dažnai konkurencinga ekologinė sistema… Iš dalies jie dirba iš tiesų labai gerai, demonstruodami išskirtinį meistriškumą, iš dalies – nelabai“.
„Perėjimo prie greitesnio požiūrio „kalk geležį, kol karšta“ stiliumi kaina – tai didėjantis atsainumas. Dažnai priimami neapgalvoti sprendimai, senesni ir labiau prityrę kadrai mažiau kontroliuoja“, – sako buvęs CŽV Rusijos klausimų specialistas Rolfas Mouet-Larsenas.
„Putinas kaip profesionalas formavosi tomis aplinkybėmis, kai buvo griežta biurokratija ir ypač slapta KGB. Bet kaip Rusijos prezidentas jis ėmė vadovautis kitu darbo modeliu – laisvesniu, fragmentiškesniu, kai įvairios tarnybos konkuruoja dėl lyderio palankumo“, – rašo autorius, patikslindamas, kad po SSSR griūties KGB buvo padalytas į Užsienio žvalgybos tarnybą (SVR) ir Federacinę saugumo tarnybą (FSB). Jis taip pat primena, kad pastaraisiais metais šnipinėjimo operacijose dalyvavo GRU ir „trolių fabrikas“ – „Interneto tyrimų agentūra“.
Įdomus naujos kartos rusų šnipų pavyzdys, rašo Ignatiusas, yra Marijos Butinos byla, – ji kaltinama dalyvavusi įtakos kampanijoje, dalinai orientuotoje į JAV Nacionalinę šaulių asociaciją. Tyrimo duomenimis, Butinai vadovavo aukštas rusų valdininkas ir finansų oligarchas, sakoma straipsnyje.
Butina atvirai fotografavosi šalia Kapitolijaus Trumpo inauguracijos dieną, pabrėžia autorius, o kai jos amerikietiški kontaktai atsiskleidė žiniasklaidoje, jos numanomas kuratorius parašė: „Ir kaip tu dabar jautiesi naujos šlovės spinduliuose? Tavo gerbėjai jau prašo tavo autografų?“
„Tai ne jūsų senelio KGB, – rašo apžvalgininkas. – Putinas vadovauja interneto epochos daugiaprofilinei žvalgybos tarnybai – tokiai pat greitai, lengvai pakeičiamai ir potencialiai pavojingai, kaip fotografija Snapchat‘e“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
Kas laimėjo Europos Sąjungos ir JAV ginčą dėl NATO ateities, įsiplieskusį liepos 11 – 12 dienomis Belgijos sostinėje Briuselyje? Teisi ne Europa, teisus, bent jau morališkai, – ponas Donald Trump. Europa iki šiol tikrai per mažai rūpinosi savo saugumu, gynybos išlaidų naštą suversdama ant JAV pečių ir, be kita ko, nenorėdama Vašingtonui parodyti net minimalaus palankumo už dešimtmečiais pusvelčiui teiktas saugumo garantijas.
Todėl JAV vadovo perspėjimai apie galimą amerikiečių pasitraukimą iš NATO – logiški. Tiesa, D.Trump vėliau teigė, kad akivaizdžių užuominų dėl išėjimo nedarė, nes NATO aljansas – puikus darinys. Ir vis dėlto Briuselyje kilo užtektinai rimtas sąmyšis (sušaukta neeilinė sesija), kurį slopinant puikiai pasirodė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Europa krūptelėjo politikos užkulisiuose pasklidus kalboms apie JAV kariuomenės pasitraukimą iš NATO struktūrų. Juk NATO be Amerikos – tuščia vieta.
O Amerika, regis, vis rečiau juokauja. Ji jau pasitraukė iš kai kurių įtakingų tarptautinių organizacijų, atsisakė kai kurių svarbių sutarčių. Tad kodėl nepasitraukus dar ir iš Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, jei niekas nenori girdėti svarių, pagrįstų Vašingtono argumentų?
Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kad Europa vis dar linkusi kvailioti, nesuprasdama padėties rimtumo, byloja belgiškas „svetingumas“. Kai JAV prezidentas D.Tump atvyko į Briuselį dalyvauti NATO viršūnių susitikime, jį pasitiko tik žemo rango užsienio reikalų ministerijos atstovas. Aukščiausi Belgijos valdžios vyrai tuomet savo dėmesį buvo sukoncentravę į futbolą – Sankt Peterburge belgų futbolininkai turėjo žaisti svarbias rungtynes su prancūzais. Žodžiu, Belgijos karalius Pilypas ir užsienio reikalų ministras Didier Reyndersas pramogavo šiaurinėje Rusijos sostinėje, o premjeras Charlesas Michelis rungtynes stebėjo, kaip pranešė agentūra ELTA, vienoje iš aistruolių zonų Bren le Konto mieste.
Šis pavyzdys nėra pats svarbiausias. Bet jis – iškalbingas. Kaip bendrauti su Europa, kuriai futbolas – svarbiau nei pagarbus daugiausiai lėšų į NATO biudžetą įnešančios šalies lyderio sutikimas? Gal pasirodysiu ne itin mandagus ir korektiškas, bet, mano supratimu, tiek Belgijos karalius, tiek Belgijos premjeras, tiek Belgijos užsienio reikalų ministras šį sykį pasielgė kiauliškai. Turint omenyje JAV lyderio impulsyvumą D.Trump galėjo mirtinai įsižeisti – nedelsiant išskristi atgal į Vašingtoną ruoštis susitikimui su Vladimiru Putinu suomių sostinėje Helsinkyje. Ką tada būtų dariusi Europa, niekaip nepajėgianti gynybos reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP?
Beje, belgiškas „svetingumas“ – ne pati didžiausia Europos nuodėmė. Didžiausia nuodėmė – tai išdavystės. Išdavysčių daug. Pavyzdžiui, „Nord Stream 2“. „Sandorį su Maskva dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ sudariusią Vokietiją visiškai kontroliuoja Rusija“. Taip prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui Briuselyje pareiškė JAV prezidentas D. Trumpas. Argi D.Trump nėra teisus, kaltindamas Vokietiją priklausant nuo Rusijos dėl nuolaidžiavimo tiesiant dujotiekį? Argi Vokietija nenusispjovė į Baltijos valstybių nuogastavimus dėl dujotiekio keliamų grėsmių?
D. Trump buvo teisus ir tuomet, kai pabrėžė: „Manau, labai liūdna, jog Vokietija sudaro didžiulį naftos ir dujų sandorį su Rusija, kai turėtų jos saugotis, tačiau kasmet Rusijai moka milijardus dolerių“. Šventa tiesa. D.Trump karčią tiesą rėžė ir tuomet: „Gynybos reikmėms JAV „moka labai daug“, kad apsaugotų Prancūziją, Vokietiją ir kitas šalis, pabrėžė D. Trumpas. „Vokietija – turtinga šalis… ji galėtų nedelsdama, jau rytoj padidinti išlaidas gynybai ir neturėti jokių bėdų“. Ir vėl – karti tiesa.
Bet ar išgirs šiuos priekaištus Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Juk Vokietijoje daug „įžvalgių“ politikų, kurie panašiai mano kaip ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis: „Po naujausių D. Trump reikalavimų tučtuojau padidinti NATO šalių išlaidas gynybai iki 2 proc. BVP santykiuose su JAV turi būti laikomasi griežtesnės pozicijos“ (leidinys „Spiegel Online“). Vadinasi, užuot Amerikos atsiprašius jai prieštaraujama, drįstama ją kritikuoti. Dar pridėkime vokiškas apklausas, kurios byloja, jog maždaug pusė šalies gyventojų nepalankiai žiūri į Vokietijoje dislokuotus amerikietiškus dalinius, ir turėsime keistą panoramą. O jei prisiminsime D.Trump piktą klausimą, kodėl Vokietija po išpuolio prieš perbėgusį į Vakarus rusų šnipą Sergejų Skripalį iš šalies išsiuntė tik tris ar keturis rusų diplomatus, kai JAV išvijo net 60 rusų diplomatų, – bus visiškai liūdna ir baugu.
Todėl Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas neteisus, kai ragino Vašingtoną vertinti savo sąjungininkus europiečius, nes „jų nėra daug“. Sąjungininkus vertinti būtina, ypač, kai jų – mažai. Bet šis priekaištas pirmiausia taikytinas ES vadovams – vertink savo sąjungininkę Ameriką, nes ji – vienui vienintelė. Net jei Amerika kaprizinga, net jei D.Trump ne visuomet politkorektiškas, – nuryk nuoskaudą. Nes JAV be ES pagalbos apsigins nuo pačių didžiausių, baisiausių ir žiauriausių priešų, o Europa be amerikiečių pagalbos – pražus. Tai – akivaizdu. Kvaila nematyti šios tiesos.
Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad sulaukus žinios, jog „Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos žmonių vardu atsiima Vestfalijos taikos premiją“, apėmė dvejopas jausmas. Taip, tokia premija Lietuvai ir Baltijos valstybėms yra svarbi. Šį garbingą apdovanojimą paskyrė įtakinga Vokietijos Vestfalijos ir Lipės regionų verslo asociacija. Baltijos šalims ji skirta už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į žemyno taiką. 1998 m. įsteigta Vestfalijos taikos premija teikiama kas dvejus metus už ypatingus nuopelnus stiprinant Europos ir tarptautinę taiką.
Bet jei būtų galima rinktis, Baltijos valstybės turėtų pasielgti iššaukiančiai: jei Berlynas neatsisako išdavikiško „Nord Stream 2“, Baltijos valstybės atsisako Vestfalijos taikos premijos. Nes šie du dalykai – nesuderinami. Viena vokiška ranka mus vertina, globoja, saugo, kita – leidžia Rusijai mus smaugti. Taip elgtis – mažų mažiausiai nesolidu. Vokietija privalanti pasirinkti, su kuo ji eina obuoliauti.
Deja, nesolidžiai elgiasi ne tik Vokietija. Kvailokai pasielgė Latvijos finansų ministrė Dana Reizniecė-Uozuola, viešai diskutavusi apie karinio biudžeto reikalus. Be abejo, D.Trump labai skuba, ragindamas Europą skirtų kuo daugiau lėšų karinėms reikmėms (2 proc. nuo BVP nebeužtenka, norėtų jau 4 proc.). Bet Latvija galėjo prikąsti liežuvį – nelaidyti replikų, girdi, diskusijos apie tolesnį gynybos biudžeto kėlimą bus įmanomos tik tada, kai visos NATO šalys padidins išlaidas gynybai bent jau iki 2 proc. BVP. Ministrei nederėjo teigti, esą trūksta kažin kokio patvirtinimo, kad visos NATO šalys rimtai žiūri į karinio finansavimo prievolę, esą Latvija artimiausiu metu tikrai neskirs 4 proc. nuo BVP (šiuo metu tik aštuonios NATO šalys skiria gynybai daugiau kaip 2 proc. BVP).
Latvijos finansų ministrė, regis, pamiršo, kokia tikroji geopolitinė jos šalies padėtis.
Šis komentaras buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”
Liepos 7-ąją Vilniaus apygardos teismas už šnipinėjimą 10 metų kalėti nuteisė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
Tiriant šią bylą nustatyta, jog Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams papulkininkis N.Filipčenka su kitais asmenimis nuo 2011 metų spalio iki 2014-ųjų pabaigos siekė užverbuoti Lietuvos piliečius, kad šie rinktų ir perduotų užsienio valstybės žvalgybai ją dominančią informaciją. Jie taip pat verbavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kad šie įrengtų pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusų šnipas taip pat teistas už dokumentų klastojimą bei daugkartinius neteisėtus valstybės sienos kirtimus.
Prokuratūros duomenimis, verbuojamieji būdavo aprūpinami techninėmis ir kitomis priemonėmis, instruktuojami, jiems duoti pinigai ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
N.Filipčenka palaikė ryšį su verbuotais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Teismas taip pat nustatė, kad 40 metų papulkininkis Rusijos piliečio Nikolajaus Trifonovo vardu išduotais suklastotais dokumentais ne kartą kirto Lietuvos sieną ir šiuos dokumentus su suklastotomis Europos Sąjungos (ES) šalių narių Šengeno vizomis gabeno per mūsų šalies teritoriją.
Gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjimo storija nėra vienintelė mūsų ir ne tik mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais. Vasarį Šiaulių apygardos teismas kaltu dė šnipinėjimo Rusijai pripažino bei 5-eriems metams kalėti nuteisė buvusį Lietuvos karinių pajėgų kapitoną 34-erių Sergejų Pusiną. Tyrimo metu nustatyta, jog šis karinių oro pajėgų bazės karininkas nuo 2012 metų iki 2014-ųjų pabaigos rusų žvalgybai teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, NATO oro policijos misijos veiklą, galimas žvalgybos bepiločių dislokacijos vietas bei Atlanto aljanso vadovaujamos koalicijos operacijas Afganistane.
Iš S.Pusino rusų žvalgyba taip pat gavo Lietuvos gynybos ministerijos dokumentų kopijas (dalis kurių buvo su grifu „slaptai“) bei kai kurių karinių oro pajėgų bazės karininkų asmens bylas. Tyrimas pradėtas 2014 metų gryuodį po to, kai Lietuvos gynybos ministerijos antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (paprastai tariant, karinei žvalgybai) pavyko gauti informaciją, jog kapitoną 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgyba.
Dėl šnipinėjimo Baltarusijos naudai anksčiau atitinkamai penkeriems bei trejiems metams kalėti nuteisti buvęs valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir buvęs kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas. Jam skirti treji metai nelaisvės.
Panašu, kad ne tik Lietuva, bet visos Baltijos valstybės Maskvos imamos vertinti kaip „visavertės” priešininkės – regione vis reguliariau išaiškinami rusų šnipai, kurių veikimo metodai vis rafinuotesni.
Nekeista, nes nuo 2017-ųjų visose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reguliariai treniruojasi JAV bei kitų valstybių kariškiai. Kovo 24-ąją Latvijos prokuratūra pateikė kaltinimus šnipinėjimu valstybinės įmonės „Latvijos geležinkeliai“ darbuotojui 47-erių Aleksandrui Krasnoperovui. Pagal tyrimo versiją šis Jelgavos stoties geležinkelių kelių prižiūrėtojas metus perfilmavo stoties vaizdo kamerų medžiagą, taip reguliariai bei tikslingai rinko slaptą karinę bei komercinę informaciją ir perduodavo ją kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
A.Krasnoperovas yra Jelgavos Afganistano karo veteranų visuomeninės organizacijos „Šuravi“ valdybos narys ir iki arešto palaikė glaudžius ryšius su Afganistano karo veteranais Rusijoje.
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interviu „krymr.com“ liepos 17-ąją nurodė, jog rusų šnipai jo šalyje šiandien pakankamai aktyvūs, pasak T.H.Ilveso, ypač pikantiška tai, kad estai sulaiko daugiau rusų šnipų nei kitos Europos valstybės, nors Estija yra labai nedidelė šalis. Kaip sėkmingiausią estų specialiųjų tarnybų darbo pavyzdį prezidentas nurodė buvusio aukšto valdininko, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Estijos policijos departamento generalinio direktoriaus, vėliau Gynybos ministerijos valstybės paslapčių padalinio vadovo Hermano Simmo demaskavimą 2008-aisiais už šnipinėjimą Rusijos naudai, už ką jis nuteistas kalėti 12 su puse metų.
Rusų šnipų interesų zona siekia pirmiausia karinį sektorių – siekiama išmušti ne vien Estijos gynybines paslaptis, bet ir informaciją apie NATO karines bazes šalies teritorijoje. Rusijos žvalgyba taip pat siekia prieiti prie estų specialiųjų tarnybų informacijos, mėgina dirbti su rusų diaspora, siekdama nuteikti ją prieš Estiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju atveju pakankamai sudėtinga nustatyti skirtumą tarp legalios veiklos rusakalbių bendruomenėje ir žvalgybinės informacijos rinkimo. Kaip nurodoma Estijos apsaugos policijos (KaPo) naujausioje atsakaitoje (publikuojama kasmet), 2016-ųjų pradžioje suaktyvėjo Maskvos pastangos daryti įtaką Baltijos valstybėms, tuo tikslu įsteigiant Baltijos valstybių tyrimų asociaciją, kuri ateityje turėtų suvienyti šio regiono istoriją bei dabartinę situaciją nagrinėjančius tyrėjus.
Pasak ataskaitos, vis dėlto netrūksta požymių, kad tikrasis Asociacijos tikslas yra Rusijos interesų propaganda, siunčiant tipiškas Maskvos įtaką turinčias stiprinti žinutes apie rusakalbių diskriminaciją, istorijos klastojimą, probleminį Baltijos regioną ir pan.
Prezidento T.H.Ilveso vertinimu, vargu ar Estijoje pavyks išnaudoti rusakalbių faktorių, kaip kad Maskvai tas pavyko, pavyzdžiui Donbase, nes greta propagandos negalima išleisti iš akių medžiaginės gerovės faktoriaus. Estija yra ES narė, jos piliečiai, įskaitant rusakalbius, gali laisvai keliauti ir dirbti Europoje, pačioje Estijoje minimali pensija didesnė nei vidutinis atlyginimas Rusijoje, taigi žmonės nemato prasmės šlietis prie šios valstybės.
Vis dėlto žvalgybos veikia pagal savo rutininių taisyklių inerciją. Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) informacinio saugumo koncepcija priimta dar 1999 metų birželį, vienas pagrindinių jos punktų nurodo būtinumą užkardyti užsienio šalių valstybinę politiką, nukreiptą į politinių, ekonominių, karinių, ekologinių bei kitų procesų globalų monitoringą, taip esą siekiant vienašališko pranašumo.
2005 metų gegužės 12-ąją Rusijos valstybės dūmoje Federalinio saugumo biuro (FSB) direktorius Nikolajus Patruševas informavo apie jo tarnybos atskleistą Bratislavoje suplanuotą sąmokslą prieš Baltarusijos režimą, kitą dieną šią inforjaciją patvirtino baltarusių KGB, tokiu būdu „neprieštaraudamas“ N.Patruševo tarnybos kišimuisi į savo reikalus.
Po savaitės Kazachstano sostinėje Astanonje vykusiame NVS specialiųjų tarnybų vadovų susitikime FSB direktorius perspėjo kolegas dėl vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ pavojus, šiuo klausimu jį palaikė ne tik Baltarusijos KGB šefas, bet ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas.
Kremliaus siekis kištis ar net kontroliuoti politinę situaciją kaimyninėse valstybės akivaizdus, paskutinių metų istorija (Maskvos agresyvi politika Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu) akivaizdžiai patvirtina, jog Baltarusija jau nesiribojama.
Pasak tyrimų centro „Agentura.Ru“ dienraščio „Novaya gazeta“ užsakymu dar 2006-ųjų vasarį-kovą atlikto tyrimo, Baltijos šalys vienintelės posovietinėje erdvėje sugebėjo nuo nulio sukurti savo specialiąsias tarnybas, reguliariai keičiasi su Maskva personomis nongrata bei notomis taip pat dėl žvalgybinės veiklos, todėl įgijo Vakarų kolegų pasitikėjimą. Pasak tyrimo, Latvijoje ir Lietuvoje stiprios JAV, Estijoje – britų žvalgybos pozicijos. Beje, rusų kontržvalgybos vertinimu, mūsų šalyje jau tada buvo viena didžiausių JAV Centrinės žvalgybos valdybos rezidentūrų pasaulyje.
Baltijos šalys iš rytų pusės akylai stebimos jau kurį laiką, ta veikla neabejotinai tik intensyvės. 2015-ųjų lapkritį interviu radijui „Svoboda“ saugumo ekspertas Markas Galeottis nurodė apie reikšmingą kiekį Baltijos valstybėse rusų žvalgybai dirbančių „nelegalų“, kurie veikia ne po diplomatinės neliečiamybės priedanga. Ypač jų daug tarp vietos rusakalbių bei Baltijos šalis įvairiais pretekstais nuolat lankančių Rusijos piliečių.
Beje, Latvijos Konstitucijos apsaugos biuro vertinimu, 40 proc. Rusijos diplomatinės atstovybės Rygoje personalo yra šnipai.
Pasak eksperto, iki šiol vienos ES šalys buvo kietesnės rusų žvalgybinės rezidentūros bei propagandos atžvilgiu, kitos elgėsi nuosaikiau. Vieningos politikos trūkumu rusų specialiosios tarnybos naudojasi, žvalgybinę veiklą tiesiog kilnodamos iš vienos šalies į kitą. M.Galeočio vertinimu, ES turi veikti vieninga sistema su galimybe išsiųsti iš šalių tuos, ant kurių krenta ir menkas įtarimas šnipinėjimu, jei rusai atsakys (o jie paprastai atsako labai entuziastingai) – ką gi, ne problema.
Klasikinis pavyzdys – Čekija, kurios sostinėje Prahoje yra didžiulį kiekį personalo turinti Rusijos ambasada, pagal „svorį“ tikrai neatitinkanti šios valstybės dydžio. Čekų kontržvalgyba savo ataskaitose reguliariai nurodydavo, jog maždaug pusė personalo susijusi su rusų specialiosiomis tarnybomis, bet šalies politinė valdžia į tai beveik nereaguodavo. Tiesa, situacija jau keičiasi, čekai ėmė steigti rusų propagandai bei žvalgybinei įtakai tirti skirtus tyrimų centrus (pavyzdžiui, sausio 1-ąją Prahoje pradėjusį veikti Kovos su terorizmu ir hibridinėmis grėsmėmis centrą), ir jų balsas girdimas vis labiau.
Šia prasme Baltijos valstybės yra pakankamai ryžtingos ir nuoseklios ir net gali būti pavyzdžiu visai ES.
„Praėjusią savaitę Rusijos žiniasklaida garsiai pareiškė, kad mirė pulkininkas Aleksandras Potejevas, šnipas, pripažintas kaltu už tai, kad dirbo Jungtinėms Amerikos Valstijos kaip vadinamasis „kurmis“. Bet neaišku, ar jis iš tikrųjų mirė ir ar jis apskritai buvo kurmis“, – rašo The Daily Beast.
CŽV ir „kurmiai” operacijoje „Vaiduoklių istorijos”
Žurnalistas Maiklas Veisas primena, jog Rusijoje pulkininkas Potejevas buvo apkaltintas, kad jis įdavė JAV vyriausybei grupę rusų nelegalų, kuriuos FTB suėmė 2010 metų birželį. FTB tą operaciją praminė Vaiduoklių istorijomis.
Veisas patikslina, kad, iš esmės, Rusija įvardijo du numanomus kaltininkus. „Pirmasis buvo žinomas tik kaip pulkininkas Ščerbakovas, tvirtinama, kad jis vadovavo SVR „S“ valdybai, kuravusiai nelegalų programą. 2010 metų lapkričio 11 dieną laikraštis Kommersant parašė, kad pulkininkas Ščerbakovas įdavė amerikiečiams savo miegančius agentus, – rašoma leidinyje. (Iš tikrųjų Kommersant‘e tebuvo pasakyta: „tai pulkininkas Ščerbakovas, ilgą laiką tarnavęs SVR valdybos “S“ Amerikos skyriaus, dirbusio su nelegalais, viršininku“, – red. past.).
Tačiau lapkričio 16 dieną Kommersant pranešė, kad numanomas Amerikos valdžios informatorius, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, buvo Aleksandras Potejevas, buvęs valdybos „S“ viršininko pavaduotojas.
Teisiant Potejevą Maskvoje už akių 2011 metais buvo tvirtinama, kad jis pradėjo dirbti CŽV naudai 1999 metais.
Veiso nuomone, intriguoja detalė, kad FTB būtent 2010 metų birželį suėmė nelegalus, kuriuos sekė daugelį metų. Birželio 24-ąją, vos prieš tris dienas iki nelegalų arešto JAV, Potejevas „nusipirko traukinio bilietą į Minską ir su savo brolio pasu keliavo toliau, į Ivano-Frankovską (originale – Ivano-Krankivsk, – red. past.) Ukrainoje. Iš ten jis išskrido į Frankfurtą, kur jis buvo sutiktas ir pristatytas į CŽV būstinę“, – sakoma straipsnyje.
2011 metų rugpjūty Rusijos teismas nuteisė Potejevą 25-iems metams kalėjimo.
„Visas teismo procesas ir jo nušvietimas Rusijos spaudoje, kuri nėra visiškai nepriklausoma, kėlė daug klausimų. Ar tiesa, kad Potejevas buvo valdybos „S“ kurmis ir įdavė savus agentus? Kas toks pulkininkas Ščerbakovas ir kodėl iš pradžių kurmiu buvo paskelbtas jis? Ir apskritai – ar egzistavo Potejevas, o gal jis – rafinuotas Rusijos vyriausybės pramanas, personažas, sukurtas veidui išsaugoti, tikrąjai spragai gynyboje nuslėpti ar užtušuoti?
Vienas šaltinis iš JAV žvalgybos, gavęs informacijos apie Vaiduoklių istorijų operacijas glaudžiai bendradarbiaudamas, man anonimiškai sakė, kad ši FTB byla buvo „didžiausias laimėjimas JAV kontržvalgybos istorijoje“.
Viešame Amerikos pareiškime sakoma, kad operacija truko 10 metų. Atkreipkite dėmesį: 99 proc. JAV suimtų užsienio šnipų sugaunami arba elektroninio perėmimo, arba žmonių-informatorių dėka. FTB niekada taip ir nepranešė, kokiu pagrindu jie buvo suimti“, – sakoma straipsnyje.
Autorius kelia klausimą: „Jeigu Potejevas iš tikrųjų egzistavo ir buvo FTB agentas, kodėl jis birželį paskubomis išvyko iš Rusijos – iš baimės, kad gali būti demaskuotas? Ir ar ši priežastis paskatino FTB po kelių dienų imtis šnipų tinklo?“
„Buvo ir kita teorija: neva Ana Čapman pajutusi, kad jos „legenda“ įminta, ir tai paskatino FTB informatorių skubiai bėgti. Tiesą sakant, Čapman davė parodymus Potejevo teisme ir pavadino jį vienu iš savo kuratorių“, – sakoma straipsnyje.
Šešerius metus pasaulis praktiškai buvo pamiršęs Aleksandrą Potejevą. Bet Interfaks‘as pranešė apie jo mirtį JAV. „Tuo momentu, kai rašomos šios eilutės, nepriklausomi šaltiniai Vakaruose nepatvirtino Potejevo mirties (kaip ir fakto, kad, beje, jis apskritai gyveno šioje žemėje); yra tik Interfaks‘o pranešimo ir kitų po to buvusių Rusijos žiniasklaidos medžiagų perpasakojimai“, – pabrėžia autorius.
Veisas klausia: jeigu Potejevas – realus žmogus, tai kaip jis mirė – sava mirtimi ar nuo svetimos rankos? „Gal po to, kai buvo surastas ir „Merkaderis“, apie kurį užsiminė (2010 metų lapkričio 11 dieną Kommersant‘e išspausdintuose pasisakymuose, – red. past.) anoniminis aukšto rango Kremliaus valdininkas, įvykdė egzekuciją?“ – sakoma straipsnyje.
Bet, tęsia Veisas, net jeigu Rusija sugebėjo surasti Potejevą, kuris, kaip sakoma, gyveno JAV saugomas FTB ar CŽV, ar Kremlius būtų išdrįsęs priimti įžūlų sprendimą jį likviduoti?
„JAV gyvenantys perbėgėliai iš Rusijos paprastai nenuogąstauja dėl savo gyvybės, skirtingai nuo tų, kurie gyvena kitose vietose. Žinomiausias pastarųjų kelių dešimtmečių pavyzdys – Sergejus Tretjakovas, SVR pulkininkas, kuris trejus metus dirbo Amerikos žvalgybai, būdamas rezidento Rusijos atstovybėje JTO pavaduotoju“, – rašo autorius.
Jo biografas Pitas Erlis rašė, kad iki pabėgimo 2000 metais Tretjakovas perdavė amerikiečiams „tūkstančius labai slaptų SVR diplomatinių depešų ir šimtus slaptų Rusijos žvalgybos pranešimų“. Veisas rašo: „Dėl to, sakė man Erlis, Tretjakovu buvo gerai rūpinamasi iki jo mirties 2010 metų liepą“.
„CŽV turi formulę apskaičiavimams, kiek pinigų priklauso tiems žmonėms, – sakė Erlis. – Formulė slapta, bet jie žiūri, ką pranešė tas žmogus, kiek tai vertinga, ir paverčia tai pinigų sumomis. O paskui išrašo čekį“.
Veisas teigia: „Tretjakovas, turimomis žiniomis, gavo rekordinį užmokestį – daugiau kaip 2 mln. dolerių. Ir, nepaisant gandų, kad jis galėjo būti Vaiduoklių istorijų operacijos informatorius, Erlis tvirtina, kad jo knygos herojus niekada nieko iš nelegalų nepažinojo. Užtat jis jautėsi toks saugus, kad įtraukdavo savo pavardę net į telefonų knygą“.
Olegas Kaluginas, buvęs KGB veiklos JAV koordinatorius, sakė autoriui: „Per mano gyvenimą – o aš kol kas gyvas ir sveikas – JAV teritorijoje nebuvo įvykdyta nė viena politinė žmogžudystė Rusijos ar sovietų agentų rankomis“. „Aš manau, kad jis mirė sava mirtimi“, – pareiškė Kaluginas apie Potejevą.
„JAV – pagrindinis priešas, ir ko nors panašaus įvykdymas JAV teritorijoje turėtų rimtų padarinių“, – paaiškino Kaluginas. „Jeigu Potejevas būtų buvęs Europoje, jis jau seniai būtų negyvas. Europa – visiškai kita istorija, tai galima sutvarkyti“, – nusijuokė Kaluginas.
Ryšium su tuo autorius primena: „Kaluginas ilgą laiką tvirtina, kad dalyvavo planuojant bulgarų disidento Sergejaus Markovo nužudymą“.
Andrejus Soldatovas, knygos „Naujoji dvarininkija“ („Novoje dvorianstvo“) apie Rusijos specialiąsias tarnybas bendraautorius, mano: žinia apie Potejevo mirtį pasirodė tik Rusijos spaudoje, – arčiausiai tiesos paaiškinimas, jog Potejevas iš tiesų buvo kurmis, stovėjęs už Vaiduoklių istorijų operacijos, ir mirė sava mirtimi.
„Tikriausiai amerikiečiai perdavė tą informaciją Rusijoje likusiems jo giminaičiams, o informacija buvo perimta. Tada Rusijos slaptosios tarnybos nusprendė pasičiupti šansą ir duoti signalą: signalą, kad perbėgėliams visada viskas blogai baigiasi“, – pabrėžė Soldatovas.
Veisas tęsia: „Žinoma, kartais Maskvos centras sudaro galimybes ten, kur spontaniškai jų neatsiranda“.
GRU generolas majoras Dmitrijus Poliakovas buvo stambus dvigubas agentas, tvirtina leidinys. „Pasak Erlio, Rusija pametėjo spaudoje suklastotą pranešimą, kad vienas iš Poliakovo sūnų taip nusivylė gyvenimu Amerikoje, kad nusižudė“, – rašo autorius, primindamas, kad Poliakovo vyresnysis sūnus mirė vaikystėje.
„Aš pažįstamas su abiem jo išgyvenusiais sūnumis, – sakė Erlis Veisui. – Nė vienas iš jų nenusižudė. Tai buvo sumanyta kaip užuomina, girdi, perbėgėlių gyvenimas siaubingas“.
Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.
Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.
Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.
Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.
Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.
Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.
Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.
Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.
Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.
Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?
Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.
Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.
Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.
Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.
Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.
Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.
Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.
Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.
Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.
Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…
Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…
JAV pranešė, kad deportuoja du Rusijos diplomatus. Ši informacija paskelbta Varšuvos viršūnių susitikime, kai NATO vadovybė nusprendė sustiprinti rytines sienas – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuoti 4 tūkst. Aljanso karių.
Rusijos diplomatinis protokolas – mušti ir žaloti Rusijoje reziduojančius amerikiečių diplomatus?
Toks oficialiojo Vašingtono žingsnis byloja, kad Amerikos ir Rusijos santykiai įtempti ne mažiau nei Šaltojo karo metais. Tokią išvadą brėžia „The Sunday Times“ leidinys.
Deportuojamų rusų diplomatų pavardės nenurodomos. Tačiau šis amerikiečių žingsnis – tai greičiausiai atsakas į Rusijos agresyvius veiksmus, kai Maskvoje prie JAV amasados buvo užpultas bei sumuštas amerikiečių atstovybės darbuotojas.
Oficialioji Maskva sumuštąjį diplomatą apkaltino dirbus JAV Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV). Sumuštąjį amerikiečiams lėktuvu teko skubiai išgabenti namo.
Sumušto amerikiečių diplomato Maskvai neužteko. Tąsyk Maskva iš šalies pasirūpino išvyti dar vieną amerikiečių diplomatą. Pretekstas tas pats, kaip ir sumuštojo diplomato atveju, – ne diplomatas, o diplomatine neliečiamybe prisidengęs šnipas. Laimė, antrasis amerikiečių diplomatas bent jau nebuvo sumuštas.
Tokiais atvejais Amerika dažniausiai vadovaujasi principu „dantis – už dantį, akis – už akį“. Tad iš savo šalies išvijo du rusų diplomatus, įtariamus priklausant Rusijos slaptosioms tarnyboms.
Tiesa, principu „dantis – už dantį“ amerikiečiai šį sykį vadovavosi tik simboliškai. Jei griežtai laikytųsi taisyklės „kaip tu elgiesi su manimi, taip ir aš“, tai privalėtų vieną rusų diplomatą prieš deportuojant taip sumušti, kad šis neišsiverstų be skubios chirurgų pagalbos.
Beje, Rusijos elgesys sumušant amerikiečių diplomatą Maskvoje prie pat JAV ambasados, – negirdėtas ir neregėtas įžūlumas. Taip, kaip pasielgė Rusija, seniai niekas nesielgia. Nebent teroristai.
„Ženia Buriakovas“, kaip tvirtina „The Daily Beast“, tyliai – ramiai kartu su žmona ir dviem vaikais gyveno patogiame Niujorko rajone.
„Dienomis jis dirbdavo valstybiniame banke“, – rašo žurnalistė Keti Zavadski. – Tačiau naktimis prasidėdavo visai kitoks gyvenimas. Buriakovas naktimis susitikdavo su savo kuratoriais iš SVR (Služba vnešnej razvedki). Ne tik susitikdavo su Rusijos užsienio žvalgybos darbuotojais, bet jiems perduodavo informacijos, kurią, tikėtina, Kremlius ketino panaudoti prieš JAV“.
2015-ųjų sausio mėnesį FTB areštavo poną Buriakovą ir apkaltino, kad šis – neužsiregistravęs kaip užsienio valstybės agentas. Praėjus metams jis pripažino savo kaltę ir buvo nuteistas kalėti 30 mėnesių kalėjime.
Straipsnio autorės teigimu, Buriakovo suėmimas ir jam skirta bausmė primena: nors Šaltasis karas pasibaigė, Rusija nesiliauja šnipinėjusi Amerikoje visais įmanomais būdais ir priemonėmis.
„Rusija niekada neatsisakė šnipinėjimo Vakaruose, o JAV yra pagrindinis Rusijos žvalgybų taikinys“, – šitaip leidiniui duodamas interviu tvirtino Olegas Kaluginas, buvęs KGB generolas (dabar jam – 81 metai).
„The Daily Beast“ nuomone, Amerikoje veikiantys rusų šnipai dalijami į tris kategorjas. Vieni dirba turėdami rimtą priedangą, kiti turi diplomatinę neliečiamybę, o štai trečioji kategorija – lengviausiai pažeidžiama. Jie šnipinėjimą derina su darbu užsienio firmose. Žvalgybų žargonu tariant, naudojasi „neoficialia priedanga“.
Kaltintojai teigia, kad Buriakovas dirbo būtent turėdamas „neoficialią priedangą“. Jis darbavosi „Vnešekonombanke“. O laisvalaikiu jį kuravo Igorius Sporyševas ir Viktoras Podobnyj – operatyviniai SVR agentai. Amerika kaltinimus pateikė ir Buriakovo kuratoriams, bet šie suspėjo išvykti iš JAV dar iki kaltinimų pateikimo.
Keti Zavadski teigimu, FTB (Federalinis tyrimų biuras) išaiškino Buriakovą dėl kuratorių neatsargumo. Su Buriakovu kuratoriai susitikdavo viešosiose vietose, kalbėdavosi jie uždarose patalpose, rimtai nepergyvendami, kad jų pokalbių gali būti klausomasi. Pasak buvusio KGB karininko Kalugino, „galimas dalykas, jog kuratoriai nebuvo deramai paruošti šiam darbui“.
„Įmanomas ir toks variantas: šie šnipai tebandė verbuoti jaunas moteris kaip žvalgybos informatores, ypač studentes bei finansinių įstaigų darbuotojas“, – tvirtina „The Daily Beast“. Pavyzdžiui, kuratorius Sporyševas yra minėjęs, kad turi puikių idėjų dėl moterų verbavimo, tačiau jas, deja, keblu įgyvendinti. Moterys – uždarokos. Jos neprisileidžia per daug arti svetimų vyrų. Jei norima įgauti didesnio pasitikėjimo, būtina su joms demonstruoti didelį palankumą, vaizduoti melę ir t.t. Taigi iš tokių verbavimų – maža naudos.
Straipsnio autorės manymu, vyrai, kuriuos taip pat mėgino užverbuoti šie agentai, – ne ką geresni. „Vienas „išvažiavo į Maskvą ir pamiršo patikrinti įeinančius skambučius“, – guodėsi kuratorius Podobnyj kuratoriui Sporyševui.
Kokį vaidmenį atliko būtent Buriakovas, kol kas sunku pasakyti. Juk daug šio tyrimo medžiagos vis dar įslaptinta. Buvęs KGB karininkas Kaluginas mano, jog Rusijos valdžia vis dar labiau myli oficialiąją statistiką, kuri pagražinta, ir nutyli tikruosius faktus, kurie nėra nei labai gražūs, nei labai malonūs. Tai būdinga sovietinio mentaliteto neatsikračiusiems rusams.
Žvelgiant į kaltinamąjį nuosprendį, kuratorius Poryševas sykį paprašė, kad jo prižiūrimas agentas Buriakovas sugalvotų klausimų temai „kokios galimos pasekmės JAV paskelbus ekonomines sankcijas Rusijai“. Buriakovas nebuvo nei profesionalus šnipas, nei įžvalgus ekonomistas, todėl padarė klaidą, kai sudarė galimybę Amerikos slaptosioms taryboms Manheteno ofise apžiūrėti jo personalinį kompiuterį. Štai tada FTB agentai ir suprato, jog Buriakovas domisi raktiniais žodžiais „Rusija, ekonominės sankcijos, pasekmės“ (sanctions, Russia, consiquences).
Buriakovą ginantys advokatai įrodinėjo, kad jų ginamasis nebuvo „neoficialią priedangą turintis agentas“, kadangi jis oficialiai dirbo „Vnešekonombanke“. O tai reiškia, kad jis viešai, oficialiai, nė kiek nesislėpdamas dirbo Rusijos valdžiai.
Amerikos kaltintojai prieštaravo tokiai versijai. Įvažiuodamas į JAV ponas Buriakovas juk niekur nepaminėjo veiklų, kurių vėliau ėmėsi. „Informacija, kurią šipinėjimo būdu gaudavo Buriakovas, buvo atiduodama ne banko vadovybei, o būtent Rusijos ministerijoms“, – tvirtino JAV prokuroro padėjėjas Adamas Fi.
„Prezidento Putino rusų specialiųjų tarnybų vadovaujančiojo eksperto duomenimis, dabar Didžiojoje Britanijoje veikia tiek pat rusų šnipų, kiek jų buvo šaltojo karo eroje, arba dar daugiau, – perduoda Markas Benetsas laikraštyje The Times. – Maskvietis žurnalistas ir rašytojas Andrejus Soldatovas sakė, kad Didžiojoje Britanijoje yra mažiausiai 30 Rusijos agentų. Vieni dirba po diplomatine priedanga, kiti, vadinamieji nelegalai, apsimeta Britanijos piliečiais, naudodamiesi suklastotais pasais. Trečioji agentų grupė – Rusijos piliečiai, dažniausiai verslininkai, atvirai gyvenantys šalyje“.
