Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr. Žinomas Vokietijos karo istorikas Sönke Neitzelis sako nemanąs, kad 2008 m. Bukarešte vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo padaryta istorinė klaida, kai Ukrainai nebuvo pasiūlytas narystės Aljanse planas. Pasak jo, vokiečių politikai padarė dideles klaidas jau po šio sprendimo – kai leido Putinui patikėti, jog Vakarai yra silpni.
„Manau, Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, leidžiantis jam patikėti, kad Vakarai yra silpni“, – Vilniaus NATO viršūnių susitikimo išvakarėse išskirtiniame interviu Eltai sakė S. Neitzelis.
Kalbėdamas apie jau po kelių dienų Vilniuje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą, istorikas mano, kad Ukrainos veikiausiai laukia „varginančios“ Vakarų politikų paruoštos deklaracijos ir patikinimai dėl tolesnės paramos tęsiantis karui su Rusija. Didžiosios Vakarų valstybės, jo įsitikinimu, aiškesnės narystės statuso tikrai nepalaikys.
„Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip“, – teigė istorikas, pateikdamas jau antrus metus besitęsiančio karo baigties scenarijus.
– Kokią istorinę vertę prognozuojate NATO viršūnių susitikimui Vilniuje?
– Šis NATO viršūnių susitikimas ypatingas tuo, kad vyksta karo metu. Šiuo požiūriu jį prilyginčiau praėjusių metų susitikimui Madride. Tačiau dabar jis, žinoma, turi didesnį politinį sprogstamąjį užtaisą, nes pagrindinis klausimas bus, kaip spręsti Ukrainos stojimo į NATO klausimą. Mano nuomone, tai nebus nuspręsta. Tačiau bus labai įdomu pamatyti, kokia bus parinkta formuluotė. Turėsime pažengti toliau nei per 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimą, kuomet vokiečiai ir prancūzai vetavo sprendimą. Dabar politiškai svarbiausias klausimas – kokius signalus siųsti Ukrainai ir kokios frakcijos yra Aljanse. NATO viršūnių susitikimai krizių metu visada buvo kažkuo ypatingi, pavyzdžiui, Kubos raketų krizės metu arba prisiminkime dvigubos eigos (double track) NATO sprendimą 1979 m. Tačiau šiandien turime visiškai kitokią situaciją. Todėl nesakyčiau, kad šis viršūnių susitikimas yra pats svarbiausias kada nors įvykęs, tačiau jis išskirtinis, nes gyvename ypatingais laikais.
– Balandžio mėnesį Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama oficialiai pakviesti Ukrainą prisijungti prie Aljanso, „kai tik sąlygos leis“. Kokių realių vilčių gali turėti Ukraina?
– Ukraina negali tikėtis, kad dabar tikrai bus pradėtas stojimo procesas arba kad jam bus pritarta, kaip tai buvo padaryta Suomijos ir Švedijos atveju. Bus kažkokia varginanti deklaracija, kad Ukraina yra Vakarų bendruomenės dalis, kad mes su ja solidarizuojamės ir kad remsime ją kovoje su Rusija. Ir tikriausiai bus kažkokia ateities perspektyva. Galbūt kažkas panašaus į tai, kad Ukraina taps NATO nare, bet tik tada, kai bus išspręstos problemos. O tada visiems aišku, kad per artimiausius kelerius metus to tikriausiai nebus. Taip pat aišku, kodėl Baltijos šalys ir Lenkija tuo labai suinteresuotos.
Tačiau tai nėra valstybės, kurios pirmiausia kariniu požiūriu būtų lemiamos kare su Rusija, tai galiausiai yra Jungtinės Valstijos. Jungtinės Valstijos nėra suinteresuotos eskalavimu. Jos tai parodė ir per karą. Jos masiškai rėmė Ukrainą, tačiau nesiėmė visų veiksmų. Ir vokiečiai, kaip ir 2008 m., to nepalaikys. Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip. Vakarų valstybės darys viską, kad pačios nekovotų dėl Ukrainos, nes nėra tokio noro. Manau, kad pasiekus kažkokią taiką bus sukurtos garantijų formos, panašios į tas, kurias turime Izraelyje ar Taivane. Bus kažkas panašaus į abipusės pagalbos įsipareigojimus dvišaliu lygmeniu. Kai karas Ukrainoje vieną dieną baigsis, Ukrainos kariuomenė turės būti apginkluota taip, kad galėtų apsiginti nuo Rusijos puolimo. Taigi ji taps partnere, saugumo partnere, bet artimiausioje ateityje netaps NATO nare. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
– Viešai diskutuojama, kas yra prasmingiau ir galiausiai mažiau kainuoja: ar modernizuoti Ukrainą taip, kad Rusija jos nebepultų, ar priimti ją į NATO. Ar nebūtų saugiau, jei tokia didelė ir kovai pasirengusi šalis būtų kontroliuojama Aljanso?
– Manau, kad de facto jie jau turi kontrolę. Galbūt ne vokiečiai, bet amerikiečiai. Be amerikiečių šiame kare nieko nevyksta. Ir ukrainiečiams aišku, kad jei amerikiečiai pasakys, kad mes jūsų daugiau neremsime, Ukrainoje užges šviesa. JAV gali labai aiškiai pasakyti: jeigu mes jums tieksime ginklus, tai tokios yra mūsų sąlygos. Jei jas pažeisite, mes daugiau to nebedarysime. Nežinome, kas buvo sutarta, bet Ukraina yra priklausoma nuo Vakarų. Be Vakarų Ukraina nebeegzistuoja. Ir būtų absoliučiai kvaila, jei jie dabar peržengtų tam tikras raudonas linijas. Jei dabar britai pristatys Ukrainai sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“, man visiškai aišku, kad jie susitars dėl taikinių, prieš kuriuos jos bus panaudotos. Todėl man neatrodo toks įtikinamas argumentas: mes tiekiame ginklus, bet net nežinome, kas su jais vyksta. Ukraina yra priklausoma nuo ginkluotės tiekimo. Jei Zelenskis padarytų Faux pas, jam būtų dar sunkiau.
– Kelių pastarųjų savaičių įvykius galima apibūdinti kaip eskalacijos spiralę. Rusijos branduolinių ginklų perdavimas Baltarusijai tikriausiai yra atsakas į būsimą naikintuvų F-16 perdavimą Ukrainai. Kas dar gali įvykti, kur yra paskutinė raudona linija, kad konfliktas neperaugtų į Rusijos karą su NATO?
– Raudonoji linija yra labai aiški – NATO sausumos pajėgų, NATO lėktuvų su savo pilotais ar laivų, kitaip tariant, NATO šalių karių tiesioginiai kovos veiksmai prieš Rusijos karius. Žvalgyba, parama, planavimas, bet kokios rūšies ginklų, išskyrus masinio naikinimo ginklus, tiekimas šios linijos neperžengia. Tai galima palyginti ir su kitais karais. Prisiminkime Korėjos karą. Ten buvo raudonos linijos iš sovietų pusės. Rusų pilotai Šiaurės Korėjos naikintuvais neskraidė virš Jalu upės. Tai galima matyti ir Vietnamo kare. Arba prisiminkime Izraelio karus prieš arabų valstybes 1967 ir 1973 m. Dabar riba yra aiški – Vakarų karių panaudojimas mūšio lauke Ukrainoje, tačiau nemanau, kad taip nutiks.
– Ką manote apie Ukrainos kontrpuolimą? Ar jis jau įsibėgėjo?
– Ukrainiečiai turi apie dvylika brigadų, kurias gali panaudoti puolimui. Dabar šios pajėgos dislokuotos ne visos. O koks yra Ukrainos planas – surengti didelį puolimą, prasiveržti viename taške ar tiesiog apsičiupinėti keliuose taškuose, suklaidinti rusus, pulti čia, paskui tuo pasinaudoti, kad būtų perskirstyti rezervai, o tada smogti kitur – viso to nežinome. Kol kas matome padidėjusį kovinį aktyvumą, bet Ukrainos pajėgos kol kas neturi persvaros. Ar dabar visos pajėgos vėl bus sutelktos į židinį, rizikuojant viskuo, mes nežinome. Mes nematome Ukrainos generalinio štabo kortų.
– Tačiau Kachovkos užtvankos susprogdinimas rodo Rusijos reakciją į kontrpuolimą?
– Tiesą sakant, man neaiški šio sprogdinimo prasmė. Turime potvynį į pietvakarius nuo Zaporožės abiejose upės pusėse. Ir tai būtų prasminga kariniu požiūriu Rusijai tik tuo atveju, jei tikimasi, kad Ukraina surengs puolimą per Dnieprą. Bet puolimas per Dnieprą man nuo pat pradžių buvo labai mažai tikėtina taktika. Vargu ar Kyjivas būtų planavęs veržtis per Dnieprą į Rusijos teritoriją tarp Zaporožės ir Chersono, t. y. Krymo kryptimi, nes tada upė atsidurtų ukrainiečiams už nugaros. Dniepras yra viena didžiausių upių Europoje, todėl ukrainiečių puolimo atveju visada yra tikimybė, kad rusai tiltus sunaikins sparnuotosiomis raketomis. Taigi akivaizdžiausia puolimo vieta yra sausumos tiltas tarp Zaporožės ir Ugledaro, kur dabar taip pat vyksta intensyvūs mūšiai. Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei JAV ir Vokietijos vadovai
– Kaip Ukrainos kontrpuolimo sėkmė ar nesėkmė gali paveikti NATO viršūnių susitikimo sprendimus?
– Kontrpuolimu galima daryti politinį spaudimą NATO šalims, laikantis moto: žiūrėkite, mes puolame, bet jei jūs mums parūpintumėte daugiau ginklų, mes būtume daug sėkmingesni. Susitikimas Vilniuje yra aktualus sprendžiant klausimą, kas bus ateityje, kas bus rudenį, kas bus kitais metais. Ar darysime didesnį spaudimą Europos ginklų, artilerijos gamybai? Ar vis dar yra šalių, kurios ir toliau įsipareigoja teikti tolesnę pagalbą, ar bus naikintuvų aljansas, kada jie bus pristatyti? Iš tikrųjų tai yra susitikimas, kuriame kalbama apie ateitį, o ne tiesiogiai apie įvykius, kuriuos dabar matome Ukrainoje.
– Jau minėjote, kad šiame susitikime Vokietija ir Prancūzija, kaip ir 2008 m. Bukarešte, vėl stabdys Ukrainos perspektyvas NATO. Koks dabar būtų pasaulis, jei Vokietija ir Prancūzija tada nebūtų sudariusios šių kliūčių Ukrainai ir Gruzijai?
– Jei Ukrainos priėmimo į NATO procesas būtų buvęs pradėtas 2008 m., manau, kad Rusija netrukus būtų įsiveržusi į Ukrainą. Vargu ar Maskva būtų su tuo susitaikiusi. O 2008 m. Ukrainos karinė būklė buvo labai bloga. Rusijai būtų buvę daug lengviau kariniu požiūriu eliminuoti Ukrainą 2008 nei 2014 m. Keturiolika metų iki 2022-ųjų JK ir JAV išnaudojo Ukrainos pajėgoms apmokyti ir aprūpinti. Ir reikia pasakyti, kad NATO pabudo iš gilaus miego tik 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Todėl manau, kad Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau manau, kad buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, nes leido jam patikėti, kad Vakarai yra silpni. Ir tai, mano nuomone, yra grubi klaida, kurią padarė Angela Merkel, Frankas-Walteris Steinmeieris, Sigmaras Gabrielis ir visi kiti.
– Kokie sprendimai dėl Europos saugumo turėtų būti priimti šiame NATO viršūnių susitikime? Ypač dėl rytinio flango?
– Jei iš tiesų pasieksime tai, ką nusprendėme Madride, t. y. Vokietija iki 2025 m. NATO greitojo reagavimo pajėgoms suteiks 30 000 parengtų karių, daug kas jau bus pasiekta. Rusijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, tačiau viduje iš tikrųjų manoma, kad per 5–7 metus ji sugebės kompensuoti nuostolius. O jos karinės oro pajėgos, karinis jūrų laivynas ir kibernetiniai pajėgumai beveik nenukentėjo. Taigi manyti, kad Rusija niekada neatsistos ant kojų, yra iliuzija. NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje iš tikrųjų nėra skirtas tam, kad būtų atremtas tiesioginis Lietuvos, Latvijos ar Estijos užpuolimas. Jis skirtas klausimui, kaip mes stipriname savo gynybinius pajėgumus. O sustiprintos priešakinės pajėgos Lietuvoje, žinoma, yra politinis signalas, tačiau kariniu požiūriu jos nieko neatgraso.
– Lietuva su ypatingu lūkesčiu žvelgia į Vokietiją. Vokietijos krašto apsaugos ministras Borisas Pistoriusas kiek netikėtai viešėdamas Lietuvoje pasakė, kad Vokietija pasirengusi dislokuoti savo karių brigadą. Anksčiau būta prieštaringų pasisakymų. Kaip vertinate ginčą? Ar ji būtinai turi būti čia dislokuota?
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
– Labai gerai suprantu lietuvių argumentus. Ir sakau, kad mes, vokiečiai, iš tikrųjų neturime jokių moralinių argumentų, kad ši brigada nebūtų dislokuota Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad Šaltojo karo metais amerikiečiai, kanadiečiai ir britai buvo dislokuoti tiesiogiai Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR), pasienyje su Rytų Vokietija. VFR tai buvo nepaprastai svarbu. O Lietuva dabar yra tokioje pačioje padėtyje, kaip senoji Bonos Respublika. Taigi toks yra moralinis argumentas. Tačiau, žinoma, turime pažvelgti į tai operatyviai. Kiek žinau, NATO nereikalauja dislokuoti šios brigados Lietuvoje, nes nori maksimalaus lankstumo. Jei teisingai žinau, yra keturi galimi rusų puolimo scenarijai. Taip pat yra scenarijai pagal schemą „link Moldovos, link Rumunijos“. Tuomet ši brigada atsidurtų netinkamoje vietoje. Dabar gynybos ministras Borisas Pistoriusas netikėtai pažadėjo, kad Vokietija į Lietuvą atsiųs brigadą, nors anksčiau buvo kalbama tik apie išplėstinę vadavietę. Tai buvo svarbus signalas. Klausimas, ar Vokietija sugebės tai įvykdyti, iš kur bus siunčiami kariai ir ar reikės dėl to uždaryti kokias nors kitas vietas.
– Vokietijos vaidmuo šiame kare taip pat svarbus, todėl dažnai atkreipiamas dėmesys į jūsų šalies sprendimus. Kaip jūs, kaip vokietis ir istorikas, vertinate kritiką dėl pernelyg neryžtingo ginklų tiekimo ir stringančio garsiai pažadėto istorinio lūžio taško „Zeitenwende“?
– Nuo pat pradžių, dar prieš prasidedant karui, buvau didelis ginklų tiekimo Ukrainai šalininkas ir visada sakiau, kad tai vyksta per lėtai, kad to yra per mažai. Visada kritikavau neryžtingumą. Tačiau reikia pažvelgti ir į tai, iš kur ateina vokiečiai. Prisiminkime Miuncheno saugumo konferenciją 2022 m. vasarį, prieš prasidedant karui, Annalena Baerbock (Vokietijos užsienio reikalų ministrė – red. past.) pasakė: „Mes, vokiečiai, negalime tiekti ginklų dėl istorinių priežasčių.“ Tada prasideda karas. Ir mes vis dėlto tiekiame ginklus, kovinius tankus ir kt. Mes, vokiečiai, jau nuėjome ilgą kelią. Pažiūrėkime, kaip pasikeitė diskursas Vokietijoje – staiga žalieji tapo didžiausiais ginklų tiekimo šalininkais.
O prieš tai mes diskutavome apie penkių bepiločių lėktuvų apginklavimą Vokietijoje ir socialdemokratai tai atmetė. Buvome visiškai neracionalūs, visiškai emocingoje diskusijoje, „Pepės Ilgakojinės pasaulyje“. Pagal moto: mums karas neegzistuoja, mes už taiką. Visi yra už taiką. Dar mes, vokiečiai, neišvengiame savo istorijos. Mes turime tokią istoriją, kokią turime. Mano kritika yra ta, kad Vokietijos saugumo politika iš esmės nepasikeitė, nes vokiečiai visada buvo NATO konvojaus viduryje arba gale. Taigi, taip, jei kiti tiekia ginklus, mes taip pat tai darome. Tačiau mes nesame tie, kurie tai inicijuoja. Mes nesame tie, kurie tai organizuoja, kurie dabar sako: tankų koalicija, štai kaip tai daroma. Visada dalyvauja amerikiečiai. Mano nuomone, tai neįtikėtinai daug pasako apie Europą, jei Europos NATO šalys nedrįsta pristatyti 90 kovinių tankų be amerikiečių dalyvavimo. 450 milijonų europiečių nedrįsta pristatyti 90 tankų. Ką tai sako apie 5-ąjį straipsnį? Vadinasi, mes pristatome tankus, rusai dėl to mus užpuola, o amerikiečiai mūsų negina dėl 90 tankų? Manau, kad toks suvokimas yra absurdiškas. Tačiau tai daug ką byloja ne tik apie vokiečius, kuriuos labai daug kas mėgsta gėdinti. Turiu omenyje ir kitas šalis. Be kita ko, lenkai – jie kartais labai garsiai išsižioja, bet jų pačių tankų pristatymai būna gana kuklūs. Taigi tai taip pat yra Europos problema.
– Grįžkime prie visuomenės pokyčių. Jūs jau sakėte, kad vokiečiai nėra pasirengę siųsti savo karių į Ukrainą. Bet ar jie pasirengę siųsti savo karius į rytinį flangą, Lietuvą?
– Pasiruošę. Turime 180 000 Bundesvero vyrų ir moterų. Ir jeigu NATO vyriausiasis vadas pasakys, kad siunčiame diviziją į Lenkiją, į Lietuvą ar bet kur kitur, manau, kad tai bus priimtina. Būtų kitaip, jei, pavyzdžiui, vėl įvestume šaukimą į kariuomenę. O kol kas vokietis sako: tai karas, mes turime juos palaikyti, bet prašom be manęs. Vokietijoje žmonės nesijaučia esantys kare. Jų socialinė tikrovė yra ne karas, o šildymo siurbliai, infliacija ir pan. Tokia yra socialinė tikrovė. Beveik niekas niekada nėra buvęs Ukrainoje, nepažįsta tos šalies, nekalba ta kalba. Taigi tai toli.
– Šio karo metu esate ypatingai geidžiamas interviu partneris. Anksčiau jūsų ekspertizės sulaukdavo ir kritikos, kaip per daug militaristinės ir isteriškos. Tokius priekaištus iš Vakarų anksčiau buvome įpratę girdėti ir mes – lietuviai, Baltijos šalys, Lenkija ir kt. Ar dabar jūs ir mes galime jaustis išteisinti? Ir ko Europa gali iš to pasimokyti?
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
– Kokią išvadą galime padaryti: po 1990 m. Vakarų europiečiai 30 metų regėjo pasaulį pro rožinius akinius. Tai buvo iliuzija, kad pasaulis taps panašus į ES: nebebus karų, ginčai bus sprendžiami tik per jurisdikciją, o taiką ir tarpusavio ryšius sukursime per prekybą ir kultūrinius mainus. Tačiau pasaulis toks netapo. Kinai, indai, brazilai ir pietų afrikiečiai sako: tai jūsų taisyklės, o ne mūsų. Matote, kiek daug valstybių nedalyvauja sankcijose. Mes, europiečiai, galime propaguoti savo vertybes, bet taip pat turime būti pajėgūs užtikrinti saugumą bent jau savo periferijoje. Taigi, tai Ukraina, tai Viduržemio jūros regionas, bet net tiek mes negalime suvaldyti. Europa turi pajudėti iš vietos. Bet, mano nuomone, ji to nepadarys, nes tų kalbų, kad „mes, europiečiai, turime pagaliau atsistoti ant kojų“, nebegaliu klausytis. Nuo Lietuvos iki Portugalijos yra labai skirtingi požiūriai į pasaulį. Akivaizdu, jog europiečiai turi didelių problemų, ir tai lemia, kad į Vidurio ir Rytų Europos gyventojų nuogąstavimus dėl saugumo nežiūrima rimtai. Didelis klausimas, ar mes iš tikrųjų ko nors iš to pasimokysime. Vokiečiai turi fenomenaliai menką supratimą apie Vidurio Rytų Europą. Dabar kyla klausimas, ar Europa išgirs šūvį, sprogimą? Esu labai skeptiškas šiuo klausimu. Vokietijoje gynybos ministras, kuris, mano nuomone, yra labai geras, gali sukelti kultūrinius pokyčius Bundesvere, kurie taip pat persiduos visuomenei. Dėl to esu nusiteikęs optimistiškai. Bet ar Europa, kaip vienetas, išmoks būti stipresnė, ar Europa atliks namų darbus ir taps labiau nepriklausoma saugumo politikos srityje, aš tuo netikiu.
– Kaip prognozuojate šio karo baigtį?
– Manau, kad šio karo baigtis dar yra atvira. O tai taip pat reiškia, kad Ukraina šį karą gali pralaimėti, ir mes neturėtume ignoruoti šios galimybės. Manau, kad esame linkę nuvertinti rusus, ir verčiau patarčiau mums, vakariečiams, juos pervertinti, o ne nuvertinti. Geriau suteikti daugiau saugumo, daugiau ginklų. Tiesiog norėčiau, kad parama Ukrainai būtų tiekiama sparčiau, taip pat norėčiau didesnio tempo ir čia, Vokietijoje. Kalbama ne apie ginkluotę, o apie tai, kad tai, ką turime, būtų tikrai operatyvu. Tai viskas, apie ką kalbama. Šaltojo karo metais, kai Federacinė Respublika buvo mažesnė, vokiečiai turėjo 12 divizijų; dabar kalbama apie trijų divizijų sukūrimą iki 2032 metų. Dabar yra tik viena. Taigi tai daug mažesnis mastas, bet mes turime tai suvaldyti. Tai nepaprastai svarbu visiems, ypač mūsų Vidurio Rytų Europos partneriams. Galiausiai, jei Lietuvą užpuls Rusija, šios vokiečių divizijos atliks lemiamą vaidmenį ginant ir išlaisvinant Lietuvą. Taigi mes laikomės duoto žodžio. Nežinome, kaip viskas baigsis, bet turime atlikti namų darbus, nes gali būti ir taip, kad Ukraina, jei jos pakankamai nepalaikysime, pralaimės šį karą.
– Ką reiškia pralaimėti? Ar Ukraina nustos egzistuoti, ar bus jos sienos?
– Gali būti, kad Ukraina nebegalės ilgiau ištverti šio karo, kad ji vis dėlto bus užvaldyta. Gali būti, kad kur nors Ukrainos vakaruose išsilaikys tik neužimta teritorija, bet Ukrainos valstybė, kokią mes ją pažįstame šiandien, žlugs, nebebus gyvybinga, turėsime milijonus pabėgėlių, nes žmonės nenorės gyventi Rusijos valdžioje. Manau, kad toks scenarijus galimas. Negalime visada teigti, kad Ukraina laimės arba neturi pralaimėti. Bet yra ne tik klausimas, kiek teritorijos ji gali atsiimti, nes viskas gali pasisukti ir kitaip. Karai gali baigtis kitaip, kontrpuolimai gali žlugti, Ukraina gali pritrūkti karių, galbūt mes, europiečiai, nebenorėsime tiekti amunicijos. Tokia galimybė išlieka, todėl turime sustiprinti savo paramą. Vėliavos. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Slaptai.lt foto
– Kiek dėmesio šiam karui bus skiriama ateities istorijos vadovėliuose?
– Neįmanoma taip pažvelgti į ateitį. Tai priklausys nuo to, ar tai bus nedidelis epizodas, dvejų metų karas, kuris baigsis. O gal tai pasaulinio karo pradžia, jei po dvejų metų Taivane kils JAV ir Kinijos karas, kuris peraugs į pasaulinį konfliktą. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijai užpuolus Lenkiją, tarsi lokalus žemyno karas, bet po dvejų metų jis apėmė visą Žemės rutulį. Mes nežinome, kas artėja. Ar tai kažko pradžia, ar tik epizodas. Tikėkimės, kad karas greitai baigsis, bent jau paliaubomis, kad pavyks suvaldyti šiuos karus, kad tai netaps pasaulinių konfliktų centrų susiliejimu.
Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Jungtinės Karalystės vadovaujamų Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF) gynybos ministrai sutarė dėl ateities vizijos, kuri numato bendradarbiavimo stiprinimą, saugumo ir gynybos didinimą, atgrasymą nuo piktavališkos veiklos ir agresijos. Ministrai pakartojo savo nuolatinį įsipareigojimą išsaugoti saugumą ir stabilumą Šiaurės Europoje, bendradarbiauti kovojant su konvencinėmis ir hibridinėmis grėsmėmis, praneša Krašto apsaugos ministerija (KAM).
JEF vizijai pritaręs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas akcentavo, kad Lietuva ateityje tikisi ypač aktyvios JEF veiklos Baltijos jūroje.
„Visos dešimt JEF šalių panašiai suvokiame grėsmes ir saugumo interesus. Mūsų nuomone, JEF turėtų ir toliau sutelkti dėmesį į atgrasymo ir gynybos veiklą. Norime, kad JEF ypač aktyviai veiktų Baltijos jūros regione. Pavyzdžiui, manome, kad yra reikalingos reguliarios JEF karinio jūrų laivyno pratybos Baltijos jūroje. Karinių jūrų pajėgų intensyvus buvimas regione atgrasytų tiek nuo karinių, tiek nuo nekarinių veiksmų“, – sakė A. Anušauskas.
Antradienį Nyderlandų sostinėje Amsterdame susitikę Danijos, Estijos, Suomijos, Islandijos, Latvijos, Lietuvos, Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės gynybos vadovai dalyvavo stalo pratybose, aptarė dabartinę Rusijos karo Ukrainoje situaciją ir nagrinėjo, kaip JEF gali reaguoti į šalių saugumui kylančias grėsmes, įskaitant hibridinius iššūkius, ir toliau jas mažinti, nurodoma KAM pranešime žiniasklaidai.
JEF gynybos ministrai susitarė sustiprinti bendradarbiavimą siekiant sparčiai aptikti, atgrasyti ir reaguoti į grėsmes, kylančias šalių svarbiausiai povandeninei ir jūrų infrastruktūrai. Siekiant koordinuoti saugumą jūroje ir užtikrinti ypatingos svarbos povandeninės infrastruktūros apsaugą, JEF ir toliau glaudžiai bendradarbiaus su NATO, pažymi ministerija.
Pasak KAM, JEF papildo platesnę NATO strateginę laikyseną, kuri atsirado po 2014 m. Velse vykusio NATO aukščiausiojo lygio susitikimo.
Šios pajėgos visų pirma yra skirtos greito reagavimo operacijoms, vykdomoms po Europos Sąjungos, NATO ar Jungtinių Tautų vėliava. Jų padaliniai galėtų būti panaudojami ir NATO 5-ojo straipsnio operacijoms.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Vašingtonas, sausio 29 d. (AFP-ELTA). Prezidentas Joe Bidenas penktadienį pareiškė, kad netrukus pasiųs nedidelį skaičių JAV karių NATO buvimui Rytų Europoje sustiprinti, didėjant įtampai dėl Rusijos kariuomenės telkimo prie Ukrainos sienų.
„Artimiausiu metu pasiųsiu karių į Rytų Europą ir NATO šalis. Šiek tiek“, – sakė J. Bidenas žurnalistams, grįžęs į Vašingtoną iš Filadelfijos, kur sakė kalbą.
JAV jau yra dislokavusi dešimtis tūkstančių karių, daugiausia Vakarų Europoje, tačiau Pentagonas svarsto galimybę pasiųsti nedideles pajėgas pastiprinimui į įtemptą rytinį flangą.
Šią savaitę atstovas žiniasklaidai Johnas Kirby sakė, kad 8 500 karių yra „sustiprintoje parengtyje“, kad, esant reikalui, jie galėtų ateiti NATO į pagalbą.
Dislokavimas būtų reikšmingas tiek politiniu, tiek ir kariniu požiūriu ir sustiprintų JAV dalyvavimą, jei konfliktas vis dėlto kiltų.
J. Bidenas praėjusią savaitę spaudos konferencijoje perspėjo, kad Rusijos puolimas Ukrainoje pasiektų priešingą tikslą nei Kremlius yra užsibrėžęs.
„Mes tikrai padidinsime karių buvimą Lenkijoje, Rumunijoje ir kitur, jei jis iš tiesų puls, – sakė Bidenas. – Jos yra NATO dalis“.
Julianne Smith. JAV ambasadorė prie NATO
Briuselis, sausio 8 d. (dpa-ELTA). Aukšto rango JAV diplomatė prie NATO penktadienį atmetė pranešimus, kad prieš kitą savaitę vyksiančias derybas su Rusija dėl įtampos Ukrainos pasienyje JAV esą ruošiasi siūlyti sumažinti karių skaičių Rytų Europoje.
„Administracija nesiruošia svarstyti atitraukti pajėgas iš Rytų Europos“, – tviterio žinutėje pareiškė JAV ambasadorė prie NATO Julianne Smith po to, kai amerikiečių TV kanalas NBC pirmasis pranešė apie neva svarstomus karių skaičiaus pakeitimus Lenkijoje ir Baltijos šalyse.
Pirmadienį planuojamomis svarbiomis Maskvos ir Vašingtono derybomis siekiama sumažinti įtampą Rusijos ir Ukrainos pasienyje. Vakarai įtaria, kad prezidentas Vladimiras Putinas gali įsiveržti į Ukrainos teritoriją, panašiai kaip ir 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį.
V. Putinas neseniai pareikalavo, kad NATO sustabdytų savo tolesnę plėtrą į rytus ir, be kitų valstybių, į Aljansą nepriimtų ir Ukrainos. Rusija teigia, kad NATO plėtra esą kelia grėsmę jos saugumui. Tačiau karinis Aljansas atmetė jo teigimo „absurdiškus“ teiginius, kad NATO galėtų kelti grėsmę Maskvai.
Ukraina yra artima NATO sąjungininkė, tačiau organizacijai nepriklauso.
Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Charlesas paragino savo tautiečius per koronakrizę padėti ūkininkams nuimti derlių. „Maistas neatsiranda pabūrus“, – sakė ekologine žemdirbyste užsiimantis princas antradienį paskelbtame vaizdo įraše. Jis darytas jo darže Škotijos dvare.
Taip Charlesas parėmė vyriausybės ir žemės ūkio iniciatyvą: būgštaujama, kad vaisiai ir daržovės daugelyje Didžiosios Britanijos ūkių gali tiesiog supūti, nes dėl pandemijos nėra darbo jėgos iš užsienio. Dėl to norima ateinančiais mėnesiais pasitelkti studentus.
Situaciją žemės ūkyje aštrina ir „Brexitas“. Daug pagalbininkų, pirmiausiai iš Rytų Europos, dėl „Brexito“ atsuko Jungtinei Karalystei nugarą.
Gera naujiena, kad „Nord Stream – 2” įgyvendinimas atidedamas, nors būtų maloniau įsitikinti, kad projektas galutinai palaidotas. Kartu su milijardais, kuriuos „Gazprom“ jau investavo ten.
Kita vertus – net dveji metai yra gera proga Ukrainai sutelkti dėmesį į savo pačios dujų išgavimą. Kad nereikėtų pergyventi dėl tranzito apimčių, fantazuoti apie tiesioginius kontraktus su Rusijos Federacija, o visiškai apsirūpinti patiems ir patekti į Europos rinką kaip eksportuotojui. Užėmus dalį nišos, į kurią pretendavo Rusija.
Rusijos dujotiekio „Nord Stream-2“ statyba bus atidėta dvejiems ar daugiau metų, Davose vykusiame pasaulio ekonomikos forume pareiškė JAV Atlanto tarybos Eurazijos centro direktorius Johnas Herbstas.
Jis taip pat pažymėjo, kad šis projektas suteikia Rusijai galimybę šantažuoti Rytų Europos šalis, kaip tai buvo daroma kelis kartus praeityje.
Bet tai iš principo niekam nėra naujiena. Nebent Vokietija bando apsimesti, kad tokios problemos nėra. Na, ten yra labai didelis finansinis interesas. Bundestagas už lygties ribų kukliai iškelia kitų politinę riziką ir europines vertybes šiuo atveju.
Lietuvos žemdirbiai Briuselyje protestuoja siekdami, kad nebūtų didinama atskirtis tarp Rytų ir Vakarų Europos bei, kad Lietuva būtų traktuojama kaip lygiateisė ES narė, Eltai sakė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus.
„Mūsų noras, kad žemės ūkio bendroji politika būtų bendra, kad nebūtų diskriminacijos. Kad būtų išlaikytas stabilus bendrasis žemės ūkio biudžetas, galbūt didinamas. Kad nebūtų didinama atskirtis tarp Rytų ir Vakarų kaip du kartus ar net tris kartus skiriasi (tiesioginės – ELTA) išmokos“, – Eltai sakė A. Svitojus.
Jo teigimu, taip pat siekiama, kad Lietuva nebūtų traktuojama kaip nauja ES valstybė.
„Tai yra normali ES valstybė, kuri turi savo kvotas, teises, atstovavimą ir lygiateisiškumą. Nėra taip, kad esame naujokai. (…) 165 mln. gyventojų Vidurio Europos valstybių turi turėti tokias pačias teises kaip ir kita pusė ES“, – kalbėjo A. Svitojus.
Jis teigė, kad ketvirtadienį su žemdirbiais Briuselyje susitikęs prezidentas Gitanas Nausėda suteikė vilties, kad Europos Vadovų Taryboje kalbės ta linkme, kurios tikisi žemdirbiai.
ŽŪR pirmininko teigimu, ketvirtadienį proteste taip pat dalyvavo Centrinės Europos šalys – Čekija, Slovakija ir Lenkija.
ŽŪR duomenimis, vidutinė išmoka už hektarą dabar sudaro 181 eurą.
Pasak ŽŪR, išmokos iki ES vidurkio bus didinamos po 2 proc. kasmet, o 2027 metais Lietuvos tiesioginių išmokų vidurkis turėtų pasiekti 204 eurų už hektarą lygį.
Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.
Lietuvos augimas neįspūdingas
Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.
Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.
Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų
Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.
Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.
Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.
Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens.
Gaublys
Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?
Lemtingi 2050-ieji
Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.
Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.
Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.
Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.
Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.
Kodėl daugėja gyventojų?
Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.
Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.
Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.
Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.
Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.
Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją
Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.
Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.
Rytų Europoje vyksta ateities procesai
Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.
Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.
Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.
„Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?
Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius
Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?
Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.
Rytų Europos regionas susiduria su rimtomis demografinėmis problemomis – mažu gimstamumu ir didele emigracija. Pasaulio organizacijos ir ekspertai įspėja, kad tokia, jau ketvirtį amžiaus besitęsianti, situacija ateityje kels vis daugiau socialinių ir politinių iššūkių, todėl gyventojų skaičiaus mažėjimą būtina stabilizuoti.
Svarbi Estijos pergalė
Pirmos geros žinios pasaulį pasiekė iš Estijos.
Estija neišsiskyrė iš Rytų Europos
Beveik visos Rytų Europos šalys kenčia dėl gyventojų mažėjimo. Šeimos susilaukia vos 1–2 vaikų, o tai neužtikrina natūralios kartų kaitos. Dėl nekonkurencingų ekonominių ir socialinių sąlygų, darbingus profesionalus iš Rytų vilioja turtingesnės Vakarų Europos šalys. Gyventojų mažėjimas sukuria demografines žirkles: daugėja pagyvenusių žmonių, bet mažėja darbingo amžiaus asmenų, kurie kaip tik ir susilaukia vaikų. Taigi valstybės sveikatos ir socialinių paslaugų klientų ratas plečiasi, o mokesčius surinkti vis sunkiau.
Estijai iki šiol tarptautiniai ekspertai prognozavo niekuo neišsiskiriantį vienos iš Rytų Europos šalių likimą. Per dieną 21 gimimas, 24 mirtys ir 4 emigrantais daugiau nei atvykstančių. Taigi per metus maždaug 3 tūkst. gyventojų sumažėjimas. Tai gan daug, nes Estijoje gyvena vos 1,3 mln. žmonių. Pagal tokias prognozes 2030 m. Estijoje gyventojų turėjo sumažėti iki 1,1 mln., o 2060 m. iki 860 tūkst.
25 metai depresijos
Prognozės nebuvo laužtos iš piršto, nes Estijoje gyventojų skaičiaus tendencijos nesikeitė nuo 1989 m., kai iki tol nuolat augusi populiacija pasiekė 1,57 mln. ir pradėjo mažėti. Tai nulėmė ekonomikos griūtis, socialinės problemos ir atsidariusios sienos. Daug rusakalbių ir kitų tautybių atsikėlėlių iš Sovietų Sąjungos nutarė grįžti į savo istorines tėvynes, o patys estai ėmė ieškoti geriau apmokamo darbo Vakarų pasaulyje, pirmiausia Suomijoje.
Didelė rusakalbių bendruomenė pirmaisiais Nepriklausomybės metais jautėsi atstumta Talino politikų. Daugeliui nebuvo priimtina naujoji valstybė, jie negavo pilietybės ir kitaip buvo apribotos teisės dalyvauti šalies valdyme. Tai skatino rusakalbius išvykti, kol pagaliau vyriausybė pradėjo ieškoti išeičių. Pirmoji integracijos programa taip vadinamiems „ne piliečiams“ buvo patvirtinta tik 2000 m. ir sėkmingai tęsiama iki šiol. Pagal programą skatinama mokytis estų kalbos, siekti pilietybės ir dalyvauti valstybės gyvenime. Ne piliečių pavyko sumažinti nuo 32 proc. šalies gyventojų iki 6,5 proc. Dabar politikai džiaugiasi didėjančiu ne estų įsitraukimu į valstybės gyvenimą, bendruomenėse vis plačiau vartojama estų kalba bei augančiu lojalumu Tėvynei.
Visgi Estija ne tiek kentėjo nuo buvusių atsikėlėlių emigracijos, kiek savo tautiečių išvykimo. Du trečdaliai emigrantų yra Estijos piliečiai. Pagrindinės išvykimo kryptys yra Suomija, mažiau kitos šalys: Jungtinė Karalystė bei Vokietija.
Migracijos saldo pasikeitė
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Tarptautinių ekspertų ir organizacijų nuostabai dideliu greičiu žemyn čiuožusi gyventojų mažėjimo kreivė 2015 m. pakeitė savo kryptį. Estijos statistikos tarnyba paskelbė daug kam netikėtą žinią, kad per metus Estijos gyventojų skaičius ūgtelėjo 2,6 tūkst. Dalį tokio padidėjimo sudarė metodologiniai skaičiavimo pakeitimai, bet pagrindinis faktorius yra tai, kad imigrantų skaičius viršijo išvykstančiųjų skaičių. Tai fiksuojama pirmą kartą per ketvirtį amžiaus.
Augusiam gyventojų skaičiui nebesutrukdė vis dar neigiamas gimimų ir mirčių santykis. Šioje srityje nei politikai, nei ekspertai nesitiki pakeisti tendencijų. Natūraliai kartų kaitai būtiną 2,1 vaiko moteriai per gyvenimą rodiklį pasiekia vis mažiau pasaulio valstybių ir dabar jos susitelkusios daugiausiai Afrikoje bei Azijoje. Paskutiniu metu gimimų skaičius Estijoje stabilizavosi ir sukasi apie 1,6 vaiko moteriai per gyvenimą, bet vargu ar daug kas tikisi grįžti į 1986–1987 m., kai šis rodiklis siekė 2,3 vaiko moteriai. Panašios tendencijos ir kitose Baltijos valstybėse bei likusioje Europoje. Pagal šiuos duomenis jokių skirtumų tarp vakarinės ir rytinės Europos dalies nėra.
Taigi pagrindinis gyventojų daugėjimo išteklius buvo imigrantai. Kaip fiksuoja statistikai, daugiausiai į Estiją atvyko Estijos piliečių, rusų ir ukrainiečių. Reikšminga dalis, apie 4 proc., Suomijos piliečiai. Grįžtantys žmonės yra vyresni nei išvykstantys. Pagrindinė priežastis, kodėl Estijai pavyko grąžinti savo piliečius namo yra vis gerėjančios valstybės ekonominės sąlygos bei didelė finansų ir ekonomikos krizė tiek pagrindinėje partnerėje Suomijoje, tiek Rusijoje bei Ukrainoje.
Estijos valdžia į migraciją žvelgia rimtai
Migracijos pokyčius labiausiai lėmė ekonominė situacija namuose ir problemos pas kaimynus, bet būtina pastebėti ir Estijos vyriausybės pastangas. Kol kas jos neteikia didelių rezultatų, bet ateityje turės vis didesnę reikšmę.
Viena iš novatoriškų Talino iniciatyvų yra e. rezidento sistema. Tai elektroninių paslaugų paketas, kuris suteikia galimybę gauti labai daug šalyje teikiamų paslaugų fiziškai net neatvykstant į Estiją. Tereikia užpildyti trumpą prašymo formą, sumokėti 100 eurų mokestį ir kelis kartus spustelėjus pele, galima tapti šalies, kurioje niekada nebuvote, e. rezidentu. Nors e. rezidentai nėra piliečiai, vyriausybė mano, kad jie prisideda prie šalies ekonomikos, nes naudojasi vietos bankais, vietos kompanijų paslaugomis ir kuria Estijoje registruotas įmones. Šiuo metu jau yra prisiregistravę 12 tūkst. e. rezidentų, o planuose tokių galėtų atsirasti net 10 milijonų. Ateityje bent nedidelė dalis tokių virtualių gyventojų gali tapti ir tikrais.
Estijos vyriausybė deda daug pastangų kurdama migracijos skatinimo sistemą. Pirmiausia laukiami estai ir suomiai, aukštos kvalifikacijos darbuotojai bei studentai. Valstybės institucijų tarnautojai pasitelkia pačias moderniausias priemones informuodami apie gyvenimo sąlygas Estijoje bei suvesdami būsimus darbdavius ir darbuotojus. Su konsultantais galima susisiekti visais pagrindiniai socialiniais tinklais, el. paštu, telefonu ar užsukus į tinklalapį workinestonia.com, kur pasitinka tokia reklama: „Gyvenimas per trumpas lėtai karjerai, ryžkis žengti žingsnį į ateitį“.
Skatindama imigraciją Estijos vyriausybė nepamiršta sovietinės persikėlimo programos pasekmių ir stipriai reguliuoja, kad užsieniečių iš Rytų neatvyktų per daug. Kasmet vyriausybė patvirtina imigracijos kvotas ne ES ir Europos ekonominės erdvės piliečiams. 2016 m. maksimalus limitas yra 1317 atvykėlių, tai 0,1 proc. nuo visų nuolatinių šalies gyventojų. Kol kas šie limitai buvo neišnaudojami, bet susidomėjimas Estija auga ir jau atsiranda balsų, kad Vyriausybė ateityje turės susitelkti ne skatindama imigraciją, bet ją ribodama.
Estija yra pirmoji valstybė visoje Rytų Europoje, kuriai pavyko suvaldyti vieną iš grėsmingiausių iššūkių visame regione. 25 metus mažėjęs gyventojų skaičius pagaliau vėl grįžo prie augimo. Tai pirmasis signalas, kad Rytų Europa tampa konkurencinga pagal gyvenimo sąlygas savo kaimynėms iš Vakarų. Mažai kas abejoja, kad tokių sėkmės šalių ateityje daugės ir tik laiko klausimas kada prie tokios grupės prisijungs ir Lietuva.
„Ką bendro turi Lietuvos sūris, Moldavijos vynas ir Ukrainos saldainiai? Visus šiuos produktus Rusija neseniai uždraudė įvežti į savo teritoriją, neva tai dėl grėsmės gyventojų sveikatai“ – taip pradeda Tagesspiegel apžvalgininkė Klaudia fon Zalzen (Claudia von Salzen) savo straipsnį apie posovietinių respublikų svyravimus tarp Rusijos ir Europos Sąjungos ir Angelos Merkel kalbą Bundestage.
„Tai buvo istorinis žingsnis toms valstybėms, kuriose dar pastebimas pasenęs Europos dalijimas į Rytus ir Vakarus, – kaip ir mums, kurie neretai manome, kad Europa baigiasi ne toliau kaip ties rytine Lenkijos siena… O ir Rusijos požiūriu tų šalių suartėjimas su Europa yra posūkio momentas istorijoje“, – rašo žurnalistė apie savaitės pabaigoje susitarimų dėl asociacijos su ES parafavimą.
„Atsimerkite! Progresas ir regresas Rusijoje“ – būtent tokia antraštė puošia naują žurnalo „Osteuropa“, kurį leidžia Vokietijos Rytų Europos tyrimų draugija, numerį.
Publikacijos internetinėje svetainėje “Die Presse” autorius – Bišopas Burkhardas.
Visas naujas numeris skirtas Rusijai.
35-iuose straipsniuose pasakojama apie esamą padėtį Rusijos užsienio ir vidaus politikoje, šalyje vykstančius „lūžius“ ir socialinės ir ekonominės politikos trūkumus. „Po skardiniu Putino stabilumo dangteliu viskas jau seniai užvirė ir kunkuliuoja“, – rašo žurnalo autoriai, vardindami krizinius Rusijos tikrovės reiškinius.
O kokia padėtis Lietuvoje? Apie lietuviškųjų slaptųjų tarnybų kelius ir klystkelius buvęs VSD vadovas taip pat užsiminė. Jo įsitikinimu, mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos įveikė tik pusę būtino kelio. „Dar nėra visumos, dar nėra užbaigto ciklo, dar iki galo nesusiformavo žvalgybinė bendruomenė, tačiau mūsų žvalgyba su kontržvalgyba eina teisingu keliu“, – kalbėjo buvęs VSD direktorius. Vardindamas lietuviškas problemas, ambasadorius M. Laurinkus pastebėjo, jog šalies vadovai slaptosioms tarnyboms šiandien formuluoja per daug abstrakčias užduotis. Prezidentas, premjeras ir parlamento vadovas privalėtų suprasti, jog ne itin gausi ir turtinga VSD negali atlikti visų užduočių, kurias kelia nūdienos reikalavimai.
Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus Tarptautinių santykių ir politikos institute skaito paskaitą „Specialiosios tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė“. G. Visocko nuotr.
