Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasakis ir meras Valerijus Makūnas, savaitei artėjant prie pabaigos, atidarė meno parodą „Japonijos surimono šedevrai – paslėptas grožis“.
Pirmą kartą Lietuvoje 51 medžio raižinyje atskleidžiamas XII a. pr. – XIX a. japonų surimono menas ir pristatomas žymiausias japonų dailininkas Katsushika Hokusajis (1760 – 1849).
Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas pasakojo, kad iš 11 parodoje pristatomų autorių svarbiausią vietą užima K. Hokusajis. Jis priklausė ukijo-e („nepastovaus pasaulio paveikslai“) meno mokyklai. Jo ankstyvieji darbai atstovauja visam ukijo-e spektrui, į kurį įeina kraštovaizdžius ir aktorius vaizduojantys vieno lapo estampai, rankomis tapyti paveikslai ir surimono („atspausdinti dalykai“) – sveikinimai, pranešimai ir panašiai. Vėliau menininkas daug dėmesio skyrė klasikinei samurajų tematikai. Išgarsėjo peizažų serijomis: „36 Fudži kalno vaizdai“ (~1827–1830), „Kelionė po visų provincijų krioklius“, „Nuostabūs visų provincijų tiltų vaizdai“ (abi ~1829–1832); paveikslėlių knygomis „Manga“ (1814 m.), iš kurių kildinamas japoniško komikso žanras.
Šis menininkas savo kūryboje naudojo ne tik tradicinius Japonijos medžio raižybos principus bei techniką, bet ir iš Europos pasiimtą gilią perspektyvą, prūsiško mėlio pigmentą. Dėl šių naujovių japonų surimono tradicijoje jis tapo labiau suprantamas Vakarų šalių auditorijai.
K. Hokusajis laikomas vienu produktyviausių, įvairiapusiškiausių ir įtakingiausių tarp visų ukijo-e meno atstovų.
Kessaourio fondo atstovas Vassilis Kessaouris pasakojo, kad meno kūrinių kolekciją šiai parodai padėjo surinkti K. Hokusajo giminaičiai.
Renginys Raudondvario pilyje prasidėjo „Auros“ teatro šokėjos Natsuho Matsumoto plastine improvizacija su 24 gyvais drugeliais, kurie tūpė ant ekspozicijos paveikslų, o vienas įsitaisė ant mero peties.
„Net Japonijoje neteko matyti tiek daug surimono darbų, todėl jums labai pasisekė“, – šypsojosi Japonijos ambasadorius Sh.Yamasakis.
„Japonijos ambasada visada rodė išskirtinį dėmesį kultūros pristatymui. Kaunas ir Kauno rajonas tapo Europos kultūros sostine, o tokios parodos kaip ši kelia kultūros kartelę į aukščiausią lygį“, – kalbėjo rajono meras V. Makūnas.
Samurajai, ginkluoti mirtį nešančiomis lenktomis katanomis ir masyviais lankais, kūną dengiantys spalvingais lakuotais šarvais, buvo patys tikriausi kariai. Jie, vadovaudamiesi žymiuoju bušido, arba „kario kelio“, kodeksu, garsėjo meistriška kova ir savižudiška narsa.
Naujoje patraukliai išleistoje knygoje „Samurajai“, praturtintoje stulbinamomis meno kūrinių ir fotografijų reprodukcijomis, Stephenas Turnbullas nagrinėja samurajų istoriją, atveria gyvai pulsuojantį ir jaudinantį samurajų pasaulį, atskleidžia visa apimančią karių kultūrą, išreikštą tiek per menus ir poeziją, tiek per smurtą. Ji prasideda nuo seniausių laikų, driekiasi per Genpei karą, mongolų įsiveržimus, Tarpusavio karų laikotarpį ir tragiškai baigiasi moderniaisiais laikais 1877 m. Sacumos sukilimu.
S. Turnbullas išgvildena visus samurajų gyvenimo aspektus: nuodugniai aprašo jų namus ir tvirtoves, tikėjimus ir kodeksus, taip pat aptaria jų karinį auklėjimą bei ginkluotę. Išsklaidydamas mitus, gaubiančius šiuos legendinius kovotojus, išsamiai papasakoja žinomiausios karių kultūros istoriją.
Viduramžių Japonijos elitinė kovotojų klasė – samurajai, siejami griežto garbės kodekso ir skatinami nuožmaus lojalumo jausmo, istorijoje išryškėjo kaip vieni didžiausią baimę keliančių ir kartu labiausiai gerbiamų karių. Tačiau jų gyvenimas buvo ne vien karas.
Knygos autorius Stephenas Richardas Turnbullas visą gyvenimą domisi Japonija, rašo knygas apie karo istoriją ir religijos studijas. Jo sukaupta patirtis buvo panaudota kuriant apdovanojimus pelniusį kompiuterinį strateginį žaidimą „Shogun Total War“, o 2010 m. jis buvo „Universal Pictures“ patarėjas statantgarsųjį istorinį filmą „47 roninai“.
“Juodasis okeanas” – Japonijos slaptoji organizacija, įsteigta 1881 metais, siekiant plėsti ir stiprinti Japonijos įtaką Azijoje ir vykdyti žvalgybą prieš Kiniją, Korėją, Mandžiūriją ir Rusiją.
Draugija tapo pirmoji Japonijoje struktūra, įvedusi žvalgybinių žinių gavimą per slaptuosius agentus.
Japoniškas draugijos pavadinimas „Genjosa“ sudarytas iš Genkai-nada, t. y. „juodasis vandenynas“ arba „juodasis sąsiauris“, skiriantis labiausiai į pietus nutolusią Japonijos Kiusiu salą nuo Korėjos.
Kotaro Chiraoka, kilęs Iš Kiusiu salos, iš turtingos samurajų šeimos, įsteigė tą organizaciją 1881 metais. Bet žinomiausiu tos organizacijos vadovu tapo vis dėlto ne jis, o Mitsuru Toijama – žemos kilmės japonas, taip pat kilęs iš Kiusiu. Apie tokius amerikiečiai sako „žmogus, kuris, pats save padarė“ (sell-made man). Mitsuru Toijama su dviem durklais, kabojusiais prie juosmens, tapo „klajojančių samurajų“ (roninų), kurie Japonijoje vadinami visuomenės sargais, klano bosu.
Europos šalių mitologijoje drakonas – dažniau blogį nei gėrį nešantis mitinis gyvūnas. Tačiau Rytuose kai kurios tautos drakoną laiko gėrį, laimę, turtus nešančiu gyvūnu. Drakono įvaizdžio nesibaimina ir japonai. O kaip Japonijos istorija vertina Juodąjį Drakoną?
Šiuo pavadinimu kadaise buvo pakrikštyta rimta, įtakinga žvalgybinė organizacija, slapta veikusi nuo 1901-ųjų metų iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
“Juodojo Drakono” organizazija buvo įkurta tam, kad padėtų Japonijos vyriausybei Mandžiūrijoje sumažinti Rusijos politinę, ekonominę ir karinę įtaką. Šiaurės Mandžiūrija su Rusija ribojasi ties Amūro upe. Kiniečiai šią upę vadino “Juoduoju drakonu”. Japonai upę vadino Kokiuriu. Japono Rechei Utidos įkurta slaptoji žvalgybinė organizacija pasirinko “Juodojo Drakono” pavadinimą.
1893 m. kovo 23 d., eidamas dvidešimtuosius metus, Ernestas Jonas Harisonas išvyko iš Anglijos į Naująjį Vestminsterį Britų Kolumbijoje ir kurį laiką ūkininkavo Kanadoje. Vėliau čia jis pradėjo dirbti Kanados spaudos žurnalistu.
Yra išlikusi labai įdomi fotografija, kurioje užfiksuotas prie lovos Vankuverio viešbutyje sėdintis jaunas „Vancouver News-Advertiser“ reporteris, šalia jo stovi dar du kolegos, o lovoje pasišiaušęs guli ir atsakinėja į klausimus pats Markas Tvenas.
Ši reta nuotrauka daryta paskutinės garsaus JAV rašytojo kelionės po pasaulį metu, 1896 metų rugpjūčio 18 dieną. E. J. Harisonas žymiai vėliau savo laiškuose draugui, Rytų kovų specialistui Robertui Smitui (Robert W. Smith) prisiminė, kad tuomet slapčia stenografavo sirguliuojančio M. Tveno kalbą, ir vėliau (rugpjūčio 20 d. – R. Č.) ją atspausdino ne tik „Vancouver News-Advertiser“, bet telegrafo laidais ji buvo išplatinta visose valstijose.