Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, minėdamas svarbaus Antrojo pasaulinio karo mūšio, kuris įkūnijo Prancūzijos pasipriešinimą gerokai stipresnėms nacių pajėgoms, metines, pagerbė Prancūzijos pasipriešinimo naciams didvyrį Charles’į de Gaulle’į.
E. Macronas atsitraukė nuo dabartinės jo valdomos šalies kovos su koronavirusu, kad pagerbtų savo pirmtako drąsą pradedant kovą su naciais, kurie Antrojo pasaulinio karo pradžioje užėmė didelę dalį Vakarų Europos.
„Ch. de Gaulle’is sako mums, kad Prancūzija yra stipri, kai ji pažįsta savo likimą, kai ji išlieka vieninga, kai ji ieško sutarimo kelio…“, – nedideliame La Vil o Bua le Dizy miestelyje šiaurės rytų Prancūzijoje kalbėjo E. Macronas.
Būtent netoli šio miestelio 1940 m. gegužės 17 d. įvyko Monkornė mūšis, kurio metu Prancūzijos kariai pasipriešino nacistinės Vokietijos pajėgoms ir trumpam sustabdė jų veržimąsi.
Nors mūšis buvo pralaimėtas, jame Prancūzijos kariai pademonstravo vieną iš nedaugelio veiksmingų kontratakų prieš nacius, o pats Ch. de Gaulle’is vėliau teigė, kad šis mūšis suteikė jam vilties. Šarlis de Golis
Nors to meto Prancūzijos valdžia kapituliavo, tuo metu nelabai kam žinomas pulkininkas Ch. de Gaulle’is įkūnijo Prancūzijos dvasią.
„Nuožmiai laisvas ir išdidus, ryžtingas ir nenumaldomas“, – apie Ch. de Gaulle’į kalbėjo E. Macronas.
Prancūzijos prezidentas padėjo vainiką prie paminklo per karą žuvusiems prancūzams ir pagyrė tuometinės kariuomenės drąsą, kuri leido nusikratyti nacių okupacijos.
E. Macronas, dalyvaudamas 80-ųjų Monkornė mūšio metinių minėjimo ceremonijoje, nedėvėjo veido kaukės, tačiau jis ir keli kiti ceremonijos dalyviai laikėsi saugaus fizinio atstumo.
Europą ypač smarkiai paveikė koronaviruso protrūkis, o daugiau nei pusė viso pasaulio COVID-19 aukų yra būtent Europos šalyse. COVID-19 pandemija yra vadinama didžiausia žemyno krize nuo Antrojo pasaulinio karo.
Dėl pandemijos Europos šalys, kaip ir didžioji dalis likusio pasaulio, įvedė griežtą karantiną, kuris padarė didžiulę žalą ekonomikai.
Prieš 80 metų Ch. de Gaulle’is iš užsienio pradėjo pasipriešinimo naciams kampaniją, tuo metu, kai Prancūzijos karo laikotarpio lyderis Philippe’as Petainas pasidavė nacistinei Vokietijai, kuri okupavo didelę dalį šalies. Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentu vėliau tapęs generolas Ch. de Gaulle’is yra asmeninis E. Macrono herojus, kurio oficialioje nuotraukoje ant stalo matyti Ch. de Gaulle’io karo laikų memuarai. E. Macronas taip pat prie Eliziejaus rūmų herbo pridėjo Lotaringijos kryžių – Laisvosios Prancūzijos pajėgų simbolį.
Sekmadienį vykusį ceremonija buvo pirmasis su koronaviruso protrūkiu nesusijęs E. Macrono oficialus vizitas per daugiau nei du mėnesius.
E. Macronas šiemet minės dar dvejas su Ch. de Gaulle’iu susijusias datas: 80-ąsias birželio 18-osios raginimo iš Londono Prancūzijos piliečiams priešintis metines ir lapkričio 8 d. – 50-ąsias Ch. de Gaulle’io mirties metines.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ketina įteikti Londonui Garbės legiono ordiną, kad primintų istorinius ryšius ir pabrėžtų pastangas šiuo pagrindu kurti naujus santykius po „Brexito“.
Savo „Facebook“ paskyroje Prancūzijos lyderis pranešė, kad ceremonija įvyks šių metų birželio mėnesį.
„Aš norėčiau pradėti naują skirsnį mūsų šalių santykiuose. Šįmet mes pažymime 1940 metų birželio 18-ąją nuskambėjusio generolo Charleso de Gaulle`io kreipimosi 80-ąsias metines: prancūzai atsimena, už ką jie turi būti dėkingi britams, kas mūsų respublikai suteikė galimybę gyvuoti, – parašė jis. – Aš vyksiu į Londoną birželio mėnesį, kad apdovanočiau šį miestą Garbės legiono ordinu už visos šalies ir tautos parodytą didžiulę narsą“.
Prancūzijos prezidentas pareiškė sieksiąs plėtoti bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityje. Kartu jis pabrėžė netikįs, jog Didžioji Britanija suinteresuota, kad Europos Sąjunga būtų silpna.
Šeštadienį 1 val. Lietuvos laiku Jungtinė Karalystė oficialiai tapo pirmąja šalimi, išstojusia iš Europos Sąjungos.
Dabar prasideda derybų dėl būsimų santykių etapas. Per 11 mėnesių Briuselis ir Londonas turi susitarti, kaip nuo 2021-ųjų klostysis abiejų pusių ryšiai prekybos ir kitose srityse.
Šarlis de Golis
Prancūzijos šiaurės vakaruose esančio Normandijos regiono Reno miesto teismas nuteisė 29 metų amžiaus Evrė miesto gyventoją septynis mėnesius kalėti už generolo Šarlio de Golio) Charleso de Gaulle`io paminklo nuniokojimą. Tai trečiadienį pranešė AFP.
Vandalizmo aktas buvo įvykdytas liepos pabaigoje, kai Evrė, kaip ir daugelyje kitų Prancūzijos miestų, po Afrikos futbolo čempionato rungtynių tarp Alžyro ir Senegalo rinktinių kilo riaušės. Teisiamasis pripažino savo kaltę, nors tyrimo metu jis ją neigė. Teismas vyko pagal paspartintą procedūrą.
Kaip informavo regiono visuomenės saugumo valdyba, kaltė buvo nustatyta remiantis vaizdo įrašais. „Keli pažeidėjai daug kartų smogė statulai, bet būtent šis teisiamasis ją po to nuvertė“, – patikslino valdybos atstovas.
Paminklas įžymiajam Prancūzijos prezidentui, vaizduojantis Ch. de Gaulle`į visu ūgiu, buvo iškilmingai atidengtas birželio 18 d. Evrė mieste jo vardu pavadintoje aikštėje priešais meriją.
Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.
Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.
Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.
Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?
Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.
XXX
Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre
Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.
Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).
Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.
Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.
Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.
Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.
Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema
1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).
Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).
1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).
Kolonijinis karas baigėsi ne visiems
Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.
Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.
Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.
„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).
Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.
Odeno dingimo versija – pabėgo
Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.
1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“
Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.
Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.
Įpareigojimas Gynybos departamentui
Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.
Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.
Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.
Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.
Demaskavo istorikai, žurnalistai
Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).
Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.
„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.
Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.
Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).
Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.
Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.
Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.
Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.
Aukos nėra anoniminės
Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.
Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).
Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.
…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…
…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…
…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…
…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…
…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…
Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).
Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus
Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.
Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.
Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.
Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.
Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.
Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).
Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.
Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.
Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!
Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente – Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.
Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.
O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?
Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.
2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.
Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.
Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.
Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!
Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip
Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra
Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra.
Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.
Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?
Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?
Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.
Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.
Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.
Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.
Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.
Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…
10 metų rengėsi užsimoti
Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.
Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).
2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…
2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.
Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.
Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.
Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?
Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.
Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę 2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.
Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).
Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.
Šis klausimas (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.
Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).
Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.
Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta
Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.
Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.
Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.
Rinkėjų balsai pigiai perkami…
Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).
Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…
Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.
Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.
1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.
…ir pelningai perparduodami
2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.
Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.
Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.
Lapė pamokys vištidę saugoti
Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.
… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…
Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą?
Kažkuris mūsų ekonomistas, berods, Raimondas Kuodis, mėgsta kartoti, jog didžiausios mūsų problemos – korupcija ir kvailumas.
Taip, mes – toli gražu ne šventieji…
„Mes“ – Lietuvos visuomenė. Bet visuomenę sudaro individai, tokie, kaip „Aš“. Ne visi tie „Aš“ korumpuoti, ir ne visi kvaili. Tačiau kaip atskirti vienus nuo kitų?
Korumpuotiesiems išaiškinti yra sukurtos bent kelios valstybinės institucijos, pradedant STT ir baigiant teismais. Bet pasidžiaugti pastebima sėkme kol kas negalime. Greičiausiai todėl, kad net tose institucijose pasitaiko ir korumpuotų, ir kvailų.
Dar blogesnė padėtis dėl kvailių demaskavimo ir jų galių apribojimų, nes nėra sukurta aiškesnių taisyklių, kaip atskirti kvailius nuo protingų. Šioje srityje viešpatauja totalus subjektyvizmas, ir vos ne kiekvienas „Aš“ yra šventai įsitikinęs, jog yra protingesnis už kitus ar, dar paprasčiau, – „aplink vieni durniai“.
O juk tai irgi neteisinga, kaip neteisinga tvirtinti, jog aplink – vieni kyšininkai ir vagys…
Padėtis be išeities? Žinoma, ne, nes išeities nėra tam, kuris sėdi ar stovi vietoj, rankas sudėjęs, ir niekur nejuda. O judėdamas vis kur nors nueisi, su tuo tik skirtumu, kad protingas išeitį ras greičiau, o kvailys dar ilgai suksis aplink savo uodegą…
Protingesniems kartais padeda kitų – žmonių, tautų, valstybių – patirtis. Bet … Kiekviena lazda turi du galus, tad ir kitokia patirtis būna dvejopa. Protingi atsirenka protingesnes patirtis, o kv…, atsiprašau, neprotingi susižavi neprotingomis patirtimis.
Taip nuolat atsitinka ir mums, tautai, kuri sugebėjo be didesnio sąmyšio, be didesnio kraujo praliejimo išsiveržti iš SSSR gniaužtų, bet niekaip nebesuranda to tiesesnio, trumpesnio kelio, kuris visus ar bent jau didesnę daugumą nuvestų į „šviesią ateitį“.
Gal ne tais pavyzdžiais, ne ta patirtimi vadovaujamės?
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.
Ne taip seniai per Rusijos TV kanalą „Sdelano v SSSR“ („Padaryta SSSR‘e“) nuskambėjo žinia, jog prezidentas V. Putinas pasveikino su gimtadieniu pirmąjį ir paskutinįjį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą.
Dūma jį irgi „pasveikino“. Labai savotiškai: LDPR arba „žirinovskininkai“ pateikė Dūmai projektą nutarimo, kuriuo būtų pripažįstama nusikaltimu tiek M. Gorbačiovo, tiek ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veikla, jiems užimant prezidento postą.
V. Žirinovskis savo socialinėje paskyroje aiškina: „ Būtent jie (Gorbačiovas ir Jelcinas – J.L.) yra atsakingi už mūsų šalies (turima galvoje SSSR – J.L.) subyrėjimą, už katastrofiškas „reformas“, už ekonomikos sunaikinimą, už daugybę mūsų žemėje praūžusių karų“.
Žirinovskininkai jau ne kartą mėgino įtraukti tokį projektą į Dūmos darbotvarkę, tačiau tik šiemet jiems tai pavyko, ir projekto svarstymas numatytas kovo mėnesiui.
Matot, kaip paprasta: keli bendrapartiečiais save vadinantys sėbrai susėdo ir nutarė, kad šių iškiliausių XX a. antros pusės Rusijos valstybės vadovų politika yra nusikalstama. Nei tau tyrimų, nei diskusijų, nei kokios darbo grupės, kuri tirtų, buvo nusikaltimas, ar ne…
Ką gi, tai įprastinė rusiška, tautiška tradicija: naujas valdovas stengiasi sunaikinti (o jei tas spėjo pasimirti, tai bent jau moraliai sutrypti) pirmtaką, ypač jei tas sugebėjo iškilti aukščiau kitų pirmtakų ar įpėdinių.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de GolisVinstonas Čerčilis
Kai kas gali prisiminti, jog ir Europoj buvo laikai, kai karaliai, karalienės ir princai stengdavosi visokiais būdais paskatinti varžovus į sostą, garbę ir valdžią kuo greičiau iškeliauti į dausas.
Bet tai jau praeitis. Šiandien nepatinkančius ar neįtinkančius Europoje žudo nebent Rusijos slaptosios tarnybos ar islamistai – radikalai. Gi pasitikėjimą ar simpatijas praradusius aukštuosius politikus, prezidentus, premjerus sudoroti stengiamasi demokratiškesnėmis procedūromis: demonstracijomis, mitingais, kaip populiarųjį Prancūzijos lyderį Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), ar rinkimais, kaip atsitiko su dar populiaresniu Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill).
Ar jie kuo nors nusikalto? Ar buvo įtariami nešvariais sandoriais, kaip šiandien yra įtariamas buvęs Prancūzijos prezidentas Sarkozi?
Ne… Tiesiog visuomenė, matyt, pavargsta nuo savo pernelyg iškilaus, pernelyg reiklaus lyderio, kurio reiklumas, gal būt, imamas painioti su įnoringumu… O gal pavargstama mąstyti, pasiduodama valdžios ištroškusiems naujosios kartos lyderiams, manipuliatoriams, ir visuomenė tampa irzlia minia…
Nuo senųjų lyderių, autoritetų labai dažnai pavargstame ir mes, lietuviai. Na, jei tik kritikuotume, jei pagailėtume savo balsų per rinkimus ar organizuotumės į daugiatūkstantinius protesto mitingus, kaip buvo Sąjūdžio eroje, galėtume sakyti, jog perimame europietiškas tradicijas.
Betgi – ne. Perimame „rytietiškąją“ tradiciją: ne tik kritikuojame, bet būtinai dar norime ir apkaltinti, iškapstyti „nusikalstamą“ veiklą.
Iki šiol kai kas vis tebesistengia iš moderniosios Lietuvos istorijos ištrinti prezidentą Antaną Smetoną, kaltindami jį „fašizmu“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, gal dar atsiras kokia nors eilinė vanagaitė, atsibus koks nors zuroffas ir „prikabins“ iškiliesiems lyderiams antisemitizmą… O kol kas nepraranda vilties ir Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kritikai, kurie vis ieško jo veikloje kriminalo ar bent kokio nors „amoralo“, kad nutemptų jį į tribunolą…
Naujausia „naujiena“ – tai Seimo daugumos įgarsinta svajonė pripažinti nusikalstama buvusio premjero Andriaus Kubiliaus finansinės krizės metu vykdytą ekonominę-finansinę politiką.
Atrodo, lyg kažkuris žirinovskininkas dirba tų svajoklių patarėju…
O juk dar Vinstonas Čerčilis perspėjo: „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“
Tad pretendentams į iškilių asmenybių budelius tenka kapanotis natūraliame žmogiškosios prigimties netobulume, dėl ko, viena vertus, nė vienas iš sudėtingo pastarojo šimtmečio Vakarų Europos ar Lietuvos politinių lyderių nenusipelnė nei šimtaprocentinio susižavėjimo, kita vertus, nesulaukė ir visuotinio pasmerkimo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
O tie, kurie juos kritikuoja (kritikavo), taip ir nesugeba (nesugebėjo) iškilti aukščiau savo bambos, palikti savo šalies istorijoje gilesnius, reikšmingesnius pėdsakus… Nes, kaip sakė prancūzų nacijos lyderis Šarlis de Golis, „tikras lyderis bet kuriuo momentu turi sugebėti nustebinti taip, kaip kiti negali numanyti – tai skatina visuomenę užgniaužti kvapą” /Šarlis de Golis/.
Na, o jei norime būti laimingesni ilgiau, nei tęsiasi Šv. Velykų šventė, paklausykime, ką mėgo kartoti ne kartą klydęs, bet daug atgailavęs tėvas Stanislovas: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“
Kas yra Šanel markės kvepalai – žinome. Tačiau ne visi žinome, kodėl tie itin populiarūs ir brangūs kvepalai, kuriuos mėgsta daugelis prabangą vertinančių pasaulio moterų, vadinasi būtent Šanel kvepalais.
Ogi 20-ojo amžiaus pradžioje gyveno tokia moteris – Gabrielė Šanel (Gabrielle Chanel). Būtent ji ir išrado garsiuosius kvepalus Šanel Nr. 5. Gabrielė Šanel buvo ne tik garsiųjų Mados namų savininkė. Ji buvo ir mecenatė.
Koko Šanel – moteris legenda, be kurios vardo neįsivaizduojamas Prancūzijos madų pasaulis. Ji daug dešimtmečių darė įtaką ne tik Prancūzijos, bet ir Europos bei pasaulio madoms. Dėkingi prancūzai ją vertino kaip ir generolą Šarlį de Golį ar dailininką Pikaso. Koko Šanel – viena iš neabejotinai įtakingiausių 20-amžiaus mados kūrėjų.
Šios moters gyvenimas įdomus jau vien dėl to, kad jos vaikystė buvo labai skurdi ir niūri. Ji buvo našlaitė, ilgokai vargo vaikų namuose. Tačiau ji vis tik sugebėjo pasiekti neįsivaizduojamų aukštumų. Ji sukėlė pačią tikriausią revoliuciją kvepalų pasaulyje. Iki jos kvepalai apsiribodavo tik kuo nors vienu; arba rožių, arba jazminų, arba kokių nors kitų gėlių kvapu. O Koko Šanel sukūrė kvepalus, į kuriuos buvo įtraukta per 80 įvairiausių rūšių kvapų. Jos vardu pavadinti kvepalai Šanel Nr. 5 pasižymėjo tuo, kad į juos buvo sudėta kokių tik įmanoma sodo gėlių kvapų. Ir nė vienas iš jų neišsiskyrė, nebuvo pagrindinis ar svarbiausias.
Ši ypatybė sulaukė neįsivaizduojamo palankumo ir populiarumo. Kiekvienas įsimylėjelis vyras savo moteriai siekė padovanoti kvepalus “Šanel”. Iki šiol buteliukas su “Šanel” aromatais laikomas gero tono ženklu, bylojančiu apie taurius, stiprius, gražius vyro jausmus.
Šanel kvepalų išradėjai Koko Šanel ilgainiui buvo atvertos visos daugianacionalinės Paryžiaus aukštuomenės durys. Per 88-erius gyvenimo metus Koko Šanel savo vardą suteikė žinomiausioms, labiausiai pamėgtoms drabužių kolekcijoms, įspūdingiausiems Madų namams, labiausiai perkamiems kvepalams. Nepaisant Antrojo pasaulinio karo ir po jo sekusio skurdo tiek amerikiečių, tiek prancūzų, tiek kitų šalių vyrai noriai pirko būtent “Šanel” kvepalus. Ir dovanojo savo mylimosioms, žmonoms, meilužėms. Koko Šanel mirė 1971-aisiais metais. Tuo metu jos turtas buvo įvertintas 15 milijonų JAV dolerių suma.
Tai – lyg ir svarbiausi Koko Šanel biografijos faktai. Tačiau Frančesko Rigateli laikraštyje “La Stampa” straipsnyje “Koko – nacistų šnipė. Knyga prieš mitą” rašo, esą garsiųjų mados namų Chanel įkūrėja kadaise tarnavo nacistinės Vokietijos žvalgybai. Frančesko Rigateli remiasi Amerikoje išleista Halo Vogano knyga. Būtent toje knygoje metami įtarimai, esą Koko Šanel turėjo slapyvardį “Vestminster” ir asmeninį numerį F – 7124. Kitais žodžiais tariant, pati garsiausia prancūziškų madų kūrėja slapta galimai talkino ano meto vokiečių žvalgybai?
Įtarimų, jog Koko Šanel bendradarbiavo su Trečiuoju Reichu, būta ir anksčiau. Minėtoje amerikiečio knygoje pateikiami tokie duomenys: karinė Vokietijos žvalgyba Abveras ją užverbavo 1940-aisiais, kai Koko Šanel ėjo 57-uosius metus.
Garsieji Šanel kvepalai
Nuo to laiko ji vokiečiams tapo agentu „Vestminster”. Šis slapyvardis parinktas neatsitiktinai. Hercogas Vestminsteris buvo vienas iš jos gausių meilužių. Būtent Abvero paliepimu Koko Šanel vykdavo į Ispaniją. Daugiausiai – 1941-aisiais metais. Drauge su baronu Lui De Vofrelanu. Tam baronui buvo pavesta ieškoti naujų šnipų pačiose įvairiausiose sferose. Šios žinios – skaudus smūgis Koko Šanel reputacijai. Juk ji visuomet neigė ryšius su nacistine Vokietija
Beje, panašius kaltinimus kadaise buvo mėginama pateikti ir kai kuriems kitiems žinomiems prancūzams – dainininkei Editai Pjaf, broliams Kartje, Žanui Kokto, Morisui Ševalje, Sašai Gitri. Bet ne visiems šie kaltinimai prilipo.
“La Stampa” autorius pastebi, jog Koko Šanel kaip stiprios, valdingos, daug gyvenime pasiekusios moters įvaizdis įsitvirtinęs prancūzų sąmonėje labai tvirtai. Ir dar nežinia, ar gausūs gerbėjai sutiks patikėti, jog jų numylėtinė herojė Koko Šanel vis tik turėjo ryšių su nacistine Vokietija. Galų gale ar tie įrodymai apie “Vestminster” slapyvardį ir asmeninį numerį F – 7124 yra patikimi?
Nuotraukoje: garsioji kvepalų “Šanel 5” kūrėja Koko Šanel.
Prancūzijos politikai sekmadienį pasmerkė šalies karo didvyrio bei buvusio prezidento Šarlio De Golio (Charles De Gaulle) kapo išniekinimą, rašo naujienų agentūra AP.
Prancūzijos žiniasklaida teigia, kad dėl nusikaltimo šiuo metu ieškoma dviejų asmenų. Vienas jų buvo nufilmuotas nuo kapo laužiantis kryžių Kolombėjaus kaime, kuriame Š. De Golis gyveno ir yra palaidotas.
Dabartinis šalies vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) oficialiame pranešime teigė, kad kapas greitai bus sutvarkytas, o paties Š. De Golio atminimas yra „svarbus visiems Prancūzijos žmonėms“.
Ministras pirmininkas Eduardas Filipas (Edouarde Philippe) socialiniame tinkle „Twitter“ išreiškė savo „liūdesį bei pasibaisėjimą“ ir kapo išniekinimą pavadino „išpuoliu prieš visą Prancūziją“.
Tuo tarpo kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen (Marine Le Pen) išpuolį pavadino „niekingu“.
Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.
Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.
Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.
Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.
Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.
Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.
Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.
O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.
Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.
Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.
Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.
Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.
Direction Générale des Études et Recherches – Vyriausioji studijų ir tyrimų valdyba. Tai – Prancūzijos vidaus žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba, 1944 metais pakeitusi Vyriausiąją specialiųjų tarnybų valdybą – DGSS (Direction Générale des Services Spéciaux).
Istoriškai susiklostė, kad Prancūzijos žvalgyba visada buvo pavaldi karinėms žinyboms. O DGER, kaip ir jos pirmtakė DGSS, suardė šią tradiciją, tapusi pavaldi ministrui pirmininkui. Permainas padarė generolas Šarlis de Golis, įsteigęs DGER kartu su laikinąja vyriausybe po Prancūzijos išvadavimo 1944 metais.
“Safyras” – tokiu kodu buvo pavadinta šnipų grupė, kuri, kai kuriais duomenimis, veikė Prancūzijos specialiosios tarnybos SDEC viduje. Pranešimas apie tai gautas 1961 metų gruodį iš KGB bendradarbio Anatolijaus Golycino, pabėgusio į Jungtines Amerikos Valstijas CŽV apsaugon.
Agentai iš „Safyro“, A.Golycino tvirtinimu, veikė Šarlio de Golio vyriausybėje, Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacijos (NATO) kariniame štabe Paryžiuje ir pačioje SDEC. CŽV kontržvalgybos valdybos viršininkui Džeimsui Dž. Engeltonui rekomendavus, JAV prezidentas Džonas Kenedis laiške Šarliui de Goliui pranešė apie šitą perbėgėlio pareiškimą. CŽV biuro Paryžiuje viršininkas perdavė prezidento laišką Šarliui de Goliui asmeniškai į rankas.
Taigi “Lamia” – Filipo L. Tiro de Vožolio, Prancūzijos žvalgybos bendradarbio, su pertraukomis dirbusio Jungtinėse Amerikos Valstijose, operatyvinis slapyvardis.
De Vožolis vartojo slapyvardį savo prisiminimų knygos pavadinimui „Lamia“ (1970). Apskritai jis taip ilgai naudojosi tuo slapyvardžiu, kad tarsi pavardės niekada ir neturėjo.
19-os metų, 1940-aisiais, jis įstojo į Prancūzijos pasipriešinimo gretas, sugebėjęs per neutralią Ispaniją pasiekti Alžyrą, kur veikė judėjimo „Laisvoji Prancūzija“ filialas. Lamia įsitaisė į tarnybą BSRA (Prancūzijos žvalgyba su būstine Londone, įsteigta generolo Šarlio de Golio). Vėliau jis dirbo Indijoje Prancūzijos karinėje misijoje.
Kas yra Šanel markės kvepalai – žinome. Tačiau ne visi žinome, kodėl tie itin populiarūs ir brangūs kvepalai, kuriuos mėgsta daugelis prabangą vertinančių pasaulio moterų, vadinasi būtent Šanel kvepalais.
Ogi 20-ojo amžiaus pradžioje gyveno tokia moteris – Gabrielė Šanel (Gabrielle Chanel). Būtent ji ir išrado garsiuosius kvepalus Šanel Nr. 5. Gabrielė Šanel buvo ne tik garsiųjų Mados namų savininkė. Ji buvo ir mecenatė. Koko Šanel – moteris legenda, be kurios vardo neįsivaizduojamas Prancūzijos madų pasaulis. Ji daug dešimtmečių iš eilės darė įtaką ne tik Prancūzijos, bet ir Europos bei pasaulio madoms. Dėkingi prancūzai ją vertino kaip ir generolą Šarlį de Golį ar dailininką Pikaso. Koko Šanel – viena iš neabejotinai įtakingiausių 20-amžiaus mados kūrėjų.
Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo dar jaunuolis, bet aktyvus, drąsus, patriotiškai nusiteikęs. Įstojo į Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimą, veikusį prieš okupantus.
Sugebėjo prasibrauti į Ispaniją, o iš ten – į Šiaurės Afriką, kur tapo judėjimo “Laisvoji Prancūzija” armijos kariu.
Jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis buvo paskirtas į Maroko kovinį dalinį, 1944 m. drauge su sąjungininkais kovojusį Italijoje. Buvo sužeistas.
Tai – grafas Aleksandras de Marenšas.
Pasveikęs jis atsidūrė prancūzų karinėje misijoje prie sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vado štabo. Ten jis susipažino su Šarliu de Goliu, judėjimo “Laisvoji Prancūzija” lyderiu, tapo jo asmeniniu vertėju.
Prancūzijos advokatas Žakas Veržė (Jacques Verges) – žinomas visame pasaulyje. Garsus pirmiausia dėl to, kad yra gynęs visokiausio plauko tarptautinius nusikaltėlius – Mao, Pol Potą, esesininką Klausą Barbje, teroristą Karlosą….
Vėliau šis prancūzas advokatas konsultavo Slobodaną Miloševičių ir visiškai nesigėdijo savo veiksmų. Advokatas buvo įsitikinęs, jog “moralė – tai toks dalykas, kuris tinka tik trockininkams, socialdemokratams ir kitiems skystablauzdžiams”. Blogio advokatu dažnai vadinamas Ž.Veržė sakė: “Mano moralė – būti prieš bet kokią moralę, nes ji varžo gyvenimą”.
SDECE – Service de Documentation Exterieure et de Contreespionage – Užsienio dokumentacijos ir kontržvalgybos tarnyba. Ši Prancūzijos specialioji žinyba turėjo didelių galių ir veikė pagal principą – viskas leistina. Operacijas vykdė Prancūzijoje ir už jos ribų. Iki 1970 metų, kai SDECE ėmė vadovauti grafas Aleksandras de Marešas, ši tarnyba turėjo blogą reputaciją.
Šiek tiek faktų. 1946 m.sausio mėnesį atsistatydino Šarlis de Golis, laikinasis Prancūzijos prezidentas. Būtent tada ir atsirado SDECE, pakeitusi generolo Šarlio de Golio sukurtą DGER – žvalgybos tarnybą. Naujajai tarnybai ėmė vadovauti socialistas, vidaus reikalų ministro patikėtinis Anri Ribjeras. Oficialiai SDECE buvo pavaldi Gynybos ministerijai, tačiau iš tiesų atsiskaitydavo tik prezidentui per specialųjį jo patarėją. SDECE sudėtyje veikė Kontržvalgybos padalinys, kurios uždavinys buvo – visos organizacijos ir kitų Prancūzijos specialiųjų tarnybų saugumas, apsauga nuo galimų kitų valstybių agentų įtakos.
