Šarlis de Golis nepatikėjo, kad Prancūzijoje knibždėte knibžda sovietų agentų


Print

“Safyras” – tokiu kodu buvo pavadinta šnipų grupė, kuri, kai kuriais duomenimis, veikė Prancūzijos specialiosios tarnybos SDEC viduje. Pranešimas apie tai gautas 1961 metų gruodį iš KGB bendradarbio Anatolijaus Golycino, pabėgusio į Jungtines Amerikos Valstijas CŽV apsaugon.

Agentai iš „Safyro“, A.Golycino tvirtinimu, veikė Šarlio de Golio vyriausybėje, Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacijos (NATO) kariniame štabe Paryžiuje ir pačioje SDEC. CŽV kontržvalgybos valdybos viršininkui Džeimsui Dž. Engeltonui rekomendavus, JAV prezidentas Džonas Kenedis laiške Šarliui de Goliui pranešė apie šitą perbėgėlio pareiškimą. CŽV biuro Paryžiuje viršininkas perdavė prezidento laišką Šarliui de Goliui asmeniškai į rankas.

Bet Šarlis de Golis nusprendė, kad tai amerikiečių provokacija prieš jį ir įsakė SDEC nutraukti bet kokius ryšius su CŽV. Sužinojęs apie prancūzų reakciją į jo perduotą perspėjimą, Džeimsas Dž. Engeltonas įsakė surengti slaptą kratą Prancūzijos ambasadoje Vašingtone. Jam reikėjo gauti kodų knygas, kad galėtų skaityti diplomatinį paštą ir orientuotis tame, ką daro prancūzai. Kai apie kratą sužinota Paryžiuje, buvo atšauktas SDEC atstovybės Vašingtone viršininkas.

Sovietų agentūros Prancūzijos žvalgyboje byla tapo Leono Uriso romano „Safyras“ („Topaz“, 1967) pagrindu. Vėliau pagal knygą buvo sukurtas filmas. L.Uriso siužetas buvo toks įtikinantis, jog kai kas įtarė, kad CŽV suteikė rašytojui realios informacijos. Vėliau vienas Prancūzijos žvalgybos bendradarbis laimėjo ieškinį, padavęs į teismą L.Urisą ir filmą sukūrusią kino kompaniją. Tos teismo istorijos pagrindu rašytojas nepraleido progos parašyti naują knygą – „QB VII“, 1970.

Tarp „Safyro“ agentų buvo toks Žoržas Pakas, NATO spaudos sekretorius, kurį Prancūzijos žvalgyba užklupo perduodant informaciją sovietiniam kuratoriui. Teisme Ž.Pakas pareiškė, kad aprūpindavo rusus diplomatinėmis ir karinėmis paslaptimis vien tam, kad prisidėtų prie tarptautinės įtampos silpninimo.

Jis sakė, kad rusai jam parodė laišką, parašytą sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo, kuriame rašoma, jog jis vadovavosi jo, Ž.Pako, perduota jam medžiaga apie NATO priimant sprendimus Berlyno krizės metu 1961 metais. Tačiau tai šnipui nepadėjo, ir jis buvo nuteistas už tėvynės išdavystę iki gyvos galvos (vėliau nuosprendis buvo sušvelnintas, pakeistas į 20 metų kalėjimo).

Iš amerikiečių dešifravimo operacijos „Venona“ išaiškėjo, kad Prancūzijos Aviacijos ministerijos mokslinis bendradarbis Andrė Labartas irgi buvo sovietų agentas dar nuo penktojo dešimtmečio. Prancūzai mano, kad jis asmeniškai ir užverbavo Ž.Paką Alžyre 1944 metais.

Nuotraukoje: Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis.

Parengta remiantis taip pat ir Normano Polmaro ir Tomo B.Aleno knyga „Enciklopedija špionaža“.

2012.10.01


Prisijunkite prie diskusijos