Argentinos lietuviai pagerbė Sausio 13-ąją
Berisso mieste Argentinoje įvyko Tarptautinis pagarbos bėgimas “Gyvybės ir mirties keliu”, skirtas Lietuvos Laisvės gynėjams atminti. Argentinoje pagarbta Sausio 13-oji
Bėgimo pradžioje visi susirinkusieji prisidėjo prie akcijos “Atmintis gyva, nes liudija”. Uždegė atminimo žvakutes, skirtas 1991-ųjų metų įvykiams atminti. Tai leido prisiminti lietuvių tautos vienybę ir visų mūsų pergalę prieš agresorių.
Žvakutės ramiai plazdėjo prie Rūpintojėlio paminklo.
Simbolinio pagarbos 3 km bėgimo pradžia prasidėjo prie žvakutėse paskendusio Rūpintojėlio paminklo ir baigėsi prie “Imigrantų paminklo” Berisso miesto centre.
Rekiantis Argentinos įstatymais Berisso miestas yra pripažintas kaip “Imigrantų provincijos sostinė”.
Reginį organizavo Argentinos lietuvių draugija “Nemunas”.
Nesvarbu, kur bebūtume, mes prisimename, kodėl esame laisvi.
Informacijos šaltinis – Argentinos lietuvių draugija “Nemunas”
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda sausio 13-osios išvakarėse dalyvavo Laisvės gynėjų atminimo 32-osiose metinėse. Apie tai prezidentas parašė ir savo Facebook paskyroje.
Prezidento teigimu, kova, vykusi prieš 32 metus, „ir šiandien liudija apie tiesos ir šviesos pergalę prieš blogį“. Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
„Prieš 32 metus kovodami už mūsų šalies nepriklausomybę gyvybes prarado 14 laisvės gynėjų. Mes niekada nepamiršime. Niekada nenustosime dėkoti jiems ir visiems, kurie tą naktį parodė nepalaužiamą ryžtą ir meilę Tėvynei. Jų valios pastangomis šiandien esame laisva nepriklausoma valstybė.
Laisvės neužtenka iškovoti, ją reikia ginti. Mūsų broliai ukrainiečiai šiandien narsiai kaunasi už savo nepriklausomybę. Jų akyse šviečia ta pati ugnis, kuri degė ir mūsų laisvės gynėjų širdyse. Ugnis, kuri simboliškai dega ir šiandien, primindama mums apie Lietuvos triumfą ir tuos, kurie jo išvysti nebegalėjo“, – Lietuvos kovos už laisvę išvakarėse kalba G. Nausėda.
„Būkime vieningi, būkime tvirti ir tamsą neišvengiamai pakeis šviesa“, – ragina G. Nausėda.
Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minint Laisvės gynėjų dienos 32-ąsias metines, ketvirtadienio vakarą liepsnojančiais atminimo laužais pagerbtas žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimas. Iškilmingoje laužų uždegimo ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys svarstė, jei ne Lietuvos gynėjų drąsa tądien, veikiausiai šalis šiandien būtų Ukrainos situacijoje.
„Šiandien vertindamas, ką mes padarėme 1991 metų sausio mėnesį, aš linkęs paklausti, o kas būtų, jeigu būtų? Mes dabar labai aiškiai matome, kas vyksta Ukrainoje. Ir būtų taip baisu, kaip dabar Ukrainoje. Tai mūsų ryžtas, mūsų drąsa, noras turėti laisvę nugalėjo viską. Dabar esame laisvi, klestintys ir visi mylime savo tėvynę Lietuvą“, – renginio metu kalbėjo V. Rupšys.
„Šiandien turbūt galime suprasti, kas būtų, jei tos laisvės tada nebūtume iškovoję. Čia būtume greičiausiai kalbėję kita kalba. Būtų buvę baisu, kaip dabar yra toje okupuotoje Ukrainos dalyje“, – pridūrė jis.
Ceremonijoje taip pat dalyvavęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas vylėsi, kad, kaip kad 1991-ųjų įvykiai parodė, taip ir šie metai įrodys, jog laisvos tautos nėra pavergiamos. Atminimo laužų uždegimo ceremonija prie Vilniaus televizijos bokšto. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
„Prabėgo trisdešimt metų, bet vis tik Europos viduryje tebemiršta žmonės nuo agresorių rankos. Kad okupantai vis dar mėgina sugrįžti į laisvas šalis, pavergti laisvas tautas. Bet kaip 1991 metai parodė, taip ir šie metai įrodys – laisvos tautos nėra pavergiamos“, – sakė ministras.
Iškilminga laužų uždegimo ceremonija vyksta Nepriklausomybės aikštėje, prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato.
Laisvės gynėjų minėjimo renginiuose, skirtuose prisiminti 1991-ųjų akimirkas, dalyvauja prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas bei kiti politikai.
Atminimo laužų uždegimo ceremonija prie Vilniaus televizijos bokšto. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Minint Laisvės gynėjų dienos 32-ąsias metines, ketvirtadienio vakarą liepsnojančiais atminimo laužais pagerbtas žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimas. Iškilminga laužų uždegimo ceremonija vyksta Nepriklausomybės aikštėje, prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato.
Laisvės gynėjų minėjimo renginiuose, skirtuose prisiminti 1991-ųjų akimirkas, dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja šalies ponia Diana Nausėdiene, premjerė Ingrida Šimonytė, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas bei kiti politikai. Tradiciškai ceremonijoje dalyvaudavo ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Šįkart V. Landsbergis į minėjimą neatvyko dėl sveikatos problemų.
1991 m. sausį Lietuva patyrė sovietų karinę agresiją, kurios metu tūkstančiai Lietuvos žmonių drąsiai gynė atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Dvasios stiprybe ir nenugalimu ryžtu beginkliai žmonės stojo prieš sovietų agresoriaus tankus ir automatus. Nuo sovietų agresoriaus žuvo 14 Lietuvos Laisvės gynėjų, šimtai jų buvo sužeista. Svarbiausia tomis dienomis buvo žmonių susitelkimas šio pavojaus akivaizdoje.
Vienybės simboliu tapo Nepriklausomybės aikštė, kurioje prie laužų, daugelį dienų ir naktų budėjo iš visos Lietuvos atvykę žmonės. Kasmet Sausio 13-oji mena iškovotą pergalę už Lietuvos laisvę ir jos didvyrius – Laisvės gynėjus ir teikia tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minint Laisvės gynėjų dienos 32-ąsias metines, ketvirtadienį vakare vėl bus uždegti atminimo laužai Nepriklausomybės aikštėje, prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato.
Iškilminga laužų uždegimo ceremonija – tai tik vienas iš ketvirtadienio renginių, kurie prasidės iškilminga laisvės gynėjų rikiuote Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje. Vėliau laisvės gynėjai susirinks Seimo Kovo 11-osios Akto salėje į susitikimą „Ko galima pasimokyti iš Ukrainos.“
Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose skelbiamos atvirų durų valandos. Čia atvykę vilniečiai ir sostinės svečiai galės apžiūrėti parodas, vyks vaikų kūrybinės dirbtuvėlės (tema „Laisva Lietuva“), rengiamas koncertas, bus demonstruojama vaizdo medžiaga. Parodos, viktorinos, susitikimai vyks ir Seimo lankytojų centre.
Prisiminti istorines akimirkas bus galimanuotraukų ir dokumentų parodoje „Mes buvome ten“. Tai gyva atmintis, kurią užfiksavo fotoaparatų blyksniai ir tų dienų žmonių liudijimai.
„Nuotraukose – MES, Lietuvos žmonės, ginantys ir saugantys Lietuvos laisvę TEN, kur į ją kėsinosi Nepriklausomybės priešai. Į mus žvelgia daug šviesių beginklių drąsuolių veidų – jauni ir seni, budėję naktį ir dieną, statę barikadas, užtvaras, savanoriai Parlamento viduje, dirbantys Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Nuotraukose matome necenzūruotą bevardę žmonių kūrybą, atsirasdavusią spontaniškai, atsiliepiant į to meto aktualijas. Žmonės liudija tų dienų įvykius nuotraukose, savo rankas nubraižytose schemose ir dokumentuose“, – sako parodos organizatoriai.
Atvirų durų valandų metu Seimo Laisvės gynėjų galerijoje bus galima aplankyti Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui skirtą parodą „Drąsa ir atsakomybė“. Joje pristatomos prezidento veiklos akimirkos nuo jo inauguracijos iškilmių 2019 metais iki šių dienų, kai jam tenka vadovauti kovojančiai valstybei. Nuotraukose atskleidžiama, kaip prezidento ir jo vadovaujamos šalies likimą pakeitė lemtingoji 2022 metų vasario 24-oji.
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo rūmuose taip pat eksponuojama paroda apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos invazijai „Mūšis už Kyjivo regioną 2022 m.: ginkluotųjų pajėgų ir piliečių pasipriešinimas Rusijos invazijai“.
„Kyjivo regiono savivaldos administracijos specialistai iš daugybės jų įrašytos vaizdo medžiagos iš karo nusikaltimų zonos Kyjivo regione epizodų parengė virtualios realybės parodą. Ji sudarys galimybę kiekvienam, neabejingam tam, kas vyksta, pažvelgti į rusų okupantų daromus karo nusikaltimus. Kol Kremlius deda visas pastangas atgrasyti Vakarų partnerius nuo pagalbos Ukrainai, mes jaučiame kolektyvinę atsakomybę – padaryti viską, kad išlaikytume pasaulio dėmesį Ukrainai, tokiu būdu išsaugodami demokratinį tarptautinės bendruomenės pagrindą“, – sako parodos rengėjai.
Vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami užsukti ir į Seimo skaityklą. Ten eksponuojama paroda primins apie Lietuvai lemtingą laiką ir leis pažinti žuvusiuosius ne tik kaip didvyrius, bet kaip paprastus žmones, kurie mokėsi, mylėjo, dirbo, studijavo, kūrė. Parodoje pirmą kartą visuomenei demonstruojami ir kai kurių žuvusiųjų asmeniniai daiktai, kuriuos paskolino Lietuvos nacionalinis muziejus. Muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Irena Mikuličienė padėjo atrinkti daiktus, kuriuos buvo perdavę Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimieji. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Igno Šimulionio vaikiški batukai ar Tito Masiulio vaikystės piešiniai ir pirmasis jo sąsiuvinis su dailiai išrašytais žodžiais primins, koks nenuspėjamas ir permainingas žmogaus likimas. Ypač jautru žvelgti į Rolando Jankausko lėktuvo bilietus, su kuriais jis grįžo iš kariuomenės: jautru tai, kad R. Jankauskas 1990 m. lapkričio pabaigoje parskrido baigęs tarnybą kariuomenėje Vladivostoke, o, nepraėjus nė mėnesiui, žuvo gindamas Lietuvos laisvę. Parodoje eksponuojami ir kitų žuvusiųjų pažymėjimai, bilietai, liudijimai, kiti asmeniniai daiktai.
Ketvirtadienį vakare rengiama Sąjūdžio valanda prie Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyks tradicinis parlamento gynėjų susitikimas, o šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam“.
XXXI tradicinis tarptautinis Pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniuje 31-ąjį kartą vyko tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu”. Laisvės gynėjams pagerbti skirtame renginyje dalyvavo apie 6000 dalyvių iš Lietuvos ir kitų valstybių, tarp jų apie 3000 Lietuvos kariuomenės karių ir sąjungininkų. Prie bėgimo prisijungė ir kariai iš Ukrainos. XXXI tradicinis tarptautinis Pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka
2021 metais dėl karantino reikalavimų renginio atsisakyta, tačiau buvo surengta nuotolinio bėgimo akcija, kurios metu bėgimo entuziastai norimą 9 kilometrų atstumą įveikė savarankiškai, savo pasirinktoje trasoje. 2022 metais, bėgimas buvo organizuotas laikantis viruso plitimo prevencijai reikalingų apribojimų, todėl dalyvių skaičius – daugiau nei dvigubai mažesnis, nei per bėgimą 2020 metais.
9-ių kilometrų atstumą Vilniaus gatvėmis nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto bėgo įvairaus amžiaus ir profesijų, vilniečių ir miesto svečių, kurie tokiu būdu pagerbė 1991 m. žuvusius Lietuvos Laisvės gynėjus. Kaip ir kasmet, šį maršrutą Vilniaus gatvėmis įveikė įvairių institucijų, organizacijų, švietimo įstaigų ar sporto klubų bėgikai iš Lietuvos ir užsienio.
Visi finišą pasiekę bėgimo dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais.
Po bėgimo „Geležinės valios“ skulptūrėle buvo apdovanoti geriausius fizinio pasirengimo rezultatus savo amžiaus grupėse pasiekę Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų kariai.
Tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu” pradėtas rengti 1992 m. Įveikdami simbolinę 9 kilometrų trasą nuo Vilniaus Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto, bėgimo dalyviai išreiškia pagarbą bei padėką Sausio 13-osios įvykių aukoms – žmonėms, žuvusiems 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ir mirusiems nuo sužalojimų, patirtų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
1991 m. sausio 13-ąją žuvo ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Stasys Mačiulskas, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.
Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.
Ar lengva susitarti
Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.
Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?
2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.
Vokietijos ir Prancūzijos laikysena
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?
Budapešto išdavystė
Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?
Atominė bomba
Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.
Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.
Įspūdinga Azerbaidžano pergalė
Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.
Šušos išlaisvinimo diena
Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.
Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.
O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.
Karabacho klanas tebesiautėja?
Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.
Karabacho klanas
Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.
Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.
Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.
Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.
Valdžios požiūris į tautą. Pagal Juozą Erlicką. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
Sausio 13-ąją jau išniekinome – savo pačių rankomis. Šitaip sakydamas omenyje turiu tuos, kurie vos prieš mėnesį, susirinkę prie Seimo, trukdė deramai prisiminti 1991-ųjų Sausio 13-ąją.
Šiandieniniai parlamentarai ir ministrai man nepriimtini. Šių eilučių autoriui jie atgrasūs pirmiausia dėl to, kad entuziastingai pataikauja svetimiems, visiškai pamiršdami lietuviškuosius akcentus. Visur, kur tik pretenzijomis ima taškytis Lenkija, Izraelis ar Europos Sąjungos vadovybė, mūsų valdantieji klusniai tarsi dresuoti šunyčiai atsiklaupia ant kelių ir nusižeminę aikčioja: esame kalti, labai kalti…
Už tokius pataikavimus Lietuvos Seimas ir Vyriausybė nusipelno pikčiausių vertinimų. Bet tik ne Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją mitinguotojams buvo privalu elgtis solidžiau. Kas galima vestuvių ar gimtadienio proga, tas netinka minint lemtingas Valstybei dienas.
Todėl nerimauju, kad šitaip nenutiktų ir šių metų Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Nenorėčiau, kad vieni kitus iš pykčio net apsiputoję koneveiktume, pamiršdami pagrindinę temą – Nepriklausomybės Aktą.
Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.
Šiek tiek vilčių teikia delfi.lt televizijoje pradėtos transliuoti laidos „Iš esmės“, kuriose Daiva Žeimytė – Bilienė prie vieno stalo bando susodinti skirtingas nuomones turinčius oponentus. Omenyje turiu, sakykim, diskusiją, kurioje ginčijosi du intelektualai – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis ir filosofijos prof. Alvydas Jokubaitis. Įsiminė ir prof. V. Landsbergio diskusija su humoristu, aktoriumi Artūru Orlausku. Štai tokie pasikalbėjimai – pagirtini, toleruotini, sveikintini. Laida ilgokai trunka, priešininkai vienas kito nepertraukia, todėl kiekviena pusė turi galimybę išguldyti viską, kas susikaupė širdyje.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kuo daugiau tokių kultūringų ginčų, tuo geriau … Lietuvai.
Deja, susitarti tarpusavyje – labai sunku. Lietuviams susitarti keblu buvo visais laikais, mat Lietuva maža, o aplink – daug stipresnių, įžūlesnių, atkaklesnių tautų. Mus stumdo į visas puses, tad atlaikyti visus stumdymus – sudėtinga. Neturiu iliuzijų, girdi, tarp lietuvių įmanomas bent kiek gilesnis dialogas, susikalbėjimas ar santarvė. Riejamės kaip šuo su kate dėl visko – galimybių paso, skiepų, santykių su Baltarusija, Kinija, valdžios arogancijos, šilumos ir elektros kainų, karinės įtampos Ukrainoje…
Viena vertus, tokie ginčai – nieko blogo. Visose valstybėse – daug nesutarimų, priešpriešų. Nemanykime, kad vieni mes susiskaldę. Tačiau man neramu, kad tie, kurie kaltina mūsų politikus arogancija ar neišmanymu, pamiršta kitą medalio pusę. Jau sykį esu rašęs, jog demokratija – nuodėminga, nes rinkimuose vienodomis sąlygomis dalyvauja ir aukštojo mokslo ragavę, ir tie, kurie šiaip ne taip užbaigė vidurinę. Neleistina aukštojo mokslo paversti šventa karve, nes ir tarp docentų, vaizdžiai tariant, rastume kvailių. Bet kai į mitingą prie Seimo suguža keli šimtai ar keli tūkstančiai nežinančiųjų, kas yra Universitetas, vyrų bei moterų, kai jie visi ima mokyti seimūnus ir ministrus, kaip privalu teisingai valdyti valstybę, – man plaukai šiaušiasi ant galvos. Nejaugi jie, protestuotojai, nuoširdžiai įsitikinę, jog išmano, kaip tarp valstyių kuriami santykiai, kaip organizuojama kariuomenė ar funkcionuoja ekonomika? Valstybės valdymas – labai sudėtingas užsiėmimas.
Tą patį derėtų pasakyti ir apie parlamentarus, ministrus, prezidentus. Neturite aukštojo išsilavinimo, į Seimą, Vyriausybę, Prezidentrą – neikite.
Aukštojo mokslo argumento įsitvėręs štai kodėl: kuo dažniau, ką nors viešai pareikšdami, klauskime savęs, ar išmanome reiškinius, kuriuos vertiname. Kuo protingesnis, kuo gilesnis žmogus, tuo dažniau jis sako: nežinau to, neišmanau ano. Ir tik didžiausias kvailys garsiai šaukia viską suprantantis.
Prieš keletą dienų gatvėje sutikau pažįstamą vyriškį. Iškart puolė tardyti, ką rašiau apie Galimybių pasą. Jei jau pasiteiravo, tai ir atsakiau: Galimybių pasas man niekad netrukdė. Tikrai nesijaučiau pažemintas. Tikrai nebijojau pasiskiepyti. Kaip liepė valdžia, taip ir pasielgiau – tris kartus važiavau į skiepų centrą prie Litexpo.
Pažįstamas kaimynas iškart puolė kvailinti: nejaugi neskaičiau internete paskelbtos kažin kokios medikų deklaracijos, nežinau apie skiepų keliamą šalutinį poveikį, nesidomėjau verslininkų pelnais pardavinėjant skiepus, medicinines kaukes? Mane užkalbinusiam vyriškiui atkirtau, jog neturiu tvirtos nuomonės, kas šioje situacijoje teisus. Kad susidaryčiau savąją nuomonę, turėčiau, kalbant atvirai, penketą – septynetą metų studijuoti mediciną. Tada tikriausiai įgyčiau teisę vertinti tiek valdžios, tiek jos oponentų pareiškimus dėl koronaviruso. Dabar gi – prikąsiu liežuvį.
Kelias į biblioteką. Slaptai.lt foto
Likau nesuprastas. Nueinantis koronaviruso „žinovas“ net spjaudėsi, pasibaisėjęs, koks esu primityvus. Jo manymu, būtų užtekę pusvalandžio panaršyti internete jo nurodytais adresais, ir būčiau viską sužinojęs…
Ar įmanoma diskusija su lietuviu, kuris dedasi viską išmanąs? Ar neva viską žinantis „išminčius“ turi teisę nurodinėti, kaip reikia sukioti valstybės vairą?
Tokie „galvočiai“ man atrodo kur kas labiau arogantiški ir pasipūtę, nei mūsų arogantiški pasipūtėliai politikai.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas”
Sulaukę baltų Kalėdų, vieni kitiems palinkėję sveikatos, ištvermės, pradėjome naujuosius 2022 – ius metus su viltimi, kad bus sutramdyta pandemija, kad šiemet bus daugiau šviesos ir tiesos. Gal buvo ir tokių, kurie klausė savęs kuo džiuginau per praėjusius metus savo artimuosius, ar kuo nors buvau naudingas savo kraštui, kur klydau…
Nuo žiemos lig žiemos bėga mūsų dienos, įprasmintos mokslu, savo pašaukimo ieškojimu, džiuginančios darbo vaisiais, dovanojančios Būties džiaugsmo akimirkas. Toje kasdienybėje būna ir šventinių dienų: religinės ir valstybinės šventės, gimtadieniai ir vardadieniai. Atrodė, kad kiekvienam lietuviui ypač reikšminga ir svarbi Sausio 13 – oji. Tą dieną prisimename kovos už laisvę kainą, pagerbiame žuvusius, užjaučiame kentėjusius sužeidimus, praradusius sveikatą, daugelis atminties akimis regime ir save budinčius prie parlamento rūmų ar televizijos bokšto, sėdinčius darganotą naktį prie laužo, geriančius kažkieno atneštą arbatą, valgančius įduotus sumuštinius. Matome save dainuojančius, einančius pasitikti tankų… Visi mes broliai ir sesės, visi Lietuvos vaikai.
Aš matau dar ir garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, dabar jau šviesios atminties Domicelę iš nuošalaus kaimo, nežinia kaip pasiekusią Vilnių, jau antrą parą budinčią prie parlamento. Pastebėjusi mano nuostabą jinai paaiškino:
Menka iš manęs gynėja, bet aš galiu užstoti jaunesnį, Lietuvai reikalingesnį žmogų.
Nėra abejonės, kad dauguma tada tenai buvusių, kaip ir Domicelė, buvo pasirengę aukoti savo gyvybę. Taigi, toji pasiaukojimo dvasia siekiant laisvės jungė ir vienijo, neleido pabėgti iš baimės, palūžti. Sausio 13-osios esmė šiandien daugeliui mūsų yra įgavusi sakralinį atspalvį.
Tai, ką pamatėme ir išgirdome šiemet Nepriklausomybės aikštėje minint Sausio 13 – osios metines, įteikiant Laisvės premiją pogrindinės „Katalikų kronikos“, leidėjoms vienuolėms, šiurpino, piktino, skaudino. Kas gi tie, kurie nuo pykčio iškreiptais veidais šaukė, švilpė, baubė, visaip trukdė jiems neįtikusiems kalbėtojams? Žema, šlykštu, koktu… Įsižiūrėkime į šią publiką žurnalistų užfiksuotuose kadruose. Kai kurių moterų ir vyrų veidai liudija apie jų gyvenimo būdą. Nereikia būti psichologu, kad nepastebėtum tų ženklų. Apranga, bendra išorė nerodo, kad šitie rėksniai būtų apskurę, nuskurdę, badaujantys. Kai kuriuose veiduose piktdžiugiškos šypsenos. Kas tai, kerštas, pavydas ar tiesiog malonumas kitą žeminti, skaudinti? Šitame neva teisybės ir lygybės ieškotojų būryje matome ir pajautusių gėdą, nenorinčių, kad būtų atpažinti. Gal jie jau suvokia, kad buvo suklaidinti, pateko į kompaniją, kur negalioja jokios moralės normos, nieko nėra švento. Jie nori būti vadinami žmonėmis, bet kas užmiršta, kad žmogiškumas neįmanomas be padorumo, tasai tik žmogėno vardo vertas.
Šie žmogėnai savo elgsena ir „kultūra“ žeidė minėjimo dalyvius, žuvusių artimuosius, visus tuos, kurie anuo metu budėjo prie parlamento, televizijos bokšto, skaudino ir visus geros valios žmonės. Išniekino jie ir tautinę atributiką, mūsų trispalvę vėliavą. Virš jų galvų kur kas labiau būtų tikę plevėsuoti kitokios spalvos vėliavoms.
Šis nemalonus įvykis verčia susimąstyti, kodėl yra manančių, jog galima laisvė ir demokratija be pareigos, atsakomybės, be pilietiškumo ir santarvės? Demokratija pykčiui, melui, šmeižtui, bukumui!?
Mes, lietuviai, parodėme pasauliui Baltijos keliu ir Sausio 13 –tąja, kokia jėga yra vienybėje ir santarvėje. Sustabdė tankus, privertė nešdintis okupantus. Sunerimo tamsos jėgos, ėmė ieškoti būdų, kaip sustabdyti panorusius eiti į šviesą, į tiesą. Įsitikino, kad pasitelkus melą, šmeižtą, patyčias sukiršina, supriešina visus visuomenės sluoksnius, ardo vienybę ir santarvę.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Kokia trapi žmonijos esatis, kokie visi mes laikini byloja globaliu mastu išplitusi pandemija. Regis, akistata su šia baisia nelaime, belaikės mirties grėsmė, skaudžios netektys turėjo žmones vienyti, sužadinti atjautą. Deja… Užuot visi džiaugęsi, jog mokslininkai nedelsiant sukūrė vakciną, išgelbėjusią milijonus gyvybių, atsirado taip vadinamų antivakserių, kurie nenori skiepytis ir kitus ragina ignoruoti medikų pagalbą ir net maištauti, kad valstybė nori gelbėti, perka vakciną, skelbia karantiną. Koks paradoksas, kone visų šalių visuomenėse yra nemažai žmonių, kurie it vaikai tėvų vedami pas gydytoją ar nenorintys gerti karčių vaistų aikštijasi, reikia juos masinti saldainiais arba varu varyti. Keista, kad patikima tais, kurie dedasi protingesniais už virusologus, nemato statistinių duomenų ir nepamąsto, kiek iš tų tūkstančiais susirgusių būtų mirusių, jei ne skiepai. Natūralu, jog miršta vienas kitas ir pasiskiepijęs, šimtaprocentinio veikimo vakcina dar neišrasta. Nenorintiems skiepytis nė motais, kad jų užgaida palengvina galimybę plisti užkratui. Net ir kai kurie katalikai nesiskiepija, praleidžia pro ausis popiežiaus užuominą, kad tie, kurie skiepijasi, gelbsti nuomirties ne tik save, bet ir kitus, yra artimo meilės akcijos dalyviai. Žinant šias kovos su pandemija peripetijas peršasi ironija: tebūnie ramybėje bijantys skiepų labiau negu mirties su ilgai trunkančia agonija.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar grįžkime prie Vilniaus Nepriklausomybės aikštės herojų. Jau svarstoma, kokią kiaulystę jie iškrės Vasario 16 –osios proga. Kardinolas Sigitas Tamkevičius vadovaudamasis Kristaus žodžiais „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ žada už juos melstis. Tačiau šitie žino, ką daro ir iš kur rėmėjų pinigai kvepia. Neleiskim iš mūsų ir iš to, kas mums šventa, tyčiotis. Argi nėra pas mus kam tramdyti chuliganizmo? Ar nevertėtų teisėsaugai pasidomėti sumaišties iniciatoriais?
Vieni sako – jaunimas paėmė valdžią, pasidžiaugs ja, ir, kai brandesnė visuomenės dalis pastebės, kad šis vaikų žaidimas pavojingas – sudrausmins juos ir lieps šalin pasistraukti. Kiti vis dar apakinti aureolės spindulių nori tikėti valdžios gera valia ir ją visaip ginti. Treti pyksta dėl bet ko, tai ir čia rodo ne visuomet pagrįstus priekaištus.
Kaip atsitiko, kad Laisvės partija veikia prieš Lietuvos laisvę, ir jai talkina Konservatoriai su visomis autoritetingomis pavardėmis? Ir kaip nutiko, kad tiek puikybės ir arogancijos susikaupė vyriausybėje? Ar Lietuvoje tikrai nėra protingų žmonių, kurie pajėgtų perimti vairą ir geriau valstybei vadovauti?
Visuotinai girdisi nepasitenkinimas valdžios žingsniais. Bet gi ši valdžia yra visuomenės, rinkėjų, pastatyta. Tai ar ne laikas atsigrįžti į save? Karštakošiški šūksniai – eiti su šakėmis prieš Seimą yra juokingi. Konstitucijos privalom visi laikytis.
Bandymas legalizuoti narkotikus bene pirma vieta, kur pajutome, kad Laisvės partijai laisvė yra žaisliukas. Laisvę kvailioti galima pateisinti kur nors sportinėse žaidynėse, bet ne keliuose ar politikoje.
Antras laisvę kompromituojantis politinis žingsnis buvo bandyti išniekinti šeimos instituciją. Vis dar ir šį kartą Seime atsirado proto, ir karštakošiškiems kėslams buvo kelias užkirstas.
Mūsų žmonių išmintis sasko: sykį gali pajuokauti, ne dešimt. O čia kai įsismagino, tai valdžios galvos neišjautė, kada sustoti. Daug pasauly matome skriaudų. Bet ne mes jas pašalinsime. Gana savo namuose kiek apsitvarkyti. Yra pasauly galingesnių, o gal ir protingesnių – tegu jie iniciatyvą rodo. Duok Dieve, kad mes mokėtume jiems protingai patarti.
Liūdnas žvilgsnis. Slaptai.lt foto
Kai laivo vairą pačiupo vėjai, laivas trenkėsi į pirmo kaimyno sienas, kur prisivirėme pakankamai košės. Nelegalūs bėgliai… Ar valdžia pateikė visuomenei ataskaitą, kiek kainuoja jų išlaikymas ir tos tvoros ties Baltarusijos siena? Kyla kainos… Ar girdime sąžiningą atsakymą, kiek dėl to kalta ir mūsų politika? To neužteko, reikėjo išbandyti nepilnai trims milijonams susiremti su ekonomiškai ir militariai potencialia milijardine valstybe ir trenktis į jos mūrą. Nesitikėti, kad susilauksime ekonominių ir visokių kitokių pasekmių, tai tik dar kartą parodyta, kad nesubrendę protai stovi prie valstybės vairo. Ne šita ekipa rentė prekybos santykius su Kinija ir pasauliu, kad galėtų taip lengvabūdiškai juos griauti. O ar Europos Sąjungai nesame rakštis, kai taip elgiamės ir tiek problemų keliame? Ar pagalvojome, kiek Prancūzija norės savo vaikus siųsti mus ginti?
Ar sausio 11-tąją reikėjo imtis ingeruoti į rašybą, nors dėl pasekmių buvo tos galvos ne kartą perspėtos? Ir štai baisu: Sausio 13-toji organizuota ne kaip aukų už Laisvę minėjimas, o kaip tribūnos šventė. Taurė vieną kartą persipylė, ir putos ėmė veržtis per kraštus. Būgnai ir švilpimai pasipylė ne ten ir ne tada, kada būtų labiau tikę. O kada labiau tiktų, ar kas galėtų atsakyti? Galime kaltinti valdžią, kam prie to prileido. Bet negi policija turėjo juos per kelis kilometrus atskirti nuo Seimo? Man regis, valdžia neturėjo tokių aplinkybių sukurti, kad pykčio banga imtų lietis. O jau jeigu – kodėl nieks nepriėjo ir jų nepakalbino, nepasiteiravo, kas jie tokie, kad šiandien neturėtume spėlioti?
Žurnalistai kalbina Prezidentą dėl to, kas įvyko, tas pasimetęs tyli. Gėdos jausmą išsakė tik Seimo Pirmininkė. Premjerė dar iš tribūnos spėjo arogancija atsiliepti į bendrapiliečių balsus. Bet nuo tribūnos nenulipo ir nenuėjo opozicijos pasisveikiknti. Kardinolas Tamkevičius spėjo Dievo vardu išsakyti – “Jie nežino, ką daro”. Nereikėjo čia taip Bažnyčios autoriteto mesti sau ir kitiems kojoms nusivalyti. Ir baisiausia, ką išgirdome, tai profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai – “Kokie čia žmonės. Tai jiedinstvo. Tai fašistai. Jie nėra Lietuvos žmonės”.
Pirma: nieks nepašnekino tų žmonių, nesužinojo, kas jie ir kodėl taip elgiasi. Premjerė galėjo pasiklausti, kodėl minia švilpė Seimo Pirmininkei ir jai – Premjerei, bet nešvilpė Prezidentui, ir kodėl apdovanotajai vienuolei ėmė švilpti tik tada, kada ta ėmė valdžiai už apdovanojimą dėkoti.
Ir baisiausia – ta diena parodė, kad mūsų daugelio didžiausias autoritetas profesorius Vytautas Lansbergis atskleidė „tiesą”, kad kovojo už tribūnos Lietuvą, ne už barikadų ar gatvių, o gal aikščių.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje ne visos dienos šventos. Penkias dienas per savaitę dirba mokyklos. Ten vaikams reikia aiškinti ir Lietuvos istoriją, ir kalbėti apie didžiasias asmenybes. Deja, autoritetai griūva. Ir tai ne ką mažiau skaudu, kaip nuo kulkų kristi savo Tėvynei ant altoriaus. Jeigu žurnalistai nusiteikę patriotiškai, turėtų daugiau jie profesoriaus V. Lansbergio nekalbinti. Kas žino, gal jis nuo metų naštos ir tikrai įtemptų darbų yra pevargęs ir nespėja pasverti, ką sako.
2022 01 13 diena šį kartą nenusisekė visiems. Netiko ta proga švilpti – vėlės mėgsta ramybę. Bet juo labiau netiko pykčio tulžies lieti ant savo tėvynainių. Jeigu šalį ištiktų bėda, ją pirmi gins tie švilpikai, ne tribūna.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį prasidėjusi diskusija dėl Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu šūkavusių protestuotojų, Seimo narių bendrame susirašinėjime tęsėsi ir penktadienį.
Darbo partijos frakcijos narys Mindaugas Puidokas bendru laišku kreipėsi į parlamentarus, siekdamas paneigti Seimo nariams išplatintą ir, pasak jo, melagingą informaciją. „Darbietis“ tikina, kad jis kartu su Regionų frakcijos nare Beata Petkevič Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu su minia šūkavo ir skandavo „gėda“ tik kalbant valdančiųjų lyderėms – premjerei Ingridai Šimonytei ir Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen. Politikas tvirtina, kad renginio metu kalbant Laisvės premijos laureatei Bernadetai Mališkaitei iš Seimo narių lūpų neišsprūdo nė viena rimtį sudrumsti galėjusi skanduotė.
„Informuojame, kad pilietės (…) laišku Seimo nariams išplatinta melaginga ir šmeižianti Seimo narius Beatą Petkevič ir Mindaugą Puidoką informacija. Tik kalbant Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir Premjerei Ingridai Šimonytei minia skandavo „gėda“, – parlamentarams nariams išsiųstame laiške rašo M. Puidokas.
„Kalbant scenoje kitiems – laiške minimi Seimo nariai neskandavo jokių skanduočių. Jeigu nebus paneigta ši tikrovės neatitinkanti informacija – bus kreiptasi su ieškiniu į teismą“, – tikino jis.
Kaip Eltai teigė M. Puidokas, galiausiai jis sulaukė ir minimą laišką išplatinusios autorės pripažinimo, kad tikrovės neatitinka pateikta informacija, jog kalbant Laisvės premijos laureatei du Seimo nariai rėkė „gėda“.
Į šį „darbiečio“ laišką iš karto sureagavo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, retoriškai pasiteiravęs, kokių veiksmų ėmėsi pats M. Puidokas, kad užtikrintų, jog minėjimą trikdžiusi „banda nebaubtų“. Liberalas pabrėžė, kad M. Puidokas visgi buvo minioje, kuri išliko triukšminga ne tik kalbant premjerei ar Seimo pirmininkei.
„Puidokai, bandai ir tiems ir kitiems įtikti. Buvai bandoje ir baubei tik prieš vadžią. Prieš žuvusius, sakai, nebaubei? O ką padarei, kad ta banda nebaubtų? Nieko, tiesiog džiaugeisi, kad pavyko tiek „baublių“ sukviesti“, – bendrame susirašinėjime, M. Puidokui adresuotame atsakyme, rašė E. Gentvilas. „Populistinis menkysta“, – pridūrė jis.
Būtent šis liberalo atsakymas sukėlė Regionų frakcijos narės Agnės Širinskienės reakciją. „O siaube, koks lygis. Kolega, Jūs čia žmones, Lietuvos piliečius, banda vadinate? Gerai supratau?“, – replikavo ji.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Į E. Gentvilo atsakymą M. Puidokui sureagavo ir Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Saulius Skvernelis. „Buvo šunauja, dabar banda“, – lakoniškai atrašė ekspremjeras.
Tuo metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė Asta Kubilienė paprašė kolegų ją pašalinti iš bendro susirašinėjimo. „Sveiki gerb. kolegos, gal savo negatyvą galėtumėte „išpilti ne prie visų“? Ar Jūsų savijauta tokia bloga? Ir tam yra priežasčių? Daugiau orumo“, – prašė A. Kubilienė.
ELTA primena, kad ketvirtadienį, minint Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo vyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.
Šio renginio metu įvyko ir Lietuvos šeimų sąjūdžio protestas prieš pandemijos politiką. Mitingo dalyviai šūksniais ir švilpimu sudrumstė Nepriklausomybės aikštėje vykusį oficialų Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Švilpiančioje ir pasipiktinimą valdžia reiškusioje minioje buvo ir Seimo narių – gėda valdžiai šaukė M. Puidokas ir B. Petkevič.
Protestuotojai nušvilpė Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen ir premjerės Ingridos Šimonytės sakytas kalbas. Švilpti minia ėmė ir kalbant vienai iš kronikos bendradarbių Bernadetai Mališkaitei. Būtent „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiams per vykusį minėjimą buvo įteikta Laisvės premija.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentas protestuotojų buvo pasitiktas kur kas pagarbiau.
Po renginio tiek premjerė, tiek Seimo pirmininkė žurnalistams sakė, kad per renginį triukšmavę žmonės pademonstravo nepagarbą žuvusiųjų artimiesiems. Kiek vėliau situaciją pakomentavo ir prezidentas G. Nausėda. Išplatintame komentare šalies vadovas apgailestavo, kad Lietuvai ypač svarbaus minėjimo metu dėmesys buvo sutelktas kitiems tikslams.
Protestuojantys per Sausio 13-osios minėjimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicijos atstovai neskuba smerkti Sausio 13-osios minėjimo prie Seimo metu šūksniais ir švilpimu valdančiųjų kalbas trikdžiusių protestuotojų. Opozicinėms partijoms priklausantys politikai mano, kad protestuotojų pasipiktinimą sukėlė valdančiųjų sprendimai ir šiuo metu ypač išryškėjusi psichologinė emocinė atskirtis visuomenėje.
R. Karbauskis: protestuotojai rėkė matydami tribūnoje tuos žmones, kuriais nebepasitiki
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis akcentuoja, kad Laisvės gynėjų dienos proga prie Seimo vykusio minėjimo metu protestuotojų pasipiktinimą nulėmė valdančiųjų priiminėjami sprendimai.
„Geriausiai atspindi situaciją Vytauto Landsbergio žodžiai, kad tie, kurie protestuoja, jam nėra tauta, nėra Lietuva. Aš manau, kad galima įvardinti, jog tai yra pripažinimas to, kad šita valdžia jau atitrūko visai nuo realybės ir gyvena savo pasaulyje, kurį susikūrė. Ir tas žmonių pyktis bet kokiu atveju gimsta iš to, kokia yra politinė darbotvarkė, kokie sprendimai priiminėjami, kokie įvykiai vyksta santykyje su Kinija ir t.t.“, – Eltai R. Karbauskis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Žmonės tai mato, žmonės tai vertina, ir tas vertinimas yra labai neigiamas. Jeigu šnekėtue apie nusivylimą dabartine valdžia, jis yra totalus“, – pridūrė jis.
R. Karbauskis pabrėžia nenorįs kritikuoti minėjimo metu šaukusių protestuotojų, nes, pasak jo, tokia jų reakcija buvo neišvengiamai matant renginyje kalbas sakančius valdančiuosius.
„Tikrai nesiimsiu šitoje vietoje kritikuoti tuos, kurie šaukė ir t.t., nes jie mato tribūnoje žmones, kuriais jie jau nepasitiki, kurie veda Lietuvą į dugną. Aš esu tikras, kad visi šiandien Lietuvoje žmonės, ar jie buvo mitinge šiandien vienoje pusėje, ar iš viso mitinguose nebuvo, jie visi supranta, kokia tai simbolika, kaip tai svarbu, kaip mes turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie paaukojo savo gyvybes, savo sveikatą ir išsaugojo savo nepriklausomybę. Bet šiandien žmonės paprasčiausiai reagavo į tuos valdžios asmenis, kurie tiesiog yra beviltiški“, – sakė R. Karbauskis.
„Žmonės yra privaryti iki tokios situacijos, kad jie jau nebegali savo reakcijos į valdžią neparodyti net ir šią dieną. Ir tai jau parodo, kaip yra blogai Lietuvoje, žmonės paprasčiausiai rėkte rėkia“, – taip pat pažymėjo politikas.
G. Paluckas: tiek pozicijai, tiek opozicijai reikia bendrai minkštinti situaciją
Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime seniūnas Gintautas Paluckas mano, kad tokią protestuotojų aštrią reakciją Sausio 13-osios minėjimo metu nulėmė ypač didelė psichologinė emocinė atskirtis Lietuvoje.
„Vertinu kaip išskirtinį minėjimą, nes per trisdešimt metų, manau, kad tai pirmas toks minėjimas už tvorų, su riksmais ir švilpimais. Mes, aišku, galime moralizuoti ir sakyti, kad ir gėda, ir amoralu, ir nepagarba, bet tai konstatavę turime pamėginti ir įsivaizduoti, tai kokios būklės yra žmonės (…), kad jiems šventų dalykų nėra likę, kokia jų emocinė ir psichologinė būklė ir kaip mes iki šito kaip visuomenė nuriedėjome“, – akcentavo G. Paluckas.
„Nes didesnės psichologinės emocinės atskirties Lietuvoje, kokia yra dabar turbūt nėra buvę nuo tų „Jedinstvos“ laikų, kaip čia buvo sakyta“, – taip pat sakė jis.
Gintautas Paluckas. Mariaus Markevičiaus (ELTA) nuotr.
G. Paluckas pabrėžia, kad šią visuomenėje susidariusią sudėtingą situaciją būtina spręsti tiek valdantiesiems, tiek ir opozicijai, siekiant mažinti visuomenės susiskaldymą.
„Aš tokią dieną tikrai nenoriu valdančiųjų kalti prie kryžiaus eilinį kartą, yra už ką ir kada tai daryti, bet iš esmės tai yra visa visuma elgesio, sprendimų, atsainumo… Į tai reikia pasižiūrėti labai labai rimtai visoms politinėms jėgoms – ir pozicijai, ir opozicijai, kad tokių klaidų nedaryti ir bendrai minkštinti tą situaciją, rasti susikalbėjimo kažkokį būdą, vidurkį kažkokių pozicijų“, – Eltai teigė G. Paluckas.
„Nes ta emocinė psichologinė būklė tų žmonių, kurie net Sausio 13-ąją pamiršo, kad yra šventų dalykų: aukos, nepriklausomybė, tai yra išskirtinė situacija ir tik moralizavimu, kad štai vieni geri, kiti kvaili, baisūs ir blogi čia mes neatsipirksime, nes ta atskirtis, skilimas yra labai gilus“, – pabrėžė socialdemokratų atstovas.
Ketvirtadienį, minint Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo vyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.
Šio renginio metu įvyko ir Lietuvos šeimų sąjūdžio protestas prieš pandemijos politiką. Mitingo dalyviai sudrumstė Nepriklausomybės aikštėje vykusį oficialų Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Protestuotojai nušvilpė Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen ir premjerės Ingridos Šimonytės sakytas kalbas. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentas protestuotojų buvo pasitiktas kur kas pagarbiau.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Minint Laisvės gynėjų dieną Nepriklausomybės aikštėje įteikta 2021 m. Laisvės premija pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ 1983–1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
Šiuo Seimo apdovanojimu siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Beje, iškilmingoje ceremonijoje asmeniškai negalėjusiems dalyvauti J. Borutai ir E. Šiuliauskaitei apdovanojimus perduos Laisvės premijos laureatė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Bernadeta Mališkaitė.
Laisvės premijos apdovanojimas laureatams tradiciškai įteikiamas sausio 13-ąją.
Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė minėjime sakė, kad šiemet sukanka penkiasdešimt metų, kai pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. „Tai − tylaus, bet galingo pasipriešinimo pavyzdys. Jis skatino apsispręsti ir kitus. Tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi. Reikšmingai prisidėjo prie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo. „Kronika“ buvo gabenama ir į Vakarus, verčiama į užsienio kalbas, liudijo sovietų nusikaltimus.
Jokia kita sovietų okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindžio leidinio. daugiau kaip 80 numerių, kuriuose skelbti Bažnyčios varžymo, tikinčiųjų persekiojimo, žmogaus teisių pažeidinėjimų faktai“,- sakė P. Kuzmickienė.
Sesuo Gerarda Elena Šiuliauskaitė, sesuo Bernadeta Mališkaitė, vyskupas emeritas Jonas Boruta − vieni pagrindinių „Kronikos“ bendradarbių.
„Jie apsisprendė rizikuoti ir savo pavyzdžiu tęsti tai, dėl ko žuvo laisvės kovotojai. Jie drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, nepaisant to, kad patys patyrė KGB persekiojimus“,- sakė Seimo komisijos pirmininkė.
Sesuo Gerarda, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1956 metais už tai, kad dalyvavo Vengrijos sukilimą palaikančioje taikioje protesto akcijoje, ji buvo pašalinta iš Vilniaus pedagoginio instituto. Vėliau neakivaizdines studijas tęsė Vilniaus universitete, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, dirbo universiteto Istorijos fakultete. 1973 metais už religinius įsitikinimus buvo atleista. Eminencija Sigitas Tamkevičius ją pakvietė prisidėti prie „Kronikos“. Iki pat paskutinio numerio sesuo Gerarda rinko medžiagą, ieškojo talkininkų. Atgavus Nepriklausomybę, tapo viena pirmųjų „Caritas“ steigėjų.
Sesuo Bernadeta taip pat minėtos seserų kongregacijos narė. 1980 metais ji buvo tardoma KGB, apribotas jos kaip mokytojos darbas. Tais pačiais metais Eminencija Tamkevičius Bernadetą pakvietė prisidėti prie „Kronikos“ redagavimo ir leidybos. Suėmus Eminenciją, sesuo Bernadeta buvo viena iš pagrindinių „Kronikos“ leidėjų. Atgavus Nepriklausomybę, ji dirbo žurnalo „Caritas“ redakcijoje, dėstė tikybą.
Jonas Boruta, Telšių vyskupas emeritas, 1962 metais bandė stoti į kunigų seminariją, bet sovietų valdžia neleido. Tuomet įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbo Fizikos institute, slapta studijuodamas teologiją pogrindinėje Kunigų seminarijoje. Boruta drauge su kunigais Vaclovu Aliuliu ir Albinu Deltuva vadovavo slaptiems seserų vienuolių teologijos kursams. Suėmus Eminenciją Tamkevičių, Jonas Boruta tapo „Kronikos“ redaktoriumi.
Laisvės premija 2011 m. skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, 2014 m. – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui, 2017 m. – laisvės gynėjai, politinei kalinei Felicijai Nijolei Sadūnaitei, 2018 m. – partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui, 2019 m. – Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai, 2020 m. – Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Atminimo laužų uždegimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Trečiadienio vakarą liepsnojančiais atminimo laužais prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato bei Nepriklausomybės aikštėje pagerbtas žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimas.
Laisvės gynėjų 31-ųjų metinių minėjimo renginiuose, skirtuose prisiminti 1991-ųjų akimirkas, dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė, kiti ministerijos ir kariuomenės atstovai, kariai.
1991 m. sausį Lietuva patyrė sovietų karinę agresiją, kurios metu tūkstančiai Lietuvos žmonių drąsiai gynė atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Dvasios stiprybe ir nenugalimu ryžtu beginkliai žmonės stojo prieš sovietų agresoriaus tankus ir automatus. Nuo sovietų agresoriaus žuvo 14 Lietuvos Laisvės gynėjų, šimtai jų buvo sužeista. Svarbiausia tomis dienomis buvo žmonių susitelkimas šio pavojaus akivaizdoje.
Sausio 13-oji. Atminimo laužai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vienybės simboliu tapo Nepriklausomybės aikštė, kurioje prie laužų, daugelį dienų ir naktų budėjo iš visos Lietuvos atvykę žmonės. Kasmet Sausio 13-oji mena iškovotą pergalę už Lietuvos laisvę ir jos didvyrius – Laisvės gynėjus ir teikia tikėjimą Lietuvos ateitimi, pažymima KAM pranešime.
Minint Laisvės gynėjų dieną, ketvirtadienio pavakarę bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o Antakalnio kapinėse bus pagerbtas palaidotų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas.
Pagerbiami Laisvės gynėjai, palaidoti Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
Bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu”. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu”. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniuje 30-ąjį kartą vyko tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu”. Laisvės gynėjams pagerbti skirtame renginyje dalyvavo apie 4000 dalyvių iš Lietuvos ir 13 kitų valstybių – nuo tolimųjų Rytų iki Pietų Amerikos.
Bėgimas organizuotas laikantis viruso plitimo prevencijai reikalingų apribojimų, todėl dalyvių skaičius – daugiau nei dvigubai mažesnis, nei per bėgimą 2020 metais. 2021 m. dėl karantino reikalavimų renginio atsisakyta, tačiau buvo surengta nuotolinio bėgimo akcija, kurios metu bėgimo entuziastai norimą 9 kilometrų atstumą įveikė savarankiškai, savo pasirinktoje trasoje.
9-ių kilometrų atstumą Vilniaus gatvėmis nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto bėgo įvairaus amžiaus ir profesijų, vilniečių ir miesto svečių, kurie tokiu būdu pagerbė 1991 m. žuvusius Lietuvos Laisvės gynėjus. Kaip ir kasmet, tik mažesnėmis grupėmis, šį maršrutą Vilniaus gatvėmis įveikė įvairių institucijų, organizacijų, švietimo įstaigų ar sporto klubų bėgikai iš Lietuvos ir užsienio.
Visi finišą pasiekę bėgimo dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais. Taip pat po bėgimo „Geležinės valios” skulptūrėle buvo apdovanoti geriausius fizinio pasirengimo rezultatus savo amžiaus grupėse pasiekę Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų kariai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu” pradėtas rengti 1992 m. Įveikdami simbolinę 9 kilometrų trasą nuo Vilniaus Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto, bėgimo dalyviai išreiškia pagarbą bei padėką Sausio 13-osios įvykių aukoms – žmonėms, žuvusiems 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ir mirusiems nuo sužalojimų, patirtų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
1991 m. sausio 13-ąją žuvo ar nuo patirtų sužalojimų vėliau mirė Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Stasys Mačiulskas, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Rusijos ambasada Lietuvoje teigia reiškianti gilų susirūpinimą dėl Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio „politizuotoje“ Sausio 13-osios byloje. Rusijos ambasados teigimu, teismas priėmė „sąmoningai neteisėtą“ sprendimą, į kurį bus atsakyta.
„Reiškiame gilų susirūpinimą dėl kovo 31 d. paskelbto Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio Rusijos Federacijos piliečiams politizuotoje Sausio 13-osios byloje dėl 1991 m. įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Tarp jų – teismo posėdyje dalyvavusiems J. Meliui ir G. Ivanovui, kuriems bausmės sugriežtintos“, – rašoma Rusijos ambasados pranešime.
„Ypač ciniškas yra sprendimas pratęsti suėmimą trejais metais Rusijos kariuomenės atsargos karininkui J. Meliui, Lietuvoje kalėjusiam jau septynerius metus. Šį vietinės „temidės“ žingsnį vertiname kaip atvirą pasityčiojimą iš niekuo dėto žmogaus“, – taip pat akcentuojama pranešime.
Rusijos ambasada pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas priėmė, jos vertinimu, neteisėtą sprendimą. Taip pat teigiama, kad Sausio 13-osios bylos kaltinamieji buvo teisiami ne pagal tuo metu galiojusius įstatymus.
„Priimdamas tokį sąmoningai neteisėtą sprendimą, Lietuvos teismas akivaizdžiai veikė rusofobijos apimtų valdžios struktūrų naudai, ignoruodamas teisminio proceso metu padarytus akivaizdžius tiek tarptautinės, tiek ir Lietuvos teisės pažeidimus. Visų pirma, šios „bylos“ kaltinamieji buvo teisiami ne pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o tai prieštarauja pagrindiniam baudžiamosios teisės įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principui“, – rašo Rusijos ambasada. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Pranešime taip pat akcentuojama, kad Rusija atsakys į Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą Sausio 13-osios byloje.
„Neteisėti veiksmai prieš Rusijos piliečius tikrai neliks neatsakyti iš mūsų pusės. Mes ir toliau ginsime jų teises ir teisėtus jų interesus“, – pranešime pabrėžia Rusijos ambasada.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad trečiadienį Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo mėnesį nuteisti 67 asmenys buvo pagrįstai nuteisti dėl sausio mėnesio įvykių Vilniuje. Teismas nusprendė taip pat sugriežtinti laisvės atėmimo bausmes 14 nuteistųjų, tarp jų Rusijos piliečiui Jurijui Meliui ir nuteistajam buvusiam sovietų karininkui Genadijui Ivanovui, 2 nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės buvo sušvelnintos.
Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nusprendė neturtinės žalos Lietuvai atlyginimui iš visų nuteistųjų priteisti 10,8 mln. eurų.
Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės ir Egidijos Tamošiūnienės. Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
RTR Planeta televizija – kompiuterio ekrane. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRKT) trečiadienį pranešė TV programos rusų kalba „RTR Planeta“ laidose antrą kartą per pusę metų nustačiusi pažeidimą ir tęsianti procedūrą dėl jos retransliavimo laikino sustabdymo.
LRTK apsvarstė rusų kalba Lietuvoje retransliuojamos televizijos programos „Planeta RTR“ laidoje „Žinios“ („Vesti“), transliuotoje 2021 m. sausio 13 d., paskelbtą viešąją informaciją ir padarė išvadą, kad skleidžiama informacija pažeidžia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, t. y. buvo kurstoma neapykanta bei platinama dezinformacija. Reportaže buvo pasisakoma apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje.
LRTK nusprendė pradėti nustatytą procedūrą dėl laikino retransliavimo sustabdymo dar 2020 m. spalio 28 d., kai nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. retransliuotoje televizijos programos „RTR Planeta“ laidoje „60 minučių“ buvo kurstomas karas, nesantaika ir tautinė neapykanta.
Neleistina skelbti informacija šioje programoje per pusę metų nustatyta jau antrą kartą. Jei per 12 mėnesių yra nustatomi trys tokio pobūdžio pažeidimai, atlikusi visas nustatytas procedūras, LRTK gali laikinai sustabdyti šios televizijos programos laisvą priėmimą Lietuvoje, kaip tai jau yra ne kartą padariusi 2018 m., 2016 m., 2015 m. ir 2014 m.
LRTK artimiausiu metu pradės tokiems atvejams nustatytą procedūrą: kreipsis į programos transliuotoją – Rusijos Federacijos kompaniją VGTRK, televizijos programai „RTR Planeta“ licenciją išdavusią reguliuojančią instituciją Prancūzijoje, pranešant apie pažeidimus bei priemones, kurių LRTK ketina imtis, jeigu tokie pažeidimai pasikartos. Apie nustatytus pažeidimus LRTK taip pat informuos Europos Komisiją.
Ši procedūra taip pat numato, kad, jei per 1 mėnesį nuo pranešimo pateikimo Europos Komisijai apie padarytą pažeidimą nepavyksta pasiekti abipusio draugiško susitarimo ir padarytų pažeidimų pripažinimo ir jei minėtoje televizijos programoje pažeidimai yra daromi toliau, LRTK turi teisę sustabdyti visos televizijos programos „RTR Planeta“ retransliavimą 12-ai mėnesių ar ilgesniam laikotarpiui.
Štai ir atėjo diena, kai nuoširdžiai galėjau pasidžiaugti LRT. Tiesa – tik Kultūros kanalu, kuris ir šiaip yra padoresnis už pirmąjį LRT kanalą. Kodėl?
Pirmą kartą pamačiau televiziją rodant Sausio 13-sios mitingą tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Jau daug metų, kiek leidžia galimybės, kalbu ir kalu, kad pirmasis PROTESTO mitingas prieš Kremliaus smurtą Vilniuje įvyko Leningrade Sausio 13-sios rytą. Bet nė vienas žurnalistas niekada nepaklausė manęs, nepasitikslino, kodėl taip atsitiko, kodėl Leningradas buvo pirmas. Visi mini tik didžiulius Maskvos mitingus.
Taip, jie tikrai buvo įspūdingi, sudrebinę Kremlių, bet juk paprastai stengiamasi pagarbą pirmiausia atiduoti pirmeiviams. Tiems, kurie pirmieji laužia ledus… Tai kaip atsitiko, kad kai dar net ne visi Lietuvoje tą rytą suvokė, kas atsitiko, o Leningrade jau mitingavo tūkstančiai? Beje, tik šiandien aš pamačiau, koks tai buvo skaitlingas mitingas. Jame dalyvavo ir mano vyras, kuris paprastai visą „politiką” palikdavo man, pats įkibęs į mokslo reikalus… Nes naktį iš Vilniaus man buvo pavykę prisiskambinti jam, ir į mitingą jis ėjo jau žinodamas, kas vyksta Vilniuje. Tiesa, jis dar nežinojo (kaip nežinojau tada ir aš), kad prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje su kitais draugais, universiteto studentais, tą naktį budėjo ir mūsų sūnus, ir netgi buvo „pakrikštytas“ sovietų kareivio šautuvo buože…
Taigi, geriau už kitus miestus Leningradas buvo informuotas mūsų pastangų dėka. Pasistengė mano draugai, kurie buvo išrinkti į Leningrado Miesto deputatų tarybą ir kurie per mane jau žinojo, jog Vilniuje ėmė lietis pirmasis kraujas…
Naktį iš sausio 10 į 11 d. Nikolajus Kornevas organizavo mūsų grupės kelionę į Vilnių sausio 11 dienai, o rytą Jurijus Nesterovas, kuris buvo ir Rusijos Dūmos, ir Lensovieto deputatas, pateikė paraišką surengti mitingą sausio 13 dieną, nė nežinodamas, kad ta diena taps lemtinga visai SSSR.
Lensovieto rūmuose buvo sušauktas skubus nebeprisimenu, kaip pavadinto organo (kuris vykdydavo Tarybos funkcijas tarp visuotinių Lensovieto Tarybos posėdžių), sakykime Komiteto, posėdis, ir tuometinis Lensovieto pirmininkas Anatolijus Sobčiakas iš visų jėgų priešinosi, nenorėdamas duoti leidimo mitingui. Mat, Michailo Gorbačiovo pavaduotojas Janajevas jau buvo išsiuntinėjęs depešas visiems didžiųjų miestų valdžios organams, liepdamas neleisti „minioms” reaguoti į tai , kas „gali įvykti” Vilniuje.
Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsivaizduojate? Janajevas jau sausio 9 ar 10d. žinojo, kokia akcija planuojama Vilniuje, o Gorbačiovas vis tebeaiškina nežinojęs…
Sobčiakui Komiteto įtikinti nepavyko, balsų dauguma leidimas mitingui buvo duotas, o Sobčiakas įpykęs išlėkė iš posėdžio, stipriai trenkęs durimis.
Kitą dieną jis „išvežė vizitą” į Paryžių, kur buvo planuojamas jo susitikimas su tuometiniu Paryžiaus meru Žaku Širaku.
O Jurijus Nesterovas, posėdžiui pasibaigus, tą patį vakarą su manim išskubėjo į žurnalo „Zvezda” redakciją. Aš buvau kviesta papasakoti žurnalistams ir rašytojams apie tai, kas dedasi Vilniuje, o Jurijus pasakojo apie dramatišką susirėmimą su Sobčiaku.
Po renginio, pavakarieniavę pas Kornevus, sušokome į traukinį Leningradas-Berlynas ir išdundėjome į Vilnių penkiese: N. Kornevas, J. Nesterovas, A. Vinnikovas, A. Seriakovas ir aš. Kitas mūsų bičiulis leningradietis Sergiejus Berezinskis nutarė Vilnių pasiekti lėktuvu (bet jo lėktuvas buvo nutupdytas Minske, ir iš Minsko į Vilnių jis atvyko taksi, padūsaudams, kad rinkėjai nė neįsivaizduoja, kur jų išrinktieji leidžia pinigus), o leningradiečiui, vienam iš „Memorial” vadovų, Rusijos Dūmos deputatui Michailui Molostvovui Vilnių pavyko pasiekti tiesiai iš Maskvos. Tai Sausio 13-sios naktį Vilniuje leningradiečių buvome ne mažiau septynių žmonių.
Mūsų penketukas su nuotykiais, vargais negalais pasiekęs Vilnių, buvo labai šiltai priimtas Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus (kodėl jam buvo pavesta rūpintis mumis, taip ir nesužinojau). Kol dar Lietuvos TV nebuvo perversmininkų užimta, iš mūsų buvo paimti interviu. Nežinau, ką pasakojo bičiuliai Lensovieto deputatai – juos „apklausė” atskirai, kol mudu su Kornevu piešėm plakatą, skelbiantį, kad kovoje „už jūsų ir mūsų” laisvę „leningradiečiai su jumis”. O kai jau ėmė „parodymus” iš manęs, aš papasakojau apie tai, kaip Sobčiakas nenorėjo duoti leidimo mitingui. Prisimenu, kaip buvo šokiruoti kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kurie laikė Anatolijų Sobčiaką demokratu ir Lietuvos draugu (tiesa, kai kurie jau ir tuomet abejojo Sobčiako nuoširdumu. Prisiminimais pasidalijo akademikas Antanas Buračas: „Gerai prisimenu, kad Sobčak, Jurij Vlasov, su išlygom A.Sacharov, buvę Tarpregioninėje deputatų grupėje, nepalaikė Baltijos respublikų nepriklausomybės. O Borisas Jelcinas dvejojo tik, kol Marju Lauristin ir aš įtikinome, kad jei jis palaikys, tai visi SSSR deputatai nuo Liaudies frontų ir Sąjūdžio irgi balsuos visad už jo kandidatūrą. Jelcinas pasižadėjo viešai po vieno mano pasisakymo, ir juk stebėtinai laikėsi pažado. O iki Rusijos federacijos susidarymo buvo likę mažiau metų, kur jį jau išrinko pirmininku“.) .
Iki šiol nežinau, ar mano pasakojimo aidai pasiekė Paryžių, ar suveikė kiti kanalai, bet kai sausio 13 ar 14 d. Sobčiakas atvyko pas Širaką, pirmasis Širako klausimas buvęs: „Kodėl jūs, pone Sobčiakai, neleidote mitingo lietuviams palaikyti?” Supratęs, kad „žygiuoja ne iš tos kojos“, Sobčiakas skubiai „susivyniojo meškeres” ir išlėkė atgal į Leningradą.
Aš po šiai dienai stebiuosi, kaip galėjo atsitikti, kad žmonės vienu metu sugebėjo ir prie TV ekranų sėdėti, ir būriuotis aplink AT rūmus, kitus objektus. Nes kur mes tą naktį pasirodydavome, žmonės mus atpažindavo matę TV ekranuose ir maloniai kreipdavosi „Mūsų leningradiečiai”, dalinosi arbata, sumuštiniais, gerumu…
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naktį, kai kiti mūsų draugai miegojo viešbutyje, mudu su Kornevu įsikūrėme Seimo rūmų ketvirtame aukšte, kur veikė radijo stotelė, ir Kornevas telefonu pranešinėjo bendražygiams į Leningradą, kas darosi Vilniuje, kiek žmonių žuvo, kiek sužeista. Tad Leningradas sausio 13 rytą atsibudo jau daug žinodamas, ir mitinge žmonės jau žinojo, už ką jie ir PRIEŠ ką.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 13-sios dieną Vilniuje po mitingo, kai mūsų būrelis skubėjo iš AT rūmų į viešbutį, iš kur turėjome kauniečio Ginto mašina grįžti į Leningradą (galvojome, kad traukiniai vis dar nevažinėja…), pakeliui mus susistabdė būrelis nebejaunų vyrų ir moterų, kurie skubėjo į kitą pusę, prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Jie, atpažinę mus, dėkojo už palaikymą, linkėjo laimingos kelionės.
Aš jų paklausiau, ar jie nebijo eiti ten, kur eina? Juk beveik visi buvome tikri, kad sovietų kariauna nesustos, atakuos ir rūmus. O jie atsakė „Ne, mirti nebaisu. Baisu, jei sužeis, jei liktume invalidai”…
Tokie buvo Sausio 13-sios žmonės, lietuviai ir nelietuviai. Kur jie šiandien?
Iš mūsų būrelio, septynių žmonių, likome keturi, su savo bendrais prisiminimais ir išsiskyrusiais gyvenimais…Kiti žvelgia į mus iš Aukštybių…
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.
Ukraina – politinis vertinimas?
Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.
Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamieji yra informuoti apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?
Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir realių veiksmų šiuo svarbiu klausimu?
Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus. Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?
Ar išsemtos visos teisinės galimybės?
Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.
Pilietybė
Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.
Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, informavo Ukrainos Respubliką apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.
Teisinis procesas Ukrainoje
Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.
Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.
Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.
Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant kruvinų Sausio 13-osios įvykių minėjimui, Seimo opozicinės partijos atkreipia dėmesį į antradienį ketinamos priimti Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui skirtos rezoliucijos tekstą.
Šioje rezoliucijoje primenama, kad „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis“.
Opozicinių frakcijų atstovai teigia rezoliuciją palaikantys, tačiau kartu ir manantys, jog nereikėtų sukurti pagrindo kelti klausimo dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V. Landsbergiui.
„Viešojoje erdvėje pasigirdus įvairių interpretacijų dėl rezoliucijos vieno sakinio galimų pasekmių, Seimo opozicija pareiškia, kad rezoliuciją suprantame kaip skirtą laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui paminėti, kuri neturi būti pagrindas iš naujo interpretuoti galiojančius teisės aktus. Opozicija laikosi Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kuris teigia, kad Konstitucija nenumatė galimybės laikyti kurį nors asmenį, nesantį Lietuvos prezidentu ir nerinktą tautos, prilyginti valstybės vadovui“, – rašoma „darbiečių“ išplatintame pranešime.
„Šiuo klausimu Konstitucijoje nėra nustatyta jokių išimčių. Viešojoje erdvėje vėl pasigirdus diskusijoms šia tema, norime aiškiai pasakyti – nepritariame nuolatiniam spekuliavimui šiuo klausimu ir raginame visas politines jėgas gerbti KT sprendimą“, – teigia Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Sysas. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jam antrino ir „valstiečių“ frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė.
„Konstitucinis Teismas labai aiškiai ir nedviprasmiškai 2002 metų birželio 19 d. nutarime konstatavo, jog „Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui“, – pranešime cituojama A. Norkienė.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visgi opozicija teigia pritarianti Seimo rezoliucijos „Dėl laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio“ projektui, kurį pasirašė įvairių frakcijų nariai, tačiau nenori, kad šis dokumentas taptų spekuliacijų priežastimi.
„Mes prisimename to meto, Sausio 13-osios, svarbą, gerbiame kiekvieno žmogaus – tiek politiko, tiek kitų profesijų, tautų ar pažiūrų atstovų – indėlį, kurio dėka šiandien esame laisvi ir kuriame Nepriklausomą Lietuvą. Be vienybės, be visų tų, kurie nepabūgo ir drąsiai stovėjo prieš tankus, mūsų šalį tebekaustytų grandinės iš rytų. Pasakyti tik ačiū – tai nepasakyti nieko, nes nėra žodžių, galinčių apibūdinti visas aukas ir pastangas išlaisvinti Lietuvą, todėl pritariame rezoliucijai ir reiškiame jai palaikymą“, – tvirtina Darbo partijos frakcijos seniūnas Vigilijus Jukna.
2021 m. sausio 13 d. bus minimos Laisvės gynimo 30-osios metinės. Šio jubiliejaus minėjimas dėl pandemijos pirmą kartą vyks virtualioje erdvėje.
