Svečiuose pas Punsko ir Seinų lietuvius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo nariai sieks užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) transliacijas lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse. Tai, pasak jų, bus puiki priemonė formuoti lietuvių kalbos įgūdžius bei domėtis Lietuvos politikos aktualijomis.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Paulius Saudargas kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį, Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir Lietuvos radijo ir televizijos centro generalinį direktorių Remigijų Šerį, prašydami užtikrinti LRT kanalų transliavimą lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse.
Pasak parlamentarų, nors dauguma lietuvių kilmės Lenkijos Respublikos piliečių gyvena netoli pasienio su Lietuva įsikūrusiose gyvenvietėse, dalyje jų Lietuvos televizijų programos kol kas nėra transliuojamos. Tai ypač aktualu Suvalkų mieste gyvenantiems Lenkijos lietuviams. Tokia situacija mažina galimybes šioje šalyje gyvenantiems lietuviams sužinoti apie įvykius Lietuvoje, taip pat domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.
L. Kasčiūno teigimu, atsižvelgiant į tai, kad daliai visuomenės, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, nesinaudojantiems internetu, radijas bei televizija yra pagrindiniai informacijos šaltiniai, dėl lietuviškų kanalų retransliacijos nebuvimo didelė dalis Lenkijos lietuvių faktiškai neturi galimybės domėtis Lietuvos aktualijomis. Be to, dauguma Lietuvoje sukurtų kino filmų rodomi tik Lietuvos kino teatruose bei televizijos kanaluose. Todėl Lenkijos lietuviai turi ribotas galimybes susipažinti su Lietuvos kinematografija.
Ž. Pavilionis akcentavo, kad galimybė žiūrėti lietuviškus televizijos kanalus yra viena iš priemonių, siekiant, kad kitose šalyse gyvenantys lietuvių kilmės asmenys turėtų geresnes galimybes išmokti lietuvių kalbą.
Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje Soldine. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Nors Lenkijoje veikia mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių kalba, tačiau gyvendami šioje šalyje lietuviškų mokyklų abiturientai vėlesniame gyvenime turi ribotas galimybes pritaikyti mokykloje įgytas taisyklingos lietuvių kalbos žinias, ir dėl šios priežasties dalis jų rizikuoja prarasti savo lietuvišką tapatybę“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
P. Saudargas teigė, kad jau nuo vasario Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių miestų bei rajonų gyventojai turės galimybę matyti keleto Lenkijos televizijos kanalų retransliacijas. Anot jo, toks sprendimas buvo priimtas, siekiant sudaryti sąlygas lenkiškai kalbantiems Lietuvos Respublikos piliečiams geriau susipažinti su Lenkijos aktualijomis ir šios šalies kultūra ir sudaryti alternatyvą Rusijos televizijos kanalams, kurie šiuo metu yra pagrindinis informacijos šaltinis tarp Pietryčių Lietuvos gyventojų.
„Atsižvelgdami į tai ir siūlome, kad LRT transliuojami televizijos kanalai būtų transliuojami ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Lenkijos Suvalkų mieste bei Punsko ir Seinų gyvenvietėse“, – sakė P. Saudargas.
Dalis buvusios Jotvos teritorijos šiandien likę Lietuvoje, kita dalis, jos vardynui perėjus per vokiečiakalbių žmonių lūpas, atsidūrė Lenkijoje, dar kita priklauso Rusijos Federacijos administracijai.
Lengviausia būtų nagrinėti vardyną, kuris išlikęs Lietuvoje. Dar palyginti lengva atpažinti tų vardų žodžius, kuriuos ir šiandien kasdienėje kalboje vartoja Lenkijoje išlikusi lietuvių tautos dalis. Daug sunkiau skaityti ir suvokti prasmę to vardyno, kai, išnykus jotviams ir prūsams, lietuviai niekados tų žemių nevaldė.
Iš buvusių Jotvos žemių, kurios pateko į vokiečių administraciją – vadinamųjų Rytprūsių, šiandien dalis atsikliuvo Lenkijoje, kita dalis – Rusijos Federacijoje. Garbė lenkų kalbininkams (pokario metais Lenkijos geografinių vardų formavimo Atgautose Žemėse komisijai pirmininkavo žymus lenkų indoeuropeistas baltistas Janas Otrembskis {Jan Otrębski}), kad kiek pajėgdami dorai stengėsi sutvarkyti pritaikant lenkų kalbai baltiškąjį kalbinį palikimą. Čia galima rasti mokslui vertingos medžiagos.
Lietuvių kultūros namai Punske. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo tarpu Rusijos Federacijoje (Kaliningrado sritis) su visu dvasiniu baltų palikimu pasielgta labai šiurkščiai – tarytum akėčiomis pereita per aimanuojančias dvasios žaizdas ir prisodinta dirbtinų, nieko bendra su istorija ar geografija neturinčių vardų. Šitaip degančiomis plėnimis buvo užberta visa Mažosios Lietuvos žemė, kad niekad vėjai čia neatidengtų senųjų kaulų ir kad atrodytų, jog krašto kurtis prasidėjusi tiktai nuo 1944 metų pabaigos, lygiai kaip apie Lietuvos istoriją kalbėti buvo mokoma tik nuo spalio revoliucijos. Apie tokios politikos sąžinę nėra ką ir kalbėti.
* **
Senosios Jotvos kraštas pasižymi retu grožiu. Kas teikia jam tiek vaizdumo? Geografas aiškintų, kad čia savo šokį sušokęs ledynas ar jo atskiri masyvai. Mitologas stengtųsi ieškoti kokių padavimų apie milžinus, kurie turėję smarkiai kovoti ir mėtytis neįtikėto dydžio luitais, pilstyti žemę milžiniškomis saujomis. Kas savo mąstymus remia istoriniais faktais, mėgintų įtikinti, kad kai kuriuos gynybinius piliakalnius bus kariai kepurėmis supylę. Vėlgi poetiškai sielai gali atrodyti, kad šičia Dievas bandė senovėje žmogui sukurti žadėtąjį rojų.
Šiaip ar taip, senoji Jotvos žemė yra pavydėtinai daili ir akiai patraukli. Ją įsimylima iš pirmo žvilgsnio. Kiek savo fantazijos parodė čia Kūrėjas, kol suklostė šitiek kalvų, o nė viena neatkartoja kitos išorinėmis linijomis. Tarp tų kalvų išraizgyti slėniai, kuriuose vakarais ir rytais rūkų patalai raivosi. Kiti sako, kad tai laumių išleisti plaukai lengvame vėjuje draikosi. Ir štai išsisklaidžius slapties dangai pamatai, kad šituose nesuskaičiuojamuose duburiuose žemė atsivėrusi savo mėlynomis akimis į tyrą dangų – Dievo būstinę – meilės žvilgsniu saulei šypsosi.
Kokių tik žmonės neporina legendų. Jos dar iš tų laikų, kada čia raiti jodydavę jotvingiai, ant savo eiklių žirgų vydavęsi apsunkusį kryžiuotį ir varydavę jį į dausas, iš kur daugiau nė vienas kaip gyvas nesugrįžęs. Bet buvę ir taip, kad kryžiuočių užplūsdavusios devynios galybės, ir jų vyčiai neįveikdavę, patys galvas paguldydavę. Ir tos galvos pavirsdavusios akmenimis, kad jų antrą kartą kas iešmais nebadytų. Žuvusius brolius apverkdavusios seselės ir jaunos našlelės. Iš tų ašarų ir susitelkdavę slėniuose tyrų tyriausio vandens ežerai. Jų pakrantėmis nakties mėnesienai išaušus dar ir dabar slampinėjančios undinės ir kritusių karžygių galvas skaičiuojančios. Ramią naktį galima išgirsti dar vis neišblėsusį mergelių aimanų tylų aidą.
O kiek čia upių ir upelių ar ir sraunių upokšnių. Visi jie neria, skuba, raitosi, vingiuoja, kiekvienas ieško savo kelio į paskirties vietą – į Baltiją, bet surasti jos niekaip nesuranda, pasiklysta Jotvos labirintuose ir stovi tyliai kažkuriame ežere pasilikę.
Visą šį gamtovaizdį dar gražiai praturtina kuokštais, guotais, alkais, miškeliais sužėlę medžiai, tai vėl, žiūrėk, kurion pakalnėn vėjo nublokšti pavieniai medžiai laja ar skara gaubiasi. Vieni pamerkę kojas vandeny, kiti kalvos šlaitu bekopią į kalną, treti jau ir viršūnėje įmirkusias skaras džiovinasi – vis dairosi ir krykščia, vis paukštį giesmininką ant šakos supa, jam lizdą palaiko, kol tas vaikelius išperės.
Algis Uzdila
Grožis neišmatuojamas jokiais prietaisais, nebent tik širdimi suvokiamas, nes ir akis neaprepia visumos. Geriausiai šiuos kelius pažįsta tik vandens lašas, amžių amžiais besileidžiantis tais pačiais takais. Gurga ir gurga kalvų papėdėmis vis tą pačią savo pasaką sekdami, kaip narsiai čia kitados žmonės kovoję už teisę gyventi savo žemėje. Kitados ir žmonės šnekindavę savo ežerus ar ristas upes. Įsidėmėjo vandenys kalbą Dievo siųstų žmonių, įsidėmėjo ir amžių amžius kartoja tuos žodžius ainių ainiams. Ir visai jiems nesvarbu, kad šiandien jau daugelio tų žodžių žmonės nesupranta. Bet vandenys moka vieną ir tą pačią šneką, kurią išmokę buvo savo vaikystėje. Kaip laimingas elgeta, radęs skatiką, šaukia ir šaukia vis tą pačią žinią visiems praeiviams, taip ir vandens lašas, tekėdamas ta pačia vaga, kartoja žmonėms jam baltų į lūpas įdėtus žodžius: Leñkupė, Galdãpė, Angarãpė, Elka, Būgas, Visla ar Elkas,Mámrai, Snérdvai, Sėlmantas bei Šėlmantas…
Vieni tų vardų (upių) Skaitytojui jau žinomi, kiti laukia, kad ir juose užkoduota minties paslaptis būtų atskleista.
DIDIEJI JOTVOS EŽERAI
Senajai Jotvai priklausė žemė, apie kurią čia kalbama, šiandien yra Lenkijos šiaurryčių dalyje. Vakarinė šio krašto dalis vadinama Varmija, rytinė – Mozūrija. Didžiausią Lenkijos ežerą aptinkame Mozūrijoje. Tai Snerdvai (lenk. Śniardwy), išsidėstęs Varmijos-Mozūrų vaivadijoje. Virš jūros lygio pakilęs 116 m. Jo paviršius užima 11.383,3 ha, ilgis siekia 22,1 km, plotis – 13,4 km, gylis – iki 23,4 m. Šiame regione yra ir antras pagal dydį Lenkijos ežeras Mamrai (lenk. Mamry), jį iš tikrųjų sudaro keli ežerai – Tikrieji arba Šiauriniai Mamrai (lenk. Mamry Właściwe arba Północne), Svencaitis (lenk. Święcajty), Darginas (lenk. Dargin), Labapė (lenk. Łabap), Duoba ar Duobis (lenk. Doba), Kisainas (lenk. Kisajno)… Visi jie ir daugelis kitų, kanalais sujungti sudaro didžiųjų ežerų kraštą, vadinamą Mozūrų ežerais. Čia klesti tarpùžemė laivyba.
Tardami šiuos vardus tarsi išgirstame senuosius baltų kalbos klodus, šiandien gal kiek ir primirštus, gal ne iki galo suprantamus. Bet lengvai suvokiame, kad mūsų protėvių čia gyventa, šeimininkauta, tvarkytasi, kurta ir garsiai kalbėta. Nors ir labai sudėtingi buvo šio krašto vyksniai, nors ir nuūždavo virš šių ežerų ne viena kalbinė audra, į šipulius laužydama čia skambėjusias gražiausias dainas ir niekindama pasakas apie milžinų kovą su mirtimi, tačiau, kaip pirmoji meilė palieka mums giliausią įspūdį ir niekad neišdyla, taip ir pirmieji vardai, gal iškraipyti, gal aplamdyti, žaizdas išsilaižydavę ir, kadangi giliai šaknis buvę suleidę į žemę ir žmonių sąmonę bei širdis, yra išlikę iki mūsų dienų.
Šiandien neturime jokių rašytinių šaltinių, kur būtų mūsų ar jotvingių kalba užrašyti šie vietovardžiai, todėl neretai galime tik spėlioti, kaip šiuos vietovardžius turėtume tarti, ar kaip juos tardavo čia gyvenę pirmtakai. Snerdvai ar Šniedvai? Kaip tą vardą tarė žmonės, kurie ežerą taip pavadino, sunku pasakyti, kadangi vargu ar bus aptiktas rašytinis šaltinis, kuriame šio ežero vardas būtų užrašytas originalo forma. Žinia, kad vakariniai baltai (prūsai ir jotvingiai) vietoje mūsų dabartinių priebalsių š ir ž tarė s ir z, taigi, matyt, ir mums reiktų laikytis tos formos ir minėtąjį ežerą vadinti Snerdvais. Tik iš kur tuomet šiandienis lenkų ś žodžio pradžioje? Galėjo tasai s ir dėl pozicijos prieš minkštą ni išvirsti į ś. O jeigu būtų girdėję formą Šnerdvai, būtinai ją transponuotų į Szniardwy. Kaip kaimynai mokėjo, taip tardami mėgdžiojo baltus, bet nuo to ežero vardo reikšmė nesikeičia.
Paieškokime mūsų kalboje giminingų žodžių, galinčių atskleisti mąstyseną tų žmonių, kurie šį vardą mums paliko.
Atsigrįžti reiktų į žodį šnerti ir jo giminaičius – šnerinti: šnarinti, šnerenti: šnarenti, šnarėti, šnarti… Jų reikšmės mums rodo kažkokį šlamesį. Šnarėti gali medžių lapai, spygliuotos šakos, vandeny augančios nendrės, Seinų krašte dar ir šnendrėmis vadinamos. Giminingi yra ir žodžiai: šnerkti “šniokščiant lyti”, šnerkšti „garsiai pro nosį pūsti“, šnerbšti – “garsiai traukti į plaučius orą; siurbti”, šnarpalius – “kas miegodamas šnarpščia”, šnarpšlys – “kas pro nosį šnarpščia”. Giminingas žodis ir šnarplės bei šnirplės – “nosies skylės”. O arklio nosiaskyles arba ir patį snukį dažniausiai žmonės vadina šnervėmis. Visas šitas sąvokas sieja garsas, kokį sukelia kažkokius virpančius daiktus judinantis oras ar vėjas. O tai jau daug ką pasako apie mus dominantį vietovardį. Matyt, įsidėmėtinas žmonėms buvo ežero šniokštimas ar šnarėjimas. Šiandien mes jį galėtume dar pavadinti Šniokštūnu. Tačiau ką reiškia tame vietovardyje išsilaikęs priebalsis d? Tą patį judrųjį d galime rasti ir kituose lygiagrečios reikšmės ir bendros kilmės žodžiuose, tarkime: smarvė ir smardvė. Taigi Snerdvai būtų šniokščiantis, ūžiantis ežeras.
Greta Mamrų ežero vardo minimame krašte yra ir kitų panašių tos pačios kilmės vietovardžių: Maurapė, Deimenos intakas Maura ar lenk. Mawra, vok. Maurin – ežeras prie Salfeldo (dabar Zalewas) miestelio, iš kur, pasak K. Būgos, ir miestas Morungen, t.y. dabartinis Mrągovas, vardą yra gavęs (“Rinktiniai raštai, 1 t., 469 p.).
Giminingas žodis ir maurai – “plūdenų ir dumblių sąžalynas”. Apmaurojęs – reiškia “apžėlęs”. Tos pačios šaknies ir veiksmamžodžiai murti, įmurti, išmurti, ir vedinys murinas – “šlapias, sušilęs, murzinas”. Visos šių žodžių reikšmės rodo į drėgmę, šlapią vietą arba kitą su jomis susijusį objektą.
Įdomus vis dėlto samplaikų maur ir mamr santykiavimas, kur u kaitaliojasi su m. Priminti galima, kad tą patį reiškinį turėsime žodžiuose, kurie mėgdžioja šuns lojimo garsą, būtent au ir am.
Nuo tikrųjų Mamrų į rytus plyti Svencaitis (lenk. Święcajty). Lenkų ś žodžio pradžioje galėjo atsirasti dėl padėties (prieš minkštąjį w), panašiai kaip ir žodyje Snerdvai. Naujoviškiau gal ir mes jį vadintume Šventaičiu arba Švenčiaičiu. Kuo jis senovės baltams buvęs šventas, istorijai žinoti. Veikiausiai čia buvusios šventosios maldų ir religinių apeigų vietos. Ežero plotis siekia 874,2 ha, gylis – 28 m.
Darginis (lenk. Dargin) yra centrinė Mamrų ežero dalis. Plotu apima jis 3.033,5 ha, gylis siekia 37,6 m. Nemažai tos pačios šaknies vietovardžių yra paplitę ir Lietuvoje: Dargaičiai (kaimai Joniškio, Šiaulių, Tauragės ir Plungės rajonuose), Dargaitėliai (kaimas Jurbarko rajone), Dargaliai (kaimas Šilalės rajone), Dargaudžiai (kaimas Šiaulių rajone), Dargėnai (kaimas Radviliškio rajone), Dargiai (kaimai Jurbarko, Rokiškio, Šilalės, Joniškio, Mažeikių rajonuose), Darginiai (kaimas Joniškio rajone), Dargiškė (kaimas Šilutės rajone), Dargiškės (kaimas Telšių rajone), Dargupiai (kaimas Prienų rajone), Dargužiai (kaimai Jonavos, Kėdainių, Klaipėdos, Pakruojo, Radviliškio, Varėnos rajonuose), Dargužiškiai (kaimas Telšių rajone), Dargvainiai (kaimas Telšių rajone).
Šaknį darg- aptinkame prūsiškuose asmenvardžiuose Darge, Dargute, Darguse, Dargel, Dargil ir kt. Šią šaknį turinčio būdvardžio reikšmė yra: “tvirtas, stiprus, išlaikantis” ir pan. Rusų kalbos atitinkančio būdvardžio dorog ir lenkų drogi reikšmės išvirto į “brangus” (V. Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 1 t. 179-180 p.). Iš čia išeitų, kad Darginis yra Mamrų ežero stiprioji, pagrindinė, atsparinė dalis.
Į vakarus nuo Darginio tyvuliuoja Duoba ar Duobis (lenk. Jezioro Dobskie) ežeras. Jo paviršius – 1799 ha, gylis siekia iki 22,5 m. Šio vardo galimų formų šaknis rodo, kad ežeras žmonių dėmesį buvo atkreipęs savo duoba, dauba, duobe ar panašumu į jas.
Duobą (Duobį) su Darginiu jungia Labapė (lenk. Łabap). Tai platus sąsiauris, gavęs savarankiško ežero vardą. Šį žodį sudaro dvi šaknys: lab- ir ap-. Antrąjį dėmenį pažįstame iš upėvardžio Galdapė ar Angarapė. Jotvingiai ir prūsai taip vadindavo upę. Ir mūsų Šešupė (žr.) jų lūpose turėjusi skambėti Sesapė. Šaknį lab- reikėtų sieti su būdvardžiu labas, laba, kitaip sakant “geras, gera”. Labapė ir būtų “Laboji (geroji) upė”. Kodėl ši ežero dalis priminė mūsų protėviams upę? Lenkų tyrinėtojas Andrzej Wakar savo darbe “Bałwany chwaląc bez zakonu żył” (261 p.) teigia, kad XVI a. šių ežerų vandeų lygmuo buvo pakeltas per husarų ieties aukštį (kokius 2-3 metrus). Tada ir susijungė visi čia minimo Mamrų vandens masyvo ežerai. Tuomet atsirado ir Labapės ežeras, jungiantis du didžiuosius vandens telkinius. Prieš tai čia buvusi tik upė. Kodėl laboji? Matyt, žmonės šiuose ežeruose buvo gerai įvaldę laivybą. Upė leidusi plaukioti po du ežerus, ir galėjusi jiems rodytis esanti laboji arba geroji.
Kisainas (lenk. Kisajno) yra piečiausia Mamrų ežero dalis. Jame pabiręs nemažų salų archipelagas. Paviršius apima apie 2.018,9 ha, gylis siekia 25 m.
Formaliai žiūrint į šį gražų vardą būtų galima sukurti kelias jo kilmės teorijas.
Visai panašu, kad šis vandenvardis sudarytas iš dviejų žodžių, kurių šaknys yra ki- ir sain-. Jeigu taip, trūksta žinių atsakyti, ką galėjusi reikšti pirmoji šaknis, tačiau antrąją galima sieti su mums jau žinomų ežerų vardais Sainas ir Sainelis (lenk. Sajno ir Sajenek). Tai būtų ta pati šaknis, kaip (žr.) Seinos upės ar Seino ežero bei Seinų miesto, ir reikėtų jį tapatinti su veiksmažodžiu sieti. Gal minėtasis salynas ir lėmė tokį ežero vardą, kad visi šie apie salas plytintys vandenys vieni su kitais siejosi?
Tačiau galima taip pat galvoti: Kis-ain-as yra priesagos -ain- vedinys iš šaknies kis-. Prūsų kalboje kisses reikšia “kailiniai”. Prof. Vytautas Mažiulis mano, kad toks kailinių vardas yra išvestas iš veiksmažodžio, reiškiančio kižėjimą, skrebėjimą, čežėjimą, krebždėjimą, knibždėjimą ir pan., palyginkite lietuvių skrebės ar skrebučiai – “padėvėti kailiniai”. Tuomet Kisainą reiktų suprasti kaip kažkokį krebždantį ežerą – krebždūną.
Būtų galima bandyti ir dar kitaip šį vardą etimologizuoti, nors tai būtų gal dar painesnis išvedžiojimas, bet, kas žino, ar ne pats patikimiausias? Kisaino vardą galima būtų skaidyti į šaknį kis- ir priesagą -ain-. Mat žodis -kis-, kaip ir daugelis kitų žodžių, gali turėti ir kitų reikšmių. Vytautas Mažiulis randa prūsų kalbos žodį kīsman (Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 2 t. 200-204 p.), reiškiantį “metą” – t.y. ne ištisinį laiką, o konkretų laiko tarpą, “kartą”, ir tą žodį skaidydamas dėmenimis gauna šaknį kīs- ar jos kitą formą *kēs-. Atstatytas prūsų daiktavardis *kēsmas reiškia “metą, kartą”, atėjusį iš “įdrėskimo, įrėžimo” prasmės. Dėl pačios darybos lygina jį su liet. bažmas “būrys, daugybė”, arba ei(s)mas – “ėjimas”. Šaknis kīs- ar kēs- fonetiškai atliepia ir slavų kalbų žodžiui čas – “laikas, valanda” – t. y. laiko atkarpa, atrėžtas laiko tarpas. Autoriaus sudėtingu aiškinimu pr. kēs-mas – “įdrėskimas, įbrėžimas” yra giminingas ir su liet. kas-ti “ardyti, draskyti (žemę)”, bei sl. kos-it’ – “rėžti, pjauti”. Ir liet. kasą reiktų suprasti kaip draskomus plaukus. Tuomet prie šaknies kīs- pridėjus priesagą -ain- ir gautume Kisaino vardą, reiškiantį galbūt salų suplėšytą ežerą – mūsiškiau tariant Draskainą. Šiandien jį mes galbūt pavadintume Driskiumi. Tik ar prūsai vartojo priesagą -ain-?
Vytauto Mažiulio Prūsų kalbos etimologijos žodyno 1 t. 188 p. randame žodį deynayno, reiškiantį ryto žvaigždę. Prūsų dein-an “diena” reiškė ir rytą, ir visą dieną iki vakaro. Dein-ain-o – mūsiškai *dienainė yra ryto žvaigždė, kurią mes vadiname aušrine. Taigi šitaip suvokti Kisaino prasmę būtų bene logiškiausia – tai salų sudraskytas, suplėšytas vanduo.
Prūsų kalba neišliko gyva iki mūsų dienų. Apie ją žinome tik tiek, kiek yra išlaikę keli rašytiniai dalykėliai. O mokslininkai težino tik vieną – ką teigi, būk malonus pagrįsti. Man nemokslininkui labiau prieinama yra nuojauta. Jei koks kalbinis faktas nėra paliudytas dokumento, tai dar nereiškia, kad to fakto nėra buvę. Negalima tvirtinti tik to, ką kiti faktai paneigia. Be tos nuojautos ir mokslas darosi be širdies. Juk dauguma istorijos faktų interpretavimo yra grįsta nuojauta. Imkime ir pasižiūrėkime, kaip tas iš pirmo žvilgsnio niekuo mums nepažįstamas ir svetimiausias kis- šaknies žodis iš tikrųjų yra mums artimas.
Žinome, kad vakariniai baltai neturėdavo priebalsio š, toje vietoje tardavo s. Turime žodį kiš-ti, kurį prūsas ištartų kis-ti. Taigi ir mes turime tą pačią šaknį kis- : kiš-. O kai kišame peilį į audeklą, ar tuo pačiu neplėšome? O ar tas kis- šaknies žodis negalėjęs reikšti ir mūsiškos kiš- reikšmės? Ar tos salos nesikiša iš ežero vandens? Ar iš tikrųjų prūsai taip labai buvo nuo mūsų nutolę, kad jų nepajėgūs būtume suprasti? O gal kartais mes tik nežymiai žodžių prasmes esame supainioję? Jeigu toks mąstymas būtų teisingas, tuomet Kisainas ir rodytų kyšančių salų ežerą – Kiš-ain-ą “Kišūną ar Kyšūną”.
SMULKESNIŲ JOTVOS EŽERŲ SPIEČIAI
Družnas (lenk. Drużno arba Druzno). Ežero vardas, matyt, gerokai perdirbtas, bet visvien įžvelgiamas panašumas su (žr.) V.Mažiulio Prūsų kalbos etimologinis žodynas 1 t. 227 p. nurodyta šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti”. Lenkų kalboje išlikuisi dvigubas šaknies priebalsis ž ir z rodo vardo sulietuvintą ir dar prūsišką formą.
Družnas – lėkštas, užankantis Vislos Žulavų deltoje esantis ežeras, išsidėstęs Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity ir valsčiuje. Tai Vislos marių dalis, atkirsta upės sąnašomis.
Per Družną veda vandens kelias, sudarantis Elbingo kanalo tęsinį. Čia yra įkurtas „Družno ežero“ draustinis – vandens ir pelkių paukščių (ančių, kragų, kirų, žuvėdrų bei smulkių žvirblinių paukščių) peryklos.
Kinkaimas (lenk. Jezioro Kinkajmskie). Tai dvikamienis žodis, kurį sudaro šaknys kin- ir kaim-. Pirmosios šaknies reikšmė nėra aiški, antroji rodo kin- šaknies žodžiu vadinamą kaimą. Vytautas Mažiulis savo žodyno 1 t. 284 p. pateikia pr. žodį – priešdėlėtą veiksmažodį erkinina “išvaduoja”. Tuomet kinina reikštų “vaduoja”. Tasai kinina giminingas su mūsų kinko ir kankina. Iškinkyti ir reikštų išvaduoti nuo kančios ar paleisti iš jungo. Gal tuomet Kinkaimo ežero vardas rodo buvus čia laisvų žmonių kaimą, turėjusį ir nuosavą ežerą? Tik kodėl šiame varde išlaikyta antro dėmens forma kaim-, o ne būdingesnė šiam kraštui keim-? Mat lenkai vokiškai rašytus žodžius dažniausiai traskribuoja paraidžiui, o čia buvęs kažkas, kas vokiškai užrašytą Kinkeim užrašęs fonetiškai. Todėl ir turime žodį Kinkaimas.
Įdomus yra šalia Olštino esantis lenkų vadinamas ežeras Ukiel – Ūkelis. Čia įžvelgiama šaknis, gimininga su daiktavardžiu ūkis. Kazimieras Būga pirmykštę formą *unkti sieja su veiksmažodžiu jungti “priprasti” ar “pripratinti” žr. RR I t. 642 p. (juk sakome, prijungo), ir įžvelgia giminystę su sl. daiktavardžio na-uka šaknimi. Išeitų, kad pirmykštė ūkio reikšmė buvo “ta vieta, kurioje kas nors buvę jaukinama, junkiama, pratinama”. Ežeras vardą galėjęs gauti nuo ūkelio, kuriame galėję būti tramdomi ar dirbti pratinami laukiniai žvėrys. Ežero vardas ir lenkų kalboje išlaikė mažybinę baltiškąją priesagą -el-, kuri, matyt, nebuvo siejama su ežero, bet su šalimais esančio ūkio mažumu.
Krutynis (lenk. Jezioro Krutyńskie) ežeras vardą gauna nuo ištekančios upės (žr.) Krutynės.
Ežeras Lazdūnai (lenk. Łazduny) galėjęs būti lazdynais ar kitokiais plonastiebiais medžiais apaugęs ežeras. Panašių vietovardžių yra ir Lietuvoje (Lazdija – per Lazdijus tekanti upė, Lazdynai – Vilniaus miesto rajonas, Lazdininkai – kaimas Kretingos rajone, Lazdinis – ežeras Zarasų rajone, Lazdiniųežeras – Švenčionių rajone, Lazduonėnai – kaimas Šilutės rajone, Lazduoniai – kaimas Kauno rajone) ir Prūsų Lietuvoje (Lazdynėliai – kaimas, kuriame gimė poetas Kristijonas Donelaitis).
Ežeras Niegotinis (lenk. Niegocin), matyt, žmonių sąmonėje įstrigęs kaip ežeras, sutapęs su žudynėmis. Jo vardas sietinas su lietuvių veiksmamžodžiu niegti – “slaptai žudyti”. Vandenvardyje išlikusi veikiausiai kartotinės reikšmės priesaga -o- (niegoti – “daug kartų niegti, žudyti”), plg. veiksmažodžius telžti – “sunkiai bristi, klampoti” ir telžioti “braidžioti”, arba giesti ir giedoti. Antroji priesag -in- jau rodo tik būdvardinę reikšmę, plg būdvardį medinis arba šalia Punsko esantį ežerą Meldinis.
Mozūrų ežeryne yra du nevienodo dydžio, tačiau tokios pačios kilmės vardus turintys ežerai – Jegocin ir Jegocinek. Šių vardų šaknį veikiausiai galima sieti su veiksmažodžiu jėgti – “jėgti, išjėgti, pajėgti, turėti jėgų, įstengti, įveikti”. Tai ir būtų bene Didysis Jėgotinis ir Mažasis Jėgotinis. Koks buvęs semantinis ryšys tarp ežerų ir veiksmažodžio jėgti, nėra visiškai aišku.
Lenkų vadinamas ežeras Górkło veikiausiai gali būti sietinas su daiktavardžiu gurklys. Taigi jo vardas ir turėtų būti Gurklys. Už tokį vardą matyt jis turi būti dėkingas savo formai.
Vardo baltiškumu dėmesį patraukia ir lenkiškai vadinamas ežeras Łuknajno. Jis veikiausiai sietinas su daiktavardžiu luknė ar lugnė (“toks vandens augalas”). Lietuviškai reiktų jį vadinti Luknainu, kaip Kisainas, ar Sventainas. Matyt čia gausiai augusios luknės.
* * *
Šioje temoje svarstėme tik didžiųjų ežerų vardyną. Kadangi gamta nepašykštėjo šiam kraštui žydrųjų duburių, tai ir pasirinktoji tema veik neišsemiama. Dauguma ežerų turi išlaikę senuosius baltiškus vardus, todėl šis vardynas ir turi mokslinę vertę. Tik vienas kitas vandens telkinys prarado senąjį vardą ir buvo pervardytas naujaip, tuo jis prarado ir savo tiriamąją vertę, nes šitaip nutrūko ryšys su anksčiau čia šimtmečiais gyvenusiais žmonėmis, jų kalba ir mąstysena.
Nėra taip paprasta sukaupti viso minėtojo vardyno kartoteką. Čia pamėginta tik sužadinti skaitytojų apetitą pasidomėti ta dvasia, kuri dar plūduriuoja buvusios Prūsijos ir Jotvos vandenyse.
Sventainas (lenk. Świętajno) – ežero vardas gali būti sietinas su būdvardžiu šventas. Galbūt čia būta šventosios giraitės ar maldyklos. Šis vardas labai primena ežero Svencaitis (lenk. Święcajty) vardą. O priesaga -ain- yra ta pati, kaip ir jau nagrinėto Kisaino, Sventaino ar Luknaino varduose.
Didžiųjų ežerų krašte yra vienas ežeras, kurį lenkai vadina Wejsunek. Sunku žinoti, kaip jį vadinę senovės prūsai, kurie ir davė šiam objektui vardą. Mums priimtina šio vardo forma Veisūnas, sietinas su veiksmažodžiu veisti (veikiausiai žuvis). Lenkiškoji priesaga -ek rodo mažybinę formą. Tačiau baltams mažybinė forma vandenų vardams nėra būdinga ir sutinkama itin retai. Neries kairiojo intako vardas Vilnelė yra Vilnios perdarinys pagal lenkų formą Wilejka. Toksai ežero vardas liudija buvus čia aukštą ūkininkavimo formą, jei buvo ežeras, kuriame dirbtiniu būdu auginamos buvę žuvys.
Vadangas – (lenk. Wadąg) ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, į šiaurryčius nuo Olštino. Iš jo išteka (žiūr.) Vadangos upė, kuri ir suteikia ežerui vardą. Ežero plotas 494 ha, gylis siekia 35 m.
Veisiasi čia žuvys šamai, kurių ilgis siekia 2 metrus ir sveria iki 40 kg. Trečias pagal dydį šamas Lenkijoje buvo sugautas kaip tik šiame ežere. Čia laikosi ir kitos švarius vandenis mėgstančios žuvys: lydekos, karšiai, starkiai, unguriai. Tačiau maudytis šis ežeras netinka.
Vulpinis (lenk. Wulpinskie Jezioro, Tomaszkowskie, Dorotowskie, Wulpynk, vok. Wulpensee) – kiek į pietvakarius nuo Olštino esantis ežeras.
Prie ežero įsikūrę kaimai: Dorotowo, Tomaszkowo, todėl naujai ežeras vadinamas dar ir šių kaimų vardais. Virš jūros lygmens pakilęs 105,8 m. Paviršius 706,7 ha. Salų paviršius 23,6 ha. Maksimalus gylis 54,6 m., vidutinis gylis 10,5 m. Maksimalus ilgis 8320 m, maksimalus plotis 2330 m. Krantų ilgis 29 800 m.
Ežerą sudaro dvi dalys, besijungiančios apie 100 m pločio sąsmauka. Rytinėje ežero dalyje esama lapuočių mišku apaugusių aštuonių salų ir salelių. Salų baltiškų vardų neišlikę. Vieno pusiasalio vardas Klampa, viena iš įlankų lenkiškai vadinama Pełnoga (gal Pelnagė?). Iš Vulpinio išteka Gilva (lik Giłwa).
Ežero vardo kilmė nėra aiški.
LIETUVIŲ GYVĄ ATMINTĮ SIEKIANTYS EŽERŲ VARDAI
Akmýnė 1 (lenk. Okmin) – į šiaurvakarius nuo Suvalkų esantis ežeras. Vardas yra giminingas su žodžiu akmuo. Panašaus mąstymo yra ir (žr.) Stabingio vardas, tik šis, matyt, gerokai jaunesnis, nes bus jau lietuvių taip pavadintas.
Akuõtis 2 (lenk. Akuotis) – ežeras Pelelių kaime, Punsko valsčiuje, pasak žodyno akuotis – “kas su akuotais”, pvz., miežiai. Bet kuo čia dėtas ežeras? Akuoti – reiškia “dengti, lipdyti medaus pilnas korio akis”. Tai gal akuotis todėl, kad anka? Bet ežeras labai dar žvalus ir gyvas. Akuotė reiškia gėlųjų vandenų karpių šeimos žuvį, kitaip dar sakoma kuoja, mekšras. Tai gal čia akuotės veisėsi? Bet jų esama daug kur ir kituose ežeruose. Antra akuotės reikšmė – “atakusi aguonos galvutė”. Bet Akuotis niekuomet nebuvo užakęs, todėl jo vardo ir taip aiškinti nėra tikslinga. Turime dar žodį akà – “eketė”. Žvejai sakydavo: Per aką žeberklu lydeką nudūrė. Žiūrint į ši laukuose atsivėrusį nedidelį ežerėlį bene labiausiai ir matome jame atsivėrusią aką. Gal todėl jį ir ėmė žmonės vadinti Akuočiu.
Alnas 4 [(lenk. Hołny) Seinų valsčiuje ežeras ir iš jo atsiveriantis sraunus upelis Alnà] – alnėti, almėti – gurgėti. Matyt sruvi ir greita upė bus suteikusi ir ežerui vardą. Iš kur lenkų kalboje žodžio pradžioje atsiradęs priebalsis h? Tai bus parazitinis priebalsis, atėjęs per hipernormalizmą. Kadangi lietuviai neturi priebalsio h ir žodžio pradžioje kitose kalbose esamą jį išleidžia, tiesiog netaria, todėl išprususiam lenkakalbiui atrodė, kad ir žodyje Alnas bus pradžioje “buvęs” išleistas h priebalsis, todėl jį ir “susigrąžino”. Tokių hipernormalizmų kalbose taikosi nemažai.
Ánčia 1 (lenk. Hańcza) – Čia kalbama apie Suvalkų kraštovaizdžio parke (Supraslės valsčiuje) esantį Ančios ežerą, kuris yra siauras ir labai ilgas, vardą gavęs nuo ištekančios Ančios upės. Ančios ežeras yra žinomas tuo, kad tai Lenkijos giliausias ežeras. Šaltiniai paduoda, kad giliausioje vietoje jo dugnas paniręs per 108,5 m. Tačiau matuojant hidroakustiniu lotu surasta ir 113 m gylių. Ir nežinia, ar viskas, kadangi matavimus nutraukė audra. Todėl tikslinantys tyrimai bus tęsiami 2009 metų pavasarį. Ežero paviršius – 304 ha. Tai oligotropinis rininis ežeras, apimtas specialia draustinio programos apsauga. Jo vanduo labai skaidrus – dugnas dažniausiai žvyruotas. Gausu čia duobių, griovų, tarpeklių. Įžvelgti galima iki 12 metrų gilyn. Čia veisiasi retos žuvys – lydekos, vėgėlės, sykai, selavos, margieji upėtakiai. Tai vienas gražiausių Europos ežerų.
Bebrutis 2 (lenk. Bebrutis) tai mažas ežerėlis šalia Šlynakiemio kaimo. Trumpa srovė jungia jį su Juodelio ežeru.
Bérznykas 1 (lenk. Jezioro Berźniki) – matyt beržais apaugęs ežeras. Vakarų baltai netarė priebalsio ž, jo vietoje tardavo z. Taigi beržą vadindavo berzu. Berznykas rodo beržais apaugusią vietą, šiuo atveju ežerą. Iš kur lenkų kalboje šakny atsirado ź, kur kartais buvo rašomas ż? Veikiausiai pasigauta iš romantikų istorikų, kurie buvo bandę vadinti jį Beržininku ar Beržninku. Tokia vietovardžio forma išlaiko seno žodžio turinį, tačiau iškraipo jo perteikiamą dvasią. Prieš tokį vietovardžių darkymą griežtai buvo nusistatęs K. Būga.
Bokšỹs 4 (lenk. Boksze) – netoli Smalėnų Punsko pusėn plytintis ežeras. Jo kraštai, kaip ir daugelio kitų ežerų, nėra lygūs, bet viena įlanka ypatingai toli išsistūmusi. Atrodo, lyg Viešpats Dievas būtų jį savo pirštu bakštelėjęs ir išstūmęs jo šoną. Tą bakšt pasigriebę žmonės ir suteikė ežerui vardą. Turime ir kitą giminingą daiktavardį – tai bokštas. Irgi lyg kas būtų bakštelėjęs pastatą ir išstūmęs jo dalį į priekį – aukštyn. Kodėl lenkų kalba ežero vardas užfiksuotas daugiskaitine forma? Mat prie ežero įsikūręs kaimas yra vadinamas daugiskaitos formą – Bokšiai. Lenkakalbiai ežerą tapatindami su kaimu ir ėmė vadinti jį daugiskaitiškai. Iš kur vardo šakny atsirado balsis o, jeigu vardą gavo nuo ištiktuko bakšt ar veiksmažodžio bakšnoti? Balsių kaita šaknyse plačiai žinomas reiškinys. Tai tas pat, kaip ir blaška : blokšti, arba blaško : bloškikas.
Brìzgelis 1 (lk. Bryzgiel) – Vygrių ežerų komplekso viena iš pagrindinių dalių. Savo forma jo vandenys išsilieję “S” raidę primenančiomis linijomis.
Dėl vardo kilmės nauji vietos gyventojai pasakoja, neva čia įsikūrusi Brizgelių šeima ir užsiėmusi amatais. Nuo jų pavardės ir pasilikęs Brizgelio vardas. O jau ką reiškusi to žmogaus pavardė, tuo nieks nesidomėjęs. Taigi žodžio etimologija ir toliau liekanti neaiški, bet pirmasis žmogaus smalsumas lyg ir yra patenkintas. Tačiau iš tikrųjų šis vardas, kaip ir dauguma aplinkinių regiono ežerų senųjų vardų, yra jotvių palikimas. Jis gali būti tapatintinas su veiksmažodžiu brigzti “pašytis”. Ir iš tiesų jo krantai labai pašyti ir vaizdingi. Gausu čia pusiasalių ir salų. Pastarųjų plotas apima 70 ha. Krantų ilgis siekia 60 km ir dažniausiai apžėlęs spygliuočiais miškais. Viename pusiasalyje buvo įsikūręs kamendulų vienuolynas, kur 1999 metais ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II ir motorlaiviu plaukiojo po Brizgelį bei kitus Vygrių ežerus. Sąsmaukomis ir tėkmėmis Brizgelis jungiasi su 16 kitų ežerų. Per šį ežerą teka ir Juodoji Ančia. Šiaurinėje dalyje įsilieja ir Vėtrolūžos upelis. Vakarinius, pietinius ir rytinius krantus siekia Augustavo giria, nusidriekusi gilyn už Lenkijos ribų net iki Druskininkų ir Gardino.
Nors ežero vardas turi mažybinę priesagą –elis, tačiau yra kirčiuojamas šaknies skiemenyje. Tai būtų mūsų krašte ir vietovardžiuose, ir gyvojoje kalboje pažįstamas pejoratyvinis kirtis, lygiai kaip kaimas (žr.) Skùsteliai ar daiktavardis vaĩkelis “padykęs vaikas”.
1975 metais Vygrių ežerų kompleksas buvo įrašytas į Tarptautinės gamtos apsaugos unijos (IUNC) vertingiausių pasaulio akvenų lapą (“Aqua” projektas).
Daubys (lenk. Jezioro Dauby arba Dubno, vok. Duben See) – Ilavos kanalo sistemoje esantis negilus ežeras. Dauba (vok. Wagarthfliess) lenkai vadina ir upelį, jungiantį Vaigarto (lenk. Wajgart) ežerą su Daubio ežeru.
Krantų linija siekia 4500 m ilgį. Iš jo išteka Elblongo kanalas, plotas siekė 72,83 ha. Čia veisiasi starkiai, lydekos, karšiai, unguriai.
Dausìnis 2 (lenk. Dowcień “Dausų šešėliai”) – šalia Vygrių esantis akvenas. Jo autentiško lietuviško vardo neišsaugojome, tačiau pirmasis dėmuo Dow– yra baltiškas: Dau– ar Daus-. Lietuvos konsulas Seinuose Vidmantas Povilionis mano, kad reiktų jį vadinti Dausiniu. Į tą pusę kreiptų ir lenkų Dowcień “dausų šešėliai”. Į lenkų kalbą ežerą žmonės išsivertė dar tuomet, kada gyvas buvo lietuviškas vardas. Tai rodytų, kad dalis senųjų baltų ežerų buvę siejami su religinėmis apeigomis ir mirusiųjų pasauliu. Todėl šiame krašte (Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje) gausu tos kilmės vardą turinčių ežerų.
Dubẽlis 2 (lenk. Dubialis arba Dubelek) – ežeras Dvarčėnų kaime. Jo paviršius – apie 2 ha.
Dubelùkas 2 – tai Stabingio ežero atšaka. Su Stabingiu juos jungia vandenys, vadinami Sąsmauka. Šis ežerėlis įsirėžęs į Žagarių kaimo laukus, o patį Stabingį supa jau tik Stabingio kaimo laukai. Dar yra čia vidury miško Raistežeris (lenk. Rajst) – jo vardą nusako pelkėtą, raisto supamą vietovę, ir kaimo krašte Drūčežeris (lenk. Druć) – dzūkų drūtas “stiprus”.
Dusẽlis 2 (tarmiškai Dusãlis, lenk. Dusajek Większy) – ežeras Žagarių kaime. Jo plotas – 17 ha Atsistojus Žagarių kaimo vidury nuo esančios kalvos, kur atsišakoja kelias į Aradnykus, atsiveria net keturi ežerai: šiaurėje Galadusis, pietuose Stabingis, į rytų pusę suspindi Dusalis (prie Petro Dapkevičiaus laukų), ir šalia Žagarių bažnytėlės pamatysime Dusaluką arba dar kitaip vadinamą Dusaitį, kurio plotas siekia 1,5 ha. Lenkai jį vadina Dusajek Mały. Trys iš šių ežerų ir netoliese esantis Dusnyčios kaimas turi bendrą kilmę – šaknį dus- (žr. Galadusis).
Galãdusis 1 (lenk. Gaładuś) – didžiausias iš šios šaknies minėtų keturių (Duselis, Dusaitis, Dusalukas, Galadusis) ežerų ir antras pagal dydį Suvalkų krašte – 585 ha paviršiaus. Jo ilgis siekia 10,5 km ir uodegos dalis kerta valstybinę sieną, pereidama į Lietuvos teritoriją. Maksimalus plotis – apie 2 km, gylis – 55 m. Vanduo kristolinis ir čia veisiasi retos žuvys. Už 140 zl. gavus leidimą galima žvejoti į valias, kuo piktinasi atvykstantys turistai. (Priminsiu, kad Seinuose gyvenantis Algirdas Skripka tokį leidimą gavęs ir Lietuvoje Lazdijų rajono visuose ežeruose teisę žvejoti už 14 litų.) Galadusis tai tarytum Dusios gale esantis ežeras. Toks vardo variantas, matyt, susijęs su naujesnių laikų sukurta ežero atsiradimo legenda, mano Žagarių kaimo gyventojas Petras Dapkevičius. Toji legenda buvo išspausdinta 1972 m. “Varsnų” 3-4 nr., kurią iš Stasio Marcinkevičiaus užrašė Jonas Stoskeliūnas.
Pro Beviršių kaimą teka upelis Uidė. Ja iš Dusios atitekėjęs Galadusis ir vadinamas Žagarių marčia. Mat Midė buvusi nėščia, ir mama Dusia ją prakeikusi ir išleidusi į Žagarius marčiosna. Žagariuose pagimdė sūnų Dusalį, kurį paleido tarp aukštų kalvų ir taip pasakė: “Iš rytų pusės tesaugo tave kalnai ir žalios pušys, o nuo vakarinių vėjų pridengsiu tave savo kūnu. Todėl už gerą širdį amžiais mane girdyk!” Ir per amžius jis ją girdo. Į Dusalį nieks neįteka, o iš Dusalio vanduo teka į Dusią (Galadusį). Žagariokai šį ežerą vadina tiesiog Dusia. XVI amžiaus duomenimis išleistame žemėlapyje lenkiškai ežero vardas užrašytas Duś patvirtintų, kad žagariškiai šį ežerą vadina tuo pačiu vardu, kaip ir Lietuvos Dusią.
Kaip matome, Žagariai turtingi dusių. Visi tie vardai kildinami iš žodžio šaknies dus- (dus-ė-ti, dus-ti, dūs-auti, atsi-dus-ti… giminingi su dvas-ti, dvasi-a ar dausa “išsižiojėlis (kuris greit iškeliausiąs iš šio pasaulio)”, dausas “rojų, mirusių pasauį”). O Lietuvos teritorijoje be minėtosios Dusios Lazdijų rajone yra dar daugiau tos šaknies vardus turinčių ežerų: Duselė Alytaus rajone, Dùsetas Zarasų rajone, Dusynas prie Anykščių, upė Dusmena Alytaus rajone, Varėnės kairysis intakas, ir iš vandenvardžių gavusių vietovardžių: Dūseĩkiai – kaimas Telšių rajone, Dusélninkai – kaimas Alytaus rajone, Dusinėnai – kaimas Vilniaus rajone, Dusmenys – kaimas Trakų rajone bei Dusnyčios kaimas Seinų apskrity.
Dėl ežero vardo kirčiavimo: Algirdo Skripkos, gimusio ir augusio bei gyvenusio prie Galadusio, liudijimu visuose Lenkijos pusės kaimuose (Dusnyčia, Žagariai, Radžiūčiai, Jonaraistis, Burbiškės ir Barisauka) visi sutartinai vienu balsu sako Galãdusis. Kaip sakoma Lietuvos pusėje, Algirdas Skripka nėra įsidėmėjęs. Tačiau Marijos Razmukaitės ir Vytauto Vitkausko “Vietovardžių kirčiavimo žodynas” šio ežero vardą kirčiuoja galūnėje ir rašo Galadusỹs. Šią formą vienintelis iš mano sutiktų pašnekovų teigia ir Žagarių kaimo gyventojas Petras Dapkevičius. Bet tai apsiskaiatęs žmogus ir jo žodžiai remiasi literatūra. Tarybų Lietuvos enciklopedija pateikia abi kirčiavimo formas, tačiau pirmenybę teikia kirčiasvimui galūnėje. Kadangi Lietuvos teritorijoje šio ežero atitekusi tik maža dalis, o dar žmonės iš pasienio ruožo buvo sovietų iškeldinti, reik manyti, kad teiktinesnis yra pirmas vardo variantas, būtent Galãdusis.
Gelandà (lenk. Jezioro Giełądzkie) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, apie 12 km nuo apskrities miesto Mrongovo.
Gremzdas (lenk. Jezioro Gremzdy) – ežeras apie septynis kilometrus į rytus nuo Vygrių ežero ir apie du kilometrus nuo Vygrių nacionalinio parko rytinės ribos. Vardo kilmė baltiška, tačiau neaiški. Greičiausiai giminingi yra daugiareikšmiai žodžiai grimzti, grimzlė, gremzlė, gramzdyti.
Gremzdelis (lenk. Jezioro Gremzdel) – mažesnis už Gremzdą ežeras Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje, esantis tarp Czarna Buchta ir Jegliniec vietovių. Priesaga –el– rodo, kad tai mažasis (žr.) Gremzdas.
Giluišis (lenk. Giełujsze) ežeras išsidėstęs prie pat Lietuvos sienos esančiame Giluišių kaime nuo Punsko į šiaurę. Kaimas siekiasi su Giluišgiriu. Visi tie vardai kilę nuo Giluišio ežero vardo “gilaus ežero”. Panašų vardą turi netoli Merkinės Lietuvoje esantis ežeras Gilšė. Miško varde išlikusi šaknis giria rodo buvus čia didelio miško masyvo. Giluišgiris garsėja Barsukalniu arba Barsukakalniu, kuriame augęs medis su stebuklinga koplytėle.
Júodelis 1 (lenk. Jodel) – Suvalkijoje tuo vardu esama kelių ežerų. Taip vadinama Vygrių ežero dalis, ežeras Beceilų valsčiuje, sąsmauka sujungtas su Šėlmantu ežeras Šipliškių valsčiuje, viena Šiurpilioežero dalis ir šalia Šlynakiemio kaimo esantis ežeras. Su ŠiurpilioJuodeliu ir kitais apie Šiurpilio piliakalnį esančiais ežerais sutapusi Jotvos laikus menanti gražiausia baltiškoji legenda – Eglė, žalčių karalienė. Prie Juodelio ežero gyvenusi Eglė su žveju tėvu ir devyniais broliais bei dviem vyresnėm seserimis. Čia vieną vasaros vakarą maudžiusis, čia jai pasipiršęs žaltys Žilvinas, čia ji ištekėjusi ir gyvenusi kitame prie Šiurpilio kalno esančiame ežere, kurio vanduo žalias, o prie trečio ežero, kurio vanduo pavasariais dėl gyvių tampa raudonas, devyni broliai dalgiais užkapoję Žilviną. Tuo ežeru Eglei ir atplaukusi kruvina banga. Čia Eglė savo tris sūnus ir dukrelę pavertusi medžiais ir pati apsigaubusi žalia skara.
Čia, pagal vietos žmonių jau lenkiškai sekamą legendą, Eglę mėginęs iš burtų dar Šiurpos bernas vaduoti. Jis atsigulęs apypietės ir praganęs savo jaučius. Jų ieškodamas sutikęs tamsiai žaliu rūbu moterį, kuri žadėjusi bernui grąžinti jaučius, jeigu tas ją neatsigrįžęs dvylika kartų nunešiąs nuo kalno iki ežero kranto. Bet dvyliktą kartą bernas neištvėręs baugulio atsigrįžęs, ir balantis Eglės rūbas vėl pasidarė tamsus. Juodelio vanduo, gal dėl jo gylio, rodosi juodesnis už kitus vandenis. Čia, Šiurpilio piliakalny stovėjusi jotvių pilis, kurią daug kartų puldavę kryžiuočiai ir rusių kunigaikštis. 1283 metais pilį apgulę kryžiuočiai jos taip ir nepaėmę rengėsi grįžti namo, tačiau atsiradę alkanų išdavikų, kurie parodė slaptą kelią (taip gerai pilis buvo vandens saugoma), naktį išžudė sargybinius, užklupę pilies gyventojus miegančius išžudė, pilį sudegino. Nuo tų metų pilis jau neatsigavo. Kaip vadinosi pilies gyvenvietė, duomenų neišlikę. Istoriniuose šaltiniuose tik toji žemė vadinama Krėsmena. O Šiurpiliu kalną praminę vietos gyventojai, matydami tą baisią tragediją, kokia čia įvyko. Šiandien Šiurpilioežeras vardą gavęs nuo piliakalnio vardo.
Dėl kirčiuotos šaknies palygink minėtąjį Vygrių ežerą Brìzgelis.
Kampuõtis 2 (lenk. Kompoć) – tarp Agurkių ir Kampuočių kaimų esantis kampuotas ežeras, davęs ir Kampuočių kaimui vardą. Kampuočio ežere pastebėti kampai. Todėl ir tokį vardą jis gavęs. Nuo ežero ir kampuočių kaimas gavęs vardą.
Karnitas (lenk. Jezioro Karnickie) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje, apie 27 km į šiaurvakarius nuo Ostrudos. Vardą gavęs iš senųjų prūsų kalboje buvusio žodžio, kurį išlaikė ir lietuvių kalba – karna “karklo, gluosnio, liepos plėšiama apatinė žievė, vartojama pynimo darbams”.
Kilpinis (lenk. Jezioro Kielpińskie) – ežeras, esantis Varšuvos dauboje, Vislos senupėje, nutolęs per 2 km nuo Lomiankų. Yra panašu, kad vardas išlaikęs giminystės ryšius su liet. žodžiu kilpa. Mat toje vietoje upė iš tiesų dariusi kilpą.
Šį ežerą retkarčiais maitina bevardžiai srautai, kurie vasarą išdžiūsta. Kilpinio ežeras yra pavyzdys gerai išsilaikiusios upės senvagės. Ežeras yra ilgas (apie 700 m) ir siauras, apsuptas juosta vandens augalijos ir bestuburių faunos, dėl ko turi savybę apsivalyti ir tinkamas moksliniams tyrinėjimams.
Nuo 1988 metų čia įkurtas vandens draustinis.
Klevaitis (lenk. Klewajtis) – ežeras Seinų valsčiuje, dabartiniame Klevų kaime. Vardą gavęs nuo klevais apaugusių medžių. Vardo mažybinė priesaga –ait– rodo jo mažumą lyginant su Klevio (žr.) ežeru.
Klevis (lenk. Klewis) – ežeras Seinų valsčiuje, dabartiniame Klevų kaime. Vardą gavęs nuo klevais apaugusių medžių. Tai didysis kaimo ežeras.
Kolnas (lenk. Jezioro Kolno) – ežeras Palenkės vaivadijoje. Jo paviršius 269,26 ha, ilgis 2315 m. Maksimalus plotis 1700 m. Maksimalus gylis 2 m. Tūris siekia 1360 tūkst. m3.
Ežero dubuo yra apskritas, lengvai įlinkęs, primena kulną. Krantai pelkėti, sunkiai prieinami, apaugę meldais ir nendrėmis bei plačialapiais švendrais.
Tai pratakus ežeras. Jo lygmuo buvo nuleistas apie 80 cm, kai aplinkinės balos buvo sumelioruotos bei pagilinta Kolniczankos (naujas vardas nuo Kolno ežero) vaga. Tarp ajerų ir meldų aptinkami vabzdžiaėdžiai vandens augalai aldrūnės.
Ežero vardą galima sieti su jo turima kulno forma, prūsų kalboje žinomas žodis kalopeilis “lenktas kapojamas peilis” (V. Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”), tačiau tikėtina, kad jis vardą gavęs nuo jotvingių žodžio kal, reiškiančio mulą ar purvą (taip teigia Lenkų Vikipedija).
Marỹs 2 (lenk. Pomorze) – ežeras Seinų apskrity, Kuklių valsčiuje. Paviršius 295,4 ha; maksimalus gylis – 23,5 m, vidutinis gylis – 8,6 m; ilgis – 4950 m; maksimalus plotis – 1200 m. Ežero krantus apaugęs Augustavo girios šilas. Dugnas žvyruotas, tinka maudytis ir poilsiauti, tinka ir vandens sportams bei buriavimui. Vardą gavęs greičiausiai nuo to, kad apylinkėse tai dydžiu išsiskiriantis ir marias primenantis ežeras. Iš jo ištekanti upė turi Marės vardą (lenk. Marycha) – lenkų literatūroje šiandien tą patį vardą turinti ši upė per visą savo ilgį, o lietuvių atminty išsaugoti keli sudedamieji jos vardai: Šalčia, Bokša, Seina, Marė).
Meldinis (lenk. Meldinis) – mažas ežerėlis Šlynakiemio (žr.) kaime. Meldinio vardą ežeras gavo nuo jame augančių meldų. Šie augalai sudarė išskirtinį vandens telkinio bruožą, kadangi meldai mūsų krašte ne kiekviename ežere auga.
Nètas ežeras 2 (lenk. Necko nuo Jezioro Neckie, iš kurio išteka upė Netà) – Augustavo ežeras. Ežerui vardą matyt bus suteikusi (kaip ir daugeliui kitų baltiškų ežerų vardų) iš jo ištekanti upė (žr. Netà).
Orija (Lt) – ežeras šalia Kalvarijos.
Pabandis 2 (lenk. Pobondzie) – ežeras Suvalkų apskrity. Paviršius 0,5 km². Matmenys: ilgis 1,25, plotis iki 0,7 km. Gylis: vidutinis – 3,6 m, maksimalus – 10 m. Vandens plokšmė – 141,9 m v.j.l. Per ežerą teka Šešupė. Vardas galbūt giminingas su daiktavardžiu banda “plokščias kepalas”.
Proraslis (lenk. Przerośl) ežeras Suvalkų krašte. Koordinatės: 54°16’52″N 22°36’05″E. Gylis 28,2 m. Ežero paviršius apie 65 ha, ilgis 2,2 km, plotis 0,52 km. Kranto linijos ilgis siekia 5,4 km.
Proraslio vardas giminingas su Raslio ežero ir miesto bei Raspūdo ežero ir Raspūdos upės vardais. Lietuvoje tos šaknies vardą turi Raseinių miestas. Tačiau iki galo vardo kilmė nėra aiški.
Punià 4 (lenk. Punia) – Punsko ežeras. Vardas matyt atkeltinis nuo Panemunių Punios. Lietuvoje Punios miestelis stovi strateginėje vietoje ant Nemuno kranto. Ten vyko mūšiai su kryžiuočiais. Todėl ir vardas sietinas su veiksmažodžiu punyti “mušti, pešti”.
Raspūdas 1 (lenk. Rospuda) – netoli Augustavo esantis ežeras, vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Raspūdõs. Ežero paviršius – 334 ha; maksimalus gylis – 38,9 m; vidutinis gylis – 14,5 m; ilgis – 5800 m; maksimalus plotis – 750 m. Jo krantai skardūs ir smėlėti su gausybe daubų ir miškelių. Švariame vandenyje veisiasi karšiai, ešeriai ir lydekos.
Redikainis (lenk. Redykajny) – ežeras prie Olštino. Priesaga –ain– rodo vardo baltiškumą. Šaknies reikšmė neaiški – gal asmenvardinės kilmės?
Saĩnas 2 (lenk. Sajno) – prie Augustavo esantis ežeras. Paviršius siekia 522,5 ha; maksimalus gylis – 28 m; vidutinis gylis – 10 m; ilgis – 7100 m; maksimalus plotis – 1100 m. Vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Sajos (lk. Sajownica).
Samãnis 1 (lenk. Samanis) – lenkų Vikipedija rašo, kad ežero vardas yra lietuviškas. Mums jis siejasi su samanomis. Paviršius apie 10 ha, gylis – 28 m. Čia laikosi net vėžiai, ungurai, vijūnai, lydekos, karpiai. Dėl krantų formos ir ežero gylio čia labai mažai uodų.
Seĩnas 4 (lenk. Jezioro Sejny) – Ežerui vardą suteikė iš jo ištekanti upė (žr.) Seinà. Lietuvių kalbai ir apskritai baltams tatai yra būdinga, plg. Bokšys – ežeras ir Bokšà – upė, Alnas – ežeras ir Alnà – upė ir pan. Kodėl upės lėmusios vandenų vardą, ne ežerai? Todėl kad upė – gyvas vanduo – labiau ta nuo tos skyrėsi ir lengviau buvę jas apibūdinti. Taigi ežerai ir liko upių šešėlyje ir jų globoje.
Séivis 1 (lenk. Sejwy ) – ežeras Punsko valsčiuje. Vardą gavęs nuo ištekančios upės (žr.) Seivõs.
Seivio ar Seivos vardai yra tos pačios šaknies sei-:sie-, kaip ir Seinos – sieti “jungti”. Jis iš tiesų atlieka čia esančių vandenų jungiklio vaidmenį – sieja jis Valinčių ir Trakiškių vandenis su Šaltėnų vandenimis.
Apie Seivį rašė Juozas Vaina [“Voruta” nr. 14 (248), 1996.04.6-12 d., 7 p.]: “Ežero pakraščiuose ir dabar auga nendrės, iš kurių audėjos darydavosi šaudyklėms šeivas, nes jos gana patvarios ir lengvos. Kadangi … jotvingiai netardavę š, o s, tai ir pačios nendrės galėjo vadintis saivomis ar seivomis. Tokią mano mintį lyg ir papildo netoli nuo Seivio esantis Šlynakiemio ežeras, vardu Meldzinis, kuriame auga meldai.”
Bet akylusis “Aušros” ir “Vorutos” skaitytojas Petras Dapkevičius iš Žagarių kaimo laiške rašo:
…p. Vainos įterptas aprašymas ežero Meldzinis, kuriame auga meldai. Tai lyg sutapatinama su nendrėmis. O meldai tai kartu pulkais augantys greta nendrių, bet tai visai kiti augalai. Iš jų jaunystėje darydavau plaustus plaukti, kadangi daugiau jų surišus į “pundą” ir po savimi pasidėjus netgi nemokančiam plaukti buvo galima laikytis ant vandens. Dabar vaikai tam tikslui vartoja pripūstas ratų kameras ir netgi jau nežino, kam buvo reikalingi meldai. O gyvenantiems toliau nuo ežerų galima netgi nežinoti skirtumų tarp nendrių ir meldų.”
Pirmą kartą apie Seivus užsimenama 1530 metais.
Netoliese bėga Šipliškių-Seinų kalias, skirianatis Bokšį nuo Seivio.
Vandens talpmė primena stačiakampį. Prie pietų krašto išnyra medžiais apaugusi sala. Čia įžiūrimos kažkokios būklės. Galbūt kitados čia dvaro stovėta. Šiek tiek į vakarus yra kita salaitė. Trečia sala yra nuo Vaitakiemio pusės. Šalia jos išnyra didžiulis riedulys.
Iš Seivio buvo kitados nutiestas keturių kilometrų ilgio vandentiekis, aprūpinantis į Trakiškes atvykusius garvežius vandeniu. Jį vadinta rusišku vardu vodokačkė.
Selmantas D. (lenk. Selmant W.) – be galo turistiniu požiūriu patrauklus yra už 4 km į rytus nuo Elko (53°50’N 22°28’E) ežeras Selmantas Didysis. Jo paviršius lygus 1273 ha, maksimalus plotis 3,5 km, gylis siekia iki 22 m. Jį sudaro du sparnai, kurių bendras ilgis siekia 11,6 km. Krantų ilgis prašoka 35 km. Į šį ežerą įteka upė Legà (lenk. Lega), o jį perplaukusi patenka į Raigardo ežerą (lenk. Jezioro Rajgrodzkie).
Ežero vardas aiškiai siejamas su asmenvardžiu. Jame atpažįstamas ir lietuviams žinoamas vardas – Selmantas (žr. Šelmantas). Lenkų kalboje antroji šaknis mant- verčiama į ment-, palygink Algimantas > Algiment.
Skanda (lenk. Skanda) – ežeras šalia Olštino. Vardo šaknis siejama su veiksmažodžių skęsti:skandinti.
Skertangas (lenk. Skiertąg, vok. Scherting See) – 0,75 km² paviršiaus ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Šiaurryčiuose prigludęs prie Morongo miesto. Ežero vardo kilmė nėra aiški.
Stabìngis 2 (lenk. Sztabinki) – yra ilgas ir siauras. Krantai akmeningi. Iš čia ir vardas. Stabis jotvių lūpose reiškęs akmenį. Lietuvių kalboje tasai žodis šiandien jau apnykęs, bet jo reikšmė išlikusi tokiuose žodžiuose, kaip: ištiktas stabo (suakmenėjęs), stabligė, nustebo (sustingo), sustabarėti (sumedėti).
Strengẽlis (lenk. Stręgiel) – ežeras Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė nėra aiški. Ežero rytų pakrašty įsikūręs Strengelaičio (lenk. Stręgielek) kaimas, o vakariniame krante vietovė (žr.) Ogonki. Strengelio plotas apima 409 ha, ilgis siekia 3,7 km, plotis 1,8 km, gylis 12,5 m. Pakrantė vingri. Pietryčių daly viena įlanka vadinama Strengeláičiu (lenk. Stręgielek). Arčiau ežero pietinio krašto yra 3 ha paviršiaus sala. Per Strengelio ežerą prateka Sapinos upė ir neša vandenis į (žr.) Svencaičio ežerą.
Sukelis (lenk. Sukiel) – ežeras šalia Olštino. Priesaga –el– rodo vardo baltiškumą. Vardo reikšmė neaiški.
Šaipìškių ežeras 2 (lenk. Jezioro Szejpiszki) – ežeras Palenkės vaivadijoje, Seinų apskrity. Paviršius apima apie 72 ha. Maksimalus gylis siekia apie 21,5 m, vidutinis gylis – 7,3 m.
Vardas yra giminingas su veiksmažodžiu šaipytis “darytis plyšiams, skilti” arba “juoktis, pašiepti”. Tokį ežero vardą norėtųsi sieti su krašto reljefu, kurio grožis pavydėtinas, su krantų grimasomis, bet veikiau galėjęs taip būti pramintas nuo Šaipiškių kaimo vardo, o kaimą galėjęs įkurti žmogus pavarde Šaipa ar Šaipys. Šitaip manyti verstų priesaga –išk-, rodanti kieno gyventą vietą. Tokią prielaidą norisi daryti dar ir dėl to, kad ežeras neturi savarankiško vardo, o yra lokalizuojamas nurodomu kaimu. Lenkiškas vardas yra, matyt, hipernormalizmo pavyzdys. Kadangi dzūkai dvibalsį ei varčia dvibalsiu ai (leidžia > laidza), taigi “vertėjas” šitai žinodamas tiesiog persistengė ir tarmiškumą “atstatė”, mat žodis šaipytis yra kaip tik bendrinės lietuvių kalbos faktas.
Šėlmantas (lenk. Szelment D., Szelment M.) – ežeras Suvalkų apskrity. Nors jis yra arti mūsų kalbinio arealo, prie pat Beceilų, nusidriekęs pakele važiuojant Suvalkų link, tačiau neteko girdėti, kaip jį kas būtų vadinęs lietuviškai. Jo vardą galima sieti su kitu panašiai skambančiu ežero vardu – (žr.) Sėlmantu (šalia Elko). Visi ženklai rodytų, kad šie ežerai pavadinti to pačio istorinio asmens vardu. Tiktai Šėlmantas buvo atsidūręs lietuvių kalbos apsupty ir jotvišką s iškeitė į š. Tuo tarpu Sėlmantas perėjęs per vokiečių ir lenkų kalbas išlaikė autentišką formą.
Trumpalis (lenk. Jezioro Trompole) – ežeras Punsko valsčiuje, Trumpalio kaime, netoli Giluišių (žr.) kaimo ir ežero. Ežeras ir dalis kaimo likę Lietuvoje. Jo varde išlaikyta dzūkiška priesagos –el– forma, kurią dzūkai verčia į –al-, plg. Dusalis. Kai kam gali rodytis, kad šio ežero lenkiškas vardas turi kažką bendro su lenk. pole “lauku”. Bet tai dėl blogo fonetinio vertimo turime tik atsitiktinį šaknų sutapimą. Vardas Trumpalis rodo trumpą ežerą, kaip Giluišis – gilų.
Trumpališkis (lenk. Jezioro Trumpaliszki) – tai kitas ežeraitis, gavęs vardą su ta pačia šaknimi, kaip ir Trumpalis. Žmonių sąmonėje jis tarytum giminiuotųsi su Trumpaliu. Tačiau priesaga –išk– verčia sieti jį su Trumpališkio pavarde.
Trumpalaitis (lenk. Trumpalajtis) – tai dar vienas Trumpalio ežero giminaitis. Jo varde matome tą pačią būdvardžio trumpas šaknį.
Ūla Lt. – ežeras Varėnos rajone, 2 km į pietus nuo Rudnios. Plotas 15 ha. Ežeras trikampis. Ilgis iš vakarų į rytus 0,7 km, plotis 0,4 km. Per ežerą teka upė (žr.) Ūla. Dugnas smėlėtas. Rytiniame krante rasta neolito gyvenvietės liekanų. (Tarybų Lietuvos enciklopedija)
Vadanga (lenk. Wodąg) – ežeras šalia Olštino. Vardo kilmė neaiški.
Varpūnas (lenk. Jezioro Warpuńskie, vok. Warpuhnen) – kaimas Lenkijoje, Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Sorkvitų valsčiuje. Ežeras taip vadinamas nuo (žr.) Varpūnų kaimo.
Kaimas įsikūrė 1373 metais, Kryžiuočių magistrui Winrichui von Kniprodei suteikus turto paveldėjimo dokumentą prūsui Sanglobei ir jo keturiems sūnums ir padovanojus 120 valakų sklypą. Sūnaus Varpūno valdos tai šiandieniai Varpūnai. 1437 m. Varpūnai išstatydavo vieną karinę tarnybą (riterių būrį). 1818 metais Varpūnų mokyklą lankė 43 vaikai, du iš jų buvo vokiečių tautybės.
Varpus 2 (lenk. Warpuskie) – vardo kilmė neaiški.
Výgriai 1 (lenk. Wigry) – tai kelių ežerų kompleksas, todėl vadinamas daugiskaitos forma. Paviršius siekia apie 22 km2, pagrindinio telkinio ilgis – 20 km, giliausia vieta – 73 metrai (tai antras po Ančos – siekiančios 113 m gylį – Lenkijos ežeras), krantų ilgis (įskaitant ir salų krantų ilgį) – apie 75 km. Gylį, ilgį, plotį, tūrį galima sumatuoti metrais ar kilometrais, o kuo išmatuoti grožį?
Vardas siejasi su būdvardžiu vingrus. Kraštotyrininkas Antoni Patla knygoje Piękno Ziemi Suwalskiej rašė: “(…) Tas ežeras turi dar “kažką”, ko normalus vadovas neaprepia ir nėra pajėgus aprėpti. Tas „kažkas” išraizgytas yra subtiliu veliumu plytinčioje ežero panoramoje, žaismas spalvų, kokių neaptinkame tapytojo paletėje, pliuškena ir šniokščia garsais, kokių nepajėgia išgauti joks muzikos instrumentas. (…) Kas nori pažinti Vygrius, turi su jais bičiuliuotis draugingai ir ilgai (…).” Intymiai su Vygriais bičiuliavosi gal tiktai Viktoras Vinikaitis, kilęs iš Naujasodės kaimo ir nuėjęs graudų bei ilgą savo gyvenimo kelią, kol pagaliau čia užbaigė visus savo vargus ir džiaugsmus.
Dėl vardo kilmės lenkakalbiaivietos gyventojai pasakoja legendą, kuri skelbia, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš karo žygio po kryžiuočių kraštą, išvydęs nepaprasto grožio ežerą, sustojo trumpam pailsėti. Staiga iš tankių nendrių išniro luotas, skobtas iš vieno rąsto, kuriame sėdėjo keturi barzdoti vyriškiai. Kunigaikščio paklausti: “Kas būsite”, kartodavę vis tą patį: „vyrai”, „vyrai”, tarytum būtų tik tą vieną lietuvišką žodį mokėję. Tie legendiniai vyriškiai buvę paskutiniai jotviai. Jų seneliai, 1283 m. dalyvavę Komanto vadovaujamame sankylyje prieš kryžiuočius, pasislėpė didžiausioje ežero saloje. Kunigaikštis Vytautas, nežinodamas ežero vardo, ėmė jį vadinti Vyru, o vėliau žmonės perkreipė į Vygrius. Taip ir atsiradęs Vygrių vardas. O toje saloje kunigaikštis įsakęs pastatyti medžiotojų namus.
Vilkabalė 1 (lenk. Wilkobole) – ežeras. Dėl vardo kilmės abejonių nekyla. Tokio pobūdžio vietovardžių turime ir daugiau: Krankliabalė, Apšakalnis, Barsukalnis…
Zelvà 2 (lenk. Zelwa) – miškais apaugęs ežeras. Varde išsaugota jotviška žodžio forma. Vakarų baltai netarė priebalsio ž, vietoj jo sakydavo z. Zelva (žr. Berznykas) yra žaliasis ežeras. Mes turime išsaugota žalsvo grybo vardą – žalvė.
Pasidairius po Lenkijos šiaurryčiuose žemėlapyje nusidriekusias Varmę ir Mozūrus, pastebėsime, kad čia apstu lenkų kalbai nebūdingų vietovardžių. Mūsų ausis junta, kaip tie vardai ją traukia prie savęs, nors šiandien jie jau gerokai pridengti paslapaties šydo, apnešti užmaršties dulkių.
Ne visur lengvai ir mūsų klausa, tegu ir pratusi prie baltiškųjų vietovardžių, iki galo suvokia ežerų, upių, miestų ir kaimų ar dar kokių nors geografinių objektų vardų prasmę. Jie atsiskleidžia pirmiausia, žinoma, mums, kadangi tai mūsų arba labai artimų kalbų paliktuose vietovardžiuose įstrigę žodžiai, išlikę jiems svetimoje – vokiečių kalboje, vėliau transformuoti į lenkų kalbą, stovi įamžinti tarsi kokia musė ar uodas gintaro laše. Žiūrime į skrydžiui pakeltus žodžių sparnus.
Ar pajėgsime suprasti, ką jie nori mums išsakyti, kokią žinią pasišovę nešti per amžių amžius? Ar įspėsime protėvių užmintą mįslę? Ar atpažinsime nuo kažkurios žvaigždės atsispindėjusią ir į mūsų žemę vėl sugrįžusią minties šviesą?
Alna (lk. Hołnianka) – iš Alno ežero (Seinų valsčius) ištekanti upė. Alėti : alnėti : almėti reiškia „rėkauti, lalėti” arba „smarkiai tekėti, gurgėti”. Toji upelė iš tiesų yra srauni. Priesaga –n– rodo to gurgėjimo, alėjimo vietą. Tai ir yra upė.
Kita Alna (lk. Łyna) teka per Olštiną. Tai jau didesnė upė, bet jos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir šitos Seinų krašte. Matyt ir toji upė buvusi srauni. Tik lenkiški upių vardų variantai skiriasi. Vokiečiai šią upę vadino Alle, užtat ir miestas ant jos krantų gavo vardą Allenstein – (mūsiškai būtų Alnai arba Alnamūris), lygiai kaip Seinijoje kaimas prie Alno ežero ir Alnos upės yra vadinamas Alnais.
Algis Uzdila
Alna yra kairysis Priegliaus intakas. Išteka iš sandrinių smėlynų į šiaurę nuo Nidzicos. Upės ištakos aptinkamos Lynos kaimo apylinkėse. Aukštupy Alna kerta Varmijos miško gamtos draustinį. Ant upės pastatytos vandens elektrinės.
Alstra – istorikų ieškomos upės, sutapusios su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, vardas galėjęs kilti iš veiksmažodžio al-ėti (žiūr. Alna) ir turėti kažką bendro su būdvardžio stra-v-us, strau-j-as „sravus, sraunus”. Būtų šis vardas sudurtinis, kaip turime daugelį sudurtinių asmenvardžių: Vy-taut-as, Jo-gail-a, Vid-mant-as, Al-vyd-as… ir reikštų „sravi tėkmė“. Tik nežinia, ar tokia upė išvis yra buvusi, nes galėjo būti metraštininkų klaidingai pateikta.
Ančia [Baltoji ir Juodoji] (lk. Biała Hańcza ir Czarna Hańcza).
Juodoji Ančia – kairys Nemuno intakas, išsrūva ir Ančios (žr.) ežero. Lietuviškai ančia reiškia “kanalą” – griovį, kuriame vanduo stovi, nebeteka, kaip upėje. Ančiose mėgę tursintis naminiai paukščiai, kurie turi anties vardą. O lenkų kalboje atsiradęs priebalsis h yra to pačio hipernormalizmo reiškinys, kaip ir ežero varde Alnas (žr.). Jos ilgis – 142 km (Lenkijoje 108 km, toliau teka per Baltarusijos teritoriją). Nuotako plotas apima 1916 km2 (iš jų 1612 km2 Lenkijoje). Svarbiausi intakai: kairieji – Marė (Seina), Wierśnianka, Pawłówka, Vėtrolūža, ir dešinieji – Kalna, Augustavo kanalas, Maleszówka, Wołkuszanka. Lenkiški intakų vardai yra, matyt, nauji. Ši upė teka per Suvalkų miestą.
Juodoji Ančia yra didžiausia Suvalkų krašto upė. Aukštupio srovė yra gan greita, vėliau lėtėja ir net tampa labai lėta, kas, matyt, ir jos vardą lėmė. Jodoji Ančia patenka į Suvalkų miesto teritoriją ir Vygrių pargą bei Augustavo girią. Toje vietoje įsikūrę šeimininkauja bebrai.
Baltoji Ančia – 60 km ilgio upė pietų Lietuvoje. Jos baseino plotas 791 km2. Išteka iš Ančios ežero Lazdijų rajone, teka į pietus pro Kapčiamiestį, po to pasuka į rytus, kur prieš vandens jėgainę yra patvenkta. Už jėgainės upė teka pietvakarių kryptimi, o prie pat sienos su Baltarusija įteka į Nemuną. Vidutinis nuotėkis – 5 m3/s.
Baltosios Ančios slėnis 0,3- 0,5 km pločio, šlaitų aukštis 10-20 m. Vagos plotis 15-20 m. Vidutinis nuolydis 0, 94 m/km. Pavasario potvynių metu dens lygmuo pakyla iki vieno metro.
Apie 12 km nuo žiočių iš kairės įteka Neviedės upė ir prasideda Baltosios Ančios tvenkinio patvanka. 15 km nuo žiočių – Menciškės kaimas. Pačiame tvenkinyje daug įvairių įlankėlių, užutekių, pusiasalių. Į šią užtvanką įteka daug įvairių upelių.
Kelis kilometrus iki žiočių Baltoji Ančia srauniai bėga giliu kanjonu. Plaukia per miškus ir kaimus. Ties Paančios viensėdžiu Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Dešiniajame upių tėvelio krante – Baltarusija, pasienio zona.
Angarapė – (lk. Angrapa, rus. Анграпа, vok. Angerapp), upė, ištekanti iš Lenkijos teritorijos į Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Išteka iš Mamrų ežero, vinguriuoja per Vengoževą ir susijungusi su Įsručiu sudaro Prieglių. Jos ilgis 139,9 km, iš jų 44 km Lenkijos teritorijoje, o 95,9 km Kaliningrado srity. Į ją tarp kita ko įteka Galdapė.
1996 metų gegužės 30 dieną 1247 valandą Lenkijos televizijos 1 programa perdavė laidą Mūsų upių abėcėlė. Joje buvo kalbama apie upę Angarapę (lk. Węgorapa), tekančią per Vengožavo miestą. Kažkoks prieš kameras pasirodęs vyriškis aiškino šios upės vardo kilmę. Jo teigimu, šiai upei vardą suteikę prūsai. Upės vardą sudaro du dėmenys. Prūsiškai angurgis “ungurys”, kuris ir yra giminingas su lietuviškuoju unguriu. Antruoju dėmeniu einanti lenkų tariama apa arba mūsiškiau apė “upė”. Todėl šiandien šią upę vietos gyventojai lenkai vadina dar Węgorapa arba Rzeka Węgorna “Ungurių upė” arba “Unguringoji upė”. Mat šitoks vardas daug kam yra parankesnis ir suprantamesnis.
Tikslumo dėlei reiktų priminti, kad minėtoje televizijos laidoje kalbėjęs informatorius nusakęs tik vieną analizuojamos upės vardą – Angrapą. Ji vokiečių buvo dar vadinama ir pilnesne forma – Angerapp. Mat dialektuose buvusios ir šalutinės ungurio formos *angarias ar *angerias “ungurio”. Pastaroji su vietovardžiu ir pateko į vokiečių kalbą. Ją perėmė net ir suomiai – ankerias “ungurys” [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 ir 810 p.]. Jos krantuose įsikūrusį apskrities miestą vokiečiai vadino Angerburg (Ungurpilė). Lietuviškoje literatūroje buvo nusistovėjęs šio miesto ir upės vardas Ungura.
Požiūris, kad Angarapės ar Angerapės (liet. Unguros) vardas yra kilęs iš prūsiško žodžio angurgis [angurgis = angurjis – K. Būga “Rinktiniai raštai”, II t., 325 p. (liet. ungurys)], eina, matyt, nuo minėto lenkų kalbininko Jano Otrębskio laikų. Todėl Angerburgo – Unguros miestas lenkiškai ir buvo pavadintas Węgorzewo (lenk. węgorz “ungurys” – labai sumaniai priderintas prie lenkiškojo vardyno, siekiant išlaikyti senąjį baltiškąjį mąstymą. Tik kad tas mąstymas nebuvo iki galo atskleistas, nes lenkų węgorz jų kalboje neturi nieko bendro su vingrumu, nes vingrus ar ungrus – lenk. kręty.
Niekas, kas upės vardą kildina iš žodžio ungurys, nekalba, kad šioje upėje ypatingai gausu būtų kada nors buvę tokių vingrių žuvų, o tuo kaip tik ir reikėtų pagrįsti savo išvadą. Antra – nebūdinga buvo baltams kokių nors gyvūnų vardais vadinti upes ar ežerus. Lygiai sunku yra patikėti, kad Galdapė (žr.) yra buvusi Gulbupė, gulbių upė, o Ančia (žr.) – ančių upė ar ežeras, kaip sunkiai yra įtikėti, kad Šešupė (žr.) būtų pavadinta nuo to, jog joje šešės (juodieji strazdai) kitados veisęsi. Veikiausiai ir šiuo atveju ieškota upei kurios nors kitos, tik jai būdingos savybės. Juk ungurių galėję būti kiekvienoje švarioje upėje, vargu ar tai bus šios upės išskirtinė pastovi savybė. Trečia – prūsų, o gal ir jotvingių? [pagal prof. Z. Zinkevičiaus sudarytą žemėlapį (“Lietuvių kalbos kilmė”, 341 p.) šis miestas esti ant jotvingių-prūsų ribos) – anguris turi priebalsį g, kurio nėra nei upės, nei miesto varde. Mat angurgis yra išvestas žodis iš pirminio *angurys, kilusio turbūt iš būdvardžio *angra-, esančio panašaus į angį, žaltį, taigi esančio vingraus, besiraitančio, kuris savo ruožtu išvestas iš *angis “angis, žaltys” (Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 p.). Turime žuvį vijūną, kuri vejasi, vyniojasi, raitosi, ji primena ungurį, tik esanti mažesnė. Veiksmažodis angytis tarp kitko reiškia ir “raivytis, rangytis”. Išeitų, kad ieškoma upės savybė yra jos vingrumas, raitymasis. Unguriai taip pat šitaip vadinami, kad labai jie raitosi.
Šie faktai rodo, kad ir žymaus kalbininko J. Otrębskio, aiškinant Angarapės vardą, galvota lyg ir ne iš to galo. Kiti lenkų kalbininkai labai lengvai šiai teorijai pritarė. Šitaip atsitiko, matyt, todėl, kad baltų kalbos yra jiems labai svetimos. Lenkijos televizijos 1 programos auditorija yra labai gausi, ir paleista neapdairi informacija labai plačiai sukeroja. Ją atitaisyti bus kaskart sunkiau, juo labiau, kad į lenkų kalbą miesto vardas Węgorzewo yra jau klaidingai įteisintas, tai savotiškas nenuovokumas. Tai ungurys yra išvestas nuo būdvardžio, iš kurio ir upė turėjo gauti vardą, ne atvirkščiai.
Lietuviškoji upės forma Ungra rodo, kad toji upė esanti ne unguringa, bet ungri, vingri, besiraitanti, primenanti ir ungurį, ir vijūną. Šią savybę žymėti upėvardžiuose yra visai įprasta. Tai patvirtina (žr.) Lenkupė (lanksti, besiraitanti upė, tik ne lenkų upė – kur fonetinis panašumas yra visai atsitiktinis). Ši savybė į vardo rangą buvo iškelta ir (žr.) Vaiponios upėvardyje (vaipytis – kraipytis, vingiuoti, šaipytis). Panaši mintis yra išsakyta ir (žr.) Vygrių ežero vardu, kuris rodo ežero krantų vingrumą.
Ar vingrus gali būti tapatus su žodžiu ungrus ir jo variantu angrus? Pažiūrėkime į dar ir šiandien išlaikytą mūsų balsių kaitą: slanka:slenka:slinko:slunkius, lankas:lenkti:linko:lunkas, rantyti:renčia:rintė, ganau:gena:ginė:gunčė… Pradžios priebalsio v atsiradimą rodo tokie pavyzdžiai: amsėti:vamsėti, ambryti:vambryti, tarm. undens:vandens ar net pauosto:pavuosto…
Angarapės vardas yra baltiškos kilmės, jį sudaro du kamienai – angrus: vingrus ir apė: upė. Vengožavo apylinkėse Angarapė suskyla į dvi šakas – Malūno Kanalą ir Angarapę, kuri už kelių kilometrų vėl susijungia. Už Medūniškių upė kertą valstybinę sieną ir teka šiaurės link, kol įsilieja į Įsrutį. Miestas Vengožavu pavadintas per klaidą – manyta, kad angara reiškia ungurį (lenk. Węgorz).
Angarapė išnaudojama elektros energijos gamybai.
Babantà (lenk.Babant) – dešinysis didžiausias (107,1 km ilgio) Krutynios intakas…. Babanta išteka iš Mažojo Babanto (lenk. Małe Babięta) ir Didžiojo Babanto (271 ha) ežero. Trūksta žinių nusakyti upės bei ežerų vardų kilmę. Galbūt galima sieti juos su prūsų babo „pupos”?
Baudė (lenk. Bauda, vok. Baude) upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Upė plaukia per Varmės lygumas ir ties Fromborku įsilieja į Vislos marias. Vardo kilmė nėra aiški. Galbūt galima jį sieti su baltų bauda „priverstinis darbas”. Išteka iš Góra Maślana (Milejevo apylinkėse) – 197 m v.j.l. Upės ilgis – 54 km. Nuotako paviršius – 339,7 km².
Blindė (lenk. Błędzianka, vok. Blinde Fluss, Rominte, rus. Красная) – sudaro Priegliaus upyno dalį. Upės ilgis apie 90 km, bet tiktai pirmi 24,6 km teka per Lenkijos teritoriją (Lenkijos pusėje jos nuotaką sudaro 260,2 km2), po to Romintos girioje kerta valstybės sieną ir teka Karaliaučiaus srities teritorija. Ten (vadinama Krasnaja) įsilieja į Pisą ties Gusievu. Upė pradžią gauna mažame Verselio ežerėlyje (252,1 m v.j.l.) į šiaurę nuo Verselio kaimo, o Lenkiją palieka apie 150 m v.j.l. aukštyje. Dėl tokio ryškaus nuopuolio upė daugelyje atkarpų primena kalnų upokšnį (gausūs sraumenys, akmeningas dugnas, gilūs slėniai). Upė palieka draustinį landšaftą Palenkės ir Varmės-Mozūrų vaivadijų pasienyje netoliesie nuo garsiųjų Stančikų. Nuo šios vietovės iki valstybės sienos plaukia per Romintos girios miškingus kompleksus, pavirsdama žemumoms būdinga vangia upe. Aukštupyje laikosi šlakiai ir kiršliai.
Tik vokiečių kalba buvo išsaugojusi upės autentišką vardą – Blindę. Blindė lietuvių kalboje reiškia gluosnių rūšį. Tuo žodžiu dar vadinama tam tikra paukščio rūšis. Veiksmažodis blindenti „judinti, pleventi” ir galėjęs suteikti lygumų ruože tekančiam upeliui vardą.
Blizna (lenk. Blizna) – nedidelis Suvalkų krašto upelis, ištekantis iš Blizno ežero ir kiek aukščiau Augustavo įtekantis į Raspūdos upę. Bene pusė vagos nusidriekę per Augustavo girią, kita dalis per Strenkoviznos kaimą ir apydrėgnes lankas. Jos vardą galbūt galima sieti su lietuvių veiksmažodžiu blyž-o-ti [geografiniame varde vietoje šaknies ž yra išlikęs jotvių buvusis priebalsis z] „gulėti paslikam”, arba liet. blizgėti „atsispindėti saulei ramiame vandenyje”. Priesaga n nurodo erdvėje nusidriekusį objektą – upę.
Būgas (lenk. Bug) – didysis kairysis Narvės intakas. Ilgą laiką visaip kraipydamasis teka Lenkijos-Baltarusijos siena šiaurės link, kol pagaliau lyg ko pabūgęs kiškis staiga metasi į kairę ir ieško vakaruose esančios Vislos, bet jos neradęs sutinka (žr.) Narvę, kuriai puola į glėbį, ir drauge abu visus sutelktus plačius savo vandenis perduoda Vislai.
Būgo vardas rodo, kad ir senovės žmonės žemę matę ne vien po savo kojomis, bet kad turėję platų akiratį, jeigu tokios plačios teritorijos pažintį gebėjo apibendrinti vienu gražiu žodžiu ir taip taikliai nusakyti didžiosios upės esmę.
Būgas teka per Lenkijos (587 km), Baltarusijos ir Ukrainos teritoriją. Visas upės ilgis siekia 772 km, nuotako paviršius apima 39 420 km², iš jų Lenkijai atitenka 19 284 km². Vidutinis žemupio nuotėkis – 158 m³/s. Būgas yra ketvirta pagal dydį Lenkijos upė.
Būgo ištakas surandame Verchobužo kaime šalia Zločovo, Podolės aukštumoje, Ukrainoje, įteka į Zegžino salpą ir sudaro kairį intaką Narvės, kuri iki 1962 metų oficialiai buvo laikoma dešiniuoju Būgo intaku. Toji Narvės ir Būgo bendra iki Vislos tėkmė dažnai yra vadinama Būgonarve. 363 km ruožas (Gołębie-Niemirów) sudaro sieną su Ukraina ir Baltarusija. Karališkuoju kanalu jungiasi jis su Pripete. Kaip įdomybę galima pateikti faktą, kad jeigu intaku laikytume iki dviejų upių susiliejimo tą, kuri iki santakos yra trumpesnė, tuomet pasirodytų, kad Visla yra kairysis Būgo intakas (mat Būgo ir Būgonarės aukštupis iki santakos yra ilgesnis). Tačiau didesnis Vislos nuotėkis lemia, kad ji ir teka iki Baltijos.
Būgas visuotinai laikomas pavojinga upe, kadangi joje vietomis esti „dvigubas dugnas”, be to, plaukikams dažnai grėsmingi esti vandens sūkuriai. Jeigu ir ši priežastis būtų lėmusi upės vardą, tai vis vien ji būtų pavadinta baugą keliančią upe. O šitų paslapčių žinojimas vėlgi rodytų gyventojus nebuvus tokiais nemokšomis. Jeigu suskaičiuotume šios upės ilgį nuo ištakų iki žiočių jūroje, gautume 1213 km, kai tuo tarpu Vislos ilgis siekia 1047 km, taigi 166 km būtų trumpesnė už visą Būgo tėkmę.
Daina (lenk.Dajna) – tai Mrongovo ežeryno ir Sempopolės Žemumos upė, kairysis (žr.) Gubros intakas. Ilgis 55 km. Teka per Mrongovo ir Kentšino apskritis. Nuotako paviršius 345,5 km². Ištakų ieškoti reikia Mozūrų Kraštovaizdžio parko vakariniame pakrašty. Dainos vardą sieti tektų su veiksmažodžiu dainuoti. Matyt jos gurgėjimas sukėlė žmonėms dainos įspūdį. Čia dar reiktų sugretinti ir jotvingių Dainavos etnonimą. Dainava turėjusi reikšti upės Dainos apylinkes ir kraštą. Tos pačios –av– priesagos variantas –uv– yra ir Lietuvos varde.
Dauspūda (lenk. Dowspuda). Senovėja priklausomai nuo atkarpos upė buvo vadinama Raspūda, Dauspūda ir dar kitaip. Prof. Knuto Olofo Falko manymu ežero ir upės vardas yra kilęs iš jotvingių kalbos Dau-spūda “daug spausti, didelė spūda”. Taip upė pavadinta todėl, kad pavasariais joje vandens lygis pakyla beveik metru, dėl ko intakuose atsiranda spaudimas atgal ir susidaro vadinamos “grįžmės”, kuomet vanduo teka prieš srovę.
Teritorija, per kurią teka Dauspūda, kitados priklausė Jotvai. Čia yra išlikusi ramovė, vadinama Šventąja Vieta – senųjų laikų kulto vieta. Nuo XV amžiaus Dauspūda sudarė Lietuvos ir Prūsijos ribą.
Dauspūdos kaime, į pietus nuo Ročkų, išsilaikė vaizdingi Paco neogotikinių rūmų griuvėsiai. Rūmų savininkas Liudvikas Mykolas Pacas 1824 metais užsakė Dauspūdos upės 3 km ruože tarp Ročkų, Dauspūdos ir šiek tiek žemiau 12 akmeninių slenksčių, kurie sudarydami krioklius turėjo papuošti apylinkę. Užtvaros, lygiai kaip ir rūmai, vėliau buvo išardytos, o šiuo metu vienintelis jų likęs pėdsakas yra akmeninė sekluma.
Didžiulė (lenk. Dziedziulka) – upelis išteka iš Akuočio ežero. Jeigu upelis buvo taip pavadintas, matyt, artimose apylinkėse prieš melioracijas buvę gausu mažesnių upelių. Lenkų literatūroje dėl mažumo šis upelis gavo mažybinę formą. Vardas Didžiulė esti giminingas su būdvardžiu didžiulis ir yra jo vedinys. Jos ilgis 11 km. Teka per Pelelių, Navininkų, Didžiulių ir Vilkapėdžių kaimus ir įteka į Klevio ežerą Klevuose.
Druvinčia (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) – Vislos dešinysis intakas. Ilgis siekia 253 km, nuotako plotas 5.536 km2. Ištakos 191 m v.j.l., teka pietvakarių linkme ir į Vislą įsilieja 36,6 m v.j.l., 10 km aukščiau Torunės – Zlotorijos kaime. Upės vardo prūsišką kilmę Druvinta pateikė V. Mažiulis ir sieja jį su baltų šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti” (Prūsų kalbos etimologijos žodynas I t. 226-227 p.).
Druvinčia, tipiška ežeryno upė, su Vislos mariomis jungiasi Elbingo kanalu. Ši upė nuo 1961 metų per visą savo vagą yra paskelbta draustiniu ir sudaro ilgiausią Lenkijoje ichtiologinį parką. Tai specialus apsauga apimtas „Druvinčios slėnis”, kurio plotas 444,38 ha. Kadangi tarp Druvinčios ir jos intakų yra dideli lygmens skirtumai, daugelyje atkarpų turime pakalnių pobūdžio upokšnius. Todėl susidaro palankios sąlygos laikytis retai faunai. Čia veisiasi nėgės (lenk. minogi) bei retos žuvys: lašišos (lenk. łososie), žiobriai (lenk. certy), margieji upėtakiai (lenk. trocie), šlakiai (lenk. pstrągi), kurie mėgsta deguonimi prisodrintus vandenis.
Varmės Druvinčia (lenk. Drwęca Warmińska) – upė Senprūsių Žemumoje ir Varmės Lygumoje, dešinysis Paslankos intakas. Ilgis 48,4 km, nuotakio plotas 327 km2; didžiausia vietovė, per kurią teka, yra Orneta.
Elbinga (lenk. Elbląg) – tai palyginti trumpa, bet vandeninga upė. Pradžią gauna (žr.) Družno ežere. Kitados iki jo siekė marios. Upės tėkmė trumpa. Jos keliolika kilometrų siekianti vaga baigiasi Vislos mariose. Visa upė priskiriama prie jūros vandenų, o 13 km ilgis sudaro Elbingo uosto vandenis, kurie yra kanalizuoti.
Dėl vardo kilmės V. Mažiulis minėtame žodyne (243-4 p.) Elbingą sieja su Lietuvos upe Elbentu ir mano, kad ir Elbing daiktavardis yra baltų kilmės, kur *elb–/*alb– reiškia „lenkti, linkti”. Ir iš tikrųjų tas dėmuo yra ir mūsų žodyje alkūnė.
Vidutinis upės gylis siekia 2,5 m, nors jis labai įvairuoja, o mieste prieina net iki 7 m. Plotis svyruoja nuo 70 iki 200 m. Visos vagos dugnas smėlėtas, tiktai Družno ežere yra dumblinas.
Elka (lenk. Ełk, seniau Łek) – Mozūrijos ežeryno upė, dešinysis Bebros intakas. Ilgis 113,6 km. Nuotako (baseino) plotas apima 1524,5 km2.
Elko ištakas randame prie Seskos kalno netoli Galdapės. Teka per Lazno, Lasmiadų, Stradūno ir Elko ežerus. Didžiausia gyvenvietė prie jos krantų yra Elko, Prostkių ir Grajavo miestai. Upė Elkos vardą gauna tik nuo Elko ežero, ankstesni ruožai turi kitokisu vardus.
Ką reiškia Elka? Tai tos pačios šaknies žodis, kaip ir mūsų alk-ūnė, kuris yra šaknies alk– priesagos –ūnė vedinys. Ar šaknys alk– ir elk– tai tas pats? Taip santykiauja mūsų gerai žinomi žodžiai: aketė:eketė, akėti:ekėti.
Alkūnės pavadinimas sietinas su ide. šaknies *elei-, *lei– “lenkti” [Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbnos leksika 8 p.].
O štai šiek tiek digresijos. Slavų kalbose aptinkamas šios šaknies žodis su formantu –t-, tai lenk. łokieć, rus. lokotj… Jie atitinka lietuviškąjį uolektį „ilgio matą apie 70 cm. Tai senas ilgio matas, jau gal net ir nevartojamas, bet dar ir šiandien ilgį neretai matuojame sprindžiais, sieksniais, žingsniais. Anglai oficialiai ilgį matuoja pėdomis, o iš Vokietijos paplito ilgio matas colis (25,4 mm); vok. tarmėse der Zoll „kruplys”. Taigi ilgį matuota įvairių žmogaus kūno dalių dydžiu ar atitinkama jų padėtimi. Sakome dar: per plauką, per nagą, per juodymo nagą, piršto storumo…
Bet grįžkime prie mus dominančios Elkos. Tai upė, kuri lankstosi, kaip ir alkūnė, sukasi, vyniojasi, raitosi, vinguriuoja… taigi surandame dar vieną (žr. Angarapės, Lenkupės ir visai šalimais Punsko esančios Vaiponios sesę. Visų šių upių vardus sieja bendra charakteristika. Visi tie vardai rodo upes esančias vieno temperamento. Visos jos vyniojasi kaip vijūnai, kaip unguriai, jos amžinai lankstosi, kraiposi ir vaiposi.
Galdapė (lenk. Gołdapa) – pavadinimas rodo, kad šia upe senjotviai galėjo didžiuotis, nes jų upė ne bet kokia, o didžioji, svarbiausia iš visų upeliukų, kadangi ji turi intakus. Tai rodo jos vardo šaknis gald- iš veiksmažodžio galdoti – „rinkti vandenis, telkti juos iš kitų upelių”. Taigi Galdapė yra vandenis renkanti, kitaip sakant intakus turinti upė. Tik upes jotviai vadindavę apėmis.
Nei veiksmažodis galdoti, nei senasis upės vardas niekur nebuvęs užrašytas, jis mūsų dienas pasiekęs per vokiečių (Goldap – atseit “auksinė upė”), vėliau – lenkų kalbas. Todėl ir kelia galvosūkį – kaip galėję baltai vadinti vokiškai užrašytą Goldap. Spėliojimų taikęsi visokių. Vieni manę ją buvus Geltupė (geltona upe), kiti krikštija ją Gulbupe, dar kiti Geldupe. Net K. Būga vartojo formą Guldapė (“Rinktiniai raštai”, III t. 113 p.) Tik prof. V. Mažiulis pateikia upės vardą Galdapė ir kildina ją iš vakarinių baltų šaknies *gald- “Prūsų kalbos etimologinio žodyno” 1 t. 318 p. Seinų-Punsko krašto žmonių tarmėje yra dar gyvas žodis, tiesa, su svetima priesaga – gald-av-oti < gald-oti “rinkti” [Padegėlis gerai prisigaldavojo gyvuliams šieno ir grūdų]. Kad galdoti nėra svetimybė, mano ir prof. V. Mažiulis (Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1 t. 317 p.).
Gubra (lenk. Guber, vok. Guber arba Gubrio) teka per Varmę-Mozūrus, ilgis 73 km. Išteka iš Gubrio ežero. Ištakų aukštis – 126 m v.j.l. Tai kairysis Alnos intakas. Pirmą kartą upės vardas vokiečių paminėtas 1326 m. Gobrio vardu, kuris kildinamas iš prūsų gubans, gubas “nueiti, pasišalinti, dingti” – taip teigia vokiškoji Vikipedija, cituodama Jurgį Gerulį (Gerullis, Georg: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig 1922).
Juodupė (lenk. Czernica, vok. Joduppe, rus. Čiornaja arba Vištinka) – išteka iš Lenkijos. Tai nedidelė, bet gana graži ir vingiuota upė. Jos ilgis apie 16-18 km., plotis 3-4 m. Prasideda netoli Maudos ežero Lenkijoje ir apie 1.5 km. teka Lenkijos teritorija. Upė, kirtusi Lenkijos-Karaliaučiaus srities sieną, teka šiaurės kryptimi. Ties Lietuvos- Karaliaučiaus srities-Lenkijos sienų sankirta daro ji vingį ir įteka į Lietuvos teritoriją. Raitydama kilpą rytų link Juodupė prateka vakarinėje Ingelio ežero puseje ir pasuka atgal į vakarus. Teka per gyvenvietę Joduponnen, o ties gyvenviete Auxinnen pasuka šiaurės kryptimi ir pratekėjusi gyvenvietę Sausleszowen įsilieja į patį pietinį Vištyčio ežero kranto tašką, keli šimtai metrų nuo ežeru einančios Lietuvos-Karaliaučiaus srities sienos, kur truputį ryčiau ežerui savo vandenis atiduoda ir Vižainė.
Kirsna (Lt) – upė, tekanti per Lazdijų rajoną. Jotvių kirsnan „juodas“. Gal todėl taip pavadinta, kad upės vaga driekiasi per durpynus.
Kirsna (lenk. Kirsna) – dešinysis Alnos intakas. Ilgis 25 km.Nuotakas apima 118,9 km² ir yra Olštino ežeryno ribose. Teka per Olštino ir Lidzbarko apskritis. Kirsnos slėnis įrėžtas iki 30 m. Gylio.
Dėl vardo kilmės žiūr. Kirsna (Lt).
Krutynià (lenk. Krutynia) – upė, supama įvairaus reljefo moreninėmis kalvomis. Krutynios srava yra labai lėta – vanduo joje vos kruta, todėl, matyt, upė ir tokiu vardu puikinasi. Upės vaga gan vingiuota, ypač pelkėtu rezervatu slenkanti jos vidurinė tėkmė. Upės nuopuolis per 10-ies kilometrų rezervato ilgį siekia vos 1,3 m. Krutynės plotis – 30-40 m, o gylis svyruoja nuo 1,5 – 2,5m iki 3-7 m.
Krutynià pradžią gauna Varpaus (lk. Warpuskie) ežerą supančioje teritorijoje. Senosios Jotvos ežeryne upės paprastai keičia vardus, kuomet teka per ežerus, kurie kaupia (jotviškai sakant – galdoja – žr. Galdapė) vandenis iš kitų, papildomų upelių ir srautų. Turint šitai omeny reikia sakyti, kad Krutynià išteka iš Krutynio ežero, ir savo kelią baigia įsiliedama į Beldonų (lk. Bełdany) ežerą, kur patenka į Mozūrų Didžiųjų ežerų sistemą. Bet Krutynià savo įvairiuose ruožuose gauna skirtingus vardus. Tarp pirmųjų ežerų ji vardo visai neturi, vėliau yra vadinama naujais lenkiškais vardais: Sobiepanka, Grabówka, Dąbrówka, Babięcka Struga, Struga Spychowska, kol pagaliau gauna Krutynios vardą.
Lenkupė (lenk. Lenkupie) – upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Taip vadinama dėl savo vagos lankstumo, vingiuotumo. Labai dažnai ji lenkiasi tai į dešinę, tai į kairę. Jos vardo negalima painioti su besiperšiančia mintimi, kad tai, atseit, lenkų upė. Tai dėl paprasčiausio atsitiktinio sutapimo tos dvi sąvokos labai panašiai skamba.
Lukta (lenk. Łukta) yra dešinysis Morongos intakas, su kuriuo iš kairės savo vandenis įlieja į Pasargės (Paslankos) upę. Galbūt vardas tokios pat kilmės, kaip ir Lietuvoje esanti upė Lukna (pg. la. lukna “mikli beržo šakelė”), kurių vardai tik priesagomis skiriasi.
Marangà (lenk. Morąg) – šiandien tokį vardą turi upė ir ežeras (Marangas) Ostrudos apskrity ir čia įsikūręs miestas. Vardą vokiečiai rašę įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen, ir ši pastaroji forma buvo vartojama iki 1945 metų. Lenkų kalbininkai laikosi hipotezės, kad šis vardas yra prūsiškos kilmės, nes taip vadinamas buvo ežeras: Mawrin, Maurin arba Morin (taip interpretavęs XIV a. Petro Dusburgiečio kronikos priedo anoniminis autorius). Weyde – vokiečių monografijos apie Morongą autorius – iškėlė hipotezę, girdi, vardą suteikę pirmi miesto gyventojai, kurie atsikėlę iš pietų Harco (ten esąs miestas Mohrungen, seniau Morungen). Tačiau šaltiniuose niekur nepatvirtinta, kad naujakurius XIII ir XIV amžiuose kreipta būtent iš Harco rajonų. Prūsišką vardo kilmę liudytų ir lenkų kalboje išlaikyta priesaga -ąg (palygint Elbląg, Bartąg, Wadąg, Skiertąg ir kt.). Vardo baltiškumą ypač primena ir vardo formos Maronis (pg. maras) arba Maurin, kurio vardas susišaukia su mūsų žodžiu maurai.
Kai apie 1280 metus kryžiuočiai užkariavo pagudėnus, pradėjo čia statyti medinę pilį ant nusausintų Marango ežero krantų. Spėjama, kad toji pilis iškilo senoje prūsų Marino gyvenvietėje. Miestą įkurta gynybos požiūriu patogioje vietoje. Iš pietų pusės gynė jį Maurino ežeras, iš vakarų upė, iš šiaurės – tvanka, tuo tarpu iš rytų pusės iškasti buvo du grioviai ir užleisti vandeniu.
1410 metais Marangą užėmė Jogailos kariuomenė, kai iš Žalgirio žygiavo į Malborką.
Mara (lenk. Marycha) – tai per Seinus tekančios (žr.) Seinos upės tolimesnės tėkmės, ištekančios iš Mario ežero, vardas. Lenkai visą šią upės tėkmę – nuo pradžios iki pabaigos – vadina vienu Marychos vardu.
Montava (lenk. Mątawa, Mława, Mtława) – upė šiaurės Lenkijoje. Ilgis 62,2 km, nuotako paviršius 456,5 km2. Lenkų kalboje vardas nenusistovėjęs, nors dažniausiai vartojama pirmoji jo forma. Gal šis vardas turi su prūsais bendrą šaknį, pg mantus „sumanus, guvus”, kas rodytų gyvą besiraitančią upę. Priesaga –ava– rodo vietą. Montava įteka į Vislą.
Narvė (lenk. Narew) – tai Lenkijos šiaurryčių upė, dešinysis Vislos intakas. Jos ilgis 484 km. Ištakas turi ji Baltarusijoje ir pirmus 36 km teka jos teritorija. Vieną kilometrą teka išilgai valstybinės sienos. Labai panašu, kad vardas siejasi su lenkų veiksmažodžiu rwać “rauti” ir lietuvių rauti. Tačiau einant gilyn į indoeuropiečių prokalbės laikus lenkų kalbininkų teigimu rasime žodį nur, reiškiantį “vandenį” ar “upę” (gal srautą?). O tasai nur turi ir mūsų kalboje atitikmenį nerti “judėti į priekį, srūti”. Šitai labai įtikina, kad ir Narvės vardas yra baltiškas.
Lietuviškoje literatūroje ši upė vadinama Narevu, tačiau lenkų kalboje Narew yra moteriškosios giminės ir nebūtų reikalo jos vardą vyriškinti. Kadangi šis vardas yra neabejotinai baltiškas, nereikėtų Narevo formos laikyti šio upėvardžio ištaka. Imant iš lenkų kalbos šitą vardą geriau būtų lietuvinti į Narevà. Tačiau manant, kad šis vardas yra baltiškos kilmės, reiktų veikiau galvoti, iš kokios vardo formos lenkai turi Narevą. Jeigu upė būtų vadinusis Nareva, tuomet taip ją būtų perėmę ir lenkai. Jeigu baltai būtų vadinę Narvà, to vardo ir lenkai būtų neiškraipę. Yra kita Narvos vardą turinti upė, tekanti tarp Estijos ir Rusijos teritorijų, taigi ir ši Narvė nėra vienintelis tos šaknies vardas. Būtent iš Narvės lenkai, neturėdami balsio ė ir turėjo tą vardą prisiimti kaip Narew arba Narwia. Jau vienaskaitos kilmininko ir kiti linksniai rodo buvus čia kamieną Narv- (Narwi), o vardininke intarpas –e– atsiranda dėl nepatogaus tarimo (Narw). Be to, forma Narw būtų vyriškosios giminės. O žmonės, kurie perėmė upės vardą iš baltų, matyt, suvokė, kad upėvardis yra moteriškosios giminės, ir tai tik dar labiau patvirtintų, kad atstatytoji forma turėtų būti Narvė.
Jeigu šita išvada nėra galutinai teisinga, tuomet reikėtų surasti tą tikrą upės vardo formą. Tačiau lietuviškoje literatūroje primygtinai vartojama Narevo forma mūsų ausiai skamba labai svetimai. Juo labiau, kad ir senoji Lenkijoje gyvenančių dzūkų karta tą upę vadindavo Narve, ir Lomžą vadindavo – miestas prie Narvės.
Tiesa, lietuviškoji Vikipedija dar pateikia upės vardą Narevas arba Naurà. Pastaroji forma gali būti dar senesnė ir už Narvę, tik kad ji nepaaiškina, kodėl lenkai šią upę vadina Narew, o ne Naura. Lenkai šios formos nebūtų iškreipę. O jeigu Naurà, tai kodėl prieš šią formą pateikiamas dar Narevo vardas?
Neta (lenk. Netta) – iki Neto ežero aukštutinė upės tėkmė vadinama Raspūda (lenk. Rospuda). Netos vardo kilmė neaiški. Galima tik paskui Sigitą Gedą nurodyti, kad upės vardas yra pakartotas kunigaikščio Netimero varde, kurį sudaro dvi šaknys: net- ir mer- (upė Neta ir gal upė Merkys ar upė Mera?).
Nida (lenk. Nida, prūs. Neidā) – prūs. nedati “tekėti” [K. Būga “Rinktiniai raštai” III 241 p.]. Taigi Nida reiškia tėkmė. Kuršių nerijoje yra įsikūręs kurortinis miestas Nida. Nidos gyvenvietė kūrėsi prie mažo Nidos upokšnio.
Nida yra ir pietų Lenkijoje, tai kairysis Vislos intakas. Šios upės ilgis siekia 151 km (su Baltąja Nida), jos upynas apima 3862 km2. Šią upę sudaro susiliejusios Baltoji ir Juodoji Nidos. Siauriausioje vietoje upės plotis – 6 m, plačiausioje – 79 m. Gylis svyruoja tarp 0,4 ir 2,6 m. Tai bene šilčiausia Lenkijos upė. Vasarą vandens temperatūra pakyla iki 27°C.
Nidos vardas atsikartoja ir dar vienoje Lenkijos upėje – tai Vkros (lenk. Wkra) aukštupis. Prie šios upės įsikūręs nuo upės vardą gavęs miestas Nidzica (seniau Nibork, vok. Neidenburg) – Varmijos-Mozūrijos vaivadijoje. Yra šiame regione ir Nidos ežeras (lenk. Jezioro Nidzkie), ir prie to ežero įsikūręs miestas Ruciane-Nida.
Omulvė (lenk. Omulew) – upė Lenkijoje, dešinysis Narvės intakas. Jos ilgis siekia 114 km, nuotako plotas 2 053 km². Teka per Mozūrų ir Kurpių lygumas. Vardo etimologija nežinoma.
Osa (lenk. Osa, taip pat Ossa) – upė šiaurės Lenkijoje, ilgis 96,2 km, baseino plotas 1600 km², dešinysis žemutinės Vislos intakas. Pradžią gauna Ilavos ežeryne iš Perkūno (lenk. Perkun) ežero, plaukia per daugelį ežerų: Osą, Gardzienį, Šimbarskį, Plavenžą, Popówko ir Trumpelį (lenk. Trumpel). Dalis šių ežerų vardų yra nauji, dalis dar išliko prūsiškų. Osa įteka į Vislą šiauriau nuo Grudziondzo. Ties žiotimis aukštoje kalvoje (68,1 m v.j.l.) čia pat prie Vislos kranto 5 km į šiaurę nuo miesto centro išlikusi Grudziondzo tvirtovė. Iš šiaurės ir rytų supa ją Osos upė.
Grudziondzo apylinkėse Osa pasižymi tuo, kad pakilęs Visloje vanduo liejasi Osos vaga atgal. Tai vadinamos “grįžmės”, dėl ko net kyla upės potvyniai.
Osa paminėta jau 1222 m. kaip šiaurinė (žr.) Kulmo Žemės siena. 1918-1945 metais jos vidurine atkarpa ėjo siena tarp Lenkijos ir Rytprūsių.
Be šio Vislos intako Osos vardas paplitęs labai plačiai. Žemėlapyje kažkokia Ossa yra į pietus nuo Tilžės prie Skaisgirių (vok. Skaisgirren).
Graikijoje yra kalnuota sritis – Ossa, o Italijoje – to paties pavadinimo upė. Dar sritis tokiu pavadinimu yra sorbų gyvenamoje teritorijoje Vokietijoje. Aplamai, pavadinimas Ossa, Osa yra populiarus nuo Sibiro iki Viduržemio jūros. Galbūt hidronimuose įtakos turi ide. šaknis *ois-, *eis-, *is- “eiti, skubėti, judėti, tekėti”. (Lenkų Vikipedija Rzeka Osa).
Pasargė (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) – du šimtai vienuolika kilometrų ilgio (pagal kitus šaltinius 169 km) tingi laukų upė, vingri, neprieinama, vietomis dinamiška, nelyginant kalnų upokšnis – vietomis daubinga. Upės tėkmė nevienoda – čia greita, čia vangi, lėta. Dėl to, matyt, ir du vardus turėjusi. Vokiečiai užfiksavo ją Pasarge, lenkai perėmė iš baltų Paslanka (lėtai slenkanti). Kraštovaizdis nepaprastai įvairus ir vaizdingas. Krantų apylinkėse egzistuoja gausybė faunos ir floros rūšių. Upė teka per Olštino, Mrangavo ežerynus ir pakliūva į Vislos marias. Ištakos 153 m v.j.l., nuotakio paviršius užima 2295 km². Ant upės veikia kelios elektrinės.
Pisa (lenk. Pisa) – Dešinysis (žr.) Narvės ar gal Nauros (lk. Narew) intakas. Ši upė anksčiau buvo vadinama Galinda (nuo Galindos krašto). Išteka iš piečiau nuo Sniardvų esančio Rasio (lenk. Roś) ežero (115 m. v.j.l.) ties Piso (lenk. Pisz) miestu. Aukštupys teka per Pisos girios rytinę dalį. Upės ilgis siekia 79 km. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis 30 m3 per sekundę. Ši upė sudaro valstybinį tarpužemio vandens kelią, sujungtą su didžiaisiais ežerais. Upės srautas ramus. Svarbiausią intaką sudaro Turtulio perkasas.
“Pisos vardas plačiai paplitęs prūsų ir jotvių kraštuose: [1) iš Vištyčio ištekantis upelis, 2) Alnos intakas ties Piestkaimiu, 3) ežeras Raselio (lenk. Raszel) apskrity, 4) Narvės intakas]. Pisa yra gimininga su latvių pīsā `klampus gruntas, drėgna pelkė’, kur tik beržai ir eglės auga” [K. Būga “Rinktiniai raštai”, t. 1, 510 p.]. Tai atskleidžia ir upės vardo reikšmę – ji teka per drėgnas vietas.
Raspūda (lenk. Rospuda) – žr. Dauspūda. Tos pačios upės dviejų atkarpų vardai panašūs, tik, matyt, pirmosios tas spūdis buvęs silpnesnis, todėl šią pirmą atkarpą ir vadinta Raspūda (rasos spūda).
Reslioupė (lenk. Cyna) turi kelis vardus, kurie šiandien dar tik pradeda nusistovėti. Įvairiose literatūros rūšyse galima sutikti tris upės vardus: Izerà (lenk. Izera), Sainà (lenk. Sajna) ir Cinà (lenk. Cyna). Pagal 1967 m. „Wielkia Encyklopedia Powszechna PWN” (9 t.) per Reslio miestą teka Sainà – Gubro intakas. Panašiai teigia ir Jan Chłosta 2002 metų Littera leidyklos žodyne „Słownik Warmii”. Savo ruožtu 1996 metų „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.) teigia, kad per Reslį teka Cina, priklausanti Alnos upynui. Tuo tarpu internetiniame informatoriuje „Informator Turystyczno-Przyrodniczy – rzeki i źródła” sakoma, kad per Reslį teka upė Izera – dešinysis Sainos intakas. 2004 metų Didžiojoje internetinėje multimedialioje enciklopedijoje „Wielka Internetowa Encyklopedia Multimedialna” rašoma, kad Reslis išsidėstęs ant Sainos upės krantų. Lygiai tokią pačią informaciją pateikia leidykla “Wydawnictwo Prószyński i S-ka S.A. internetowa mapa okolic Reszla”, kurią galima rasti ties antrašte „pilot + miasto + reszel”. Ir tuo ši netvarka nesibaigia.
Jaceko Borkowskio gvildoje „Reszel – przewodnik po dziejach zamku i miasta” wydanie II popr., Warszawa 2003 (Reslis – vadovas po pilies ir miesto vyksnius), sako: “Pirmi kryžeivių daliniai jau 1240 metais pasiekė bartų žemę. Vedė juos Otonas, Brunšviko kunigaikštis. Ordino metraštininkas Petras Dusburgietis pažymėjo, kad 1241 metais paimta prie Izeros upės esančią Reslio pilį”. Toje gvildoje pateiktame XIV ir XV amžių Reslio miesto plane upė pažymėta Izeros vardu, tuo tarpu dabartiniame plane ta pati upė vadinama Saina.
Turistiniame žemėlapyje „Wielkie jeziora mazurskie”, kurį 1998 metais išleido Polskie Przedsiębiorstwo Kartograficzne w Warszawie, Reslio upė vadinama Cina, ir taip pažymėta dviejose vietose. O tekstiniame apraše ten pat teigiama, kad per Reslio miestą teka Izera. Topografiniuose Poznanės (1984 m.) ir Krokuvos (1985 m.) išleistuose žemėlapiuose aiškėja, kad Sainos upė aplenkia Reslį 1 km atstumu. Šitai atkartoja ir 1996 m. „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.).
Tai kaipgi iš tikrųjų turi toji upė vadintis? Mat ją sudaro du susibėgantys srautai – Reslio Izera ir Legino Saina. Kuris jų daugiau pateikia vandens, tą ir reiktų priimti svarbesniu. 1959 metais Mokslo bičiulių draugijos Poznanės filologų komisija prie Sainos upės pateikia du vokiškus vardus: Says (1326 m.), Saynfluss, (1339 m.), bei vėlesnius Zaynfluss, Zain (1595 m.), Zaine (1928 m.). Gustawo Leydingo žodynas teigia, kad Leginas (ežeras) anksčiau buvo vadinamas Sprohe (1331 m.), Sproyn (1353 m.), Sproge (1359 m.), Sprogen (1404 m.), Sproyen (1656 m.). Tuo tarpu G. Hennebergo Rytprūsių žemėlapis, įdėtas Abrahamo Orteliuso „Theatrum orbis terrarum” 1595 m. išleistame atlase, rodo, kad iš Legino per Reslį tekanti upė buvo dar vadinama Sproyfluss. Paaiškėjo, kad Reslio srautas yra gerokai mažesnis, todėl negali perimti pagrindinės upės vaidmens, jis yra tik Sainos intakas. Svarbesnis yra Legino srautas – Saynfluss. Iš čia, matyt, tiek maišaties įsivėlė.
Šiuo metu Reslio upė yra jau vadinama Cina – kaip skambėjo XIV a. O Izeros upės vardas, galimas daiktas turintis prūsišką kilmę, šiandien yra jau tiktai istorinės reikšmės faktas. Šitaip teigia lenkų internetinė Vikipedija. O mes matome, kaip Saina per vokiečių kalbos fonetiką ir rašybą – iš Saynfluss per Zaynfluss, Zain ir Zaine tapo nieko nereiškiančia Cina.
Saina – (lenk. Sajna) – istorinis per Reslį tekančios (žr.) Cinos vardas.
Seinà (lenk. Maryha) – iš Seino, šiandien jau dažniau vadinamo Seinų ežeru (lenk. JezioroSejny), ištekanti upė.
Upėvardyje Seinà atkreipkime dėmesį į lietuvių kalboje išlikusią dvibalsių ie:ei kaitą, palygink dievas ir deivė, šviesti ir šveisti, arba lietuvių bendrinėje kalboje diena ir žemaičių tarmėje deina… Toks pats šių dvibalsių santykis yra ir tarp lietuvių bei jotvių kalbų: sieti: seiti bei siena: seina. Kitados siena buvo suvokiama kaip du kažkuo sujungti, susieti stulpai. Tatai geriau suvoksime tvoros pavyzdžiu. Taigi sienos pirmykštė reikšmė buvo ne ką nuo ko skirianti pertvara, o tai, kas ką sieja “jungia”. Priesaga n nurodo šaknyje minimą veikėją arba atliekamo veiksmo vietą (čia upę). Šitai patvirtina ir tokie veiksmažodžiai: Vai-n-à (pavardė) – kas vainoja “baria”, kar-n– à – plėšiama apatinė žievė, tinkama pynimui ar kabinimui, korimui, kariau-n-a – kariauti galinčios jėgos… Taigi Seinà pirmiausia reiškusi vandens susisiekimo kelią. Ir tik ilgainiui iš šio bendrinio daiktavardžio susiformavo tikrinis, rašomas didžiąja raide. Tie pavyzdžiai rodo, kad upė Seinà yra kildintina iš žodžio sieti “jungti”, ne “skirti, atitverti, atriboti”. Todėl klaidinga yra galvoti, atseit čia buvus lietuvių-lenkų siena “riba”.
Seinà išteka iš Seino ežero. Tiesą sakant ta pati upė išteka dar gerokai prieš Seino ežerą, tiktai ji vadinama kitais vardais: iš Šaltėnų šaltinių gavusi pradžią vadinama Šalčià, kuri įsilieja į Bokšio ežerą. Iš Bokšio iki Seino toliau teka Bokšos arba Juodosios vardu. Seinà, įsiliejusi į Mario ežerą ir jau iš jo ištekėjusi buvo vadinama Marè. Šiandien visos šios upės lenkų vadinamos vienu Marychos vardu. Bet tai jau vėlesnis kalbinis faktas, sukurtas žmonių, kurie buvo girdėję, bet nesuvokė tikrojo šių geografinių reiškinių ryšio. O miestas Seinai rodo gardą, kuris buvo įsikūręs ant Seinos upės krantų.
O štai kokią informaciją apie šią upę pateikia Lietuviškoji vikipedija”:
Seina (lenk. Marycha) – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijoje; atkarpomis yra Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Baltarusijos gamtinė valstybinė siena. Kairysis Juodosios Ančios intakas. Ilgis 80,8 km, iš jų 63,2 km Lenkijoje. Baseinas užima 432,4 km² plotą. Upės slėnis platus, žemupyje miškingas (Augustavo giria). Pavadinimas jotvingių kilmės, jis minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę – (vok. von den Glummes Assern iij mile do ist vaste gebirge czwischin von dannen auf den Seynyn iij mile do lest (iest) man das letzte vutir und hat denne viij vordan bis czu Merkin).
Seina prasideda prie Punsko ir įvairiose vietovėse vadinama skirtingais vardais:
atkarpoje tarp ežerų Punia – Meldinis – Bebrutis – Juodelis – Seivys vadinama Seivos vardu;
susijungusi su Šalčia, upelis pakeičia vardą į Juodąją, kuri teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą;
iš Seino išteka jau Seinos (Marycha) vardu ir teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą į Mario (Pomorze) ežerą;
žemupyje Seina tampa Mara ir įteka į Juodąją Ančią prie Čertoko kaimo Baltarusijoje.
Svarbiausi intakai: Šalčia (13 km, ištakos Ramonų kaime), Akuotė (11 km, ištakos Akuotės ežere), Rubežanka (6 km, ištakos Skarkiškių kaime), Kunisjanka.
Seiva pakankamai užteršta upė (III klasės švarumas) – į vandenis patenka žemės ūkio trašų liekanos, miestų nutekamieji vandenys.
Seiva (lenk. Sejwa) – iš Seivio ežero ištekantis mažas upelis. Jo vardo daryba panaši kaip ir Seinos. Jų vardai skiriasi tik priesagomis n:v. Tačiau reikšmė gali skirtis. Lietuvių kalboje seivà reiškia tą patį, ką ir šeivà “į šaudyklę dedamas virbalas, dažnai būdavęs tuščiaviduris”.
Skardupiai (lenk. Skardupie) – upė aukštais krantais, skardžiais.
Skroda (lenk. Skroda) – vardas tapatinamas su veiksmažodžiu skrosti “rausti”. Vardas rodo giliai prasiraususią upę.
Supraslė (lenk. Suipraśl, anksčiau lenkų vadinama Sprząśla) upė rytų Lenkijoje (Palenkės vaivadijoje). Narvės dešinysis intakas. Upės ilgis 93,8 km, nuotakio paviršius – 1,8 tūkst. km². Aukštupys teka per Knišino girią. Ant upės krantų išaugęs Supraslio miestas (lenk. Suipraśl). Toliau upė kabina net Balstogės pakraščius ir maitina miestą geriamu vandeniu.
Upės vardo kilmė nėra aiški, bet skamba labai baltiškai.
Skarpava (lenk. Szkarpawa) – tai viena iš Vislos deltos atšakų. Atsišakoja iš Vislos ir įteka į Vislos Marias, sudarydama su kitomis Vislos deltos atšakomis – Nogatu ir Elbingu – tarpužemio vandens kelią. Vardo kilmė nėra aiški.
Skva (lenk. Szkwa, Skwa, Rozoga) – šiaurryčių Lenkijos upė, dešinysis Narvės intakas. Upės ilgis – 103 km, nuotako paviršius 482 km². Upė pradžią ima aukščiau Šventaino ežero ir pradžioje neturi jokio vardo. Vėliau nuo Rozogų vadinama Rozoga, o toliau jau teka Skvos vardu. Vardo kilmė neaiški, tačiau jo baltiškumu abejoti negalima. Jos senumą rodo vietoje lenkų priebalsio sz išlikęs baltų priebalsis s.
Svenčius? (lenk. Święcek) – išteka iš ežero Borowo ir įsilieja į Rasio ežerą. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau ją sieti galima su būdvardžiu šventas.
Šalčià (lenk. Marycha) išteka iš Šaltėngiro šaltinių (pavasarį jos vaga praatįsta net iki Ramonų kaimo). Jos vanduo yra labai skaidrus, bet šaltas. Iš čia ir upės vardas Šalčia. Jos srovė savo vandenis atiduoda Bokšio ežerui. Iš Bokšio toliau jau upė teka kitu – Bokšos (Juodosios) – vardu.
Šešupė (lenk. Szeszupa, vok. Scheschupe) ištakas turi netoli Suvalkų prie Šešupėlės kaimo, tik 500 m nutolusio nuo Juodosios Ančios slėnio. Šešupė čia surenka vandenis iš gausių durpėtų srautų. Lenkijos teritorijoje tėkmė labai vangi, pakrypusi šiaurryčių link. Tik pačiame aukštupy pasižymi sraunumu. Jos vaga įsirėžusi giliame tarpeklyje, kuris vadinamas Šešupės Dauba. Slėnys apima apie 50 km2 ir yra 40-70 m iki jį supančių aukštumų. Suvalkų kraštovaizdžio parke Šešupė teka per penkis ežerus ir turi čia du stambesnius intakus – Vygrą (žr.) ir Potopką.
Šešupės ilgis 298 km, iš jų 24 Lenkijos teritorijoje, toliau vandenys gurga Lietuvos teritorija bei per Krasnoznamensko (Lazdynų) rajoną Kaliningrado srityje, kur iš kairės pusės kiek ryčiau nuo Ragainės įteka į Nemuną.
Upės nuotakas apima 6,1 tūkst. km². Šešupė teka per Kalvariją, Marijampolę, Kudirkos Naumiestį. Ji neša II ir III kategorijos švarumo vandenis. Ją kažkiek teršia Rudkos komunalinės samplovos.
Nuo XV a. Šešupė su savo intakais Širvinta ir Liepona sudaro vieną stabiliausių sienų Europoje – iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau – tarp Prūsijos bei Vokietijos ir Rusijos imperijos, dabar tarp Karaliaučiaus srities ir Lietuvos.
Vokiškai upė vadinta Scheschupe, tačiau nacionalsocialistams pradėjus pervadinti Rytprūsių vietovardžius šis pavadinimas kaip ir daugelis kitų, turėjusių lietuviškas, prūsiškas ar mozūriškas-lenkiškas šaknis, neįtiko ir 1938 m. Šešupė buvo pervadinta į Ostfluss.
Šešupės vardas iš pirmo žvilgsnio rodosi labai aiškus – tai Šešios upės, kurios neva subėga į vieną ežerą, o iš jo išteka viena Šešupė. Tokią versiją palaiko ir lenkų internetinė Vikipedija. Dar žinoma yra versija, kad Šešupė yra šešių (šešė “juodasis strazdas”) upė.
Net keista, kad apie šią upę nieko neužsimena didysis žodžių ir vardų etimologijos meistras Kazimieras Būga. Jo dėmesys nesiekė ir kitų mūsų krašto vietovardžių. Tačiau Šešupė iki Nemuno plaukia per Lietuvos teritoriją. Kaip galėjo jos akylus kalbininkas nepastebėti, jei pateikė įdomią Nemuno upės etimologiją.
Nesant patikimos šio upėvardžio etimologijos į galvą peršasi štai tokia hipotezė.
Jotvių, kaip ir prūsų, kalboje nėra buvę priebalsių š, ž. Todėl daugelyje šio krašto vietovardžių vietoje laukiamo š, ž turime s, z. Bėgant laikui vieni tų priebalsių išliko nepaliesti, kiti buvo išversti į š, ž. Surasti to skaidymosi kokio nors nuoseklumo vargu bepavyktų. Priebalsių likimą, matyt, lėmė atsitiktinumai. Antai dar kai kur buvo galima nugirsti tariant kaimo vardą Zãbariškės (Punsko vlsč.), kai jau dauguma vis drąsiau tariama Žãbariškės. Lietuviai taria ežero ir kaimo vardą Stabingis, kai tuo tarpu lenkai vadina juos Sztabinki, lygiai kaip ir miestą Balstogės link – Sztabin (jotv. stabis “akmuo”).
Pasidairykime, kaip šitie priebalsiai kaitaliojasi baltiškuose vietovardžiuose:
Apšakalnis (Kreivėnai) – la. apsė “epušė”,
Želva (upė) – Zelva (upė),
Mūša (upė Lietuvoje) – Mūsa (upė Latvijoje),
Pelyša (upė) – Pelesa (upė Gudijoje),
…………… – Siesartis (Šešupės d. int.),
Šaka (upė) – Saka (Dauguvos k. int.),
Šekšta (upė) – Seksta (upė),
Širvinta (upė) – pr. Sirvinta,
Tilžė (upė, mst.) – vok. Tilsit, pr. Tilze,
Vešeta (upė) – Veseta,
Viešinta (upė) – la. Viesyta,
Šešuva (Neries k. int.) – la. Sesuva (Lielupės k. int.),
…………… ? – sėliai (etnonimas),
Šešupė – ?
Minėtosios upių poros Želva:Zelva, Mūša:Mūsa, Šaka:Saka, Širvinta:Sirvinta, Tilžė:Tilzė, Vešeta:Veseta, Viešinta:Viesyta ir ypač Šešuva:Sesuva leidžia iškelti Šešupės antrąjį variantą – Sesupė. Tai būtų upė, kuri turi seserį.
Tokią upės vardo etimologiją palaiko ir geografija. Šešupė ir Juodoji Ančia išteka iš tos pačios pelkės. Jas tą nuo tos teskiria vos pusė kilometro. Ir Šešupė galėjo būti įvardinta kaip Juodosios Ančios sesuo – Sesapė > Sesupė > Šešupė. Kuomet atėjo čia lietuviai, žinodami, kad jotviai neturėjo priebalsio š ir jo vietoje tardavo s, tą priebalsį ėmę “atstatė”. Šitaip, matyt, turime oficialų hipernormalizmą.
Ūla Lt – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.
Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Nuo Dubičių iki Krokšlio teka kanalu. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.
Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakìškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.
Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.
Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingieji tulžiai, gyvena žalvarniai, lėliai, ligutės, tetervinai. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandžių šilagėlių taurėmis, vėliau žydi smiltyniniai laibeniai, Gorskio pūteliai, geltonus graižus kelia kalninės arnikos, žydi penkialapiai dobilai, raudonuoja tamsialapiai skiautalūpiai. Kiti saugomi augalai: žvilgančiosios riestūnės, plačialapės klumpaitės, pelkinės uolaskėlės, žvilgančiosios riestūnės, plikažiedžiai linlapiai. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės. (Lietuvos Vikipedija)
Vardo etimologija neaiški. Fonetiškai artimiausias žodis yra būdvardis ùlas “kuris lėtai ką daro”. Prisiminkime veiksmažodį al-ėti ir upę (žr.) Al-na, ir pamatysime, kad Ūlos ul– būtų bene priešingybė Alnos al– (garsiai tekėti) reikšmei. Dar ir ančiukus šaukiama garsais ul ul ul. Upė iš tikrųjų yra vangi, o tyliai gurgantis vanduo gali priminti ančiukų šaukimo garsus.
Vadanga (lenk. Wadąg) – upė Lenkijoje, Alnos (lenk. Łyna) intakas. Upės ankstesnės atkarpos turi kitus vardus. Vadanga pradžią gauna Vadango ežere. Į Alną įteka Olštino miesto administracinse ribose. Upės vardo kilmė nėra aiški, tačiau kad tai baltiškas vardas, abejonių nekelia.
Vaiponia (lenk. Wojponia) – maža upelė nuo Punsko į šiaurę apie 6 km, prie kurios krantų įsikūręs Vaiponios kaimas.
Per kaimą teka mažas, šiandien veikiau griovį primenantis, vasarą išdžiūstantis upelis, kuris iš seno nuo neatmenamų laikų buvo vadinamas Vaiponia arba Vaiponė. Lietaus lašas, užklydęs į šį kraštą, pasijusti gali nelyginant kalinys karalių labirinte. Kur surasti jam kelią į Šešupę? Kur žemyn risdamasis, kraipydamasis, vyniodamasis, vinguriuodamas visgi pagaliau patenka upeliu į Orijos ežerą, telkšantį šalia Kalvarijos, o iš čia ieško kelio į svajonių upę, su kuria pasiekia ir galutinę laisvę – Baltijos jūrą.
Vaiponios vardas sietinas su veiksmažodžiu vaipytis “kraipytis, maivytis, šaipytis”. Dar sakome – minkštas dalgis vaiposi “kraiposi”, o kietas ištrupa, kai užgauna akmenį. Apylinkių reljefas ten labai kalvotas, upelės vaga (šiuo metu po melioracijų vasarą išdžiūsta) labai vaipyta, kraipyta. Kai žmogus lūpas kraipo ir bando šypsotis, sakome: “Ko vaipaisi?” Vaiponios vardas ir rodo, kad upė tekėdama visaip vaipėsi.
Tačiau čia dar yra priesaga –on-. Ką ji gali reikšti, reikia žiūrėti į kitus žodžius, turinčius tą pačią priesagą. Jų yra ir mūsų krašte, jie pabirę ir po visą Lietuvą. Tai Pristavonys, Vaiponiškės (kaimas prie Sangrūdos), Vaiduloniai (Radviliškio rajone), Vaidžionys (Kaišiadorių rajone), Vaikantonys (Alytaus rajone), Vainikoniai (miestelis Vilniaus rajone), Miškonys (kaimai Vilniaus ir Kupiškio rajonuose), Piktakonys (Vilniaus rajone), Petronys (Panevėžio rajone), Stanionys (Ignalinos rajone), Ožionys (Ignalinos ir Šalčininkų rajonuose) ir daugelis kitų. Visi jie yra asmenvardiniai vietovardžiai, taigi priesaga rodo kažkokį asmenį ar veikėją, kaip ir kitos pavardės: Janonis r kt… Taigi Vaiponia yra ta veikėja, tekanti kraipyta, vaipyta vieta, taigi mūsų upė. Apžvelgę panašios savybės upių ar ežerų vardus pamatysime, kad vienos jų vinguriuoja (Angarapė), kitos lankstosi (Lenkupė), vingruoja (Vygriai), ir suprasime, kokia buvo turtinga kalba sinonimų. Šiandien, po melioracijų, ir upės vaga ištiesinta, ir vanduo nusekintas. Bet kitados buvo ant jos vandens malūnas, kuris pajėgė sukti girnas.
Valdpušė (lenk. Wałpusza, vok. Waldpusch) – upė Lenkijoje, Ščitno apskrity. Omulvijos kairysis intakas. Upės ilgis 65,7 km. Teka ji iš šiaurės į pietus. Pradžią gauna Valpušo ežere. Žymi upės dalis yra reguliuota.
Vardo etimologija neaiški. Gal čia kalbama apie ežerą ir upės vagą gaubiantį pušų mišką?
Kitados ant upės veikė malūnas ir liejyklos kalvė. Ten esančios Rudkos apylinkėse kasta velėnos rūdą. Bet jai išsekus malūnas su kalve sudegė ir nebuvo atstatyti.
Veprà (lenk. Wieprz) – Upė rytų Lenkijoje, dešinysis Vislos intakas. Upės ilgis siekia 303 km, o jos nuotakas apima 10,4 tys. km² plotą. Jo ištakas randame Vepro ežero apylinkėse. Vislą pasiekia ties Demblino miestu. Ši upė kanalu yra sujungta su Kžnos (lenk. Krzna) upe.
Šios upės vardą galima sieti su nuo seniausių laikų žinomu lietuvių žodžiu vepris “laukinis paršas, tekis”. Lietuvoje, Ukmergės rajone yra Veprio ežeras ir Vẽprių miestelis.
Vygrà (lenk. Wigra) išteka Vygreliuose, Vilkaviškio apskrity, iš Lietuvos atiteka į Lenkiją, Pašešupių kaime iš kairės pusės įsilieja į Šešupę ir su ja vandenys grįžta į Nemuną. Upės vaga labai vinguriuoja. Dugnas nusėtas akmenų. Vagoje guli ir paminklinis riedulys, vadinamas “Ūdros akmuo”.
Vislà (lenk. Wisła, lot. ir ang. Vistula, vok. Weichsel) – svarbiausia ir ilgiausia Lenkijos upė, turinti 1047 km. ilgio. Tai ilgiausia upė visame Baltijos jūros baseine.
Vìslos ištakas rasime Pietų Lenkijoje, 1106 m v.j.l, vakariniame Barania Góra kalno šlaite Silezijos Beskide, tai: Baltopji Viselka ir pirminiu šaltiniu laikoma Juodoji Viselka, bei dar tėkmė Malinka. Vislà savo vandenis iš esmės lieja lygiagrečiai su dienovidiniais. Ji teka per daugelį stambių miestų, kaip tarkime Krokuva, Sandomiras, Pulavai, Varšuva, Plockas, Vloclavekas, Torunė, Bydgoščė, Świecie, Grudziondzas, Tčevas ir Gdanskas. Žiotyse upė turi deltą ir įsilieja į Gdansko Įlanką, o kai kurios atšakos maitina Vislos marias.
Vidutinis vandens nuotėkis siekia 1054 m³/s, o vandens lygmens maksimalus skirtumas – 10 m.
Antikiniais amžiais Visla buvo žinoma ir geografų aprašinėjama kaip tarkime Vistla ir Vistula, o jos svarbiausią formą galima rekonstruoti kaip *Wīstlā. Anksčiau bandyta vardą kildinti iš keltų, germanų ar slavų, arba bandyta rodyti ryšį su šaknimi *weys „tekėti”, tačiau stokojant ryšių su toponimija ir nesuradus morfemos *Wīstl- istorinėse kalbose, galima daryti prielaidą, kad upės indoeuropietiškos tautos vardas yra perimtas iš ankstesnių gyventojų. Wincenty Kadłubek Vislą vadindavo Vandalus, vesdamas upės vardą nuo Vandos vardo, o tą iš lietuvių kalbos žodžio vanduo. Tuo tarpu Jan Długosz in Annales seu cronicae incliti … Vislą vadino Balta Upe „a nationibus orientalibus Polonis vicinis, ab aquae condorem Alba aqua … nominatur”. Tokią etimologiją paduoda lenkų Vikipedija.
Patikimesnė etimologija atrodytų taip:
Vislą (lenk. Wisła – vok. Weissel, Weichsel ~ weiss „baltas” (15-17 a. lenkai vadinę Biała Woda „Baltasis Vanduo”); plg. liet., jotv., pr. veis-ti – visti), – kai vandens privista ir jis išsilieja, bet dar reiškia ir „plaukti, tekėti” (apie vandenį). Antai Veis-iejis – “pratakus ežeras”; Vies-muo ir Vieš-muo – „srautas”; Veis-l-a -> Vis-l-a -> Vislà – didelė tėkmė, didelė upė (priešdėlis –l– pabrėžia objekto didumą, jį pastebėję ir vokiečiai, todėl vadina Weichsel).
Jeigu tokia etimologija pasirodytų pagrįsta, nesuprantama, kodėl lietuvių literatūroje laikomasi vardo formos Vysla (šaknyje ilgoji y). Gal tik todėl, kad nereikėtų kirčiuoti vardininko galūnėje (Vislà).
Vislos nuotakas užima 194.424 km² (Lenkijoje 168.700 km²). Aukščiausias baseino taškas yra iškilęs 2655 m v.j.l. (Gerlacho viršukalnė Tatruose).
Vižaina (lenk. ) – įteka į Vištyčio ežerą. Vižaina – upė Lietuvoje ir Lenkijoje. Išteka iš Vižainio ežero Lenkijoje, įteka į Vištyčio ežerą, didžiausias Vištyčio intakas. Ilgis – 6,6 km, iš jų 3,7 km Lenkijoje ir 2,9 km Lietuvoje. Vižainos vardas rodo, kad upė teka vizomis apaugusia vaga. Jotviškai vizos – karklų rūšis. Daug kur jų baltiškuose plotuose augta ir daugelyje vietovardžių jie yra įamžinti (žr. Vižainio ežeras).
Zelvà (lenk. Zelwianka) – Lietuvos teritorijoje gausu upių Želvų. Tačiau prie Augustavo yra išlikusi senu jotvišku vardu upė Zelva, kuri įsilieja į Neto (lenk. Necko) ežerą. Vardas veikiausiai sutapęs su būdvardžiu žalias.
Zelva yra tipiška žemumų upė, kurios srovė lėta ir mišku apaugusi sukyta vaga. Po maždaug 6,5 km įteka į Neto (lenk. Necko) ir Raspūdo (lenk. Rospuda) ežerus jungiančią sąsmauką.
Zirgūnė (prūs. Sirgune, lenk. Dzierzgoń) – Upė Zirgūnė pradžią gauna Ilavos ežeryne ir įsilieja į Drużno ežerą. Upės ilgis siekia 57,2 km, o jos nuotakas apima – 427,6 km2. Upę dėl jos pobūdžio galima suskirstyti į dvi atkarpas. Aukštupio atkarpa su dideliais nuopuoliais bei žemumos pobūdžio atkarpa, tekanti tarp pylimų, saugančių nuo potvynių, žemiau Dziežgonio miesto. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis siekia apie 2,5 m3/s.
Tai yra trečiasis videointerviu su Jonu Juravičiumi – Lietuvos istorijos žinovu ir populiarintoju iš Dzūkijos.
Šį sykį pokalbio tema – Punske, Seinuose, Suvalkuose gyvenantys lietuviai. Jonas Juravičius neslepia, kad jis ten – labai dažnas svečias. Jam vis dažniau atrodo, kad Lenkijos lietuviai už mus visa galva – aukštesni. Ne tik ekonominiuose reikaluose. Kiekvieną savaitgalį jie organizuoja įvairiausius kultūrinius renginius. Tos vakaronės sutraukia gausius būrius žiūrovų – laisvos vietos nerasi. Jų saviveiklos ansambliai tokie stiprūs, kad ne tik skina pergales „Duokim garo” laidose, bet ir savarankiškai skrenda koncertuoti į Meksiką, Kiniją, Pietų Korėją.
Tuo pačiu Lenkijos lietuviai vis dažniau mūsų nesupranta. Ne vien dėl to, kad į Lenkiją atvažiavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras pamiršta prie stalo pasikviesti Seinų bei Punsko lietuvius. Lenkijos lietuviai pasipiktinę dėl oficialiojo Vilniaus pozicijos įsileisti tas nelematas tris raides. Lenkijos lietuviai klausia, kodėl mes taip žemai kritome, kodėl elgiamės kaip tie sovietmečio pionieriai, šaukiantys „visada pasiruošę”, „visada pasiryžę”?
Tikriausiai visi politika besidomintys lietuviai įsiminė Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktoriaus, buvusio gynybos ministro Jano Pario pavardę.
Šis aukšto rango Lenkijos politikas visai neseniai įžeidė Lietuvą. Įžeidė pačiu įžūliausiu būdu – svečiuodamasis Lietuvoje.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vytauto Didžiojo universitete Kaune organizuotoje diskusijoje J.Parys tėškė štai tokį palyginimą: „dabar lenkų mažumos situacija Baltarusijoje yra geresnė nei Lietuvoje“. Ir tada dar keisčiau pridūrė: „Turime aiškinti Lenkijos kariams, kodėl jie turi ginti Baltijos šalis. Tai sudėtinga, nes turime problemų su lenkų mažuma Lietuvoje“.
Vienintelė paguoda, kad šis lenkiškas akibrokštas neliko nepastebėtas. Jį vertino ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Pavyzdžiui, renginyje dalyvavęs Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Rolandas Kačinskas nedelsdamas atkirto: „tokie pareiškimai – įžeidžiantys“. Džiugu ir pagirtina, kad Lietuvos diplomatui užteko drąsos bei principingumo viešai pabrėžti, jog tokios kalbos „įžeidžia visus čia sėdinčius lietuvius“.
Negali neįžeisti. Sveiku protu nesuvokiamas jau vien lenkiškas palyginimas, „kad žmogaus teisių situacija autoritariniame režime, vadinamame paskutine diktatūra Europoje, yra geresnė nei stiprioje demokratijoje, kokia yra Lietuva“.
Šį sykį maloniai nustebino dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Šio populiaraus leidinio žurnalistas Bartošas T. Vielinski (Bartoszas T. Wielinski) rašė, kad po tokių svarstymų Lenkijos užsienio reikalų ministro politinio kabineto direktorius, buvęs gynybos ministras Jan Parys „turi viešai atgailauti ir atsiprašyti lietuvių, arba su trenksmu lėkti iš ministro Witoldo Waszczykowskio kabineto“.
Minėtas žurnalistas lenkų politiką J.Parį palygino net su JAV prezidento posto siekiančiu Donaldu Trampu. Esą ir vienas, ir kitas viešai abejoja, ar verta ginti Baltijos valstybes nuo galimos Rusijos agresijos, todėl abu šie politikai Rusijos propagandai suteikia progų šaipytis iš NATO vienybės, o pažeidžiamiausioms NATO narėms – nuogastauti bei baimintis.
Žurnalistas B.Vielinskis dar prisiminė, kad Lietuvos „lenkų mažumos lyderiai užmezga įtartinai artimus santykius su Kremliaus žmonėmis“. Ir vis dėlto Lietuvoje, pasak žurnalisto, nebuvo prieš lenkus nukreiptų represijų, Lietuvos valstybė nepersekiojo lenkiškų organizacijų…
Palaukime, kada šis lenkų politikas viešai atsiprašys „visų lietuvių“ arba lėks iš „ministrų kabineto“. Tiesa, nesu tikras, kad Lietuva kada nors sulauks atsistatydinimo arba bent jau menkučio atsiprašymo. Mes neturime svertų, kurių pagalba būtų įmanoma atstatydinti lietuvius įžeidusį lenkų politiką. Ir vis dėlto šio akibrokšti negalima užmiršti.
Bet svarbiausia atlikime tai, ką galime nuveikti, – tramdykime lietuviškuosius įžūlumus. LRT aktualijų studijoje šių metų rugsėjo 2-ąją žurnalistas Rimgaudas Geleževičius bandė išsiaiškinti, kur įstrigo Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė. Kas drįstų pasakyti, jog tema neaktuali? Be abejo, svarbu žinoti, kam ko labiau reikia: Lenkijai – Lietuvos ar Lietuvai – Lenkijos. Sutinku, kad verta aiškintis, ar Lenkija, net jei įgyvendinsime visus jos reikalavimus dėl neva „skriaudžiamų Šalčininkų lenkų“, ims mus laikyti „strategine partnere“? Juk jei Lenkija laiko JAV savo strategine partnere, dar nereiškia, kad Vašingtonas traktuoja Varšuvą kaip strateginę partnerę. Abiem atvejais – labai skirtingos svorio kategorijos. Dera numatyti ir tikruosius Lenkijos siekius Europos Sąjungoje: su kuo ji galynėsis dėl įtakos? Su Prancūzija, Vokietija, Čekija, Slovakija?
Bet toji įdomia ir reikalinga galėjusi tapti visuomeninio transliuotojo laida buvo įžūliai tendencinga, įžūliai vienpusiška. Joje kalbėjo tik tie, kurie ragino lietuvius nusileisti lenkiškiems ultimatumams – ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose, ir dėl lenkiškų gatvių užrašų. Į autorinę laidą R.Geleževičius pakvietė tik Lenkijos simpatikus. Lietuvos mokslininkų, kalbininkų, politologų, kurie turi bent kiek kitokią nuomonę, – nebuvo nė vieno. Laidoje buvo išsamiai aptariama Lietuvos lenkų padėtis, tačiau nebuvo net svarstoma, o ką apie Lietuvos lenkų padėtį mano Lenkijoje gyvenantys lietuviai. Žodžiu, pikta ir skaudu, kai Lietuvoje kalbant lenkiška tema į visuomeninio transliuotojo laidą nepakviečiami su aršia polonizacija susiduriantys Punsko ar Seinų lietuviai. Jų nepakviečia būtent savas – lietuvis.
R.Geleževičius neleido tarti žodžio net į laidą paskambinusiam klausytojui, ketinusiam priekaištauti „Lietuvą nuolat kritikuojančiam Valdemarui Tomaševskiui“. Laidos vedėjas paaiškino, kad Lietuva – demokratinė šalis, todėl V.Tomaševskis galįs turėti savo nuomonę. Bet toje demokratinėje Lietuvoje, pasirodo, negalima turėti viešos kritiškos nuomonės apie V.Tomaševskį.
O kaip derėtų vertinti laidoje nuskambėjusius Vytauto Plečkaičio pareiškimus, esą visi lietuviai, kuriems nepriimtini lenkiški ultimatumai, tėra rėksniai, kurie, suprask, dar ne visa Lietuva? Aš gi rėksniais laikau tuos, kurie, kaip ir V.Plečkaitis, ragina kuo greičiau nusileisti nepagrįstiems, įžeidžiantiems Lenkijos reikalavimams. Juolab kad diskusijos metu pripažinta: oficialioji Varšuva nemato Lietuvos, Latvijos ar Estijos, ji mato tik visumą – trijų Baltijos valstybių regioną. Tad kam, pone V.Plečkaiti, nusižeminus pataikauti tiems, kurie mūsų nemato? Karinio konflikto atveju mūsų atžvilgiu Lenkija elgtųsi panašiai, kaip elgėsi Stalinas, kai vokiečiai daužė Varšuvą. Neskubėtų ginti, leistų kuo labiau nukraujuoti. Jeigu būtų pono J.Pario valia.
Prie įžūliai antilietuviškai besielgiančiųjų priskirčiau ir Vilniaus merą Remigijų Šimašių, visai neseniai Vilniaus gatvėse prikabinusį „dekoratyvinių“ gatvių pavadinimų ne lietuviškais rašmenimis. Tik pamanyk, sostinės gatvėse atsiradusios lentelės rusų ir lenkų kalbomis tėra miesto … puošmena.
Gal ir galima taip teigti, jei nežinotume šiandieninio politinio konteksto. Tačiau geopolitinė padėtis – sudėtinga. Mus kamuoja ir vidinės, ir išorinės bėdos. Negi nematome, nesuvokiame, kad lietuviškai kalbančiųjų mažėja, kad lietuvių kalba sparčiai nyksta, vejama iš viešojo gyvenimo, iš oficialių dokumentų? Taip pat turėtų būti akivaizdu, kad iš Vakarų pusės Lietuvą spaudžia dešimt sykių galingesnė Lenkija, reikalaudama dvikalbystės Rytų Lietuvoje, o iš Rytų mus pačiomis įmantriausiomis priemonėmis atakuoja šimtus kartų galingesnė Rusija, kuri irgi norėtų išskirtinių teisių Lietuvos rusų bendruomenei. Tad lenkų ir rusų raidmėmis užrašytos neva dekoratyvinės gatvių lentelės panašios ne į nekaltą žaidimą, bet į … Trojos arklį, kuris ilgainiui sukurs kalbinį chaosą, dar labiau silpninantį lietuvių kalbos padėtį ne kur nors užsieniuose, bet būtent Lietuvos teritorijoje.
Net ir tie dabar Vilniaus viešojo transporto autobusuose bei troleibusuose anglų kalba įkyriai skaitomi pranešimai, kaip turistams patogiau pasiekti aerouostą arba geležinkelio stotį, – pertekliniai. Mūsų sostinėje pilna stendų, nuorodų, ženklų, bylojančių, kurioje pusėje leidžiasi lėktuvai, kurioje vietoje sustoja tarptautiniai traukiniai. Turistai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, ką reiškia nupieštas lėktuvas arba dūmus į viršų leidžiantis garvežys. Be to, vykdami į aerouostą ar geležinkelio stotį turistai labai retai naudojasi viešuoju transportu.
Mūsų polonofilai, minėdami neegzistuojančius pavardžių rašymo pasuose „Europos standartus“, dažnai pavyzdžiu mėgsta nurodyti kaimyninę Lenkiją. Kurioje prieš kelis metus valdžia leido savo negausioms tautinėms mažumoms įsirašyti pasuose vardus bei pavardes kitų kalbų raidėmis.
Girdi, ir mums reikėtų nedelsiant taip padaryti, kaip Lenkijoje. Tuomet Valdemaro Tomaševskio šutvė bus laiminga ir taps pačia lojaliausia Lietuvai jėga.
Akivaizdu, kad 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ne baigėsi, o tik prasidėjo tikrieji valstybingumo atkūrimo ir ypač jo įtvirtinimo darbai. Apie tai, koks tai buvo sudėtingas laikotarpis, rašė ne vienas istorikas ir publicistas. Parašyta daugybė straipsnių, mokslinių darbų, surengta konferencijų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugiau ar mažiau palietė kiekvieną lietuvį, nepaisant to, kuriame pasaulio žemyne jis gyveno.
Kūrėsi visai kitokia Lietuva, kokios ankstesnės kartos net neįsivaizdavo. Kiekvienas, nepaisant kilmės, išsilavinimo ar tikėjimo, galėjo prie valstybės atkūrimo prisidėti. Todėl vieni tapo kuriamos kariuomenės savanoriais, kiti iš emigracijos siuntė lėšas valstybei paremti, treti steigė ir leido laikraščius, dar kiti visomis išgalėmis saugojo iš tėvų paveldėtą žemę.
Slaptai.lt skelbia Istoriko Petro Maksimavičiaus pranešimą, perskaitytą Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.
Slaptai.lt redakcijos manymu, šis pranešimas itin aktualus. Istorikas P.Maksimavičius prisipažįsta, jog Lenkijos lietuvių bendruomenė yra pavargusi, bet tuo pačiu metu ieško priežasčių bei priemonių, kaip tą nuovargį pašalinti.
Taigi svarbu ne tik konstatuoti bėdas bei vargus, bet ir ieškoti išeičių, kaip jas pašalinti. Nors nuotaikos – pesimistiškos, tačiau nėra nieko neįmanomo. Geriau karti tiesa, nei saldus melas. Būtent karti tiesa, o ne saldus melas skatina dirbti, veikti, kovoti.
„Kiek Seinų gyventojų turi lietuviškas šaknis? Beveik visi“ – pusiau juokais pusiau rimtai atsako Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Tačiau kilmė šiuo atveju niekaip neaspindi dabartinės gyventojų tautinės sudėties – per paskutinį gyventojų surašymą iš beveik septynių tūkstančių gyventojų lietuvių tautybę deklaravo vos keli šimtai seiniškių. Žymiai daugiau lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Kai po 85-ečio lietuviško švietimo Seinuose nebuvimo atgimė „Žiburio“ mokykla, buvo abejonių, ar po tokios ilgos pertraukos susirinks norinčių mokytis lietuviškai. Juk paskutinį kartą Seinų mokykloje lietuviškas žodis skambėjo 1919 m. rugsėjo 23 d., kai Seinus užėmė lenkų POW daliniai. Tuomet berniukų ir mergaičių „Žiburio“ gimnazijose mokėsi 223 mokiniai, pradinėje Seinų lietuvių mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (tokiu pat pavadinimu) darbą tęsė tremtyje – Lazdijuose.
Prieš pat Vėlines galvojant apie mirusiųjų bei žuvusiųjų atminimą Lenkijos lietuvių bendruomenė, Lenkijos lietuvių draugija ir Šv. Kazimiero draugija kreipėsi į Apaštališkąjį Nuncijų Lenkijoje, prašydamos, kad jis susidomėtų tuo, kas vyksta Berznyko kapinėse, kad nebūtų niekinamas čia palaidotų karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika. Prašė taip pat padėti lietuvių bendruomenei atgauti savo orumą.
Pasak laiško signatarų, kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo Tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės. Todėl Lenkijoje veikiančios lietuvių organizacijos norėtų apginti Lietuvos karius, palaidotus Berznyko kapinėse, nuo niekinimo ir žeminimo.
Ir iškart pasakysiu, ką. Diversijai būtų galima prilyginti dabartinės redakcijos Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, taip pat jo lobistų pastangas priversti Seimą jį priimti.
Norėčiau čia replikuoti į vieno iš tokių lobistų, nuolatinio Lenkų rinkimų akcijos programos gynėjo Imanto Meliano straipsnį, paskelbtą „alfa.lt“ svetainėje rugsėjo 24 dieną ("Imantas Melianas: aš tai prilyginčiau diversijai").
Vienpusiai palyginimai
Autorius tebeskirsto tautines bendruomenes į „atvykėlius“ ir „autochtonus“, arba į „lygius“ ir „lygesnius“, ignoruodamas dar ir tai, ką jau seniai įrodę mokslininkai, – kad lenkakalbė bendruomenė pietryčių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose yra nauja, susiformavusi palyginti neseniai, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje.
Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.
Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.
Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.
Šiais metais vėl imtasi skaudžių veiksmų prieš lietuvius ir lietuvių kultūros paveldą Lenkijoje. Reikia pasakyti, kad Lenkijos valstybės politika lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu niekad nebuvo švelni ir geranoriška nuo pat tautinių valstybių susikūrimo 1918 metais. Minėti veiksmai buvo įvairūs, pradedant šmeižto žodžiais, baigiant atvirais veiksmais siekiant naikinti (nutautinti arba išvaryti) Lenkijos lietuvius.
Puikiai žinome antilietuviškai nusiteikusių asmenų darbus ir siekius, tačiau norima atkreipti dėmesį į pasikeitusią padėtį šiuo klausimu. Prieš pat kritikuojant Lietuvos veiksmus lenkų tautinės mažumos atžvilgiu (tai darė europarlamentarai V.Tomaševskis ir M.Piotrovskis (M. Piotrowski)), kitas lenkų europarlamentaras (deja, ne Europos Parlamente, o žiniasklaidoje) viešai pripažino, jog Lenkijoje gimsta nacizmas. Aišku, pačioje šalyje tai susilaukė daug kritikos. Tačiau Lenkijos politikai vis dažniau pripažįsta, kad panaši problema yra.
Rusijos humoristas Michailas Zadornovas ir vėl leido sau užgauliai pasišaipyti tiek iš Baltijos valstybių, tiek ir iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Viena rusiška televizija prieš keletą dienų parodė autorinį vakarą, kuriame M.Zadornovas pašiepė amerikiečius bei britus, neva savus interesus “teisėtai” ginančius Irake bei Afganistane. Humoristas šiuo klausimu turėjo aiškią nuomonę – tiek amerikiečiai, tiek britai iki šiol nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų..
Žinoma, politinė situacija daug naftos turinčiuose regione – sudėtinga. Neigti didžiųjų valstybių egoistinių paskatų įsigyti naftos kuo pigiau, – nevertėtų. Dėl pragmatinių ir geopolitinių tikslų išties ne taip retai pamirštami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principai.
Dar neseniai visi išpuoliai prieš kitataučius buvo vadinami chuliganų išpuoliais, nors spaudos kioskuose nesunkiai galima buvo nusipirkti antisemitinės literatūros, niekas į tai nekreipė dėmesio. Oficialiosios institucijos siejo tai su nereikšmingomis jėgomis, kurios nedaro jokios esminės įtakos visuomenės nuomonei.
Tokia pozicija privedė prie tų „nereikšmingų“ jėgų stiprėjimo. Balstogėje prasidėjo rasistiniai išpuoliai prieš čia studijuojančius svetimšalius. Keli jų buvo sumušti viešosiose vietose vidury dienos. Daugėjo išpuolių visame regione: Jedvabne, Balstogėje, Seinų savivaldybėje, Punske…
Ir vėl antilietuviška isterija Lenkijoje. Šįkart ją sukėlė informacija, kad „Lietuvos geležinkeliai“ 11-ai darbuotojų už nevalstybinės kalbos vartojimą darbo metu apkarpė atlyginimus. Kaip pranešama, tie darbuotojai darbo metu bendravo nevalstybine kalba, pavyzdžiui, per tarnybines radijo ryšio priemones.
„Direkcijos darbuotojų valstybinės kalbos vartojimas atliekant tarnybines pareigas ypač svarbus siekiant užtikrinti saugų traukinių eismą. Bendrovė deda daug pastangų, siekdama užtikrinti saugų krovinių ir keleivių vežimą. Viena iš priemonių užtikrinti eismo saugą yra tinkamas darbuotojų valstybinės kalbos vartojimas atliekant tarnybines pareigas, siekiant, kad darbuotojų vienas kitam perduodama informacija GSM-R radijo ryšiu būtų tiksliai suprasta, teisingai vykdomi nurodymai, kad nebūtų sukeliama grėsmė saugiam traukinių eismui ir žmonių gyvybėms“, – aiškino „Lietuvos geležinkelių“ atstovas.
„Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. Toks įrašas puikuojasi ant netikėtai Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio akmens. Beje, šios kapinės pastarąjį dešimtmetį tapo tikriausiu lenkų ir lietuvių santykių veidrodžiu.
Kol Vilnius ir Varšuva glėbesčiavosi ir kalbėjo apie strateginę partnerystę, šiose kapinėse kaip grybai po lietaus dygo paminklai. Lietuvoje gimus idėjai tinkamai įamžinti Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, lenkų visuomenė ėmėsi iniciatyvos neatsilikti. Taip įsibėgėjo, kad nebegali sustoti – ribos visomis prasmėmis jau seniai peržengtos.
