Vasario 7 d. Indijoje viešinti oficiali Lietuvos Romuvos delegacija susitiko su Čhatisgarho valstijos ministru pirmininku Dr. Ramanu Singhu (Raman Singh). Per iškilmingus pusryčius romuviai ministrui pirmininkui papasakojo apie senojo baltų tikėjimo padėtį Lietuvoje ir padėkojo už sudaryta retą galimybę vasario 5-7 dienomis oficialiai lankytis jo vadovaujamoje Čhatisgarho valstijoje. Ministras pirmininkas R. Singhas domėjosi Lietuvos kultūra, lietuvių kalba, papasakojo apie savo planus kitų
metų liepos mėnesį siųsti šios valstijos kultūros srities atstovų delegaciją į Lietuvą. Romuviai pasidalino savo kelionės įspūdžiais po valstiją, atsakė į klausimus apie Lietuvą. Savo ruožtu ponas R. Singhas papasakojo apie savo atstovaujamą valstiją, pristatė jos istoriją.
Lietuvos Senojo baltų tikėjimo atstovų delegacijai Indijoje vadovaujanti Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė sakė: „Šiųmetė Lietuvos Romuvos delegacijos išvyka į Indija buvo ypač vaisinga. Manau, kad tai naujas etapas jau bemaž 15 metų vykstančiame bendravime tarp Lietuvos Romuvos ir Indijos prigimtinio tikėjimo atstovų, atveriantis naujas Lietuvos ir Indijos bendradarbiavimo galimybes, stiprinantis kultūrinius bei dvasinius saitus tarp mūsų abiejų šalių. Šios išvykos metu mes labai daug nuveikėme pristatydami Romuvos puoselėjamas savo protėvių dvasines tradicijas. Mes ne tik suteikėme žinių apie Lietuvą nieko negirdėjusiems Indijos žmonėms, bet ir atskleidėme jų pačių kalboje ir papročiuose slypinčias bendras su mūsų tauta giliai indoeuropietiškoje praeityje įsišaknijusių bendrų kultūrinių tradicijų ištakas“.
Per tris kelionės po Centrinės Indijos Čhatisgarho valstiją dienas Lietuvos romuvos atstovai lankė įspūdingas hinduistų šventoves, ašramus, universitetus bei mokyklas, susitiko su induistų dvasininkais bei šventaisiais, studentais bei moksleiviais.
Lankytasi: Čhatisgarho Pt. Ravišankaro Šuklos (Ravishankar Shukla) universitete, Gracious koledže, Genčių mokykloje internate, Vanavasi Kalyjano ašrame, Džagannatchos, Jašpurnagaro ir Viešpaties Ramos šventovėse.
Lietuvos romuvos delegacija visur buvo pasitikta su didžiule pagarba. Lietuvių laukė įspūdingi sutikimai ir priėmimai su tradiciniais indų šokiais, dainomis, apeigomis ir gausiomis dovanomis. Priėmimuose romuviai daugiausia susižavėjimo ir šilumos sulaukdavo pakvietę susirinkusius kartu padainuoti apeigines lietuviškas giesmes, o mokyklose pamokydami ir kartu su mokiniais šokdami įvairius tradicinius lietuviškus šokius.
Lietuvos Romuvos atstovai atsidėkodami už šiltą ir jaudinantį priėmimą bei nuveiktą didelį darbą rengiant šį oficialų vizitą, įteikė dovanas Indijos Tautinės savanorių organizacijos Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS) viceprezidentui Purnendu Sakseujai (Purnendu Sakseuia), viceprezidentui Dr. Purnendui Saksenai (Purnendu Saxena), šios organizacijos Tarybos nariams Sunilui Kulkarniui (Sunil Kulkarni), Dipakui Visputė (Dipak Vispute). Taip pat buvo pagerbtas ir apdovanotas Čhatisgarho valstijos vyriausiasis ministras dr. Ramanas Singhas (Raman Singh) ir šios valstijos ministrai: Kedaras Kašjapas (Kedar Kashyap), Mahešas Gagda (Mahesh Gagda), Vanavasi Kalyjano ašramo prezidentas Ratanlalas Agrvalas (Ratanlal Agrwal), Gracious koledžo direktorius dr. Ašutašas Šukla (Ashutash Shukla) bei jo pavaduotojas Anuragas Džainas (Dr. Anurag Jain).
Prieš oficialų vizitą į Čhatisgarho valstiją Romuvos atstovai vasario 1-4 d. Senąjį baltų tikėjimą pristatė didžiausio Indijos miesto Mumbajaus Kešav Šrušti kultūros centre vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Dieviškumo pažinimas per senovės kultūrų moteriškumo tradicijas“ („Exploring Divinity trough the Femininein Ancient Culture“).
Lietuvos Romuvos delegaciją Indijoje lydi ir globoja RSS padalinio „Visos Indijos genčių ašramas“ vienas iš vadovų Surendra Maturas (Surendra Mathur). Ši organizacija yra įsteigusi ir be vyriausybės pagalbos išlaiko virš 6000 Indijos tautinėms grupėms skirtų mokyklų, teikia šioms gentims socialinę ir medicinos pagalbą, padeda išsaugoti jų prigimtinę kultūrą.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas
Ačiū demokratinei visuomenės kultūrai: teisę mąstyti paradoksais turime. Tokia teise drąsiau ir naudokimės…
Taigi… Turime pamatą mąstyti, kad ir mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei pagal dvasią ir šaknis buvo prigimtinė, na, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsinė pastanga išlikti savame pasaulyje. Būtent tame pasaulyje, kuris visų genties (tautos) narių pastangomis nutysusiais šimtmečiais buvo kurtas ir puoselėtas. Kuriame buvo gyventa pagal iš lėto besikeičiančią, bet lyg ir tą pačią prigimtinės kultūros matricą.
Greičiausiai tame pasaulyje nebuvo ir to brutaliai įsiperšamo Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų, kaip dera elgtis Birutei ar Vygantui, Danutei ar Mantui. To monstro, kuris, pamynęs genčiai įprastas moralės normas, nustatinėtų tiesioginį santykį su Juo – Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.
Štai tokia intonacija ir tokiais žodžiais kalbu dėl tos priežasties, kad nesuvokiančiųjų (ir nenorinčių suvokti!) senosios (ikikrikščioniškosios) mūsų protėvių kultūros lyg ir gausėja. Bet šitaip kalbu dar ir dėl labai jau akivaizdžiai tuštėjančio dvasinės, moralinės kultūros lauko, išpūkštomo laisvos rinkos įnorių. Tas laukas intensyviau pūkštomas ir pabrėžtinai akcentuojant žmogaus teises, pamirštant jo pilietines pareigas. Pamirštant ir ypatingą valstybės atsakomybę už visuotinį gerbūvį…
Čia pat prieš skaitytoją ir pasiteisinu: būtent dažnai, labai dažnai dabartis įperša ne vienam autoriui užsakymą nupūsti praeities dulkes ir pasižvalgyti po aiškiau prasivėrusią erdvę… Esame užsiminę: tikėtina, kad apeiginių piliakalnių sklaidą savaip išprovokavo atgimusios Romos imperijos naujoji ideologija. Taigi, jai skirkime dar minutėlę dėmesio.
Krikščionybė, ypač vakarietiškasis (katalikiškasis) jos sparnas, ideologine, pasaulėžiūrine prasme anais laikais buvo gana nuožmi, nevengė agresijos. Gal tą nuožmų atkaklumą, atsitraukę nuo Kristaus mokymo, skatino ir patys krikščionybės pradininkai? Štai, vienas iš labiausiai apsišvietusiųjų apaštalų – šv. Paulius – teigė: jeigu asmuo priima Kristaus mokymą, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir laikytis tik Jo teiginių. Šis apaštalas, rašydamas korintiečiams, taip pat atvirai yra prasitaręs: krikščionybė gimsta ir įsitvirtina ant senųjų kultūrų griuvėsių (ir ant nekaltųjų kaulų)…[1] Antai, į Pskovą pabėgęs kunigaikštis Daumantas, priėmęs stačiatikybę ir Timotiejaus vardą, jau nedelsdamas organizavo grobiamuosius žygius ne kur kitur, o į savo tėvonijos Nalšios žemes. Pskoviečiams (ir Naugardui, nuo kurio Pskovas priklausė) tai buvo neabejotino jiems parodyto įsiteikimo ir patikimumo ženklas…[2]
Nereikia didelės vaizduotės tam, kad suprastume, ką ir kaip išgyveno mūsų protėviai verčiami tapti krikščionimis, ypač katalikais. Tiesa, kad būtų sušvelnintas skausmingas misionierių atakos smūgis, į Lietuvą pakviestieji jėzuitai siekė išelektrinti susiklosčiusią situaciją. Ten, kur buvo įmanu, jie siūlė bažnyčiai taikytis prie senosios lietuvių prigimtinės kultūros; prie nuo seno praktikuotų švenčių (gamtos virsmų) šventimo. Siūlė nepamiršti dėmesio ir senosioms dievybėms (atstovavusioms gamtos stichijoms) suteikiant joms kitą, sukrikščionintą pavidalą. Štai taip vietoje Gabijos (ugnies deivės) atsirado šv. Agota ir šv. Florijonas; vietoj Lauksargio – šv. Izidorius ir t. t. ir pan.
Piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vis dėlto pripažinkime nenuginčijamą tiesą: seniesiems lietuviams (kaip ir prūsams) krikščionybė buvo diegiama naudojant prievartą. Taip valdančiuosius vertė elgtis ir pačių kaimiečių tarpe plačiai paplitę prietarai. Bet, savo esme, buvo brukamas būtent jau linijinio laiko ir urbanizuotos kultūros sustyguotas gyvenimas. Buvo įsiūloma kitokiais principais bei vertybėmis grįsta, na, kad ir atskiros teritorinės bendruomenės (kaimo) socialinė organizacija! Vietoj įprastos piliakalnio pagalba burtos bendruomenės atsirado parapinė, buriama jau bažnyčios (arba dvaro)… Vietoj vaidilos ir krivio atsirado kunigas ir vyskupas. Pagaliau, vietoj įprastos gimtosios kalbos, buvo siūloma, peršama svetima, šventumo ir gilių šaknų neturinti kalba.
Mielas skaitytojau, kaip demokratinį mąstymą įgijęs pilietis, imki ir tiesmukiškiau įsijauski. Ką ir kaip išgyveno anų laikų eilinis sodžiaus žmogus, prievartautas atsisakyti to, kas buvo paveldėta iš protėvių?.. Drįstu išsitarti tai, kas galbūt papiktins ne vieną šių eilučių skaitytoją… Gal, blaiviu protu vertinant, situacija buvo kuo tai truputį panaši į tą, kuri susiklostė užslinkus bolševizmui? Į tuos metus, kada tradicinį kaimo gyvenimą tiesiogine prasme buvo siekiama dusinti užmetant sunkų, švininį šydą? Kai jis buvo jaukiamas garsiai urzgiančiu ir nesustabdomai slenkančiu buldozeriu?..
Šį sugretinimą aiškiai „sutirštinau“. Bet taip pasielgiau sąmoningai. Norėdamas išjudinti tradicinę mąstyseną, kuriai būdinga nuo seno susigulėjusi, tik pozityvą anų laikų krikščionybės įvedime matanti rega. Ta proga siūlau susimąstyti ir apie tai, kodėl slavai (lenkai, rusai), tapę krikščionimis, sustiprino savo galias; sulydė („suvirškino“) savyje kitagenčius. Ir, praėjus daugiau nei tūkstančiui metų, tebedemonstruoja savo ekspansinę laikyseną.
Na, o mes? Lietuviai?.. Gal esama pagrindo mūsiškuoju atveju pripažinti vos ne atvirkštinį vaizdą? Gal protėvių prigimtinė kultūra, jos matrica, kaip jau buvo minėta, iš principo neatitiko krikščionybei būdingos esmės? O gal mūsų kilmingieji (kunigaikščiai) jau nuo seniau buvo „atpratę“, atsiriboję nuo tos matricos ir jos ne tik nebepaisė, bet ir gal gėdydamiesi seniai Romos civilizaciją priėmusiųjų, sąmoningai šalinosi? Be graužaties palikdami savo valdinius „suklestėjusių“ burtininkų ir raganų valiai…
Pagaliau neatmeskime ir priešingos aplinkybės. Gal dėl mūsų etninės, pamatinės tautos „civilizacinio vėlavimo“ gali būti pakaltinami ir čia mano akcentuojami ir su aiškiu pakylėtumu aprašomi apeiginiai piliakalniai, kurių dėka buvo stiprinama, plėtojama pati tautos matrica? Betgi vėl… Gal nuo jų, t. y. piliakalnių nustūmimo „į užribį“ galėtume įžvelgti ir tą tašką, nuo kurio mes, lietuviai, kaip etninė (ir net kaip politinė) tauta iš tiesų ėmėme nykti?.. Praradome netgi tą svarbią savybę „civilizuoti“ į tautos kūną įsimetusį „kitakūnį“? Deramu laipsniu jį „adaptuoti“?.. Ir kad nukreipę nuo jo, to „kitakūnio“, dėmesį, tuo pačiu į laisvę paleidome ir savinaikos virusą…
Herodotas ir lietuviai
Skaitytojas, perskaitęs šio paragrafo pavadinimą, greičiausiai nustebs, kodėl būtent Herodotas? Ką jis bendro turi su lietuviškaisiais piliakalniais? Neskubėkite su nustebimu…
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau aptarinėjome: senųjų lietuvių, kaip aisčių-baltų atšakos, kultūra turėjo savo išskirtinių bruožų. Tačiau apeiginiai piliakalniai buvo pasklidę ir kitose gentyse. Pas prūsus, latvius, pas jotvingius, sūduvius. Matuojant civilizacijų egzistavimo matais, apeiginių piliakalnių sklaida, kaip jau esame pastebėję, vyko palyginus trumpu istoriniu laikotarpiu. Jis aiškiau matuojamas tik keliais šimtmečiais. Ką šis laikotarpis išskirtinio paliko, bandome šią mįslę nors apytikriai įspėti. Jau buvome užsiminę, kad vadinamoji „piliakalnių kultūra“ užgimė turėdama tam rimtų priežasčių. Netenka abejoti, kad jų paieškos bus tęsiamos ir toliau, ateityje. Tokia yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų, ypač tų, kurie susiję su praeities pažinimu, vystymosi logika.
Vienas pripažintas (ar hipotetinis) tyrimas užkabina „antrąjį“, pastarasis – „trečiąjį“… Kartu su teorinės minties raida ir technologijų paletės plėtra, plečiasi, įvairėja ir bendrasis istorinių tyrimų arsenalas. Pagaliau nieko keisto, jeigu tuo pačiu laiku, t. y. lygiagrečiai egzistuoja kelios tą pačią problemą aiškinančios hipotezės ar net pripažinimą įgijusios teorijos.
Daugelį metų mane kankino mintis – klausimas dėl Herodoto (įvardinamo kaip rašytinės istorijos pradininko) ištaros apie hiperborėjus. Šiuo vardu jis pavadino visas padermes ir gentis, gyvenusias į šiaurės vakarus nuo Juodosios jūros. Pats Herodotas gyveno keli šimtai metų iki Kristaus ir atstovavo itin aukštos kultūros ir civilizacijos šaliai – apie tai mes nuo seno buvome įtikinti. Herodotas, aprašydamas hiperborėjų žemes, nevengė prabilti apie jų civilizaciją, kuri, anot jo, buvo grindžiama dvasinės, moralinės kultūros principais.
Betgi panašaus tipo vertinimai ne šiaip sau atsiranda. Jie gimsta lyginant savojo pasaulio esatį su tuo, kuris yra nutolęs ir kuriam galima (ir norisi) priskirti na kad ir įsivaizduojamų bruožų: tiek negatyvių, tiek ir ypač teigiamų (geidžiamų). Įdomumo (ir intrigos) vardan žvilgterėkime į anų laikų graikų pasaulį, su kuriuo paraleliai plėtojosi ir mūsų proprotėvių, kurie, neabejotinai, priklausė Herodoto įvardintam hiperborėjų pasauliui.
Manau, kad šį mokslinės istorijos pradininko teiginį savaip, bet ir labiau konkretizuodamas, yra atkartojęs ne tik Romos istorikas Kornelijus Tacitas (I a.). Bet ir po jo, praėjus tūkstančiui metų, Adomas Bremenietis (XI a.). Pastarasis visiems Lietuvos istoriją žinantiems išgarsėjo tuo, kad aisčius įvardino kaip „žmoniškiausius žmones“. Skaitytojui priminsiu, kad šis asmuo, pagal Romos popiežių „darbo“ praktiką, buvo paskirtas prūsų arkivyskupu jų dar net nenugalėjus… Tuo, žinoma, paskatinant ir autochtoniškos kultūros kraštų užkariavimus. Šis aukšto bažnyčios dignitoriaus vertinimas mums ypač reikšmingas jau vien tuo, kad komplimentas yra išsakytas asmens, į kurio misiją įėjo tų pačių „žmoniškiausių žmonių“ krašto, laikyto pagonišku, užkariavimas…
Šia proga pravartu prisiminti ir prancūzų švietėją bei filosofą M. Montenį. Jisai, užsimindamas apie lietuvių valdovą Vytautą, rašė, jog pastarasis neįsivaizdavo, kaip „nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti nubaustąjį žmogų“. Švietėjas rašė, jog pas lietuvius egzistavo moralinė nuostata, pagal kurią „nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį“[3]. Kaip? Užsinerdami sau kilpą ir pasikardami…
Beje, dar mano gyvenamus laikus (vaikystę, paauglystę) buvo pasiekęs iš suaugusiųjų ne kartą nugirstas priežodis: „Imk virvę ir pasikark…“ Kiek pamenu, jis buvo sakomas asmeniui, kuris dėl savo paties kaltės atsidurdavo blogoje padėtyje…
Dar kartelį sugrįžkime prie Herodoto.
Jo laikais graikai stebino pasaulį ir garsėjo ne tik išpuoselėta architektūra ir nuostabiomis skulptūromis. Ne tik ištobulinta pasaulio pažinimo ir jam pritaikytos minties reiškimo architektonika, filosofiniu pasaulio aiškinimu ir praktikuota pilietinės visuomenės raiška. Jie, būdami vergvaldžių tauta, garsėjo ir nesibaigiančiomis puotomis, prostitucija, netradicinės lytinės orientacijos toleravimu bei kitomis panašiomis „moralinėmis puošmenomis“. Tas iš skaitytojų, kuris yra rimčiau pasidomėjęs filosofija, žino graikų filosofą Diogeną (kinikų, arba cinikų srovės atstovą), gyvenusį statinėje. Tai jis Aleksandrui Makedoniečiui metė garsiąją frazę: „Pasitrauk… Neužstok man saulės…“ Bet skaitytojas, „ragavęs“ antikos filosofijos, vargu ar žino, kad Diogenas minios akivaizdoje viešai tuštindavosi ir atlikinėdavo masturbacijos aktus…
Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.
Šį konkretų „faktelį“ išdrįsau pagarsinti jokiu būdu nenorėdamas kaip nors sumenkinti Diogeno kaip iškilaus tų laikų filosofo. O tik skatinamas motyvo skaitytojui priminti: iki kokios nesveikos moralinės atmosferos ar lygio gali „įsiūlyti“ nevaržomų teisių visuomenės įvaizdžio liaupsinimas! Na, o kita vertus, pravartu suvokti ir motyvus, kurie galbūt paskatino Herodotą nepagailėti gana reikšmingo komplimento, skirto hiperborėjams. Jis juos matė gyvenančius kitokiame, moraline prasme prasmingesniame pasaulyje…
Šiandien nebemadinga kalbėti apie skaistybę, apie merginos (jau net ir paauglės) nekaltybę. Jos skubama „atsikratyti“. Betgi savo esme skaistybė – tai spinduliuojanti, kūno geidulių nesudarkyta asmens (ne tik merginos, bet ir jaunuolio) dvasia! Susilaikymu grįstas dvasingumas papildydavo bendrą bendruomenės dvasingumo lobyną. Sustiprindavo žmonių santykiuose Gėrio ir Grožio, Darnos ir Santalkos pozicijas. Lietuvos statutas parašytas įteisinant iš senų laikų (piliakalnių epochos) paveldėtą paprotinę teisę, numatė didelę bausmę tam, kuris kėsindavosi į merginos nekaltumą. Beje, vyrai (jaunuoliai) gal ne taip griežtai, bet irgi sekė skaistumo pėdomis.
Pamenu lietuvių autoriaus (rašiusio tarpukaryje) pastebėjimą: prieš pirmą pasaulinį karą kaimuose po jaunimo vakaronės (šokių) merginos ir vaikinai nuogi, per nedidelį atstumą, upėje ar ežere maudydavosi kartu. Bet iš senolių paveldėtas paprotys tramdė ir vienų, ir kitų geidulius…
Gal esama tiesos, jog šventoji ugnis per ypatingas šventes kurstoma ant apeiginių piliakalnių, galėjo būti prižiūrima vaidilučių, nebūtinai savo skaistybę tai apeigai pašventusių visą gyvenimą. Tai galėjo būti vienas iš būdų pasirodyti viešumoje, jaunų bernužėlių pasižvalgymui ir savęs pademonstravimui… Tikėtina, kad galėjo egzistuoti ir vadinamieji apygardų ar atskirų žemių apeiginiai piliakalniai, kuriuose ne tik šventoji ugnis buvo saugoma visą laiką. Tuos centrus lankydavo piligrimai (maldininkai), norėdami pasiklausyti žynių, įsijausti į vaidilų vedamas apeigas, susitikti su kitų apygardų žmonėmis, apsikeisti išgyvenimais, gyvenimiška patirtimi. Ten atlikti vaidilutės vaidmenį galėjo būti ypatinga garbė.
Šia proga priminsiu skaitytojui, kad katalikų bažnyčia dar visai neseniai praktikavo ganėtinai gražų, elegantišką apeigų elementą. Iškilmingos procesijos metu, plevėsuojant įvairių bažnytinių organizacijų vėliavoms, kunigas nešdavo Monstranciją (su Dievo kūno įvaizdžiu). Priešais jį eidavo baltais rūbais vilkinčių ir žolynų vainikais pasipuošusių mergaičių (vaidilučių?) kolonėlė. Jos kunigo taką, su šventu susikaupimu, nubarstydavo lauko gėlių žiedais… Kas paneigs: gal kažkas panašaus iškilesnių švenčių metu vykdavo ir apygardiniuose piliakalniuose, kuriuos reprezentuodavo aukštą rangą turintis krivis. Jis privalėjo būti apsuptas kitų, paprotinę dvasinę kultūrą puoselėjančių ir susirinkusių žmonių šventinį pakylėtumą sėjančių asmenų. Tarp jų galėjo būti ir puošniais (bet ne prabangiais) drabužiais pasirėdžiusios jaunutės mergaitės su tais pačiais žolynų vainikais ant galvų…
Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vargu ar dera abejoti tuo, jeigu jau Herodotas sumąstė atskirai akcentuoti hiperborėjų pasaulį, jis neišvengiamai turėjo būti supažindintas su kai kuriais konkrečiais tam pasauliui būdingais bruožais. Dvasinės kultūros praktiką nusakančiais bruožais.
Plėtojant šioje apybraižoje suformuluotą pagrindinę temą sunku susilaikyti nuo konkretesnių, šaltiniuose aiškiau užfiksuotų įvykių pateikimo. Tai, ką dabar papasakosiu, mano irgi jau publikuota kituose tekstuose. Ir – gana plačiai. Bet dėl paties įvykio ypatingos reikšmės senųjų lietuvių dvasinės kultūros suvokime (ir jos praktikavime „piliakalnių epochos“ laikais!), vis dėlto drįstu keletą fragmentų atkartoti…
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.09.26; 05:55
[1] Žr. Milosz, Czeslaw. Pavogtas protas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
[2] Bučys, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius, VersusAureus, 2012.
[3] Montenis, M. Esė. – Vilnius, Mintis, 1993, p. 133–134.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Etnosavastis ir jos kontūrai
Niekam nekyla abejonių dėl mūsų protėvių kultūros sąsajos su sanskrito kultūra. Pastarajai irgi buvo būdingas tikėjimas magine žodžio galia. „Sanskritas“ („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis“, – skaitome „Religijų istorijos antologijoje“.
Ten taip pat pabrėžiama: „Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, o grynai sakramentinis“[1].
Šia citata noriu skaitytojo dėmesį atkreipti į tai, kad piliakalnių epochos kultūrai buvo ypač būdinga „gyvojo žodžio“ tradicija. Apie ją verta šiek tiek plačiau pakalbėti. O paskui suformuluoti ir kai kurias mūsų „istorinį atsilikimą“ paaiškinančias išvadas. Į pagalbą pasitelksiu anglų kilmės istoriką S. C. Rowell’ą.
Pastarasis yra sudaręs kryžiuočių kronikininko P. Dusburgiečio aprašytą įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Anglų istorikas čia pat pastebi, kad P. Dusburgietis paprasčiausiai nesuprato prūsų bei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės vertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių (ir nesilaikiusių). S. C. Rowell’as nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[2].
Mums tai patinka ar ne, tačiau priversti pripažinti: gal šiai „gyvojo žodžio“ tradicijai galėtume primesti „kaltę“, kodėl lietuviai, subūrę didžiulę imperiją, nepasirūpino (kaip kiti) savo raštu? Dar daugiau… Ko gero, lietuviui prisiliesti prie rašto buvo negarbinga. Ir visas tas raštų reikalas būdavo paliekamas svetimtaučiams. Žinoma, tikėtina, kad tarp pastarųjų pasimaišydavo ir vienas kitas lietuvių kilmės asmuo. Bet tai būdavo jau tapęs „svetimtaučiu“, t. y. priėmęs stačiatikių arba katalikų (lotynų) tikėjimą ir įsipareigojimą užmiršti „pagoniškąją“ kilmę…
Grįžkime prie aukščiau suminėtos ir G. Beresnevičiaus gana įdomiai aprašytos VI a. aisčių-baltų religinės reformos. Tikėtina: ji davė impulsą teritorinėms bendruomenėms labiau ritualizuoti (formalizuoti) praktikuotas šventes, kitas tradicines apeigas ir šiaip – bendruomenės susirinkimus. Tikėtina, kad kai kurie aisčių-baltų prigimtinės kultūros kontūrai kito lygiagrečiai su piliakalnių sklaida ir juose praktikuojamomis apeigomis bei susibūrimais.
Bet mes šiandien negalime aiškiau sakyti (vargu ar toks žingsnis įsivaizduojamas ir ateityje): kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar pats piliakalnių supylimas ir tolesnė su jais susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai? Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: dėl piliakalnių – šventyklų užmaršties, dėl jų netgi piktybiškos, sąmoningai apmąstytos ir šimtmečius trukusios atskirties nuo kaimo teritorinės bendruomenės ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros, labai ženkliai kito, kitokia kryptimi suko ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklai. Jie suko tapatybės, savasties išsibarstymo, nunykimo kryptimi… Prigimtinės matricos išsigimimo kryptimi. O tai reiškia mūsų protėviams įspaustą stigmą, kuri, lyg estafetės lazdelė, tapo iš kartos į kartą perduodama visam likusiam tautos gyvenimui.
Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisimenu dar vaikystės metais mokyklos elementoriuje skaitytą pasaką apie gandrą… Kažkuo tas paukštis neįtiko Dievui, kuris sprunkančiam iš Jo rankų nenaudėliui spėjo smūgiuoti, bet tik į užpakalinę dalį, kuri nuo to smūgio taip ir liko pajuodavusi… O kuo mes, kaip tauta, prasikaltome? Kodėl mes patys giriamės, tik su negatyvo gaidele, tuo, kad Europoje ilgiausiai nešiojome „pagonybės“ rūbą?.. Gal aiškiau apsibrėžkime, kodėl mums, lyg tam iškiliam paukščiui, liko pajuodęs (gal kitų pajuodintas) sparnas…
Taigi, nepaisydami primestos stigmos, mes – šiandien gyvenantys, turime ne tik teisę, bet ir prigimtinę pareigą (vardan savo esaties) neužmiršti protėvių. Turime teisę atskirais kontūrais ar eskizais nutapyti anų laikų gyvenimą. Turime teisę atsirinkti, įsivaizduoti, kuo ta gyvensena ne tik „vargo“. Bet ir kokiais aksesuarais puošėsi. Tačiau rimtai susimąsčius ar, apskritai, įmanoma pagauti tai, kas nuo mūsų nutolę šimtmečiais, o ne dešimtmečiais? Antai su dideliu vargu šių dienų jaunuolis gali įsivaizduoti, na, kad ir pokario (bolševikinius) metus, kurių pamatiniai kontūrai partizanų kūnais (miestelių aikštėse gulinčiais) yra giliai įsirėžę mūsų, nueinančios kartos, atmintyje ir jausenoje. Žodžiu, ar mano (kaip ir kitų į mane panašių) kvietimas susigrąžinti šimtmečiais nutolusios praeities vaizdą nedvelkia tam tikru minties avantiūrizmu?..
Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: pasirinktam žingsniui žengti, t. y. erdviau ir drąsiau kalbėti apie apeiginės paskirties piliakalnius ir juos supusią ir jų statytojams jėgos davusią kultūrą esama pakankamo pagrindo. Žinoma, prigimtinė kultūra galėjo egzistuoti (ir egzistavo) ir be piliakalnių „pagalbos“. Betgi apeiginių piliakalnių atsiradimas, panašiai kaip į žemę sukalti poliai, sustiprino savitumu išsiskiriančio etnoso pagrindus. Išryškino aisčių-baltų kultūrai būdingus bruožus. Tai kodėl, minint piliakalnius, tegu ir su tam tikru rizikos laipsniu, nepabandžius rekonstruoti anų laikų kultūros kontūrų? Taigi… Savaip rizikuotinos rekonstrukcijos žingsniuotę pradėkime, na, kad ir nuo „ciklinio laiko“ sąvokos…
Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuomečio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo. Ėjo žiema ir vėl pavasaris… Kiekvieną iš šių visuotinai išgyvenamų metų sekos tarpsnių mūsų protėviai, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją, skaidė dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Iš jų susidarydavo ilga, su sielos įsijautimu švenčiamų švenčių grandinė. Jos čia neišskleisime. O kas tais dalykais domisi, aiškesnį atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų: Jono Balio, Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.
Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo esatimi, savo prasme. Pirmiausia privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis pačiu gyvenimu, juos supančia Gamta, gyventi jos kaita ir išgyventi jos kartotes. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu, „provokuojančiu“ vėlgi pavasario laukimą… Buitis, kasdienybės rūpesčiai, negandos būdavo lengviau išgyvenami. O ir žmogaus siela įgydavo labiau pakylėtą alsavimą…
…Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio ir pajausti gaivią jos spinduliuotę… Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką Kūrinijai (Darną, Dermę) ir jos paisymą. Rato sąvoka nusako amžiną visame kame atsikartojimą. Dieną keičia naktis, o mėnulis nenukrypdamas nuolatos sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir tarsi savaime, be prievartos ženklų reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės ir, žinoma, – žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių – jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.
Rėdos Rato suvokimas (ir jo įtvirtinimas dėka apeiginių piliakalnių) užtikrino protėviams jų giluminį ryšį ne tik su Kosmosu, bet ir su žeme ir jos ritmais. Tuo pačiu užtikrino ir turiningesnius žmonių ryšius, pripildė jų gyvenimą gamtine būtimi. Neleido suklestėti dominavimo principui žvelgiant į tai tiek socialine, tiek ir gamtos prasmėmis. Šį, gal skaitytoją ir varginantį teiginį, siūlyčiau atskirai apmąstyti lyginant mūsų dabartinį gyvenimą, kuriame dominuoja instrumentinis, t. y. vien apčiuopiamos naudos siekiantis protas.
Šioje palyginus glaustoje apybraižoje apie apeiginius piliakalnius skaitytojui priminsiu dar vieną aniems (ir vėlesniesiems) laikams būdingą etnosavasties bruožą. Tai nuolat etnologų darbuose kartojamą ir įvairiomis formomis išskleidžiamą Gyvybės Medį. Jį vaizduojančius elementus, o ir su jais susijusių įvairios augmenijos garbinimą dar XIX a. antrojoje pusėje yra detaliau aprašę senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai L. A. Jucevičius, M. Davainis-Silvestraitis ir kiti.
Gyvybės Medžio čia neaptarinėsime. Pateiksiu tik vieną detalę – iliustraciją, kuri, mano supratimu, yra „atkeliavusi“ iš ten – iš apeiginių piliakalnių epochos ir atlikinėta kalendorinių švenčių metu ir, keistu būdu, užsilikusi iki vėlesniųjų laikų… Pasiremsiu prof. P. Dundulienės iš kitų šaltinių surinkta ir apibendrinta medžiaga.
Birželio pabaigoje būdavo švenčiama vadinamoji Vainikų (Vainikinių) šventė. Tos dienos vakarą „jaunimas eidavo su degančiais fakelais į mišką, pindavo vainikus ir puošdavosi jais galvas, – rašo profesorė. – Paskui susirasdavo du jaunus berželius ar liepaites, palenkdavo viršūnes ir jas supindavo. Pro tuos vartus iš abiejų pusių poromis eidavo merginos ir vaikinai… Vainikų šventėje žemaičiai senu papročiu iš vakaro atsiveždavo jaunų berželių troboms ir bažnyčiai puošti… Taip derinosi senovinis beržo kultas su katalikų šventėmis.“[3]
Vardan tiesos dera pastebėti, kad Gyvybės Medis (jo kultas) surandamas ir slavų mitologijoje. Betgi mes šiandien gerai žinome, jog šis etnosas, su savo išskirtiniais bruožais Europos erdvėje pasirodė keli šimtmečiai po Kristaus. Betgi žinome ir tai, kad vienas iš sudedamųjų šio etnoso komponentų buvo būtent aisčiai-baltai. Ir kad kiti tos „etnomišrainės“ (atsiradusios po hunų įsiveržimo) komponentai tokio ryškaus „aksesuaro“, kaip Gyvybės Medis, neturėjo. Tai papildomas įrodymas apie jo (Gyvybės Medžio) ilgaamžiškumą, gyvybingumą.
Beje, dėl medžių kulto…
Ąžuolas – stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip viskas keistos skubos tvarka keičiasi! Lietuvių visuomenėje baigia išnykti net ąžuolo kultas. Pavienius laukuose augančius ąžuolus sovietinių laikų traktorininkai ir melioratoriai, sakyčiau, nesąmoningai, su prigimtine pagarba juos aplenkdavo. Nuo seno buvo įsisąmoninta – tai šventas, ypatingą gyvybingumą skleidžiantis medis. Dabar laukai nuo jų „apvalyti“ suklestėjusio verslo…
Vos prieš pusšimtį metų išdūlėjo, nunyko ir berželio kultas. Dar mano vaikystės ir paauglystės metais jais puošdavo ne tik bažnyčios vidų. Mirusiojo karstas visada buvo vežamas apkaišytas jaunais berželiais… O ir gegužinių (kaimo šokių) aikštelės būdavo apsmaigstomos tais medeliais. Jie gegužinės dalyviams „įpildavo“ ir kitokios, lyg ir atsakingesnės nuotaikos…
Šį lyrinį nukrypimą apie berželį baigsiu jį apdainuojančios sutartinės žodžiais:
Tikėtina, labai tikėtina, kad tie žodžiai – tai brangi relikvija, ataidėjusi iš apeiginių piliakalnių epochos. Ir kad patys piliakalniai Vainikinių ar kitos šventės proga būdavo puošiami jaunais berželiais. Ir kad ant piliakalnio vainikais pasidabinęs jaunimas rypuodavo ir sušokdavo sutartines. O gal ir suktinius…
Piliakalnių epochos žmonės nevartojo literatūrinio rašto. Bet tikėtina, kad rūnraštis buvo. Ir juo išreikšdavo svarbiausias nuostatas bei įvykius. Kultūros, ypač istorinės atminties tęstinumas buvo grindžiamas ne tik griežtomis tradicijomis, bet ir iš kartos į kartą perduodamo gyvojo žodžio grandine.
Vardan mūsų prigimtinės kultūros pagarbesnio supratimo, galime susimąstyti ir apie tai, ar galėjo kažkas būti panašaus į Dekalogą? Į tam tikrą griežtą sistemą suvestus moralinius principus. Kurių pažeidimas grėsdavo bausmėmis, iki pat prasižengusiojo savo paties pagal egzistavusią tradiciją pasikorimo… Prieš formuluojant atsakymą į štai tokį klausimą, įsigilinkime į evoliucionisto Darvino nuotykį… Lyginamoji etnologija neretai pateikia atsakymų kryptį, kuri tyrėjui palengvina jo sunkų paieškų darbą.
…Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, stabtelėjo Ugnies žemėje (piečiausioje Pietų Amerikos vietovėje). Ten jis susitiko su gentimi, kuri, jo nuomone, gyveno be jokių civilizacijos požymių, beveik kaip gyvuliai. Taip juos ir aprašė… Vėliau į šią žemę atkeliavę krikščionių misionieriai, pagyvenę kartu su tais „laukiniais“ žmonėmis, įsitikino: visai nežinodami krikščionybės akcentuojamo Dekalogo, jie griežtai laikėsi devynių Dievo įsakymų, išskyrus dešimtąjį – „nevok“… Nes nebuvo ko ir iš ko vogti…[5]
Šiuo intarpu norėjau skaitytojo dėmesį atkreipti ir į tai, kaip europocentristinių pozicijų besilaikantis asmuo gali lengva ranka apkaltinti bet kokiomis blogybėmis jam nesuprantamos, nepažintos kultūros žmones… Priverstas prisipažinti: ne nustembu, bet apstulbstu, kai šitaip ar panašiai pasielgia kai kurie mūsų vadinamieji intelektualai (tarp jų – ir istorikai), vertindami ikikrikščioniškąją savo protėvių kultūrą.
Bet dar, nors trumpam, sugrįžkime prie „ciklinio laiko“…
Lieku įsitikinęs, kad pamatine vertybe arba išeities pozicijomis imant ciklinį laiką ir palyginus su tuo gyvenimu, kurį mums šiandien diktuoja linijinis laikas, mes geriau, išmoningiau galime suvokti ir senąsias kultūras, tarp jų – ir mūsų protėvių gyvenseną… Bet nenoriu likti ir retrogrado (konservatoriaus, tebesiorientuojančio į praeitį) pozicijose. Todėl skaitytojo iš karto atsiprašau. Taip… Pranašumų linijinis laikas duoda su „kaupu“. Juos vos ne kiekvienas pyplys (darželio auklėtinukas) galėtų įvardinti užlenkdamas savo rankelės pirštelius… Bet mes šiame tekste kalbame kitokia kalba (siekiame žvelgti į kitą Mėnulio pusę…).
Manau, kad nereikia didelio išmanymo (proto) suvokimui: gal „jisai“, tas gyvenimas pagal linijinį laiką, kaltas na kad ir dėl nūdienos pasaulį apnikusių, logika nepaaiškinamų prieštaravimų ir vartotojiškos (profaniškos) orientacijos. Dėl grynai instrumentinio (be etikos) proto dominavimo. Ir – neįtikėtinos skubos. Kur? Vardan kokių tikslų vyksta toji visuotinai, su kažkokia aršia karštlige skatinama skuba? Ir tos skubos vos ne visuose lygiuose ir teritorijose sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną?
Arba krikščionybės mite – apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių (tai reiškia ir visos žmonijos) išvarymą iš Rojaus?..
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2017.09.22; 15:28
[1] Religijų istorijos antologija. II dalis. – Vilnius, Vaga, 2002, p. 75.
[2] Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. 154–155.
[3] Dundulienė, Pranė. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, „Šviesa“, 1994, p. 103.
Spalio 15–19 dienomis Solt Leik Sityje (JAV) vyko Pasaulio religijų parlamentas – didžiausias pasaulyje renginys, vienijantis daugumą pasaulio religijų: krikščionybę, islamą, budizmą, senąjį baltiškąjį tikėjimą ir kt. Religijų parlamento veikloje dalyvavo 10 000 dalyvių – 50-ties religijų atstovai iš 70-ties šalių. Tai renginys, subūręs siekiančius tarpreliginio dialogo, taikos pasaulyje, bendradarbiavimo sprendžiant svarbias pasauliui problemas.
Pirmasis šio parlamento posėdis įvyko 1893 metais Čikagoje (JAV). Praėjus 100 metų po pirmojo, 1993 metais prasidėjo reguliari parlamento veikla, parlamento posėdžiai buvo surengti Čikagoje (JAV), Keiptaune (PAR), Barselonoje (Ispanija) ir Melburne (Australija).
Solt Leik Sityje susirinkę religijų atstovai aptarė pasaulį kamuojančias negandas: karus, terorizmą, neapykantą, klimato pokyčius, didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurdžių, religijų ir tautų bendradarbiavimą siekiant gėrio ir žmogiškumo.
Pirmą kartą religijų parlamente plenariniame posėdyje kalbą pasakė ir Senojo baltų tikėjimo atstovė Lietuvos Romuvos Krivė – Inija Trinkūnienė.
„Labai svarbu, kad buvau pakviesta atstovauti prigimtinio tikėjimo religinei bendruomenei Romuvai, tęsiančiai nepertraukiamą dvasinę baltų tradiciją. Tradicija, pagrįsta tiesiogine dvasine perdava – pasaulėjauta pasiekė mus per kaimo žmones, papročius, dainas, pasakas ir sakmes. Mums, lietuviams, iki šiol yra brangi motina Žemė, mūsų jungtys su gamta ir senaisiais papročiais ypač stiprios. Mūsų alkuose auga ąžuolai, išdygę iš gilių tų ąžuolų, kuriuos iškirto piktavaliai misionieriai, užgesinę mūsų Šventąją Ugnį. Ąžuolai užaugo, mes sugrįžome į alkus, ir vėl juose dega mūsų Amžinoji Ugnis“ – dalijosi savo mintimis JAV viešinti Lietuvos Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė.
Į Lietuvą Romuvos Krivė ketina grįžti spalio 29 d.
1. Su Andras Corban Arthen – Pasaulio religijų parlamento vicepirmininku.
2. Su Matthew Black Eagle Man – JAV indėnų dvasiniu vadovu.
3. Pasaulio religijų parlamente.
4. Su Dharmos mokytoju Hsin Tao iš Taivanio.
5. Su budistų vienuoliu ir indėnų vadu iš JAV.
6. Inija Trinkunienė – Pasaulio etniniu religiju kongrese, 2015.
"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).
Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.
"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.
Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.
Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.
Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."
Tuomet, kai liaudiškame kalendoriuje atverčiame balandžio 23-os dienos lapelį, senojo baltų tikėjimo tęsėjai – romuviai ruošiasi paskutinį balandžio savaitgalį iškilmingomis šventinėmis apeigomis pasitikti savo Naujuosiu metus – Jorę.
Balandžio 27-28 dienomis, jau 17-tą kartą, tradicinės baltų kultūros puoselėtojai ketina susirinkti Molėtų rajone šalia Astronomijos observatorijos įrengtoje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje švęsti Pirmosios pavasario žalumos šventės – Jorės.
Lietuvos Romuva ir Molėtų krašto muziejus Jorės šventę kartu rengia nuo 1996-tųjų metų, kuomet vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje esančioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla. Į šventę gali atvykti visi norintys pasisemti galių iš atbundančios augalijos, sprogstančių pumpurų, skaisčiau sušvitusios Saulės ir nuo žiemos pašalo atkuntančios žemės.
Prieš tūkstantį metų lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės ir dvasinės laisvės. 400 metų mūsų protėviai sugebėjo atlaikyti psichologines atakas ir didžiosios Europos kariuomenę, kardu ir plėšimu platinusią krikščionybę.
Visos Europos tautos jau daug šimtmečių buvo palaužtos – niekur krikščionybė neatėjo taikiai. O lietuviai sugebėjo kelis šimtus metų atidėti krikščionybės invaziją. Sunku net įsivaizduoti, kokios jėgos reikėjo šimtmečius atlaikyti žymiai gausesnių užpuolikų antpuolį.
Tai yra fenomenas ir pasauliniu mastu. Viena aišku – senoji lietuviška dvasia tikrai buvo stipresnė už brukamą krikščionišką religiją, todėl ir atsilaikėme 400 metų.
