Romualdas Grigas. Apeiginių piliakalnių epocha: kultūros kontūrai ir mes (8)


Print
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas

Ačiū demokratinei visuomenės kultūrai: teisę mąstyti paradoksais turime. Tokia teise drąsiau ir naudokimės…

Taigi… Turime pamatą mąstyti, kad ir mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei pagal dvasią ir šaknis buvo prigimtinė, na, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsinė pastanga išlikti savame pasaulyje. Būtent tame pasaulyje, kuris visų genties (tautos) narių pastangomis nutysusiais šimtmečiais buvo kurtas ir puoselėtas. Kuriame buvo gyventa pagal iš lėto besikeičiančią, bet lyg ir tą pačią prigimtinės kultūros matricą.

Greičiausiai tame pasaulyje nebuvo ir to brutaliai įsiperšamo Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų, kaip dera elgtis Birutei ar Vygantui, Danutei ar Mantui. To monstro, kuris, pamynęs genčiai įprastas moralės normas, nustatinėtų tiesioginį santykį su Juo – Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.

Štai tokia intonacija ir tokiais žodžiais kalbu dėl tos priežasties, kad nesuvokiančiųjų (ir nenorinčių suvokti!) senosios (ikikrikščioniškosios) mūsų protėvių kultūros lyg ir gausėja. Bet šitaip kalbu dar ir dėl labai jau akivaizdžiai tuštėjančio dvasinės, moralinės kultūros lauko, išpūkštomo laisvos rinkos įnorių. Tas laukas intensyviau pūkštomas ir pabrėžtinai akcentuojant žmogaus teises, pamirštant jo pilietines pareigas. Pamirštant ir ypatingą valstybės atsakomybę už visuotinį gerbūvį…

Čia pat prieš skaitytoją ir pasiteisinu: būtent dažnai, labai dažnai dabartis įperša ne vienam autoriui užsakymą nupūsti praeities dulkes ir pasižvalgyti po aiškiau prasivėrusią erdvę… Esame užsiminę: tikėtina, kad apeiginių piliakalnių sklaidą savaip išprovokavo atgimusios Romos imperijos naujoji ideologija. Taigi, jai skirkime dar minutėlę dėmesio.

Krikščionybė, ypač vakarietiškasis (katalikiškasis) jos sparnas, ideologine, pasaulėžiūrine prasme anais laikais buvo gana nuožmi, nevengė agresijos. Gal tą nuožmų atkaklumą, atsitraukę nuo Kristaus mokymo, skatino ir patys krikščionybės pradininkai? Štai, vienas iš labiausiai apsišvietusiųjų apaštalų – šv. Paulius – teigė: jeigu asmuo priima Kristaus mokymą, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir laikytis tik Jo teiginių. Šis apaštalas, rašydamas korintiečiams, taip pat atvirai yra prasitaręs: krikščionybė gimsta ir įsitvirtina ant senųjų kultūrų griuvėsių (ir ant nekaltųjų kaulų)…[1] Antai, į Pskovą pabėgęs kunigaikštis Daumantas, priėmęs stačiatikybę ir Timotiejaus vardą, jau nedelsdamas organizavo grobiamuosius žygius ne kur kitur, o į savo tėvonijos Nalšios žemes. Pskoviečiams (ir Naugardui, nuo kurio Pskovas priklausė) tai buvo neabejotino jiems parodyto įsiteikimo ir patikimumo ženklas…[2]

Nereikia didelės vaizduotės tam, kad suprastume, ką ir kaip išgyveno mūsų protėviai verčiami tapti krikščionimis, ypač katalikais. Tiesa, kad būtų sušvelnintas skausmingas misionierių atakos smūgis, į Lietuvą pakviestieji jėzuitai siekė išelektrinti susiklosčiusią situaciją. Ten, kur buvo įmanu, jie siūlė bažnyčiai taikytis prie senosios lietuvių prigimtinės kultūros; prie nuo seno praktikuotų švenčių (gamtos virsmų) šventimo. Siūlė nepamiršti dėmesio ir senosioms dievybėms (atstovavusioms gamtos stichijoms) suteikiant joms kitą, sukrikščionintą pavidalą. Štai taip vietoje Gabijos (ugnies deivės) atsirado šv. Agota ir šv. Florijonas; vietoj Lauksargio – šv. Izidorius ir t. t. ir pan. 

Piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto pripažinkime nenuginčijamą tiesą: seniesiems lietuviams (kaip ir prūsams) krikščionybė buvo diegiama naudojant prievartą. Taip valdančiuosius vertė elgtis ir pačių kaimiečių tarpe plačiai paplitę prietarai. Bet, savo esme, buvo brukamas būtent jau linijinio laiko ir urbanizuotos kultūros sustyguotas gyvenimas. Buvo įsiūloma kitokiais principais bei vertybėmis grįsta, na, kad ir atskiros teritorinės bendruomenės (kaimo) socialinė organizacija! Vietoj įprastos piliakalnio pagalba burtos bendruomenės atsirado parapinė, buriama jau bažnyčios (arba dvaro)… Vietoj vaidilos ir krivio atsirado kunigas ir vyskupas. Pagaliau, vietoj įprastos gimtosios kalbos, buvo siūloma, peršama svetima, šventumo ir gilių šaknų neturinti kalba.

Mielas skaitytojau, kaip demokratinį mąstymą įgijęs pilietis, imki ir tiesmukiškiau įsijauski. Ką ir kaip išgyveno anų laikų eilinis sodžiaus žmogus, prievartautas atsisakyti to, kas buvo paveldėta iš protėvių?.. Drįstu išsitarti tai, kas galbūt papiktins ne vieną šių eilučių skaitytoją… Gal, blaiviu protu vertinant, situacija buvo kuo tai truputį panaši į tą, kuri susiklostė užslinkus bolševizmui? Į tuos metus, kada tradicinį kaimo gyvenimą tiesiogine prasme buvo siekiama dusinti užmetant sunkų, švininį šydą? Kai jis buvo jaukiamas garsiai urzgiančiu ir nesustabdomai slenkančiu buldozeriu?..

Šį sugretinimą aiškiai „sutirštinau“. Bet taip pasielgiau sąmoningai. Norėdamas išjudinti tradicinę mąstyseną, kuriai būdinga nuo seno susigulėjusi, tik pozityvą anų laikų krikščionybės įvedime matanti rega. Ta proga siūlau susimąstyti ir apie tai, kodėl slavai (lenkai, rusai), tapę krikščionimis, sustiprino savo galias; sulydė („suvirškino“) savyje kitagenčius. Ir, praėjus daugiau nei tūkstančiui metų, tebedemonstruoja savo ekspansinę laikyseną.

Na, o mes? Lietuviai?.. Gal esama pagrindo mūsiškuoju atveju pripažinti vos ne atvirkštinį vaizdą? Gal protėvių prigimtinė kultūra, jos matrica, kaip jau buvo minėta, iš principo neatitiko krikščionybei būdingos esmės? O gal mūsų kilmingieji (kunigaikščiai) jau nuo seniau buvo „atpratę“, atsiriboję nuo tos matricos ir jos ne tik nebepaisė, bet ir gal gėdydamiesi seniai Romos civilizaciją priėmusiųjų, sąmoningai šalinosi? Be graužaties palikdami savo valdinius „suklestėjusių“ burtininkų ir raganų valiai…

Pagaliau neatmeskime ir priešingos aplinkybės. Gal dėl mūsų etninės, pamatinės tautos „civilizacinio vėlavimo“ gali būti pakaltinami ir čia mano akcentuojami ir su aiškiu pakylėtumu aprašomi apeiginiai piliakalniai, kurių dėka buvo stiprinama, plėtojama pati tautos matrica? Betgi vėl… Gal nuo jų, t. y. piliakalnių nustūmimo „į užribį“ galėtume įžvelgti ir tą tašką, nuo kurio mes, lietuviai, kaip etninė (ir net kaip politinė) tauta iš tiesų ėmėme nykti?.. Praradome netgi tą svarbią savybę „civilizuoti“ į tautos kūną įsimetusį „kitakūnį“? Deramu laipsniu jį „adaptuoti“?.. Ir kad nukreipę nuo jo, to „kitakūnio“, dėmesį, tuo pačiu į laisvę paleidome ir savinaikos virusą…

Herodotas ir lietuviai

Skaitytojas, perskaitęs šio paragrafo pavadinimą, greičiausiai nustebs, kodėl būtent Herodotas? Ką jis bendro turi su lietuviškaisiais piliakalniais? Neskubėkite su nustebimu…

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau aptarinėjome: senųjų lietuvių, kaip aisčių-baltų atšakos, kultūra turėjo savo išskirtinių bruožų. Tačiau apeiginiai piliakalniai buvo pasklidę ir kitose gentyse. Pas prūsus, latvius, pas jotvingius, sūduvius. Matuojant civilizacijų egzistavimo matais, apeiginių piliakalnių sklaida, kaip jau esame pastebėję, vyko palyginus trumpu istoriniu laikotarpiu. Jis aiškiau matuojamas tik keliais šimtmečiais. Ką šis laikotarpis išskirtinio paliko, bandome šią mįslę nors apytikriai įspėti. Jau buvome užsiminę, kad vadinamoji „piliakalnių kultūra“ užgimė turėdama tam rimtų priežasčių. Netenka abejoti, kad jų paieškos bus tęsiamos ir toliau, ateityje. Tokia yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų, ypač tų, kurie susiję su praeities pažinimu, vystymosi logika.

Vienas pripažintas (ar hipotetinis) tyrimas užkabina „antrąjį“, pastarasis – „trečiąjį“… Kartu su teorinės minties raida ir technologijų paletės plėtra, plečiasi, įvairėja ir bendrasis istorinių tyrimų arsenalas. Pagaliau nieko keisto, jeigu tuo pačiu laiku, t. y. lygiagrečiai egzistuoja kelios tą pačią problemą aiškinančios hipotezės ar net pripažinimą įgijusios teorijos.

Daugelį metų mane kankino mintis – klausimas dėl Herodoto (įvardinamo kaip rašytinės istorijos pradininko) ištaros apie hiperborėjus. Šiuo vardu jis pavadino visas padermes ir gentis, gyvenusias į šiaurės vakarus nuo Juodosios jūros. Pats Herodotas gyveno keli šimtai metų iki Kristaus ir atstovavo itin aukštos kultūros ir civilizacijos šaliai – apie tai mes nuo seno buvome įtikinti. Herodotas, aprašydamas hiperborėjų žemes, nevengė prabilti apie jų civilizaciją, kuri, anot jo, buvo grindžiama dvasinės, moralinės kultūros principais.

Betgi panašaus tipo vertinimai ne šiaip sau atsiranda. Jie gimsta lyginant savojo pasaulio esatį su tuo, kuris yra nutolęs ir kuriam galima (ir norisi) priskirti na kad ir įsivaizduojamų bruožų: tiek negatyvių, tiek ir ypač teigiamų (geidžiamų). Įdomumo (ir intrigos) vardan žvilgterėkime į anų laikų graikų pasaulį, su kuriuo paraleliai plėtojosi ir mūsų proprotėvių, kurie, neabejotinai, priklausė Herodoto įvardintam hiperborėjų pasauliui.

Manau, kad šį mokslinės istorijos pradininko teiginį savaip, bet ir labiau konkretizuodamas, yra atkartojęs ne tik Romos istorikas Kornelijus Tacitas (I a.). Bet ir po jo, praėjus tūkstančiui metų, Adomas Bremenietis (XI a.). Pastarasis visiems Lietuvos istoriją žinantiems išgarsėjo tuo, kad aisčius įvardino kaip „žmoniškiausius žmones“. Skaitytojui priminsiu, kad šis asmuo, pagal Romos popiežių „darbo“ praktiką, buvo paskirtas prūsų arkivyskupu jų dar net nenugalėjus… Tuo, žinoma, paskatinant ir autochtoniškos kultūros kraštų užkariavimus. Šis aukšto bažnyčios dignitoriaus vertinimas mums ypač reikšmingas jau vien tuo, kad komplimentas yra išsakytas asmens, į kurio misiją įėjo tų pačių „žmoniškiausių žmonių“ krašto, laikyto pagonišku, užkariavimas…

Šia proga pravartu prisiminti ir prancūzų švietėją bei filosofą M. Montenį. Jisai, užsimindamas apie lietuvių valdovą Vytautą, rašė, jog pastarasis neįsivaizdavo, kaip „nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti nubaustąjį žmogų“. Švietėjas rašė, jog pas lietuvius egzistavo moralinė nuostata, pagal kurią „nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį“[3]. Kaip? Užsinerdami sau kilpą ir pasikardami…

Beje, dar mano gyvenamus laikus (vaikystę, paauglystę) buvo pasiekęs iš suaugusiųjų ne kartą nugirstas priežodis: „Imk virvę ir pasikark…“ Kiek pamenu, jis buvo sakomas asmeniui, kuris dėl savo paties kaltės atsidurdavo blogoje padėtyje…

Dar kartelį sugrįžkime prie Herodoto.

Jo laikais graikai stebino pasaulį ir garsėjo ne tik išpuoselėta architektūra ir nuostabiomis skulptūromis. Ne tik ištobulinta pasaulio pažinimo ir jam pritaikytos minties reiškimo architektonika, filosofiniu pasaulio aiškinimu ir praktikuota pilietinės visuomenės raiška. Jie, būdami vergvaldžių tauta, garsėjo ir nesibaigiančiomis puotomis, prostitucija, netradicinės lytinės orientacijos toleravimu bei kitomis panašiomis „moralinėmis puošmenomis“. Tas iš skaitytojų, kuris yra rimčiau pasidomėjęs filosofija, žino graikų filosofą Diogeną (kinikų, arba cinikų srovės atstovą), gyvenusį statinėje. Tai jis Aleksandrui Makedoniečiui metė garsiąją frazę: „Pasitrauk… Neužstok man saulės…“ Bet skaitytojas, „ragavęs“ antikos filosofijos, vargu ar žino, kad Diogenas minios akivaizdoje viešai tuštindavosi ir atlikinėdavo masturbacijos aktus…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Šį konkretų „faktelį“ išdrįsau pagarsinti jokiu būdu nenorėdamas kaip nors sumenkinti Diogeno kaip iškilaus tų laikų filosofo. O tik skatinamas motyvo skaitytojui priminti: iki kokios nesveikos moralinės atmosferos ar lygio gali „įsiūlyti“ nevaržomų teisių visuomenės įvaizdžio liaupsinimas! Na, o kita vertus, pravartu suvokti ir motyvus, kurie galbūt paskatino Herodotą nepagailėti gana reikšmingo komplimento, skirto hiperborėjams. Jis juos matė gyvenančius kitokiame, moraline prasme prasmingesniame pasaulyje…

Šiandien nebemadinga kalbėti apie skaistybę, apie merginos (jau net ir paauglės) nekaltybę. Jos skubama „atsikratyti“. Betgi savo esme skaistybė – tai spinduliuojanti, kūno geidulių nesudarkyta asmens (ne tik merginos, bet ir jaunuolio) dvasia! Susilaikymu grįstas dvasingumas papildydavo bendrą bendruomenės dvasingumo lobyną. Sustiprindavo žmonių santykiuose Gėrio ir Grožio, Darnos ir Santalkos pozicijas. Lietuvos statutas parašytas įteisinant iš senų laikų (piliakalnių epochos) paveldėtą paprotinę teisę, numatė didelę bausmę tam, kuris kėsindavosi į merginos nekaltumą. Beje, vyrai (jaunuoliai) gal ne taip griežtai, bet irgi sekė skaistumo pėdomis.

Pamenu lietuvių autoriaus (rašiusio tarpukaryje) pastebėjimą: prieš pirmą pasaulinį karą kaimuose po jaunimo vakaronės (šokių) merginos ir vaikinai nuogi, per nedidelį atstumą, upėje ar ežere maudydavosi kartu. Bet iš senolių paveldėtas paprotys tramdė ir vienų, ir kitų geidulius…

Gal esama tiesos, jog šventoji ugnis per ypatingas šventes kurstoma ant apeiginių piliakalnių, galėjo būti prižiūrima vaidilučių, nebūtinai savo skaistybę tai apeigai pašventusių visą gyvenimą. Tai galėjo būti vienas iš būdų pasirodyti viešumoje, jaunų bernužėlių pasižvalgymui ir savęs pademonstravimui… Tikėtina, kad galėjo egzistuoti ir vadinamieji apygardų ar atskirų žemių apeiginiai piliakalniai, kuriuose ne tik šventoji ugnis buvo saugoma visą laiką. Tuos centrus lankydavo piligrimai (maldininkai), norėdami pasiklausyti žynių, įsijausti į vaidilų vedamas apeigas, susitikti su kitų apygardų žmonėmis, apsikeisti išgyvenimais, gyvenimiška patirtimi. Ten atlikti vaidilutės vaidmenį galėjo būti ypatinga garbė.

Šia proga priminsiu skaitytojui, kad katalikų bažnyčia dar visai neseniai praktikavo ganėtinai gražų, elegantišką apeigų elementą. Iškilmingos procesijos metu, plevėsuojant įvairių bažnytinių organizacijų vėliavoms, kunigas nešdavo Monstranciją (su Dievo kūno įvaizdžiu). Priešais jį eidavo baltais rūbais vilkinčių ir žolynų vainikais pasipuošusių mergaičių (vaidilučių?) kolonėlė. Jos kunigo taką, su šventu susikaupimu, nubarstydavo lauko gėlių žiedais… Kas paneigs: gal kažkas panašaus iškilesnių švenčių metu vykdavo ir apygardiniuose piliakalniuose, kuriuos reprezentuodavo aukštą rangą turintis krivis. Jis privalėjo būti apsuptas kitų, paprotinę dvasinę kultūrą puoselėjančių ir susirinkusių žmonių šventinį pakylėtumą sėjančių asmenų. Tarp jų galėjo būti ir puošniais (bet ne prabangiais) drabužiais pasirėdžiusios jaunutės mergaitės su tais pačiais žolynų vainikais ant galvų…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vargu ar dera abejoti tuo, jeigu jau Herodotas sumąstė atskirai akcentuoti hiperborėjų pasaulį, jis neišvengiamai turėjo būti supažindintas su kai kuriais konkrečiais tam pasauliui būdingais bruožais. Dvasinės kultūros praktiką nusakančiais bruožais.

Plėtojant šioje apybraižoje suformuluotą pagrindinę temą sunku susilaikyti nuo konkretesnių, šaltiniuose aiškiau užfiksuotų įvykių pateikimo. Tai, ką dabar papasakosiu, mano irgi jau publikuota kituose tekstuose. Ir – gana plačiai. Bet dėl paties įvykio ypatingos reikšmės senųjų lietuvių dvasinės kultūros suvokime (ir jos praktikavime „piliakalnių epochos“ laikais!), vis dėlto drįstu keletą fragmentų atkartoti…

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.09.26; 05:55

[1] Žr. Milosz, Czeslaw. Pavogtas protas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

[2] Bučys, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius, VersusAureus, 2012.

[3] Montenis, M. Esė. – Vilnius, Mintis, 1993, p. 133–134.