„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.
Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:
„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.
Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.
Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.
Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.
Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.
Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.
Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.
Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.
Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.
Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos”, „Lietuviškos pastabos”, „Prancūziški nenuoseklumai”, „Filipo Ekozjanco įžvalgos”, „Turkiški akcentai”, „Painios istorijos”. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai”, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas”, „Kodėl apšaudyta Giandža”, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui”, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui”, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija”, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis”, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume”, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas”, „Kova dėl „genocido” pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės”, „Jei būčiau Turkijos pilietis”, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai”, „Už ką turėtume dėkoti turkams”, „Uzbekiškas detektyvas” ir t.t.
Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.
Ispanijoje vyko demonstracija prieš amnestiją katalonų separatistams. EPA-ELTA nuotr.
Madridas, rugsėjo 24 d. (dpa-ELTA). Tūkstančiai ispanų sekmadienį protestavo prieš galimą amnestiją katalonų separatistams, kurie 2017 m. nesėkmingai siekė Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos, informuoja dpa.
Teigiama, kad laikinojo Ispanijos premjero Pedro Sanchezo Socialistų darbininkų partija (PSOE) svarsto pasiūlyti katalonų separatistams amnestiją mainais į jų paramą formuojant vyriausybę.
Protestuotojai rinkosi į Pilypo II aikštę Madride, kad išreikštų savo nepritarimą bet kokiems susitarimams su katalonų separatistais. Žmones protestuoti sukvietė konservatyvi Liaudies partija (PP), vadovaujama opozicijos lyderio Alberto Nunezo Feijoo.
Liaudies partija paskelbė, kad demonstracijoje dalyvavo daugiau nei 30 000 žmonių. Tarp jų buvo A. N. Feijoo ir buvę Ispanijos premjerai – Mariano Rajoyus ir Jose Maria Aznaras. Jie teigia, kad bet kokia separatistų amnestija prieštarautų konstitucijai ir įstatymo viršenybei. Tačiau laikinasis Ispanijos premjeras P. Sanchezas sako, kad konservatorių opozicija tiesiog nepatenkinta tuo, kad šalies vyriausybei ir toliau vadovauja socialistai.
„Atleiskite, bet ir toliau bus socialistų vyriausybė“, – P. Sanchezas, užimantis premjero postą nuo 2018 m., sakė renginio metu katalonų mieste Pineda de Gava netoli Barselonos.
Protestas Madride surengtas likus trims dienoms iki balsavimo žemesniuose parlamento rūbuose dėl Liaudies partijos lyderio A. N. Feijoo kandidatūros į premjero postą.
Tačiau manoma, kad jis netaps premjeru, nes nesugebėjo užsitikrinti pakankamai paramos. Dabar PP neva sutelkė dėmesį į tai, kaip sutrukdyti P. Sanchezui suformuoti koaliciją.
Po liepos mėnesį vykusių rinkimų PP užsitikrino daugiausiai vietų parlamente, tačiau nei viena frakcija neturi akivaizdaus kelio link vyriausybės suformavimo.
Beveik neabejotina, kad P. Sanchezo Socialistų darbininkų partijai reiktų katalonų partijų paramos, įskaitant separatistų lyderio Carles‘o Puigdemont‘o partiją „Kartu už Kataloniją“ (Junts).
C. Puigdemont‘as išvyko gyventi į Belgiją, kad išvengtų kriminalinių kaltinimų Ispanijoje dėl savo vaidmens 2017 m. nesėkmingai siekus Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos.
Jo partija reikalauja amnestijos ne tik savo lyderiui, bet ir kitiems politikams, kurie nesėkmingai siekė Katalonijos nepriklausomybės.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Igorius Girkinas
Kyjivas, liepos 21 d. (ELTA). Buvusio separatistų lyderio Igorio Girkino (Strelkovo) sulaikymas Rusijoje rodo, kad tarp Kremliaus bokštų prasidėjo aktyvios vidaus kovos.
Tai praneša „RBC-Ukraina“, remdamasi Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) atstovo Andrejaus Jusovo pareiškimu per naujienų telemaratoną.
„Puškinas prisirašė, Gagarinas prisiskraidė, o Girkinas prisišnekėjo. Tai geros naujienos. Ten vorų stiklainyje ir toliau vyksta aktyvus judėjimas. Galime palinkėti sėkmės visiems proceso dalyviams“, – sakė A. Jusovas.
Pasak jo, anksčiau tokie procesai Kremliaus viduje vyko labiau paslėpta forma, tačiau po privačios karinės bendrovės „Wagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino bandymo maištauti jie „vis dažniau ėmė lįsti į viešumą“.
Igorius Girkinas, Vladimiras Putinas. Azov. Press
A. Jusovas pastebėjo, kad situacija paradoksali, nes į Maskvą vyko ir lėktuvus numušinėjo Jevgenijus Prigožinas, o sulaikytas I. Girkinas. Tokia yra Vladimiro Putino režimo ypatybė.
„Problema yra ne pats Girkinas. Jis ir anksčiau nesielgė kaip nepriklausoma figūra. Vadinasi, Kremliaus bokštų gyventojai pereina į aktyvią vidinės konfrontacijos fazę. Ir čia tikrai galima pasakyti, kas bus toliau“, – pridūrė GUR atstovas.
„RBC-Ukraina“ primena, kad penktadienį Rusijos žiniasklaida pradėjo skelbti žinias apie I. Girkino sulaikymą.
Buvusio separatistų lyderio žmona sakė, kad namus atvyko Rusijos Federacijos Tyrimų komiteto atstovai jo sulaikyti. Pasak jos, I. Girkinas apkaltintas ekstremizmu pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą, jam gresia iki 20 metų kalėjimo.
Nikolos Pašiniano karikatūra
Jerevanas, gruodžio 29 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Armėnija apkaltino Rusijos taikdarius negebėjimu apsaugoti etninių armėnų kaimyninio Azerbaidžano Kalnų Karabacho regione ir paragino įsikišti daugianacionalines taikos palaikymo pajėgas.
„Rusijos taikdarių elgesys mums nepriimtinas. Jie tapo tyliais stebėtojais (Karabache)”, – sakė Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas.
Maskva kritiką atmeta.
Rusija dislokavo taikdarius Karabache pagal 2020 m. jos tarpininkautas paliaubas, kuriomis baigėsi šešias savaites trukęs Armėnijos ir Azerbaidžano karas dėl seniai ginčijamo anklavo. Anksčiau šį mėnesį Armėnija apkaltino Azerbaidžaną blokuojant vienintelę kalnuoto anklavo sausumos jungtį su Armėnija ir taip sukėlus humanitarinę krizę Karabache.
120 tūkst. Karabacho gyventojų yra daugiausia etniniai armėnai ir priklauso nuo gyvybiškai svarbios sausumos jungties, vadinamos Lačino koridoriumi. Dėl blokados anklave, kurį nuo 1991 m., kai teritorija atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kontroliuoja armėnų separatistai, pritrūko maisto produktų ir vaistų.
„Armėnija ir Kalnų Karabachas tikisi, kad Rusija pasakys, kaip ji planuoja atblokuoti Lačino koridorių“, – ketvirtadienį per vyriausybės posėdį sakė N. Pašinianas. Jo teigimu, Rusija „įsipareigojo garantuoti Kalnų Karabacho žmonių saugumą“.
Tarsi numanydamas, kad Maskva negali arba nenori vykdyti savo įsipareigojimų, N. Pašinianas pareiškė, kad Armėnija turėtų siekti Jungtinių Tautų mandato pasiųsti taikdarius, kurie turėtų daugiau įgaliojimų veikti, arba įleisti į regioną „daugiašalį taikos palaikymo kontingentą“.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova atmetė N. Pašiniano kaltinimą. „Rusijos taikdarių kritika šioje situacijoje yra nepriimtina, – sakė ji. – Rusijos taikdariai daro viską, kas įmanoma, kad pagerintų padėtį vietoje“.
Azerbaidžano aplinkosaugos aktyvistai daugiau nei dvi savaites blokuoja Lačino koridorių, protestuodami prieš, jų teigimu, nelegalią kasybą Karabache. Azerbaidžano vyriausybė teigia, kad protestas yra spontaniškas ir netrukdo civiliniam transportui laisvai judėti tarp Armėnijos ir Karabacho abiem kryptimis. Tačiau Jerevanas kaltina Baku, kad šis režisuoja demonstracijas.
Ketvirtadienį armėnų separatistų valdžia Karabache pareiškė, kad stabdo Armėnijos pramonės grupės aukso ir vario bei molibdeno gavybą anklave.
Karabachas atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kai 1991 m. subyrėjo Sovietų Sąjunga. Per kilusį konfliktą žuvo maždaug 30 tūkst. žmonių.
2020 m. rudenį Armėnija ir Azerbaidžanas dėl šios teritorijos vėl kariavo. Mūšiai pareikalavo daugiau nei 6 500 gyvybių ir baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis, o Jerevanas turėjo atiduoti Baku dešimtmečius kontroliuotas teritorijas.
Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk” liekanos. EPA – ELTA nuotr.
Amsterdamas, lapkričio 17 d. (AFP-ELTA). Nyderlandų teismas „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvo numušimo byloje ketvirtadienį nuteisė tris įtariamuosius, o ketvirtąjį – išteisino.
Skaitydamas nuosprendį, teisėjas Hendrikas Steenhuisas pareiškė, kad Rusijos piliečiai Igoris Girkinas ir Sergejus Dubinskis bei ukrainietis Leonidas Charčenka pripažįstami kaltais dėl žmogžudystės ir tyčinio lėktuvo numušimo, o rusas Olegas Pulatovas pripažįstamas nekaltu.
Visiems nuteistiesiems skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės.
Teismo posėdyje nedalyvavo nė vienas iš kaltinamųjų. Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk” liekanos. EPA – ELTA nuotr.
Per šią nelaimę 2014 m. žuvo visi 298 lėktuvu skridę žmonės. Reiso MH17 orlaivis buvo pakeliui iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą, kai jį virš tuo metu prorusiškų separatistų kontroliuojamos Rytų Ukrainos teritorijos numušė raketa. Teismas ketvirtadienį taip pat paskelbė išvadą, kad tai buvo Rusijoje pagaminta raketa BUK.
Pasak H. Steenhuiso, nors visi keturi įtariamieji galimai manė, kad tai buvo karinis lėktuvas ir į jį nusitaikė „per klaidą“, jie vis vien turėjo ketinimų orlaivį sunaikinti ir pražudyti visus juo skridusius žmones.
Kaip skelbė AP, išklausyti nuosprendžio atvyko apie 200 katastrofos aukų artimųjų.
Taip ir nutiko, kaip įtariau: Lietuva nepasveikino Pergalės dieną šventusio Azerbaidžano. Pergalės diena Azerbaidžane minima lapkričio 8 dieną. Šiandien – lapkričio 11-oji. Oficialiuose Lietuvos Prezidento ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapiuose pastarosiomis dienomis – nė užuominos apie Azerbaidžaną, kuris 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą sėkmingai išvadavo iš jo 1992 – 1994-aisiais atimtą Karabachą.
Atidžiai peržiūrėjau mūsų institucijų oficialius puslapius. Pavyzdžiui, lapkričio 10-ąją Lietuvos Respublikos prezidento komunikacijos grupė išplatino pranešimus apie Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 100-mečio proga, G.Nausėdos susitikimą su Kanados Senato Pirmininku Georgu J. Furey, apie G.Nausėdos ir Lietuvos Pirmosios Ponios Dianos Nausėdienės vizitus į Lenkiją, apie Pirmosios Ponios D.Nausėdienės padėką prisidedantiems prie kūdikių ankstukų gyvybių išsaugojimo. Visa tai, žinoma, svarbu. Bet apie Azerbaidžaną – nė žodžio.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Sakykim, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje rašoma apie ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimus su Vokietijos pramonininkais, apie Vilniuje įsteigtą Kohortą, didinančią atsparumą autoritarizmui, viceministro Manto Adomėno pokalbius su ESBO Vyriausiuoju tautinių mažumų komisaru, apie URM vadovų susitikimą su Rumunijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriumi. Apie Azerbaidžano pergalę susigrąžinant prarastas teritorijas – nė užuominos.
Azerbaidžano vėliava
Mano supratimu, tai – didelis Lietuvos netaktas. Azerbaidžanas – vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuri, byrant SSRS imperijai, patyrė teritorinių netekčių, bet vis tik sugebėjo savas žemes susigrąžinti. Nei Gruzija (Sakartvelas), nei Moldova, nei Ukraina kol kas tokiais pasiekimais negali pasidžiaugti. Tad Azerbaidžaną, 2020-ųjų rudenį jėga išvijusį Karabachą prieš keletą dešimtmečių okupavusius armėnų separatistus, derėtų ne tik sveikinti su Pergale, bet ir demonstruoti kaip pavyzdį. Būtent – Azerbaidžanas yra puikus principingumo, atkaklumo, drąsos pavyzdys. Štai kaip atkuriamas šalių teritorinis vientisumas, kai taikiai ir teisingai sureguliuoti konflikto nepadeda bedantė, vien tuščiai pliurpti apie taiką temokanti Europos Sąjunga! Azerbaidžaną derėtų laikyti deramu pavyzdžiu dar ir todėl, kad jis demonstruoja, kas nutinka neteisėtai svetimas žemes užgrobusiems separatistams – jiems tenka gėdingai sprukti!
Mano supratimu, po 2020-ųjų rudenį Azerbaidžano karių sėkmingos operacijos daug kas sunerimo. Sakykim, separatistai, kurie atplėšė kelis žemės gabalus nuo Gruzijos, kurie iš Moldovos atėmė Padniestrę. O ir bent keletą ėjimų į priekį numatantys žaidėjai Kremliuje greičiausiai susimąsto: ar nereikės jiems bėgti iš Ukrainos kaip armėnų separatistams – iš Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises priklausančio Karabacho? Azerbaidžano pergalė 2020-aisiais – įtaigus perspėjimas net tiems, kurie dar tik planuoja pažeisti kaimyninių šallių teritorinį vientisumą: užpulsime, užgrobsime, aneksuosime, ir galbūt mūsų iš ten neišvys, o auka susitaikys su teritorinėmis netektimis; juk Europa – tokia išskydusi, neryžtinga, tesugeba vien posėdžiauti…
Beje, tiems, kurie viešai mėgina Azerbaidžaną palyginti su agresyviai besielgiančia Rusija, o Armėniją klastingai lygina su Ukraina, belieka dar sykį priminti: visos pasaulio šalys, pasiremdamos galiojančiais tarptautiniais teritorinio vientisumo principais, Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Žodžiu, Armėnija – ne auka, ji – agresorius. Armėnija – lygiai tokia pat kaip Rusija, tik žymiai mažesnė agresorė.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
Tiesa, Armėnija, sumaniai manipuliuodama religiniais faktoriais bei savo mažumu, pasaulyje suranda lengvatikių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių stengiasi padėti Jerevanui bei pakenkti Baku. Štai Prancūzijoje keletas senatorių, regionų ir miestų vadovų pažėrė deklaracijų, esą oficialusis Paryžius, jei remia Ukrainą ginklais bei pinigais, neva turėtų karine amunicija ir eurais paremti ir „vargšę Armėniją“. Tie prancūziški lengvatikiai dar reikalauja, jog Europa taikytų Azerbaidžanui ekonomines sankcijas kaip ir Rusijai.
O juk viskas – atvirkščiai. Jei Europos Sąjunga būtų buvusi principinga, ji senų seniausiai privalėjo taikyti ekonomines sankcijas … Armėnijai! Gal tada nebūtų reikėję nei 2020-ųjų rudens karo. Armėnija pati būtų supratusi, jog gudrauti ir apsimetinėti nepavyks – vis vien teks grąžinti tai, kas jai nepriklauso. Tačiau Europa visus pastaruosius tris dešimtmečius glebesčiavosi su Armėnijos politikais ir ignoravo Azerbaidžano vadovus. Tokia dviprasmiška Briuselio, Paryžiaus, Berlyno, Romos laikysena skatino Jerevaną viltis, jog gal gi pavyks išlaikyti užgrobtą Karabachą. Kitaip tariant, Jerevanui teikė neteisingų iliuzijų.
Deja, lengvatikių, regis, esama ir Ukrainoje. Kaip praneša internetinis Ukrainos leidinys 5.ua, vienas Ukrainos šou verslo atstovas žinomas dainininkas Instagram-stories erdvėje rugsėjo 15-ąją pasidalio žinute, esą „Mes atsisakėme koncertuoti Azerbaidžane, nes ši šalis – agresorė“. Kaip tokiam „išminčiui“ išaiškinti, jog Azerbaidžanas tiesiog susigrąžino savo žemes, kaip dabar mūšio lauke savo teritorijas vaduoja Ukraina?
Praėjusių metų balandžio 26-ąją portale slaptai.lt buvo paskelbtas maniškis straipsnis „Ką nutylėjo Danijos žvalgyba“. Priminsiu keletą citatų iš anos beveik pusantrų metų senumo publikacijos.
„Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Karabacho teritorijų; azerbaidžaniečiai vadina jį antruoju karu dėl Karabacho). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Karabachu. Nejaugi pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų kruvinų išpuolių prieš taikius gyventojus? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.“
Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku
Kodėl dabar prisimenu šią publikaciją? Šiandien – 2022-ųjų lapkričio 10-oji diena. Azerbaidžanas oficialiai švenčia Pergalės dieną lapkričio 8-ąją. Šios šventės pagrindas – Azerbaidžanas prieš dvejis metus susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą.
Beje, kad šias žemes azerbaidžaniečiams teko vaduoti kariniu būdu, – ne oficialiojo Baku kaltė. NATO ir Europos Sąjunga turėjo užtektinai laiko (beveik trys dešimtmečiai), kad priverstų Jerevaną grąžinti tai, kas jam nepriklauso nei formaliai, nei moraliai. Bet Europa, kaip jau ne sykį minėjau, slapta nuolaidžiavo iš Azerbaidžano žemių trauktis nenorėjusiai Armėnijai, sąmoningai nepastebėdavo azerbaidžaniečių pabėgėlių (maždaug milijonas) kančių, pačiais niekingiausiais būdais (per visokias Minsko derybų grupes) mėgino palaužti azerbaidžaniečių valią, esą jiems vis tik verčiau pamiršti Karabachą atiduodant jį armėnų separatistams.
Taip buvo, nepaneigsi. Šios gėdos Europa niekad nenusiplaus. Tokia agresorei Armėnijai pataikaujanti laikysena šiandien primena tuos „gudročius“, kurie tvirtina, jog ir Kijevas, vardan šventos ramybės ir taikos, turėtų paaukoti Krymą ir Rytų bei Pietų teritorijas agresoriams iš Rusijos.
Azerbaidžanas. Pergalės diena
Laimė, Lietuva priklauso šalims, kurios neragina Ukrainos kapituliuoti. Atvirkščiai – Lietuvos pozicija dėl Ukrainos labai teisinga, principinga. Ukraina turi teisę karinėmis priemonėmis vaduoti savas teritorijas. Ukraina privalo susigrąžinti visas žemes iki paskutiniojo centimetro. Tegul ir jėga, nes šalies teritorinis vientisumas – tai tokia pat vertybė kaip ir demokratija, žodžio laisvė, teisingumas, korupcijos nebuvimas ar ekonominis stabilumas. Vakarai privalo remti Ukrainą ginklais, nes teisybė ir tiesa – Ukrainos pusėje.
Bet jei mes sakome, jog Ukraina turi teisę jėga vaduoti savas žemes, tuo pačiu privalome pripažinti, jog ir Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą karinėmis priemonėmis.
Vadovaujantis sveiku protu, Lietuva privalo pasveikinti Pergalės dieną švenčiantį Azerbaidžaną (būtų didelis netaktas, jei nepasveikintų). Ar Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda bei Lietuvos Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis palinkės sėkmės Baku atkuriant sugriautą Karabachą, greitai pamatysime…
Šiandien, kai, regis, Azerbaidžanui pavyksta susigrąžinti visas jam priklausančias Karabacho teritorijas, kai iki taikos Pietų Kaukaze – taip netoli, deja, Armėnija griebiasi naujų klastų.
Pirmiausia priminsiu, ką šių metų spalio 13-ąją rašė armėniškas leidinys lragir.am, cituodamas Reuters agentūrą. Ogi citavo Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris šaukė, esą „Prancūzija nepaliks Armėnijos likimo valiai, neleis skriausti armėnų“.
Taip pat krenta į akis leidinyje „Jewish Press“ paskelbta informacija, kad šių metų lapkričio 15 dieną Prancūzijos Senate buvo aptariama rezoliucija, kuri įpareigotų oficialųjį Paryžių įvesti ekonomines sankcijas Azerbaidžanui dėl neva „nepagrįstos agresijos prieš Armėniją“. Šio pareiškimo iniciatoriai ragino ir kitas Europos Sąjungos šalis boikotuoti azerbaidžanietišką naftą bei dujas, nes azerbaidžaniečiai neva skriaudžia armėnus.
Oficialiojo Paryžiaus elgesys – visiškai nesuprantamas. Taip, puikiai žinome, jog Prancūzijoje įsikūrusi įtakinga armėnų diaspora. Ne sykį rašyta, kaip Prancūzijoje gyvenantys turtingi armėnai daro spaudimą Prancūzijos prezidentui: „jei per rinkimus norite sulaukti mūsų balsų, elkitės taip, kaip mes pasakysime“.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Bet taip elgtis, kaip elgiasi ponas E. Macronas, – vis tik negalima. Prancūzijos vadovo elgesys – apgailėtinas. Prancūzijos prezidentas atvirai pataikauja armėnų diasporai nusispjaudamas į visus padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Principingas prezidentas pirmiausia žiūrėtų, kas teisus, o kas – kaltas. Ir tik tuomet pultų brėžti išvadas. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentui nė motais, kad būtent Armėnija buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, o ne atvirkščiai. Prancūzijos prezidentas nenori prisiminti, kiek dešimtmečių oficialusis Baku kantriai prašė tarptautinės paramos grąžinant jam Karabachą taikiomis priemonėmis.
Galų gale Prancūzijos prezidentas nemato, kokia Armėnija panaši į Rusiją. Lyg du vandens lašai. Skirtumas tik toks, kad agresyvioji Rusija puldinėja daug kaimyninių šalių (omenyje turiu Čečėniją, Moldovą, Gruziją, Ukrainą). O Armėnija kardus sukryžiavusi šiuo metu tik su Azerbaidžanu. Bet jei žvelgsime giliau, puikiai matysime: tiek Rusija, tiek Armėnija – abi agresorės, kurios nevengia net pačių bjauriausių puldinėjimų ir intrigų.
Armėnai prie Rusijos ambasados Jerevane surengė prorusišką mitingą
Ypač Rusijos ir Armėnijos panašumus išryškina Kremliaus agresija prieš Ukrainą. Štai tik keletas palyginimų.
2014 – 2022 metais Rusija okupavo apie 20 proc. Ukrainos teritorijos (Donbasas ir Krymas).
1991-1993 metais armėnų karinės pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko ir Rusijos 622-ojo atskirojo bataliono, okupavo apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos (Karabachas ir septynetas gretimų rajonų). Kad Armėnija anuomet okupavo dalį Azerbaidžano, byloja Europos komisijos 1995.05.31 metais paskelbta rezoliucija: Armėnija – agresorė, Armėnija – okupantė.
Kaip Rusija dabar iš okupuotų Ukrainos teritorijų prievarta išveža į savo teritoriją gyventojus (arba juos išžudo, arba priverčia bėgti), taip Armėnija elgėsi su Karabache ir gretimuose 7-iuose rajonuose gyvenusiais azerbaidžaniečiais. Dėl Armėnijos agresijos pabėgėliais tapo apie milijonas Azerbaidžaniečių. Tai – oficiali Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija, pasirašyta 1994 metų kovo 23 dieną.
1991 – 1993 metais (pirmasis karas dėl Karabacho) nužudyta 17 tūkst. civilių azerbaidžaniečių. Antrojos Karabacho karo metu (2020-ieji) – žuvo 93 civiliai azerbaidžaniečiai.
Nuo armėnų paliktų minų sužaloti 3345 civiliai azerbaidžaniečiai (omenyje turimas 30-ies metų laikotarpis). Per tuos tris dešimtmečius Armėnija, kaip dabar Rusija apšaudo Ukrainą, apšaudė per 80 azerbaidžanietiškų miestų ir gyvenviečių. Kaip rusų kariai Bučoje, taip 1992-aisiais metais armėnai žiauriai žudė Hodžaly miesto gyventojus (nužudyta, nukankinta, dingo be žinios apie 500 azerbaidžaniečių civilių).
Taigi faktorių, kurie leidžia agresyviąją Rusiją lyginti su agresyviąja Armėnija, – kiek tik nori. Deja, Prancūzijos vadovas jų nemato.
Armėnijos karinė ataka prieš civilius Azerbaidžano miestus 2020-ųjų rudenį
Nenori matyti ir šiandieninės armėnų separatistų klastos – neva Karabachą būtina prijungti prie Rusijos. Šių metų balandžio 14 dieną leidiniui News.am buvęs Armėnijos premjeras Bagratianas pranešė, esą separatistinis anklavas siekia prisijungti prie Rusijos ir tapti pilnateise Rusijos dalimi. Kitą dieną atsargos pulkininkas Naapetianas pabrėžė kanale Live News, jog vienintelė išeitis šį anklavą išlaikyti savo rankose – prilipinti jį prie Rusijos. Gegužės 10 dieną buvęs Armėnijos Nacionalinio susirinkimo delegacijos vadovas Europos Parlamentinėje asamblėjoje ponas Geganianas kanale Hayeli AM (youtube.com) reikalavo, kad Karabacho armėnai oficialiai kreiptųsi į Rusiją prašydami oficialiai įtraukti į Rusijos Federacijos sudėtį.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Armėnijos separatistai net neslepia, jog, mėgindami įgyvendinti šį klastingą planą, pavyzdį ima iš Rusijos, 2014-aisiais okupavusios Krymą. Taip, Karabacho (ir ne tik Karabacho) armėnams masiškai peršami Rusijos pasai. Lygiai taip pat, kaip kadaise – separatistams Donbase ir Kryme. Kad galėtų dalyvauti referendumuose (tegul ir neteisėtuose), kad formaliai turėtų teisę pasirašyti peticijas (tegul ir niekines).
Tikiuosi, ši paskutinioji Jerevano klasta žlugs kaip ir visi ankstesnieji Armėnijos gudravimai bei išsisukinėjimai. O primityviai Armėnijai pataikaujantis Prancūzijos prezidentas E.Macronas vieną sykį dėl amoralaus elgesio atsidurs kvailio vietoje.
Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, rugsėjo 19 d. (AFP-ELTA). Kremliaus remiama valdžia Rytų Ukrainos Donecke pirmadienį pranešė, kad per Ukrainos pajėgų smūgį Rusijos kontroliuojamame mieste žuvo daugiau nei tuzinas žmonių.
„Pirminė informacija rodo, kad per baudžiamuosius apšaudymus (…) Kuibyševo rajone (Donecke) žuvo 13 civilių. Sužeistųjų skaičius nustatomas“, – socialiniame tinkle parašė Maskvos remiamas miesto meras, jo pareiškimą išplatino Rusijos naujienų agentūros.
Anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažadėjo, kad kovos siekiant susigrąžinti Rusijai prarastas teritorijas nesiliaus, o iš Kyjivo pranešama, kad ukrainiečių kariai pasistūmėjo į rytinį Oskilo upės krantą ir ėmė grasinti Rusijos okupacinėms pajėgoms Donbase, praneša „Reuters“.
Luhansko regiono gubernatorius Serhijus Gaidajus rašė „Telegram“: „Luhansko regionas yra visai šalia. Deokupacija jau netoli“.
Doneckas, kuriame prieš karą gyveno maždaug milijonas žmonių, nuo 2014 m. iš dalies buvo kontroliuojamas Maskvos remiamų separatistų. Dalis srities buvo užgrobta po gatvių demonstracijų, nuvertusių Kremliui draugišką Ukrainos lyderį.
Kaltinimų, kad Ukraina sudavė smūgį Donecko miestui, ir aukų skaičiaus neįmanoma nepriklausomai patikrinti.
Tuo metu Rusijos kariuomenė pirmadienį pranešė nusitaikiusi į Ukrainos pajėgas keliuose regionuose prie fronto linijų ir tvirtino, kad Ukrainos pajėgos patyrė aukų ir žalos karinei įrangai. Rusijos armija teigia surengusi „labai tikslius“ smūgius Ukrainos kariniams objektams Pietų Ukrainos Zaporižios mieste ir sunaikinusi JAV tiekiamą artileriją.
Ukrainos prezidentūra pranešė, kad per Rusijos antskrydžius regionuose, netoli kurių vyksta kautynės, žuvo 10 žmonių, 22 buvo sužeisti.
Luhanskas, rugsėjo 16 d. (AFP-ELTA). Penktadienį per sprogimą Rusijos kontroliuojamame Ukrainos Luhansko mieste žuvo separatistų administracijos vyriausiasis prokuroras ir jo pavaduotojas, pranešė promaskvietiškos valdžios institucijos.
„Šiandien dėl teroro akto žuvo generalinis prokuroras Sergejus Gorenka ir jo pavaduotoja Jekaterina Steglenko“, – „Telegram“ pranešė apsišaukėliškos Luhansko liaudies respublikos lyderio Leonido Pasečniko spaudos tarnyba.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Baku, liepos 19 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį pradėjo grąžinti savo gyventojus į žemes, atkovotas iš armėnų separatistų. Šį procesą Baku vadina „Didžiuoju sugrįžimu“ po 2020 metų karo dėl Karabacho regiono.
Naftos turtinga šalis pažadėjo iš naujo apgyvendinti žemes, atkovotas per šešias savaites trukusį karą su senu savo priešu – Armėnija. Jo metu prieš dvejus metus žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių.
Prezidentas Ilhamas Alijevas daug metų žadėjo susigrąžinti dešimtajame dešimtmetyje prarastas žemes, todėl pirmieji grįžimai tapo simboliniu momentu Azerbaidžanui.
Pranešama, kad beveik 60 žmonių grįžo į kaimą, kurį paliko 1993 metais, kai etninių armėnų separatistai atsiskyrė nuo Baku ir sukėlė konfliktą, nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.
Tuo metu šimtams tūkstančių azerbaidžaniečių teko bėgti. Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
„Penkiasdešimt aštuoni žmonės grįžo į Zangilano rajoną“, kurį Baku atsiėmė 2020 metų spalį, žurnalistams sakė specialusis prezidento atstovas regione Vahidas Hadžijevas.
Daugiau kaip 30 tūkst. etninių azerbaidžaniečių 1993 metais pabėgo iš Zangilano, esančio netoli Irano sienos.
Per ateinančias penkias dienas į naujai atstatytą Zangilano Agalio kaimą „dabar grįš iš viso 41 šeima“ sakė V. Hadžijevas.
Baku pažadėjo skirti milijardus naftos dolerių Kalnų Karabacho ir netoliese esančių atkovotų teritorijų atstatymui.
Praėjusių metų biudžete buvo skirta 1,3 mlrd. dolerių infrastruktūros projektams, tokiems kaip nauji keliai, tiltai ir oro uostai regione.
Tačiau didelio masto pabėgėlių sugrįžimas išlieka tolima perspektyva, atsižvelgiant į nuniokojimo mastą ir minų pavojų.
Rusų aukšto rango karininkų, žuvusių Ukrainoje, – vis daugiau
Kyjivas, birželio 6 d. (dpa-ELTA). Ukrainos kariuomenė patvirtino aukšto rango prorusiškų separatistų generolo žūtį mūšio lauke, prieš tai sekmadienį apie tai pranešė Rusijos valstybinė televizija.
Separatistinės vadinamosios Donecko liaudies respublikos 1-ojo armijos korpuso vadas generolas majoras Kutuzovas buvo „oficialiai denacifikuotas ir demilitarizuotas“, sekmadienio vakarą pranešė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Strateginės komunikacijos administracija, tai paskelbė naujienų svetainė „Ukrainska Pravda“.
Pranešama, kad Kutuzovas žuvo vadovaudamas Rusijos puolimui kaime netoli Popasnos miesto Luhansko srityje Rytų Ukrainoje. Ukrainos kariuomenė anksčiau sakė, kad Rusijos puolimas buvo nesėkmingas ir kad priešas buvo priverstas trauktis ir patyrė „didelių nuostolių“.
Vasario 24-ąją prasidėjus invazijai į Ukrainą jau žuvo keli Rusijos generolai, nors Maskva oficialiai patvirtino tik keturių jų žūtį. Ukraina vienu metu tvirtino, kad per konfliktą žuvo net septyni generolai, bet vėliau paaiškėjo, kad du iš jų gyvi.
Kyjivo gynybos ministerija sekmadienį perspėjo apie galimus naujus raketų smūgius Kyjivui, sostinei patyrus pirmąsias nuo balandžio tokias atakas. „Visuomet buvome skaidrūs sakydami, kad Kyjivui nuolat gresia pavojus“, – sekmadienį sakė gynybos viceministrė Hanna Maliar.
Net daugeliui gyventojų nuo konflikto pradžios grįžus į sostinę, „vis tiek turėtume suprasti, kad karas yra karštojoje fazėje ir Kyjivas išlieka pagrindiniu Rusijos Federacijos taikiniu“, pridūrė ji.
Puikiai suprantu, kad gyvenimas šioje Žemėje klostosi pagal principus, kurie nuo mūsų troškimų nepriklauso. Žemėje – daug blogio, kurio nė kiek nemažėja, kuris, regis, neišvengiamas. Kiek sykių žmonija, išvarginta žiaurių karų ir žudynių, tvirtino „daugiau – niekada” ir tuo pačiu melavo sau pačiai?
Karai niekur nedingo. Kariavome prieš tūkstantį metų, kariaujame šiandien, kariausime rytoj. Karai – mūsų kasdienybė.
Tad kas belieka? Žurnalistai teturi vienui vieną galimybę – komentuoti. Kiek įmanoma nuoširdžiau, mat viešojoje erdvėje atvirų svarstymų – stokojama. Kur kas daugiau politkorektiškumo, atsargumo, apsidraudėliškumo replių subjaurotų analizių.
Šiandien dar kartą kartoju – karo Ukrainoje buvo galima išvengti. Bet NATO ir Europos Sąjunga neparodė užtektinai sugniaužto kumščio Vladimirui Putinui, o Ukrainai – neištiesė pagalbos rankos, kai to labiausiai reikėjo, ir Rusijos kariauna pajudėjo mūsų pusėn.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Suprantu, Vakarų civilizacija nepajėgi pašalinti visų pasaulyje susikaupusių nelaimių. Bet juk Ukraina – čia pat, beveik Europos centras!
Tad vieną kartą liaukimės šaukę, jog mums labai rūpi demokratija, taika, sąžiningumas. Prikąsti liežuvį privalėtų pirmiausia Paryžius ir Berlynas. Padorios valstybės neskuba prekiauti su svetimas teritorijas grobstančiomis valstybėmis. Turėkime drąsos pripažinti, jog už demokratiją ir taiką turime kiek svarbesnių reikalų. Vaizdžiai tariant, tikrasis mūsų Dievas – „Nord Stream 2” dujotiekis. O demokratija, teisingumas ir taika – tik tada, jei netrukdo tiesti „Nord Stream 2” vamzdį.
Jau beveik šimtas parų, kai Rusijos kariauna siautėja Ukrainoje, o Vokietija tik dabar vis drąsiau prabyla, esą nusprendusi ukrainiečių didvyriams sparčiau tiekti sunkiosios ginkluotės. Tas skubėjimas štai koks: vokiška ginkluote Kyjivas bus pajėgus pasinaudoti tik liepos mėnesį. Tad vokiška ginkluotė tarnaus ukrainiečių kariams tik po pusės metų, jei skaičiuosime nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo karas.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Merkel su Obama
Ačiū, žinoma, ir už tai, bet vien dėl šito „skubėjimo” neapsiverčia Vokietijos vadinti demokratine, taiką mylinčia valstybe. Juolab kad Vokietijos valdžioje – daug ginčų, ar verta Ukrainai padėti taip stipriai, kad ji akivaizdžiai laimėtų. Gal geriau dėti pastangas, kad niekas šiame kare nešvęstų ryškios pergalės – nei Kyjivas, nei Maskva? Nes jei Ukraina nugalės Rusiją, ją reikės priimti ir į NATO, ir į ES, o tai reiškia, kad Vokietijos įtaka NATO ir ES struktūrose sumenks.
Štai kas ramybės neduoda Vokietijos prezidentui ir kancleriui.
Egoistiškai mąsto ir Prancūzijos prezidentas: jei Ukraina įveiks Kremlių, ją teks įsileisti į europietiškas struktūras, ir Prancūzijos įtaka – ištirps. Štai kodėl Paryžius rėkia, esą Ukraina bus priimta į ES tik po kelių dešimtmečių.
Dabar prie Vokietijos ir Prancūzijos jungiasi Italija. Esą Ukraina galėtų paaukoti keletą savo teritorijų Rusijai. Tegul V. Putinas bent kiek išsaugo savo „veidą”. Tegul atsiranda pretekstas deryboms. Man regis, niekšiškas požiūris. Labai jau lengva dalinti svetimas žemes. Dalinkime – savas. Jei Berlynas, Paryžius ir Roma mano, kad tokiuose ginčuose leistina prekiauti savomis teritorijomis, tai rusų separatistams savas žemes ir atiduokite. Tegul Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje įsikuria tokie anklavai kaip, sakykim, Kaliningrado sritis. Apgyvendinkite ten Kremliaus gerbėjus.
Kaliningrado srities žemėlapis
Apkaltinsite mane, kad šneku nesąmones? Taip – tai nesąmonė. Bet ne aš jų autorius – šias nesąmones, apvertus reikšmes aukštyn kojomis, sapalioja Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai. Kaip kadaise – tie, kurie Mažosios Lietuvos žemėse įkūrė Kaliningrado sritį.
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Washingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais nuo išlaidų karinėms reikmėms, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Ar skubu į NATO priimti Suomiją ir Švediją? Skubu. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal gėrio principus, Stokholmas ir Helsinkis turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. Per daug arogantiškai didžiavosi mokančios susišnekėti su Kremliumi, laviruoti tarp savų ir Rusijos interesų.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę.
Turkijos kariai
Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Fethullah Gülen laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Gink Dieve, nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai į šias pinkles kvailai įkliuvo Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai (omenyje turiu azerbaidžanietišką Karabachą).
O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: eikite po velnių, mes jūsų neginsime, dabar jus gins narsioji Armėnijos kariuomenė.
Panašiai nutiko ir skandinavams.
Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Jūsų dėmesiui – Bodrooo News kanale parodytas 53 minučių trukmės videointerviu su armėnų intelektualu Oniku Kardašu. Alberto Isakovo kalbinamas Onikas Kardašas pasakoja apie dašnakų nusikaltimus Karabache, svarsto, iš kur kyla jų neapykanta musulmonams, kodėl armėnų separatistai, kariaudami su Azerbaidžanu dėl Karabacho, rėmėsi Rusijos pagalba…
Slaptai.lt manymu, interviu – labai įdomus ir vertingas. Mat apie armėnų nacionalistinių, separatistinių, teroristinių grupuočių nusikaltimus pasakoja ne azerbaidžanietis, ne turkas, o armėnas.
Tai: 1-oji interviu dalis. Interviu – rusų kalba. Rytoj bus paskelbta 2-oji dalis.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, vasario 23 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas, trečiadienį telefonu kalbėdamasis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, pareiškė, kad Ankara nepripažįsta Kremliaus sprendimo pripažinti vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų nepriklausomybę.
„Prezidentas Erdoğanas pažymėjo, kad Turkija nepripažįsta žingsnių, prieštaraujančių Ukrainos suverenitetui ir teritorijos vientisumui. Jis pabrėžė, jog tai principinė pozicija, o rezultatų reikia siekti remiantis Minsko susitarimais“, – pranešė žurnalistams Turkijos vadovo kanceliarijos atstovai.
Anksčiau Erdoğanas taip pat pavadino „nepriimtinu“ Rusijos sprendimą pripažinti vadinamųjų respublikų Ukrainos rytuose nepriklausomybę.
Prie Ukrainos sienų dešimtis tūkstančių kareivių sutelkusi Rusija šią savaitę pripažino dviejų separatistinių Rytų Ukrainos regionų nepriklausomybę ir įvedė į šias teritorijas savo kariuomenę. Dėl to Europos Sąjunga, JAV, Jungtinė Karalystė ir dar kelios šalys paskelbė Maskvai sankcijas.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Maskva, vasario 22 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį pareiškė, kad Vakarų tarpininkauti taikos susitarimai, kuriais siekiama užbaigti konfliktą Rytų Ukrainoje, nebeegzistuoja, kai jis pripažino Ukrainos separatistinių regionų nepriklausomybę.
„Dabar Minsko susitarimų nėra, mes pripažinome DNR ir LNR“, – sakė V. Putinas, pavartojęs separatistinių Donecko ir Luhansko regionų santrumpas.
Jis kalbėjo po to, kai Rusijos parlamento aukštieji rūmai suteikė jam leidimą panaudoti Rusijos kariuomenę už Rusijos ribų, užsienyje.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
Varšuva, vasario 17 d. (dpa-ELTA). Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pareiškė nerimą dėl pranešimų apie Rytų Ukrainoje separatistų apšaudytą vaikų darželį.
„Chaotiškas civilių teritorijų apšaudymas aiškiai pažeidžia paliaubas ir Minsko susitarimus. Raginame nedelsiant užkirsti kelią tolesnei eskalacijai“, – teigė ESBO pirmininkas Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau.
ESBO dar kartą pabrėžė „savo stiprią paramą diplomatinėms pastangoms numalšinti šiuo metu tvyrančią įtampą ir Rytų Ukrainoje atkurti taiką, saugumą ir stabilumą“.
Organizacijos specialioji stebėjimo misija Ukrainoje tęs savo „gyvybiškai svarbų vaidmenį, stebėdama ir pranešdama apie saugumo situaciją vietoje“.
Rusijos propaganda
Vašingtonas, sausio 14 d. (AFP-ELTA). Rusija pasiuntė į vietą operatyvininkus, apmokytus dirbti su sprogmenimis, kad jie atliktų „klaidinančią“ operaciją ir sukurtų dingstį įsiveržti į Ukrainą, penktadienį pranešė vienas JAV pareigūnas.
„Turime informacijos, rodančios, kad Rusija jau iš anksto parengė operatyvininkų grupę atlikti apgaulingą operaciją Rytų Ukrainoje“, – sakė pareigūnas.
Jungtinės Valstijos paskelbė žvalgybos duomenis kitą dieną, kai patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas pareiškė, jog Rusija, sutelkusi dešimtis tūkstančių karių prie Ukrainos sienos, „rengiasi tam, kad galėtų griebtis suklastotos dingsties invazijai“.
JAV pareigūnas, sutikęs kalbėti tik anonimiškai, sakė, kad Rusija gali pradėti operacijas „likus kelioms savaitėms“ iki karinio įsiveržimo, galinčio prasidėti nuo sausio vidurio iki vasario vidurio. „Turime informacijos, rodančios, kad Rusija jau iš anksto parengė operatyvininkų grupę vykdyti apgaulingą operaciją Rytų Ukrainoje, – sakė pareigūnas. – Operatyvininkai mokomi kariauti mieste ir naudoti sprogmenis, kad atliktų sabotažo veiksmus prieš pačiai Rusijai pavaldžias pajėgas“.
Pareigūnas sakė, kad Rusija tuo pat metu suaktyvino dezinformacijos kampaniją socialinėje žiniasklaidoje, įskaitant įrašus, kuriuose Ukraina kaltinama teisių pažeidimais, o Vakarai – įtampos provokavimu. Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
„Mūsų informacija taip pat rodo, kad Rusijos įtakos veikėjai jau pradeda fabrikuoti Ukrainos provokacijas valstybinėje ir socialinėje žiniasklaidoje, kad pateisintų Rusijos intervenciją ir pasėtų susiskaldymą Ukrainoje“, – sakė pareigūnas.
JAV ne kartą kaltino Rusiją skleidžiant sąmokslo teorijas ir dezinformaciją socialiniuose tinkluose. JAV pareigūnas sakė, kad Maskvos naratyvų apie Ukrainą rusų kalba skaičius socialiniuose tinkluose gruodį šoktelėjo 200 procentų iki beveik 3500 įrašų per dieną.
J. Sullivanas per susitikimą su žurnalistais sakė, kad panašią taktiką Rusija naudojo 2014 metais, kai užgrobė Krymą ir parėmė separatistus Rytų Ukrainoje. „Mes matėme šį scenarijų 2014 metais. Jie vėl rengia tą patį scenarijų“, – sakė J. Sullivanas.
Jungtinės Valstijos paskelbė duomenis apie apgaulės planus po savaitę trukusių derybų su Rusija siekiant sumažinti įtampą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neigia planuojantis įsiveržimą į Ukrainą, bet reikalauja Vakarų saugumo garantijų, įskaitant pažadus neplėsti NATO į rytus.
J. Sullivanas ketvirtadienį pareiškė, kad Jungtinės Valstijos teikia pirmenybę diplomatijai, bet yra pasirengusios „ginti“ sąjungininkes ir taikyti Rusijai brangiai jai atsieisiančias ekonomines sankcijas, jei ji įsiverš.
