Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, rugsėjo 30 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ketvirtadienį sakė, kad šią savaitę per derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu aptarė bendradarbiavimo su Rusija gynybos pramonės srityje stiprinimą.
Trečiadienį Juodosios jūros kurorte Sočyje R. T. Erdoganas ir V. Putinas surengė pirmąsias per 18 mėnesių tiesiogines derybas, kurių darbotvarkėje vienas svarbiausių klausimų buvo Sirijos konfliktas.
„Turėjome progą aptarti, kokių veiksmų galėtume imtis dėl lėktuvų variklių, karinių lėktuvų“, – grįžęs į Turkiją žurnalistams sakė Turkijos vadovas.
„Kita sritis, kurioje galime kartu žengti keletą žingsnių, yra laivų statyba. Jei Dievas panorės, imsimės bendrų žingsnių net dėl povandeninių laivų“, – transliuotojas NTV citavo jo žodžius.
Jo žodžiai tikrai sukels susirūpinimą Vakaruose, ypač JAV, nes Vašingtonas praėjusiais metais Turkijai pritaikė sankcijas dėl to, kad ji už daug milijardų dolerių įsigijo Rusijoje pagamintą oro gynybos sistemą S-400.
JAV taip pat pašalino Turkiją iš F-35 programos, pagal kurią Vakarų sąjungininkės gamina naujos kartos naikintuvo dalis ir užsitikrina išankstinio jo pirkimo teises.
Ankara tikėjosi gauti net 100 šių „nematomų“ naikintuvų, o jų gamyboje turėjo dalyvauti keli Turkijos tiekėjai.
R. T. Erdoganas dar kartą patvirtino Turkijos įsipareigojimą įsigyti S-400 ir pažadėjo, kad Ankara „nežengs nė žingsnio atgal“, tačiau paragino JAV arba atiduoti Turkijos užsakytus lėktuvus, arba grąžinti sumokėtus 1,4 mlrd. dolerių.
Turkijos ir JAV santykiai yra įtempti, o R. T. Erdoganas praėjusią savaitę pripažino, kad jo asmeniniai ryšiai su JAV prezidentu Joe Bidenu „neprasidėjo gerai“. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
R. T. Erdoganas taip pat sakė pasiūlęs Rusijai bendradarbiauti su Turkija statant dar dvi atomines elektrines, o Rusijos pusė sutikusi.
Pirmąją Turkijos atominę jėgainę šalies pietinėje pakrantėje stato Rusijos valstybinė branduolinės energetikos įmonė „Rosatom“ ir tikimasi, kad ji pradės veikti 2023 metais, kai bus minimas Turkijos, kaip po Osmanų imperijos iširimo susikūrusios respublikos, šimtmetis.
Nepaisant šiltų R. T. Erdogano žodžių, Turkijos ir Rusijos santykiai yra sudėtingi, nes abi šalys stovi priešingose tokių konfliktų, kaip Libijos ir Sirijos, pusėse.
R. T. Erdoganas pateikė tik miglotus komentarus apie jųdviejų pokalbius dėl šiaurės vakarų Sirijos, kur pastarosiomis savaitėmis režimo pajėgos ir Maskva suintensyvino oro antskrydžius. „Daugiausia dėmesio skyrėme poreikiui kartu imtis veiksmų šiuo klausimu“, – sakė R. T. Erdoganas.
A. Lukašenka paprašė V. Putino ginklų. EPA-ELTA nuotr.
Tariamas Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka trečiadienį teigė, kad paprašė Rusijos prezidento Vladimiro Putino šaliai suteikti kelių rūšių ginklų, paskelbė valstybinė naujienų agentūra BelTA, informuoja „Reuters“.
Su masine protestų banga dėl suklastotų prezidento rinkimų susiduriantis A. Lukašenka taip pat sakė, kad nauji prezidento rinkimai šalyje bus surengti tuomet, kai bus priimta nauja Konstitucija.
Šiuos komentarus jis pateikė po ankstesnę dieną Sočyje vykusio jo susitikimo su V. Putinu.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka penktadienį susitiko pokalbių, bet jiems nepavyko pasiekti susitarimo, kad būtų išspręsti nesutarimai dėl naftos.
„Nusprendėme tęsti pokalbius ne asmeniškai, bet su tais, kurie yra susiję su šiuo procesu“, – po susitikimo Sočyje sakė A. Lukašenka.
Baltarusijos vadovas pastarosiomis savaitėmis kaltino savo artimiausią sąjungininkę Rusiją dėl pernelyg didelių naftos kainų. Ketvirtadienį A. Lukašenka pareiškė, kad Rusija praeitą mėnesį tiekė mažiau naftos nei sutarta.
A. Lukašenkos teigimu, nors Rusija sutiko Baltarusijai tiekti 2 mln. tonų naftos per mėnesį, „sausį jie pristatė tik 500 tūkst. tonų, tik ketvirtį sutarto kiekio“.
Praeitą savaitę JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo lankėsi Baltarusijoje ir pareiškė, kad JAV gali aprūpinti šalį nafta.
Baltarusijos ir Rusijos prezidentai Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas toliau kalbėsis integracijos klausimais kito susitikimo metu – gruodžio 20 d. Sankt Peterburge.
Apie tai rusų žurnalistams po Baltarusijos ir Rusijos vadovų susitikimo šį šeštadienį paskelbė Rusijos ekonominės plėtros ministras Maksimas Oreškinas.
„Prezidentai sutarė dėl susitikimo gruodžio 20 d. Susitikimas bus surengtas Sankt Peterburge. Jeigu prireiks, prezidentai gali netgi surengti dar vieną susitikimą“, – sakė ministras.
Kaip skelbta anksčiau, šeštadienį Baltarusijos vadovas A. Lukašenka susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. Pasak Kremliaus, buvo aptarti „svarbūs dvišalių santykių klausimai, į kuriuos įtraukiamas potencialus integracijos gilinimas“.
Tuo metu, pasak naujienų agentūros AFP, apie 1 tūkst. baltarusių dalyvavo nesankcionuotoje demonstracijoje, nukreiptoje prieš potencialiai artimesnius šalies ryšius su Rusija.
Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.
Vesti.az publikacijos iliustracija
Bahramas Batyjevas
Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“ ir t. t.).
Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.
Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.
„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?
Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.
Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.
Viršūnės ir šaknys
Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.
Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.
Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.
Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).
Armėnų naktys Sočyje
Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).
Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.
Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.
Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).
Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.
Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.
Gelbsti diaspora
Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.
Ką tau reiškia mano pavardė?
Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.
Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).
Autonomija kaip pakelės stotelė?
Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.
Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“, – rašo J. Michailovas.
Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.
Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.
Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.
Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.
Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.
Prieš gerą dešimtmetį buvo sunku įsivaizduoti, kad didieji vokiečių dienraščiai Rusijos imperijos ir jos komunistinės įpėdinės vykdytą ištisų tautų naikinimo politiką pavadintų genocidu. Spaudoje ir konferencijose buvo piktinamasi„dviejų genocidų teorija”, nors ne taip tūžmingai, kaip tai daro liberalų sąjūdžio žmogus Leonidas Donskis.
Padėtis ėmė keistis po to, kai būsimasis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas 2008 metais pasirašė Prahos deklaraciją. Vokietijos spaudoje pradėta skelbti publikacijas, kritiškai vertinančias Ribentropo – Molotovo pakto padarinius, vadinamąjį Rusijos antifašizmą, karo nusikaltimus žudant civilius gyventojus, deportuojant ištisas tautas.
Prieš užskliausdama „plieninį žiedą“ aplink Sočį, Rusija pasamdė darbams Olimpiadoje tūkstančius žmonių, primena The Daily Beast žurnalistas Jacobas Siegelas. Tikimybė, kad smogikai įsiliejo į aptarnaujančio personalo gretas ir dabar ruošiasi suduoti smūgį, nepaprastai didelė, mano saugumo ekspertai.
„Rusai padarė didžiulę klaidą, jie iš anksto paskelbė, kad suskliaus „plieninį žiedą“, – pasakojo autoriui Olimpiados–1996 Atlantoje saugumo tarnybos vadovas Bilas Retbernas.
Pasak jo, tai davė piktavaliams laiko prasiskverbti į miestą ir pradėti ruoštis atakai gerokai prieš saugumo priemonių sugriežtinimą. Sočio išvalymo ir Žaidynių sostinės atitvėrimo nuo neramaus Šiaurės Kaukazo operacija nebuvo paprastas dalykas, ir ją lydėjo masiniai musulmonų mažumos atstovų bei disidentų areštai ir užpuldinėjimai, rašo žurnalistas.
Sausio 7-osios rytą, kai visos Rusijos stačiatikiai šventė Kalėdas, Sočio gyventojai gavo iš šalies valdžios keistą dovaną: ruošiantis Olimpiadai miestas perėjo prie ypatingo saugumo režimo, kuris, iš esmės, mažai kuo skiriasi nuo akrinės padėties, perduoda Time žurnalistas Saimonas Šusteris.
Daugiau kaip 30 tūkst. policininkų ir VRM kariuomenės kariškių dviem mėnesiams užblokavo Sočį ir jo priemiesčius, siekiant užkardinti teroro aktus. Tačiau, uždariusi miestą, valstybė parodė, kad teroristams jau pavyko aptemdyti šventinę nuotaiką.
Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.
Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.
Juodosios jūros kurortas Sočis kadaise buvo mėgstama komunistų partijos bosų poilsio vieta. Dabar – atnaujintas, žibantis stiklu, plienu ir betonu – Sočis ruošiasi sutikti 2014 metų žiemos olimpiadą, rašo Šiaurės Kaukazo projekto International Crisis Group vadovė Jekaterina Sokirianskaja laikraštyje The New York Times.
Vladimiro Putino požiūriu Olimpiada Sočyje parodys pasauliui, kad Rusija išsprendė problemas neramiose Šiaurės Kaukazo respublikose ir vėl tapo stipri ir vieninga supervalstybė, rašo autorė. „Realybė, slypinti už šių viešųjų ryšių, visiškai kitokia“, – pažymi ji.
Teisių gynėja mini represijas prieš čerkesus užkariaujant Kaukazą XIX amžiuje ir čerkesų aktyvistų grupių, siekiančių, kad valdžios veiksmai būtų pripažinti genocidu, ketinimus savo reikalavimus pareikšti Žaidynių laikotarpiu.
Bet koks tiesioginis ir kiekvienas veiksmas tinkluose Sočio Olimpiados metu šalies slaptosioms tarnyboms bus visiškai skaidrus, atskleidė žurnalistinis tyrimas. Už saugumą per žaidynes atsakingas yra FSB kontržvalgybos tarnybos viršininkas Olegas Syromolotovas, tad tiekėjai vaikščioja pasitempę. Vakarų žiniasklaida stebisi „olimpinės korupcijos“ mastais ir tuo, kad niekas iš valdininkų kol kas nenubaustas.
Terorizmo grėsmė ir Kremliaus paranoja skatina Rusijos specialiųjų tarnybų vadovus kurti precedento neturinčią pasiklausymo sistemą, tvirtina straipsnyje The Guardian žurnalistai Andrejus Soldatovas, Irina Borogan ir Šonas Vokeris. A.Soldatovas ir I.Borogan atliko žurnalistinį tyrimą kartu su Citizen Lab ir Privacy International.
Šį pavasarį Stambule, vėlai naktį, 29-rių Kubanas Kuralas ėjo iš judėjimo už čerkesų tautos teises akcijos, pasakoja “The New York Times”.
„Netikėtai gatvėje stovėjusio automobilio salone užsidegė šviesa, ir K.Kuralas įsižiūrėjo tiesiai į šviesias savo persekiotojų akis. Užsivedė motoras, automobilis lėtai pajudėjo link K.Kuralo“, – rašo žurnalistė Siuzana Giusten. „Tikriausiai tai buvo baisiausias momentas“, – sakė K.Kuralas tą savaitę, duodamas interviu. Pasak čerkeso, tokie susitikimai truko visą mėnesį. Stambulo policija ir prokuratūra atlieka tyrimą.
Rusijos specialiosios tarnybos paskelbė neva atskleidusios Šiaurės Kaukazo islamistų vado Doku Umarovo grupuotės, kuri, anot jų, ketino surengti sprogimus Sočyje per Žiemos olimpines žaidynes, planus.
Rusijos nacionalinis antiteroristinis komitetas (NAK) kartu su Abchazijos specialiosiomis tarnybomis paskelbė neva sutrukdęs kovotojams pasirengti sprogimams Sočyje per 2014-aisiais metais Žiemos olimpiadą. Rusija giriasi, esą jos specialiosios tarnybos drauge su abchazų kolegomis gegužės 4–5 dienomis Abchazijos teritorijoje rado dešimt slėptuvių, kuriose laikyti ginklai, sprogmenys, šaudmenys.
