Virš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) toliau pakibę tamsūs, brutualūs susidorojimo su nauja vadovybe debesys. Savaitgalį šios institucijos vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis jau pasitraukė iš užimamų pareigų po to, kai, anot LRT.LT, dalis centro mokslininkų atskleidė ir paviešino faktus, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti (lrt.lt).
Ta dalis mokslininkų nieko neatskleidė ir jokių faktų nepaviešino, bent jau visuomenei. Apsiribojo tuščiais, niekuo neparemtais, žodžiais.
Pirmadienį dalis istorikų bendruomenės išplatino kreipimąsi Seimo pirmininkei (kodėl ne Romos Popiežiui?), kuriame teigia, jog nemato galimybių bendradarbiauti su LGGRTC ir bendradarbiavimą nutraukia.
„Matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo primityvaus karo citadele. Dėl to LGGRTC palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“, – rašoma išplatintame pranešime.
Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vėl – jokių įrodymų. Tuščios frazės. Be to, V. Valiušaičio Centre jau nebėra. Tad taikinys – LGGRTC vadovas?
Bet panašu, kad tas LGGRTC vadovybės puolimas – tūlos Fainos Kukliansky nepakantumo tiesos paieškoms tęsinys. Pradžia buvo, kai tik V. Valiušaitis buvo paskirtas Centro vadovo patarėju.
„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – buvo teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.
Kurie tie „tikrovės neatitinkantys faktai”, suprantama, nenurodyta. O paminėtos Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvados nei istorikams, nei politikams nėra privalomos. Teko man toje Komisijoje dirbti, nieko blogo apie ją negaliu pasakyti, bet joje dirbantys, taip pat, gali klysti. Tik, kiek žinau, viešai ta Komisija su V. Valiušaičiu argumentų kalba diskutuoti nebandė.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu V. Valiušaitis tuomet patikino, jog pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. Jis teigė daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.
„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…> Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.
Kieno pusėje tiesa, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir ji – tikrai ne per vidurį.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Pasirodo, Lietuvoje knibždėte knibžda CŽV ir Pentagono instruktoriai, veikia agresyvi katalikų kunigija, ir visa tai nukreipta prieš Baltarusiją.
Paskelbė tai Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) vadovas Sergejus Naryškinas, kurio pareiškimo tekstą išplatino UŽT spaudos biuras, rašo TASS.
Pasak jo, JAV naudojasi nesąžiningiausiais metodais, kad įsiūbuotų situaciją šalyje.
„Remiantis turimais duomenimis, JAV be ceremonijų kišasi į religinę situaciją Baltarusijoje, siekdama konfrontuoti su stačiatikių ir katalikų krikščionybės šakų atstovais. Amerikiečiai, bandydami įtraukti vis dar santūrų Vatikaną į Baltarusijos įvykius, stengiasi aktyviau įtraukti katalikų kunigus į dalyvavimą antivyriausybiniuose protestuose “, – pabrėžė UŽT vadovas.
Jis pažymėjo, kad Romos katalikų bažnyčios dvasininkai raginami atvirai kritikuoti Baltarusijos valdžią ir naudoti religinius renginius, įskaitant pamokslus, maldas, religines procesijas, norint vykdyti opozicinę politinę propagandą tarp tikinčiųjų. Sergėjus Naryškinas, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas
Anot Naryškino, UŽT turi informacijos apie rezonansinės provokacijos rengimą Baltarusijoje.
„Remiantis turimais duomenimis, tarp dabartinių Baltarusijos ekstremistinių oponentų valdžiai, kurie dabar slepiasi užsienyje (matyt, daugiausiai Vilniuje, po Gitano Nausėdos sparneliu, – K.S.), yra rengiamas rezonansinės provokacijos planas, kurio metu vienas iš autoritetingų Romos katalikų bažnyčios dvasininkų būtų areštuotas, arba sužeistas, arba net nužudytas“, – sakė Naryškinas.
„Tikimasi, kad tai žymiai padidins antivalstybines katalikų nuotaikas ir paskatins juos aktyviau dalyvauti gatvių protestuose“, – sakė jis.
Ar skaitėte pastaruoju metu didesnį Kremliaus kliedesį? Bet gal čia už akių užbėgantis įspėjimas? Kai Kremlius nužudys kokį nors katalikų kunigą Baltarusijoje ir galės rėkti visam pasauliui: juk mes įspėjome, kad tai bus pačių Romos katalikų, greičiausiai lietuvių, darbas?
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Taigi, mitingas prie Prezidentūros prieš prasidedant joje Valstybės Gynimo tarybos posėdžiui dėl Astravo AE Vilniaus pašonėje grėsmių įvyko. Į mitingą Lietuvos žmones pakvietė Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo architektas ir pirmasis po to Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis.
Manote, Lietuvos žmonėms, bent jau patriotams, rūpi jų ir jų palikuonių, ypač vilniečių, likimas? Sprendžiant iš mitingo dalyvių skaičiaus jie jau susitaikė su tuo, kad anksčiau ar vėliau jiems teks „nešti muilą“ iš Vilniaus ir regiono. Arba jų smegeninė tiesiog tuščia. Arba jie galvoja, kad tegul galvoja arkliai, nes jų galvos didesnės.
Galiu juos nuraminti, kad ilgai laukti gali ir netekti. Naujos AE paleidimo stadija – pats rizikingiausias etapas, kai išlenda visi defektai, ir visi tai žino. Ir tai – ne naujo automobilio išbandymas, kuriame maksimum gali žūti vienas bandytojas. Tad štai V. Putinas staiga praneš, kad paleidžiant AE iškilo katastrofos grėsmė, ir būtina visus aplinkinius gyventojus evakuoti kuo toliau nuo AE. Negi mūsų valdžiai bus leista patikrinti, ar tai tiesa? Ir teks „nešti muilą“ iš Vilniaus. Kas bus toliau neginamame nuo Sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės kariuomenių Vilniaus rajone, palieku skaitytojo fantazijai. Tai – apie Valstybės Gynimo tarybos posėdyje paskelbtas apsaugos nuo galimų pavojų priemones. Evakuacija jose lyg tai nenumatyta.
Daug kas aiškina tokio mitingo beprasmiškumą, esą tai – šaukštai po pietų. Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
ES spaudžiant, Ignalinos AE buvo uždaryta, nors daugelio specialistų tvirtinimu ji galėjo dar ilgai dirbti. Ji stovi, bet ji nėra pavojinga.
Astravo AE uždarymas esant katastrofos, nebūtinai sprogimo, pavojui vienai iš ES valstybių, jos sostinei – tik finansinis arba sankcijinis Rusijos energetikai reikalas, kuriame gali sudalyvauti visa ES. Mūsų valdžiai yra ką veikti Europos Sąjungoje Astravo AE uždarymo, tiksliau – nepaleidimo, klausimu. Ir spausti ją mitingais ir kitais būdais – būtina.
Nepasakosiu asmeninių įspūdžių iš mitingo, žiniasklaida plačiai jį aprašė ir komentavo, tik nustebino vadinamas „Lietuvos sąjūdis prieš Astravo AE“. Pasirodo, kad jis turi tik pirmininką ir dar keliolika narių. Tiek jų tebuvo mitinge.
Suprantama, gimtadienio proga kiekvienas stengiasi surasti ir pažymėti tik gerąsias solinezanto savybes. Tik vargu ar tai tinka, paminint politinį gimtadienį ir dar palyginant politinį solinezantą su jo pirmtaku pastarojo nenaudai.
Štai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Seime Ramūnas Karbauskis aukštai įvertino Prezidento sukalbamumą. Jis įsitikinęs, kad šalies vadovas yra stiprus, o vis labiau pasigirstantys nuogąstavimai, kad Prezidentūros institucija yra silpnesnė, nei kad Dalios Grybauskaitės vadovavimo metu, nėra pagrįsti.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija). nuotr.
Pasak jo, jeigu G. Nausėda imasi ieškoti kompromiso, sutarimo diskusijoje, tai jis nėra silpnas, o atvirkščiai – rodo savo stiprybę. „Aš manau, kad silpnumas yra tame, kai daužoma per stalą ar įžeidinėjama kokia nors kita valdžios institucija. Tai yra silpnumas, – tvirtino R. Karbauskis. – Ieškojimas kompromiso, galėjimas nusileisti nėra kažkoks tai silpnumas.“
Kalbai pakrypus apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, „valstiečių“ lyderis pasidžiaugė, kad dabartinis šalies vadovas neprimeta savo griežtos nuomonės, kaip kad, esą, darytų D. Grybauskaitė.
„Ji tiesiog nebūtų bendravusi daugiau iš viso. Būtų visiems uždarytas kelias į Prezidentūrą, būtų pareiškimai buvę visokiausi. O dabartinis prezidentas pakartoja savo nuomonę, mes tą nuomonę gerbiame, tačiau mes turime kitą nuomonę“, – konstruktyviu prezidento G. Nausėdos bendravimu džiaugėsi R. Karbauskis.
Gyrė Prezidentą dauguma kalbėjusių. Tik dvi nuomonės buvo atsargesnės.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen pastebėjo, kad pirmuosius G. Nausėdos ir paskutiniuosius Dalios Grybauskaitės prezidentavimų metus lyginti nėra korektiška. Pasak jos, lyginti aštuonerių metų D. Grybauskaitės patirtį su vos vienerių metų dabartinio šalies vadovo patirtimi tiesiog negalima.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašiai kalbėjo ir TS-LKD partijos pirmininkas, opozicijos pirmininkas Seime Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, nors šalies vadovas nusipelno įvertinimo kaip „žmogus, aktyviai ieškantis savo politinės pozicijos politiniame gyvenime“, tačiau Prezidentui vis dėl to neretai trūksta drąsesnio žodžio.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiosios Seimo daugumos lyderio džiūgavimas dėl sutarimo su Prezidentu leidžia paklausti, o gal mes jau turime Lietuvoje naują politinę koaliciją – prezidentas Gitanas Nausėda + Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis + Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
Kuo čia dėtas V. Tomaševskis? Ogi – R. Karbauskio paminėtoje kitokioje valdančiosios daugumos nuomonėje, negu Prezidento, susisiekimo ministro istorijoje.
Argi Prezidentas negalėjo viešai bent paprašyti Seimo valdančiosios daugumos imtis interpeliacijos susisiekimo ministrui, kurią, spėju, ir opozicija palaikytų. Valdančioji dauguma turėtų rimtai susimąstyti, kaip atsisakymas patenkinti tokį Prezidento prašymą atsilieps Seimo rinkimų spalio 11 rezultatams.
Tačiau Prezidentas, matyt, vardan naujos politinės koalicijos stabilumo viso labo nurodė, kad dėl Seimo pozicijos ministro atžvilgiu kaltas V. Tomaševskis (pasirodo, diriguojantis Seimui, net nebūdamas Seimo nariu, – K.S.).
Dar prieš tai Prezidentas, kurio reitingai tebėra aukšti ir jis įtakoja visuomenės nuomonę sau palankia kryptimi, šitaip prognozavo būsimo Seimo valdančiąją daugumą:
„Yra nemaža tikimybė, kad jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie (LVŽS) turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją“, – interviu TV3 žinioms gegužės 26 d. sakė šalies vadovas.
Balandžio 20-30 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter“ atliko apklausą, kurioje teirautasi, kas geriausiai tiktų užimti ministro pirmininko pareigas. Joje pirmavo buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė su 18,5 proc. R. Karbauskio rezultatas – 2,2 proc.
Pasakykite man, kaip partija, už kurios lyderį pasisako 2,2 proc. respondentų, naujajame Seime gali tikėtis formuoti valdančiąją koaliciją. Nebent visos partijos ir Prezidentas rinkimų išvakarėse susivienytų prieš partijų reitinguose pirmaujančią TS-LKD. Sąmoningai, ar ne, Prezidentas, panašu, jau suka šia kryptimi.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, „Sąjūdžio prieš Astravo AE” steigiamojo susirinkimo išvakarėse Lietuvos Prezidentas supainiojo pilietines iniciatyvas su valdžios iniciatyvomis. Jis teigė, kad vasario pradžioje įsikūrusio naujojo visuomeninio judėjimo tikslai „yra sveikintini“, bet „pilietinės pastangos turėtų būti nukreiptos konstruktyvesne linkme“, t.y. didinti spaudimą Baltarusijai europiniu formatu.
Bet juk vienu iš šio visuomeninio Sąjūdžio tikslų ir yra spaudimas valdžiai, kad ji nemiegotų europiniame ir NATO formatuose. Kitas tikslas – ieškoti visuomeninių sąjungininkų ES valstybėse, visų pirma Latvijoje ir Estijoje.
Užuot pasidžiaugęs atsiradusiais visuomeniniais sąjungininkais Prezidentas pavirkavo:
„Tikrai gaila, kad visos šitos pastangos, visi sąjūdžiai neprasidėjo aštuoneriais-devyneriais metais anksčiau ir jei tai būtų buvę, aš esu įsitikinęs, kad Baltarusijos Astravo atominės elektrinės tiesiog nebūtų buvę. Būtų sutaupytos plytos ir statybinės medžiagos“, – interviu „DELFI Dėmesio centre“ ketvirtadienį sakė G. Nausėda.
Iš tiesų, kaip būtų buvę puiku, jei būsimasis Prezidentas anuo metu būtų įkūręs Sąjūdį prieš Astravo AE statybą.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Ar ne todėl tokia keista yra Prezidento pozicija, kad Sąjūdį iniciavo keli TS-LKD, išdrįsusios rinkimuose išstatyti savo kandidatę į Prezidento postą, nariai?
Norisi tikėti, kad Prezidentas pakils aukščiau asmeniškumų valstybiniuose reikaluose ir tampriai bendradarbiaus su „Sąjūdžiu prieš Astravo AE”.
Štai TS-LKD narys Arvydas Anušauskas šiandien FB atkreipia dėmesį, kad Sąjūdžiui prieš Astravą besiburiant socialdemokratai vakar sutelkė savo ekspertų žiedą „už Astravo elektros importą vardan saugumo”. Mat būtent tokios jų iki skausmo pažįstamų „ekspertų diskusijų” išvados. Diskusijose dalyvavo Europarlamento narys J. Olekas, buvęs Europos komisaras V. P. Andriukaitis, buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis, buvęs energetikos ministras L. Ašmontas ir kt.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Visa socialdemokratinė kompanija savo laiku nubraukusi elektros energijos gamybos Lietuvoje perpektyvas dabar virkauja, kad „šiuo metu Lietuvos vartotojai, ypač pramonė, moka per didelę kainą už elektros energiją, kuri yra didesnė už Skandinavijos rinkoje esamą” (tai ar neveikia elektros energijos birža ir matyt net povandeninio kabelio nereikėjo su Švedija? – A.A.).
Man šiaip kyla klausimas, rašo A. Anušauskas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ar ši socdemų „sinchronizacija” su Astravo AE yra atsitiktinė iš rinkiminių išskaičiavimų ar kažkaip kitaip? Juk už Lietuvos politkos nepirkti nesaugios Astravo AE elektros, yra ne tik Seimo priimtos strategijos, rezoliucijos ir įstatymai, bet ir Lietuvos nuoseklumas bendraujant su ES institucijomis šiuo klausimu.
Galima ginčytis dėl straipsnio pavadinimo pagrindimo, pasak jo, tuo, kad Prezidentas Gitanas Nausėda susitikimų ciklą su partijų lyderiais pradėjo nuo Socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko. “Tačiau „P“ raidė juk nėra pirma abėcėlėje. Ramūnas Karbauskis ir Gabrielius Landsbergis pirmauja ir pagal abėcėlę, ir pagal savo frakcijų Seime dydį. Jei sakytume, kad dėl pirmo kvietimo pas prezidentą nereikia daryti skubotų išvadų, tai tik reikštų, jog tam tikros išvados pačios beldžiasi, kad ir kaip neskubėtume jų priimti. Seimo rinkimų sezono pradžią paskelbęs prezidentas Nausėda pabrėžtinai suteikė pirmumą – kad ir simbolinį – Socialdemokratų partijai”, – rašo V. Laučius.
Pavyzdžiui, aš, jei Prezidentas susitikimus užbaigs apibendrinančiu susitikimu su Gabrieliumi Landsbergiu, būtent tokį jo pasirinkimą įvertinčiau TS-LKD naudai.
Vladimiras Laučius
O šiaip, mano nuomone, V. Laučius profesionaliai įvertino galimus valdančiųjų koalicijų variantus po Seimo rinkimų. Ir visi jie pagal paskutines apklausas beveik nepalieka šansų TS-LKD patekti į tokią koaliciją.
“Arba TS-LKD tektų triuškinamai laimėti ir gauti arti 50 vietų Seime, kas mažai tikėtina, kai pirmininkas toks panašus į arogantišką kaprizingą vaikį Joffrey Baratheoną iš „Sostų karų“, arba – susikurti rinkimams gan stiprią partnerę”, – rašo jis ir išdėsto, kodėl kol kas tokios stiprios partnerės nesimato. Pasak jo, TS-LKD nepadėtų net tai, jei jos lydere taptų buvusi kandidatė į Prezidento postą populiarioji Ingrida Šimonytė.
Na, kai dėl “arogantiško kaprizingo vaikio”, tai tokį laisvumą galima atleisti, nes daug kas painioja aroganciją su paprasčiausia savigarba.
Pagrindinę priežastį, kuri stabdo TS-LKD populiarumą, galimybę triuškinančiai laimėti rinkimus ir susirasti partnerių į savo koaliciją, V. Laučius nurodo cituodamas žinomą literatūrologą (ir politiką) Darių Kuolį: „Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti. Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka.“
Dalis tiesos citatoje yra. Tačiau protingi rinkėjai tokia tiesa tik didžiuojasi būdami TS-LKD šalininkais, tuo būdu priskirdami ir sau Lietuvos valstybę.
Tik man atrodo, kad pagrindinė kliūtis žymiai išplėsti savo rinkėjų ratą glūdi kitur, o būtent ten, kur TS-LKD nepraleidžia progos save eksponuoti dešiniaisiais. O juk Europoje iki šiol tradiciškai manoma, kad dešinieji, skirtingai, negu su profesinėmis sąjungomis siejami socialdemokratai, gina stambiojo kapitalo interesus, laikydami jį stabilumo valstybėje garantija.
Tik visi Lietuvoje žino, kokia daugeliu atvejų nešvari yra mūsų tautinio stambiojo kapitalo kilmė, per “prichvatizaciją”, per ryšius su Rusija įgytas pradinis kapitalas. Ir TS-LKD oponentai susitikimuose su rinkėjais su malonumu tai išaiškina.
Kai kas TS-LKD gali pasakyti, kad dešiniaisiais save eksponuoti verčia siekis patekti į analogiškos partijos Europos Parlamente frakciją su panašiomis vertybėmis. Bet, kaip nebūtų keista, ta partija vadinasi Europos liaudies partija. Liaudies, o ne stambiojo kapitalo. Ir save ji stengiasi kuo rečiau eksponuoti, kaip centro dešiniąją partiją.
Reikalas tas, kad laikui bėgant skirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius vis labiau tampa sąlyginiu. Na, tarkime, aš pagal profesiją esu paklausus IT specialistas, medikas, mokytojas ar panašiai, turiu mėgiamą darbą, priklausau profsąjungai, esu visiškai patenkintas gyvenimu, bet nelaimei paveldėjau iš tėvų perspektyvios didelės kompanijos stambų akcijų paketą. Kas aš, samdomas darbuotojas, ar stambaus kapitalo atstovas? Už ką man balsuoti rinkimuose?
Juokingiausia tai, kad dauguma TS-LKD balsavimų Seime kaip tik nukreipta į turto ir skurdo atotrūkio mažinimą, kai jų oponentų (visų laikų socialdemokratų, žaliųjų ir panašių) balsavimai tiesiogiai ar netiesiogiai nukreipti į to atotrūkio didinimą. Panagrinėjus pastarųjų ryšius, giminystes su stambiojo kapitalo atstovais, tampa aišku, kodėl jie vadina save liaudžiai artimais pavadinimais, tokiais, kaip antai, socialinių demokratų partija, Darbo partija ir pan.
Grįžtant prie V. Laučiaus paminėtos Ingridos Šimonytės, turiu pasakyti, kad daug kas socialiniuose tinkluose pasigenda jos viešoje erdvėje komentuojant šalies ekonominę padėtį, kas joje taisytina įstatymais. Gal ji tausojama oficialiai rinkiminei kampanijai pristatant partijos programą laimėjus rinkimus?
JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija delsia patvirtinti mažiausiai šešis Ukrainos ginklų ir šaudmenų tiekimo užsakymus, pateiktus Amerikos bendrovėms, ketvirtadienį pranešė interneto žiniasklaidos platforma „BuzzFeed“.
„Du Ukrainos pareigūnai, kalbėję su „Buzz Feed News“, mano, kad vėlavimas gali būti susijęs su Kinijos bandymu įsigyti strateginės svarbos Ukrainos aviacijos ir kosmoso technologijų bendrovę, kurį mėgino užblokuoti JAV. Todėl labiau tikėtina, kad Kijevas bus įtrauktas į Pekino ir Vašingtono galios žaidimą“, – rašoma straipsnyje.
Aš nežinau teritorinių Kinijos pretenzijų Rusijai šiandien. Žinau tik, kad Kinija ilgą laiką Čingischano užkariautas teritorijas iki Tolimųjų Rytų imtinai laikė savomis, nes šis užkariautojas paėmė valdžią ir Kinijoje. Tiesa, jo armija „ištirpo” joje, beveik nepalikusi Čingischano kultūrinės įtakos pėdsakų. Rusija užėmė didžiules Čingischano Kinijos teritorijas tuo metu, kai Kinija neturėjo galimybių jas apginti.
Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga
Šia proga prisiminiau, kad 1969 m. įvyko virtinė Sovietų Sąjungos ir Kinijos kariuomenių susirėmimų, kurie vos nesibaigė karu tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Sovietų Sąjungos. Nesutarimai dėl sienos virto karine konfrontacija. Konfliktas kilo, kai Kinijos Liaudies Respublikos kariuomenė užėmė Damansko (Ženbao, kin. 珍宝) salą Usūrio upėje, o sovietinė armija kontratakavo.
Staiga padidėjęs teigiamas Kinijos dėmesys Ukrainai, ypač karinėje srityje, nežinant tikrojo Kinijos požiūrio į Izraelio valstybę ir pasaulio žydus apskritai (toje pačioje Ukrainoje šiandien turinčius didžiulę įtaką jos likimui), Lietuvai turėtų būti mažų mažiausiai įdomus saugumo prasme. Įsivaizduokime, kas būtų, jei ukrainiečiai kaip atsvarą grėsmėms iš Rusijos pasirinktų Kiniją, o ne JAV, kurios dažnai įtartinai flirtuoja su Vladimiru Putinu.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr. Antradienį Seime visuomenei buvo pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Su šiuo dokumentu Lietuvos visuomenę supažindino VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
Artimiausiu metu slaptai.lt publikuos savuosius įspūdžius, susipažinus su VSD ir AOTD ataskaita. O šiandien skelbiame Kastyčio Stalioraičio, buvusio ilgamečio užsienio informacijos analitiko Lietuvos Seime, pastabas. Kastytis Stalioraitis įžvelgia svarbų prieštaravimą.
Kastytis Stalioraitis. Prieštaravimai
Ar nematote akivaizdaus prieštaravimo šiose dvejose straipsnio pastraipose?
1. „Rusija stebėjo Lietuvoje 2019 m. vykusius rinkimus ir su jais susijusius politinius procesus, tačiau plataus masto bandymų paveikti rinkimų rezultatus nebuvo, nenustatyta ir sistemingų bandymų manipuliuoti visuomenės nuomone“, – rašoma grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2. Antradienį kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad rinkimų laikotarpiu Rusijos propagandistai labiau orientavosi ne į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus, o į šmeižto kampanijas prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius Lietuvos politikus.
Juk šmeižto kampanija prieš Rusijos valdžios veiksmus aktyviausiai kritikuojančius TS-LKD politikus, visų pirma jos Garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, ir yra sudėtinė, labai veiksminga Rusijos kišimosi į rinkimines kampanijas Lietuvoje dalis.
O Rusijos propagandistams orientuotis į agitavimą už Kremliui palankius kandidatus net nėra reikalo. Tokie ir patys žino, kaip agituoti, tik duokit jiems kuo daugiau pinigų (nelegaliai, žinoma) visokiems „kolchoznykų vasarų” filmams pastatyti.
Pirmojoje dalyje supažindinau skaitytoją su mano senelės Vainės Oranskaitės Šakalienės gimine, susijusia su Ukraina, papasakojau apie vieno iš Vainių Oranskių lobio suradimo Laskovo kaime prie Voluinės Vladimiro 1609 metais istoriją. Dabar siūlau paskaityti kitą, šiek tiek ankstesnę, istoriją gretimame Oranų kaime.
O TEMPORA, O MORES
Trys Oranskiai yra paminėti 1594 m. Voluinės Vladimiro pilies teismo byloje. Jų nuosavybėje buvo Oranų kaimas, esantis netoli Laskovo kaimo.
SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.
1594 metų liepos mėnuo, 22 diena
Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų (kaimo), tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau.
Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.
Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir prašė mane Suchodolų šventikas vaznio apžiūrai ir paliudijimui jo, nekalto kalinio mano. Jam aš paskyriau Vladimiro pavieto vaznį, kilmingąjį poną Mykolą Gnoenskį, kuris su šiuo reikalu susipažinęs iki šios Viešpaties dienos, aukščiau paminėtos datos, užrašą į pilies teismo knygas išsakė šiais žodžiais: Jūsų malonybei teisėjui prisakius ir turėdamas prie savęs kilmingus, žmones gerus, poną Mikalojų Židkovičių ir poną Joną Bykovskį, mačiau pats šventiką Suchodolų, tėvą Naumą čia Vladimiro pilyje grandinėse šalia lavono sėdintį, kuris priešais mane, vaznį, ir kilminguosius, aukščiau paminėtus, papasakojo: štai dieną vakarykštę, mėnesio liepos dvidešimt pirmą man apžiūrint savo arimus ir jau besirengiant namo eiti, nieko nenujaučiant, ten pat mane ponai Oranskiai įprašė, kad kažkokiam pašautajam, kuris jau merdėjo, maldą atsisveikinimo ištarčiau.
Ir kai tuomet pats laisva valia jų prašymu priėjau, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties mane pasigavo, primušė, snukį išdaužė ir atvedę į Oranus prie to pašautojo lavono, kuris jau buvo negyvas, prikaustę ir iki pilies atlydėję į kalėjimą atidavė. Kaip atlaisvindamas tą užmuštąjį aš, vaznys, su kilmingaisiais aukščiau paminėtais, pats girdėjau iš paties pono Jono Oranskio, kuris taip kalbėjo: kadangi šventikas pats laisva valia pas mus atėjo, tai mes jį pagavome ir prie to užmuštojo pasodinome.
Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.
1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).
Myliu Ukrainą
Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?
Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas.
Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.
Cituoju ištrauką:
1577, LIEPOS 11
Aš Bazilijus Zagorovskis … , Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius …
Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas.
Nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gal tėvas Naumas neatidavė testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?
Minėtame testamente yra viena įdomi detalė. Karaliaus maršalas B. Zogorovskis, totorių nelaisvėje rūpindamasis savo sūnų ateitimi, rašo:
O kai Dievas gailestingas suteiks jiems…išsamių žinių…, tuomet jos malonybė ponia dėdienė mano turi [surasti] bakalaurą ištikimą, kuris juos lotyniško rašto gerai išmokyti galėtų, ir, juos subūrusi, namuose mano liepti mokyti. O kai jau gerus to mokslo pradmenis turės, privalo jos malonybė… į Vilnių jėzuitams, nes ten giria gerą vaikų išlavinimą,… į mokslus juos atiduoti, kurių, į namus neatvažiuodami ir juose nebūdami, septynerius metus, o ir daugiau, jeigu Dievas duos, atkakliai ir rūpestingai siektų.
Sėdėjo maršalas B. Zagorovskis totorių kalėjime ir galvojo apie Vilnių…
Minėtas testamentas (esu jį visą išsivertęs) ukrainiečių vertinamas kaip XVI a. literatūros šedevras, palyginamas su Vladimiro Monomacho „Pamokymais“.
Na, kaip, po visko, ką perskaitėte, ar galiu aš nebūti ir Ukrainos patriotu?
Ne vien dėl Visuotinės žmogaus teisių ir laisvių deklaracijos.
Mano senelės Elenos Vainės Oranskaitės Šakalienės (palaidota Marijampolės kapinėse šalia savo vyro Antano Šakalio, Vlado Šakalio, žinomo pasipriešinimo sovietiniams okupantams dalyvio https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/?page=3, senelio) protėvių gyvenimas tampriai susijęs su Ukraina LDK ir vėlesniais laikais.
Vainiai Oranskiai visada buvo aršūs Maskvos priešininkai, karų su Rusija dalyviai. Paminėsiu žymesnius iš dar neskelbtos su šaltinių citavimu knygos. Jos parašymą stimuliavo ir tik ką a.a. profesoriaus Edvardo Gudavičiaus veikalai.
Trys broliai Vainiai Oranskiai (herbas Kosciecza) Vilniuje vykdė įvairius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavedimus.
Vienas iš jų 1540 metais buvo Žygimanto Senojo pasiuntinys pas Krymo chaną Sahib Girejų. 1537 m. Sahib Girejus po ilgų derybų sutiko atnaujinti sąjungą su LDK, nukreiptą prieš Maskvą. Chanas paleido nuo 1538 m. užstatu laikytą LDK didįjį pasiuntinį Mykolą Tiškevičių, ir 1540 m. pabaigoje, po Vainiaus Oranskio kelionės iš Vilniaus į Krymą, sutartis buvo galutinai patvirtinta. Lietuvos Metrikoje ties 1540 m. data užrašytas Žygimanto Senojo laiškas chanui.
Kiti du, Paulius ir Simonas, buvo Žygimanto Augusto pasiuntiniai, gabendavę iš Vilniaus slaptus Didžiojo kunigaikščio įsakymus per karą su Rusija. Lietuvos Metrikoje aprašyta bent 20 jų atliktų žygių, kai kurie – po kelis tūkstančius kilometrų. Per dieną kartais nukeliaudavo apie 125 – 150 km.
Karo su Maskva metu, 1562 m. spalio 19 d. Pauliaus Vainiaus Oranskio sūnus Mykolas iš Vilniaus vyko su Žygimanto Augusto laiškais į Vasiliškes, Mastus, Skidlius, Radunę, Mstibogovą, Eišiškes, Varėną, Konevą, Dubičius, Zelvą, Valkaviską, Slanimą, Lydą, Bielyčią; Veliuoną, Punią, Anykščius, Žiežmarius, Josvainius, Skirsnemunę, Raseinius, Birštoną, Alytų, Simną ir Nemunaitį, o 1563 m. rugsėjo 17 d. – į Gardino, Bielsko, Drogičino, Ašmenos pavietus.
1569–1572 m. Paulius Vainius Oranskis buvo Voluinės Vladimiro seniūno pavaduotojas. Čia iš Žygimanto Augusto jis buvo gavęs nuosavybėn žemių.
Voluinėje nekilnojamojo turto turėjusiam Pauliui Vainiui Oranskiui teko išgyventi krašto inkorporavimo į Lenkiją tragediją, Liublino unijos akto pasirašymo išvakarėse.
Štai kaip įvykius Voluinėje aprašo tik ką a.a. prof. Edvardas Gudavičius savo knygoje “Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų”.
“Kovo 26 d. Lenkijos Seimas pritarė Žygimanto Augusto projektui Voluinei prijungti. Buvo pateiktas ir Seimo priimtas „Palenkės ir Voluinės sugrąžinimo“ aktas”. Kovo 28 d. valdovas pasirašė Palenkės ir Voluinės prijungimo privilegijas. Karaliaus universalai reikalavo iš tų Palenkės ir Voluinės senatorių ir atstovų, kurie dar neįsijungė į Lenkijos Seimą ir Senatą, tai padaryti ir prisiekti Lenkijos karūnai. Abi vaivadijos pakluso ne iš karto, ypač jų diduomenė. Žinoma, priešintis buvo galima tik pasyviai. Voluinės vaivada Bazilijus Ostrogiškis priesaiką atidėjo teisindamasis liga. Kai kas protestavo, kad raštai antspauduoti ne Lietuvos antspaudais. Lietuvai neturint jėgų šiems veiksmams pasipriešinti, visa tai buvo, žinoma, beviltiška…. Balandžio 4 d. Lenkijos Seimo atstovai pareikalavo iš neprisiekusiųjų atimti urėdus. Žygimantas Augustas, ieškodamas asmeninių kompromisų, atleido tiems, kurie teisinosi vien liga…. Su gudiškąja Voluine buvo dar sunkiau – daug kas neatvyko prisiekti numatytą gegužės 14 d. Teko pratęsti terminą iki gegužės 23-26 d. Pagaliau buvo priversti prisiekti vyskupas Vežbickis, Voluinės vaivada Čartoriskis…Pamatęs priešinimosi beviltiškumą, iš savo dvarų Voluinėje prisiekė Eustachijus Valavičius. Birželio 1 d. priesaiką už savo …Voluinės dvarus atliko Mikalojus Radvila Rudasis ir kunigaikštis Romanas Sanguška… Per porą mėnesių Lietuvos valdovas atėmė iš bejėgės savo valdomos šalies pusę jos teritorijos.“Voluinės Vladimiro pavieto dvarininkų, kurie 1569 m. prisiekė Lenkijai, sąrašuose užrašyti: Tichna, Vladimiro pavieto vaznys , ir jo brolis Jukna Oranskiai.”
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad rotmistras Mykolas Vainius Oranskis dalyvavo Stepono Batoro ekspedicijose į Maskvos valstybę (1579 – 1582 m.), kurių pagrindinis rezultatas – Polocko atsiėmimas ir taikos sutarties su Maskva pasirašymas.
Pinsko ir Turovo unitų vyskupas Pachomijus Vainius Oranskis (1599–1655 m.) karjerą pradėjo Vilniuje, o mokslus baigė Romoje, prieš mirtį karaliaus buvo paskirtas Kijevo ir visos Rusios unitų metropolitu.
Stanislovas Vainius Oranskis (1730–1786 m.) buvo vienas antirusiškos Baro konfederacijos sukūrimo aktyvių dalyvių, dalyvavo mūšiuose su Kotrynos II kariuomene Podolėje, taip pat Baro gynyboje. Jo parašas ant 1768 m. vasario 29 d. akto, skelbiančio karaliaus Stanislovo Poniatovskio nušalinimą nuo sosto ir karą su Rusija, yra septintas iš eilės.
Vlado Šakalio ir mano prosenelis, Elenos Vainės Oranskaitės tėvas, Mikalojus netiesiogiai dalyvavo 1863 m. sukilime. Carinės valdžios sudarytuose nepilnuose sukilėlių sąrašuose paminėta apie 20 grafo Pliaterio sukilėlių iš Sebežo ir jo apylinkių. Vienas iš keturių brolių Vainių Oranskių su keliais draugais buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliams simpatizavęs brolis Mikalojus, tuo metu buvęs Sebežo teisėjas, surengė jų pabėgimą. Vėliau bėgliai buvo sugauti ir nuteisti aštuoneriems metams katorgos darbų, o iš M. Vainiaus Oranskio buvo atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.
Vainių Oranskių gyvenimuose būta visokių istorijų. Štai pora iš jų dar neskelbtoje mūsų knygoje.
Rotmistras Mykolas Vainius Oranskis, 1609 metais turėjęs nuosavybėje Laskovo kaimą prie Voluinės Vladimiro, patyrė nuostabią, bet nelinksmą jam istoriją, turėjusią atgarsį ir šiais laikais.
Tais metais jo valstietis Kirilas Božko prie Laskovo kaimo Voluinėje surado brangų lobį. Bajoras laikė save teisėtu radinio, kurį pats įvertino 1000 auksinių, t. y. daugiau negu buvo vertas pats Laskovo kaimas su visa kuo, savininku. Tačiau nepaisant įstatymo raidės, pripažinusios žemės šeimininką radinio savininku, bajoras taip ir neatgavo šio lobio. Jis nukeliavo „per rankas“. Iš valstiečio brangenybės pakliuvo prekeiviui žydui Chaskeliui iš Voluinės Vladimiro, o tas, išsigandęs teismo, perdavė jas karaliaus pilies valdininkui – burggrafui Andriui Misevskiui.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mykolo Vainiaus Oranskio teismo byloje prieš A. Misevskį, apkaltinus jį turto pasisavinimu, pastarasis teismui reikalaujant pateikė brangenybių sąrašą ir aprašą. Jame buvo ir kažkokių labai stambių auksinių monetų: „keturi auksiniai auksinai, panašūs į portugalus, su auselėmis; du auksinai, žymiai mažesni, taip pat su ąselėmis; vienas auksinis auksinas, panašus į Šv. Jono galvą su ąsele“. Be jų, valstietis Božko surado lauke „sidabrinę taurelę, du daiktus, panašius į vėžį, nuklotus granato akmenimis; keturias paauksuotas sagtis ir keturis paauksuotus sidabrinius kryželius“.
Byla “Mykolas Vainius Oranskis prieš A. Misevskį baigėsi tik 1626 metais. Jis lobio neatgavo, nes A. Misevskis pateikė teismui visagalio vaivadijos valdytojo kunigaikščio Jonušo Ostrogiškio raštelį, kuriame buvo parašyta, kad brangenybes gavo ir … paaukojo Viešpačiui Dievui, t. y. Bažnyčiai. O Bažnyčia – šventas reikalas.
Ir štai 1898 metų vasarą Uspenskio soboro – pagrindinės Kijevo Pečioros vienuolyno šventovės – galerijoje vyko remontas. Netikėtai vienoje sienoje buvo aptikta tuštuma – slėptuvė. Iš jos ant sukrėstų darbininkų pasipylė… auksas ir sidabras. Taip buvo aptiktas milžiniškas senovinių monetų lobis, kažkada užmūrytas cerkvėje.
Vertybių apskaita parodė, kad lobis svėrė 18 pūdų, t. y. apie 300 kilogramų. Komisija suskaičiavo 6184 auksines ir 9895 sidabrines monetas. Tarp jų buvo gana retai pasitaikančių Stepono Batoro (1576-1586), Zigmanto Vazos (1587-1632), Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648 – 1668) donatyvų ir portugalų. Be to, čia buvo įžymių Lietuvos didikų – kunigaikščių Radvilų – šeimyninių žetonų, taip pat unikalus kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio (1526-1608) nukaldintas medalis.
Viena iš didžiausių monetų ryškiai skyrėsi iš kitų. Ji turėjo privirintą gofruotą ąselę, apačioje papuoštą perliukų kekele. Tai buvo ne šiaip sau moneta, o tikras senovės Romos medalionas, svėręs 42 gramus.
Tokių radinių nebuvo matęs ne tik Kijevas, bet ir visa Rusijos imperija. Jo vertė daug kartų viršijo ne tik lobyje buvusių retų viduramžių monetų, bet ir unikalių XVI-XVII a. šeimyninių medalių ir žetonų vertę.
Medaliono averse buvo atspaustas imperatoriaus biustas profiliu. Ratu atspaustas lotyniškas užrašas išvertus bylojo: „Viešpats mūsų Konstantinas Augustas“. Monarcho paradinės karinės aprangos atributai – insignijos buvo: brangakmeniais papuošta diadema, šarvai ir karinis apsiaustas, ant peties sutvirtintas brangia sege – fibula su brangiaisiais akmenimis.
Medaliono reverse buvo pavaizduotas šešių žirgų kinkinio kovos vežimas. Jame – du žmonės, o užrašas – legenda bylojo: „Viešpačiai mūsų Konstancijus ir Konstantinas Augustai“.
Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo būdu pasaulio numizmatiką papildė dar vienas unikalus Romos medalionas, iš tų, kuriuos vadina „multiplais“, – ypač stambių monetų, kurių matmenys ženkliai viršija įprastinius nominalus.
A.Misevskio, sudariusio du 18 brangių daiktų, perduotų jam į „sekvestrą“, t. y. į vyriausybės depozitą, sąrašus, dėka XIX a. pabaigoje ir XX a. mokslininkai sugebėjo iš esmės išsiaiškinti tų daiktų išvaizdą.
Dokumente vienas iš „auksinų“ palyginamas su Šv. Jono galva, tad buvo galima manyti, kad tai kažkokio Romos imperatoriaus medalionas. Juk „galvutėmis“ viduramžių ukrainiečių valstiečiai vadino gausius romėniškų monetų radinius. Imperatorių veidų atvaizdai kažkodėl priminė jiems nukirstą Jono Krikštytojo galvą, dubenyje atneštą Erodui į puotų salę.
Tuo būdu teisminė Laskovo auksinių Romos medalionų ir kitų brangenybių lobio suradimo bylos analizė leido datuoti brangenybes IV – V a. Tai buvo pirmasis tokios rūšies lobis, aptiktas Europoje.
Aptikto Kijeve lobio dalį neabejotinai sudarė ir Laskovo lobis.
Sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda mokslinėje konferencijoje „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvoje“ Vytauto Ddžiojo universitete perskaitė pranešimą, kurį išplatino Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija.
Pasak jo, atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą, pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams: ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį, taigi nėra vietos ir valstybei. Patikslinčiau Jo Ekselenciją, ne Laukinių Vakarų, o Laukinės Privatizacijos pasekmių siautėjimui.
Mes, sakė Prezidentas, pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką ir gavome savotišką paradoksą – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje. Tai aiškiai parodo mūsų valdžios fiasko.
Tam, kad sukurtume valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems – dirbantiesiems, vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems, sėkmę patiriantiems ir turintiems sunkumų, – mums reikia perskirstymo per biudžetą, kuris nuosekliai didėtų metai iš metų. Su tokiu perskirstymu, koks yra dabar, kalbos apie gerovės valstybę tampa tiesiog pigia demagogija, – įsitikinęs Respublikos Prezidentas.
Pridursiu dar, kad bandymas įstatymu pajungti sau LRT, siūlymai nuginkluoti savanorius nepaprastosios padėties atveju, keistas užsispyrimas išsaugoti Susisiekimo ministrą, labai svarbų būtent tos nepaprastosios padėties atveju, bandymas pažeminti Seimo rinkiminę kartelę iki 3 procentų, atveriant kelią į Seimą neaiškių partijų atstovams ir t.t. – ar tai ne simptomai šliaužiančio “demokratinio” perversmo, kad dar tvirčiau “viešpatautų geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, neliktų vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį, taigi neliktų vietos ir valstybei”?
Nesutinku su juo. Jei Prezidentas yra patriotas, o tuo aš neabejoju, jam neturi būti tas pats, koks bus naujasis Seimas.
Jis ir pats paminėtoje konferencijoje pareiškė, kad “netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes (taigi ir jis, – K.S.), manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais”.
Mindaugas Lingė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tik galima nesunkiai nuspėti, kad atsakymus jis gaus tokius, kokių norės. Ne pažadai ir atsakymai į klausimus pirmiausiai turi lemti Prezidento pasirinkimą, o pasitikėjimas partijomis, kurį turi nulemti ilgalaikės jų biografijos ir tų partijų pagarba Prezidento institucijai. Juo labiau, kad Prezidentas žino žymiai daugiau, kas vyksta partijų viduje, negu eiliniai rinkėjai.
Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Mindaugas Lingė, šiuo metu konsultuojantis TS-LKD strateginės komunikacijos ir vidaus politikos klausimais, sako esąs įsitikinęs, kad “valdantieji akivaizdžiai tyčiojasi iš prezidento Gitano Nausėdos.”
Turint omeny Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės populiarumą, autoritetą rinkėjų tarpe, viliuosi, kad rinkimų išvakarėse abu jie visgi viešai apsispręs, ką norėtų matyti būsimame Seime ne su kokiomis nors surašytomis nuostabiausiomis rinkiminėmis programomis ir priesaikomis, kad jas įvykdys, o pasitikėjimo prasme.
Nesutinku su politologu Lauru Bieliniu, kad “Prezidentui nedera veltis į rinkimų kampaniją”. Jei Prezidentas yra patriotas, o tuo aš neabejoju, jam neturi būti tas pats, koks bus naujasis Seimas.
Jis ir pats neseniai pareiškė, kad “netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes (taigi ir jis, – K.S.), manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais”.
Tik galima nesunkiai nuspėti, kad atsakymus jis gaus tokius, kokių norės. Ne pažadai ir atsakymai į klausimus turi lemti Prezidento pasirinkimą, o pasitikėjimas partijomis, kurį turi nulemti ilgalaikės jų biografijos, ir tų partijų pagarba Prezidento institucijai. Juo labiau, kad Prezidentas žino žymiai daugiau, kas vyksta partijų viduje, negu eilinis rinkėjas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Mindaugas Lingė, šiuo metu konsultuojantis TS-LKD strateginės komunikacijos ir vidaus politikos klausimais, sako esąs įsitikinęs, kad “valdantieji akivaizdžiai tyčiojasi iš prezidento Gitano Nausėdos.”
Turint omeny Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės populiarumą, autoritetą rinkėjų tarpe, viliuosi, kad rinkimų išvakarėse abu jie visgi viešai apsispręs, ką norėtų matyti būsimame Seime ne su kokiomis nors surašytomis nuostabiausiomis rinkiminėmis programomis ir priesaikomis, kad jas įvykdys, o pasitikėjimo prasme.
FB puslapiuose išsivystė, mano nuomone, nesveika polemika dėl Neužmirštuolės (gėlės), kaip simbolio, vartojimo, paminint Sausio 13-ąją. Neva jos vartojimas gręsia įprastinių valstybinių simbolių išstūmimu. Parašiau komentarų ir aš ta tema. Jų esmė tokia.
Tie, kurie smerkia Neužmirštuolę atlape tarsi svetimą simbolį, matyt, Sausio 13 dieną nebuvo nei prie TV bokšto, nei prie Seimo rūmų. Tiems, kurie buvo, ta diena asocijuojasi visų pirma su sužeistųjų skausmais, žūtimis ir mirtimis, po to – su laidotuvėmis. Visa kita – greičiau Dievo apvaizdos, o ne Tautos, ne Trispalvės nuopelnas. Galėjo viskas pasibaigti, kaip Baku 1990 metų sausį. Ne be reikalo kunigas Robertas Grigas suteikė prie Seimo rūmų susirinkusiems galbūt priešmirtinį visuotinį nuodėmių išrišimą.
Neužmirštuolė
Sausio 13 – valstybinė šventė, tik reikia matyti ir pabrėžti tą didžiulį jos skirtumą nuo Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 ir panašių švenčių prasmės, kuriose Neužmirštuolė tikrai keistai atrodytų.
Nežinau, iš kur į Lietuvą atkeliavo gana dažnas reiškinys – ant mirusiųjų kapo sodinti neužmirštuoles. Bet Neužmirštuolė lietuviui – tikrai mirusiųjų atminimo simbolis, ir jis visai nereiškia valstybinių simbolių išstūmimą. Minint Sausio 13-ąją šalia Neužmirštuolės juk niekas nedraudžia vartoti ir valstybinius simbolius.
Valdantieji nepasiduoda ir ketina naująjį taršių automobilių mokestį įvesti kartu su 2020 metų biudžetu. „Regitros“ duomenys rodo, kad pagal naujausią Seimo narės Agnės Širinskienės pasiūlymą, mokestį skaičiuoti tektų apie 475 tūkst. transporto priemonių.
Lapkričio pradžioje Seimo nariai Valius Ąžuolas ir A. Širinskienė užregistravo naują Motorinių transporto priemonių pirmos registracijos mokesčio įstatymo projektą, kuriame numatyta apmokestinti tik pirmą kartą registruojamus automobilius.
„Pagrindiniai projekto tikslai – formuoti visuomenės įpročius renkantis motorines transporto priemones, atkreipti dėmesį į jų sukeliamą poveikį aplinkai bei klimato kaitai ir skatinti rinktis mažiau taršų transportą, didinti išteklių ir energijos vartojimo efektyvumą, taip mažinant poveikį aplinkai, žmonių sveikatai, klimato kaitai“, – rašoma aiškinamajame rašte.
Projektas iš karto susilaukė kritikos tiek dėl senų automobilių taršos neapmokestinimo, tiek dėl neapgalvotų pasekmių prekybai automobiliais ir verslui Lietuvoje.
„Nei gamybos metai, nei variklio galingumas, nei transmisijos tipas čia, anot vyriausybės profesionalų, nieko nereiškia. Įdomu, kaip tokį pavyzdį vertintų Europos automobilių gamintojų asociacija, Europos Komisija, mokslininkai arba save gerbiantys ir automobilių specifiką išmanantys ekspertai?“ – klausia Matas Buzelis, rinkos ekspertas ir transporto skelbimų portalo „Autoplius.lt“ komunikacijos vadovas.
Tik niekas nepastebėjo, kad mokestis už naujos transporto priemonės įsigijimą pagal jos galimą taršą mažai ką turi bendro su tarša dar ir tokiu kampu.
Juk kiekvienam aišku, kad terši tiek, kiek nuvažiuoji kilometrų, su stovėjimo sankryžose ar kamščiuose neišjungiant variklio pliusine paklaida. Na, dar nuo vidutinio greičio priklauso tarša. Ir, kaip jau buvo minėta, priklauso nuo automobilio gamybos metų, variklio galingumo, transmisijos tipo.
Automobiliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priėmus tokį Seimo narių sprendimą juo greičiausiai susirūpintų ne tik Europos automobilių gamintojų asociacija, Europos Komisija, bet ir mūsų Konstitucinis teismas dėl tokios sprendimo logikos.
Jei būtų fiksuojami nuvažiuoti kilometrai, automobilio tipas ir gamybos metai, pavyzdžiui, per techninę apžiūrą, po kurios jie automatiškai patektų į Mokesčių inspekciją, kuri pagal tuos duomenis taip pat automatiškai nustatytų mokestį už taršą, dar suprasčiau.
O priėmus Seimo narių pasiūlymą, turėtume tiesiog labai keistą vienkartinį naujo kilnojamojo turto mokestį.
Kova su miestų oro užterštumu įvairiose šalyse buvo atliekama ir seniau, bet tik žmonių sveikatos apsaugojimo nuo nuodingų dujų prasme. Ir tik dabar Pasaulis kartu su Lietuva suprato, kad visgi yra ta globalinė klimato kaitos problema, kad reikia su ja kovoti, skatinant gyventojus persėsti į mažiausiai aplinką teršiančias moderniausias transporto priemones, ypač į modernų viešąjį transportą ir t.t., stabdant globalinį atšilimą.
Bet tik ne tokiu Seimo narių siūlomu būdu.
P.S. Turiu seną, bet gerame stovyje, dyzelinį. Tad šis mano straipsnis būtų kaip ir prieš save.
Viena iš tokių – mišrią rinkimų sistemą pakeisti vien tik proporcine. Ne kartą prieš tai ši idėja skambėjo ir Seime.
Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas taip pat teigia, kad Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema.
Visa bėda, kad visuose seimuose nebūtų atsiradę daugumos balsų pakeisti Seimo rinkimų įstatymą (Konstitucijos tam reikalui keisti, kiek suprantu – nereikia), nes visuose seimuose buvo pakankamai stipri brazauskinė grupuotė ir prie jos atvirai ar slapta besišliejančios Seimo frakcijos, kurioms buvo paranki ši mišri rinkimų sistema. Jos dėka beveik pusę parlamentarų sudarydavo (ir dabar sudaro) apygardose išrinkti iš sovietijos ir brazauskinės privatizacijos atėjusio verslo atstovai, vietiniai „geradariai”, neretai savo verslu ar kitokiais reikalais susiję su Rusija.
Vienintėlė išeitis – bent kartą išsirinkti padorų Seimą, kuris ryžtųsi reformuoti Seimo, galima sakyti, Lietuvos šeimininko, rinkimų sistemą.
Atrodo, tinkamas momentas atėjo. Jau ir kairėje, ir dešinėje girdime be stiprintuvų pagalbos, kad dabartinė Seimo valdančioji dauguma, Lietuvos šeimininkė, – toliau jau kelias į niekur.
Mano nuomone, yra išeitis. Reikia referendumo Konstitucijos 58 straipsniui papildyti.
“58 straipsnis
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Rinkimų apylinkė. Slaptai.lt nuotr.
Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:
1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;
2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.”
Nors Konstitucijos 9 straipsnis nurodo, kad „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”, pirmalaikiai Seimo rinkimai prie tokių nepriskiriami.
Akivaizdu, kad tik ypatingais formaliais procedūriniais atvejais, anaiptol nesusijusiais su akivaizdžiomis grėsmėmis Lietuvos saugumui bendrąja prasme, galimi priešlaikiniai Seimo rinkimai.
Sunkiai aš bent įsivaizduoju situaciją, kai 3/5 Seimo narių su jų atlyginimais Seime, pagal kuriuos jiems vėliau bus skaičiuojamas pensijų dydis, imtų ir pasileistų.
O dabar įsivaizduokime situaciją, kai mūsų Prezidentu rinkėjai, to nežinodami, išsirenka slaptą, o gal ir užverbuotą, Kremliaus įtakos agentą, o Seime tuo metu valdančiąją daugumą ir atitinkamai Vyriausybę sudaro panašūs į jį (argi nebuvo labai panašių situacijų?).
Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.
Tai kur saugiklis panašiai situacijai, jai paaiškėjus, neutralizuoti?
Manau, kad Konstitucijos 58 straipsnis turėtų būti papildytas skirsniu:
“Respublikos Prezidentas privalo skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jei Lietuvos Respublikos piliečių referendume dėl pirmalaikių Seimo rinkimų už pirmalaikius rinkimus balsavo daugiau kaip pusė balsavusių.”
Galima visuomenėje svarstyti, koks turi būti balsavusiųjų procentas, koks balsavusių “už” procentas, bet tokį savo saugumo saugiklį turėtume turėti.
Tos padorios politinės jėgos, kurios nedelsiant surinks 300 000 parašų referendumui tokiam Konstitucijos pakeitimui surengti ir dar suspėti vėl gi referendumu surengti pirmalaikius Seimo rinkimus, manau, rinkėjų bus gerai įvertintos. Manau, jei Respublikos Prezidentas žodžiu pritartų tokiems referendumams, jis taip pat būtų gerai įvertintas.
Beje, taip būtų pasitarnauta ir ateities kartoms, nes visi ateities seimai visą laiką jaustų Referendumo Damoklo (LIETUVOS) kardą virš jų ir atitinkamai elgtųsi.
Sakartvelo opozicija eina į mūšį už proporcinę rinkimų sistemą
Sakartvelo opozicija pirmadienio vakarą sostinės Tbilisio centre surengė eitynes, reikalaudama pirmalaikių parlamento rinkimų pagal naują proporcinę sistemą. Prie parlamento susirinko keli tūkstančiai opozicijos šalininkų. Lapkričio 18 dieną opozicijos jėgų bandymas blokuoti parlamento pastatą baigėsi saugumo pajėgoms išvaikius demonstrantus ir sulaikius dešimtis protesto akcijos dalyvių.
„Vėl pradėsime parlamento piketą. Išvaikys mus? Tegu visas pasaulis mato, kad Sakartvele valdžia kiekvieną dieną vaiko taikų mitingą“, – sakė buvusio šalies prezidento Michailo Saakašvilio įkurtos partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ atstovas Zaalas Udumašvilis. Opozicijos protestas susijęs su parlamente atmestu įstatymo projektu dėl konstitucijos pataisos, pagal kurią kiti rinkimai turėjo vykti visiškai pagal proporcinę sistemą.
Valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ generalinis sekretorius, Tbilisio meras Kacha Kaladzė savo ruožtu pirmadienį pareiškė, kad eiliniai parlamento rinkimai 2020 metais vyks pagal mišrią daugumos ir proporcingojo atstovavimo sistemą, ir į jokias iniciatyvas dėl rinkimų sistemos keitimo nebus atsižvelgiama.
Šį rytą tūkstančiai protestuotojų Tbilisyje, mojuodami šalies ir ES vėliavomis, reikalavo vyriausybės atsistatydinimo ir rinkimų reformos. Riaušių policija vėl susirėmė su parlamentą blokuoti bandžiusiais protestuotojais, parašė „Deutsche Welle“. Ji panaudojo vandens patrankas ir išvaikė protestuotojus.
Mažvydas Jastramskis: Seimo rinkimų sistema bloga
Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI docentas ir KTU mokslininkas, pažymėjo, kad pastaruoju metu daugėja idėjų, kaip būtų galima reformuoti Seimo rinkimų sistemą. Iš dalies tai susiję su užsienio lietuvių balsavimo problema. Kol kas Seimui leidus, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įsteigs Pasaulio lietuvių vienmandatę apygardą. Užsienyje gyvenantys piliečiai atstovą joje galės rinkti jau 2020 metais.
Argumentai, kodėl mūsų rinkimų sistema bloga, ir geresnė būtų proporcinė sistema, pateikti praėjusiais metais Mažvydo Jastramskio su kolegomis išleistoje knygoje „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ Apibendrinus ją, jeigu imtumėmės reformų, argumentų yra daugiau už proporcinę sistemą. Ji lemtų mažiau iššvaistytų balsų, pagerėjusį visuomenės grupių (pavyzdžiui, moterų) atstovavimą, daugiau prognozuojamus rinkimų rezultatus, galbūt skatintų ir partijas kiek sustiprėti.
Rinkimai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, taip pat, teigia, kad Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema. Ir iš tiesų, juk niekas nedraudžia užsienyje gyvenančiam Lietuvos piliečiui tiek priklausyti kokiai nors Lietuvos politinei partijai, tiek ir balsuoti, už kokią nori. Balsuoti samoningai, nes atstumai nuo Tėvynės esant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms nėra kliūtis puikiai orientuotis, kas vyksta Lietuvoje. Ir neliktų dirbtinės rinkiminės apygardos problemos.
Tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai
Pridursiu tai, ko negali sau leisti politkorektiški mokslininkai. Iš esmės opozicija Sakartvele kovoja prieš vietinių brazauskininkų galios augimą per jiems palankią mišrią rinkimų sistemą. Rašant šį straipsnį, per LRT radiją opozicijos atstovas paaiškino, kad valdančioji dauguma vis labiau nusigręžia nuo kurso į Vakarus ir vis mieliau bendradarbiauja su Vladimiro Putino Rusija. Valdančioje daugumoje beveik neliko mokančių užsienio kalbas, išskyrus rusų kalbą.
Tiek Sakartvele, tiek Lietuvoje, mišrios rinkimų sistemos dėka beveik pusę parlamentarų sudaro apygardose išrinkti iš sovietijos atėjusio verslo atstovai, vietiniai „geradariai”, neretai savo verslo ar kitokiais reikalais susiję su ta pačia Vladimiro Putino Rusija.
Tai jie, patekę į parlamentą kartu su „bendraminčių” partijų atstovais, priešinasi atlyginimų biudžetinių organizacijų (švietimo, medicinos ir t.t.) darbuotojams ir pensijų padidinimui per mokesčių politiką. Tai tokių dėka Lietuvoje trečdaliu sumažėjo Lietuvos piliečių, o į jų vietą masiškai plūsta Ukrainos piliečiai darbams už dar mažesnį užmokestį. Jų godumas neturi ribų.
Mišri rinkimų sistema galioja keliose ES valstybėse, bet tai – ne argumentas tokios laikytis ir mums. Tos valstybės neturi sovietinės praeities.
Kada pagaliau mūsų rinkėjai supras, kad partijos – vieninteliai instrumentai, kuriuos rinkėjas per TV, dienraščius, betarpiškai gali čiupinėti vertinti kiekvieną dieną ir rinkimų dieną atsakingai pasirinkti.
Protestai Tbilisyje. EPA-ELTA nuotr.
Daugumą partijų pažįsta visa Lietuva, o kas pažįsta vienmandatininką, išskyrus galbūt, jo apygardos rinkėjus? Reikalams vietoje spręsti pakankamai daug galių turi savivaldybių tarybos, merai. Su jų nuomone ir šiaip negali nesiskaityti partijos, bijodamos prarasti potencialius rinkėjus. Tai kam tas dubliavimas?
Partijos vilioja į savo gretas kuo gabesnius ir labiau prityrusius įvairių profesijų žmones. Partijose vyksta diskusijos, kaip geriau įtikti Rinkėjui ir Tėvynei vienu metu.
Partijose – dviguba atsakomybė, prieš bendrapartiečius ir prieš rinkėjus.
Kada pagaliau mūsų rinkėjai visa tai supras. Dabar ruošiami atskirų profesijų darbuotojų streikai, demonstracijos, mitingai dėl atlyginimų padidinimo. Ar nebūtų protestuojantiems prieš mūsų valdančiosios daugumos politiką jų tikslui pasiekti bandyti susivienyti ir priversti Seimą pakeisti rinkimų sistemą, kad ateinančiuose rinkimuose Seimo nariai būtų išrinkti tik pagal partinius sąrašus?
Ir kodėl tyli Prezidentas? Jis, ką, to nesupranta? Juk į jo viešą nuomonę įsiklauso daug Lietuvos piliečių šalyje ir užsienyje.
Pagrindinis išskirtinis šiuolaikinės tautos bruožas yra gimtoji kalba. Ne nosies ar akių forma, ne plaukų ar odos spalva, ne religija, ne vietiniai papročiai. Netrukus į Lietuvą žada atvykti Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis, kurio gimtoji kalba – rusų, tačiau nors sunkiai, bet ukrainietiškai jis kalba.
Pasidžiaukime. 2020 metais Ukrainoje nebus nei vienos rusakalbės mokyklos. Apie tai pranešė ukrainiečių portalas „theБабель“
2020 metų rugsėjį visos Ukrainos vidurinės mokyklos privalo pereiti prie dėstymo ukrainiečių kalba.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis šiemet, palyginus su 2014 metais rusakalbių mokyklų skaičius sumažėjo trissyk – buvo 621, tapo 194 (iš jų 43 – privačios). Daugiausiai tokių mokyklų išlieka Charkovo srityje (66), Zaporožės (35), Odesos (34) ir Dniepropetrovsko (31) srityse.
Žinoma, gimtąja kuri nors kalba tampa ne savarankiškai ją studijuojant, net ne mokyklose žinias ta kalba įgyjant. Ji tokia tampa tik su motinos pienu. Praeis dar nemažai laiko, kol visų ukrainiečių gimtąja taps ukrainiečių kalba.
Myliu Ukrainą
Labai liūdna mokyklų kalbinė padėtis yra Baltarusijoje. Baltarusių patriotams kol kas belieka pavydėti Ukrainos kolegoms.
Praėjusių metų vasarį spaudos konferencijoje Minske Švietimo ministerijos Bendrojo vidurinio, ikimokyklinio ir specialaus išsilavinimo valdybos vyriausioji specialistė Irina Bulavkina pranešė, kad Švietimo ministerija žino nepakankamo mokyklų su dėstomąja baltarusių kalba miestuose skaičiaus problemą. Jos žodžiais, šalyje veikia 2845 bendrojo vidurinio išsilavinimo mokyklos, iš kurių 1325 (46,6%) mokymas vyksta baltarusių kalba. „Tokių baltarusiškų mokyklų skaičius didelis, tačiau jos daugiausiai veikia kaimo vietovėse. Mes turime vidurinio išsilavinimo su dėstoma baltarusių kalba mokyklų steigimo sričių centruose, miestuose, kurių skaičius nežymus, problemą“, – sakė pareigūnė.
Ji pažymėjo, kad Baltarusijoje veikia įstatymas, pagal kurį tėvai gali pasirinkti, į kokią mokyklą leisti savo vaiką. „Mes atkreipiame tėvų dėmesį, kad jie turi teisę pateikti pareiškimą, nurodant baltarusių kalbą, kaip dėstomąją“, – sakė ji.
Galima padaryti liūdną išvadą, kad dauguma miestų gyventojų – tėvų jau nesieja Baltarusijos ateities su baltarusių kalba, net ir turėdama šalia savęs puikų Ukrainos pavyzdį.
Taip jau atsitiko, kad 2000 m. teko išklausyti Saugumo studijų kursą vadovaujantiems darbuotojams Džordžo Maršalo Europos Centre Vokietijoje (Garmisch-Partenkirchen‘e netoli Miuncheno ir sienos su Austrija) su pažintinėmis išvykomis į JAV ir NATO gynybos būstines Pentagone, Briuselyje ir Berlyne.
Tautinės Baltarusijos vėliavos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Studentų“ kontingentas buvo labai margas. Daugumą sudarė Rytų Europos valstybių piliečiai, atstovaujantys demokratines idėjas.
Susidraugavau su viena ukrainiete ir viena baltaruse. Kadangi tuometiniame Seimo Informacijos ir analizės skyriuje šalia kitų užduočių „kuravau“ Ukrainą ir Baltarusiją, tai teko pramokti skaityti ir klausyti ukrainietiškai ir baltarusiškai. Atsitiktinai tapau tų dviejų merginų gana ilgo pokalbio liudininku. Kiekviena iš jų kalbėjo savo kalba ir puikiai viena kitą suprato. Pagalvojau, vargu ar taip susišnekėtų jos su ruse, nemokančia jų kalbos.
Neretai mūsų žiniasklaidoje priekaištaujama mūsų užsienio politikos formuotojams ir vykdytojams, kad jie deda per mažai pastangų „traukiant Baltarusiją už ausų“ iš Rusijos liūno, stipriau remiant opoziciją, kokia maža ji bebūtų, Aleksandrui Lukašenkai. Tik ką jau kalbėti apie mus, jei ir Ukrainoje, tikrai broliškoje Baltarusijai bent jau kalbiniu požiūriu, aš nematau, nors seku įvykius joje, pastangų tai daryti.
Kai Neringai Venckienei buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, lapkričio 8 d. feisbuke parašiau.
„Esu nustebęs. Pagal BPK šalia suėmimo yra dar tokios kardomosios priemonės: intensyvi priežiūra, namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Suėmimas skiriamas tik įtariant padarius sunkius nusikaltimus. BPK niekur nekalbama apie kardomąją priemonę – suėmimą, vien tik advokatui ir prokurorui spėliojant, pabėgs įtariamoji, ar nepabėgs. Kaip visada, negalima, bet jei labai labai norisi – galima?
Beje, kai dėl pabėgimo, tai daugelyje šalių praktikuojama speciali signalus siunčianti apyrankė, leidžianti bet kada nustatyti įtariamosios buvimo vietą. Be to, net jei ji būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamų įtarimų, jai į bausmę būtų įskaitytas maždaug metų laikas, praleistas JAV už grotų, ir ji iš karto būtų laikoma bausmę atlikusi. Jei aukštesnis teismas paliks galioti šį sprendimą, beliks skėstelėti rankomis.“
Nežinau, ar teisėjai skaito feisbuką, ar buvo skambutis iš JAV Ambasados, ar suveikė moraliniai stabdžiai, bet aukštesnis teismas priėmė žmogiškesnį sprendimą. Būtų mano valia, pakaktų rašytinio pasižadėjimo neišvykti.
Parašiau ir iš karto suabejojau galimais sprendimo motyvais. Juk gali būti ir dar vienas motyvas.
Aukšto rango pareigūnai pedofilai – aukso lobis Rusijos specialiosioms tarnyboms juos šantažuojant ir užverbuojant. Visai galėjo būti, kad jos nuo pat pradžių kontroliavo Garliavos istoriją. Kai tik iškilo pavojus jų ryšiams su tais pareigūnais, pradėjo žudyti visus, ir pedofilijos dalyvius ir galimus liudininkus. Taip iš Lietuvos dingo ir motina su dukra. Viskas vyko profesionaliai, visi galai – į vandenį. Silpna vieta šioje versijoje, jei visi galai – į vandenį, tai kodėl mūsų teisėsauga taip kratosi pedofilijos versijos. Tuomet reikėtų manyti, kad ir ji pakabinta ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko su atitinkamais nurodymais.
Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Bet galima ir paprastesnė versija. Pedofilija įsisuko į platų komisarų, prokurorų ir teisėjų ratą. Jie, matydami, kad gali būti demaskuoti, patys ėmėsi „priemonių”, pašalindami visus, kurie galėjo paliudyti jų dalyvavimą pedofilijoje, net ir tuos, kurie nepriklausė jų luomui, bet prieš kuriuos jau buvo surinkti dalyvavimo pedofilijoje įrodymai, tokie, kokius pateikė kad ir tas pats D. Kedys. Visų pirma – svarbiausią liudininkę ir nukentėjusiąją – mergaitę. Kitaip – galas karjerai, šeimyniniams santykiams ir t.t. Teisėjas galėjo būti nužudytas, kaip atsitiktinis liudininkas, galintis juos išduoti.
Jei tokia versija teisinga, tai nėra ko stebėtis, jog mūsų prokurorai, komisarai, teisėjai ir kiti įkyriai perša visuomenei nuomonę, kad žudynės yra susijusios su N. Venckiene ir politikais, buvusiais ir esamais, bet jokiu būdu ne su pedofilija. Tai galima suprasti, jei jie arba patys yra pedofilai, arba išsukinėja savo draugelius pedofilus.
Tik štai, ką tokiu atveju daryti su N. Venckiene, kuri, tikėtina, daug ką gali papasakoti teisme? Kol ji – kalėjime, atsakomybė už jos gyvybę krenta teisėsaugai. O štai nors ir ribotoje, bet laisvėje, maža kas su ja gali atsitikti. Jei laisvė judėti nebūtų apribota 500 metrų, o būtų vien rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Vilniaus ar net Lietuvos, kas žino, gal nujausdama pavojų pasislėptų ji kur nors nežinomoje vietoje iki pirmo teismo posėdžio.
Duok Dieve, kad tokios versijos taip ir liktų detektyvinio žanro fantazija.
Pirmojoje dalyje padariau prielaidą, kad visą Garliavos istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. Todėl tiek daug lavonų atsirado pradėjus lįsti viešumon pedofilijos skandalui.
Žinoma, galima, galbūt, būtų apsieiti ir be užsienio spec. tarnybų, visas žudynes paaiškinti ir tuo, kad vietiniai pedofilai kažkuo nepasidalino arba atsirado liudininkai šantažuotojai. Tik labai jau profesionaliai atliktos žmogžudystės ir jų daugoka. Vien pedofilija tai sunku paaiškinti. Juk kažkas kažkokiu tikslu turėjo fiksuoti pedofiliją. Jei verbavimui – suprantama. O dar kokiu tikslu? Šantažuota siekiant praturtėti? Tokie paprastai masinėmis žudynėmis nerizikuoja.
Atrodo, galutinai išsiaiškinau, kad 2013 m. rugpjūtį jokio teisinio pagrindo Laimutei Stankūnaitei ir mergaitei perkelti į kitą valstybę pagal liudytojų apsaugos programą nebuvo, kitaip tariant, įvyko arba nusikaltimas, arba kažkas kita.
Dienraštis „Lietuvos rytas“ 2013 m. rugpjūčio pabaigoje pranešė, kad valstybės saugoma liudytoja L. Stankūnaitė kartu su mažamete dukra išvyko iš Lietuvos, svetimoje valstybėje ji gyvens kita pavarde, dar Lietuvoje išmoko jai sukurtą naują biografiją.
2014 sausio 5 d. portalas 15min.lt rašė. „Premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, jog valstybės saugomos Laimutė Stankūnaitė su dukterimi yra išvykusios iš šalies. „Kiek aš turiu informacijos, tikrai yra išvykusi, kur – atsakymo nebus. Buvo pasakyta, sveika, gyva, lanko mokyklą ir taip toliau“, – per Vyriausybės valandą sakė A.Butkevičius. Prieš išvykdama L.Stankūnaitė sakė, jog šiam žingsniui pasiryžo dėl to, jog nei ji, nei jos dukra Lietuvoje negalės normaliai gyventi. Beje, dar 2013 m. kovo 15 d. L.Stankūnaitė socialiniame tinkle „Facebook“ buvo išplatinusi vaizdo įrašą, kuriame pareiškė nepasitikėjimą savo apsauga ir paprašė žmonių pagalbos, nes baiminosi net dėl savo gyvybės.“
Saugomas žmogus gali bijoti dėl savo gyvybės tik vienu atveju: jei jis labai pavojingas saugotojus paskyrusiems ir jis tai žino. Ir jokia kita mintis neateina į galvą, išskyrus tai, kad jis buvo pedofilijos liudininkas. Čia – tarp kitko.
Kiek man žinoma (ačiū kolegai Leonui Merkevičiui), vienintelis daugiašalis susitarimas dėl eksteritorinės liudytojų apsaugos, prie kurio prisijungė ir Lietuva, buvo 2012 m. gegužės 24 d. Štiržine (Štiřín, Čekija) pasirašytas Susitarimas dėl bendradarbiavimo liudytojų apsaugos srityje. Jį pasirašė 9 valstybės: Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija.
Lietuva susitarimą ratifikavo 2014 m. spalio 21 d., taigi, praėjus daugiau nei metams po paskelbimo apie motinos ir mergaitės perkėlimą apsaugai į kitą šalį.
Tad 1993 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje valstybės apsaugos saugomos liudytojos L. Stankūnaitės su dukterimi perkėlimas į kitą valstybę saugoti, kaip liudininkę, dar neturėjo jokio teisinio pagrindo. Bet pasiryžimas tokiam, atrodytų, neteisėtam veiksmui verčia galvoti, kaip pavojingos jos buvo Lietuvoje jų saugotojams.
Slaptieji agentai tamsiais akiniais
Be to, pagal paminėtą Susitarimą už jų apsaugą per penkerius metus nuo Susitarimo ratifikavimo pradžios Lietuvai tektų susimokėti apie 150 000 eurų.
Pagal mano versiją pirmojoje dalyje, didžiausia tikimybė, kad, padedant Rusijos spec. tarnyboms, jos buvo išgabentos į Rusiją, kurioje, kaip rašė „Lietuvos rytas“, gyvens kita pavarde ir dar Lietuvoje išmokta nauja biografija. O gal dar ir plastinės veido operacijos joms bus padarytos.
Kita vertus, išgabenimas į Rusiją pats savaime nėra kriminalas. Žmogui, jo paties noru, gal net su pasirašytu raštišku prašymu, nuperkamas bilietas, jis įsodinamas į transporto priemonę, tarkime, į reisinį lėktuvą, Rusijoje aerouoste prie lėktuvo jį pasitinka draugiški vyrukai, jau sutarę dėl to, ką sakė „Lietuvos rytas“, ir – viso gero. Juk turi teisę Lietuvos pilietis, jei jis, kaip sakė L. Stankūnaitė prieš išvykdama, „negali Lietuvoje normaliai gyventi“, o kita šalis jį mielai priima, suteikia jam savo pilietybę, suranda normalų darbą ir t.t., amžiams palikti Lietuvą.
Tik kam buvo skirti visi tie vieši mūsų Temidės žaidimai su „liudytojų apsauga“ kitoje šalyje, man kol kas lieka mįsle arba kvailyste. Na, sakytų ji, Temidė, panoro išvykti ir išvyko, padėjome išvykti, net neminint šalies, į kurią išvyko, prievartos mes juk negalėjome pavartoti. Juk ji tėra liudytoja, ne įtariamoji.
Rusijos mafija
Kitas reikalas, kad Rusija yra šalis, kurioje, kaip sakė draugas Josifas Stalinas, „Есть человек — есть проблема, нет человека — нет проблемы“ („Yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos“). Kokia reali ateitis Rusijoje gali laukti tų žmonių, ar gyvi jie iki šiol, palieku skaitytojų fantazijai.
Man tik be galo gaila niekuo nekaltos Lietuvos mergaitės.
Aš nesu Neringos Venckienės fanas, nors grynai žmogiškai man jos gaila.
Mane domina mūsų Temidės veiksmai jos byloje. Įdėmiai sekiau mūsų VSD sufabrikuotą Eglės Kusaitės „terorizmo” Rusijoje bylą, kuri buvo kurpiama maždaug panašiu metu, tad noriu pažiūrėti, ar yra padaryta pažanga šiandien.
Toje E. Kusaitės byloje tiek daug žiaurių neteisėtų Temidės veiksmų, kad galima būtų parašyti didžiulį, dokumentais pagrįstą, kvapą gniaužiantį veikalą apie jaunos moters lietuvės tragediją Lietuvos kagėbistų dėka (jie darbuojasi Lietuvoje iki šiol) ir to veikalo pagrindu pastatyti spektaklį Panevėžyje ar sukurti filmą su pavadinimu „Jūsiškiai“.
Visa tai jau gausiai aprašyta žiniasklaidoje, tad tiems, kurie nori tuo įsitikinti, google jų paslaugoms.
Priminsiu tik trumpai, kuo baigėsi E. Kusaitės bylos. Tai – dabartinei Temidei N. Venckienės bylose pamokai, jei ji į jas atsižvelgs.
Jų iš viso buvo keturios (Neringos Venckienės atveju po JAV korektūros, taip pat, keturios, o mūsų Temidė buvo paskelbusi net trylika!).
Mūsų Temidės paskutinioji instancija išsigando dėl galimos Eglės Kusaitės terorizmo bylos kelionės į Europos žmogaus teisių teismą ir išteisino ją dėl pasikėsinimo įvykdyti teroro aktą. Europos žmogaus teisių teismas būtų peržiūrėjęs bylą iš esmės ir būtų pasibaisėjęs mūsų Temidės žvairomis akimis, žvilgčiojančiomis viena į Kremlių, kita – į Vakarus, kovojančius su tikruoju terorizmu, užuot teisingumą vykdžius užrištomis akimis.
Eglė Kusaitė
Byla, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas E. Kusaitę pripažino kalta melagingu pranešimu apie nusikaltimą ir melagingu įskundimu (ji teigė, kad tiriant baudžiamąją bylą, kurioje jai pareikšti įtarimai dėl terorizmo ketinus susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje, esančioje Čečėnijoje, areštinėje Vilniuje ji buvo sumušta rusakalbių asmenų, Rusijos FST atstovų) baigėsi štai kuo. Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė 2015 m. liepą pasirašė dekretą, pagal kurį E. Kusaitė atleista nuo 2823 eurų (75 MGL) dydžio piniginės baudos mokėjimo. „Priimant sprendimą atsižvelgta į tai, kad nuteistoji sunkiai serga, neturi jokio turto ir pajamų, gyvena iš socialinės pašalpos, o ligos gydymas gali tęstis kelerius metus“, – nurodyta prezidentūros pranešime.
Kai dėl prokurorų įžeidimo ir grasinimų, tai bylos galutinai baigėsi visai neseniai.
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2019 m. liepos 24 d. priėmė išvadą byloje Kusaitė prieš Lietuvą (Nr. 2716/2016) pripažindamas, kad Lietuva pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 2 dalį (saviraiškos laisvė), nes E. Kusaitei buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir skirta 1 300 litų (apie 380 eurų) bauda už tai, kad ji savo komentaru įžeidė valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorus. Komiteto nuomone, baudžiamoji atsakomybė E. Kusaitei buvo pritaikyta nepagrįstai.
Bylos baigtos, bet jų pasekmės šiurpios daug kam, nors kai kas gali pamanyti, kad teisingumas Lietuvoje nugalėjo.
2011 m. gruodį Maskvoje už dalyvavimą teroristinėje su E. Kusaite grupuotėje buvo nuteisti niekuo nekalti E.Kusaitės pažįstami brolis ir sesuo čečėnai Apti ir Aišat Magmadovai. Jiems skirtos atitinkamai šešerių ir dvejų metų laisvės atėmimo bausmės. Jie nuteisti su mūsų prokurorų ir tuometinio teisingumo ministro pagalba E. Kusaitės byloje.
Žmogaus sveikata – konfidencialus dalykas. Pasakysiu tik tiek šalia to, ką žinau, kad gyvenimas po tokio ilgai trukusio bylų nagrinėjimo nepraeina be pasekmių. Jo pradžia siekia 2009 metus. Tų metų spalį E. Kusaitė buvo suimta teismo salėje ir nelaisvėje išbuvo devynis mėnesius, po to teismo sprendimu išleista iš kalėjimo, bet buvo suimta antrą kartą 2011 m. balandį. Galutinis išteisinamasis nuosprendis paskelbtas 2016 m. sausio 12 d. Kaip jau minėjau, jos sveikatos būklę dar iki jo pažymėjo Dalios Grybauskaitės tarnyba.
Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
N. Venckienės bylos nagrinėjimo stadijoje, iki jai išvykstant į JAV, ne vienas aš įžvelgiu daug mūsų Temidės elgesio panašumo.
Drąsiai darau prielaidą, kad abiem atvejais ji buvo pakabinta ant Rusijos specialiųjų tarnybų kabliuko.
O kaip gi, ar gali būti joms didesnis džiaugsmas sužinojus ir užfiksavus, kad koks nors Lietuvos teisėjas, prokuroras, miesto meras ar VSD darbuotojas – pedofilas. Bet išlindus tam reikalui į viešumą, tenka ryžtis net žmogžudystėms.
Pamatysime, ar kas nors pasikeitė mūsų padangėje dabar, po Neringos Venckienės ekstradicijos. Ar tebekabo, kaip spėju, mūsų Temidė su teisingumo svarstyklių kabliuku pati ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko.
