Lietuvos statistikos departamentas (LSD) pradėjo Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinį tyrimą. Jo metu gyventojų klausiama, kokia jų tautybė, gimtoji kalba, kokių kalbų moka, kokį tikėjimą išpažįsta.
Dienraščio „Vakarų ekspresas” žurnalistas Denisas Nikitenka atkreipė dėmesį, kad apklausoje galima pasirinktinai nurodyti, jog esi kuršis, prūsas ar lyvis, tačiau kitų senovinių bei išnykusiomis laikomų etninių, dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių grupių – jotvingių, lamatų, sėlių, skalvių, žiemgalių ir kt. – nėra.
LSD Gyventojų statistikos skyriaus vedėja Vanda Vaitekūnienė dienraščiui paaiškino, jog buvo remiamasi 2011 m. vykdytos apklausos rezultatais. „Kuršiais save įvardijo daugiau nei 5 žmonės, todėl nusprendėme šiemet įtraukti šią etninę grupę. Matyt, sėliais ar skalviais savęs neidentifikavo apklaustieji arba jų buvo labai mažai. Bendroje statistikoje tie, kurie save įvardys kaip kuršių, žemaičių, aukštaičių ir kitų etninių grupių atstovais, vis viena bus pažymėti kaip lietuviai”, – „Vakarų ekspresui” sakė statistikė.
Paskutinio gyventojų ir būstų surašymo, kuris vyko 2011 metais, duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Gyventojai priklausė 59-ioms skirtingoms religinėms bendruomenėms.
LSD informuoja, kad internetinė apklausa vyks nuo sausio 15 iki vasario 17 d. Siekiant užtikrinti statistinio tyrimo rezultatų kokybę ir reprezentatyvumą, pasibaigus internetinei apklausai, iš gyventojų registro planuojama atrinkti apie 40 tūkst. nedalyvavusių internetinėje apklausoje gyventojų. Juos apklaus klausėjai.
Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo duomenys bus pateikti kartu su 2021 m. gyventojų ir būstų surašymo rezultatais.
Statistika. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienio rytą pranešęs apie praėjusią parą, ketvirtadienį, patvirtintus 3322 naujus koronaviruso atvejus ir 130 mirčių, vėliau Statistikos departamentas patikslino, kad skelbiamas mirčių skaičius gali būti netikslus. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Mirčių skaičius nuo COVID-19 kol kas imamas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro. Tokį skaičių pateikė jų sistemos. Artimiausiu metu Lietuvos statistikos departamentas pereis prie mirčių nuo COVID-19 skelbimo tiesiai iš pirminio šaltinio – e. sveikatos sistemos.
Gali būti, kad dalis 2020-12-31 mirčių nuo COVID-19 už ankstesnes dienas pateko į 31 dieną. Operatyvūs duomenys bus patikslinti per kelias dienas“, – sakoma Statistikos departamento pranešime.
Tai, kad 130 mirčių nustatyta ne per vieną parą, LRT radijui patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovė Austina Vžesniauskaitė. Pasak jos, kai kurios ligoninės suvedė užsilikusius duomenis, todėl kai kurios įtrauktos mirtys galėjo būti užfiksuotos ir daugiau nei prieš parą.
Statistikos departamentas paskelbė, kad praėjusią parą koronaviruso infekcija pareikalavo net 130 žmonių gyvybių. Mirė 73 moterys ir 57 vyrai.
Mirė 40–99 metų amžiaus grupėms priklausantys žmonės, tarp jų vienas – 40–49 metų amžiaus. 10 žmonių priskiriami 50–59 metų amžiaus grupei, 14 žmonių – 60–69 metų, 38 žmonės – 70–79 metų, 49 žmonės – 80–89 metų ir 18 žmonių – priklausantys 90–99 metų amžiaus grupėms.
Praėjusią parą, gruodžio 18-ąją, ištyrus 14062 ėminius, Lietuvoje nustatyta 3219 užsikrėtimo COVID-19 atvejų. Iki šios dienos Lietuvoje iš viso patvirtinti 109492 infekcijos atvejai, skelbia Statistikos departamentas.
Praėjusią parą mirė 33 žmonės. Tad mirtis jau pasiglemžė 1005 žmones. 507 žmonės, užsikrėtę koronavirusu, mirė dėl kitų priežasčių.
Šeštadienio ryto duomenimis, koronaviruso infekcijos sukelta liga Lietuvoje šiuo metu serga 57330 žmonių.
Ligoninė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Praėjusią parą, gruodžio 6-ąją, ištyrus 4582 ėminius, Lietuvoje nustatyti 1386 nauji COVID-19 infekcijos atvejai. Nuo koronaviruso infekcijos mirė 11 žmonių, praneša Statistikos departamentas.
Iki šios dienos Lietuvoje iš viso patvirtinti 76036 infekcijos atvejai, o bendras mirusių nuo koronaviruso asmenų skaičius šiuo metu pasiekė 637. Užsikrėtę koronavirusu, 326 žmonės mirė dėl kitų priežasčių.
Pirmadienio ryto Statistikos departamento pateiktais duomenimis, koronaviruso infekcijos sukelta liga Lietuvoje šiuo metu serga 44 625 žmonės, pasveiko – 30 449. Per praėjusią parą pasveiko 39 žmonės.
Karantino režimas Lietuvoje galioja nuo lapkričio 4 iki gruodžio 17 dienos. Vyriausybė trečiadienį sugriežtino jo sąlygas, o šį pirmadienį COVID-19 komitete vėl bus svarstomos griežtesnės priemonės.
COVID-19 infekcijos atvejų daugėja. EPA – ELTA nuotr.
Praėjusią parą, ketvirtadienį, Lietuvoje nustatyta 2514 naujų COVID-19 infekcijos atvejų, ištirti 11 693 ėminiai. Nuo koronaviruso infekcijos mirė 26 žmonės, praneša Statistikos departamentas.
Iki šios dienos Lietuvoje iš viso patvirtinti 69 582 infekcijos atvejai, o bendras mirusių nuo koronaviruso asmenų skaičius šiuo metu pasiekė 590. Užsikrėtę koronavirusu, 306 žmonės mirė dėl kitų priežasčių.
Ketvirtadienio ryto Statistikos departamento pateiktais duomenimis, koronaviruso infekcijos sukelta liga Lietuvoje šiuo metu serga 40 926 žmonės, pasveiko – 27760. Per praėjusią parą pasveiko 8641 asmuo.
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Komentuodamas trečiadienį Vyriausybės patvirtintą ateinančių metų biudžetą, sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka sako nemanantis, kad greitu metu bent kiek paaiškės, kokia bus kitų metų ekonominė situacija šalyje. Jis taip pat pabrėžia, kad vis dar trūksta sąmoningesnio, rinkimų nesąlygojamo valdžios dėmesio socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, bei tikina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) kėlimas yra būtinybė.
Vertindamas tai, kad su kitų metų biudžetu nebuvo pateikta jokių mokestinių pakeitimų, R. Lazutka teigė, kad didinti mokesčių bazės šiuo atveju nebūtų prasminga. Jis taip pat pridūrė nesitikintis, jog tai svarstys ir būsimasis Seimas.
„Bandyti surinkti daugiau mokesčių juos didinant, plečiant mokesčių bazę nėra prasminga, kai yra ekonomikos nuosmukis ir reikia skatinti ekonomiką. Būtent todėl tokiais laikotarpiais skolinamasi ir mokesčiai nėra didinami. Aš abejoju, ar tai darytų ir kita valdžia, kokia ji bebūtų kitais metais. Abejoju, kad bus žiūrima, kaip padidinti mokesčius“, – Eltai sakė jis.
Sociologas taip pat pabrėžė, kad valstybės skolinimasis ekonominio nuosmukio metu yra normali praktika, tačiau labai svarbu tinkamai panaudoti gautas lėšas.
„(…) Ekonomiką skatinti nuosmukio laikotarpiu reikia, ir tai, kad vartojimas šalyje buvo palaikomas, yra gerai, bet yra ir visokių neprasmingų išlaidų, susijusių su rinkimais“, – pridūrė jis.
Komentuodamas siūlymą įtvirtinti 13-ąją pensiją, R. Lazutka teigė, kad spartinti pensijų didinimą būtų galima ir tvariau, tvirtinant įstatymo pataisas, o apskritai vietoje to vertėtų atkreipti dėmesį į kitas spragas socialinės apsaugos srityje.
„Vietoj to reikėtų tiesiog taisyti spragas socialinės apsaugos srityje. (…) Pavyzdžiui, šalpos pensija kitiems metams tepadidinta 3 eurais. (Žmonių – ELTA), gaunančių šalpos pensiją, – kiek jų tėra. Tad susidaro įspūdis, jog galvojama: tai kam jiems apskritai leisti pinigus.
O jeigu norima spartinti pensijų didinimą, tuomet tereikia padaryti įstatymo pataisą, kad pensijos būtų indeksuojamos ne pagal dabartinę tvarką, o kad būtų papildoma sąlyga (…), jog jei iš „Sodros“ biudžeto matyti, kad pajamos didėja greičiau negu išlaidos, mes padidiname esamas pensijas tam tikru procentu“, – Eltai kalbėjo sociologas.
Sociologas pabrėžė, kad kelti MMA dydį būtina, nes dabartinis MMA kone lygus skurdo ribai.
„MMA didinti reikėtų, nes, paskelbtais naujais Statistikos departamentas duomenimis apie skurdą šalyje, skurdo riba Lietuvoje, praeitų metų duomenimis, yra 445 eurai, o MMA yra 447 eurai. Tad MMA yra beveik lygi skurdo ribai. Juolab, kad skurdo riba buvo nustatyta pagal praeitų metų duomenis, (…) o šių metų skurdo riba būtų jau virš MMA. Suprantama, kad negalima leisti tokios situacijos šalyje, kai žmonės, dirbdami 8 valandas per dieną, negauna pajamų, kurios siektų skurdo ribą. Tai čia pagrindinis argumentas, kad algas reikia didinti“, – Eltai teigė R. Lazutka.
R. Lazutka taip pat pridūrė, kad vargu ar per ateinančius keletą mėnesių bent kiek labiau paaiškės, kokia kitąmet bus ekonominė situacija šalyje.
„Kokia nors padėtis dėl kitų metų ekonomikos per tuos keletą mėnesių tikrai nepaaiškės. Situacija yra neapibrėžta ir liks neapibrėžta, nes matome, kas darosi su pandemija, ir niekas negalės pasakyti, kaip augs ekonomika nei dabar, nei po dviejų mėnesių, nei po pusmečio. (…) Žiūrint nešališkai, reikia turėti galvoje, kad MMA nereiškia, kad reikia didesnių išlaidų iš valstybės ar iš darbdavių, tai gali reikšti atlygių perskirstymą pačioje darbovietėje“, – sakė jis.
Vyriausybė trečiadienį pritarė kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų projektui. 2021 metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,384 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 15,49 mlrd. eurų. Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis asignavimai viršija pajamas 4,1 mlrd. eurų.
Socialinei apsaugai išlaidos sieks 7,33 mlrd. eurų, ekonomikai – 3,5 mlrd. eurų, švietimui – 3 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,73 mlrd. eurų.
Vaiko pinigai didės 10 eurų, nuo 60 iki 70 eurų, neįgaliems bei nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 110 eurų.
Kitąmet numatytas ne blogesnis negu 5 proc. BVP valdžios sektoriaus deficitas.
Vyriausybė taip pat pritarė, kad MMA nuo kitų metų turėtų didėti iki 642 eurų (iki mokesčių), tačiau paliko galimybę šių metų gruodį dydį persvarstyti.
Lietuvoje lapkričio pradžioje fiksuota 20 nuolatinių gyventojų mažiau nei spalio pradžioje – per 2 mln. 793 tūkst., rodo išankstiniai Lietuvos statistikos departamento duomenys. Tai antras nuolatinių gyventojų mėnesinis sumažėjimas iš eilės.
Per metus (šių metų lapkričio pradžioje, palyginti su praėjusių metų lapkričio pradžia) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst.
ELTA primena, kad praėjusių metų sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 808 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau rugsėjį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje smuko žemiau nei 2,8 mln.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gyventojų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat mažėja: 2015 m. šalyje buvo 2 921 920, 2016 m. – 2 888 558, 2017 m. – 2 847 900; 2018 m. pradžioje – 2 808 901 gyventojas.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtą 2018 m. ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 3,9 proc. Tai buvo sparčiausias augimas per visus 2018 metus, taigi kol kas Lietuvos ekonomika išlaiko augimo trajektoriją ir demonstruoja stebėtiną atsparumą neigiamai tarptautinei aplinkai, teigia bendrovės „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas.
Itin geras ketvirto ketvirčio rezultatas taip pat rodo, kad trečią ketvirtį fiksuotą žymų Lietuvos BVP sulėtėjimą labiausiai lėmė techniniai veiksniai, o ypač prastas žemės ūkio derlius, – bet ne faktinės pagrindinių Lietuvos ekonomikos sektorių problemos, savo komentare rašo ekonomistas.
„Tiek ketvirtąjį 2018 m. ketvirtį, tiek ir per visus 2018 m. Lietuvos ekonomikos augimas buvo neblogai subalansuotas. Stabilų augimo tempą pademonstravo daugiau nei 60 proc. visos produkcijos eksportuojanti Lietuvos pramonė, kuri pernai 7,1 proc. padidino gamybos apimtis. Augimo apsukų nelėtina ir transporto sektorius, ypač kelių transporto segmentas, kur krovinių pervežimo apimčių augimas apskritai yra dviženklis. Mažėjant nedarbui bei kylant vidutiniam darbo užmokesčiui, stabiliai gerus rezultatus demonstruoja mažmeninės prekybos sektorius, kur ketvirtąjį 2018 m. ketvirtį apyvarta padidėjo 5,8 proc.“, – teigia A. Izgorodinas.
Didžiausių rizikų, kurios šiemet gali pakenkti Lietuvos ekonomikos plėtrai, sąraše ir toliau išlieka sulėtėjusi euro zonos ekonomikos plėtra bei per visus 2018 m. stabiliai mažėjęs optimizmo lygis euro zonoje, pabrėžia ekonomistas.
Lietuvos verslui, pasak A. Izgorodino, reikėtų itin atidžiai stebėti situaciją Vokietijoje, kuri yra didžiausias Lietuvos eksporto partneris su 12 proc. „svoriu“ Lietuvos eksporto struktūroje.
„Lapkričio mėnesį Vokietijos pramonės gamybos apimtys susitraukė 4,7 proc., labiausiai nuo pat 2009-ųjų metų, o dėl prastų pramonės rodiklių Vokietijos ekonomikos rezultatai 2018 m. gale – 2019 m. pradžioje gali gana stipriai sušlubuoti. Iš kitos pusės, kol kas būtų šiek tiek per anksti nurašyti Vokietijos ekonomiką, kadangi vokiečių pramonės augimui labiausiai kenkia beveik pilnai (90 proc.) išnaudojami gamybos pajėgumai bei vos 3,3 proc. siekiantis nedarbo lygis“, – komentuoja ekonomistas.
Pasak jo, lygiai taip pat nereikėtų skubėti nurašyti ir bendrų euro zonos ekonomikos rezultatų, kadangi tam tikra prasme euro zonos ekonomika paprasčiausiai atsitrenkė į lubas ir beveik nebegali augti dėl ribotų gamybos ir žmogiškųjų išteklių resursų. Galų gale, itin žemas nedarbas Centrinės Europos regiono valstybėse, taip pat Lenkijoje, signalizuoja, kad šiemet pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose vidaus vartojimas išliks itin stiprus – tai, pasak A. Izgorodino, yra geras ženklas Lietuvos eksportui.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai neseniai dalyvavo naujo fabriko statybos iškilmėse bei džiaugėsi investicijomis Akmenėje. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje sparčiai gausėjo užsienio, o ir Lietuvos, įmonių, kurios kuria arba plečia veiklą Lietuvoje. Tuo šiandien galime džiaugtis todėl, kad prieš 7–8 metus valstybė tinkamai ėmėsi vykdyti investicijų pritraukimo politiką.
Investicijų nebūtų, jei ne 2009 m. proveržis
Politikai žino, kad rinkėjų atmintis trumpa, todėl rezultatų reikia greitai. Strateginiai valstybės sprendimai daromi vangiai, nes rezultatai pamatomi po 5 ar 10 metų. Investicijų pritraukimo politika yra būtent toks pavyzdys, kai daug metų buvo kalbama, bet realiai niekas nieko nedarė. Galime prisiminti, kad pirmosios laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įkurtos dar 1996 m., bet įkurtuvių deklaracijomis visa politika baigėsi. Taip ir stovėjo dešimtmečius tušti laukai ir tai niekam nekliudė. Stambiosioms Lietuvos įmonėms ir koncernams net buvo naudinga, kad konkurentų dėl darbuotojų nelabai yra.
Viskas pasikeitė 2009 m., kai ūkio ministru tapus Dainiui Kreiviui, buvo imtasi iš esmės pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką. Buvo įkurtos specializuotos agentūros „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“, buvo pakeista teisinė ir ekonominė aplinka. Tuometis Premjeras Andrius Kubilius pats skraidė į Ameriką, važinėjo po Europą ir kvietė investuoti Lietuvoje. Pagaliau buvo pasitelkta ir gausi lietuvių diaspora. Tai buvo didelė naujiena tuometėje politikoje. Iki tol jokie ministrai taip nesirūpino investuotojų pritraukimu, o premjerai apskritai net nekalbėjo jokia užsienio kalba, išskyrus rusų.
Po to sekė ūkio ministrų Birutės Vėsaitės ir Evaldo Gusto bandymai investicijų pritraukimo bendroves sugriauti ir politizuoti, bet dabar jau niekas neabejoja, kad politiškai patogiausia yra ne pastatyti kišeninius vadovus, bet sulaukti gerų rezultatų. Dabartinis Ministras Pirmininkas, ūkio ministras, Seimo nariai – visi džiaugiasi žiniomis apie investicijas, atrodo, taip juk visada buvo ir investuotojai kažkaip patys staiga suprato Lietuvos privalumus.
Nespėti darbai
Jeigu prisiminsime 2009-2012 metus, tai prioritetai buvo krizės suvaldymas ir energetinė nepriklausomybė. Galima džiaugtis, kad buvo spėta pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką, šiandien raškome vaisius. Deja, kai kurių tikslų nebuvo spėta pasiekti ir jie vis dar yra Lietuvos problema, nes neatsiranda kompetentingų politikų, kurie turėtų viziją ką ir kaip reikia daryti.
Viena iš skaudžiausių bėdų yra Darbo birža ir visa darbo politika. Ūkio ministro D. Kreivio sumanymas buvo darbo politikos valdymą iš socialinės srities iškelti į ekonomikos. Buvo norima pakeisti pačią filosofiją, kad darbas yra ne socialinė problema, bet ūkio plėtros stuburas. To nebuvo spėta padaryti ir dabar turime prasčiausius darbo politikos rezultatus visoje Rytų Europoje. Išleidžiami milijardai ES investicijų, neva bedarbių kvalifikacijai tobulinti, padėti įsilieti į darbo rinką, bet specialiųjų poreikių bedarbių turime beveik daugiausiai Europoje. Niekam nerūpi, išskyrus gal tik Seimo narę Aušrą Maldeikienę, labai blogi įdarbinimo rodikliai tarp riboto darbingumo žmonių, kalinių, senjorų ar jaunimo. Švaistomi pinigai, o rezultatai apgailėtini. Net formalus Lietuvos nedarbo rodiklis sukasi apie 7 proc., kai Estijoje, Lenkijoje vos 4 proc., o Čekijoje tik apie 2 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis vaizduoja labai susirūpinusį, bet rezultatų pasiekti negeba, tik pažadėjo pakeisti Darbo biržos pavadinimą į Užimtumo tarnybą ir atleisti 25 darbuotojus iš beveik 1,5 tūkst., štai ir visa reforma.
Kitas rūpestis, kurio niekas negali įveikti, nors visi ekspertai apie tai kalba, yra regionų politika. Akivaizdu, kad Lietuvos provincija degraduoja: gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja, bet vyriausybės nariai tik kalba apie regionų politiką, bet nieko nedaro. Danija, Estija, Vokietija į regionus perkelia valstybines institucijas, kurios tampa ekonominio augimo židiniais, bet Lietuvoje to girdėti nenorima. Priešingai, kaip skelbia Statistikos departamentas, visoje Lietuvoje mažėja valstybės tarnautojų jau keletą metų, tik ne Vilniuje. S. Skvernelio vyriausybė aktyviai uždarinėja valstybines įstaigas regionuose ir viską telkia išimtinai sostinėje. Jei dar 2013 m. Vilniaus apskrityje valstybės apmokamų darbuotojų buvo 114,2 tūkst., tai 2017 m. šis rodiklis pasiekė 115,6 tūkst.
Statistika. Slaptai.lt nuotr.
Naujausias pavyzdys yra 8 mln. eurų investicijos Antakalnyje archyvų saugyklai statyti. Kodėl tokia saugykla negali atsirasti Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste? Kodėl saugykla turi veikti būtinai Antakalnyje, kur yra vienos didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto kainos ir žemė labai patraukli investuotojams?
Nesvarbu ministro, mero ar bet kurio politiko partinė priklausomybė, bet svarbu, ar jis turi viziją ir geba jos siekti. Nuo to priklauso Lietuvos sėkmė. Džiaugiamės visa Lietuva, kad kažkada buvo pasistengta dėl investicijų pritraukimo, gal pagaliau atsiras sumanus politikas, kuris pasieks proveržį ir darbo politikoje ar sustabdys regionų žlugimą?
Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.
Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.
Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.
Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.
Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.
Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.
Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.
Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.
Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.
Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.
Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.
Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Kol pasaulio gyventojų skaičius kas valandą paauga maždaug po 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje per tą pačią valandą sumažėja trimis. Daugiausiai tokią Lietuvos patirtį lemia labai didelė emigracija. Vyriausybė iki šiol nieko nenori girdėti apie migracijos politiką ir gerąją kitų šalių patirtį, o lietuvių grįžimas atgal į istorinę Tėvynę valstybės politikams yra neįdomus.
Situacija bloga ir blogėja
Statistikos departamentas paskelbė pirmojo 2017 m. pusmečio gyventojų skaičiaus ataskaitą. Nieko naujo, duomenys labai blogi. Panevėžyje gyventojų jau mažiau nei 90 tūkst., Šiauliuose šimtatūkstantojo gyventojo neliks rugsėjį. Gyventojų mažėjimas yra Lietuvos problema numeris vienas, tai patvirtina daugybė ekspertų, verslininkų ir tarptautinių ataskaitų, tačiau Vyriausybė šiuos duomenis ignoruoja.
Kodėl? Kai kurie patarėjai užsimena, kad pripažinus migraciją problema, reiktų jai skirti daugiau dėmesio, o rezultatai trumpuoju laikotarpiu vargu ar greitai pagerėtų ir tai taptų dar vienu pretekstu kritikuoti politikus. Tai nevalstybiškas požiūris, nes kitos šalys, kurios irgi buvo susidūrusios su didele emigracija, sugebėjo suvaldyti procesus.
Lenkija vykdo kryptingą politiką ir skatina ukrainiečių imigraciją, taip kompensuodami savo išvykusius tautiečius. Panašią politiką vykdo ir Čekija, kur ukrainiečiai jau tapo didžiausia tautine mažuma šalyje. Vokietija priima daug imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Airija priima anglakalbius, Izraelis kviečia į savo valstybę žydus. Lietuva – maža šalis, todėl daugėjant svetimšalių mūsų valstybės egzistavimui gali iškilti reali grėsmė. Todėl verta sekti Izraelio pavyzdžiu ir bandyti grąžinti lietuvius ar kiek įmanoma Lietuvai lojalius asmenis atgal į istorinę Tėvynę. Tai turėtų būti svarbiausias šalies uždavinys.
Izraelio pavyzdys
Izraelio vėliavos
Mums artimiausia sėkmės istorija yra iš Izraelio. Valstybė, kuri išsidėsčiusi nederlingoje dykumoje, be jokių gamtinių turtų, apsupta priešų, sugebėjo iš viso pasaulio sukviesti žydus naujos šalies statybai. Ir jiems pavyko! Kodėl Lietuva to negali pakartoti? Lietuvos pozicijos daug tvirtesnės nei XX amžiaus 5–ojo ar 6–ojo dešimtmečio Izraelio. Žydai vykdo sisteminę politiką kviesdami visus žydus atgal į Tėvynę. Visa kvietimo ir integracijos sistema remiasi dar 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu, kuris skelbia, kad kiekvienas žydas turi teisę gyventi Izraelyje, o valdžia darys viską, kad tokia teise būtų pasinaudota. Kodėl Lietuvai nepradėjus nuo reikiamo įstatymo priėmimo?
Seimas jau kelis kartus priėmė rezoliucijas, kad paskatintų Vyriausybę veikti, tačiau niekas nesikeičia. Dabar migracijos politika neegzistuoja. Tarp institucijų yra visiškas nesusikalbėjimas ir betvarkė. Ryšius su užsienio lietuviais palaiko Užsienio reikalų ministerija, integracijos klausimus sprendžia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, už migraciją atsakinga Vidaus reikalų ministerija, o talentų pritraukimu turėtų rūpintis Ūkio ministerija.
Bus politika, bus ir rezultatai
Gyventojai globaliame pasaulyje tapo labai svarbūs. Daug šalių konkuruoja dėl gyventojų ir vykdo kryptingą politiką viliodami pas save. Lietuva yra ne išimtis. Lietuvius išviliojo turtingesnės Vakarų Europos šalys, bet ar tikrai mes neturime ko pasiūlyti? Dedame daug pastangų kviesdami turistus, skatindami užsienio investicijas – dirba pareigūnai, veikia institucijos, tam skiriami valstybės finansai, o štai dėl gyventojų pritraukimo nedarome nieko.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net dėl savo tremtinių ir politinių kalinių, kurie buvo nublokšti į Sibirą, padarėme labai nedaug. Per 27 nepriklausomybės metus į Lietuvą parsikvietėme vos per 2 tūkst. šeimų, o tokių Tolimojoje Rusijoje gali būti net 100 kartų daugiau. Ir čia jau akivaizdu, kad jie į Lietuvą neatvažiuoja ne dėl to, kad Rusijoje geriau gyventi, o todėl, kad čia niekas jų nelaukia.
Kas mėnesį Statistikos departamentas praneša naujus duomenis, kaip mažėja gyventojų skaičius Lietuvoje. Daug kas tikėjosi, kad pagerėjus ekonominei situacijai, tie skaičiai patys susitvarkys, bet taip gali neatsitikti arba procesai bus visiškai nevaldomi. Lietuva turi imtis pati planuoti ir vykdyti kryptingą migracijos politiką. Kol kas Vyriausybė vengia tos temos, todėl Seimas turi parodyti iniciatyvą ir priversti visą valstybės aparatą pamatyti didžiausią Lietuvos problemą.
Lietuvos gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė yra viena iš trumpiausių Europos Sąjungoje (ES), bet ilgesnė nei kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje. Tai rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) paskelbta 2012 metų Europos sveikatos ataskaita.
2006–2010 metų duomenimis, Europos regiono žmonių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 76–77 metai. Tuo metu Lietuvoje ji vidurkio nesiekė – svyravo maždaug tarp 73 ir 74 metų. Panaši trukmė užfiksuota ir kaimyninėje Latvijoje. Abi Baltijos šalys pagal šį rodiklį atsiliko nuo 37 valstybių ir atsidūrė žemiausiai iš tirtų ES šalių.
Neilgai galėjome džiaugtis, kad pagal gyventojų surašymo duomenis Lietuvos gyventojų skaičius viršija tris milijonus. Rugsėjo pabaigoje Statistikos departamente paskelbti galutiniai 2011 metų gyventojų surašymo rezultatai rodo, kad 2011 metų kovo 1-ąją Lietuvoje buvo 3 mln. 43 tūkst. nuolatinių gyventojų.
Tačiau dabar jau suskaičiuota, kad šių metų rugsėjo 1-ąją Lietuvoje teliko 2 mln. 988 tūkst. žmonių. Perskaičiavus 2012 metais gyventojų skaičių, paaiškėjo, kad per aštuonis šių metų mėnesius gyventojų skaičius sumažėjo 19,3 tūkst.
Kodėl vieni politikai po staigaus reitingų kritimo sugeba atsigauti, o kiti lieka dugne?
Kur slypi prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo priežastys ir kodėl lygiai tokia pati populiari yra visiškai kitokiomis savybėmis pasižyminti Seimo pirmininkė Irena Degutienė?
Apie lietuviškus paradoksus LRT laidoje „Įžvalgos“ su Virginijumi Savukynu kalbėjosi sociologas Vladas Gaidys.
Kodėl prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai yra tokie aukšti?
Kažkas nutiko lietuviams – visi veržiasi išvažiuoti iš gimtojo krašto, savo tėvynės. Jau balandį išvykimą užsiregistravusių emigrantų skaičius daugiau kaip penkis kartus (!) viršijo ankstesnių mėnesių išvykimą.
Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, iki balandžio išvykimą iš šalies deklaravo apie 2000 lietuvių kas mėnesį (kovą jų buvo 2112, vasarį – 1822, sausį – 1742), o štai balandį – daugiau nei 11 tūkstančių.
Aišku, deklaravusiųjų išvykimą skaičiaus didėjimą balandį galima sieti ir su A. Kubiliaus vyriausybės Sveikatos draudimo įstatyme įvestais Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokesčio skaičiavimo „ypatumais“, pagal kuriuos visi nuolatiniai Lietuvos piliečiai, taip pat išvykusieji į kitas šalis darbo ieškoti, bet išvykimo nedeklaravę, staiga tapo „valstybės skolininkais“ ir turėjo sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Tėvynę myliu. Ne kartą esu tai įrodęs, bet kadangi ne žodžiais, o darbais, tai pasikuklinsiu detalizuoti, kaip. Nebent galiu prisipažinti, kad iki šiol neemigravau. Kodėl – sunku paaiškinti. Gal todėl, kad neapsisprendžiu, kuo tikėti – Tėvynės meile ar statistika, ir blaškausi tarp jų. Bet Tėvynė – tai mes visi (taip pat ir išeiviai). O ką rodo statistika? Ar tikrai taip baisu? Pažvelkime.
Tiesa, perspėsiu – statistiką naudosiu oficialią (Statistikos departamento, http://www.stat.gov.lt/lt/) ir neoficialią (kuria daugiau ar mažiau pasitikiu).
Taigi Lietuva. Oficialioji statistika teigia, kad 2010 m. sausį Lietuvos Respublikoje gyveno 3 milijonai 326,8 tūkst. žmonių. Lygiai prieš mėnesį jų buvo 2200 daugiau. 2009 m. rugpjūtį – 10 000 daugiau. 2009 m. sausį – 21 000 daugiau. Kuo į ankstesnę datą žvelgsime, tuo daugiau žmonių rasime (pvz., 2004 m. Lietuvoje gyveno 100 000 žmonių daugiau). Pagrindinė priežastis, žinoma, emigracija.
