Nobelio premija
Stokholmas, rugsėjo 1 d. (AFP-ELTA). Penktadienį Švedijos ministras pirmininkas pareiškė nesutinkantis su Nobelio fondo sprendimu pakviesti Rusijos ambasadorių į šių metų Nobelio premijų teikimo pokylį, tai dar labiau padidino šio sprendimo kritiką.
„Žinoma, Nobelio fondas nusprendžia, ką jie nori pakviesti. Tačiau, kaip ir daugelis kitų, buvau labai nustebęs, kad pakviesta Rusija“, – sakoma rašytiniame ministro pirmininko Ulfo Kristerssono pranešime naujienų agentūrai AFP.
„Nebūčiau to daręs, jei tvarkyčiau kvietimus į apdovanojimų ceremoniją, ir suprantu, jog tai nuliūdino daugelį žmonių tiek Švedijoje, tiek Ukrainoje“, – pridūrė U. Kristerssonas.
Ketvirtadienį Nobelio fondas, kasmet Stokholme organizuojantis Nobelio premijų teikimo ceremoniją ir pokylį, paskelbė pakviesiantis visus ambasadorius, atstovaujančius šalis Švedijoje ar Norvegijoje. 2022 m. fondas nusprendė nepakviesti Rusijos ir Baltarusijos ambasadorių dėl karo Ukrainoje bei Irano pasiuntinio dėl susidorojimo su protestais šalyje.
„Akivaizdu, kad pasaulis vis labiau dalijasi į sferas, kuriose mažėja dialogo tarp turinčiųjų skirtingas pažiūras, – sakoma Nobelio fondo vykdomojo direktoriaus Vidaro Helgeseno pranešime. – Siekdami atremti šią tendenciją, dabar išplėtėme kvietimus švęsti ir suprasti Nobelio premiją bei laisvo mokslo, kultūros ir laisvų, taikių visuomenių svarbą“.
Keli žinomi Švedijos politikai, įskaitant Centro, Žaliųjų ir Kairiosios partijos lyderius, pareiškė dėl Rusijos pakvietimo boikotuosiantys renginį.
Prašmatni šventė kasmet rengiama Stokholme gruodžio 10 d., kai karalius Karlas XVI Gustavas įteikia apdovanojimus laureatams medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir ekonomikos srityse, o po to vyksta iškilmingas pokylis, kuriame dalyvauja apie 1200 svečių. Tą pačią dieną Osle vyksta atskira taikos premijos teikimo ceremonija.
Laužavietė. Vytauto Visocko nuotr.
Stokholmas, liepos 14 d. (ELTA). Švedijos policija penktadienį leido surengti žydų ir krikščionių šventųjų knygų deginimo akciją prie Izraelio ambasados Stokholme. Tai praneša portalas „eurointegration“, remdamasis Švedijos naujienų agentūra TT.
Gautomis žiniomis, 30 metų vyras pateikė paraišką dėl Toros ir Biblijos deginimo. Jis paaiškino, kad ši akcija yra atsakas į birželio pabaigoje prie Stokholmo mečetės įvykusį rezonansinį Korano deginimą ir „simbolinis susirinkimas dėl saviraiškos laisvės“. Manoma, kad akcija bus surengta šeštadienį prie Izraelio ambasados Stokholme.
Izraelio ambasadorius Švedijoje Zivas Nevas Kuhlmanas jau sureagavo į susidariusią situaciją. Jis pareiškė, kad „griežtai smerkia šventųjų knygų, kurios yra šventos bet kuriai religijai, deginimą kaip neapykantos ir nepagarbos aktą, kuris neturi nieko bendra su saviraiškos laisve“.
Aukščiausi Izraelio pareigūnai – prezidentas Yitzhakas Herzogas, ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir užsienio reikalų ministras Eli Cohenas – taip pat pasmerkė planuojamą akciją, rašo „The Times of Israel“. Laužavietė. Ugnis. Vytauto Visocko nuotr.
Portalas primena, kad birželio pabaigoje pabėgėlis iš Irako Salvanas Momika Stokholme sudegino Koraną. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą musulmoniškajame pasaulyje, taip pat ir Turkijoje, kuri ilgai blokavo Švedijos paraiškos prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso patvirtinimą. Po to Švedijos centras prieš smurtinį ekstremizmą paragino šalies Vyriausybę pakeisti viešosios tvarkos įstatymą, kad būtų galima uždrausti tokius viešus renginius kaip Korano deginimas, jei jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Man vis tik atrodė, jog Švedija užtektinai rimta valstybė. Šiandien – iš nuostabos svyra rankos. Civilizuotos, brandžios valstybės rašo knygas, jas platina, reklamuoja, rengia jų parodas, aptarimus, verčia į užsienio kalbas, tobulina knygų leidybos procesus, knygas pagarbiai saugo bibliotekų archyvuose, knygynuose. Civilizuotos, brandžios valstybės niekad niekam neleidžia niekinti jokių knygų.
Deja, Švedija pastaruoju metu elgiasi priešingai! Ji neprieštarauja, kad jos miestuose būtų deginamos knygos tarsi pačiais tamsiausiais inkvizicijos ar cenzūros laikais. Beje, Švedija leido tyčiotis iš ypatingai svarbios musulmonams knygos – šventojo Korano. Niekinimo vieta – prie pat Stokholmo mečetės. Data taip pat parinkta vadovaujantis pačiu niekšiškiausiu cinizmu – musulmonų šventės Eid al-Adha išvakarėse.
Dar pridėkime aplinkybę, jog Švedija šiandien trokšta tapti NATO nare, o Turkija šiam švediškam siekiui priešinasi, mat oficialusis Stokholmas bent jau iki šiol globojo turkams priešiškas kurdų grupuotes bei lengva ranka leisdavo Švedijos teritorijoje pleškinti Koraną, – ir turėsime užtektinai ryškų paveikslą. Saviraiškos laisvė – čia niekuo dėta. Visa tai, ką padarė 37 metų Salwanas Momika, prieš kelerius metus pabėgęs iš Irako į Švediją, labiau panašu į provokaciją nei į žodžio ir nuomonės laisvę.
Be kita ko, kaip praneša ELTA, S. Momika trypė Koraną, po to įvyniojo į jį lašinių gabalėlių ir padegė knygos lapus. Vyras taip pat mojavo Švedijos vėliavomis. Šitaip jis neva išreiškė savo nuomonę apie Koraną, šitaip jis neva pabrėžė žodžio laisvės svarbą.
Prie Švedijos ambasados Vilniuje. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Nesąmonė, demagogija. Kam šis drastiškas išpuolis naudingas? Mano žvilgsnis krypsta į Kremlių. Tai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui naudinga, jog Švedija nebūtų priimta į NATO, jog Turkija, svarbi Aljanso narė, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis mirtinai susipyktų su kandidate į NATO nares Švedija. Gal tas pabėgėlis iš Irako ir nesupranta, ką iš tiesų padarė, gal jį panaudojo jam pačiam nesuvokiant visų pasekmių. Bet Švedijos parlamentaras, Švedijos premjeras, Švedijos teisėjai ir Švedijos slaptosios bei specialiosios tarnybos, man regis, turėjo susigaudyti, kas, kodėl ir kaip juos mausto tarsi aklus kačiukus. O jei nesuvokia, nesupranta, nesusigaudo, tai kokia nauda iš aklos ir kučios Švedijos mūsų Aljansui?
Sprendžiant iš Turkijos užsienio reikalų ministro Hakano Fidano pasipiktinimų, Ankara rimtai supyko. „Aš prakeikiu niekšišką veiksmą, įvykdytą prieš mūsų Šventąją Knygą, Šventąjį Koraną, pirmąją Eid al Adha dieną“, – pareiškė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas. „Nepriimtina leisti imtis šių antiislamiškų veiksmų saviraiškos laisvės dingstimi. Užmerkti akis į tokius siaubingus poelgius reiškia būti bendrininku“, – pridūrė jis.
Mano supratimu, Švediją už idiotiškus laužus prie mečečių turėtų pasmerkti ne tik Turkija. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vos prieš keletą dienų skambino Turkijos kolegai ponui H. Fidanui ir įrodinėjo, kaip svarbu palaiminti Švedijos narystę NATO struktūrose. Teisinga, kad skambino Turkijos užsienio reikalų ministrui, pagirtina, jog užtarė Švediją. Bet jei Lietuva – rimta valstybė, Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis privalėjo skambinti ir į Stokholmą. Jis privalėjo spausti švedus atsikvošėti. Bet, sprendžiant iš susirūpinimų bei pranešimų viešojoje erdvėje, niekas iš Lietuvos vadovų viešai ir atvirai nepasmerkė Švedijos kvailiojimų.
O juk Švedija šiandien nusipelnė pačių pikčiausių pasmerkimų. Jei Švediją į itin kvailą padėtį įstumti pajėgus vienui vienas pabėgėlis iš Irako, jei Švedija jau nebe pirmą sykį leidžia, kad ją maustytų nežinia iš kur atsidanginę žmonės, demagogiškai prisidengdami žodžio ar saviraiškos laisve, tokia valstybė tiek ir teverta pagarbos. Švedijos žvalgybos veltui valgo duoną.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Stokholmas, birželio 6 d. (dpa-ELTA). Švedija antradienį mini 500-ąsias savo kaip nepriklausomos valstybės metines, o ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas pasidžiaugė, kad jo šalis iš vienos skurdžiausių Europoje tapo klestinčia gerovės valstybe ir stipria demokratija.
U. Kristerssonas Švedijos nacionalinės dienos proga sakytoje kalboje šalies raidą pavadino „fantastiška kelione“ ir teigė, kad Švedija yra viena stipriausių demokratinių valstybių pasaulyje. „Mes turime labai daug už ką būti dėkingi“, – sakė jis.
Tačiau konservatyvių pažiūrų vyriausybės vadovas pabrėžė, kad jo šalis, kurioje gyvena 11 mln. žmonių, turi problemų dėl nusikalstamumo ir integracijos. Vos per 12 metų Švedijos pilietybę įgijo beveik 700 tūkst. žmonių. Daugelis jų dirba, išlaiko save ir prisideda prie visuomenės gyvenimo, tačiau yra ir daug atskirties. Tai kelia įtampą, kalbėjo jis.
77 metų karalius Karlas XVI Gustavas ir 79 metų karalienė Silvija, gimusi Vokietijos Heidelbergo mieste, kiek anksčiau jubiliejų paminėjo iškilmėse, surengtose į vakarus nuo Stokholmo esančiame Strengneso mieste.
Pačioje Švedijos sostinėje 45 metų sosto įpėdinė princesė Victoria ir jos vyras 49 metų princas Danielis kartu su savo vaikais 11 metų princese Estele ir 7 metų princu Oskaru ryte atvėrė karališkųjų rūmų duris susidomėjusiems lankytojams.
Atvirų rūmų diena yra Švedijos nacionalinės šventės tradicija. Vakare karališkoji šeima planuoja dalyvauti tradicinėse iškilmėse Stokholmo Skanseno muziejuje po atviru dangumi.
1523 metų birželio 6 dieną Rogeborgeno pilyje Strengneso mieste Švedijos karaliumi buvo išrinktas Gustavas Vaza, dar žinomas kaip Gustavas I. Tą dieną prasidėjo nauja Švedijos era, kai ji paliko Kalmaro uniją su Danija bei Norvegija ir tapo nepriklausoma nacionaline valstybe. Tačiau istorikai pabrėžia, kad pati Švedija yra daug senesnė nei 500 metų.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Stokholmas, sausio 21 d. (dpa-ELTA). Mieste greta Švedijos sostinės Stokholmo penktadienį nušautas žmogus, manoma, kad žmogžudystė susijusi su gaujų karais, informuoja dpa.
Penktadienio naktį Stokholmo apylinkėse buvo šaudoma kelis kartus, o sostinėje pranešta apie sprogimą. Policija įtariamųjų kol kas nenustatė.
Šalies premjeras Ulfas Kristerssonas visuomeniniam transliuotojui SVT sakė, kad gaujų nusikalstamumas auga, o nusikaltėliai itin linkę smurtauti ir kelia grėsmę kitų žmonių saugumui ir laisvei siekdami keršto arba statuso.
Policijos pareigūnai nušautą vyrą penktadienio naktį rado Solnoje, mieste į šiaurės vakarus nuo Stokholmo. Taip pat šaudyta Fruengene ir Tumboje, į pietvakarius nuo sostinės, o apie sprogimą pranešta Stokholmo pietuose.
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Policija mano, kad išpuoliai susiję nes iki šiol niekada nebuvo penkių tokių rimtų nusikaltimų per 10 valandų.
Be to, penktadienio naktį per automobilio gaudynes Stokholme nukentėjo du paaugliai. Policijos pareigūnai jų automobilyje rado ginklų. Trys žmonės buvo sulaikyti.
Švedija su augančiu gaujų nusikalstamumu susiduria jau keletą metų. Vien 2022 m. šalyje užregistruoti 388 incidentai susiję su šaunamaisiais ginklais, o jų metu žuvo 61 žmogus. Vis dažniau nepilnamečiai tampa šių nusikaltimų aukomis ir vykdytojais.
Stokholmas. Rugsėjo 12 d. (dpa-ELTA). Švedijos parlamento rinkimai nusviro šalies konservatorių bloko naudai – Nuosaikiųjų partijos lyderio Ulfo Kristerssono konservatorių blokas, kuriam priklauso dešiniųjų populistų Švedijos demokratai, sekmadienio vakarą itin maža persvara lenkė dabartinės premjerės Magdalenos Andersson socialdemokratus, nors pirminės prognozės rodė, kad pirmaus M. Andersson.
Prieš rinkimus M. Andersson grupė turėjo nedidelę daugumą – 175 iš 349 vietų parlamente, o U. Kristerssono blokas – 174 vietas. Pasak Švedijos transliuotojo SVT, vėlai sekmadienį atrodė, kad jų pozicijos pasikeitė – pranešta, kad konservatorių blokas turės 175, o kairiųjų – 174 vietas.
Atskirų partijų rezultatai aiškesni. Suskaičiavus daugiau nei 75 proc. balsų, stipriausia jėga išlieka M. Andersson socialdemokratai, surinkę 30,4 proc. balsų. Antroje vietoje pirmą kartą atsidūrė Švedijos demokratai – už juos balsavo 20,7 proc. rinkėjų. Treti – Nuosaikieji, gavę 19 proc. balsų. Tikslesnių balsavimo rezultatų tikimasi ne anksčiau kaip trečiadienį.
Nepriklausomai nuo rezultatų, greičiausiai šios Skandinavijos šalies, Europos Sąjungos narės, laukia ilgas vyriausybės formavimo procesas, kaip ir po 2018 m. rinkimų, nes abu blokus sudarančios partijos nesutaria dėl kelių klausimų. Svarbiausios problemos per rinkimų kampaniją buvo staigus energijos kainų augimas ir gaujų nusikalstamumas Švedijoje.
Rinkimų dieną M. Andersson dar kartą aiškiai pasakė, kad yra pasirengusi dirbti su visomis partijomis, išskyrus Švedijos demokratus. Ji sakė esanti labai nusivylusi, kad kitos partijos šiuo atžvilgiu nusprendė kitaip. Nuosaikieji ir jų partneriai pastaruoju metu pirmą kartą atvirai suartėjo su dešiniųjų populistais. Balsavimo teisę turėjo beveik 7,8 mln. rinkėjų.
Švedijos ginkluotųjų pajėgų emblema
Stokholmas, sausio 14 d. (AFP-ELTA). Penktadienį Švedija dislokavo šarvuotas kovines mašinas ir ginkluotus karius patruliuoti Gotlando salos gatvėse – tai neįprastas šalies atsakas į išaugusį „Rusijos aktyvumą“ regione, pranešė kariuomenė.
Mažame Visbio uostamiestyje strategiškai patogioje saloje buvo matyti apie 10 šarvuotų kovinių mašinų ir dešimtys ginkluotų karių.
Toks žingsnis žengtas trims Rusijos desantiniams laivams šią savaitę įplaukus į Baltijos jūrą per Didžiojo Belto sąsiaurį Danijoje, taip pat didėjant įtampai tarp Rusijos ir NATO.
„Ginkluotosios pajėgos imasi būtinų priemonių, kad apsaugotų Švedijos vientisumą ir parodytų mūsų gebėjimą apsaugoti Švediją ir Švedijos interesus“, – naujienų agentūrai AFP elektroniniu paštu sakė gynybos ministras Peteris Hultqvistas.
Vėlyvą ketvirtadienį paskelbtame pareiškime kariškiai nurodė, kad dėl „padidėjusio Rusijos aktyvumo Baltijos jūroje“ kariai bus dislokuoti, kad „sustiprintų operacijas keliose vietose“.
Švedija ne kartą praeityje yra parodžiusi savo karinius raumenis per pratybas, bet retai kada tiesiogiai reaguoja į įvykius.
P. Hultqvistas naujienų agentūrai TT taip pat sakė, kad sustiprintas patruliavimas Gotlande rodo, jog Švedija rimtai vertina padėtį ir „nebus užklupta netikėtai“. Švedijos ginkluotųjų pajėgų operacijų vadas Michaelas Claessonas naujienų agentūrai AFP sakė, kad Visbyje dislokuoti daliniai yra iš saloje jau dislokuoto garnizono.
Vakarų valstybės kaltina Rusiją pastarosiomis savaitėmis dislokavus tankus, artileriją ir apie 100 tūkst. kareivių prie karo draskomos rytinės Ukrainos sienos, NATO teigimu, ruošiantis invazijai. Maskva teigia, kad tai atsakas į NATO plėtrą į teritorijas, kurias Rusija laiko savo įtakos sfera.
Švedija nėra NATO narė, tačiau glaudžiai bendradarbiauja su aljansu. Rusija neseniai perspėjo dėl „sunkių padarinių“, jei Skandinavijos šalis įstos į NATO.
Šaltajam karui pasibaigus Stokholmas sumažino karines išlaidas. Tačiau Rusijai 2014 m. aneksavus Krymo pusiasalį, pakeitė kursą ir ėmė stiprinti gynybą. Du šimtmečius nekariavusi Švedija 2017 m. vėl įvedė privalomąją karinę tarnybą, o 2018 metų sausį vėl atidarė savo garnizoną Gotlande, susirūpinusi dėl Rusijos kėslų Europoje.
Stokholme nužudytas švedų reperis Einaras. EPA-ELTA nuotr.
Stokholmas, spalio 22 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienio vakarą Stokholme buvo nušautas švedų reperis Einaras, pelnęs apdovanojimų ir pirmavęs Skandinavijos šalių topuose, pranešė policija ir žiniasklaida.
19 metų Einaras, repavęs švedų kalba, 2019 metais buvo daugiausiai srautiniu būdu transliuojamas atlikėjas „Spotify“ svetainėje Švedijoje.
Į jį buvo šauta kelis kartus prie daugiabučio namo prieš pat 23 val. Greitosios pagalbos darbuotojai suteikė pirmąją pagalbą, tačiau jis mirė įvykio vietoje, agentūrai AFP sakė Stokholmo policijos atstovė žiniasklaidai Towe Hagg.
Policija pradėjo tyrimą dėl žmogžudystės, ieškoma įtariamųjų.
„Aktyviai dirbame, kad išsiaiškintume, kodėl tai įvyko ir kas už to gali slypėti“, – sakė T. Hagg.
Kaip įprasta, policija kol kas nepatvirtino aukos tapatybės. Tačiau visos pagrindinės Švedijos žiniasklaidos priemonės jį įvardijo kaip reperį Einarą, kurio visas vardas ir pavardė yra Nilsas Kurtas Erikas Einaras Gronbergas.
Daugelyje Einaro dainų minimas nusikaltėlių gyvenimas, įskaitant narkotikus ir ginklus. Jis viešai nesutarė su konkuruojančiu atlikėju Yasinu, kuris liepą buvo įkalintas 10 mėnesių už tai, kad 2020 metais prisidėjo pagrobiant Einarą.
Einaras pradėjo skelbti dainas socialiniuose tinkluose dar būdamas paauglys, o proveržis įvyko 2019 metais, kai išleido dainą „Katten i trakten“, kuri užėmė pirmąją vietą Švedijos singlų tope.
Jis pelnė keletą muzikos apdovanojimų, įskaitant Švedijos „Grammy“.
Pastaraisiais metais Švedijai tenka kovoti su gaujų ir organizuotų nusikaltėlių grupuočių šaudymais ir sprogdinimais.
„Prarasta jauno žmogaus gyvybė ir suprantu, kad jis daug reiškė daugeliui jaunų žmonių. Tragiška, kad buvo prarasta dar viena gyvybė“, – penktadienį naujienų agentūrai TT sakė ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas.
Po metų pertraukos Švedijos aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg grįžo į mokyklos suolą. 17-metė pirmadienį tviteryje rašė: „Mano metai be mokyklos baigėsi, nuostabu pagaliau vėl būti mokykloje!“
Stokholme mokslo metai prasidėjo praėjusios savaitės viduryje.
G. Thunberg metus laiko nelankė mokyklos, kad galėtų visą savo dėmesį skirti kovai su klimato kaita. 2019-aisiais moksleivė jachta kirto Atlantą, kad galėtų dalyvauti klimato viršūnių susitikime ir demonstracijose, be kita ko, JAV.
Švedijoje iš pravažiuojančio automobilio nušauta dvylikametė. EPA-ELTA nuotr.
Mirtini šūviai į dvylikametę sukėlė siaubą Švedijoje: mergaitė, anot žiniasklaidos, savaitgalį buvo nušauta Stokholme prie greitojo maisto restorano iš pravažiuojančio automobilio. Ji buvo atsitiktinė auka, šūviai esą buvo skirti dviem nusikalstamos gaujos nariams.
Šis incidentas pakurstė debatus apie didėjantį gaujų smurtą Švedijoje. Policija pradėjo tyrimą dėl nužudymo. Tyrėjai ieško balto automobilio, kuris buvo pastebėtas nusikaltimo vietoje.
Teisingumo ministras Morganas Johanssonas naujienų agentūrai TT teigė esantis sukrėstas nusikaltimo. Jis žadėjo „daugiau policininkų ir griežtesnes bausmes“.
Pastaraisiais metais didėjant gaujų nusikalstamumui Švedijos vyriausybė išplėtė policijos įgaliojimus, liudininkų apsaugos programas ir sugriežtino baudas už su narkotikais ir ginklais susijusius nusikaltimus.
Policijos duomenimis, vien tik pirmąjį 2020 metų pusmetį 10,3 mln. gyventojų turinčioje šalyje per 163 šaudynes buvo nušauta 20 žmonių.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
1990 metais rugsėjo mėnesį žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą, kurią nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“
Sąjūdininkai jūroje ir krante
Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik 1989 metais, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius-Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?
Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą , Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“. Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.
Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo tuomet. O nūnai? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų kvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė…
Romualdą Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją, į „Minties“ leidyklą. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K. Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…
Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko 1988 m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau ir jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai…
… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.
… Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvariausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.
Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.
O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)… Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė, redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…
To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: „Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“, šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…
O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to…
Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš … Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai– dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis…
Atplaukusius sąjūdiečius į Stokholmą 1989 metais vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas numarino sūnų, ir pats 2015 metais mirė, paveiktas vėžio ligos. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį, kurį reikia studijuoti. Į Stokholmą atplaukę jo bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Antanas Rybelis matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų, profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus, pernai mirė ir Arvydas Šliogeris. (O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą).
Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…
Švedų paauglė klimato aktyvistė Greta Thunberg po ilgų kelionių po pasaulį sugrįžo namo į Stokholmą.
„Namai!“ – tviteryje parašė G. Thunberg ir įkėlė savo nuotrauką Stokholmo krantinėje su dviem Thunbergų šeimos šunimis. Namuose Stokholme jaunoji klimato aktyvistė nebuvo jau keturis su puse mėnesio.
16-metė šiuo metu dalyvavo klimato konferencijose, vykusiose įvairiose pasaulio vietose – nuo Šveicarijos iki Niujorko. Prieš sugrįždama į Stokholmą ji dalyvavo Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos konferencijoje Madride ir mitinge Italijos mieste Turine.
G. Thunberga neskrenda lėktuvu dėl ekologinių sumetimų, per kelis mėnesius ji net dukart laivu perplaukė Atlanto vandenyną.
Iš Niujorko, kur ji kalbėjo JT viršūnių susitikime, skirtame klimato kaitai, ji keliavo į Monrealį, o tada – per JAV į Los Andželą.
JT klimato kaitos konferencija turėjo vykti Čilės sostinėje Santjage, tačiau ji buvo atšaukta dėl Pietų Amerikos šalį apėmusių neramumų.
Pernai rugpjūtį G. Thunberg pradėjo protestuoti priešais Švedijos parlamentą ir taip įkvėpė daugybę jaunų žmonių visame pasaulyje pradėti judėjimą dėl klimato kaitos „Penktadieniai ateičiai“ (angl. Fridays for Future).
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Rusija išsiunčia du Švedijos diplomatus, Švedija apgailestauja dėl šio Rusijos valdžios sprendimo. Tai trečiadienį naujienų agentūrai TASS pranešė Švedijos URM atstovas Rasmusas Eljanskogas.
„Du švedų diplomatai paprašyti palikti Rusiją, – sakė jis. – Anksčiau Švedija paskelbė, kad rusų diplomatui nebuvo pratęsta viza: mes nepatenkinome Rusijos prašymo išduoti diplomatinę vizą. Atsakydama į tai Rusija paprašė du švedų diplomatus išvykti iš šalies. Mes apgailestaujame dėl Rusijos URM sprendimo“.
Švedijos URM kol kas nepateikė išsamesnių komentarų šiuo klausimu.
Kaip pareiškė trečiadienį per spaudos konferenciją Maskvoje oficiali Rusijos URM atstovė Marija Zacharova, dviejų Švedijos diplomatų išsiuntimas iš Rusijos yra atsakomoji priemonė.
Vasario mėnesį restorane Stokholmo centre buvo sulaikytas 45 metų švedas, įtariamas neteisėta žvalgybine veikla prieš Švediją Rusijos naudai. Jis pietavo su Rusijos diplomatu, kuris netrukus išvyko iš Švedijos. Po to Rusija paprašė vizų naujiems diplomatams, bet gavo neigiamą atsakymą.
Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnų nuomone, įtariamą švedą užverbavo Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, „dirbęs diplomatinėje priedangoje“. Spėjama, kad sulaikytasis šnipinėjo bent jau nuo 2017 metų. Jeigu jo kaltė bus įrodyta, jam gresia nuo šešių mėnesių iki ketverių metų kalėjimo.
Įtariamasis neigia savo kaltę. Vyras dirba Švedijoje aukštųjų technologijų srityje su informacija, kuri, pasak SAPO atstovų, domina užsienio šalių žvalgybininkus. Kaip pranešė leidinys „Dagens Nyheter“, jis turi keturis vaikus, gimė Švedijoje ir yra jos pilietis.
Vyras turi savo bendrovę, kuri rengia informacijos perdavimo modeliavimo, mobiliųjų telefonų programavimo ir kompiuterių virusų modeliavimo projektus. Be to, jis dirbo mokslinį darbą ir skelbė straipsnius mokslo žurnaluose. Anksčiau buvo nuteistas lygtinai už užpuolimą.
Švedijos kalėjime buvo užpultas už teroro aktą Stokholme iki gyvos galvos nuteistas uzbekas Rachmatas Akilovas. Tai ketvirtadienį pranešė televizijos kanalas SVT.
Incidentas Kumlos įkalinimo įstaigoje įvyko praėjusią savaitę. R. Akilovą užpuolė 24 metų nuteistasis, atliekantis bausmę tame pačiame kalėjimo bloke. Jam pavyko patekti į teroristo kamerą, kai durys buvo neužrakintos. Atskubėję apsaugos darbuotojai išvydo, kad užpuolikas talžo ant grindų gulintį R. Akilovą.
Išsamesnės incidento detalės kol kas nežinomos, apie R. Akilovo būklę nepranešama.
Užpuolikas, atliekantis 4 metų laisvės atėmimo bausmę, perkeltas į izoliatorių.
Iš Uzbekistano kilęs R. Akilovas nuteistas kalėti iki gyvos galvos už teroro aktą Švedijos sostinėje. 2017 metų balandžio 7 d. jis pagrobtu sunkvežimiu, priklausiusiu bendrovei „Spendrups“, įsirėžė į žmones Drotningo gatvėje Stokholmo centre. Per šį išpuolį penki žmonės žuvo, o dar 15 buvo sužeisti.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 27 metus (1990 , rugsėjį) žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą. Nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“
Sąjūdininkai jūroje ir krante
„Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik pernai 1989 metus, birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius – Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputatas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?
Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą, Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“ . Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.
Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo pernai. O šiemet? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų iškvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė)… Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš kokį 20 metų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K.Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…
Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko 1988 m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai…
… Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę. Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.
…Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvairausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.
O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)… Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…
To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“ šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…
O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Aišku, apie santykius su lenkais ir kitomis tautomis. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to…
Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš… Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu. O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą (pernai – dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…
Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po daugelio metų įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis. (Galutiniame variante, ruošdamas eilėraščių knygą, to premjerės išbrokuoto žodžio visai atsisakiau)…
Dėkoju naujai netikėtai kritikei, sugebėjusiai politikos vėtrose išsaugoti poetinio žodžio dvelkimą… Štai kokie įdomūs, netikėti lyderių asmenybių bruožai“…
XXX
Taip rašiau tuomet. Ko siekiu dabar šia apybraiža? Pasakyti, kad 27 metai Lietuvos istorijoje menkas tarpas, o 100 metų – gana ilgas. Per jį keitėsi santvarkos, kultūra, keitėsi ir tautos veidas. Prieš 27 metus, atplaukusius į Stokholmą, vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas mirė, turėdamas kitokį Lietuvos Nepriklausomybės įsivaizdavimą. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį. Kaip ir kelionės į Stokholmą bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Arvydas Šliogeris, matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę.
Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų: profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus. O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą…
Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…
Užsienio povandeninis aparatas šių metų birželio 29-ąją pažeidė Švedijos jūrinę sieną ir pasirodė Jevlės uoste šalies rytinėje pakrantėje. Tai šiandien skelbia laikraštis „Dagens Nyheter“, remdamasis dviejų ekspertų pranešimu, nusiųstu Gynybos ministerijai ir uosto administracijai.
Pasak žiniasklaidos, incidentas įvyko šių metų birželio 29 dieną. Remdamiesi echoloto duomenimis, ekspertai nustatė, kad aparato ilgis sudarė 12 metrų, aukštis – 3 metrus, o jis pats buvo panašus į itin mažą povandeninį laivą. Dugne palikti jo atspaudai anksčiau ekspertams nebuvo žinomi, todėl jie mano, kad aparatas priklauso užsienio valstybei. „Šis įvykis turi būti traktuojamas kaip šiurkštus sąmoningas įsiveržimas“, – sakoma pranešime.
Dokumente nenurodoma, kuriai šaliai priklauso aparatas. Bet jame užsimenama apie povandeninį laivą „Triton NN“, kurį „anksčiau naudojo Rusija kariškiams gabenti“.
Didžiausia per pastaruosius 30 metų užsienio povandeninio laivo paieškų Stokholmo salyno akvatorijoje operacija vyko 2014 metais. Joje dalyvavo karinės jūrų ir karinės oro pajėgos, sausumos kariuomenės daliniai – daugiau kaip 200 žmonių. Bet ši operacija nedavė rezultatų.
Reaguodama į augančią Rusijos grėsmę, pirmadienį Švedija pradeda didžiausias per 23 metus karines pratybas. Jose dalyvaus didelis JAV karių kontingentas ir pajėgos iš Danijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Norvegijos, informuoja „EU observer“.
Tris savaites vyksiančiose pratybose „Aurora 17“ bus imituojami puolimai prieš sostinę Stokholmą ir ypatingos reikšmės Gotlando salą. Pratybose taip pat bus imituojamas karas su užsienio priešu.
Pratybose Švedijoje dalyvaus daugiau kaip 19 tūkst. Švedijos karių, 1 435 JAV kariai, 270 karių iš Suomijos, 120 karių iš Prancūzijos ir nuo 40 iki 60 karių iš Danijos, Norvegijos, Lietuvos ir Estijos.
„Aurora 17“ pavadintomis pratybomis siekiama sustiprinti šalies gynybą ir sukurti patikimas bei aiškias bauginimo priemones, siekiant priversti kaimynes atidžiai apsvarstyti užpuolimo rizikas.
Švedijos karinės pratybos sutaps su Rusijos ir Baltarusijos kariniais žaidimais „Zapad 2017“. Rugsėjo 14-20 dienomis Baltarusijoje, Baltijos jūroje, vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje vyksiančiose pratybose, Rusijos teigimu, dalyvaus 12 700 kareivių.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visos Lietuvos žmonių vardu pareiškė nuoširdžią užuojautą Švedijos Karaliui Karlui XVI Gustavui dėl žmones pražudžiusio teroristinio išpuolio Stokholme.
Šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuva smerkia niekaip nepateisinamą žiaurumą ir reiškia solidarumą su Švedijos tauta.
Šią sunkią akimirką Švedijos Karaliui, aukų šeimoms ir artimiesiems bei visiems Švedijos žmonėms Prezidentė palinkėjo didžiausios stiprybės, vienybės ir vilties.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Skambant ABBA muzikai, treniruotų vyrukų ir mini sijonėlius seginčių merginų fone Švedijos armijos karininkas dainuoja: „Mamma mia! Rusai eina… Jie mus sudraskys, septyni – trys, kaip prieš metus žaidžiant ledo ritulį“, – rašo "The Financial Times".
Žinoma, tas per Rusijos televiziją parodytas vaizdo klipas, – tai parodija, bet problemos, kurias jis išjuokia, jau nebejuokino švedų, sakoma straipsnyje.
Didįjį penktadienį du Rusijos bombonešiai, lydimi keturių naikintuvų, per mokomąjį bombardavimą atskrido visiškai prie Švedijos sienos. Nė vienas Švedijos lėktuvas nepakilo į orą pagal aliarmą. Kariškių duomenimis, rusai inscenizavo Stokholmo ir taikinio Švedijos pietuose bombardavimą, rašo straipsnio autorius.
Seksualiai „pažangiausiose“ Europos šalyse – Anglijoje ir Švedijoje – jau pradedama įgyvendinti tai, apie ką Lietuvoje „Gender Loops“ projekto stūmėjai tegalėjo pasvajoti.
Švedų dienraštis „Aftonbladet“ aprašo vaikų darželį, kuriame vaikai auginami tariamai neutralioje lyčių santykių atmosferoje. O „Daily Mail“ rašo apie privalomą homoseksualistų problematikos įtraukimą į įvairių pamokų turinį.
Žinoma, homodiktatūros sąlygomis šioms naujovėms išsakoma tik labai švelni kritika, jokių kalbų apie vaikų žalojimą ir iškrypimų platinimą.
„Besiruošdami Šventos Liucijos šventei rašėme apie kepėją. Žodelis „jis“ (han) buvo pakeistas neutraliu belyčiu naujadaru hen.“
