Praėjusių metų gruodį išniekintos žydų kapinės Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
Vandalai išniekino svastikomis dešimtis antkapių Fontenblo komunos kapinėse. Tai pirmadienį tviteryje pranešė šio miesto, esančio už 60 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus, meras Fredericas Valletoux.
„Mane papiktino ir didžiai sukrėtė šio ryto radinys: daugybė kapų išniekinta svastikomis. Tai niekšiški ir neleistini veiksmai. Mūsų kapinėse dar niekada nėra buvę tokių nusikaltimų“, – parašė jis.
Komunos administracijos vadovas pasidalijo nuotraukomis iš incidento vietos, kuriose matyti dešimtys antkapių ir rūsių su svastikos grafičiais. Kitokios žalos kapinėse nepadaryta. Policija pradėjo tyrimą.
Praėjusių metų gruodį nežinomi asmenys ištepliojo svastikomis 107 antkapius žydų kapinėse Vestofeno komunoje (Žemutinio Reino departamentas, Rytų Prancūzija).
Ar tikrai antrą Kalėdų dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre įvykęs muzikos ir spalvų spektaklis – „tėra tik prasto skonio apraiška, o ne suplanuota provokacija“? Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tikisi, kad yra būtent taip. Žiniasklaida praneša: panašus renginys su sovietiniais šūkiais vyko ir Jurbarke, Mažeikiuose.
Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
O penkiakampė žvaigždė Kupiškio rajono Šimonių miestelio kalėdinės eglutės viršūneje – kas? Provokacija, naivumas ar gilus istorijos išmanymas, kad penkiakampė žvaigždė šviečia ne šimtmetį, kai bolševikai pradėjo kruviną tautų pavergimo žygį, o nuo senų laikų, tūkstančius metų? Viena moterėlė prie Šimonių kalėdinės eglutės taip ir kalbėjo.
Šimonių bažnyčios klebonui Sauliui Kumeliui penkiakampės žvaigždės sugretinimas su sovietmečiu kelia juoką. Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui siekis nuo miestelio Kalėdinės eglutės nuimti penkiakampę žvaigždę dvelkia cypdavatkiškumu. Suprantama: krikščionių kultūroje penkiakampė žvaigždė siejama su penkiomis Kristaus žvaigždėmis.
Manau, kad raudona penkiakampė žvaigždė eglutės viršūnėje atsirado pasikonsultavus su kunigais. Todėl taip atkakliai ji ir ginama.
Įdomu, kas gintų kitą labai seną simbolį – svastiką, – jeigu ji sušvistų kultūros centro scenos palubėje, virš moksleivių, aprengtų hitlerjugendų uniformomis ir dainuojančių fašizmą garbinančias dainas? Užtektų vien svastikos, prisegtos ant gatve žygiuojančių jaunuolių krūtinių.
Jeigu Rusija šiandien būtų pasikeitusi tiek, kiek pasikeitė Vokietija, man irgi keltų juoką priekaištai, kad Lietuvos vaikai kartais vaidina pionierius, o Kalėdinės eglutės dabinamos raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Šiandien mes nebijome vokiškų tankų ir Vokietijos kareivių Lietuvos poligonuose ir kareivinėse, nes neabejojame, kad jie gina mūsų nepriklausomybę. Dar daugiau, mes bijome, kad tik jie neišeitų, Vokietijoje pasikeitus politinių jėgų santykiui.
Aš bijau, kad Lietuvoje vis mažiau bijoma rusiškų tankų ir visai nebijoma rusiškų simbolių. Ne be Vladimiro Putino Rusijos propagandinės ir kitokios įtakos. Net kunigai raudoną penkiakampę žvaigždę mato tik kaip Kristaus žvaigždę, labai tinkančią papuošti Kalėdinę eglutę.
Jeigu mes turėtumėm bent kelis tikrai meniškus filmus (tokius, kaip „Niekas nenorėjo mirti“), bet teisingai vaizduojančius 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo ir t.t., mokyklinių spektaklių režisieriams nė į galvą neateitų mėgautis pionierių kaklaraiščiais ir pjautuvais bei kūjais. Žinoma, tai nereiškia, kad mene šie simboliai turi būti draudžiami. Mene, bet ne į meną nepagrįstai pretenduojančiuose mokykliniuose spektakliuose. Juk vaikai, jaunimas dažnai net neįsivaizduoja, ką jie šlovina tomis dainomis, tais kaklaraiščiais ir kūjais, nes per visą pastarosios Nepriklausomybės laikotarpį tiesa apie čia minėtus tragiškus mūsų tautos istorijos įvykius buvo maišoma su melu.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ir juo toliau, juo įžūliau. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – istoriko Henriko Šadžiaus „Tautos drama“. Štai kuo pirmiausia turėtumėm piktintis, štai tas šaltinis, maitinantis mokyklinių spektaklių režisierius, pedagogus ir raudonųjų penkiakampių gynėjus. Bet ir istorikai, ir politikai – tyli. Apsimeskime, kad nieko neįvyko.
Saviniekos ir savinaikos pavyzdžių daug, ir jų vis daugėja. D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ – piktavalis tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų, apdovanotas net Patriotų premija; Tautiškos giesmės menkinimas (muzikologas Viktoras Gerulaitis), jos autoriaus Vinco Kudirkos pravardžiavimas antisemitu, o patriarcho Jono Basanavičiaus – psichikos ligoniu…
Dažnėjančiose politinėse provokacijose, negrabiai pridengtose koncertais ir spektakliais, galima įžiūrėti ir protesto bruožų, nepasitenkinimo, kaip dabar sakoma, didėjančia socialine atskirtimi. Skurdas akis bado, ypač kai matai vargšą, palinkusį prie maltiečių lėkštės. Kokie mes kilniaširdžiai – neleidžiame numirti iš bado! O jų dvasiai negailime tikrąsias vertybes niekinančios „pogrindžio kultūros“, „patyčių kultūros“, „smurto kultūros“, „keiksmažodžių kultūros“, „mirties kultūros“. Aukštoji, rimtoji, vertybes ugdančioji kultūra jiems – liaudžiai – nepasiekiama, ir viešajame gyvenime jos vis mažiau. Mes maitinami iki šleikštumo banaliais televizijų smurto filmais, ne mažiau banaliais juokeliais, panašiais į „Auksinio balso“ vedėjų improvizacijas.
„Menas priklauso liaudžiai“. Niekada jis jai nepriklausė: nei tada, kai mosikavome raudonomis vėliavytėmis („Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), nei dabar, kai gera knyga, geras koncertas, spektaklis – mums ne pagal kišenę („nam ne po karmanu“ ). Liaudis kūrė savo meną, neretai daug aukštesnį už profesionalųjį. Tad nenuostabu, kad vyresnioji karta ima ir pagalvoja: o prie ruso vis dėlto buvo mažiau čia išvardintų antikultūrų, meno be meno. Tai kas, kad dabar ir duonytės, ir mėsytės pilni prekystaliai, jeigu skurstantis žmogus gali tik pavarvinti seilę.
Vladimiro Putino Rusijai to tik ir reikia: matot, jūsų žmonės ilgisi laikų, kai viskas priklausė liaudžiai, o ne saujelei godžių milijonierių. Mes jums padėsime sugrįžti bet kokia kaina: pionierių koncertais, raudonomis žvaigždėmis eglučių viršūnėse, kibernetinėmis atakomis, pusiau tiesa, pusiau melu, o jeigu nepakaks – paremsime ir tankais, kuriuos jūs, žinoma, sutiksite su gėlėmis, kaip 1940-aisiais.
Nuoširdus Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas VDU prof. Alvydas Butkus yra minėjęs, jog broliai latviai turi sukūrę puikų meninį filmą nepriklausomybės tema. Omenyje prof. A.Butkus turėjo 2007-aisiais pastatytus „Rygos karius“.
Suprask, tai – vykusi meninė juosta, kupina intrigų, pavojų, ir tuo pačiu – žadinanti patriotinius jausmus, stiprinanti pagarbą valstybei.
Pirmą kartą „Rygos karius“ išvydau tik šiemet, vasario 16-osios vakarą, paakintas prof. A.Butkaus pasakojimų. Jaučiu dėkingumą tiek prof. A.Butkui už rekomendacijas, tiek LRT vadovybei, filmą parodžiusiai būtent vasario 16-osios vakarą (vis tik ypatinga vasario 16-osios aura – ne tušti žodžiai).
Aštuonerių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, 90 valandų neatlygintino darbo sveikatos priežiūros, globos ar rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais ar nusenusiais žmonėmis, bei įpareigojimas pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje – taip už valstybės simbolių išniekinimą naujųjų išvakarėse nuteistas 39 metų klaipėdietis.
Teismas patenkino Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kartu nuteistajam uždrausdamas turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti kitiems asmenims Lietuvos valstybės simbolius.
Klaipėdietis Igoris V. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. bei 2013 m. birželio mėn. į socialinio tinklo „Facebook“ svetainės asmeninę paskyrą kelis kartus buvo įkėlęs nuotraukas su išniekintos Lietuvos valstybinės vėliavos vaizdais.
Vokietijos KAIRIOJI partija (DIE LINKE), įkurta 2007 m., savo programoje jungia socialistinio, socialdemokratinio ir komunistinio darbininkų judėjimo, taip pat feministinio ir emancipacinio judėjimų kairiąsias demokratines nuostatas ir tradicijas.
Savo programoje, be kita ko, ji yra įsipareigojusi kovoti prieš tarptautinį terorizmą, dešinįjį ekstremizmą, aktyvinti antifašistinį šviečiamąją darbą.
Kaipgi galėjo atsitikti, kad Vilniaus partnerio Duisburgo miesto tarybos KAIRIOSIOS partijos frakcijos vadovas Hermannas Dierkesas pateko į Wiesenthalio centro sudarytą aršiausių antisemitų dešimtuką? Vokietijos žiniasklaida informaciją apie šį faktą skelbia labai santūriai, susilaikydama nuo vertinimų.
Vokietijoje įstatymai draudžia viešai demonstruoti antikonstitucinių organizacijų simbolius. Šių metų birželio 16 dieną Bavarijos sostinėje Miunchene suimtas mūrininkas, dirbęs pusrūsyje netoli garsiosios Karlo aikštės. Pro šalį ėję patruliavę policininikai atkreipė dėmesį į darbininko nugarą – joje buvo ištatuiruoti Adolfo Hitlerio, jo pavaduotojo Rudolfo Heso portretai ir kelios svastikos.
Visuose laikraščių pranešimuose pabrėžiama, kad 41 metų mūrininkas atvykęs iš Rytų Vokietijos. tz–online portalo korespondentas teigia, jog tatuiruotės leidžia manyti, jog vyriškis jaučia simpatijų naciams: galbūt mūrininkas nacių simbolius laiko „asmeniniu malonumu“, bet kai bet kas gali gėrėtis rudais kulto objektais, tai „nurudinta“ nugara tampa prokuratūros reikalu. sueddeutschezeitung-online pabrėžia, jog dešiniųjų radikalų dvasia išpuoštas kūnas keturiasdešimt vienerių metų mūrininkui iš Cvikau (Zwickau) kainuos daugiau negu tikėtasi.
Vokietijos konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad nacistiniai šūkiai ar išmatomis išteptos kamerų sienos žeidžia žmogaus orumą. Kalinių negalima laikyti kamerose, kuriose grubiai pažeidžiami higienos reikalavimai ir kurios kelia pasibjaurėjimą. Išsamiausią straipsnį šia tema parašė Christianas Rathas (taz.de).
Priimti šį sprendimą paskatino vieno sulaikyto asmens skundas. Jam teko Hanoverio kalėjime vykstant ikiteisminiam tyrimui kelias dienas praleisti laikino suėmimo kameroje, kurios sienos buvo išmargintos svastikomis ir būdingomis dešiniųjų ekstremistų rasistinio turinio teplionėmis, pavyzdžiui: „Vokiečiai, išplėškite žydbobėms kiaušides“, „Jus reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, galvijai. Mirtis romams“.
